Daugelis galvoja, kad kabalos mokslas kalba apie tai, „kiek angelų danguje ir kokie jų vardai“, apie kažkokias ūkanotas ir tolimas sąvokas, neturinčias su mumis jokio ryšio. Praeina daug laiko, kol žmogus, atėjęs mokytis kabalos, atsikrato visų šių stereotipų. Mūsų nemoko ir neauklėja, kaip naujai žiūrėti į tikrovę.
Dabar, plečiantis krizei, kurią visi jaučiame savimi dėl primygtinės būtinybės atskleisti, kaip įsikurti pasaulyje, kaip susitvarkyti gyvenimą, kaip užmegzti naują ryšį tarp žmonių (šį ryšį turime įsisąmoninti, kitaip neišgyvensime šitame pasaulyje), mes pamažu susipažįstame su mokslu, mokančiu mus, kaip tarp mūsų sukurti teisingą ryšį. Pirmiausia tam, kad galėtume valdyti savo įprastą gyvenimą, išeiti iš visų sričių krizės – auklėjimo, šeimyninio gyvenimo, mokslo, ekonomikos, santykių su gamta, kuri užverčiančia mus smūgiais.
Todėl esame priversti ieškoti, kurgi problema, kad kokiu nors būdu atsikratytume jos arba susidorotume su ja, kitaip mums teks visąlaik kentėti. Mūsų noras mėgautis įpareigoja mus surasti visų bėdų priežastį. Pamažu pastebime, jog priežastis ta, kad tarpusavyje esame susieti neteisingais, negerais ryšiais, kad šie tūkstantmečiais puoselėti egoistiniai ryšiai nūnai nebeveikia ir netgi atvirkščiai – kenkia.
Visų pirma mes visad manėme, kad kiekvienas iš mūsų turi būti egoistas, kiekvienas − pats sau, kad mes turime sukurti vartotojišką visuomenę, kad kiekvienas galėtų mėgautis pagal savo gebėjimą išnaudoti ir apgaudinėti kitus dėl naudos sau, tik reikia saugotis, kad jo nenubaustų ir nepasodintų į kalėjimą, ir jeigu tai pavyksta – prašom, tegu karaliauja.
O dabar atsiskleidžia sistema, kuri lyg ir sako mums: „Ne! Tokia tendencija, toks egoistinis požiūris, tokie santykiai jau nebegalios. Reikalingas kitoks santykis. Ankstesnė sistema buvo individuali, kur nebuvome priklausomi kits nuo kito. O dabar baigėsi kiekvieno individualus, asmenis vystymasis – mes it prasikalę iš žemės ir išaugę iki lubų daigai. Daugiau augti nebėra kur.
Ir nūnai pasiekę „lubas“, visi turite susijungti kartu. Tai kitokia egzistavimo sistema. Jūs norite egzistuoti? Vadinasi, teks labiau susijungti vieniems su kitais.“
Mums sunku šią sistemą taip įsivaizduoti. Mes tik pastebime, kad mums niekas neišeina, ir kančios pamažu mums atskleidžia tikrąją padėtį. Be to, ir kabalos mokslas galiausiai yra atskleidžiamas.
Ir tada, tame pačiame kabalos moksle imame matyti ne „angelus danguje“, ne įvairiausius keistus vardus ir nesuprantamus žodžius. Pamažu, dėdami pastangas pradedame įsisąmoninti, kad jis pasakoja mums apie tarpusavio ryšių sandarą, apie tai, kad galime užmegzti šį teisingą ryšį, įsijungti į jį, įsisąmoniname ir tai, kiek mūsų požiūris į šį teisingą ryšį nulemia mūsų ateitį − tiek, kad mums nebereikės dirbti kaip ankščiau, daugiausia fiziškai, ir labiau susitelksime į ketinimus.
Mūsų gyvenime, mūsų pasaulyje mums nebeteks prigalvoti įvairių fizinių darbų, naudojant įvairius mechanizmus, įrenginius ir technologijas – viskas persikels į tarpusavio santykių ir ryšių sritį. Ir būtent nuo ryšio tarp mūsų kokybės priklausys gautas rezultatas.
Jeigu kažkada tūkstančiai žmonių išeidavo į darbą laukuose, o milijonai eidavo dirbti į fabrikus, gamyklas, pramoninius konsernus, tai šiandien matome, kad žmogui nėra kur labai ir dirbti, tik vis labiau virtualia, vidine forma – stiprinant tarpusavio ryšius. Būtent tai nulems mūsų sėkmingą gamybą, eksportą, importą – viską, kas būtina, norint sutvarkyti materialų gyvenimą. Mes visi labiau žvelgsime ir pabrėšime vidinius santykius, juk ten mums atsiskleis iš tikrųjų tobulas, naujas pasaulis.
Norėdami palengva, laipsniškai atskleisti visas šias būsenas, skaitome knygą „Zohar“, kuri labiausiai gali atverti mums protą ir širdį, mūsų akis ir ausis, kad vis labiau jaustume, kaip priklausome nuo mūsų tarpusavio ryšio tinklo.

Iš 2011 m. rugsėjo 7 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis pasiruošęs išgirsti

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Be pasipriešinimo

Klausimas: Kaip žmogus gali išsiaiškinti, dėl kokio tikslo mokosi?
Atsakymas: Jeigu žmogus nesusijęs su mokytoju, nieko nepadarysi – jis klaidžios aplink, šalia ir nieko nepasieks. Taip vyksta iš kartos į kartą. Visada buvo reikalaujama įdėmiai klausyti, ką sako mokytojas − daug metų.
Tačiau šiandien laikas trumpėja, matome, kaip aplinkui vis didėjančiu greičiu vyksta pasikeitimai –tas pats ir su kabala. Žmogus, kuris dabar apie ją nieko nežino, jau po mėnesio ar dviejų gali būti susijęs su išsitaisymo metodika visa širdimi ir siela. O dar po poros mėnesių jį pradės mėtyti – iš blogos būsenos į gerą ir atvirkščiai.
Tačiau kad ir kaip ten būtų, išsitaisymo metodika privalo atsiskleisti, ir kiekvienas atskleidęs ją sau nori ją atskleisti visam pasauliui. Ir priklausomai nuo to, ar daug žmonių ja užsiims, – bus lengviau ją suprasti ir pajausti.
Žmonės tiesiog iš vidaus staiga pajaus, kad viskas yra būtent taip, kaip sako kabala! Kas kadaise iš žmogaus reikalavo didžiulių pastangų ir ilgų, įtemptų apmąstymų, kad susidėliotų koks nors paveikslas, – dabar vyksta paprastai ir savaime.
Taip paprastai, kaip jaunoji karta perpranta šiuolaikinę techniką. Pavyzdžiui, aš, techninės profesijos atstovas, vis tik sunkiai perprantu naujus kompiuterius ir mobiliuosius telefonus. Darau tai iš būtinybės, tačiau manęs prie jų netraukia, juk aš priklausau ankstesnei kartai. Turiu įtemptai galvoti ir mokytis ar studijuoti instrukciją, kad galėčiau jais naudotis.
O mažas vaikas stveria mobilųjį telefoną, spaudžia mygtukus ir skambina – jis jau gimė pasiruošęs naudotis šiais žaisliukais. Juk tai nauji sielų persikūnijimai, naujo noro atskleidimas. Į šį norą įtraukti įrašai apie visus praėjusius gyvenimus (rešimot) ir jie savaime supranta, kaip kas vyksta.
Daug kartų stebėjau, kaip jauni žmonės net neskaitydami instrukcijų, kaip naudotis kokiu nors prietaisu, – šiek tiek paspaudinėję mygtukus perpranta, kaip jis veikia.
Taip pat lengvai suvokiama turi tapti kabalos metodika. Nors atrodytų, kad ji dvasinė ir atitolusi nuo mūsų žemiško gyvenimo – tačiau ji atsiskleis. Kai ji pradės skleistis masėms, tai visiems taps savaime suprantama, kad taip viskas ir yra – juk jei mumyse slypi egoizmo blogis, trukdantis mums gyventi, tai reikia pasinaudoti gėrio jėga.
Ir jeigu žaisime šį gėrį, tai priartėsime prie jo. Šiandien demonstrantai išeina į gatves protestuodami dėl sunkaus gyvenimo – tai sužaiskime ten teisingą aplinką. O norėdami būti ir gyventi naujoje, vieningesnėje visuomenėje žmonės pradės traukti grąžinančią į Šaltinį Šviesą.
O jeigu dar padalinsime jiems kokią nors kabalos medžiagą – tai jiems staiga viskas atsiskleis savaime.

Iš 2011 m. rugpjūčio 11 d. pamokos pagal Rabašo staipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Teisingas vokas gamtos žiniai

Pasaulis pasiruošęs išgirsti

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Šiame paveiksle svarbiausia suprasti, kad mūsų visų būsena − viena. Kai mumyse pabunda taškas širdyje, jis stumia mus atskleisti tikrąją realybę, visiškai priklausomą nuo paties žmogaus pastangų ir nuo nieko daugiau.
Visa tikrovė jau nuo pat pradžių yra tobula, nuostabi. Tačiau neatskleisdami blogio, nepatirdami kančių, liūdesio, negalėsime pajausti tikrosios realybės.
Tada žmogus savaime pateisina visus etapus, kuriuos praėjo savo norų vystymosi kelyje. Dabar jis supranta, kad visos kančios, kurias patyrė kiekviena jo sielos dalis, buvo būtinos, kad atskleistų tikrą, nuo pat pradžių tobulą būseną.
Norai atrodo atskirti, sudaužyti, atitolę vieni nuo kitų ir kenčiantys, nes tik tokia forma žmogus gali ištverti šią milžinišką kančią. Tik dėl to, kad ji pasidalino į daugybę dalių, kurias jis jaučia kaip svetimas.
Palaipsniui, veikiant Šviesai, taisančiai žmogaus požiūrį į tas dalis, žmogus atskleidžia, kad tai jo paties dalys, ir šitaip įgyja gebėjimą pateisinti tas kančias, kurias per visą istoriją patyrė pasaulis.
Taip jis sukaupia savyje visas šio didžiulio indo (noro) kančias ir gali jį ištverti. Tai milžiniškas visų laikų ir visų sielų sukauptas skausmas, surinktas į vieną indą su meile sieloms, susijungus su jomis. Ir tada žmogus patiria „liūdinčiojo dėl Jeruzalės“ – bendros sudaužytos Malchut būseną. O ją atskleidęs taip pat randa jos džiaugsmą.
Tampa akivaizdu, kad sudužimas buvo būtinas, kad padėtų mums atskleisti visos šios milžiniškos sielos kančias, būnant priešingiems jos tobulumui.
Todėl žmogus pateisina visus šiuos veiksmus: sudužimą ir visą taisymosi procesą, nes įžvelgia didelį Kūrėjo palankumą ir absoliučią Jo meilę jam.
Jeigu ne sudužimas, žmogus nepajėgtų atlaikyti tokio didelio, tuščio kli/noro – priešingo savo didžiajam davimui! Todėl sudužimas, kurį dabar patiriame – tai puiki galimybė įgyti absoliutų troškimą, absoliučią baimę ir liūdėti dėl Jeruzalės – kad pagaliau pajaustume jos džiaugsmą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 9 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonijos vystymasis – tai ryšių plėtra

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Masto problema

Draugai, pirmą kartą istorijoje priėjome prie tikro kabalos mokslo, žmogaus paskirties realizacijos ir išsitaisymo, kurį turi atlikti kūrinys! Dabar visa tai mūsų rankose, privalome tai padaryti, nors gali pasirodyti labai sunku ir netgi neįmanoma.
Nors mumyse gyvena tam tikra baimė, kad esame niekam tikę, ir jaučiame nepasitikėjimą savimi, bet nieko nepadarysi, laikas atėjo! Tikrovė įpareigoja mus veikti. Prieš mus atsiskleidžia sudužimo vieta, ir privalome atlikti išsitaisymą.
Ir nors pripratome manyti, kad kabala – tai tam tikrų tekstų studijavimas, ketinimai, veiksmai, nesuteikiantys matomo rezultato, o aiškėjantys giliai viduje, žmogaus išgyvenimuose ir pojūčiuose, šiandien priėjome tokią situaciją, kai ji taip pat pradeda materializuotis. Tai yra viskas, ko mokomės, ir viską, ką bandome realizuoti ketindami, turime pamatyti aiškiai veikiant materijoje ir materializuojantis pasaulyje, naujoje jėgų pusiausvyroje, procese, kuriame dalyvauja pasaulis.
Mes priėjome prie praktinės kabalos! Neįmanoma mesti savo misijos ir pabėgti. Jeigu nepadarysime to, kas mums pavesta, tai mūsų ir viso likusio pasaulio laukia labai dramatiški įvykiai.
Juk ta jėga, kuri atėjo, kad padėtų mums pasistūmėti, tuo atveju, jei teisingai ja nepasinaudosime, veiks toliau. Jei praleisime galimybę teisingai, pageidaujamu būdu ja pasinaudoti – tai ji pati panaudos mus prieš mūsų norą labai nedėkinga forma.
Norime ar ne, tačiau ši jėga atsikleidžia ir privalo pasireikšti mumyse. Mes galime ją paversti antiegoistiniu ekranu ir atspindėta Šviesa ta dalimi, kuri lygi Kūrėjo davimui – ir kas gi galėtų būti geriau! Jei to nepadarysime, tai ta pati jėga, kurios nepavertėme ekranu ir ketinimu, atspindėta Šviesa ir davimu, Šviesa ir gėriu – pradės veikti mumyse priešinga forma.
Todėl Baal Sulamas kalba, kad privalėjo išleisti laikraštį ir pradėti veikti, kad visi sužinotų, kokia užduotis mūsų laukia, ir kad galėtume ją atlikti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal laikraštį „Narod“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Teisingas vokas gamtos žiniai

Aplenkiant gamtą

Kabalos mokslas atsako į klausimą apie gyvenimo prasmę. Iš tikrųjų šis klausimas itin svarbus. Juk ieškodamas į jį atsakymo žmogus pirmiausia tiria patį save: ar teisingai žiūriu į gyvenimą, į visa tai, ką darau?
Turiu norą mėgautis, kuris įpareigoja mane kurti šeimą, gimdyti vaikus, rūpintis jais, savo darbu, savo ateitimi, savo tėvais, artimiausia aplinka, miestu, šalimi ir gal net visu pasauliu. Ir visa tai dėl to, kad mažiau kentėčiau.
Būtent taip kančios, o geriausiu atveju – nauda, kurią galima išgauti pakilus virš jų, daugiau ar mažiau nukreipia mane. O kas jeigu pakilčiau virš viso šito, jeigu nepriklausyčiau nuo kančių ir malonumų? Kas jei būčiau objektyvus, kaip Žmogus iš didžiosios raidės? Galbūt tada atsikratyčiau šių pančių? Juk ne kas kitas, o gyvūniniai instinktai skatina mane kurti šeimą, o socialiniai instinktai – laikytis visuomenės įstatymų. Kuo gi užsiimčiau, jei manęs nestumtų kančios ir malonumai?
Šiandien esu panašus į gyvūną, kurį kiekviename žingsnyje nukreipia, ragina ar pristabdo dvejomis vadžiomis: skausmu ir saldumu. Aš tarsi lėlė, marionetė, trapus mechanizmas, neturintis nė mažiausios galimybės padaryti kažką savarankiškai, negalintis nė milimetro žengti pirmyn savo vystymosi kelyje.
Tad ar galiu perimti šias vadžias? Ir jeigu ne – ar bent galiu išanalizuoti situaciją, suprasti, kodėl ir dėl ko kažkas vyksta? Ar apskritai verta stiebtis aukštyn? Galbūt verčiau užsimerkti ir nugrimzti į religines ir kitas praktikas? Tikėtina, kad atsijungdamas nuo esmės susigrąžinsiu ramybę iki gyvenimo pabaigos?
Būtent čia ir atskleidžia save Žmogus, kuris nenusileidžia ir neatsisako to, kas svarbiausia. Jis vis dėlto ieško nepriklausomybės, nepaisydamas malonumų, kančių, gėdos, išdidumo ir kitų dalykų, kurie gyvenime jį valdo ir verčia judėti. „Kas bus − tas, bet turiu rasti esmę“ – būtent čia ir jaučiuosi esąs žmogus. Kitaip nieko nebus“. Kadaise tokių žmonių Abraomas ieškojo senajame Babilone – ir rado keletą tūkstančių.
Kaip tik šis kriterijus ir padeda žmonijai apibrėžti, iki kokio lygmens driekiasi jo gyvūninė dalis ir nuo kur ji jau pasiruošusi tapti Žmogumi.
Ar galime pagreitinti žmogaus vystymąsi skleisdami šias žinias, ugdydami žmogų, kad šis greičiau užduotų esminius klausimus? Iš principo čia ir yra mūsų laikų „socialinis“ darbas.

Iš 2011 m. lapkričio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Religijos esmė ir jos tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiasluoksnis filtras prieš įeinant

Mintys apie laisvę – melas ant melo

Gyventi bėgant nuo prasmės

Mūsų vystymąsi galima suskirstyti į dvi dalis:
1. Į visus tuos neišvengiamus etapus, kada žmonės savo gyvenimu ir veiksmais gali nusiraminti mūsų pasaulio ribose.
2. Į tarpsnį, kuriame žmogus supranta, kad jokios jo čia žinomos priemonės daugiau neveikia, – jam būtina suvokti šaknį.
Tada visa išorė tampa nereikšminga, kaip pasakyta: „Kūrėjui nėra svarbu, kaip skerdžiamas aukojamas gyvūnas: nuo gerklės ar nuo sprando“. Kitaip tariant, nėra mūsų pasaulyje tokių veiksmų, per kuriuos iš tikrųjų galėtume suvokti Kūrėją. Todėl turime rasti naują, visiškai kitą priemonę – grąžinančią į šaltinį Šviesą. Dėl šios jėgos ir pradedame save vystyti.
Čia yra labai aiškus skirtumas:
- arba esame mūsų pasaulyje ir naudojame jo atributus, nes mūsų noras yra tik čia ir mes norime gauti tai, kas yra šiame pasaulyje, be to, tikimės kažko daugiau po mirties.
- arba norime šiame gyvenime atskleisti naują priemonę, kurios nėra šiame pasaulyje, – grąžinančią į šaltinį Šviesą, naują, ypatingą jėgą, kuri atveria mus ir išryškina mumyse visiškai naujus troškimus ir pripildymus, kurie su tuo, kas buvo iki šiol, neturi jokio ryšio.
Aš gyvenu kaip žmogus mūsų pasaulyje – su šeima, turiu darbą, sieja socialiniai tarpusavio santykiai, su visomis savo žiniomis ir jausmais, – ir šis žmogus niekaip nesusijęs su tuo, kas formuojasi manyje veikiant Šviesai, grąžinančiai į šaltinį. Ji vysto manyje sielą, aukštesniąją Kūrėjo dalelę, dieviškąjį pavidalą, kurį suvokiu, suformuoju savyje, dalyvaudamas šiame procese kartu su Šviesa.
Tokiu atveju, tai, kas buvo anksčiau, vadinama „gyvūniniu lygmeniu“, o naujoji dalis vadinama „žmogumi“ ( hebr. „adam“), nes ji panaši į Kūrėją (hebr. domė).
Štai kodėl išoriniai veiksmai neturi reikšmės. Padės man tik viena – grąžinančios į šaltinį Šviesos pritraukimas. Nėra kitos jėgos, kuri pakeltų mane iš gyvūninio lygmens į žmogaus pakopą. Čia reikalinga būtent išorinė jėga ir visa kabalos metodika nukreipta tik į tai.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi bėgant nuo prasmės

„Kas“ sukūrė „Tai“?

„Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Klausimas: Kas yra davimas?
Atsakymas: Davimu vadinama būsena, kai tavo norą priimu kaip savo ir jį užpildau. Kitaip tariant, mano noras egzistuoja tik tam, kad sukurčiau pripildymą tavo norui. Tai reiškia, kad tavo atžvilgiu atlieku davimo veiksmą, kad tave myliu.
Kabalos mokslas mus moko, kad visoje tikrovėje yra tik dvi sudedamosios: noras ir pripildymas. Taip sukurta negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta. Mūsų ląstelės, molekulės, atomai, mintys, norai, jėgų laukai veikia nuo noro (pripildymo poreikio) iki pripildymo.
Tai pasireiškia įvairiuose lygmenyse: biologiniame, fiziniame, mintyse ir noruose. Gamtoje nėra nieko, išskyrus poreikį ir jo pripildymą. Todėl, jeigu save paverčiu į priemonę tau pripildyti – vadinasi – aš tau duodu.
Taip mes jungiamės: aš jungiuosi prie tavęs, – tą patį tu gali padaryti mano atžvilgiu. Taip tarpusavyje kuriame vietą, kurioje galime atskleisti Šviesą, aukščiausią pripildymą: tu – iš manęs, o aš – iš tavęs. Tai ir yra dvasinio gyvenimo pajautimas.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė ir davimas

Davimo srovė

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Klausimas: Iš principo kabalos mokslas pateikia labai tikslų dvasinių etapų techninį aprašymą. Tai kodėl kabalistai įvelka tuos aprašymus į daugybę istorijų, palyginimų ir pavadinimų, kuriuose taip lengva pasiklysti? Kodėl nepateikus aiškios instrukcijos ir nenurodžius veiksmų sekos?
Atsakymas: Tarkime parašysiu tau: „Paimk norą Nr. 28 ir norą Nr. 35, sumaišyk juos su norais Nr. 43 ir Nr. 62, tada padaugink iš koeficiento, o gautą rezultatą paversk ketinimu, kuris susideda iš tam tikrų komponentų. Toliau − nugalėk pasipriešinimą, įveik ir taip toliau…“
Tai tas pats kas gauti chemijos formulę iš nesuprantamų žodžių su skaitmenine reikšme. O dabar pamėgink sudėlioti visus ingredientus taip, kad galutinis susijungimas taptų susiliejimu.
Ir ką gi su tuo darytum? Juolab, kad pats terminas „susiliejimas“ tau yra neaiškus. Žodis žinomas, o esmė – ne.
Todėl kabalistai savo žinią įvelka į įvairias formas, kad geriau jį suprastum. Jie turi tik vienintelę galimybę – pateikti ją per analoginę kalbą, per tuos žodžius, kurie atitinka dvasines šaknis. Tokia kalba vadinama „šakų kalba“.
Gavęs techninę instrukciją, nerastum jokių kabliukų. O taip – tu suklaidintas, tačiau dedi pastangas ir randi teisingą kelią, kuris iš mūsų egoistinio jovalo veda į Šviesą. Būtent egoizmas ir klaidina tave, piešdamas tau neva išorinį pasaulį. Tačiau iš kitos pusės būtent iš tos painiavos eini prie tiesos, kurioje atrandi tikrą ir teisingą vaizdą. Pradžioje užduodi daug klausimų, o vėliau artėji prie atsakymų.
Iš tiesų per kabalistų kalbą sunku suprasti tikrovę, tačiau be jos neįmanoma suvokti tiesos. Tik vėliau suprasime tokio požiūrio vientisumą.

Iš 2011 m. liepos 24 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Penklinė viena – melodijos skirtingos

Pokalbis su kurčiu…

Pati realiausia kalba

Mūsų nore mėgautis yra skirtingi lygmenys – tokie norai, kurie iki galo nėra susiformavę, kad egoistiškai gautų paskutinėje, 4-oje stadijoje ir yra ant 0-1-2-3 pakopų. Juose jaučiame įvairias galimybes kažkuo mėgautis – tai mūsų egoistinės „Devynios pirmos sfiros“. O po to paskutinė stadija – tai aš pats, norintis per juos mėgautis – Malchut.
Tačiau nore duoti, prieš mane iškyla kitos galimybės – kad duočiau, o ne gaučiau. Jeigu apriboju savo norą mėgautis ir imu galvoti, kaip galiu duoti artimui, tai priešais save matau daugybę įvairių davimo variantų mano apriboto egoistinio noro atžvilgiu.
Todėl jaučiu, kad esu sukurtas iš „pirmųjų 9 sfirų“ ir Malchut, ir pradedu praktiškai dirbti, kad realizuočiau save per atsiskleidusias man davimo galimybes. Tai reiškia, kad Malchut dirba su devyniomis pirmomis sfiromis.
Jeigu nagrinėsime mūsų tarpusavio ryšį, tai kiekvienas iš mūsų – Malchut, o „devynios pirmos sfiros“ – tai, kas jungia mane su kitais. Atstumas tarp manęs ir draugo, atsiveria man kaip „9 pirmos sfiros“, jeigu noriu duoti draugui. Ir kiek sugebėsiu tai realizuoti savyje, kad suteikčiau toms devynioms sfiroms davimo jėgą, kiek prijungsiu prie jų savo Malchut – tiek atstumą tarp mūsų iš „galvos“ („parcufo roš“ – iš išskaičiavimo) nukreipsiu į parcufo vidinę dalį („toch“− vieta, kur atsiskleidžia Šviesa).
Tai nustatoma pagal tai, kiek sugebėjau pakelti savo norą ir prisijungiau prie mūsų tarpusavio ryšio, kad praktiškai realizuočiau šias pirmas 9 sfiras. Ir dabar tarp mūsų susidaro mano dvasinio parcufo „vidinis kūnas“. O jo „pabaiga“ – tai mano norai, kurie lieka apriboti ir kurių kol kas negaliu panaudoti.
Vėliau sąlygos keičiasi, ir aš vėl dirbu taip pat – šitaip pereinu 125 pakopas, kol visiškai neišnaudosiu viso savo noro. Pagrindinis principas čia − veikia tik mano noras, o „devynios pirmos sfiros“ keičiasi priklausomai nuo mano noro.

2011 m. liepos  25 d. iš pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Klausimas: Kas yra gamta ir ką reiškia būti pusiausvyroje su ja?
Atsakymas: Mes egzistuojame gamtos viduje. Mus veikia daugybė parametrų – temperatūra, slėgis, įvairūs svyravimai, bangos, radioaktyvumas ir kita. Mes turime išlaikyti pusiausvyrą su visais šiais gamtos reiškiniais.
Toks fizikos dėsnis: kūnas, palaikantis pusiausvyrą su supančia aplinka, yra pačios komfortiškiausios būsenos. Kai temperatūra, slėgis ar kiti parametrai šiek tiek pakyla – man blogai, šiek tiek nusileidžia – taip pat blogai.
Esu taip sukurtas, kad gamtoje galiu būti tam tikruose rėmuose, ir juose turiu tapti toks, kaip supanti gamta. Kitaip tariant, žiemą turiu apsirengti, kad išlaikyčiau kažkokią pusiausvyrą su ja. Vasarą – atvirkščiai. Ir taip toliau. Tai – kalbant apie mūsų matomą dalį.
Tačiau egzistuoja ir mūsų nematoma gamtos dalis. Ji susideda iš norų dėsnių, iš pageidautino mūsų vystymosi dėsnių, t. y. iš moralinių įstatymų. Žmogus turi atitikti ir juos, turi išlaikyti pusiausvyrą su šiais dėsniais.
Šių dėsnių neišmanome. Šiame pasaulyje laikome save tokiais gerais: teikiu kažkam labdarą, padedu vargšams, nieko neskriaudžiu, tvarkingai moku mokesčius, pervedu senutę per gatvę ir taip toliau – darau viską, ką tik įmanoma įsivaizduoti. Šito maža? Tai ne šiaip maža, tai visiškai neturi reikšmės, nes aš darau vien tai, ką galvoju ir suprantu savo egoistiniu protu.
Norėdamas daryti tai, kas iš tiesų reikalinga, turiu išstudijuoti pačią gamtą ir siekti jai prilygti. Tik šio vieno dėsnio – panašumo dėsnio turiu laikytis. Kiekvieną dieną keičiuosi, augu, tampu kitoks. Vadinasi, kasdien, nuolatos turiu taisyti, koreguoti savo pusiausvyrą su gamta.
Tam pirmiausia turime išstudijuoti, kokius reikalavimus mums kelia gamta arba Kūrėjas (nesvarbu, kaip  įvardinsime), kiek atitinkame ar neatitinkame šių reikalavimų, ir kaip siekti darnos su gamta.
Visa tai mums pasakoja kabalos mokslas: kas yra mus supanti gamta, kas esame mes, kiek neatitinkame gamtos, pagal kokius parametrus ir kaip siekti pusiausvyros su ja. Tai ir yra visas mokslas.

Iš 2011 m. liepos 31 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogiškoji teritorija

Žmonių vienybė tarsi pusiausvyros viršūnė

Ką reiškia būti Kūrėju?