Pateikti įrašai priklausantys Kabala kategorijai.


Kabalos studijavimas – be apribojimų

gyvenimo prasmė, Kabala, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kam skirta kabala?
Atsakymas. Visiems be išimčių, nes visi gimę Žemėje gali pasiekti amžiną būseną, likti joje, naudodamiesi ta galimybe, kurią jiems suteikia šis materialus gyvenimas.
Klausimas. Kodėl daugumai žmonių gali reikėti šio ypatingo mokslo?
Atsakymas. Jos reikia, kad suprastum gyvenimo prasmę ir ją pasiektum, išeidamas į kitą egzistavimo lygmenį dar iki numirštant šiame gyvenime.

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam skirtas kabalos mokslas?

Už alegorijų slypi dvasinis pasaulis

Ką žmogui duoda kabala?

Komentarų nėra

Kodėl bijoma kabalos, III d.

Kabala, Kabala ir religija, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Toroje paprasti žmonės vadinami „erev rav“ – „didysis kratinys“, o žmonės, siekiantys Kūrėjo – „bnei Israel“ („Izraelio sūnūs“). Tai lyg dvi visuomenės vienoje tautoje.
Atsakymas. „Bnei Israel“ – tai tie, kurie savo vidumi, savybėmis, panašumu siekė susilieti su Kūrėju. Jie naudojosi kabalos mokslo teorija ir praktika. O „erev rav“ – tai žmonės, kurie tik formaliai, kasdieniškai laikėsi tradicijų ir priesakų. Jie buvo vadinami tiesiog žmonėmis, liaudimi.
Tokia padėtis egzistavo prieš Antrosios Šventyklos sugriovimą ir baigėsi maždaug prieš 2000 metų. Nuo tada absoliučiai visi liovėsi jautę Kūrėją ir Aukštesnįjį pasaulį. Ir tik kabalistai, kiekvienoje kartoje gyvenusios išskirtinės asmenybės, stengėsi pakilti virš mūsų pasaulio, tapti panašiais į Kūrėją ir susilieti su Juo.
Kadangi šiais laikais visa tauta dėl savo egoizmo neteko gebėjimo jausti Aukštesnįjį pasaulį, ji natūraliai save priešina su kabala. Žmonės gali teigti, kad tai ypatingas mokslas su pamokomais tekstais ir pasakojimais, bet prie jo nieko neprileidžia, tvirtindami, kad to verti tik giliai tikintys judėjai.
Toks požiūris egzistavo nuo išėjimo iš Egipto laikų ir taip paplito, kad dabar jo laikosi ne tik visa Izraelio tauta, bet ir visas pasaulis, manydamas, kad kabala – slaptas, tamsus mokslas.
Beje, visi kabalos priešininkai Egipto laikais ir vėliau nuolat stengėsi ją paneigti, tvirtindami, kad tai nėra mokslas apie valdymo sistemą, artėjimą prie Kūrėjo ir Aukštesniojo pasaulio atskleidimą, o kažkokia mistika.
Mūsų laikais tam pasitarnauja ir vadinamosios popžvaigždės, kurių visose kartose būdavo ganėtinai daug. Įvairūs šarlatanai, kerėtojai ir t. t., naudodamiesi „kabalos“ vardu, kėlė savo reitingus ir uždarbį. Tai tęsiasi iki šių dienų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos, I dalis

Kodėl bijoma kabalos, II dalis

Kodėl bijoma kabalos, IV dalis

Komentarų nėra

Pasaulio valdymo dėsnis, V d.

Kabala, Krizė, globalizacija, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманEuropos kongresas „Ateitis prasideda čia“. 1 pamoka
Straipsnyje ,,Kabalos mokslo esmė“ Baal Sulamas rašo: „Kabalos mokslas – tai tvarka šaknų, nusileidžiančių priežasčių ir pasekmių keliu pagal nekintamus ir absoliučius dėsnius, kurių tikslas – atskleisti Aukštesniąją jėgą žmonėms.“
Todėl išeina, kad kabalos mokslas svarbesnis už kitus, nes apima juos visus. Bet kuris kitas mokslas kalba apie kokį nors atskirą gamtos aspektą. Kaip elgiasi gamta negyvajame lygmenyje tyrinėja fizika, augaliniame lygmenyje – biologija, gyvūniniame – zoologija, žmonių elgesiu užsiima psichologija ir t. t.
Tačiau kabala svarbiausia iš visų mokslų ir vadinama „išmintimi“ („chohma“), nes pagrįsta aukštesniojo pasaulio tyrimais, tai yra aukštesniosios sistemos, kuriai priklauso visa tikrovė. Taigi, kabala kalba apie tai, kaip veikia visa tikrovė.
Šiuolaikinė visuomenė jaučia būseną, kai visi yra tarpusavyje susiję ir visas pasaulis tampa integralus, persipynęs tarpusavyje tarsi mažas kaimas. Prasideda ekologinės problemos, keičiasi klimatas. Keičiasi žmonių bendruomenė visose pasaulio dalyse ir atsiskleidžia kiekvieno iš mūsų tarpusavio priklausomybė.
Štai todėl esamu laikotarpiu ypatingai svarbu atskleisti kabalos mokslą žmonijai, ir dėl to jis nustoja būti slaptas. Be kabalos negalėsime teisingai gyventi šiame pasaulyje.
Matome, kad pasaulis nebežino, kuria kryptimi vystytis. Niekas nesugeba sėkmingai veikti: nei vyriausybės, nei tėvai vaikų atžvilgiu, nei mokytojai mokinių, tarsi visi būtų likę be orientacijos.
Kabalos mokslas privalo atsiskleisti, kad padėtų žmonijai rasti teisingą kelią. Nors žmonija visai to nenori, kaip egoistiškas vaikas, kuris kenčia nuo savo elgesio, bet nepageidauja taisytis. Jeigu egoizmui augant jis įgautų proto ir kaip nors sugebėtų subalansuoti savo ego, būtų galima su juo kalbėtis. Tačiau iš patirties su savo vaikais ir savimi pačiais žinome, kad visi įtikinėjimai ir prašymai taisytis nieko nekeičia. Tuomet belieka du keliai: arba gamtai teks mus dar skaudžiau bausti už dėsnių nesilaikymą, arba mes visuotinai išplatinsime kabalos mokslą.
Atsižvelgiant į žmonijos išsivystymo lygį, jau subrendome, kad suprastume integralius gamtos dėsnius. Jeigu ir toliau nenorėsime jų pripažinti, būsime dar skaudžiau baudžiami.
Dėl to mūsų laikas yra tinkamiausias atskleisti kabalą, nors verta nusiteikti stipriam pasipriešinimui, koks kyla iš mažo užsispyrėlio, nenorinčio klausyti teisingų pamokymų. Nepaisant sunkumų, reikia platinti kabalą, kaip kantriems tėvams, nes tai vienintelis būdas žmonijai rasti teisingą vystymosi kelią ir išvengti smūgių.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio valdymo dėsnis, II d.

Pasaulio valdymo dėsnis, III d.

Pasaulio valdymo dėsnis, IV d.

Komentarų nėra

Trys kabalos postulai

Kabala, Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kokie trys pagrindiniai kabalos metodikos postulatai?
Atsakymas. Pirmasis postulatas: egzistuoja viena aukštesnioji gamtos jėga, kuri vadinasi „Kūrėju/Gamta“. Jam nepriskiriame jokių ypatingų savybių, tik tai – kad ji viena bendra jėga, apimanti absoliučiai viską, kas egzistuoja kūrinijoje.
Antrasis postulatas – aukštesnioji jėga sukūrė gamtos lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus; jie automatiškai jos kontroliuojami, neturi jokios valios laisvės galimybės.
Žmogumi vadinama ta gamtos dalis, kuri gali sąmoningai, savarankiškai reaguoti į jos signalus. Žmogus ivrito kalba – „adam“ (iš žodžio „panašus“) – panašus į Kūrėją.
Kaip Kūrėjas/aukštesnioji jėga turi veiksmų laisvę, taip ir žmogus, pakilęs virš savo prigimties, turi galimybę veikti savarankiškai, aukščiau savo prigimties.
Trečiasis postulatas – atlikdamas ypatingus veiksmus ir pratimus kiekvienas galia prilygti Kūrėjui tuo, kad turi laisvę veikti, kaip Jis.

Iš 2018 m. vasario 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Keturi lygmenys

Kas yra žmogus?

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, II dalis

Komentarų nėra

Pradininkų tauta

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Kabala, Vienijimosi metodika

каббалист Михаэль ЛайтманVisi kūriniai turi susivienyti – tai galutinė visos kūrinijos būsena. Evoliucija visąlaik eina pirmyn, vesdama mus per blogio įsisąmoninimo etapus.
Bet galiausiai visi turi pasiekti šviesą iš tamsos, ir perėjus visas atsiskyrimo formas panorėti pakilti virš savo egoistinės prigimties. Blogio įsisąmoninimas atveda mus prie vienybės.
Tam tikra žmonių dalis visuomet suprato vienybės naudą, iš prigimties būdami altruistais. Tačiau mūsų laikas gamta suteikia praktinius įrodymus, tapdama integralia ir visą pasaulį surišdama į vieną tinklą. Egoizmas tampa globalus, ir visus mus sujungia tarpusavyje. Norime to ar ne, tačiau tenka vienytis, visiškai neleidžiant valdyti skaidančiai jėgai.
Studijuodami kabalą išsiaiškiname, kad būtinybė vienytis kyla iš pačios gamtos, iš nusidėjimo prie Pažinimo medžio. Visas kūrinys buvo sukurtas kaip viena siela, o paskui tyčia sudaužytas į daugybę, viena nuo kitos atskirtų dalių. Nėra pasirinkimo – turime atstatyti ir sujungti visą kūrinį.
Tai pageidautina būsena ir iš Kūrėjo pusės, ir iš žmogaus pusės. Ir tai suprantantys žmonės vadinami „Israel“ (iš hebrajų k. jašar-kel – „tiesiai pas Kūrėją“). Juk aukštesnioji jėga, Kūrėjas – tai gamta, kuri uždaryta, vieninga, integrali, globali. O norint susilieti su Kūrėju, pasiekti savybių panašumą, turime tapti tokie kaip Jis, kitaip tariant, pakilti virš mus skiriančio egoizmo ir imti vienytis.
Mes ne socialistai, ne komunistai, ne humanistai ir ne biologai, matantys vienybės pavyzdžius gyvuose organizmuose. Įrodymus, jog būtina susivienyti, mums pateikia kabalos mokslas, ir pamažu savo prote, jausmuose atskleidžiame, kad privalome tai atlikti.
Iš prigimties esame patys didžiausi egoistai, juk į kabalą ateinama su didžiausiu noru. Bet drauge suprantame, kad norint pasiekti gyvenimo prasmę reikia prilygti aukštesniajai jėgai.
Todėl iš visos žmonijos Abraomas išrinko grupę, kuri tapo Izraelio tauta, jos pagrindas – meilė artimui kaip pačiam sau – tai didis žmonijos ir visos gamtos dėsnis. Turime laikyti save visos žmonijos pradininkų grupe, kuri mėgina išsiaiškinti šį didį gamtos dėsnį apie meilę artimui ir realizuoti jį, kad paskui būtų galima perduoti visiems.
Izraelio tautos pareiga – pirmiesiems susivienyti, nes ši tauta pašaukta realizuoti meilės artimam dėsnį ir būti pavyzdžiu visam žmonijai, t. y. būti „šviesa pasaulio tautoms“. Izraelio valstybės filosofai ir kūrėjai irgi kalbėjo apie vienybę, tačiau jie šią nuomonę susidarė ne iš kabalos mokslo (ne iš gamtos struktūros), o remdamiesi savo vidiniu, instinktyviu supratimu.
Kabala sako, kad vienybė – tai gamtos dėsnis, ir pirmiausia jo laikytis turi Izraelio tauta. Baal Sulamas rašo, gavome teisę grįžti į Izraelio žemę, išsivaduodami iš pasaulio tautų valdžios, tik dėl to, kad įgyvendintume savo paskirtį: susivienyti ir šią vienijimosi metodiką parodyti visoms pasaulio tautoms, tapti šviesa visoms kitoms tautoms.
Tikėsimės, kad artėjant Izraelio valstybės septyniasdešimtmečiui, Izraelio tauta, ypač gyvenantys Izraelio žemėje, supras, koks tautos egzistavimo tikslas. Juk nerealizavę meilės artimui kaip sau dėsnio, kad būtume pavyzdžiu visam pasauliui, neturėsime teisės egzistuoti.
Tai itin svarbus momentas. Tik dėl šio tikslo turi gyventi žmogus Izraelio žemėje. Kitaip jis neturi teisės vadintis „israel“ ir nepriklauso Izraelio tautai.
Izraelio valstybė turės teisę gyvuoti tik tuomet, jei realizuosime būtinybę tapti vienu žmogumi su viena širdimi, „visas Israel – draugai“, kol išpildysime meilės artimui dėsnį, mat tai – visos gamtos pagrindas.

Iš 2018 m. vasario 7 d. rytinės pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Senosios išminties atgimimas

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų dienų

Tora kalba apie visus

Komentarų nėra

Kodėl bijoma kabalos? II d.

Izraelis ir pasaulio tautos, Kabala, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманPrieš 3500 metų Senovės Babilone susikūrė grupė, vadovaujama Abraomo, kurios nariai vadino save „Israelis“ pagal savo krypties vektorių „Isra-El“ – „tiesiai pas Kūrėją“.
Tam tikrą laiką jie egzistavo šitaip, o paskui paniro į egoizmą ir išgyveno egoistinio apsunkinimo laikotarpį, vadinamąją „Egipto tremtį“.
Vėliau jie išėjo iš tremties, bet ne visiškai sėkmingai, suskilę į dvi dalis. Vienai daliai priklausė Izraelio tauta, t. y. tie, kurie buvo pasiruošę išeiti iš Egipto, pakilti aukščiau egoizmo, susijungti tarpusavyje ir kiek įmanoma tapti panašiais į Kūrėją davimo ir meilės savybe, kurią jie puoselėjo tarp savęs, vienas kitą ištaisydami.
Likusioji dalis vadinosi „erev rav“ („didysis jovalas“). Tai buvo žmonės, kurie negalėjo išeiti iš egoizmo ir manė, kad tai apskritai nereikalinga: pakanka paprasto egoistinio buvimu kartu, laikantis visokių išorinių formalumų.
Jie buvo pasiruošę daryti viską, ką žmogus privalo fiziniame lygmenyje, draugiškai nusiteikęs kitų atžvilgiu, bet nebuvo pasiruošę pasikeisti vidumi: „Aš galiu būti padorus, mielas kitiems žmonėms ir mūsų bendruomenėje, bet pakeisti savęs, savo prigimties – negaliu.“
Tokie žmonės po išėjimo iš Egipto liko tarp Izraelio žmonių, todėl visos vėlesnės problemos kildavo tik dėl jų buvimo.
Skaitydami Torą turime suprasti, kad visi vėlesni įvykiai: auksinio veršio liejimas, varinės gyvatės garbinimas, visi nemalonumai, – kildavo iš šios grupės žmonių, kurie iš išorės buvo panašūs į kitus, bet vidumi negalėjo pasikeisti, liko labai egoistiški. Juose nuolat vyko ideologinė kova: reikia save keisti ar ne.
Jie išvystė savo ideologiją, kuri skelbė, kad reikia likti paprastais žmonėmis, laikantis visų tradicijų ir nuostatų fiziniame lygmenyje, t. y. atlikti ne vidinius, o išorinius pokyčius.
Viską, kas pasakyta Toroje, jie suprato tiesiogiai ir manė, kad tai reikia vykdyti, sąveikaujant su kitais kasdieniniame gyvenime.
Pradedant nuo Pirmosios Šventyklos statybos ir vėliau, vyko tautos susiskaldymas į dvi dalis, nepertraukiama žūtbūtinė kova tarp jų, kai žmonės tiesiog žudė vienas kitą.
Ypač tai akivaizdžiai pasireiškė statant Pirmąją Šventyklą, nes ją statė fiziškai, o to iš esmės neturėjo būti. Yra pasakyta, kaip Kūrėjas kreipėsi į žmones per pranašus, sakydamas: „Kodėl Jūs Man statote Šventyklą? Man nereikalingi šie akmenys ir lentos.“
Galiausiai ideologinis žmonių susiskaldymas atvedė prie dvasinio lygmens kritimo taip pat ir tų, kurie stengėsi pakilti dvasiškai ir priartėti prie Kūrėjo, – jie nepajėgė to padaryti.
Ir taip visa tauta nukrito iki nepagrįstos neapykantos lygmens, kuri sugriovė jų širdyse tai, kas buvo vadinama „Antrąja Šventykla“. Nuo to laiko tauta išgyvena tremtį iš dvasingumo. Juose neliko jokio vidinio ryšio su Kūrėju, išskyrus grynai išorinius veiksmus, vadinus tradicijomis.

Iš 2017 m. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Israelis ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Dykuma II dalis

Komentarų nėra

Aukštesniojo pasaulio sistemos nekintamumas

Kabala, Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra ypatingo Ari metodikoje, lyginant su ankstesniais kabalistais?
Atsakymas. Sistemiškumas. Nieko naujo. Joks kabalistas nebegali nieko pridėti, išskyrus tai, kad pasako daugiau apie tai, ką jie atskleidė, ir susistemina tai, kas anksčiau buvo perduota keliomis frazėmis. Ir tik tai.
Klausimas. Ar galima pasakyti, kad kalba irgi skiriasi?
Atsakymas. Tikrai taip. Jeigu paimsime fizikos aprašymą prieš 200 metų ir šiuolaikinį vadovėlį, tai tarp jų, žinoma, yra skirtumas. Tačiau esmė išlieka ta pati.
Todėl visi didieji kabalistai – stulpai, atsirasdavę kartą per kelias kartas – labai daug pridėjo prie ankstesnių atskleidimų.
Klausimas. O atskleidimo priemonės liko tos pačios?
Atsakymas. Taip, nes Aukštesniojo pasaulio struktūra nesikeičia.
Egzistuoja dvi jėgos: davimo ir gavimo. Santykis tarp jų sudaro aukštesniąją sistemą ir per ją valdo mūsų pasaulį.
Todėl kabalistai negali atskleisti nieko naujo, tik paaiškinti daugiau apie tai, kas buvo atskleista anksčiau. Juk tai, ką atskleidė Abraomas, Mozė ar Pirmosios ir Antrosios Šventyklos kabalistai, ir šiandien veikia bei atsiskleidžia.
Nieko naujo Aukštesniajame pasaulyje nėra. Tai stabili, nekintama sistema. Tiesiog kabalistai savo atskleidimuose prideda paaiškinimų būsimoms kartoms, kad jos galėtų lengviau suprasti. Taigi, su kiekviena karta kalba tampa labiau suprantama. Todėl Baal Sulamas (XX a. pradžia) ir Rabašas (XX a. pabaiga) yra mums artimiausi kabalistai.

Iš 2017 m. liepos 23 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Didieji kabalistai – ypatingos sielos

Tiesa ims staiga pati skleistis

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų laikų

Komentarų nėra

Kodėl bijoma kabalos? I d.

Kabala, Platinimas

Klausimas. Žinoma, kad visais laikais kabalos mokslas buvo kritikuojamas. Juo net baugindavo žmones. Kodėl kabalistai į tai atsakydavo neįprastai – be karų ir santykių aiškinimosi?
Atsakymas. Iš tiesų, mes matome, kokie ginčai vyksta tarp mokslininkų visose srityse, o tarp politinių veikėjų kyla tikrų karų.
Kalbant apie kabalos mokslą, tai pradžioje, kai žmogus tik pradeda studijuoti, jis susiduria su kritika ir nesupranta, kodėl tai vyksta. Siekiant tai suprasti, reikia pasitelkti istoriją.
Kabala – pats pirmasis mokslas, kurį žmonija atskleidė prieš 5778 metus. Tai padarė Adomas – žmogus, kuris pirmasis pažino aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą ir aprašė ją knygoje „Slaptasis angelas“ („Raziel a-Malach“).
Po jo atsirado daug kitų kabalistinių knygų, iš kurių dauguma pasimetė. Adomas ir Nojus turėjo labai daug palikuonių. Biblijoje (Toroje) pasakyta, kad Nojus turėjo tris sūnus, kurie pratęsė giminę. Tačiau kalbama ne apie tai, kaip žmonės augino, auklėjo vaikus ir mirdavo. Kai sakoma „sūnūs“, turimi omenyje mokiniai ir pasekėjai.
Tai taikoma ir Abraomui, Izaokui bei kitiems dvasiniams veikėjams. Toroje kalbama apie tai, ką jie ugdė savyje.
Ar turėjo jie kitų vaikų? Gali būti, kad buvo dar 20 vaikų, bet apie juos neužsimenama. Pasakyta, kad Adomui gimė Izaokas, Izaokui – Jakovas, tai reiškia, kad Izaokas ir Jakovas buvo jų mokiniai – dvasiniai pasekėjai. Todėl Toroje ir kituose kabalistiniuose šaltiniuose „vaikai“ yra dvasiniai savo mokytojo, vadinamojo „dvasinio tėvo“, pasekėjai.
Būtina suprasti, kokiame lygmenyje parašyta Tora, juk joje kalbama tik apie Kūrėjo, Aukštesniojo pasaulio, atskleidimą ir apie nieką kitą, tikrai ne apie mūsų pasaulio įvykius.
Kalbama tik apie egoizmą ir jo ištaisymą, kol Senovės Babilone ego pasireiškė tokiu grėsmingu pavidalu, kad Babilono visuomenė patyrė egoizmo pliūpsnį ir krizę.
Ir tada pasirodė Abraomas – dvidešimtos, pradedant Adomu, kabalistų kartos atstovas. Jis ne tik gavo visą ankstesnę metodiką, bet ir papildė ją savo atskleidimu. Kiekvienoje kartoje egoizmas vystosi ir kabalistų pasiekimai pagrįsti visuotiniu egoizmo lygiu.
Todėl pradedant pirmąja karta ir baigiant paskutiniąja, vadinamąja 6000-ąja, visi kabalistai stovi savo kartos lygmenyje ir ten atskleidžia aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą. Ir tai visas mokslas, visa Tora.
Tora (nuo žodžio „šviesa“) reiškia šviesos atskleidimą su jos pačios pagalba. Informacijos gavimas, kurią šviesa neša begaliniu dažniu, ir yra kabalos mokslo studijų ir atskleidimo objektas.
Tačiau viskas vyksta tik tiek, kiek žmogus save keičia, nukreipia save kilti virš egoizmo, pritraukti tam tikrą pagalbą iš viršaus – aukštesniąją ištaisančią šviesą, vadinamą „Tora“ (ivrite „or“ – „šviesa“). Kaip pasakyta: „Aš sukūriau egoizmą ir sukūriau Torą jam ištaisyti“.
Kabalos mokslas moko tirti save ir bandyti keistis, pritraukiant aukštesniąją šviesą, kad ji veiktų mus ir paverstų būtybėmis, priešingomis savo prigimčiai.
Iš prigimties mes esame egoistai, gaunantys, norintys mėgautis viskuo, kas mus supa. O turime pasiekti būseną, kai prote ir širdyje, mintyse ir jausmuose sąveikaujame su Kūrėju ir Jam duodame. Kūrėju vadinama aukštesnioji altruistinė jėga, kuri valdo mūsų pasaulį. Tora kalba tik apie tai.

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tora ir kabala

Tora kalba apie visus

Pareiga pakilti drauge su visu pasauliu

Komentarų nėra

Už ką fašistai nekentė žydų? I d.

Izraelis ir pasaulio tautos, Kabala, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. JAV ir Europoje atgimsta nacizmas ir verčia mus vėl ieškoti atsakymo, kaip tai galėjo įvykti istorijoje, kaip to išvengti ateityje. Hitlerio teigimu, pagrindinis mūšis vyko tarp vokiečių ir žydų.
Jis tarsi taip bijojo žydų, jog pasakė, jeigu liksiąs nors vienas žydas, net negavęs žydiško išsilavinimo ir nelankęs sinagogos, kad ir vaikas, vis tiek jo sieloje bus kažkas tokio, dėl ko jį reikėtų sunaikinti.
Atsižvelgiant į tai, kad nacizmo problema mūsų laikais tampa itin aktuali, verta išsiaiškinti, kodėl būtent žydai atsirado šios teorijos taikinyje?
Atsakymas. Žmogaus prigimties pagrindas yra egoizmas. Tiesą sakant, pirmasis fašistas buvo senovės Babilono karalius Nimrodas, kuris kovojo su Abraomu, pirmuoju žydu. Nuo to laiko prasidėjo ši kova, atsirado du skirtingi keliai.
Tie, kas buvo su Nimrodu, vadovavosi egoizmu ir vystėsi pagal jį. Kurį laiką jiems pavyko kartu sugyventi Babilone, o kai tai tapo neįmanoma, jie išsiskirstė po visą pasaulį.
O maža Abraomo grupė buvo surinkta pagal kitą prigimtį, kitą metodiką: susivienijimą ne dėl egoizmo, o dėl meilės, uždengiančios visus nusikaltimus. Ši metodika priešinga egoizmui, juk turiu mylėti kiekvieną, kas nori ir gali su manimi susijungti remiantis abipusiu nusileidimu.
Šios dvi grupės visą laiką egzistavo lygiagrečiai. Abraomo grupė išgyveno Egipto tremtį ir galiausiai atėjo į Izraelio žemę, kur virto maža žydų tauta. O Nimrodo grupė, visi likusieji Babilono gyventojai, anuomet plėtėsi ir apsigyveno visame Žemės rutulyje.
Jie buvo priešingi vieni kitiems. Šis susipriešinimas pasireiškė Pirmosios ir Antrosios Šventyklų laikais, nors pasaulio tautos, ypač graikai, ateidavo pas žydus mokytis. Vėliau šis susipriešinimas tarp dviejų požiūrių labai sustiprėjo.
Nimrodo metodika buvo egoistinė ir mokė vienytis pagal žmogiškojo egoizmo dėsnius. Iš Nimrodo ji vėliau perėjo į Senovės Romą. Remiantis šia metodika kiekvienas egzistuoja ir naudojasi savo egoizmu, kad klestėtų gyvenime.
Tačiau yra valstybė, socialinė tvarka, įstatymai, kurie juos jungia virš egoizmo. Ne meilė juos jungia aukščiau egoizmo, kaip Abraomo metodikoje, o jėgos rėžimas, neleidžiantis žudyti vieniems kitų.
Abraomo metodika mokė jungtis virš egoizmo. Nežiūrint į tai, kad egoizmas mūsų prigimtyje, stengiamės mažiau dėmesio kreipti į savo egoistinius polinkius. Tada santykiai tarp žmonių bus kuriami meilės pagrindu.
Taip kilo šis susipriešinimas: iš vienos pusės – Senovės Romos ir Senovės Graikijos filosofija, iš kitos pusės – kabalos mokslo, tikrosios Toros dėsniai.

Iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 901 laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelio valstybė – vieta Kūrėjui atskleisti

Hitlerio gimimo dieną

Neapykanta žydams išsitaisymo procese

Komentarų nėra

Mokytojo ryšys su mokiniu

Kabala, Mokytojas ir mokinys

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Mokytojas kabalistas pats sau renkasi mokinius, ar mokinys eina paskui mokytoją ir prašo jį mokyti?
Atsakymas. Nei viena, nei kita. Mokytoją ir mokinį skiria iš aukščiau. Beje, suartina taip, kad tarp jų susikuria santykiai tam tikru atstumu. O po to, priklausomai nuo to, kaip stengiasi užmegzti ryšį su Kūrėju, mokinys vis labiau artėja prie mokytojo.
Klausimas. Rabaš pats atėjo ir pasiėmė jus ir pirmojo mokytojo Hilelio?
Atsakymas. Taip, nes nebūčiau galėjęs pats palikti Hilelio. Nuo jo neįmanoma atsiplėšti, nes mano egoizmas gavo tokius malonumus, atsakymus ir pripildymus, kad neįmanoma perduoti.
O pas Rabašą atvirkščiai – atsisėdai, atsivertei „Mokymą apie dešimt sfirų“, beveik visi žodžiai nesuprantami. Aš, jis ir dar keletas žmonių sėdime ir skaitome. Ir taip visą pamoką. Kitaip tariant, čia imi pritraukti Šviesą priklausomai nuo savo ketinimo. O su Hileliu užsiimdamas gauni tik žinių.
Klausimas. Kokie ryšiai egzistuoja tarp mokytojo ir mokinio?
Atsakymas. Tarp jų egzistuoja tik ryšys per Kūrėją, nieko kito. Viskas eina per Jį, kad būtų pasiektas aukštesnysis tikslas.

Iš 2017 m. spalio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo garsiakalbis

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai