Klausimas: Pasaulyje egzistuoja daugybė įvairiausių metodikų ir grupių, kurios kalba panašius dalykus, kaip kabaloje. Kaip mums apsisaugoti nuo šių minčių poveikio? Ar čia slypi koks nors pavojus ir kokią poziciją mums užimti?
Atsakymas: Pagal savo veiklos pobūdį šiek tiek tyrinėjau įvairias metodikas ir net laikiau šių dalykų egzaminus, gindamasis daktaro disertaciją.
Egzistuoja didžiulė atskirtis tarp kabalos ir visų kitų metodikų. Visos kitos metodikos užsiima tam tikru moraliniu, žemišku žmogaus tobulėjimu, kurio pagrindas − nusiraminimas, atsipalaidavimas.
O kabala – ne. Ji nukreipta į tai, kad pakeistų žmogaus prigimtį. Kadangi pasaulis egzistuoja tik mūsų subjektyviuose pojūčiuose, tai turime juos ištaisyti. Kitaip tariant, visą savo egoizmą turi pasilikti sau, nenaikinti jo ir virš jo sukurti naują prigimtį − vadinamąjį Aukštesnįjį pasaulį, kurį pajausi šioje naujoje prigimtyje. Tai ypatinga metodika.
Bet jeigu užsiimate kitomis metodikomis – jums niekas šito nedraudžia. Studijuokite kabalą ir pamažu išvysite, koks skirtumas tarp jos ir kitų metodikų.
Nė viena iš pasaulyje egzistuojančių metodikų nėra grįsta tikrąja pasaulio prigimtimi, trimis linijomis, trimis jėgomis, kurios valdo šį pasaulį, taip pat nė viena iš jų nekalba apie altruizmą, kuris iškeliamas aukščiau egoizmo jo nenaikinant, bet teisingai išnaudojant ir t. t. Tai galima matyti iš kabalos senumo, iš jos šaltinių jėgos – iš knygų gausos, iš visų paaiškinimų gelmės. Prieš jus iš tikrųjų puiki priemonė, leidžianti išsitaisyti visai žmonijai.
Tačiau yra žmonių, kurie iš tikrųjų siekia išsitaisyti, trokšta pasiekti tikslą, kad ir ko tai pareikalautų ir yra viskam pasirengę. O yra žmonių, kurie norėtų pasiekti šito tikslo: „Kodėl gi ne?“. Bet ne bet kokiais būdais, t. y. jų noras priklauso nuo to, kokią kainą teks sumokėti, kiek dėl to teks darbuotis. Ir todėl išeina, kad iš principo to norėtų daugelis, bet iš tikrųjų kol kas mažai tikrai norinčiųjų, nors jų kasdien ir daugėja.
Mes tikimės, kad visgi greitai ir lengvai pasieksime galutinio išsitaisymo pakopą ir tai nutiks dar mūsų amžiuje, mūsų laiku, mūsų kartoje. Netgi aš, pagyvenęs žmogus, tikiuosi išvysti, kaip visa žmonija eidama tiesiu keliu, žvaliai, tiksliai, diena iš dienos įveikia vieną dvasinę pakopą po kitos, kad visiškai išsitaisytų.

Iš 2011 m. liepos 31 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Remiantis mokslu, o ne koncepcijomis

Kabala ir septyni išoriniai mokslai

Religija pasitraukia kartu su žmonijos vaikyste

Baal Sulamas „Taika“: „Bendrus veiksmus žmonės atskyrė, išskyrė į asmeninius: tokius kaip jėga, turtas, valdžia, grožis, alkis, mirtis, pasimetimas ir kita, o atsakomybę už kiekvieną iš šių veiksmų pavedė tam tikram valdytojui. O tada išvystė tokį priėjimą, kaip jiems norėjosi.“
Gyvenime noriu pasiekti visokeriopos sėkmės. Todėl pasveriu kiekvieną gerą man savybę, mėginu ją įgyti, ieškau gamtoje palaikymo. Ir jai pagalbon priskiriu tam tikrą jėgą. Pavyzdžiui, man nepakanka narsos – reiškia, man reikia karo dievo. Kad turėčiau daug pinigų, man reikalingas atsakingas už turtus dievas. Taip „surandu“ gamtoje pagalbines jėgas.
Jeigu man kažkas nepavyksta, ko gero, gamtoje yra ir blogų dievų, kuriuos reikia liaupsinti ir aptarnauti, kad jie irgi atsakytų geruoju. Egoistinis noras nuolatos auga ir kaip atsaką į tai žmogus vysto savyje štai tokį „mitologinį“ santykį gamtos atžvilgiu, priskirdamas savarankiškumą įvairioms gamtos jėgoms ir įvardydamas jas dievais.
Žmonija tam tikru laipsniu perėjo šį etapą per religiją, tačiau kaip ir anksčiau 99% yra įnykusi į prietarus. Žmonės tiki visokio pobūdžio jėgomis, sėkmės ir nelaimių ženklais. Kuo skiriasi raudono siūlo pirkimas nuo aukojimo kokiam nors dievui prie „įslaptinto“ medžio? Tai vienas ir tas pats lygmuo.
Štai kur yra žmonija mūsų „progresyvioje“ epochoje. Prieš tūkstančius metų žmonės pradėjo šią praktiką ir iki šiol nepasikeitė vystydamiesi. Žmonės vis taip pat tiki ypatingų jiems parduodamų daiktų nauda, pinigų aukojimo efektyvumu, o šie pinigai veikiausiai patenka tiesiai į atitinkamo dievo sąskaitą, kad pastarasis atsidėkotų stebuklinga pagalba. Visi tikėjimai ir visos religijos kuriami pagal tokias schemas.
Be vidinio žmogaus išsitaisymo, leisiančio jam užmegzti ryšį su Aukščiausiąja gamtos jėga ir pakilti į jos lygį, − visa kita pagal kabalos mokslą yra stabmeldystė. Juk noriu pakeisti ne save, o kažkokią išorinę jėgą, kad ji būtų man nuolanki.
Taip nuosekliai nuo materializmo atėjome prie tikėjimo, kuris priskiria gamtai sumanymą, valią ir planą – ir visa tai neva galiu pakeisti vienokiu ar kitokiu išoriniu veiksmu. Išeitų, kad paprasta ceremonija leidžia „modifikuoti“ kūrinio programą ir tikslą.
Tad koks gi tai dievas, jeigu jį galima pakeisti? Koks gi jis aukščiausiasis, jeigu jo gerumą galima nusipirkti už „grynuosius“? Štai kokiame žemame lygmenyje yra žmonija.
Jeigu žmogus gauna jėgų, jei pasitelkia daugybę įvairiausių priemonių ir keičia pats save kildamas iki Dievo pakopos, iki Aukščiausiojo, iki Aukščiausiosios jėgos, tai tiktai tada tokia metodika bus praktiška, teisinga ir tikra. Tik šią metodiką galima realizuoti, o kitų kelių paprasčiausiai nėra.

Iš 2011 m. rugpjūčio 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateizmas, religija ir kabala

Ar turi Kūrėjas pavidalą?

Kabala pakeis viską

Video klipas rusų k.

Pranešimas: tarnybos „Gallup“ atlikta amerikiečių apklausa parodė, kad:
30 % suvokia Bibliją pažodžiui, manydami, kad joje parašyti Dievo žodžiai.
49 % mano, kad Bibliją derėtų traktuoti ne pažodžiui, o metaforiškai.
17 % įsitikinę, kad Biblija – ne daugiau kaip senovinė alegorijų ir legendų knyga.
Tyrimas parodė, kad kuo dažniau amerikietis lankosi bažnyčioje, tuo labiau pažodžiui suvokia Bibliją. Toks pats traktavimas paplitęs tarp neaukšto išsilavinimo lygio ir turinčių nedideles pajamas žmonių.
Komentaras: Matyt reikalingas visuotinis ir ilgas sisteminis auklėjimas, norint įdiegti žmogui objektyvų požiūrį į pasaulį, pakelti jį iš vaikiško pasaulio suvokimo lygio ne į Biblijos neigimo, o į sveiko jos, kaip aukštesnės pakopos, būsimos žmonijos būsenos išminties, suvokimo lygį.
Žmonija sukurta savybėje „gauti“ (egoizme) ir joje jaučia save, o savo pojūčius vadina „šiuo pasauliu“.
Biblija gi kalba apie antrą pasaulio suvokimo galimybę – „davimo“ savybę (altruizmą) ir apie pojūčius pasaulyje, vadinamame „būsimuoju arba aukštesniuoju pasauliu“.
O kabala suteikia galimybę taikiai pereiti nuo suvokimo, turint savybę „gauti“, prie suvokimo, turint savybę „duoti“, kitaip perėjimas bus tragiškas.
Kadangi baigėme vystytis savo „gavimo“ savybėje ir esame perėjimo prie „davimo“ savybės pradžioje, mums atsiveria kabala, kuria siūloma naudotis, norint sužinoti, kas mūsų laukia ir kaip planuoti ateitį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie ką byloja Biblija?

Iš kur atsirado Biblija?

Kaip išpirkti nuodėmes?

Klausimas: Ar galima įgyti sielą, atskleisti dvasinį pasaulį be kabalos mokslo?
Atsakymas: Žmogus pradeda tirti gamtą ir randa joje aiškų dėsnį, kitaip tariant, apibrėžtą ryšį tarp reiškinių. Pavyzdžiui, aš metu žemėn kokį nors daiktą, apskaičiuoju, kokiu pagreičiu jis krenta ir išvedu iš to dėsnį. Tuo tarpu kiti netiria gamtos reiškinių, bet gauna apie juos gatavas žinias.
Yra žmonių, kurie atranda gamtos dėsnius, ir yra tokių, kurie mokosi ir tokiu būdu pasiekia visada asmeninį, individualų atskleidimą.
Reiškiniai, kuriuos atskleidžia mokslininkai, egzistavo gamtoje ir anksčiau. Argi nekrito obuoliai ant galvos, kol Niutonas atrado traukos dėsnį? Taigi, nieko nauja nėra, mes išryškiname tai, kas jau egzistuoja, vyksta. Tačiau yra atradėjų, ir yra tokių, kurie mokosi iš jų, stengiasi tinkamai panaudoti įgytas žinias.
Tas pats pasakytina ir apie kabalos mokslą – fiziką platesnio pasaulio, kurio nejaučiame mūsų jutimo organuose. Dėl jo turime išvystyti papildomą jutimo organą, vadinamą „davimo savybe“, kurioje ir atskleisime dvasinius reiškinius: sfiras, pasaulius, parcufus. Tačiau mes kaip ir anksčiau dirbame kaip mokslininkai.
Pasakyta: „iš Tavo veiksmų pažįstame Tave“. Iš to aišku, kad viskas kyla iš veiksmų, iš tyrinėjimo: „Žmogus sprendžia tik pagal tai, ką mato jo akys.“ „Tikėjimas„ – tai davimo jėga, kurią įgyji. Tu neužsimerki, kad aklai priimtum svetimą nuomonę kaip faktą – to nėra nė viename moksle, nėra ir kabaloje. Priešingai, pasakyta: „pažink Kūrėją ir Jam tarnauk“. Visko pagrindas yra žinios, analizė, atskleidimas.
Tai štai, yra žmonių, kurie jau atskleidė, pamatė tam tikrus dėsningumus ir perduoda tau žinias apie šiuos dėsnius, apie tyrimo metodiką, kad palengvintų tavo kelią. Juk vieni ir tie patys dėsniai veikia visus, mes esame viename pasaulyje.
Taigi nereikia žiūrėti į kabalą kaip į nematytą gyvūną. Ji yra visų mūsų pasaulio mokslų šaknis, kadangi atskleidžia mums kūrimo šaknis, – ir ją reikia priimti kaip mokslą.
Kabala nesusijusi su religija. Nukritę nuo meilės artimui pakopos į savimylą ir tarpusavio neapykantą, praradome ją ir nebejaučiame Aukštesniojo, dvasinio pasaulio, – štai tada ir gimė religija.
Tokiu būdu „religija“ – tai kabalos mokslas, likęs tremtyje, atotrūkyje nuo Kūrėjo, atotrūkyje nuo Aukštesniojo pasaulio, atotrūkyje nuo tiriamojo dalyko. Be tikrų pojūčių, be žinių ir supratimo dvasinių veiksmų, tarpusavio ryšių su tikra realybe, Aukštesniąją jėga traktavimas pavirto judaizmu. Ir egzistuoja jis laiko atkarpėlėje nuo Šventovės sugriovimo iki išsigelbėjimo, po kurio vėl grįžtame prie kabalos mokslo. Todėl ir pasakyta: „visi pažins Mane, nuo mažo iki didžio“.
Žinoma, nereikia nieko smerkti. Mes einame pirmyn turimomis priemonėmis, bet kiekviena iš jų turi savo taikomąją sritį.

Iš 2011 m. gegužės 27 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir septyni išoriniai mokslai

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Nuo „filosofijos“ prie realių pojūčių

Klausimas: Kaip kabala žiūri į tikinčiuosius ir netikinčiuosius? Pastebiu, jog jūs visą laiką lyg laviruojate tarp jų!
Atsakymas: Jūs teisus.
Religija Kūrėją laiko panašiu į žmogų – t. y. besikeičiančiu priklausomai nuo žmogaus veiksmų. Be to, kiekviena religija Kūrėją ir Jo pasiuntinius vaizduoja kaip jai patogiau. Religijos privalo sugyventi tarpusavyje arba sunaikinti viena kitą, nes jų nuomonė neturi įrodymų – tai tik tikėjimo klausimas. Kas stipresnis – tas ir teisus. Arba veikia taip, tarsi kiti neegzistuotų – kiekvienas savoje parapijoje.
Bet jas visas jungia viena: Dievo santykis su žmogumi priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi su Dievu ir su kitais žmonėmis, kitaip tariant, Dievas keičiasi – jis tai piktas, tai gailestingas. Šitai žmogus stebi savo gyvenime, likime. Vadinasi, Dievą galima apipilti dovanomis, užmokėti už rojų, pamaloninti − ir jis bus mums geras. Galime išmelsti nuodėmių atleidimą, išsipirkti iš bausmės, nuobaudų. Paaukosiu – ir nuo savęs nukreipsiu likimo smūgį. Visa sutvarkyta tartum išorinis žmogaus elgesys keistų ir Dievo santykį su juo.
Ateistai – vertina Dievą kaip gamtą: ji nekintanti, mechaninė, neturi savo proto ir plano, nereaguoja į mūsų požiūrį į ją, tik į „mechaninį“ poveikį.
Kabala – tapatina Kūrėją ir gamtą. Tačiau Kūrėjas turi protą, planą, tikslą. Jis turi jausmus. Todėl vystymosi (evoliucijos) procese žmogų irgi sukūrė būtent tokį – su jausmais ir protu, su dviem priešingomis sistemomis, egoistą, t. y. trokštantį mėgautis kiekvieną savo egzistavimo akimirka, sukūrė tokiu, kad naudodamasis kabalos metodika ir gamtos jėgomis (supančia Šviesa) galėtų pakeisti pats save ir taptų panašus į Kūrėją.
Taip žmogus pasiekia savo savarankiškumo (būdamas kitų būsenų jis yra visiškai valdomas gamtos ir savojo egoizmo, yra nelaisvas), tobulumo, amžinybės ir susilieja su Kūrėju (įgyja Kūrėjo statusą). Kūrėjas kabaloje nesikeičia, nes yra Absoliutas, absoliučiai geras ir todėl negali keistis, keičiasi tik tas, kas anksčiau buvo geresnis/blogesnis, bet ne absoliutas. Todėl kreipimasis į Kūrėją – tai kreipimasis į save, paties savęs įtikinimas, kad būtina išsitaisyti, tapti tokiu kaip Kūrėjas – tapti gėrio etalonu.
Taigi ateistai pertvarko pasaulį, tikintieji meldžia Kūrėją, o kabalistai taiso save ir šitaip ištaiso pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Religija pasitraukia kartu su žmonijos vaikyste

Klausimas: Kodėl kabala platinama labai neįkyriais metodais, kreipiamasi tik į tuos, kurie nori girdėti, o religinė propaganda veikia taip primygtinai? Jeigu kabalos žinios tokios svarbios žmonėms, kodėl toks pasyvus priėjimas?
Atsakymas: Religijos veikia tokiais įkyriais metodais, nes joms nereikia taisyti noro, nereikia pažadinti žmogaus sąmoningumo, vystyti jame valios laisvės bei blogio įsisąmoninimo. Žmogus neturi priimti sprendimo laisvai rinkdamasis.
Religija primeta žmogui savo religinį apdangalą, uždengia jam akis, paperka jį įvairiausiais pažadais bei materialiomis lengvatomis, gąsdina bausme šiame ir kitame pasauliuose bei žada atlygį ir t. t. Visos šios metodikos ir tikėjimai veikia šio pasaulio rėmuose pagal „rimbo ir meduolio“ principą. Juk mūsų pasaulyje taip buvo priimta veikti prieš žmogaus egoistinį norą.
Bet kabalos mokslas greta žmogaus egoizmo nori išvystyti jo tašką širdyje, kad jis būtų tarp šių dviejų jėgų − „gėrio prado“ ir „blogio prado“. O tada, atsidūręs per vidurį, tarp ego ir taško širdyje, jis taps laisvas ir galės pats spręsti, su kuo norįs eiti. Jis galės išnaudoti savo egoizmą, blogio pradą gerojo prado labui, ir visą laiką taip vystytis.
Pasirinkimas visada liks jo rankose, jis patirs pakilimus bei nuopuolius, nuolatos spręs, ką jam pasirinkti, kam ir kodėl. Kabala žmoguje augina žmogų, panašų į Kūrėją, galvojantį laisvai ir nebijantį sakyti to, ką galvoja. Jis nebijo nieko – kitame pasaulyje nėra jokios bausmės ir atlygio, viskas priklauso tik nuo tavęs paties, nuo to, ką padarysi dabar.
Kabala priešais žmogų atskleidžia visą tiesą, ir dabar, kai matai, kad nėra jokios būsimos bausmės ir gali daryti viską, kas tau patinka, – dabar spręsk! Ir jeigu nusprendi, tai eini tikėjimu aukščiau žinojimo, kitaip sakant, įgyji visiškai kitokį požiūrį į gyvenimą, atskirtą nuo tavo dabartinės, egoistinės būsenos.
Kabala leidžia žmogui tapti asmenybe, sukurti naująjį save, kuris vadinsis „Žmogumi“ (adam), panašiu (dome) į Kūrėją. Šią formą jis turi gauti iš Kūrėjo.
Tai visai nepanašu į religijas, kurios įteigia žmogui, kokius materialius veiksmus šis turįs atlikti nuo ryto iki vakaro: kaip jam valgyti, gerti, kalbėti, galvoti. Čia viskas atvirkščiai, ir todėl pasakyta, kad „Toros nuomonė priešinga masių nuomonei“. Ir tai tinka visoms religijoms, tikėjimams bei dvasinėms metodikoms. Tai principinis jų ir kabalos mokslo skirtumas, nes kabala greta egoizmo vysto dar ir vadinamąjį „tašką širdyje“.
Ego reikia prijungti prie taško širdyje, įjungti į jį, ir tenai pritraukti taisančią Šviesą, o tada visa ši konstrukcija tampa panaši į tavo viduje atsiskleidžiantį Kūrėją.
Bet tokia užduotis – ne kiekvienam. Žmogui paprasčiau, kai kreipiasi tiesiogiai į jo egoizmą, norą mėgautis. Religija žada jam, kad jis laimės, jeigu laikysis jos nurodymų, gaus šį bei kitą pasaulį, ir rodo jam milijonus žmonių, kurie aplinkui jį taip pat elgiasi ir yra patenkinti savo gyvenimu. Jeigu taip kreipsimės į žmogų, turintį vien egoizmą, be taško širdyje, tai, žinoma, kad galima jį tuo papirkti, ir jį pagauna tarytum žuvį tinklu. Ir gerai, tegu būna religiniuose rėmuose, jeigu jam šito pakanka.
Bet tašką širdyje turinčio žmogaus tai nenuramins. Jis gali ateiti į religiją, patikrinti save ir eiti toliau – jis vis tiek ateis į kabalą. O visas šis „daugiasluoksnis filtras“ − kabalos naudai, kam jai tie milijonai, kurie neturi nieko bendro su savęs tobulinimu pagal Kūrėjo formą.
Todėl platiname kabalą visame pasaulyje ir norime, kad šios žinios pasiektų visus. O mokytis ateis mažas procentas (gal 1%) iš viso pasaulio. Ir šito pakanka! Juk visi kiti dėl jų darbo gaus viską jau parengta.

Iš 2011. vasario 20 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – sielos išsitaisymas

Aukštesniojo pasaulio atstovai

Pusiausvyra visuomenėje

Religija – tai ne visuomeninis, o privatus kiekvieno reikalas. Žmogaus santykis su Dievu – intymi ir nuo visų saugoma paslaptis. Tegul tokia ir lieka. Primesti tam tikrą požiūrį į gyvenimą, jo prasmę, tikslą, aukščiausiąją jėgą (ar yra tokia, kokia ji, aš ir ji) – niekas neturi teisės, netgi tėvai savo vaikams. Tai išplaukia iš to, kad Dievas nėra nei jaučiamas, nei pasiekiamas.
Ypač nepriimtina, kai religija žmogui primeta pasaulėžiūrą. Pavyzdžiui, tvarkydama savo buitį, ji į savo lavinimo ir auklėjimo tinklą įtraukia tėvus ir vaikus – taip įpainioja vaikus ir paverčia juos savo adeptais nepaisydama jų valios.
Religija turi būti kaip klubas: kas nori, tas ir lanko. Jeigu įvairiausios politinės jėgos nesinaudotų religija visuomenei valdyti, iš esmės religija tokia ir būtų.
Bet politikams  naudinga manipuliuoti tikėjimu ir ugdyti žmonių priklausomybę – todėl susiformavo ne tikintieji, o religiniai-politiniai valdantieji, manipuliuojantys minia.
Be to, norinčiųjų iš tikėjimo užsidirbti netrūksta – jie tarsi aptarnauja tikinčiuosius, bet tai yra jų darbas. Religijoje neturėtų būti darbo, specialybės ar mokamos tarnybos.
Kabala – tai ne religija, o žinios, ji ne pardavinėja savo santykį su Kūrėju, o yra metodika, kaip atskleisti aukščiausius Gamtos valdymo dėsnius – todėl visi galime jos mokytis ir perduoti ją vaikams. Nes tai – žinios, ir tu tik mokaisi jomis pasinaudoti.
Kabala yra laisva nuo bet kokių veiksmų, apeigų ar reikalavimų besimokantiems. O išorinis kabalos ryšys su žydų tradicijomis išplaukia iš to, kad judaizmas susiformavo iš žemiškojo, o ne iš dvasinio kabalistinių žinių taikymo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Religija pasitraukia kartu su žmonijos vaikyste

Kabala ir religija

Kur religija, o kur kabala

Klausimas: Koks yra religijos ir kitų praktikų vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje kabalistų požiūriu?
Atsakymas: Religijos atsirado dėl to, kad nuo mūsų paslėptas Aukštesnysis pasaulis. Nuo mūsų paslėpta ši diena, ateitis, tai kas buvo nutikę iki mūsų gimimo, kas atsitinka po jo. Religijų pagrindas – nežinojimas, tikėjimas kažkuo. Kabala neturi su jomis nieko bendro. Tai mokslas. Ji visiškai nemanipuliuoja tikėjimo sąvoka. Tai papildomų galimybių, leidžiančių pajusti mus supantį pasaulį, vystymo metodas. Kartu kabalos mokslas išreiškia savo nuomonę apie tai, kas vyksta pasaulyje, kodėl susikūrė tikėjimai, religinės pažiūros, religijos. Iš viso mūsų pasaulyje priskaičiuojama 3 800 visokiausių metodikų, įsitikinimų, tikėjimų, religinių praktikų ir t. t. Jos atsirado dėl nežinojimo, kas vyksta, dėl to, kad mes esame nenuspėjamame pasaulyje. Mes nematome tarpusavio ryšio. Mes apskritai nematome jokių reiškinių priežasčių, nežinome, kas atsitiks su mumis už kampo. Mes nieko nežinome. Todėl žmogui atsiranda poreikis kažkaip pažinti arba bent apsisaugoti, apsidrausti, gauti garantiją, jeigu tai įmanoma. Taip atsiranda galimybė tokioms religinėms metodikoms. Iš esmės, tai psichologinės praktikos, kurios mus nuramina.
Žinoma, jeigu atskleisime Aukštesnįjį pasaulį, religijoms neliks vietos. Todėl religijos paprastai nesidžiaugia kabalos mokslu (turiu omenyje tikrą kabalą, kuri veikia kaip mokslas), kadangi ji atskleidžia, kas anksčiau žmogui nebuvo žinoma. Kita vertus, religijos būtinos. Jos atsirado mumyse, egzistuoja žmonių visuomenėje tam, kad žmogus vis tik vystytųsi, tam, kad galvotų apie tai, kad egzistuoja kažkas daugiau, kažkas aukščiau. Religijos yra jau tam tikri išankstiniai veiksmai, parengiamasis etapas, siekiant prasiskverbti į Aukštesnįjį pasaulį. Todėl, kai praeina keletas tūkstančių metų visokių religinių praktikų, ateina laikas, kai žmogus pradeda reikalauti tikro pasaulio suvokimo, nes gamta tiesiog nepalieka jam jokios kitos galimybės. Mes dabar pradedame tokią konfrontaciją su gamta, kad ji privers mus pažinti ją, nes susidursime su tokia nenuspėjama būsena, kai nežinosim, kas įvyks kiekvieną kitą minutę. Tokios būsenos neįmanoma egzistuoti. Mes matome, kad ir taip išyra šeimos, nenorime turėti vaikų. Žmonija apskritai jau juda prie to, kad liks tik narkotikais užsimiršti. Vadinasi, mes netrukus būsime priversti matyti visą vaizdą. Tik tada turėsime energijos gyventi, kurti, egzistuoti. Šiandien mes tokio švytinčio rytojaus neturime. Mes pasiekėme tokį lygį, už kurio laukia tik kitos pakopos, kito matavimo atskleidimas.

Iš 2011 m. sausio 16 d. paskaitos Maskvoje „Kabalos mokslas pasaulio žemėlapyje. Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Kabala ir religija

Žmonijos pereinamojo laikotarpio sunkumai

Galite man papasakoti apie tūkstančius įdomių dalykų, vykstančių aplinkui, bet nelaikysiu šito tiesa, jei pats nematau ir nežinau.
Padėsite man juos pažinti ir pajausti − tada esu pasirengęs klausyti, bet tik tuo atveju, jeigu ketinate praplėsti mano suvokimo organus, o ne mano fantazijas.
Tu nori man duoti mikroskopą arba teleskopą – galiu juos priimti. Esu pasirengęs savyje išvystyti naują jutimo organą, tačiau taip, kad galėčiau atlikti racionalią kritinę analizę.
Apie tokį mokslinį, realų požiūrį kalba kabala. Bet prieš tūkstančius metų ištiko „nesėkmė“: būsimus graikų filosofus, savo mokinius, kabalistai mokė teisingo mokslinio požiūrio, bet filosofai to požiūrio atsisakė.
Jie nenorėjo eiti prieš savo egoizmą ir išsitaisymui naudoti kabalos mokslą. Jie manė, galėsiantys ištirti pasaulį netaisydami savęs. Ir tada atsirado filosofija.
Tai neapsiriboja senovės Graikija ir tais senoviniais laikais – tai įprastas žmogaus požiūris. Beveik kiekvienas jums pasakys: kodėl turėčiau taisytis, aš ir taip viską suprantu!
Bet tai neįmanoma. Pirmiausia reikia atskleisti savo būseną ir tik tiek, kiek atskleisi, galėsi apie ją kalbėti.
Tokiu pačiu požiūriu grindžiama religija. Ji nereikalauja žmogaus taisytis. Atlikai tam tikrus veiksmus ir viskas gerai – tu jau tiki, kad užmezgei ryšį su Kūrėju.
Tai vadinasi išvarymu iš dvasinio pasaulio, kitaip tariant, tariamai „dvasinė“ egzistavimo forma, be jokio realaus dvasinio pasaulio pajautimo. Todėl apie šį laikotarpį sakoma: „buvome kaip sapne“.
Kabalos mokslas kviečia grįžti į teisingą realybės suvokimą: nuo filosofijos – į mokslą, nuo religijos – į davimą ir meilę artimui, įgyjant naują jutimo organą, kuriame patys viską pamatysime.

Iš 2011 m. sausio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Ką tiria visi mokslai?

Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė