Galite man papasakoti apie tūkstančius įdomių dalykų, vykstančių aplinkui, bet nelaikysiu šito tiesa, jei pats nematau ir nežinau.
Padėsite man juos pažinti ir pajausti − tada esu pasirengęs klausyti, bet tik tuo atveju, jeigu ketinate praplėsti mano suvokimo organus, o ne mano fantazijas.
Tu nori man duoti mikroskopą arba teleskopą – galiu juos priimti. Esu pasirengęs savyje išvystyti naują jutimo organą, tačiau taip, kad galėčiau atlikti racionalią kritinę analizę.
Apie tokį mokslinį, realų požiūrį kalba kabala. Bet prieš tūkstančius metų ištiko „nesėkmė“: būsimus graikų filosofus, savo mokinius, kabalistai mokė teisingo mokslinio požiūrio, bet filosofai to požiūrio atsisakė.
Jie nenorėjo eiti prieš savo egoizmą ir išsitaisymui naudoti kabalos mokslą. Jie manė, galėsiantys ištirti pasaulį netaisydami savęs. Ir tada atsirado filosofija.
Tai neapsiriboja senovės Graikija ir tais senoviniais laikais – tai įprastas žmogaus požiūris. Beveik kiekvienas jums pasakys: kodėl turėčiau taisytis, aš ir taip viską suprantu!
Bet tai neįmanoma. Pirmiausia reikia atskleisti savo būseną ir tik tiek, kiek atskleisi, galėsi apie ją kalbėti.
Tokiu pačiu požiūriu grindžiama religija. Ji nereikalauja žmogaus taisytis. Atlikai tam tikrus veiksmus ir viskas gerai – tu jau tiki, kad užmezgei ryšį su Kūrėju.
Tai vadinasi išvarymu iš dvasinio pasaulio, kitaip tariant, tariamai „dvasinė“ egzistavimo forma, be jokio realaus dvasinio pasaulio pajautimo. Todėl apie šį laikotarpį sakoma: „buvome kaip sapne“.
Kabalos mokslas kviečia grįžti į teisingą realybės suvokimą: nuo filosofijos – į mokslą, nuo religijos – į davimą ir meilę artimui, įgyjant naują jutimo organą, kuriame patys viską pamatysime.

Iš 2011 m. sausio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Ką tiria visi mokslai?

Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė

Esminis kabalos ir filosofijos skirtumas tas, kad filosofija nagrinėja abstrakčią formą, o kabalos mokslas – tik formą, įvilktą į materiją.
Todėl filosofija atsieta nuo tikrovės, o kabala su ja susieta, kaip ir visi mokslai. Tačiau įprasti mokslai tyrinėja realybę, jaučiamą egoistiniuose noruose, o kabala – altruistiniuose.
Ši realybė jaučiama tame pačiame nore mėgautis, tik vienu atveju noras mėgautis yra „dėl savęs“, o kitu atveju – „dėl davimo“.
Šis noras turi dvi egzistavimo formas. Mokslas, tyrinėjantis šio noro elgesį (šis noras siekia viską įtraukti į save, gauti sau), vadinamas materialiuoju, gamtos mokslu. „Materialus“ reiškia veikiantis su egoistiniu ketinimu.
Mokslas, kuris tyrinėja siekiantį duoti norą mėgautis, vadinamas kabala. Šios materijos egzistavimo formos nėra mūsų pasaulyje, ji yra tik Aukštesniuosiuose pasauliuose.
Taigi suprantama, kad kabalos mokslas priešingas materialiems mokslams, nes kabala tyrinėja atvirkščią materijos elgesį, ir todėl jų dėsniai ir principai iš esmės skiriasi. Tačiau jie pasitelkia tą pačią mokslinę prieigą – pasikliaujama tik akivaizdžiais faktais.
Kaip materialus mokslas nagrinėja keturis egoistinės materijos lygius šiame pasaulyje, taip ir kabala tokia pačia realia, moksline forma tiria dvasinės materijos egzistavimą negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse. Dvasiniame pasaulyje jų visų veiksmas – davimas.
Tačiau požiūris į tyrinėjimus gali būti ne tik mokslinis, bet ir religinis, grįstas tikėjimu. Tada tai jau ne mokslas, o religija. Jeigu mūsų pasaulyje taikomas toks nemoksliškas, grįstas tikėjimu požiūris, atsiranda filosofija.
Trumpa išvada:
Materija gali veikti 1) dėl savęs arba 2) dėl kitų. Abiem atvejais (aukštesniajame pasaulyje arba šiame pasaulyje) taikoma mokslinė prieiga: remiamasi patirtimi, protu, akivaizdžiais faktais, formos, įvilktos į materiją tyrinėjimu.
Be to, galimas ir kitas požiūris abiejose srityse: tiriama abstrakti materija − filosofijoje ir religijoje.

Iš 2011 m. sausio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tiria visi mokslai?

Kur mistika, o kur mokslas?

Kabala ir religija

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – sielos išsitaisymas

Kabala ir dvasinės praktikos

Kabala ir pasaulinės religijos

Po antrosios Šventyklos sugriovimo, žmonės liovėsi jautę dvasingumą (prarado davimo savybę), vietoj davimo ir meilės veiksmų (priesakų) liko tik žemiškieji papročiai – jų kopijos.
Kabalistai, buvę kartų priešakyje, palaikė šias tautų tradicijas ir papročius.
Palaipsniui, augant egoizmui ir gilėjant kartų nuopoliui, žmonės ėmė nebesuvokti ryšio tarp papročių ir jų dvasinės prasmės – jie tiesiog atlikinėdavo mechaninius veiksmus, manydami, kad čia ir yra tai, ko iš žmogaus reikalauja Kūrėjas. Už jų vykdymą jiems buvo žadamas atlyginimas šiame ir kitame pasaulyje.
Talmude sakoma, kad jei nėra ryšio tarp žemiškojo ir dvasinio vyksmo, žemiškieji veiksmai yra negyvi ir marina žmogų, t.y. dar labiau jį tolina nuo dvasingumo, nuo Kūrėjo, kadangi tai tenkina žmogų.
Talmude sakoma, kad „Kūrėjui nesvarbu, kaip užmušamas gyvūnas (turime omenyje – ar teisingai ritualine prasme), juk įsakymai duoti tam, kad per juos žmogus išsitaisytų“.
Jei žmogus jaučia ryšį tarp savo materialiųjų veiksmų ir jų dvasinių šaknų, atlikdamas šiuos veiksmus jis primena sau apie dvasingumą, – tada juos verta vykdyti.
Jei tokio ryšio nėra, vien mechaniški veiksmai gali atitolinti jį nuo dvasinio vystymosi, juk jis pasitenkins žemiškais veiksmais („įsakymais“) ir nejaus juose trūkumų.
Tada gyvenimo Tora taps jam mirtinais nuodais: vietoj meilės artimui jis jausis esąs tobulas, manydamas, kad visi jį turi gerbti, – o tai ir yra dvasinio gyvenimo nuodai.

Ištrauka iš 2010-03-29 d. pasiruošimo pamokai

Šiandien trečioji iš 7 ypatingų Pesacho šventės (žydų Velykų) dienų.
Per visas šias dienas verta turėti teisingą, nuolatinį ketinimą, nes tai ypatingas laikas.
Mes švenčiame ne religines apeigas ir tradicijas. Esame toli nuo tų veiksmų, kuriuos žmonės atlieka tik todėl, kad taip juos mokė vaikystėje arba, todėl, kad juos stumia egoistinis tikslas gauti atlygį šiame ar būsimame pasaulyje.
Studijuojantys kabalą žmonės pirmiausia trokšta atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, dvasinius veiksmus, o jau po to matydami jų pasekmes, šakas, būna pasiruošę gerbti ir atlikti žemiškas apeigas su tokiu pat ketinimu kaip ir dvasinius veiksmus.
Abraomas ir jo mokiniai pirmieji suvokė šaknų ir šakų ryšį. O iki to Abraomas gamino stabus ir buvo šventiku Senovės Babilone.
Bet atskleidęs dvasinį pasaulį ir jo pasekmes materialiame pasaulyje, atradęs, kad iš dvasinio pasaulio į mūsų materialųjį pasaulį nusileidžia jį išjudinančios jėgos, jis sukūrė šakų kalbą – aprašė mūsų pasaulio, šakų kalba Aukštesnįjį pasaulį, šaknis.
Tuomet jis atskleidė visą tikrovę – materialią ir dvasinę – kaip vieną visumą. Todėl ir dvasiniai, ir žemiški veiksmai jam susijungė į vieną, ir to jis mokė savo mokinius.
Apie tai pasakyta, kad protėviai (pirmieji kabalistai) laikėsi visų Toros priesakų dar iki jos gavimo ant Sinajaus kalno.
Juk jie atskleidė ją suvokę dvasinį pasaulį, dvasinius veiksmus. Todėl jie atlikdavo tuos pačius veiksmus ir mūsų pasaulyje, nes visą tikrovę jautė kaip vieną visumą.

Iš 2010-03-29 d. pasiruošimo pamokai pagal knygą „Šamati“

Klausimas: Ką jūs manote apie Bergą ir jo kabalos interpretaciją?
Atsakymas: Bergas – kabalos pardavėjas. Visi šie metodai vystantis žmonių egoizmui nyksta vienas po kito, nes egoizmui pasiekus naują lygmenį jie atrodo juokingi, naivūs, atgyvenę. Bet atsitinka, kad kartkartėmis kaip mada šios „dvasinės metodikos“ laikinai grįžta, ypač žmonijos ar atskiros visuomenės nerimo ir painiavos laikotarpiais. Atramos taško paieška globalinės krizės metu taip pat iš pradžių sužadina žmogaus susidomėjimą mistika ir religija. Tačiau vėliau  tas susižavėjimas atslūgsta, nes egoizmas auga, šie užsiėmimai jo nepripildo, ir atveda žmogų prie tikrosios kabalos, kurios taikymas leidžia pažinti ir pasiekti atidavimo ir meilės – Kūrėjo – savybes.

Klausimas (iš dienoraščio italų kalba): Ar jau kalbėjote apie kabalą su dvasiniais įvairių religijų vadovais? Jei taip, tai kokie buvo sunkumai ir padariniai?
Atsakymas: Padariniai buvo patys blogiausi – šie žmones dar daugiau ėmė nekęsti manęs ir kabalos, nes suprato, jog kabala atsiskleidžia tam, kad pakeistų visas „dvasines metodikas“, o iš religijų ateityje liks tik išorinės liaudies apeigų tradicijos, kadangi Aukštesnįjį pasaulį visi atskleis ir jaus, kaip ir mūsų pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabala ir pasaulinės religijos“

„Madona taip pat turi misiją…“

„Kodėl religijos priešiškos kabalai“

Visa, kas pranoksta primityviausius tikėjimus gamtos jėgomis, atėjo mums iš kabalos mokslo, po to kai Abraomas atskleidė Aukštesniąją jėgą visuose noro lygmenyse apibrėžęs santykį su Kūrėju.
Pačiame žemiausiame noro lygmenyje tai pasireiškia kaip „dovanos“, kurias Abraomas išdalino savo sugulovių vaikams ir pasiuntė juos į Rytus. Iš ten kilo artimos gamtai ir žmogaus kūnui Rytų religijos.
Pačiame aukščiausiame (egoistiniame, ketvirtajame lygyje) noro lygmenyje veikia metodika, kurios jis mokė savo mokinius – iš šitos grupės kilo Izraelio tauta (isra-el, reiškia – „tiesiai į Kūrėją“).
Kai jo mokiniai (Izraelio tauta) iš savo dvasinio davimo ir meilės artimui pakopos nukrito į egoizmą ir tarpusavio neapykantą (II šventyklos žlugimas), tada vietoje kabalos ir „gyvenimo su Kūrėju“ atėjo judaizmas – religija ir  „gyvenimas nejaučiant Kūrėjo“.
Šitame ištaisytame į meilę ir davimą nore buvo jaučiamas Kūrėjas ir aukštesnysis gyvenimas. Iš davimo nukritus į gavimą, į egoistinį ketinimą „dėl savęs“, vėl tapo jaučiamas tik šitas pasaulis. Kabalą (jautimą, suvokimą, atskleidimą) pakeitė religija (tikėjimas, mistika, tradicija).
Judaizmas (religija) – tai likęs kabalos mokslo atspaudas nore duoti, kuris yra sudužusiame nore gauti (ketvirto sluoksnio noras).
Sudužus bendrai sielai šukės pateko į kitus noro lygmenis (trečiasis – krikščionybė; antrasis – islamas), ir priklausomai nuo to, kaip suprato kabalos atspaudą egoistiniame nore, žmonės sukūrė religijas.
Iš čia matyti, kad pagal Kūrėjo sumanymą, žmonija turi pereiti visus savo egoistinio vystymosi etapus, kad suvoktų savo priešingumą Kūrėjui, pagal principą „Įvertinti Šviesą būnant tamsoje“.
Visos religijos, tikėjimai (jų priskaičiuojama iki 3800) apibrėžiami įvairiomis Kūrėjo sampratomis egoistiniame nore visomis įmanomomis variacijomis.
Todėl pasaulyje egzistuoja tiek daug religinių prieigų ir vienų atstovai nesupranta kitų, juk viskas kilo iš kabalos išsklaidymo į religijas – iš vienybės pojūčio į sudužimo pojūtį.
Tačiau, jeigu mes, turintieji tašką širdyje, įstengsime ištaisyti tarpusavio ryšį mūsų aukštesniajame lygmenyje, tai tada savo tarpusavio ryšiu ištaisysime visas religijas ir tikėjimus (Praeityje ši aukštesnioji pakopa suduždama (II šventykla) atvedė visuomenę prie egoistinių santykių, bendro noro ir Kūrėjo, iš ko ir kilo visos religijos ir tikėjimai.). Tada visi prisijungs prie susiliejimo su Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo religijos“

„Kabala ir dvasinės praktikos“

„Kabala ir pasaulinės religijos“

1. Tai, ką žinau apie šį pasaulį, mokslai apie jo prigimtį leidžia man jame egzistuoti.
Mes jaučiame šį pasaulį gavimo savybėje ir priklausomai nuo jos išsivystymo jaučiame ir tiriame pasaulį, t. y., vis daugiau atskleidžiame šioje augančioje mumyse savybėje.
Yra tai, kas laikinai paslėpta nuo manęs ir visų – dar žmonių nepažinta, bet su laiku atskleidžiama. Ir yra tai, kas paslėpta nuo manęs, bet aš galiu pasikliauti žinovais, gydytojais, mokslininkais.
2. Yra tai, kas absoliučiai paslėpta ir nepažinta, ko iš principo žmonės negali pažinti, neįgiję dar vienos galimybės pajausti ir suvokti pasaulį – davimo savybėje. Tokiu atveju, pajaučiamas visiškai nuo mūsų gavimo savybių paslėptas pasaulis.
3. Yra teorijos apie paslėptą pasaulį (Dievą) ir apie tai, ką tai įpareigoja mus daryti. Jos vadinasi tikėjimais arba religijomis.
Jų yra didžiulė įvairovė, jos kupinos prieštaravimų būtent dėl to, kad ta pasaulio dalis paslėpta.
Jų šalininkai kalba ne apie galimybę atskleisti Dievą, o apie galimybę išnaudoti jį šiame ar „tame“ gyvenime ir naudą, nors patys šito nesuvokia.
Jie protingi ir praktiški, bet nemoko prasiskverbti į paslėptą realybę. Jeigu jie būtų joje, veržtųsi atskleisti ją visiems, juk toks tad kūrimo tikslas.
Jie tiesiog įteigia mums tai, ką jiems patiems kažkada įteigė. Puikūs oratoriai ir raštų žinovai neduoda konkrečių rekomendacijų, kaip atskleisti pasaulį. Toks santykis su paslėptuoju pasauliu vadinasi religija, tikėjimu.
4. Yra žmonių, kurie įgijo davimo savybę ir joje suvokia absoliučiai paslėptą (gavimo savybėje) pasaulį. Jie siūlo visiems norintiesiems eiti ir jį atskleisti.
Jie neverčia manęs keisti savo gyvenimo, atlikti apeigų, juk nėra ryšio tarp mano fizinių veiksmų ir davimo savybės.
Jie aiškina man abiejų pasaulių sandarą ir kaip visiškai juos atskleisti – ne tikėti Dievą, o atskleisti Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Svarbiausia – sielos ištaisymas“

„Kai išaugi iš „mažo žmogaus“ rėmų“

„Kabala ir pasaulinės religijos“

Iš kur pasaulyje atsirado visos šios knygos apie zodiako ženklų įtaką likimui, būrimas iš delno, sapnų aiškinimas, įvairios dvasinės praktikos ir meditacijos?
Visa tai Abraomo palikimas mums. Knygoje Midraš Raba sakoma, kad jis šias „dovanas“ davė savo sugulovių sūnums – kiekvienam pagal jo charakterį ir išsiuntė į Rytus.
Todėl nūnai pasaulyje turime tiek daug įvairių dvasinių mokymų ir tikėjimų.
Reikia labai atsargiai su jais elgtis, kad nesusipainiotume. Juk gali pasirodyti, kad jie kalba panašiai kaip kabala – apie darbą su egoizmu.
Knygoje Zohar (Vaera, 80 – 90 psl.) pateikiamas pavyzdys, kaip vienas išminčius atėjęs į miestą sutiko daug žmonių, kurie neva dirbo dvasinį darbą, studijavo daugybę protingų knygų, bet patikrinus paaiškėjo, kad šiose knygose nėra taisančios Šviesos.
Egzistuoja galybė gražių metodikų, kilusių iš Abraomo metodikos ir kalbančių apie davimą ir meilę. Bet jomis neįmanoma realizuoti davimo.
Tam būtinas darbas trijose linijose, darbas su kairiąja linija, savo egoizmu, teisingas santykis tarp davimo ir gavimo savybių, kur vidurinė linija vadinama Isra-el (tiesiai pas Kūrėją). Ir tai yra tik kabaloje.
Tačiau visų rytietiškų metodikų pradžia – Abraomo metodika jos „žaliame“ pavidale, pasitelkiant vieną liniją – dešiniąją, geraširdiškumo savybę. Deja, gražių kalbų apie meilę neįmanoma įgyvendinti su tokiu mūsų egoizmu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabala ir dvasinės praktikos (video įrašas)“

„Kabala ir pasaulinės religijos“

„Meditacija ir kabala (video įrašas)“

Klausimas: Ar turėčiau atlikinėti religinius ritualus, jei dar nesu pasiekęs dvasingumo?
Atsakymas: Kabala nė vieno žmogaus niekuo neįpareigoja. Kabalos mokosi įvairiausių tautybių žmonės, tiek praktikuojantys religinius ritualus, tiek pasauliečiai.
Mes į jų religines pažiūras nesikišame – tai  žmogaus asmeninis reikalas. Mokome tik pasiekti panašumą su Kūrėju, t.y. ištaisyti  613 savo norų.
Artėja laikas, kai visa žmonija pasieks Kūrėją, kaip pasakyta: „Mano namai vadinsis Maldos namais visų tautybių žmonėms“. Įvyks visuotinio pasaulinio egoizmo išsitaisymas, tada išsitaisys ir kiekvieno žmogaus noras.
O visa kita gali likti, kaip žmogui patogiau ir geriau, jei tai dera su jo vidiniu išsitaisymu. Baal Sulamas rašo, kad kiekvienas, esantis galutinio išsitaisymo būsenos, galės likti prie savo religijos. Kabala religijas traktuoja kaip tautos kultūrą, tautos papročius, kuriuos galima išsaugoti. Šie išoriniai veiksmai – tik kultūrinės tradicijos, mūsų gyvenimo rėmų, namų bei šeimos, išorinis luobas, – jie sielos išsitaisymo neveikia.
Svarbiausia, kad žmogus pasiektų savo sielos išsitaisymą – artimo meilę.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Noras, ketinimas, tikslas“

„Priemonė egoizmui gydyti“

„Kabala ir pasaulinės religijos“