Pateikti įrašai priklausantys Kabala ir kiti mokslai kategorijai.


Pasaulio istorija pagal kabalą IVd.

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Skirtingi žmonės pasaulio istoriją jaučia vienodai, nes jie išgyvena tą pačią būseną?
Atsakymas. Žinoma, tai – rešimot (dvasiniai informaciniai duomenys), kurie savo jau padarė. Skirtingi žmonės visa tai praėjo ir dabar tai jaučia kaip praeitį.
Pasaulis neegzistuoja. Jis yra tik mūsų sąmonėje. Prie tikrovės suvokimo reikia pratintis palaipsniui. Kol žmogus nepradeda jausti tam tikrų pradinių dvasinių būsenų, jis nepriima to, ką teigia kabalos mokslas. Jam tai atrodo, kaip kažkas visiškai fantastiška, nesuvokiama, kvaila. Iš tiesų kabala – pats seniausias ir pats moderniausias mūsų laikų mokslas. Juk tai, ką jis teigė prieš du, tris, keturis tūkstančius metų, mokslininkai pradėjo atskleisti tik per pastaruosius 50 metų.

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Rešimot istorija ir vystymasis

Pasaulio istorija pagal kabalą I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą II dalis

 

Komentarų nėra

Kodėl bijoma kabalos, IV d.

Kabala ir kiti mokslai, Kabala ir religija, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманPranašų laikais, VII-VIII a. prieš mūsų erą, nemažai įvairių pasaulio tautų atstovų, norėjusių susipažinti su mokslu apie Aukštesnįjį pasaulį, keliaudavo mokytis pas kabalistus.
Kabala visada buvo visiems atvira, kadangi ji kalba apie bendrąjį valdymą, bendrą jėgą, visiems vienodą bendrą Aukštesnįjį pasaulį. Ji norėjo, kad visas Babilonas pasiektų tokią būseną. Todėl mokytis kabalos nebuvo uždrausta.
Daug mokslininkų, ypač iš Senovės Graikijos atvykdavo pas kabalistus mokytis. Būtent senovės graikų filosofai rašė, kad mokėsi kabalos, o patį žodį „kabala“ išvertė į graikų kalbą kaip „filosofija“.
Iš čia ir kilo pasaulinė filosofija. Aišku, vėliau ji pasikeitė, nes mokslininkai, nors ir suprato, kas yra kabala, bet, patys neatskleidę dvasinio pasaulio, viską iškraipė.
Pamažu, amžiams slenkant, filosofija virto žmogaus ryšio su kažkuo nežinomu paieškomis. O mūsų laikais už jos gali slypėti bet kas, kiekvienas gali filosofuoti, kiek tinkamas. Todėl reikia suprasti, kas nutiko praktiniam mokslui apie aukštesnįjį valdymą.
Vis dėlto, jis nepasiekiamas paprastam žmogui, kad pažiūrėjęs ar pasiklausęs jis galėtų papasakoti tai kitam. Dėl to reikia dirbti su savimi: keisdamasis ir savybėmis tapdamas panašus į aukštesnįjį valdymą, žmogus atskleidžia Aukštesnįjį pasaulį.
Labai nedaug žmonių taip dirbo su savimi ir tapo kabalistais, likusieji apie kabalą galvojo, kaip norėjo. Per praėjusius tūkstantmečius žmonija prikūrė tiek įvairiausių knygų, kad neįmanoma jų nė išvardinti, nė aprašyti.
Tačiau šalia to visais laikais buvo ir tikrų kabalistų. Tai išskirtinės asmenybės, kurių vardai mums žinomi. Jie dirbo su savimi, kad pakiltų į Aukštesnįjį pasaulį, ir taip papildė kabalos mokslą kiekvienoje kartoje iki pat didžiojo XVI a. kabalisto Ari.
Būtent nuo jo prasideda šiuolaikinė kabala. Jo knygos tapo pagrindu šio mokslo vystymuisi. XX a. pradžioje Ari darbus papildė kitas didis kabalistas – Baal Sulamas, antroje XX a. pusėje Baal Sulamo sūnus, žymus kabalistas Rabašas, šį mokymą perdavė mums, o mes studijuojame toliau.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima daryti išvadą: pirma – dėl to, kad žmonija nugrimzdusi į egoizmą, jos požiūris į kabalą yra neigiamas ir kitoks negali būti.
Antra – nepaisant to, kad religija kilo iš kabalos, ji kabalos bijo ir jokiu būdu nenori šios atskleidimo, nes yra jai visiškai priešinga. Nuo Pirmosios Šventyklos sugriovimo laikų ši konfrontacija suskaldė tautą į kabalistus ir ne kabalistus. Mūsų dienomis kabalistais save laiko tik vienetai iš milijonų gyventojų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Kodėl bijoma kabalos? II dalis

Pareiga pakilti su visu pasauliu

Komentarų nėra

Kartos X, Y ir Z, 3 d.

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip išorinė aplinka veikia kartos charakterį, jį formuoja?
Atsakymas. Žmogaus egoizmas yra tarsi molis arba tešla, iš kurios jį supanti visuomenė gali išlipdyti, ką tik nori.
Klausimas. Nejaugi kartos charakteris nepriklauso nuo jos egoizmo?
Atsakymas. Egoizmas lemia tik, kiek lanksčiai formuojama ši medžiaga. Kažkada lipdė iš molio, vėliau ėmėsi marmuro, po to pradėjo naudoti dar sudėtingiau apdorojamas medžiagas. Šiandien daugiausiai naudoja plastiką.
Skiriasi medžiaga, o ką ir kaip statyti – sprendžia karta. Tačiau pati medžiaga, tinkanti statybai, ateina iš vidaus, iš augančio noro patirti malonumą.
Klausimas. Senoji karta kurdavo naujoves, iki tol neegzistavusias pasaulyje. O kitos kartos ateina į pasaulį, kuriame viskas jau tarsi ir yra. Galbūt dėl to jaunajai kartai menką įspūdį daro materialinės vertybės?
Atsakymas. Jaunų žmonių nejaudina materialios vertybės, jiems nelabai yra ką pridėti prie materialinių daiktų pasaulyje. Atrodytų, ką jie veiks? Tačiau situacija panaši į tą, kaip po fiziko Niutono, kur viskas buvo aišku, staiga atėjo Einšteinas ir atvėrė naujas dimensijas.
Tas pats ir dabar: prigaminome visokių aparatų, o naujoji karta turi galimybę sukurti jiems naujų programų, prasiskverbti į medžiagos vidų, į genomą ir gyvenimo šaltinį, į smegenis ir tai, kas aukščiau jų. Jie dar turi labai daug darbo.
Būdamas studentu, dirbau medicinos kibernetikos srityje, institute, užsiimančiame kraujo ir smegenų tyrimais. Tačiau tai yra niekis, palyginus su šiuolaikinėmis priemonėmis ir galimybėmis tyrinėti. Tyrimai įsiskverbė į gylį: ląstelių, smegenų vidų, žmogaus psichologiją, už proto ribų – jie veržiasi už žmogaus gyvenimo ribų.
Šie tyrimai vis dar priklauso prie materialių dalykų, tačiau artėja prie ribos su dvasiniu pasauliu, ir pamažu praranda ryšį su materialumu. Ši informacija iš pasienio zonos, virš materijos.
Šiuolaikinio žmogaus egoizmas labiau išvystytas ir sudėtingesnis, jis skirtas suvokti pačioms giliausioms gyvenimo paslaptims. Dėl to jos jam atrodo natūraliai, įprastai. Žmogaus jau nebesužavi instrumentai, patenkantys jam į rankas, – jis ieško, ką galima su jais pasiekti.
Vadinamoji Kūdikių bumo karta sukūrė materialinę bazę, aparatūrą. Po jos atėjusi karta sukūrė jai programą. O pati jauniausia karta dabar tuo naudosis.
Klausimas. O ką darys būsima karta? Kur link mes einame?
Atsakymas. Manau, kad nauja karta žengs į tą tikrovę, kurią atskleisime prieš tai buvusių kartų sąskaita, ir joje gyvensime. Jai teks atskleisti dvasinį pasaulį. Būsimos kartos užduotis – pereiti nuo kompiuterių ir materijos tyrinėjimų prie jėgų. Įsigilinę į medžiagos vidų, kiaurai jos prieisime prie jėgų, kurios ją valdo. Ir tenai pratęsime savo tyrinėjimus.
Klausimas. Kas jaudins jaunus žmones po dešimties metų?
Atsakymas. Atrodo, kad niekas. Kuo jaunesnė karta, tuo sudėtingiau juos kuo nors sujaudinti. Jų egoizmas toks subtilus, kad jiems nedaro įspūdžio niekas šiame materialiame pasaulyje. Jiems reikia atskleisti daug aukštesnes jėgas, darančias jiems įtaką, ir galbūt, jos padarys jiems įspūdį. Įprastiniai malonumai: maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios – visa tai jau nėra svarbiausia šiuolaikinei kartai.
Suprantama, reikia patenkinti būtiniausius kūno poreikius, tačiau be viso to jaunas žmogus panorės egzistuoti valdančiosios programos, jėgų pasaulyje, virš materijos – ten, iš kur veikiama materija, didžiajame kūrinijos kompiuteryje, vadinamajame ,,dvasiniame pasaulyje“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kartos X, Y ir Z, I dalis

Ateities žmogus

Paskutinė karta: amžinybė beribė

Komentarų nėra

Bendroji gamtos evoliucijos jėga III d.

Kabala ir kiti mokslai, Kūrėjas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманAukštesnioji jėga kuria mumyse gebėjimą jaustis nuo jos atskirtiems tam, kad galėtume pažinti ją kaip duodančią, gerą, kaip savo šaltinį.
Klausimas. Kam mums to reikia?
Atsakymas. Jaučiame tokį poreikį, nes nuo šitos jėgos priklausome. Atskleidžiame, kad mūsų gyvenimas šiame pasaulyje labai ribotas ir dėl to kenčiame. Šios kančios verčia ieškoti priežasties, o priežastis – ta pati bendroji jėga. Todėl norime pažinti šią jėgą, kad pagerintume savo būseną.
Žmonės, tyrinėjantys bendrąją gamtos jėgą, išsiaiškino, kad tai gėrio jėga, siekianti atvesti mus į tobulumą. Bet tam pirmiausia reikia suvokti savo blogį, juk neįmanoma pasiekti gėrio, nepažinus jo priešingybės – blogio. Tai įmanoma tik esant kontrastui, principiniam gėrio ir blogio skirtumui mūsų pojūčiuose.
Norime jausti gėrį, patirti geras būsenas, o ištikus nemalonumams nuo blogų pojūčių stengiamės tuoj pat pasislėpti, atsiriboti. Ir tuomet šalia jausmų tenka įjungti protą, kuris gali patarti, kaip išvengti blogio. Taip vystome jausmus ir protą.
Mes natūraliai vengiame nemalonių pojūčių ir siekiame malonių. Tūkstančius savo vystymosi metų, nuo primityviausių gyvybės formų iki pat XXI amžiaus, konstruojame savyje naują mechanizmą, leisiantį suprasti ir pajusti, kaip teisingai veikti.
Taigi kuriame sau egzistavimo formą, pačią patogiausią iš visų galimų. Bandome naudoti bendrąją gamtos jėgą, kurioje esame, kad mūsų supratimu mums būtų gera. Iš esmės tai ir yra visas mūsų darbas šiame gyvenime.
Būtent šiuo tikslu vystome mokslą, kultūrą, švietimą, psichologiją, filosofiją, istoriją… Mes tiesiog norime sužinoti, kaip jaustis geriau. Juk malonių pojūčių siekis – pagrindinis žmogaus poreikis, jo prigimtinis „noras mėgautis“.
Kabala – tai aukštesnio lygio, labiau išvystyto suvokimo „ateities fizika“. Paprastoje fizikoje stebėtojui nereikia keisti savo savybių. Reliatyvumo teorijoje stebėtojo būsena gali keistis kintant laikui, judėjimui, atstumui, tačiau jis pats nesikeičia. Jo psichologija lieka ta pati.
Teisingame fizikos ir psichologijos derinyje kalbama ne apie realybės suvokimą, o apie tai, kas ją suvokia ir kaip tinkamai nukreipti žmogų, kad jis pajustų naują pasaulį. Tai jau kitas etapas, einantis po reliatyvumo teorijos. Juk keičiasi ne laikas, judėjimas ir vieta stebėtojo išorėje, o iš pagrindų keičiasi pats stebėtojas, taisydamas savo vidinę nuostatą.
Ir tada mūsų pasaulyje nebelieka nieko pastovaus: viskas tampa reliatyvu ir laikina. Žmogui pakeitus visas savo savybes, keičiasi pati tikrovė. O po to pakylame dar aukščiau. Kabalos mokslas teigia, kad tikrovė iš viso neturi jokios formos, o viskas priklauso nuo stebėtojo suvokimo.
Taigi galima daryti išvadą, kad gamtos vystymosi jėga – pastovi ir amžina. O mes su įvairiomis kintančiomis savybėmis esame jos viduje ir turime išsiaiškinti, kas pastovu, o kas keičiasi mumyse ir mus supančioje tikrovėje, išmokę atskirti vieną nuo kito.
Pastovi jėga – gamta arba Aukštesnioji jėga, Kūrėjas, o kintanti jėga – stebintis ją žmogus. Visa stebėtojo matoma tikrovė yra tiesioginė jo vidinių savybių pasekmė. Pakeitę žmogų pakeisime ir jo jaučiamą pasaulį.

Iš 2017 m. birželio 27 d. 872-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, II dalis

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Komentarų nėra

Pasaulio istorija pagal kabalą I d.

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip ir pagal kokius dėsnius vystosi pasaulio istorija? Ar joje yra koks nors cikliškumas? Ar ji kartojasi kiekvienoje kartoje?
Atsakymas. Tai nėra paprastas klausimas, nes jis susijęs ne su istorija ir geografija, o su mūsų realybės suvokimu.
Pagal kabalos mokslą pasaulyje veikia dvi pagrindinės jėgos: noras duoti – Aukštesnioji teigiama jėga, arba Kūrėjas, ir noras gauti – žemesnioji neigiama jėga, arba kūrinys. Abu norai, sąveikaudami tarpusavyje, praktiškai nulemia visą istoriją.
Kadangi jų pradiniai parametrai ir galutinė būklė nustatyti, galima iš anksto tiksliai nusakyti visus noro gauti (kūrinio) vystymosi, veikiant norui duoti (Kūrėjui), etapus. Iš esmės, negali būti jokių netikėtumų.
Pirmoji istorijos vystymosi dalis vyksta absoliučioje Aukštesniosios arba Kūrėjo jėgos įtakoje. Kūrinys jaučia Šviesos spaudimą ir, būdamas visiškoje jos valioje, keičiasi, praeina tam tikrus vystymosi etapus, tokius pat, kaip gemalas motinos gimdoje per devynis mėnesius. Todėl mums visiškai aišku viskas, kas vyksta.
Kadangi veikia tik vienas faktorius – Aukštesnioji jėga, iš anksto žinome, kaip ir kokius etapus praeisime.
Iš principo, žmonija taip ir vystėsi. Be to, ši kūrimo programa numato žmogaus reakciją į šį poveikį iš viršaus: kiek jis gali priešintis savo egoizmui, būdamas Aukštesniosios šviesos – davimo, meilės ir ryšio savybės, pusėje; arba jis nenori, negali, nesupranta, kaip jam elgtis, tuo tarsi priešindamasis Šviesos poveikiui.
O jeigu jis priešinasi, natūralu, kad jaučiasi kitaip. Juk tuomet į istoriją įsijungia didesnės kūrinio pasipriešinimo jėgos ir stipresnės prievartinės Šviesos – Kūrėjo – jėgos. Bet apskritai, istorijos vystymasis iš pat pradžių yra aiškiai reglamentuotas.
Dabar priėjome labai įdomų vystymosi etapą, kai galime gauti tam tikrą valios laisvę, suteikiančią galimybę keisti savo istoriją, keisti savo vystymosi tempą ir būdą.
Bet kokiu atveju vystysimės tiksliai apibrėžtomis, iš anksto paruoštomis pakopomis. Arba jomis kopsime sąmoningai, suprasdami ir dalyvaudami, tada vystymasis vyks palankiai, savanoriškai, su mūsų pritarimu, matysime jį kaip gerą ir iš mūsų, ir iš Kūrėjo pusės. Arba ožiuosimės kaip maži užsispyrėliai, nenorėdami įgyvendinti kūrimo programos.
Vadinasi, arba apie ją nežinome, kaip dauguma žmonijos, arba žinome, kaip žmonės, studijuojantys kabalos mokslą ir privalantys žinoti kaip tie, kurie kadaise, prieš tūkstančius metų, jau buvo šiose būsenose. Turime bandyti ištaisyti savo kelią, padaryti jį sąmoningesnį, geresnį sau, bet svarbiausia – kitiems.
Taigi, visa pasaulio istorija numatyta iš anksto. Todėl filosofams ir mokslininkams, ėmusiems tyrinėti istoriją, žmonių elgseną, dabartį, praeitį ir ateitį, sunku atsakyti į klausimus: „Ar gali laikas bėgti atgal? Ar viskas nulemta? Kur yra mūsų valios laisvė? Kaip elementarioji dalelė išsirenka, kokiu pavidalu jai toliau vystytis: ar kaip korpuskulinei dalelei, ar kaip bangai, tai yra šviesai?“
Fizikai teigia, kad viskas priklauso nuo eksperimentuotojo. Kai jis derina prietaisą, kad išmatuotų elementariąją dalelę kaip bangą arba kaip korpuskulę, ši tai žino iš anksto ir elgiasi pagal pasirinktą prietaisą. Atrodytų, kad dabartis nulemia praeitį, tai yra laiką, bėgantį atgal. Taip tvirtina fizikai.
Kabalos mokslas apie tai kalba daug paprasčiau. Iš esmės, jis laiko sąvokos nenagrinėja, nes laiko nėra, mes realizuojame tai, kas paruošta Begalybės pasaulyje. Kadangi visos mūsų būsenos nulemtos iš anksto, čia nėra jokių netikėtumų, nėra nei dabarties, nei praeities, nei ateities, tarsi mums rodytų filmą, o mes matytume atskirus jo kadrus.
Viskas iš anksto nufilmuota juostoje, mes tik stebime ją. Tai ir yra mūsų gyvenimas. Jis rodomas mūsų viduje, bet galima sakyti, kad rodomas priešais mus.
Esame tiesioginiai šios peržiūros dalyviai, kai iš anksto viskas nulemta ir žinoma, kas įvyks, ką veiksime, išskyrus viena: būdami grupėje ir pritraukdami Aukštesniąją teigiamą jėgą, galime sukelti pokyčius.
Tik keisti galime ne pačią istoriją, ne įvykių grandinę, o mūsų požiūrį į ją, tada ji atrodys visai kitaip. Juk mūsų požiūris į ją lemia tai, ką matysime filmo kadruose: karą ar taiką, gėrį ar blogį. Viskas priklauso nuo mūsų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninga gamtos evoliucijos jėga

Kiekvienas yra visos žmonijos atstovas

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Komentarų nėra

Mokslas apie dvasinio pasaulio dėsnius

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Teigiate, kad kabala nekalba apie šį pasaulį. Ką gi tada reiškia, kad ji realizuojama visuomenėje?
Atsakymas. Kabala nekalba apie mūsų pasaulį, netiria jo dėsnių, o tiesiog pasakoja apie juos, kaip apie duotybę. Ji tiria – kaip pakilti į kitą dėsnių lygmenį, kur dėsniai, grindžiami davimo savybe.
Mūsų pasaulio dėsniai remiasi gavimu, o dvasinio – davimu. Tai du priešingi pasauliai. Todėl negalime būdami mūsų pasaulyje, turėdami materialias jusles jausti aukštesniojo pasaulio, aukštesnės erdvės, juk ji jaučiama davimo savybe.
Kol kas šios savybės neturime. Jos atsiradimas vadinamas „siela“. Kitaip tariant, šiame pasaulyje gyvename kūne, o dvasiniame – sieloje.
Tačiau iš principo yra dvi valdymo sistemos: arba dėl savęs – mūsų pasaulyje, arba dėl davimo – aukštesniajame pasaulyje. Todėl, kai suvoki dvasinį pasaulį, dingsta laiko pojūtis, mat išeini „iš savęs“, užmezgi išorinius santykius.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabalos suvokimo etapai

Kur yra dvasinis pasaulis?

Komentarų nėra

Kabalisto suvokimas

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Kvantinės fizikos mokslininkai nustatė, kad elektronai elgiasi arba kaip bangos, arba kaip dalelės. Kai mes juos stebime, jie elgiasi kaip materijos dalelės.
Atsakymas. Mokslininkai teigia, kad materijos nėra, yra tik bangos, kurios mūsų atžvilgiu pasireiškia kaip materija.
Klausimas. Taigi, jei aš žiūriu į dešimtuką per mano egoizmą, tai matau dešimt kūnų, o jei žiūrėčiau į juos netrikdomas savo egoizmo, tai vietoj kūnų matyčiau kažkokią energiją, jėgas? Būtent taip mato kabalistas?
Atsakymas. Savo egoizme kabalistas mato tą patį, ką ir kiti žmonės. O pakilęs virš jo, pradeda matyti jėgas, norus.

Iš 2016 m. sausio 11 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Kas mato teisingą tikrovę?

Visata – žmogaus veidrodis

Komentarų nėra

Gyvenimas hologramoje

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Iš naujausių Didžiosios Britanijos, Kanados, Italijos mokslininkų pranešimų matyti, kad visa, ką regime, prie ko prisiliečiame, ką girdime ir jaučiame kaip kvapą, tėra sudėtinga erdvinė holograma. Visata tikriausiai yra gigantiška kompleksinė holograma.
Mokslininkai tikisi, kad jų tyrimai atvers duris gilesniam ankstyvosios Visatos suvokimui ir paaiškins, kaip atsirado erdvė ir laikas.
Atsakymas. Kabala apie tai daug kalba, tačiau siūlo gilintis ne į gamtą, o į žmogų, plėsti žmogaus pažinimo galimybes, jo vidines savybes, tuomet pamatysime, kad mums atsiskleidžiantis pasaulio paveikslas visiškai priklauso nuo mūsų vidinių savybių.
Kaip savyje įforminame, apribojame, tokį ir matome pasaulį. Jeigu praplėstume šį paveikslą, keisdami save savybes, pasaulį išvystume kitokį, kitose dimensijose.
Komentaras. Vadinasi, tam turime pasikeisti mes patys, o mokslininkai mano, kad reikia tyrinėti gamtą.
Atsakymas. Tai itin ribotas priėjimas prie reikalo. Jis nieko neduoda. Nieko vertingo, išskyrus patenkintą smalsumą, iš to negauname.
Žmogus turi vystytis savo viduje. Jis turi išplėsti savo vidinius pažinimo organus, norus, mintis iki tokio lygio, kad pamatytų pasaulius, egzistuojančius ne jame. Jis juos atras tik tuomet, kai atskleis save.
Pavyzdžiui, kuo skiriasi kūdikis nuo suaugusiojo? Tuo, kad jis suvokia kažką mažo, ankšto, nors iš principo mato tą patį, ką ir suaugęs žmogus. Tačiau, kad reiškia ,,mato“? – Čia ir yra problema. Nematome vidinių gamtos ryšių, nematome tikrojo pasaulio, o tik patį žemiausią lygmenį.
Tik tada, kai žmogus išvystys savyje aukštesnį absorbcijos, žinių, pojūčių, patyrimų lygį, jam atsikleis kitas kūrinijos lygmuo, egzistuojantis aplink mus.
Dabar išgyvename būseną, kai pagaliau galime suvokti, kad mūsų judėjimas mokslininkų siūloma kryptimi yra klaidingas.
Būtina gilintis į save, plėsti savo suvokimo organus. Tačiau tai susiję su darbu virš egoizmo, prieš savo prigimtį, o žmogus to nenori. Jis parduoda savo vystymosi galimybę, bandydamas įsiteikti savo niekingam egoizmui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Dvasinės tikrovės filmas

Komentarų nėra

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką kabalos mokslas kalba apie juodosios energijos ir juodosios materijos paslaptis?
Atsakymas. Kabala neliečia mūsų pasaulio reiškinių ir nieko apie juos nekalba. Galima išvesti tam tikrų paralelių tarp Aukštesniojo ir mūsų pasaulio, bet šie palyginimai reliatyvūs ir tiesiogiai nėra vienas su kitu susiję.
Klausimas. Ką tyrinėja kabala? Ar galima pasakyti, kad ji tyrinėja žmogaus sąmonę, ryšį tarp sąmonių?
Atsakymas. Ne. Kabala tyrinėja dvi noro savybes: savybę duoti ir savybę gauti. Abu norai yra mūsų prigimties pagrindas, ir atitikimas tarp jų, – kuri iš jų vyrauja, kokiu mastu ir t.t. – sudaro visas dalis ir visus kūrinio lygius.
Klausimas. Ką reiškia „kabala netyrinėja mūsų pasaulio“?
Atsakymas. Tuo užsiima mūsų pasaulio mokslai. O kabalos mokslas užsiima kitos, vadinamosios Aukštesniosios pakopos, tyrinėjimu. Bet dėl to reikia būti toje pakopoje, kurioje tu nori jos mokytis.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabalos mokslo ypatumai

Kabala ir šio pasaulio mokslai

Komentarų nėra

Pagrindinis dvasinio pasaulio dėsnis

Dvasinis darbas, Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip savybių panašumo dėsnis pasireiškia gamtoje?
Atsakymas. Savybių panašumo dėsnis veikia visuose lygiuose, tik mes ne visur tai pastebime. Jei mes su tavimi turime vienodas savybės, tai mes suartėjame, suprantame vienas kitą. Lygiai tą patį galima pasakyti apie fizinius kūnus ir cheminius elementus.
Tačiau savybių panašumas kalba ne tiek apie mūsų pasaulio gamtą, nes panašūs objektai (pliusas su pliusu) įprastai atstumia vienas kitą, o apie dvasinės prigimties pasaulio erdvę – tai, kas vyksta pagal panašumą ne fizinėmis, o vidinėmis savybėmis.
Dvasiniame pasaulyje nėra nieko kito, išskyrus objektų priartėjimą ir atitolimą, priklausomai nuo savybių panašumo arba skirtingumo. Tai pagrindinis elgesio dvasinėje erdvėje dėsnis.
O mūsų pasaulyje dėl šio dėsnio mes negalime stebėti tų savybių, kurių mumyse nėra. Aš galiu matyti tik tai, kas yra manyje. Pavyzdžiui, žiaurus žmogus nemato kitų širdingumo, nes tam reikėtų turėti širdingumo savybę.
Todėl mes niekada nesuvoksime Kūrėjo kaip Gero ir Kuriančio gėrį, kol patys tokie nebūsime. Kūrėjas pasireiškia tik kaip skleidžiantis gėrį, šilumą, ko mumyse absoliučiai nėra.
Klausimas. Kitaip tariant, tai reikia suvokti kaip aksiomą, ar geriau tikėti?
Atsakymas. Kol kas – kaip aksiomą, kad ji tarnautų mums, kaip veikimo aukščiau savęs pagrindas. Palaipsniui pagal kabalos metodiką kurdami savyje naują jutimo organą, kuris kažkuriomis savybėmis bus panašus į Kūrėją, mes palaipsniui atskleisime Jį savyje pagal panašumą, kol galiausiai suvoksime visiškai.
Klausimas. Todėl žmonėms yra taip sunku suprasti kabalistą?
Atsakymas. Praktiškai neįmanoma. Ir kabalistui neįmanoma suprasti aukštesnio lygmens kabalisto, nes jį riboja tas dvasinių savybių rinkinys, kurias sukūrė savyje, paruošė pojūčiui.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Aukštesniojo pasaulio gamtos tyrinėtojas

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai