Įprastas mokslas, tirdamas mūsų pasaulį penkiais jutimo organais ir jiems padedančiu protu, siekia pro fizinę materiją prasiskverbti į dvasinio pasaulio materiją.
O tai neįmanoma dėl vienos paprastos priežasties – mūsų pasaulio materija jaučiama tik tada, kai mūsų suvokimas yra egoistinis. Dvasinę materiją galima pajausti tik iš davimo savybės.
Kitaip tariant, mūsų suvokimas priklauso nuo žmogaus savybių – egoistinių ar altruistinių. Su gavimo savybėmis (jeigu žmogus egoistas), neįmanoma studijuoti dvasinio pasaulio, davimo savybės.
Bet iš egoizmo kildami į davimo savybę galime iš išorės, objektyviai tyrinėti egoizmą. Jeigu žmogus patektų į dvasinį pasaulį, prieš tai neturėjęs egoistinių savybių, jis irgi nesuprastų, kaip tai įmanoma.
Tarp šių savybių nėra jokio ryšio, tai lyg kits kito nesuprantantys ugnis ir vanduo. Todėl apie dvasinį pasaulį sakoma: „Įdėjo pastangų ir rado!“
Tu stenkis, nes egzistuoja sistema, kuri galiausiai suteiks tau davimo savybę – ir tu suprasi, kas tai yra. O iki to – visas dvasingumas tau tebus tuščios kalbos.
Būdami egoistiniame nore iš jokių tyrinėjimų nesuprasime, kas yra dvasinis pasaulis ir siela. Norint suprasti, pirmiausia reikia pakeisti savo savybes į altruistines.
O jeigu bandai nepasikeitęs tyrinėti pasaulį, kuriame nesi – tai vadinasi mistika.
Arba neteisingai apibrėži dvasingumą, manydamas, kad tai ne davimas, o kažkokie „nežemiški“ nuotykiai.
„Anapus“ gali būti tik davimo savybė, nes šiapus yra tik materija – gavimo savybė.
Jeigu dvasingumą apibrėžiame kaip davimą ir meilę, esančią virš mūsų ego, tai ji nesusijus su tuo, ar mūsų gyvūninis kūnas gyvas ar miręs ir apskritai nesusijus su kūnu, taip pat nepriklauso nuo mūsų proto išsivystymo.
Viskas priklauso nuo to, ar yra troškime davimo savybė. O šią savybę galima gauti tik mokantis pagal kabalistinę metodiką ir pritraukiant taisančią Šviesą – kito laiptelio davimo savybę, vadinamąją Aukštesniąją jėgą.
Todėl užsiėmimai „dvasingumu“, neįgijus davimo savybės, vadinami mistika – juk tai kažkas išgalvoto.
O kabala – mokslas, nes priklausomai nuo įgytos davimo savybės, tu tyrinėji viską, kas vyksta tavo gavimo ir davimo savybėse, o šiuo tyrinėjimu ir grindžiamas visas mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuostabus, tačiau visiškai realus atradimas“

„Dvasinis mikroskopas“

Dvasinis pasaulis – tai veikiančių pagal dėsnius jėgų pasaulis. Dalį šių dėsnių mes suprantame, o dalies – ne, kaip ir įprastuose moksluose, kurie tyrinėja šio pasaulio gamtą: dalį dėsnių žinome, dalį – suprantame, o dalis – paslėpta, neaiški.
Bet požiūris į dvasinio pasaulio tyrinėjimą, žinių kaupimą ir darbą su dvasinėmis jėgomis privalo būti griežtai mokslinis, reikia vadovautis sveiku protu kaip ir dera tyrinėjant gamtą. Juk tai, kas šiandien paslėpta, atsiskleis rytoj!
Kabalos mokslas suteikia man tyrinėjimo instrumentus (kelim) – tą manyje esantį mikroskopą, per kurį galiu „išvysti“ dvasines, davimo jėgas, pajausti jas.
Todėl man pačiam reikia turėti davimo jėgą, kad išmatuočiau, pamatyčiau ir pažinčiau šias jėgas. Juk pažinimo procesas vyksta žmogaus viduje.
Įgijęs davimo jėgą ją vystau ir, kaip itin jautrų mikroskopą, galiu nukreipti ją įvairiais būdais, prasiskverbti į materijos (noro) gilumą ir atskirti joje visokiausius reiškinius (gavimo – davimo), priklausomai nuo mano suvokimo indo (kli) jautrumo.
Moksle mes visuomet esame tik instrumentai, nes viską suvokiame vien savo atžvilgiu. Bet kabalos moksle mes sąmoningai tampame tyrinėjimo instrumentu, o pats tyrinėjimas yra griežtai mokslinis. Juk tyrinėjimuose išeidami iš savo prigimties tampame absoliučiai objektyvūs.
Apie tai įvairūs kabalistų pasakymai: „Iš Tavo veiksmų pažįstu Tave“, „Pažink savo Kūrėją ir tarnauk Jam“, „Ir pažins Mane visi – ir mažas, ir didelis“.
Visoje kūrinijoje yra tik dvi jėgos, dvi savybės: noras mėgautis (gavimo savybė) ir jį sukūrusi Šviesa (davimo savybė). Visa kita kyla iš jų.
Taip yra ir matematikoje: yra nulis ir kažkas, kas skiriasi nuo jo. Iš čia kyla visas skaičiavimas. Ir fizikoje taip pat: yra dvi tarpusavyje skirtingos jėgos.
Taip ir Šviesoje – vos tik pasirodo už Šviesą šiek tiek tamsesnis taškas, atsiranda dvi savybės – ir čia prasideda visas vystymasis, kabalos mokslas irgi prasideda nuo šio reiškinio.
Todėl kabalos moksle prieiga lygiai tokia pat, kaip ir bet kuriame kitame moksle – tiriamas skirtumas tarp dviejų jėgų (reiškinių): galima tyrinėti skirtumą jį padidinus, kaip su mikroskopu – tai vadinasi „analize“, arba, atvirkščiai, galima tirti šių dviejų jėgų sąjungą, susiderinimą – tai vadinama „sinteze“.
Visas mokslas susideda tik iš to, kad tyrinėja santykį tarp dviejų jėgų – Kūrėjo (davimo) ir kūrinio (gavimo) visuose jų pasireiškimo lygiuose (bendrame nore – materijoje).
Neįmanoma atrasti ir ištirti vieną jėgą be kitos. Todėl analizės ir sintezės pagalba mes tiriame šių jėgų tarpusavio sąveiką, ir pagal tai darome išvadas apie kiekvieną iš jų. Bet „Nėra Kūrėjo be kūrinio ir kūrinio be Kūrėjo“.
Todėl kalbėti tik apie vieną jėgą, savybę – neteisinga, tai jau ne mokslinė išvada, o samprotavimai apie abstrakčią formą.
Aš sakau: „Davimo savybė“. Kas yra „davimo savybė?“. Kam duodama? Ką veikia? Kur ji pasireiškia? Kaip tu žinai, jog tai davimas? Iš priešingybės.
Tu gali pamatyti jos veikimą tik iš to, kas jai priešinga – iš to, kas gauna. Negalime tiesiog pasakyti: „Tai pliusas“. Kieno atžvilgiu tai yra „pliusas“? O kur „minusas?“
Tu negali išskirti kažko vieno, jeigu nėra kažko kito. Visas mokslas grindžiamas sugretinimu. Visoje kūrinijoje nėra nieko išskyrus dvi jėgas.
Todėl tokios prieigos griežtai laikomasi kabalos moksle. O jeigu atsiplėši nuo materijos ir įvilktos į materiją formos– tai jau mistika.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Prisilietimas prie amžinybės“

„Kabala – šiuolaikinis mokymas“

„Kuo pagrįstas kabalos mokslas“

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Stebiu pamokas jūsų tinklapyje, daug ko pasisėmiau. Esu filosofijos dėstytojas iš Brazilijos. Mane domina, ką kabala mano apie Barucho Spinozos – žymiausio XVII amžiaus mąstytojo – filosofiją?
Spinoza kalbėjo apie Dievą kaip apie Gamtą. Dievas – tai ne kažkas iš išorės, o viduje glūdinti Gamta (ši sąvoka apima energiją ir visus objektus visatoje). Kaip kabala vertina Dievą? Ar ji pritaria tam, kaip ją traktuoja Spinoza?
Atsakymas: Apibrėžimas „Dievas kaip Gamta“ kabaloje ir Spinozos filosofijoje labai skiriasi. Aukščiausioje jėgoje esantis protas, valia, sprendimas, tikslas ir programa, jos iškilimas virš gamtos, priežastingumas bei pirmumas ir kt. Aš pageidaučiau, kad jūs pats tai išsiaiškintumėte – tam pakanka perskaityti keletą Ball Sulamo straipsnių: „Kabala ir filosofija“, „Kabalos mokslo esmė“,„Vidinis nušvitimas“ („Mokymo apie dešimt sfirot“ 1 d.). Man bus labai malonu pabendrauti su jumis (nuo rugpjūčio 26 d. iki rugsėjo 2 d. būsiu Argentinoje).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė, 1 dalis“

„Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė, 2 dalis“

„Ar turi Kūrėjas pavidalą?“

Klausimas: Jei pripažinsime, jog egzistuoja dvi realybės, turėtų būti ir dvi istorijos. Viena istorija materialaus, fizinio pasaulio, kita – dvasinė šios istorijos plotmė…
Atsakymas: Tai vienas ir tas pats. Dvasinė plotmė – tai paprasčiausiai bazinis „pamušalas“, ant kurio yra mūsų materialus pasaulis. Mūsų pasaulis egzistuoja ant jėgų, kurių mes nejaučiame, tinklo. Tas jėgas mes vadiname dvasinėmis, nes jos yra virš mūsų jutimų ir joms pajusti reikia subtilesnių jutimo organų. Mes tiesiog dar neišmokome jų pajusti. Būtent šios dvasinės jėgos ir apibrėžia viską, kas vyksta jų materializuotame pasaulyje.

Klausimas: Bet mokslas šiame pasaulyje ir grindžiamas priežasties – pasekmės ryšio nustatymu…
Atsakymas: Mažas vaikas prieina prie vandens čiaupo sienoje, atsuka, paleidžia vandenį. Jam atrodo, kad pasaulis sukurtas taip, kad iš čiaupo sienoje bėga vanduo. Jis nežino, kas yra už sienos. Vaikui vandens šaltinis – čiaupas. Taip mokslas ir suvokia viską, kas vyksta, – tyrinėja mūsų pasaulio „sienas“, o apie tai, kas egzistuoja už „sienos“, kalba tik kabala.

Klausimas: Koks ryšys tarp to, kas yra čia, ir tarp to, kas yra už „sienos“?
Atsakymas: Absoliutus ryšys. Ezistuoja pirminis jėgų tinklas. Jame susiformavo dvasiniai pasauliai, o vėliau ir materialūs. Ir šis jėgų tinklas, jo dėsniai (dvasiniai dėsniai), nulemia viską – visą pasaulėdarą. Žr. straipsnį „Kabalos mokslo esmė“ (RU, EN), skyrius „Šaknų ir šakų dėsnis tarp pasaulių“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikrovės suvokimas“

„Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė“

„Visas gyvenimas – vaidinimas!“

Klausimas: Pastaruoju metu mokslas prasiveržė į tokią erdvę, kuri nebesutampa su mūsų dabartine žmogiškąja sąmone. Susidaro įspūdis, kad mokslininkai nežino, ką su tuo daryti, kadangi tik dabar po truputį pradeda ryškėti tam tikras Visatos paveikslas. Tačiau kol kas šis naujasis pasaulėvaizdis atsiskleidžia sunkiai.
Atsakymas: Visų pirma, ir mūsų pažinimas, ir mūsų pojūčiai – itin subjektyvūs. Vaizdas kuriamas tik mūsų viduje, išorėje nieko nėra. Mes kalbame tik apie tuos modelius, kurie egzistuoja mumyse. Mūsų pasaulis – mūsų viduje. Visi mes – savo pačių viduje. Kas vyksta išorėje, mes nežinome. Ir apskritai tokios sąvokos „išorė“ – nėra. Viskas yra žmogaus viduje. Pašalink žmogų – ir nebus apie ką kalbėti, kadangi viskas, ką mes žinome, viskas, ką svarstome, viskas, ką mes jaučiame, – mes jaučiame, žinome ir suvokiame savyje, nors mums visa tai atrodo kaip akivaizdžiai egzistuojantys išorėje. O iš tikrųjų visa tai – mūsų viduje.

Klausimas: O ar tas paveikslas, kurį mums piešia fizika ir sinergetika, negali dvasiškai nušviesti?
Atsakymas: Jis atveda į aklavietę. Žmogus turi suvokti, kad jam reikia ištaisyti savo norus, – ir tada jis pakeis savo suvokiamą pasaulio vaizdą. Jis turi suprasti, kad suvokia tikrovę savo savybėmis, ir jeigu šių savybių nepakeis – realybė nepasikeis! Realybė yra mūsų savybių projekcija baltos šviesos fone. Tol, kol šito nesuprasime, klaidžiosime patamsyje.
Mes baigėme vystytis mūsų egoistiniuose noruose, mūsų savybėse. Visos šiuolaikinės teorijos iš esmės yra baigtinės. Pereiti į kitą būseną galima tik pakaitus savo savybes. Pasaulis – tai tavo subjektyvus tavęs paties suvokimas, tavo paties atspindys. Jeigu tu nori jį pakeisti – pakeisk save. Ir tada tu pakeisi pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikrovės suvokimo“ mokymas

„Mačiau kitokį pasaulį“

„Kaip pajusti anapus pasaulio?“

Kalbėjomės apie kolaiderį. Mano pašnekovas – mūsų draugas, mano senas mokinys, mokslų daktaras Valdas Rapševičius, dalyvaujantis pasauliniame fizikos eksperimente Šveicarijoje.

Fizikos vystymasis priklauso nuo naujų eksperimentinių duomenų gavimo. Aukštųjų energijų fizika rimtų duomenų negauna jau 30 metų.
Jei iš Didžiojo hadronų kolaiderio ims plaukti nauji atradimai (Hikso bozonai, bus rasta supersimetrija ir pan.), – fizikai, kaip mokslui, bus kur judėti ir už ką (ji bus finansuojama). O jeigu nieko nauja nebus atrasta, finansavimas bus nutrauktas, o fizika, kaip mokslas, nustos vystytis.

Video įrašas (rusų k.)

Naujienos (2008.09.08): „Rugsėjo 10 d., trečiadienį, ties Šveicarijos ir Prancūzijos siena įvyks didžiausias istorijoje fizikos eksperimentas: Didžiajame hadronų kolaideryje, 27 km ilgio greitintuve, bus paleistas 450 gev energijos protonų spindulys. Eksperimento užduotis: atkurti sąlygas, kurios buvo praėjus mažiausiai sekundės daliai po Didžiojo sprogimo.
Galimos pasekmės: susidūrus didelės energijos protonams yra grėsmė, kad gali susidaryti stabili juodoji skylė ir pasaulis gali joje pražūti.
Taigi pasaulio pabaiga numatyta rugsėjo 10 d!“
Komentaras: Nejaugi ir mokslininkai įsitraukė į ateities pranašautojų gretas..? Pasaulio pabaiga (šio pasaulio) įvyks tik po to, kai bus iki galo ištaisytos visos sielos. Data priklauso nuo mūsų, nuo mūsų ištaisymo, kurį galima pasiekti dviem keliais:
1. taisančiosios Šviesos (Or Makif) pritraukimo keliu – jei tai atliktume anksčiau 6000-ųjų (dabar yra 5768-ieji), arba
2. kančių keliu, ne vėliau 2240-ųjų metų rugsėjo – 6000 metų nuo pirmojo Kūrėjo atsivėrimo žmogui – Adomui.
Mūsų pasaulis (visata) yra visiškai valdomas aukštesniojo pasaulio, vadinamo Acilut, kuris užprogramuotas ištaisyti visų žmonių, egzistuojančių šiame pasaulyje, sielas. Mūsų pasaulis yra tik šio valdymo iš Aukščiau padarinys. Acilut pasaulį mes galime įtakoti tik savo noru (MAN) pakilti į jį savo ištaisytomis sielomis (atidavimo ir meilės norais). Priemonė, su kuria galėtumėte valdyti savo likimą, yra jūsų rankose: likimo valdymo metodika „kabala“ pasiruošusi tam, kad jūs ja pasinaudotumėte.

Klausimas (Anatolich): teisybės ir melo daug, tiesa viena. Visi procesai valdomi. Visas mūsų pasaulis – kreivas veidrodis, viskas ne taip, kaip mus mokė. Visa tai aš sužinojau K. P. Petrovo įvadinėse paskaitose apie „VSK“ (Visuomenės saugumo koncepcijas). Nepamenu, kaip ir kada jas užsirašiau. Po to patekau į internetinį puslapį „Kabala TV“, ėmiau žiūrėti jūsų paskaitas. Ir stebina tai, kad po paskaitų apie „VSK“ visi jūsų atsakymai man yra suprantami. Ar gali būti, kad „VSK“ yra laiptelis kelyje į kabalą? „VSK“ suprantama kalba bandoma sužadinti klausytojo norą perkainuoti susikūrusius stereotipus, nuo koncepcijos „Skaldyk ir valdyk“ pereiti prie „Junk ir gyvuok“. Gal galėtumėt pakomentuoti, ar „VSK“ naudingas, ar žalingas, kadangi šis judėjimas vis labiau populiarėja, jis – alternatyva esančiai santvarkai.
Atsakymas: Nesu susipažinęs su „VSK“ idėjomis. Jokių kitų koncepcijų nestudijuoju, tik kabalą. Žinau, kad kita santvarka bus – nacizmas bet kurioje išsivysčiusioje šalyje, o po to didelių kančių keliu pasieksim antrąjį kelią, arba iš karto – visuotinis pasaulio susivienijimas (virš egoizmo, Aukščiausiąja šviesa, pritraukiama padedant kabalai).
Visos kitos koncepcijos nunyks anksčiau, nei spės subręsti.
Aš NETIKIU niekuo, taip pat ir kabala. Aš ŽINAU aukštesnįjį pasaulį ir jo įstatymus, todėl jokios žmonių koncepcijos manęs nedomina. Yra gamtos dėsniai, pagal kuriuos mes vystomės nepriklausomai nuo to, kokias koncepcijas išgalvojam.

Klausimas (Gintaras): Prieš ketverius metus aš troškau mokslo, žinių, mačiau tame didelę prasmę, netgi gyvenimo būdą, įstojau į doktorantūrą (specializacija – aplinkos apsaugos teisė). Bet po to, kai sužinojau apie kabalą (2006 m., o virtualiai mokausi pusę metų), palaipsniui pasikeitė vertybės – iš materialių į dvasines, tam didelės įtakos turėjo 2008 metais įvykęs kongresas Izraelyje. Kabaloje aš matau didelę dvasinę prasmę, kabala tampa tikru mano gyvenimo tikslu. Ką man daryti su savo žemišku mokslu, kuris manęs daugiau netraukia, nes žinau, kad tik keisdamas pats save žmogus kurs harmoniją ir jį supančiame pasaulyje. Kilo problema, kad aš nesugebu pabaigti disertacijos taip, kaip norėčiau (integruodamas kabalistinius elementus), kadangi teisės srities mokslininkai teisinių aplinkos problemų sprendimą suvokia tik kaip teisinių normų, programų, kurios padėtų sumažinti anglies dvideginio emisiją ir t.t., rengimą. Nors man jau aišku, kad tai bus neefektyvu ir beprasmiška. Jaučiu, kad vietoj savo mokslo norėčiau versti kabalos tekstus, ką nors aktualaus rašyti/padėti rašyti žiniasklaidoje, t.y. platinti.
Ar turiu ir toliau rašyti disertaciją „kaip priimta“, vien tam, kad egoistiškai gaučiau mokslinį laipsnį, ar vis dėl to palikti doktorantūrą? Ar tai nereikš, kad žinių troškimo vystymąsi nutraukiau per daug greitai, kai tai turėtų praeiti palaipsniui? O gal manyje atsiradęs tuštumos jausmas ir yra ženklas, kad atėjo laikas baigti žaisti „vaikiškus žaidimus“ ir visą energiją nukreipti į kabalos mokymąsi?
Atsakymas: Aš taip pat rašiau disertaciją tema „Kabala kaip iracionalaus pažinimo metodas“, nors man asmeniškai kabala – pats racionaliausias mokslas. Ir kai kur turėjau rašyti tai, su kuo pats nesutikau, nes kitaip būčiau neapsigynęs. Apsigyniau (Rusijos Mokslų Akademijos Filosofijos institute) ir po to galėjau kalbėti visai kitame lygyje, kaip filosofijos mokslų daktaras. Dalyvaudamas forumuose, duodamas interviu kaip mokslų daktaras aš jau kažką keičiu žmonių sąmonėje. Manau, kad jūs privalote pabaigti savo darbą. Mokslas jums neduoda galimybės rašyti „prieš mokslą“, kol jūs dar ne mokslininkas, – iš pradžių jūs turite tapti mokslininku, o paskui jau turėsite teisę stoti „prieš mokslą“ – siūlyti savo požiūrį į problemą ir jos sprendimo būdus. Darykite tai etapais. Sėkmės jums, pasiruošęs bendradarbiauti rašant jūsų temą! Beje, štai paprastas ir populiarus straipsnis, supažindinantis su šiuolaikinės filosofijos padėtimi, – viskas, kaip ir pranašavo Baal Sulamas, – straipsnis „Kabala ir filosofija“.

Klausimas (efm): Jūs rašėte: „Kabala pritaria tam, kas kyla iš patirties ir griežtai mokslinių tyrinėjimų.“ Paaiškinkite, kaip kabalistas, kam būtent paprastame moksle pritaria kabala?
Atsakymas: 1. Visa tai, kas būtina gyvūnui, t.y. minimaliai normaliam kūno egzistavimui gyvūninių kūno norų rėmuose – sukuria pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos, Kūrėjo, ir todėl kabalai yra priimtina.
2. Visa, kas peržengia protingų kūno norų (maistas, seksas, šeima) ribas, yra perteklius ir todėl kenkia tiek kūnui, tiek sielai, tiek ir mus supančiai gamtai bei žmogaus pusiausvyrai su ja. Paprastai šis perteklius atsiranda dėl visuomenės įtakos.
3. Tačiau be kūno norų yra tokie, kurie kyla tik visuomenėje (jeigu žmogus gyventų vienas miške, tokie norai nekiltų), t.y. turto, šlovės, valdžios ir žinių norai.
2-ieji ir 3-ieji norai pažeidžia mūsų pusiausvyrą su gamta šiame pasaulyje ir tolina žmogų nuo altruizmo. Būtent tam, kad patenkintų pastaruosius norus, yra vystomas žemiškasis mokslas ir todėl jis žmogui kenkia. Juk vystosi iš egoistinių žmogaus paskatų . Įsivaizduokite, jeigu žmogus nesiruoštų kariauti, prekiauti, netrokštų įgyti mokslinių laipsnių, tapti mokslinių premijų laureatu, – argi mokslas vystytųsi? Todėl greitai mokslą ištiks krizė, prasidės jo sąstingis ir tada vėl atgims kabalos mokslas. Atsakymas trumpas, todėl neįtikinamas, – rekomenduoju išklausyti mano paskaitų ciklą pagal Baal Sulamo straipsnį „Kabalos mokslo palyginimas su išoriniais mokslais“.