Kabalos mokslas ir gyvenimo prasmė » Kabala ir kiti mokslai

Kabala skirta ne griauti, o kurti

rima — Tue, 22 Nov 2011 06:01:38 +0000

Klausimas: Pasaulyje egzistuoja daugybė įvairiausių metodikų ir grupių, kurios kalba panašius dalykus, kaip kabaloje. Kaip mums apsisaugoti nuo šių minčių poveikio? Ar čia slypi koks nors pavojus ir kokią poziciją mums užimti?
Atsakymas: Pagal savo veiklos pobūdį šiek tiek tyrinėjau įvairias metodikas ir net laikiau šių dalykų egzaminus, gindamasis daktaro disertaciją.
Egzistuoja didžiulė atskirtis tarp kabalos ir visų kitų metodikų. Visos kitos metodikos užsiima tam tikru moraliniu, žemišku žmogaus tobulėjimu, kurio pagrindas − nusiraminimas, atsipalaidavimas.
O kabala – ne. Ji nukreipta į tai, kad pakeistų žmogaus prigimtį. Kadangi pasaulis egzistuoja tik mūsų subjektyviuose pojūčiuose, tai turime juos ištaisyti. Kitaip tariant, visą savo egoizmą turi pasilikti sau, nenaikinti jo ir virš jo sukurti naują prigimtį − vadinamąjį Aukštesnįjį pasaulį, kurį pajausi šioje naujoje prigimtyje. Tai ypatinga metodika.
Bet jeigu užsiimate kitomis metodikomis – jums niekas šito nedraudžia. Studijuokite kabalą ir pamažu išvysite, koks skirtumas tarp jos ir kitų metodikų.
Nė viena iš pasaulyje egzistuojančių metodikų nėra grįsta tikrąja pasaulio prigimtimi, trimis linijomis, trimis jėgomis, kurios valdo šį pasaulį, taip pat nė viena iš jų nekalba apie altruizmą, kuris iškeliamas aukščiau egoizmo jo nenaikinant, bet teisingai išnaudojant ir t. t. Tai galima matyti iš kabalos senumo, iš jos šaltinių jėgos – iš knygų gausos, iš visų paaiškinimų gelmės. Prieš jus iš tikrųjų puiki priemonė, leidžianti išsitaisyti visai žmonijai.
Tačiau yra žmonių, kurie iš tikrųjų siekia išsitaisyti, trokšta pasiekti tikslą, kad ir ko tai pareikalautų ir yra viskam pasirengę. O yra žmonių, kurie norėtų pasiekti šito tikslo: „Kodėl gi ne?“. Bet ne bet kokiais būdais, t. y. jų noras priklauso nuo to, kokią kainą teks sumokėti, kiek dėl to teks darbuotis. Ir todėl išeina, kad iš principo to norėtų daugelis, bet iš tikrųjų kol kas mažai tikrai norinčiųjų, nors jų kasdien ir daugėja.
Mes tikimės, kad visgi greitai ir lengvai pasieksime galutinio išsitaisymo pakopą ir tai nutiks dar mūsų amžiuje, mūsų laiku, mūsų kartoje. Netgi aš, pagyvenęs žmogus, tikiuosi išvysti, kaip visa žmonija eidama tiesiu keliu, žvaliai, tiksliai, diena iš dienos įveikia vieną dvasinę pakopą po kitos, kad visiškai išsitaisytų.

Iš 2011 m. liepos 31 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Remiantis mokslu, o ne koncepcijomis

Kabala ir septyni išoriniai mokslai

Religija pasitraukia kartu su žmonijos vaikyste

Visa visata integraliai susijusi tarpusavyje

rima — Sat, 12 Nov 2011 06:01:35 +0000

Pranešimas (žurnalas „Science“): mokslininkai (vadovaujami prof. Ron Naaiman, Veicmano mokslinių tyrimų ir plėtros institutas, Izraelis) atrado, kad genetinio kodo molekules, DNR, skiria elementariųjų dalelių kvantinės savybės – sukimosi kryptis „į viršų“ arba „į apačią“. Tyrimai parodė, kad molekulę veikia tik vienos krypties sukimasis.
Komentaras: Gautų rezultatų svarba perauga eksperimentinės fizikos rėmus. Reikalas tas, kad kvantiniame lygmenyje tarp dalelių pasireiškia nuoseklaus jungimosi savybė (quantum entanglement), kuri išsaugo daleles, net kai jos atsiduria priešinguose visatos galuose. Jei tik pasikeičia vienos dalelės kryptis, iš karto keičiasi ir kitos, – tai faktiškai paverčia visatą į vientisą tarpusavyje susijusią sistemą.
Tyrimų rezultatai rodo, kad DNR molekulė yra savotiška antena, sugebanti akimirksniu „pagauti“ kvantinės informacijos perdavimą iš bet kokios kosmoso vietos gyvų organizmų lygmenyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tuštuma, kurioje slypi mintis

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Dieviškoji dalelė išskrieja į aukštesnįjį pasaulį!

rima — Mon, 05 Sep 2011 06:01:54 +0000

Pranešimas: Higso bozonas − vadinamoji „dieviškoji dalelė“, kuriai sugauti buvo pastatytas Didysis hadronų kolaideris, kainavęs 10 milijardų JAV dolerių, greičiausiai neegzistuoja. Prieš metus fizikai dar tikėjosi rasti „dieviškąją dalelę“ − pasaulio sukūrimo pagrindą.
Dabar jie „nuleido rankas“ ir yra pasiruošę pasiduoti, kitaip tariant, paskelbti, kad tokia dalelė apskritai neegzistuoja. Tokia kolaideryje dirbančių pirmaujančių mokslininkų, įskaitant Europos branduolinės fizikos centro direktorių S.Bertolucci ir detektorių vadovą G. Tonelli, visų pranešimų esmė.
Pagal teoriją „dieviškoji dalelė“ suteikia medžiagai masę – visoms kitoms dalelėms visatoje. Būtent jos trūksta, kad triumfuotų standartinio modelio teorija apie pasaulio sukūrimą. Pasirodo, kad kolaiderį kūrė veltui!
Komentaras: dabar teks sugalvoti naująją fiziką, peržiūrėti dabartines sampratas apie pasaulį, nes jos nuo pat pradžių neteisingos. Tad kolaiderį pastatė neveltui! Bet „dieviškoji dalelė“ iš tikrųjų egzistuoja! Fizikai tiesiog ją praleidžia, o kolaiderio detektoriai jos nepagauna.
Galbūt fizikai pagaliau įsiklausys, kad kabalos mokslas gali juos papildyti. Juk tyrinėdami pasienį tarp mūsų ir aukštesniojo pasaulio, jie tiria tik mūsų pasaulį, o visi rezultatai ir pasekmės, tyrimo procese nueinančios į aukštesnįjį pasaulį, yra paslėptos nuo jų. Kad rastų „dieviškąją dalelę“, jiems reikia kitokių detektorių – ekrano ir atspindėtos Šviesos! Būtent juos žmogui duoda kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Kur mus nuves kolaideris?

Remiantis mokslu, o ne koncepcijomis

rima — Thu, 04 Aug 2011 07:02:29 +0000

Klausimas: Ar galima įgyti sielą, atskleisti dvasinį pasaulį be kabalos mokslo?
Atsakymas: Žmogus pradeda tirti gamtą ir randa joje aiškų dėsnį, kitaip tariant, apibrėžtą ryšį tarp reiškinių. Pavyzdžiui, aš metu žemėn kokį nors daiktą, apskaičiuoju, kokiu pagreičiu jis krenta ir išvedu iš to dėsnį. Tuo tarpu kiti netiria gamtos reiškinių, bet gauna apie juos gatavas žinias.
Yra žmonių, kurie atranda gamtos dėsnius, ir yra tokių, kurie mokosi ir tokiu būdu pasiekia visada asmeninį, individualų atskleidimą.
Reiškiniai, kuriuos atskleidžia mokslininkai, egzistavo gamtoje ir anksčiau. Argi nekrito obuoliai ant galvos, kol Niutonas atrado traukos dėsnį? Taigi, nieko nauja nėra, mes išryškiname tai, kas jau egzistuoja, vyksta. Tačiau yra atradėjų, ir yra tokių, kurie mokosi iš jų, stengiasi tinkamai panaudoti įgytas žinias.
Tas pats pasakytina ir apie kabalos mokslą – fiziką platesnio pasaulio, kurio nejaučiame mūsų jutimo organuose. Dėl jo turime išvystyti papildomą jutimo organą, vadinamą „davimo savybe“, kurioje ir atskleisime dvasinius reiškinius: sfiras, pasaulius, parcufus. Tačiau mes kaip ir anksčiau dirbame kaip mokslininkai.
Pasakyta: „iš Tavo veiksmų pažįstame Tave“. Iš to aišku, kad viskas kyla iš veiksmų, iš tyrinėjimo: „Žmogus sprendžia tik pagal tai, ką mato jo akys.“ „Tikėjimas„ – tai davimo jėga, kurią įgyji. Tu neužsimerki, kad aklai priimtum svetimą nuomonę kaip faktą – to nėra nė viename moksle, nėra ir kabaloje. Priešingai, pasakyta: „pažink Kūrėją ir Jam tarnauk“. Visko pagrindas yra žinios, analizė, atskleidimas.
Tai štai, yra žmonių, kurie jau atskleidė, pamatė tam tikrus dėsningumus ir perduoda tau žinias apie šiuos dėsnius, apie tyrimo metodiką, kad palengvintų tavo kelią. Juk vieni ir tie patys dėsniai veikia visus, mes esame viename pasaulyje.
Taigi nereikia žiūrėti į kabalą kaip į nematytą gyvūną. Ji yra visų mūsų pasaulio mokslų šaknis, kadangi atskleidžia mums kūrimo šaknis, – ir ją reikia priimti kaip mokslą.
Kabala nesusijusi su religija. Nukritę nuo meilės artimui pakopos į savimylą ir tarpusavio neapykantą, praradome ją ir nebejaučiame Aukštesniojo, dvasinio pasaulio, – štai tada ir gimė religija.
Tokiu būdu „religija“ – tai kabalos mokslas, likęs tremtyje, atotrūkyje nuo Kūrėjo, atotrūkyje nuo Aukštesniojo pasaulio, atotrūkyje nuo tiriamojo dalyko. Be tikrų pojūčių, be žinių ir supratimo dvasinių veiksmų, tarpusavio ryšių su tikra realybe, Aukštesniąją jėga traktavimas pavirto judaizmu. Ir egzistuoja jis laiko atkarpėlėje nuo Šventovės sugriovimo iki išsigelbėjimo, po kurio vėl grįžtame prie kabalos mokslo. Todėl ir pasakyta: „visi pažins Mane, nuo mažo iki didžio“.
Žinoma, nereikia nieko smerkti. Mes einame pirmyn turimomis priemonėmis, bet kiekviena iš jų turi savo taikomąją sritį.

Iš 2011 m. gegužės 27 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir septyni išoriniai mokslai

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Nuo „filosofijos“ prie realių pojūčių

Kabala ir septyni išoriniai mokslai

rima — Sun, 20 Mar 2011 07:44:52 +0000

Kabalos mokslas kalba apie dvasinį pasaulį, apie gamtoje veikiančias jėgas. Šios mūsų pasaulio materiją veikiančios jėgos sukuria jame įvairiausius pavidalus – visą Visatą su viskuo, kas ją užpildo: negyvąja gamta, augalija, gyvūnija, žmonėmis.
Bet visa tai matome savo ekrane, esančiame užpakalinėje smegenų dalyje, ir todėl mums atrodo tarsi tai būtų priešais mus. Taip įsivaizduojame realybę.
Todėl kabalos mokslas atsiriboja nuo viso šio melagingo paveikslo, nors toks vaizdas ir padeda mums pažinti kūrinio gelmes, jo ketinimus bei Kūrėjo charakterį. Bet iš esmės kabalos mokslas moko, kaip pereiti nuo išorinio vaizdo prie vidinės tikrosios būsenos, kurioje lieka tik dvi jėgos – Kūrėjo jėga ir kūrinio jėga.
Žinoma, kiekviena iš jų dar dalijasi į daugybę dalių, atskirų jėgų, veiksmų. Bet iš esmės kalbame tik apie jėgą: norą gauti, norą duoti ir apie tai, kas vyksta tarp jų– tai visas mokslas.
Jeigu kalbame apie šių dviejų pagrindinių jėgų sąveiką, tada tai – kabalos mokslo objektas. O jeigu kalbame apie jų sukeltas įvairiausias pasekmes įvairiuose materijos lygmenyse: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus, tada tai – šio pasaulio mokslų objektai.
Žinoma, tai tikri mokslai, nes jie suteikia mums žinių apie išorinį elgesį, per kurį atsiskleidžia šių dviejų vidinių jėgų veikimas. Bet šie mokslai labai riboti ir galima jais remtis tik mūsų siauro pasaulio rėmuose.
Taigi kabalos mokslas, aiškinantis mums dvi pagrindines gamtos viduje veikiančias jėgas, yra visų kitų mokslų pagrindas ir ne tik tiksliųjų mokslų, kurie tiria gamtą, išorinį pasaulį (fizika, chemija, biologija, zoologija ir t. t. ), bet ir tų mokslų, kurie tiesiogiai susiję su žmogumi − muzika, šokis, piešimas.
Visa tai irgi priskiriama „septyniems pagrindiniams išoriniams mokslams“, nes suteikia mums žinių apie žmogaus suvokimo, savo pasaulio pajautimo būdus.

Iš 2011 m. vasario 21 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Ką tiria visi mokslai?

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

rima — Sun, 20 Feb 2011 08:44:21 +0000

Iš trečiosios pamokos Berlyno kongrese

Kabala – tai Aukštesniosios jėgos visuose jos pasireiškimuose žinių sistema ir pažinimo metodika, duota visoms kartoms iki pat šio pasaulio egzistavimo pabaigos. Ji mums ne tik paaiškina kūrimo tikslą, kas vyksta ir dar vyks, bet ir „pakelia“ mus pačius!
Joks kitas mokslas nekeičia mūsų pačių, jie aiškina, ką dar jų padedami galėtume sau pasigaminti, kaip dar galėtume pakeisti mus supantį pasaulį, tik kabalos mokslas – metodika, kaip pakelti žmogų iš mūsų pasaulio į Aukštesnįjį.
Studijuodamas kabalą tu pradedi kilti: keiti ir savo formą ir savo esmę. Imi matyti save, visą pasaulį, ir iš tiesų keli save į kitą lygmenį. Tai ne įprastas mokslas, kurį tu studijuoji „išorėje“, ne savyje, o savęs paties keitimo, kėlimo metodika. Tai turbūt svarbiausias dalykas kabaloje.
Tikėsimės, kad platinant kabalą mums pavyks pasiekti, kad žmonės sužinos, kokia iš tiesų yra ši metodika, o visi mokslai vėl atsivers kaip viena visuma. Paracelsas savo traktate „Paragranum“ (Das Buch Paragranum) paprastai, trumpai ir aiškiai rašo: „Mokykis kabalos (artem cabbalisticam) – ji tau viską paaiškins!“
Šiandien matome, kad mokslas tyrinėja tik savo siaurą sritį, ir kiekvienoje iš jų yra dar tūkstančiai nišų, kuriose dirba mokslininkai, nesuprantantys, kaip kalbėti vieniems su kitais. O kabala iš esmės skirta tam, kad iš naujo sujungtų visus mokslus į vieną, taptų juos vienijančiu pagrindu, kad pakeltų viską į vieną tikslą, į vieningą žinojimą. Tuo ji ypatinga.
Kitaip tariant, galų gale žmogus suvokia pasaulį, kuriame egzistuoja, kaip vieningą visumą: globalią, vieningą, integralią – tokį pasaulį, kokio iš esmės šiandien reikia siekti.

Iš 2011 m. sausio 28 d. trečiosios pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Kaip nutiesti tunelį į dvasinį pasaulį

Išmokti gyventi po saule

Kongresas Berlyne 2011 (3)

rima — Mon, 31 Jan 2011 13:35:32 +0000

5 pamoka. Kabala – visuomeninis mokslas

6 pamoka. Sėkmės sąlyga – teisinga aplinka

Tuštuma, kurioje slypi mintis

rima — Fri, 28 Jan 2011 07:31:57 +0000

Vis giliau drauge su kvantine fizika skverbdamiesi į medžiagos vidų (šį medžiaga pati savaime yra negyva, ir ten nieko išskyrus deterministinį požiūrį ir mechaninį atskleidimą nėra) staiga ten aptinkame protą, jausmą.
Ir nors patys suteikiame materijai šias savybes, tačiau tenai randame mintį, sumanymą. Mes suprantame, kad susiduriame su kažkieno mintimi.
Kosmoso tyrinėtojai irgi tvirtina jaučią, jog už viso kosmoso, už žvaigždžių esanti kažkokia mintis. Išsivysčiusiam žmogui kyla toks pojūtis.
Neseniai, paskaitos Maskvoje metu, pasakiau, kad padidinę atomą tarp branduolio ir elektronų rastume tuščią erdvę. Iš savo pažįstamo fiziko jau sulaukiau prieštaravimų, kad atome negali egzistuoti tuštumų, nes, jo tvirtinimu, ten visa erdvė užpildyta. Šiandien jau žinome, kad elektronas – tai ne vienoje vietoje sutelkta dalelė, bet išsitęsęs debesėlis, užpildantis visą orbitą.
Tai lyg ir neatitinka to, kaip aš tai įsivaizdavau, bet kas žino, ką kalbės fizikai po kokių dvidešimties metų? Aišku, kad visa teorija taps dar abstraktesnė, juk vis giliau skverbdamiesi atrandame, kad mūsų pasaulis sudarytas ne iš kietų dalelių ir nepaklūsta įprastai mechanikai, o vis labiau juda dvasinės formos link.
Kalbėdamas apie tai, kad atome yra tuštumų, aš turėjau omenyje esančią viduje kokybinę tuštumą. Nepaisant to, kad mūsų tyrinėjimai patvirtina, jog visa atomo erdvė yra užpildyta ir vienas elektronas užpildo visą aplinką, vis tiek atrandame tokią tuščią ertmę, kuri šia tuštuma mums nori kažką pasakyti. Tai ir yra paslėpta ten Mintis.
Taip pat ir su būsenomis tarp pakopų: nuo vieno pakopos lipdami ant kitos, mes patenkame į tam tikras prarajas−tuštumas: krentame ir atsinaujiname. Todėl kiekvienas kitas laiptelis – tai visiškai naujas statinys.

Iš 2011 m. sausio 20 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo charakteris“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Manojo egoizmo rentgeno nuotrauka

Nuo „filosofijos“ prie realių pojūčių

rima — Wed, 12 Jan 2011 08:10:58 +0000

Galite man papasakoti apie tūkstančius įdomių dalykų, vykstančių aplinkui, bet nelaikysiu šito tiesa, jei pats nematau ir nežinau.
Padėsite man juos pažinti ir pajausti − tada esu pasirengęs klausyti, bet tik tuo atveju, jeigu ketinate praplėsti mano suvokimo organus, o ne mano fantazijas.
Tu nori man duoti mikroskopą arba teleskopą – galiu juos priimti. Esu pasirengęs savyje išvystyti naują jutimo organą, tačiau taip, kad galėčiau atlikti racionalią kritinę analizę.
Apie tokį mokslinį, realų požiūrį kalba kabala. Bet prieš tūkstančius metų ištiko „nesėkmė“: būsimus graikų filosofus, savo mokinius, kabalistai mokė teisingo mokslinio požiūrio, bet filosofai to požiūrio atsisakė.
Jie nenorėjo eiti prieš savo egoizmą ir išsitaisymui naudoti kabalos mokslą. Jie manė, galėsiantys ištirti pasaulį netaisydami savęs. Ir tada atsirado filosofija.
Tai neapsiriboja senovės Graikija ir tais senoviniais laikais – tai įprastas žmogaus požiūris. Beveik kiekvienas jums pasakys: kodėl turėčiau taisytis, aš ir taip viską suprantu!
Bet tai neįmanoma. Pirmiausia reikia atskleisti savo būseną ir tik tiek, kiek atskleisi, galėsi apie ją kalbėti.
Tokiu pačiu požiūriu grindžiama religija. Ji nereikalauja žmogaus taisytis. Atlikai tam tikrus veiksmus ir viskas gerai – tu jau tiki, kad užmezgei ryšį su Kūrėju.
Tai vadinasi išvarymu iš dvasinio pasaulio, kitaip tariant, tariamai „dvasinė“ egzistavimo forma, be jokio realaus dvasinio pasaulio pajautimo. Todėl apie šį laikotarpį sakoma: „buvome kaip sapne“.
Kabalos mokslas kviečia grįžti į teisingą realybės suvokimą: nuo filosofijos – į mokslą, nuo religijos – į davimą ir meilę artimui, įgyjant naują jutimo organą, kuriame patys viską pamatysime.

Iš 2011 m. sausio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Ką tiria visi mokslai?

Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

rima — Mon, 10 Jan 2011 08:51:48 +0000

Esminis kabalos ir filosofijos skirtumas tas, kad filosofija nagrinėja abstrakčią formą, o kabalos mokslas – tik formą, įvilktą į materiją.
Todėl filosofija atsieta nuo tikrovės, o kabala su ja susieta, kaip ir visi mokslai. Tačiau įprasti mokslai tyrinėja realybę, jaučiamą egoistiniuose noruose, o kabala – altruistiniuose.
Ši realybė jaučiama tame pačiame nore mėgautis, tik vienu atveju noras mėgautis yra „dėl savęs“, o kitu atveju – „dėl davimo“.
Šis noras turi dvi egzistavimo formas. Mokslas, tyrinėjantis šio noro elgesį (šis noras siekia viską įtraukti į save, gauti sau), vadinamas materialiuoju, gamtos mokslu. „Materialus“ reiškia veikiantis su egoistiniu ketinimu.
Mokslas, kuris tyrinėja siekiantį duoti norą mėgautis, vadinamas kabala. Šios materijos egzistavimo formos nėra mūsų pasaulyje, ji yra tik Aukštesniuosiuose pasauliuose.
Taigi suprantama, kad kabalos mokslas priešingas materialiems mokslams, nes kabala tyrinėja atvirkščią materijos elgesį, ir todėl jų dėsniai ir principai iš esmės skiriasi. Tačiau jie pasitelkia tą pačią mokslinę prieigą – pasikliaujama tik akivaizdžiais faktais.
Kaip materialus mokslas nagrinėja keturis egoistinės materijos lygius šiame pasaulyje, taip ir kabala tokia pačia realia, moksline forma tiria dvasinės materijos egzistavimą negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse. Dvasiniame pasaulyje jų visų veiksmas – davimas.
Tačiau požiūris į tyrinėjimus gali būti ne tik mokslinis, bet ir religinis, grįstas tikėjimu. Tada tai jau ne mokslas, o religija. Jeigu mūsų pasaulyje taikomas toks nemoksliškas, grįstas tikėjimu požiūris, atsiranda filosofija.
Trumpa išvada:
Materija gali veikti 1) dėl savęs arba 2) dėl kitų. Abiem atvejais (aukštesniajame pasaulyje arba šiame pasaulyje) taikoma mokslinė prieiga: remiamasi patirtimi, protu, akivaizdžiais faktais, formos, įvilktos į materiją tyrinėjimu.
Be to, galimas ir kitas požiūris abiejose srityse: tiriama abstrakti materija − filosofijoje ir religijoje.

Iš 2011 m. sausio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tiria visi mokslai?

Kur mistika, o kur mokslas?

Kabala ir religija