Tarp kabalos mokslo ir filosofijos egzistuoja senas ryšys. Filosofija tarytum visų mokslų pagrindas.
Prieš tūkstančius metų nebuvo atskirų mokslų: matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, geografijos, astronomijos. Mokslininkas studijavo viską ir netgi buvo gydytojas.
Ir šių žinių visuma buvo vadinama filosofija, išvertus šis žodis reiškia „meilę išminčiai“, žinioms.
Garsus XVI amžiaus filosofas Johanas Reichlinas rašė: „Mano mokytojas Pitagoras, filosofijos tėvas, tikriausiai savo mokymą bus perėmęs iš kabalistų, ir pirmasis žodį „kabala“, nežinomą jo amžininkams, išvertė į graikų kalbą žodžiu „filosofija“.
Kabalos bei filosofijos ir apskritai visų kitų mokslų ryšys yra labai gilus. Ir iš tikro, mokslas jau iš dalies atidengia Kūrėją, Jo veiksmus, pastarieji atsiskleidžia ne šiaip per kūno pojūčius, o per tą mumyse esantį mechanizmą, kuris vadinasi „žmogumi“ ir jis jau priklauso žmogiškajai pakopai. Nors kol kas tai tėra šio pasaulio žmogus, bet tai jau šis tas.
Iki susitikdamas su kabala senovės mokslas vystėsi gyvūno lygmens pakopoje. Kai kabalos mokslas buvo atvertas pirmajam „žmogui“, Adam Rišon, jis atskleisdamas Kūrėjo veiksmus vystėsi per 20 kartų iki Abaraomo ir toliau, ir tik tada ėmė formuotis šiuolaikinis mūsų pasaulio mokslas − remdamasis kabalos mokslu.
Mes lyg ir nematome ryšio tarp vieno ir kito, juk įprastas mokslas grindžiamas žmogaus protu, jutimais, egoistiniu noru mėgautis, kuriame atskleidžiame pasaulį, ir šis mokslas tarytum nesusijęs su kabala bei dvasiniais pasauliais. Bet iš tikro yra ne taip. Juk mokslas studijuoja tuos pačius Kūrėjo veiksmus, tik jie atsiskleidžia kitoje medžiagoje, egoistinėje.
Tai Kūrėjo veiksmai, nurodantys realybės dalių tarpusavio ryšį. Todėl netgi įprasti gamtos mokslai tam tikru būdu irgi atskleidžia Kūrėją, bet tik mūsų lygmenyje.
Juk be Kūrėjo visoje kūrinijoje daugiau nieko nėra, ir viskas, ką atskleidžiame – tai Jo veiksmai. Galime Jį atskleisti savo egoistiniame nore, ir tada tai vadinasi gamtos mokslais, o  galime jį atskleisti nore duoti − tada tai vadinsis kabalos mokslu.
Bet tiek vienu, tiek kitu atveju atskleidžiame Kūrėją. Kūrėjas vienas ir nedalomas pusiau. Tai mes, Jį tiriantieji, taip dalijame – priklausomai nuo to, kokiuose noruose Jį suvokiame.
Aukštesniosios pakopos atžvilgiu nėra jokio padalijimo. Viskas padalyta tik mūsų atžvilgiu. Todėl mums kyla amžina problema – kaip vienas susijęs su kitu ir kaip jie vienas kitą veikia.

Iš 2010 m. gruodžio 27 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Filosofijos saulėlydis

Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė

Kabala ir šio pasaulio mokslai

Bet kurią kūrybos rūšį – tapybą, muziką, šokius – visus šiuos saviraiškos būdus taip pat galime vadinti mokslu, nes jie kyla iš to paties egoizmo, noro mėgautis.
Lygiai taip, kaip aš tyrinėju šį pasaulį – t.y., tiriu savo egoistines savybes Šviesos atžvilgiu, lygiai taip pat ir šokyje, tapyboje ar muzikoje tyrinėju savo asmenines apraiškas baltos Šviesos fone.
Ir viena, ir kita atspindi egzistuojančius dėsningumus. Tik kūryboje tyrinėju savo specifines, individualias savybes. O įprastame moksle tiriu savo norą mūsų bendros egoistinės prigimties lygmenyje. Todėl aptinkame vienodus reiškinius ir vadiname tai mokslu.
Kas, pavyzdžiui, yra fizika? Tai tyrimas, kaip aš matau savo asmeninę gamtą baltos Šviesos fone. Mes visi gauname tokius pačius rezultatus, kuriuos vadiname faktais, nes tiriame tokiame lygmenyje (negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos), kur visi turime vienodas savybes.
Tačiau yra daug aukštesnis egoistinės gamtos lygmuo, „kalbantis/žmogus“, kuris mumyse nevienodas, kadangi kiekvienas iš mūsų turi savo dvasinę šaknį ir savo pasirinkimą/valios laisvę. Todėl, kai panaudodami ją, šokame ar dainuojame, piešiame, grojame muzikiniais instrumentais, – rezultatas būna labai individualus. Nepaisant to, viskas kyla iš to paties noro mėgautis.
Kabala suteikia vieningą požiūrį į visą tikrovę. Mums tik atrodo, kad griežti mokslo dėsniai ir laisva kūryba yra visiškai skirtingi dalykai. Tačiau ir viena, ir kita – mūsų egoistinio noro kūriniai. Tik jei mes visi ką nors darome vienodai, manome, kad tai pastovi forma, egzistuojanti gamtoje, paskelbiame dėsniu ir taip kuriame savo mokslą.
Jei kursime muziką, vienas sukurs vieną melodiją, antras – kitą, trečias – trečią, tūkstančius įvairių melodijų, todėl sakome, kad tai ne mokslas, juk kiekvienas daro tai, kaip jam norisi.
„Žmogiškajame“ lygmenyje jau nebeatsekame griežtų dėsningumų – šiam lygmeniui priklauso psichologija ir visos kūrybos rūšys: tapyba, muzika, šokiai. Tačiau tai taip pat  „mokslas“ – t.y., mano norų formų apraiškos baltos Šviesos fone, kuriuos galima matyti ir tyrinėti. Bet tik praktiškai.
Tiktai kol kas žmogiškajame lygmenyje nesugebame įžvelgti šių dėsningumų. Kai su Kabalos mokslu savyje išvystysime šį žmogiškąjį sluoksnį, galėsime ištyrinėti jį moksliškai ir tiksliai. Ir suprasime, kodėl mes taip piešiame, šokame, dainuojame, suprasime, iš kur tai kyla. Tada tai pavirs tiksliu mokslu, tyrinėjančiu mūsų norų apraiškas baltos Šviesos fone.

Iš 2010 m. gruodžio 15 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė muzika

Kuo grindžiamas kabalos mokslas

Nuo antikos laikų ir beveik iki mūsų dienų kabalistai ėjo lygiagrečiai su filosofine mintimi, kol šios ugnis neužgeso.
Per visą istoriją mūsų varomoji jėga – augantis noras patirti malonumą. Kiekvieną naują kartą jis skatina imtis naujų žygių, kuriems palanki egoizmo dirva.
Realizuodami savo norus, pasitelkiame sveiką egoistinį protą, kad rastume, įsigytume, užgrobtume, vystytumės ir taip toliau.
Tačiau šiandien egoistinis vystymasis baigėsi, prasideda taisymosi metas. Mūsų pasaulio plotmėje egoizmas išsisėmė, visiškai atsiskleidė kaip ir turėjo būti.
Dabar žvelgdami į pasaulį, uždarytą šioje „pakuotėje“, nerandame, kuo dar pripildyti savo gyvenimą. Kai atsinaujinimas pasibaigia, kai daugiau nėra kuo mėgautis, žmogus patenka į bėdą.
Tokia yra dabartinė globali situacija pasaulyje. Kokia kryptimi vystytis toliau? Skristi į Marsą ar bent jau į Mėnulį? O gal panirti į vandenyno gelmes arba ieškoti nežinomų mokslui gyvūnų? Kuriam tikslui?
Mums jau nieko nereikia. Egoistinis noras visiškai atsiskleidė ir mums nekyla nauji polėkiai ir siekiai. Žaidimas baigtas.
Čia pasibaigia filosofija ir apskritai racionalus, vartotojiškas požiūris: „Išnaudokime savo protą, kad pripildytume savo norus “. Norai gęsta, ir protas, būdamas tiesiogine norų pasekme, užleidžia savo pozicijas.
Netrukus pamatysime, kaip žmonija tiesiog akyse „bunka“. Pažvelgę į tai iš kabalistinių pozicijų, būsime šokiruoti, matydami, apie ką žmonės kalba, rašo, kokius serialus žiūri.
Bus prieita iki to, kad it maži vaikai žmonės žais su tokiais „žaislais“, kuriuos prieš 50 – 100 metų būtų laikę proto aptemimo ženklu.
Štai kodėl miršta ir filosofija, kuri, nustumta į istorijos šalikelę, per paskutiniuosius dešimtmečius tebando išgelbėti save. Su ja daugiau nesiskaitoma, nes mūsų norų atsargos išseko.
Mums daugiau nereikia jokių pasiekimų, todėl nereikalingas ir žmogaus protas – dauguma žmonių visiškai apsiriboja gyvūniniu lygmeniu. Ciklas baigtas, atėjo laikas atsiskaityti už „atliktą darbą“.
Taigi, kol filosofai buvo „ant arklio“, kabalistai tylėjo, laukdami egoistinio vystymosi pabaigos. Dabar gi, kai tai įvyko, stovime ties lūžio tašku: senasis etapas baigiasi ir mums reikia atskleisti kitą etapą.

Iš 2010 m. lapkričio 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė?

Nenoriu nieko, tik Šviesos…

Amžinas laimėjimas

Klausimas: Kodėl jūs tvirtinate, kad mokslo vystymasis kenkia žmonijai? Juk be šiuolaikinių ryšio priemonių dabar negalėtume studijuoti kabalos.
Atsakymas: Mes negalime įsivaizduoti, koks būtų pasaulis, jei būtume vystęsi dvasiniu, o ne egoistiniu – mokslinio-techninio progreso keliu.
Viskas, ką bandome nuveikti per mokslą ir aukštąsias technologijas –  tik niekinga kompensacija to, ką galėtume pasiekti savo dvasiniuose induose.
Tarsi lūžus kojai gaminčiau sau ramentus, o ne gydyčiau pačią koją. Tas pats ir su rankomis ar visomis likusiomis kūno dalimis.
Pasekmė – vietoje normalaus, sveiko kūno, kurį galėčiau išgydyti ir juo mėgautis, aš iš visų pusių apsunkęs tūkstančiais protezų, ir dar didžiuojuosi: žiūrėkite, kokias medines kojas aš moku pasidaryti!
Štai kaip atrodo visas mūsų mokslas ir jo pasiekimai…
Mes jį išvystėme iki savo egoistinės, žemiškosios aukštumos, bet nepanorome pakilti dvasiškai, nepanorome teisingai taisyti savęs.
Kai tik pradedame tai daryti, visi tie šiuolaikinio mokslo pasiekimai tampa mums nebereikalingi.
Kam tarpusavio bendravimui būtų reikalingas internetas, jei galėtume informaciją ir pojūčius perduoti tiesiai iš širdies į širdį, iš smegenų į smegenis be jokių apribojimų.
Mes paprasčiausiai nenorime susivienyti lyg vienas žmogus viena širdimi! O juk tada mūsų tarpusavio ryšiui nebereiktų visų šių laidų ir žinučių siuntinėjimų.

Iš 2010 m. spalio 21 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir kiti mokslai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visą gyvenimą ruošiamės karui

Geras likimas

Mūsų pasaulio mokslai nuolatos keičiasi. Mums visą laiką be perstojo ieškant tenka juos taisyti ir tikslinti.
Viskas, kas šiandien mums atrodo absoliučiai akivaizdu, rytoj jau ne taip neginčytina. Ir galbūt tai, kas šiandien laikoma naudinga, rytoj pasirodys žalinga. Mūsų noras visą laiką keičiasi, ir jame atskleidžiame naują mokslą.
Kadangi noras mėgautis kiekvieną dieną gali keistis į priešingą, vadinasi ir tai, kas naudinga gali tapti kenksminga.
Be to, veikdami savo vieninteliu egoistiniu noru, visus gamtos atradimus panaudojame savo egoizmui, todėl mokslo vystymosi rezultatai mums kenkia.
Kitaip sakant, visada naudojame mokslą kenkdami sau. Matome, kad mokslas iš esmės vystosi, todėl, kad reikalingas mums kariaujant, siekiant sunaikinti vieniems kitus. Jeigu ne tai, apskritai nesivystytume.
Visi puikūs moksliniai atradimai tarnauja mūsų egoizmui.

Iš 2010 m. spalio 21 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos ir kitų mokslų lyginimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė?

Kabala ir šio pasaulio mokslai

Įprastas mokslas, tirdamas mūsų pasaulį penkiais jutimo organais ir jiems padedančiu protu, siekia pro fizinę materiją prasiskverbti į dvasinio pasaulio materiją.
O tai neįmanoma dėl vienos paprastos priežasties – mūsų pasaulio materija jaučiama tik tada, kai mūsų suvokimas yra egoistinis. Dvasinę materiją galima pajausti tik iš davimo savybės.
Kitaip tariant, mūsų suvokimas priklauso nuo žmogaus savybių – egoistinių ar altruistinių. Su gavimo savybėmis (jeigu žmogus egoistas), neįmanoma studijuoti dvasinio pasaulio, davimo savybės.
Bet iš egoizmo kildami į davimo savybę galime iš išorės, objektyviai tyrinėti egoizmą. Jeigu žmogus patektų į dvasinį pasaulį, prieš tai neturėjęs egoistinių savybių, jis irgi nesuprastų, kaip tai įmanoma.
Tarp šių savybių nėra jokio ryšio, tai lyg kits kito nesuprantantys ugnis ir vanduo. Todėl apie dvasinį pasaulį sakoma: „Įdėjo pastangų ir rado!“
Tu stenkis, nes egzistuoja sistema, kuri galiausiai suteiks tau davimo savybę – ir tu suprasi, kas tai yra. O iki to – visas dvasingumas tau tebus tuščios kalbos.
Būdami egoistiniame nore iš jokių tyrinėjimų nesuprasime, kas yra dvasinis pasaulis ir siela. Norint suprasti, pirmiausia reikia pakeisti savo savybes į altruistines.
O jeigu bandai nepasikeitęs tyrinėti pasaulį, kuriame nesi – tai vadinasi mistika.
Arba neteisingai apibrėži dvasingumą, manydamas, kad tai ne davimas, o kažkokie „nežemiški“ nuotykiai.
„Anapus“ gali būti tik davimo savybė, nes šiapus yra tik materija – gavimo savybė.
Jeigu dvasingumą apibrėžiame kaip davimą ir meilę, esančią virš mūsų ego, tai ji nesusijus su tuo, ar mūsų gyvūninis kūnas gyvas ar miręs ir apskritai nesusijus su kūnu, taip pat nepriklauso nuo mūsų proto išsivystymo.
Viskas priklauso nuo to, ar yra troškime davimo savybė. O šią savybę galima gauti tik mokantis pagal kabalistinę metodiką ir pritraukiant taisančią Šviesą – kito laiptelio davimo savybę, vadinamąją Aukštesniąją jėgą.
Todėl užsiėmimai „dvasingumu“, neįgijus davimo savybės, vadinami mistika – juk tai kažkas išgalvoto.
O kabala – mokslas, nes priklausomai nuo įgytos davimo savybės, tu tyrinėji viską, kas vyksta tavo gavimo ir davimo savybėse, o šiuo tyrinėjimu ir grindžiamas visas mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuostabus, tačiau visiškai realus atradimas“

„Dvasinis mikroskopas“

Dvasinis pasaulis – tai veikiančių pagal dėsnius jėgų pasaulis. Dalį šių dėsnių mes suprantame, o dalies – ne, kaip ir įprastuose moksluose, kurie tyrinėja šio pasaulio gamtą: dalį dėsnių žinome, dalį – suprantame, o dalis – paslėpta, neaiški.
Bet požiūris į dvasinio pasaulio tyrinėjimą, žinių kaupimą ir darbą su dvasinėmis jėgomis privalo būti griežtai mokslinis, reikia vadovautis sveiku protu kaip ir dera tyrinėjant gamtą. Juk tai, kas šiandien paslėpta, atsiskleis rytoj!
Kabalos mokslas suteikia man tyrinėjimo instrumentus (kelim) – tą manyje esantį mikroskopą, per kurį galiu „išvysti“ dvasines, davimo jėgas, pajausti jas.
Todėl man pačiam reikia turėti davimo jėgą, kad išmatuočiau, pamatyčiau ir pažinčiau šias jėgas. Juk pažinimo procesas vyksta žmogaus viduje.
Įgijęs davimo jėgą ją vystau ir, kaip itin jautrų mikroskopą, galiu nukreipti ją įvairiais būdais, prasiskverbti į materijos (noro) gilumą ir atskirti joje visokiausius reiškinius (gavimo – davimo), priklausomai nuo mano suvokimo indo (kli) jautrumo.
Moksle mes visuomet esame tik instrumentai, nes viską suvokiame vien savo atžvilgiu. Bet kabalos moksle mes sąmoningai tampame tyrinėjimo instrumentu, o pats tyrinėjimas yra griežtai mokslinis. Juk tyrinėjimuose išeidami iš savo prigimties tampame absoliučiai objektyvūs.
Apie tai įvairūs kabalistų pasakymai: „Iš Tavo veiksmų pažįstu Tave“, „Pažink savo Kūrėją ir tarnauk Jam“, „Ir pažins Mane visi – ir mažas, ir didelis“.
Visoje kūrinijoje yra tik dvi jėgos, dvi savybės: noras mėgautis (gavimo savybė) ir jį sukūrusi Šviesa (davimo savybė). Visa kita kyla iš jų.
Taip yra ir matematikoje: yra nulis ir kažkas, kas skiriasi nuo jo. Iš čia kyla visas skaičiavimas. Ir fizikoje taip pat: yra dvi tarpusavyje skirtingos jėgos.
Taip ir Šviesoje – vos tik pasirodo už Šviesą šiek tiek tamsesnis taškas, atsiranda dvi savybės – ir čia prasideda visas vystymasis, kabalos mokslas irgi prasideda nuo šio reiškinio.
Todėl kabalos moksle prieiga lygiai tokia pat, kaip ir bet kuriame kitame moksle – tiriamas skirtumas tarp dviejų jėgų (reiškinių): galima tyrinėti skirtumą jį padidinus, kaip su mikroskopu – tai vadinasi „analize“, arba, atvirkščiai, galima tirti šių dviejų jėgų sąjungą, susiderinimą – tai vadinama „sinteze“.
Visas mokslas susideda tik iš to, kad tyrinėja santykį tarp dviejų jėgų – Kūrėjo (davimo) ir kūrinio (gavimo) visuose jų pasireiškimo lygiuose (bendrame nore – materijoje).
Neįmanoma atrasti ir ištirti vieną jėgą be kitos. Todėl analizės ir sintezės pagalba mes tiriame šių jėgų tarpusavio sąveiką, ir pagal tai darome išvadas apie kiekvieną iš jų. Bet „Nėra Kūrėjo be kūrinio ir kūrinio be Kūrėjo“.
Todėl kalbėti tik apie vieną jėgą, savybę – neteisinga, tai jau ne mokslinė išvada, o samprotavimai apie abstrakčią formą.
Aš sakau: „Davimo savybė“. Kas yra „davimo savybė?“. Kam duodama? Ką veikia? Kur ji pasireiškia? Kaip tu žinai, jog tai davimas? Iš priešingybės.
Tu gali pamatyti jos veikimą tik iš to, kas jai priešinga – iš to, kas gauna. Negalime tiesiog pasakyti: „Tai pliusas“. Kieno atžvilgiu tai yra „pliusas“? O kur „minusas?“
Tu negali išskirti kažko vieno, jeigu nėra kažko kito. Visas mokslas grindžiamas sugretinimu. Visoje kūrinijoje nėra nieko išskyrus dvi jėgas.
Todėl tokios prieigos griežtai laikomasi kabalos moksle. O jeigu atsiplėši nuo materijos ir įvilktos į materiją formos– tai jau mistika.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Prisilietimas prie amžinybės“

„Kabala – šiuolaikinis mokymas“

„Kuo pagrįstas kabalos mokslas“

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Stebiu pamokas jūsų tinklapyje, daug ko pasisėmiau. Esu filosofijos dėstytojas iš Brazilijos. Mane domina, ką kabala mano apie Barucho Spinozos – žymiausio XVII amžiaus mąstytojo – filosofiją?
Spinoza kalbėjo apie Dievą kaip apie Gamtą. Dievas – tai ne kažkas iš išorės, o viduje glūdinti Gamta (ši sąvoka apima energiją ir visus objektus visatoje). Kaip kabala vertina Dievą? Ar ji pritaria tam, kaip ją traktuoja Spinoza?
Atsakymas: Apibrėžimas „Dievas kaip Gamta“ kabaloje ir Spinozos filosofijoje labai skiriasi. Aukščiausioje jėgoje esantis protas, valia, sprendimas, tikslas ir programa, jos iškilimas virš gamtos, priežastingumas bei pirmumas ir kt. Aš pageidaučiau, kad jūs pats tai išsiaiškintumėte – tam pakanka perskaityti keletą Ball Sulamo straipsnių: „Kabala ir filosofija“, „Kabalos mokslo esmė“,„Vidinis nušvitimas“ („Mokymo apie dešimt sfirot“ 1 d.). Man bus labai malonu pabendrauti su jumis (nuo rugpjūčio 26 d. iki rugsėjo 2 d. būsiu Argentinoje).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė, 1 dalis“

„Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė, 2 dalis“

„Ar turi Kūrėjas pavidalą?“

Klausimas: Jei pripažinsime, jog egzistuoja dvi realybės, turėtų būti ir dvi istorijos. Viena istorija materialaus, fizinio pasaulio, kita – dvasinė šios istorijos plotmė…
Atsakymas: Tai vienas ir tas pats. Dvasinė plotmė – tai paprasčiausiai bazinis „pamušalas“, ant kurio yra mūsų materialus pasaulis. Mūsų pasaulis egzistuoja ant jėgų, kurių mes nejaučiame, tinklo. Tas jėgas mes vadiname dvasinėmis, nes jos yra virš mūsų jutimų ir joms pajusti reikia subtilesnių jutimo organų. Mes tiesiog dar neišmokome jų pajusti. Būtent šios dvasinės jėgos ir apibrėžia viską, kas vyksta jų materializuotame pasaulyje.

Klausimas: Bet mokslas šiame pasaulyje ir grindžiamas priežasties – pasekmės ryšio nustatymu…
Atsakymas: Mažas vaikas prieina prie vandens čiaupo sienoje, atsuka, paleidžia vandenį. Jam atrodo, kad pasaulis sukurtas taip, kad iš čiaupo sienoje bėga vanduo. Jis nežino, kas yra už sienos. Vaikui vandens šaltinis – čiaupas. Taip mokslas ir suvokia viską, kas vyksta, – tyrinėja mūsų pasaulio „sienas“, o apie tai, kas egzistuoja už „sienos“, kalba tik kabala.

Klausimas: Koks ryšys tarp to, kas yra čia, ir tarp to, kas yra už „sienos“?
Atsakymas: Absoliutus ryšys. Ezistuoja pirminis jėgų tinklas. Jame susiformavo dvasiniai pasauliai, o vėliau ir materialūs. Ir šis jėgų tinklas, jo dėsniai (dvasiniai dėsniai), nulemia viską – visą pasaulėdarą. Žr. straipsnį „Kabalos mokslo esmė“ (RU, EN), skyrius „Šaknų ir šakų dėsnis tarp pasaulių“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikrovės suvokimas“

„Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė“

„Visas gyvenimas – vaidinimas!“

Klausimas: Pastaruoju metu mokslas prasiveržė į tokią erdvę, kuri nebesutampa su mūsų dabartine žmogiškąja sąmone. Susidaro įspūdis, kad mokslininkai nežino, ką su tuo daryti, kadangi tik dabar po truputį pradeda ryškėti tam tikras Visatos paveikslas. Tačiau kol kas šis naujasis pasaulėvaizdis atsiskleidžia sunkiai.
Atsakymas: Visų pirma, ir mūsų pažinimas, ir mūsų pojūčiai – itin subjektyvūs. Vaizdas kuriamas tik mūsų viduje, išorėje nieko nėra. Mes kalbame tik apie tuos modelius, kurie egzistuoja mumyse. Mūsų pasaulis – mūsų viduje. Visi mes – savo pačių viduje. Kas vyksta išorėje, mes nežinome. Ir apskritai tokios sąvokos „išorė“ – nėra. Viskas yra žmogaus viduje. Pašalink žmogų – ir nebus apie ką kalbėti, kadangi viskas, ką mes žinome, viskas, ką svarstome, viskas, ką mes jaučiame, – mes jaučiame, žinome ir suvokiame savyje, nors mums visa tai atrodo kaip akivaizdžiai egzistuojantys išorėje. O iš tikrųjų visa tai – mūsų viduje.

Klausimas: O ar tas paveikslas, kurį mums piešia fizika ir sinergetika, negali dvasiškai nušviesti?
Atsakymas: Jis atveda į aklavietę. Žmogus turi suvokti, kad jam reikia ištaisyti savo norus, – ir tada jis pakeis savo suvokiamą pasaulio vaizdą. Jis turi suprasti, kad suvokia tikrovę savo savybėmis, ir jeigu šių savybių nepakeis – realybė nepasikeis! Realybė yra mūsų savybių projekcija baltos šviesos fone. Tol, kol šito nesuprasime, klaidžiosime patamsyje.
Mes baigėme vystytis mūsų egoistiniuose noruose, mūsų savybėse. Visos šiuolaikinės teorijos iš esmės yra baigtinės. Pereiti į kitą būseną galima tik pakaitus savo savybes. Pasaulis – tai tavo subjektyvus tavęs paties suvokimas, tavo paties atspindys. Jeigu tu nori jį pakeisti – pakeisk save. Ir tada tu pakeisi pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikrovės suvokimo“ mokymas

„Mačiau kitokį pasaulį“

„Kaip pajusti anapus pasaulio?“