Reikia suprasti, kad be baimės, kuri yra teisingas santykis su Kūrėju, – mums daugiau nieko nereikia! Nuo to ir prasideda žmogaus darbas, kai jis ima atskirti „šventumą“ (davimą) nuo „netyrumo“ (klipos, egoizmo).
Būti šventume – reiškia visą laiką rūpintis tuo, kad Kūrėjas mus palaikytų ir leistų išlaikyti teisingą požiūrį Jo atskleidimo, Jo meilės mums pasireiškimo atžvilgiu. Šis rūpestis nuolatos turi būti apėmęs žmogų, juk jeigu šiame kelyje žmogus palūš ir kurią nors sekundę būdamas kokios nors būsenos mes šį darbą, tai iš karto kris į egoizmą, į klipą.
Jis iš karto ims naudotis Kūrėjo geru ir mylinčiu santykiu jo atžvilgiu – dėl naudos sau. Jeigu jis bent akimirką pasimėgaus šia meile dėl savęs – tai jau klipa.
O jeigu jis baiminasi, ar sugebės visą atsiskleidžiančią Duodančiojo meilę paversti į atsakomąjį ryšį Jo atžvilgiu, norėdamas grąžinti Jam tokią pat meilę ir davimą, tai tada šitai yra „šventumas“.
Tokiu būdu žmogus pakelia save į tokį „šventumo ir netyrumo“ lygmenį, kuris apibrėžiamas jo gebėjimu priimti Kūrėjo meilę. Jeigu jis tai daro tik bijodamas, jog negrąžins tokios paties santykio, – tai šitai vadinasi davimu, „šventumu“. Bet jeigu jis nori pats mėgautis Kūrėjo meile – tai laiko šitai „netyru noru“, klipa.
Tai vadinama „ekranu“, kurį jis visą laiką turi saugoti virš savęs ir rūpintis tuo, kad tik „atspindėtoje Šviesoje“ atskleistų Šviesą, Kūrėją. Ši atspindėta Šviesa ir apibrėžia „baimės“ pakopą.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gi tu išsirinksi?

Ilgas kelias į baimę

Visi pasauliai – mano viduje

Klausimas: Iš kur pirmieji kabalos mokytojai gavo šias žinias – kur jų šaltinis? Liaudyje laikomasi nuomonės, kad kabala artima magijai, ją supa daugybė mitų.
Atsakymas: Pirmasis kabalistas buvo Adomas, gyvenęs prieš 5 772 metus. Jis – pirmasis žmonijos atstovas, atskleidęs integralios sistemos egzistavimą ir galimybę ją atverti.
Iki Adomo taip pat gyveno žmonės, tačiau jis buvo pirmasis istorijoje, kuriam iškilo klausimas: „Kodėl aš gyvenu? Kur gyvenimo paslaptis? Kur jo šaltinis?“ Apie tai jis parašė knygą, pasiekusią mūsų laikus. Ji vadinasi „Slaptasis angelas“ (Raziel a-Malach).
Angelas – tai jėga. T. y. „slaptasis angelas“ reiškia „paslėpta jėga“. Knygelė nedidelė, vos kelių dešimčių puslapių.
Kitą knygą parašė Abraomas maždaug prieš 3 700 metų, pavadindamas „Sukūrimo knyga“ (Sefer Ecira). Joje pirmą kartą sistemiškai aiškinama apie sfiras, apie 32 tarpusavyje susijungiančias ir pas mus besileidžiančias jėgas.
Tuo metu bendromis keleto kabalistų pastangomis buvo parašyta dar viena kabalistinė knyga pavadinimu „Didelis Midrašas“ (Midrašas a-Gadol), t. y. išsamus aiškinimas, interpretacija.
Vėliau taip pat buvo išleista daugybė knygų, kol pagaliau atsirado pati svarbiausia kabalos knyga – „Zohar“, parašyta maždaug prieš 2 000 metų.
Buvo parašyta dar labai daug knygų iki pat kabalisto Ari, gyvenusio XVI a., laikų. Pagrindine Ari knyga laikoma „Gyvenimo medis“ (Ec chaim), kurioje kalbama apie sfiras ir pasaulius, ji pilna paveikslėlių ir brėžinių.
Iš daugybės knygų, išėjusių po pastarosios, svarbiausios mums yra XX a. parašytos Baal Sulamo knygos.
Plačiajai visuomenei šios knygos nebuvo žinomos. Tik kur ne kur praslydo nuorodos apie jas lyg informacija būtų nutekėjusi. Todėl aplink kabalą atsirado paslaptinga aura, tarsi ji užsiima kažkokia mistika, paslaptingomis jėgomis, ir kad su ja galima daryti stebuklus, su Taro kortomis nuspėti ateitį. Bet iš tiesų visa tai neturi nieko bendro su kabala!
Žinoma, kabaloje yra simbolių, brėžinių, grafikų, piešinių, gematrijos (skaitinių žodžių reikšmių).
Kabala nagrinėja sielą ir jos augimo etapus, tačiau tame nėra jokios mistikos. Sakyčiau, tai paprasta aukštesniojo matavimo fizika.
Todėl kabala nesusijusi su religija ir jokiomis mistinėmis praktikomis. Tai mokslas žmogui, norinčiam žinoti. Žinoma, tam jis turi dirbti su savimi ir išsitaisyti. Sulyginčiau tai su radijo imtuvu, aplink kurį yra daug skirtingo diapazono radijo bangų. Jeigu nustatau aparatą taip, kad jame sukuriu bangą, atitinkančią esančiai išorėje, vadinasi, gaudau šią išorinę bangą ir todėl girdžiu. Lygiai taip kabalos mokslas padeda savyje sukurti tokias bangas, dėl kurių pradedame jausti jėgą, esančią išorėje, priimti ją ir išstudijuoti. Mumyse atsiveria ir vidinė klausa, ir vidinis matymas.
Vidine klausa vadinama pakopa Bina (sfirat Bina), o vidinis matymas – Chochma (sfirat Chochma).

Iš 2011 m. gegužės 20 d. paskaitos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokslas apie pasaulį

Kur mistika, o kur mokslas?

Nuostabus, tačiau visiškai realus atradimas

„Mokymas apie dešimt sfirų“, 1 d., „Klausimai ir atsakymai apie terminų esmę“
18 klausimas: Kas yra Chochma?

Ši Šviesa – kūrinio gyvybingumo pagrindas.
Aukščiausioji Šviesa, sukūrusi norą mėgautis, kūrinio atžvilgiu dalijasi į dvi dėl dviejų tipų santykių, kurie atsiranda kūrinyje: 1) santykis su pripildymu ir 2) santykis su Duodančiuoju šį pripildymą.
Todėl, kai kalbama apie Šviesą, kuri sukūrė norą, užpildo jį, rūpinasi juo, tai ji vadinama Chochma Šviesa. O kai kalbame apie taisančią Šviesą, kuri užpildo kūrinį davimo savybe, tai ji vadinama Chasadim Šviesa.
Iš tikrųjų ne kūrinyje Šviesa neturi jokių skirtumų. Aukščiausioji Šviesa visada yra visiškoje ramybėje. O visos savybės ir reiškiniai joje, „apvali“ Šviesa ir „linija“, vidinė Šviesa ir supančioji Šviesa – tai tik kūrinio įspūdžiai, kylantys jam dėl Šviesos poveikio.
Ir kai kalbama apie kūrinio gyvybingumą, ši Šviesa vadinama Chochma Šviesa. O jeigu kalbama apie mūsų davimą Kūrėjui, tai turima omenyje Chasadim Šviesa. Tai dvi svarbiausios Šviesos rūšys, kurios savo viduje dar dalijasi į daugybę tipų.
Taigi, veikianti per kūrinio norą mėgautis Šviesa – vadinama Chochma Šviesa.

Iš 2011 m. birželio 21 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas gyvenimas – tarp dviejų Šviesų

Kaip rasti Šviesą?

Kupina Šviesos tamsa!

Klausimas: Ką reiškia tai, kad kiekvienas iš 9 didžiojo Šimono mokinių atstovavo atskirai sfirai? Ar gali būti tokių kabalistų mūsų laikais?
Atsakymas: Dešimt kabalistų, kurių dėka parašyta knyga „Zohar“ – tai 10 pagrindinių sfirot. Kiekvienas iš jų, pažindamas savo sielos šaknį, supranta, kad priklauso vienai iš dešimties sfirų, ir tada jų vidinis susijungimas teikia tokią milžinišką jėgą, kad jie gali visiškai atskleisti Šviesą ir perduoti ją mums. Ši knyga ir vadinasi „Zohar“ pagal Šviesos, kuri šviečia viršutinėje Acilut pasaulio dalyje (GA“R de Acilut), pavadinimą.
Aš nemanau, jog šiandien mums reikalingi tokie didūs kabalistai. Jie jau viską atskleidė, apšvietė visą sielų sistemą, po to prie tos pačios sistemos prisijungė visi kiti kabalistai. Susidarė visas ištaisytas sielų tinklas bendroje kol kas dar neištaisytų sielų sistemoje.
Dabar, jeigu norime išsitaisyti, pakanka skaityti knygą „Zohar“ ir iš visų jėgų stengtis prisijungti prie jos autorių, prie jų sielų, taip pat tų kabalistų, kurie nusekė paskui juos.
Jie tapo ištaisyta bendros sielų sistemos dalimi, ir jeigu norime prie jų prisijungti, galime pasinaudoti visomis šviesomis bei jėgomis, kurios veikią jų tarpusavio sąjungoje. Taip galime pasinaudoti knygos „Zohar“ Šviesa.
Mes iš esmės jau gavome viską! Dar neišsitaisiusioje sistemoje jau egzistuoja ištaisyta sielų sistema, mes turime pačią knygą ir apskritai visą kabalos mokslą, kurį studijuojame pagal Baal Sulamo metodiką. Šito pakanka!
Suprantama, dar bus naujų atskleidimų, ir mes vis daugiau aiškinsime ir geriau suprasime, kas parašyta šioje knygoje. Bet iš aukščiau jau gavome viską, kad galėtume pabaigti savo ištaisymą.
Kabalą studijuoja grupėje. Kiekvienas žmogus pasaulyje, jaučiantis, kad turi ištaisyti savo sielą, ir siekiantis atskleisti savo egzistencijos tikslą, savo gyvenimo šaknį bei jo priežastis, galiausiai pateks į šį tinklą – į vieną iš mūsų grupių.
Ten jis pradeda suvokti, kuo mes užsiimame ir kaip atskleisti savo sielos šaknį, kaip atverti dvasinę sistemą, kurioje esame, bet kol kas nesąmoningos būsenos. Kaip gi suvokti šią sistemą?
Kai ateiname į grupę ir pradedame mokytis, pradžioje matome žmones. Tačiau kurį laiką pasimokę, pradedame suprasti, jog tai ne žmonės, o vidinis jungiamasis tinklas, kuris mus susieja.
Ši sistema kol kas neištaisyta, o mes bandome joje atskleisti kokį nors ryšį, ieškome jėgos, kuri mus ištaisytų, padarytu vienu žmogumi su viena širdimi, atvestų prie meilės artimui, prie laidavimo, tarpusavio susijungimo.
Šis abipusis veržimasis vienas prie kito, siekiant širdžių susijungime atskleisti tarpusavio ryšį, leidžia mums pajusti tinklą. Mes jaučiame, kad jis egzistuoja. Staiga pradedame jausti jo buvimą. Tada šioje jungiančioje sistemoje matome save bei visus tuos didžiuosius kabalistus, kurie priklauso šiam tinklui kaip ištaisyti elementai ir palaiko jį, įleisdami Šviesą į šią sistemą, maitindami ją jungimosi, meilės, bendro visų jos elementų dalyvavimo šviesa.
Nesvarbu, kaip sėdime kartu: fiziškai ar virtualiai. Svarbu tai, kad jaučiamės kartu ir norime įsijungti į tą pačią sistemą, prisijungti prie kabalistų. O jeigu skaitome knygą „Zohar“, tai iš šių sielų, iš jų ištaisyto tinklelio traukiame maistą, jėgą, supratimą, dvasinį pajutimą tarytum vaikai iš suaugusiųjų. Tai mums duoda galimybę patiems įsijungti į šią sistemą ir pasiekti bendrumą, ryšį, nuolaidumą, savęs anuliavimą ir visų tarpusavio susijungimą.

Iš 2011 m. gegužės 17 d. televizijos laidos, skirtos Lak ba Omer šventei

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant didžiųjų kabalistų rankų

Kas slypi kabalistų tekstuose

Kaip paveldėti „tėvų nuopelnus“

Klausimas: Ar galima įgyti sielą, atskleisti dvasinį pasaulį be kabalos mokslo?
Atsakymas: Žmogus pradeda tirti gamtą ir randa joje aiškų dėsnį, kitaip tariant, apibrėžtą ryšį tarp reiškinių. Pavyzdžiui, aš metu žemėn kokį nors daiktą, apskaičiuoju, kokiu pagreičiu jis krenta ir išvedu iš to dėsnį. Tuo tarpu kiti netiria gamtos reiškinių, bet gauna apie juos gatavas žinias.
Yra žmonių, kurie atranda gamtos dėsnius, ir yra tokių, kurie mokosi ir tokiu būdu pasiekia visada asmeninį, individualų atskleidimą.
Reiškiniai, kuriuos atskleidžia mokslininkai, egzistavo gamtoje ir anksčiau. Argi nekrito obuoliai ant galvos, kol Niutonas atrado traukos dėsnį? Taigi, nieko nauja nėra, mes išryškiname tai, kas jau egzistuoja, vyksta. Tačiau yra atradėjų, ir yra tokių, kurie mokosi iš jų, stengiasi tinkamai panaudoti įgytas žinias.
Tas pats pasakytina ir apie kabalos mokslą – fiziką platesnio pasaulio, kurio nejaučiame mūsų jutimo organuose. Dėl jo turime išvystyti papildomą jutimo organą, vadinamą „davimo savybe“, kurioje ir atskleisime dvasinius reiškinius: sfiras, pasaulius, parcufus. Tačiau mes kaip ir anksčiau dirbame kaip mokslininkai.
Pasakyta: „iš Tavo veiksmų pažįstame Tave“. Iš to aišku, kad viskas kyla iš veiksmų, iš tyrinėjimo: „Žmogus sprendžia tik pagal tai, ką mato jo akys.“ „Tikėjimas„ – tai davimo jėga, kurią įgyji. Tu neužsimerki, kad aklai priimtum svetimą nuomonę kaip faktą – to nėra nė viename moksle, nėra ir kabaloje. Priešingai, pasakyta: „pažink Kūrėją ir Jam tarnauk“. Visko pagrindas yra žinios, analizė, atskleidimas.
Tai štai, yra žmonių, kurie jau atskleidė, pamatė tam tikrus dėsningumus ir perduoda tau žinias apie šiuos dėsnius, apie tyrimo metodiką, kad palengvintų tavo kelią. Juk vieni ir tie patys dėsniai veikia visus, mes esame viename pasaulyje.
Taigi nereikia žiūrėti į kabalą kaip į nematytą gyvūną. Ji yra visų mūsų pasaulio mokslų šaknis, kadangi atskleidžia mums kūrimo šaknis, – ir ją reikia priimti kaip mokslą.
Kabala nesusijusi su religija. Nukritę nuo meilės artimui pakopos į savimylą ir tarpusavio neapykantą, praradome ją ir nebejaučiame Aukštesniojo, dvasinio pasaulio, – štai tada ir gimė religija.
Tokiu būdu „religija“ – tai kabalos mokslas, likęs tremtyje, atotrūkyje nuo Kūrėjo, atotrūkyje nuo Aukštesniojo pasaulio, atotrūkyje nuo tiriamojo dalyko. Be tikrų pojūčių, be žinių ir supratimo dvasinių veiksmų, tarpusavio ryšių su tikra realybe, Aukštesniąją jėga traktavimas pavirto judaizmu. Ir egzistuoja jis laiko atkarpėlėje nuo Šventovės sugriovimo iki išsigelbėjimo, po kurio vėl grįžtame prie kabalos mokslo. Todėl ir pasakyta: „visi pažins Mane, nuo mažo iki didžio“.
Žinoma, nereikia nieko smerkti. Mes einame pirmyn turimomis priemonėmis, bet kiekviena iš jų turi savo taikomąją sritį.

Iš 2011 m. gegužės 27 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir septyni išoriniai mokslai

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Nuo „filosofijos“ prie realių pojūčių

Klausimas: Ką jaučia žmogus, patirdamas dvasinį pasitenkinimą?
Atsakymas: Dvasinis arba žmogiškasis pasitenkinimas – tai malonumas duoti. Mes tiek dar nepakilome  ir esame „gyvūniniame“ lygmenyje. Žmogiškasis pasitenkinimas kyla tuomet, kai aš jaučiuosi „suaugęs“ su kitais. Mes džiaugiamės tuo, jog esame susiję tarpusavyje, mėgaujamės vienybe ir davimu.
Tai ir yra dvasinis pasitenkinimas, įmanomas tiktai žmonių visuomenėje, suvienytoje, duodančioje ir gaunančioje, kurioje svarbiausia –  „dvasinis pirkimas – pardavimas“.  Mes mėgaujamės Šviesa, esančia tarp mūsų, – kitaip tariant, veiksmais, kai vieni kitiems duodame.
Jeigu nesame susiję tarpusavio davimu, nors ir minimaliausiu, esame panašūs į gyvūnus, ryjančius vienas kitą, – tai ir yra mūsų gyvenimas.
Tai ir spręsk, kas esi: žmogus, panašus į Kūrėją, ar gyvūnas? Žmogus su iš prigimties egoistiniu noru, dar neištaisytu į meilę  savo artimui, siekiantis pasimėgauti gyvenimu šitame pasaulyje, išnaudoti jį vien dėl savęs, – tai vadinama „gyvūno siela“.
Na, o tas, kuris pakyla virš viso to į norą duoti, į susivienijimą su savo artimu, į bendrą jausmą tarp mūsų, – vadinamas „Žmogumi“ (Adomas). Nes per šią savybę jis tampa panašus (dome) į Kūrėją.

Iš 2011 m. gegužės mėn. 13 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys apie laisvę – melas ant melo

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Gyvuliams namuose ne vieta

Klausimas: Kokius ištaisymus mums paruošė praėjusių amžių kabalistai?
Atsakymas: Baal Sulamas „Įvade į mokymą apie dešimt sfirų“, 11 skyriuje rašo: Talmudo išminčiai palengvino mums Toros kelią labiau nei Mišnos išminčiai, nes… suteikė mums naują priemonę vietoje Mišnoje aprašyto asketizmo − „Toroje esančią Šviesą“, kurioje yra pakankamai jėgos grąžinti žmones į Šaltinio.“
Kodėl gi Talmudo išminčiai pakeitė asketizmo kelią tik į Toros studijavimą („Valgyk tik duonos riekę su druska, užsigerk šlakeliu vandens, miegok ant žemės, gyvenk skurdžiai ir gilinkis į Torą“)? Todėl, kad jie ištaisė tarpusavio ryšio tinklą ir toje pačioje bendroje sielų sistemoje jau egzistuoja sielos, kurios veikia jos viduje ir mes galime pasinaudoti jų pagalba.
Bendroje sielų sistemoje po sudužimo lieka sudužusios sielos. Ir nors piešinyje vaizduojame jas lyg išmėtytas po sferą, iš tikrųjų ten egzistuoja tiksli hierarchija, kuri buvo ir Nėkudim pasaulyje iki sudužimo. Pagal tą pačią hierarchiją sielos sudūžta ir krenta žemyn – kiekviena siela priklausomai nuo savo troškimų avijuto/storio lygio, t. y. sielos su dideliu avijutu krenta žemiau.
Visame šiame tinkle yra ypatingos sielos – tūkstančiai kabalistų, sujungtų tarpusavyje ypatingu ryšiu. Tai lyg dvasinės sistemos griaučiai.
Skaitydami jų rankraščius, sužadiname švytėjimą iš to ryšio tinklo, kurį jie sukūrė tarpusavyje. Šis švytėjimas mus ištaiso − ir nebereikia kančių ir praradimų kelio, kuriuo žmonės ėjo praeityje, ne pažadindami Šviesą, o pasmerkdami save kančioms, kad jos padėtų jiems sudaužyti jų ego.
Mums toks kelias neįmanomas, mes silpni ir nesugebame tiesiogiai kovoti su savo ego. Mes galime tai padaryti, pažadindami jau egzistuojantį ryšio tinklą. Mes tarsi esame ant tų pačių praeities kabalistų rankų, lyg kūdikis ant rūpestingos motinos rankų, ir jie rūpinasi mumis.
Mus su jais sujungia rankraščiai – ypač knyga „Zohar“, Ari, Baal Sulamo tekstai, ir mes gauname iš jų šių didžių sielų Šviesą, priežiūrą ir rūpestį.

Iš 2011 m. gegužės 17 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip paveldėti „tėvų nuopelnus“

Iš kurių knygų gauname daugiau Šviesos?

Laiptai

Klausimas: Pasaulyje yra daug grupių ir bendrijų, keliančių įvairius tikslus. Ar padeda ryšys žmonėms be taškų širdyje pakilti aukščiau egoistinio noro?
Atsakymas: Taškas širdyje – tai noras atskleisti šaknį, tai Kūrėjo dalis iš aukščiau. Manyje yra juodas taškas – poreikis kažko, ko net negaliu tiksliai apibrėžti. Šiame gyvenime man trūksta pojūčio, supratimo, kam reikalingas mano gyvenimas? Kodėl jis? Iš kur jis? Koks jo tikslas? Kas mane valdo?
Man kyla klausimų apie gyvenimo prasmę – lyg iš aukščiau būtų nutiesta gija, jėgos ir valdymo vedlys, ir aš noriu tai pasiekti, noriu pažinti gyvenimo priežastį, užduodu klausimus, kurių, paprastai, žmogus bijo, gėdisi klausti.
Galų gale šie klausimai susiveda į vieną: „Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Negavęs į jį atsakymo, nematau gyvenimo prasmės. Man būtina atverti šią „dėžutę“. Jei mano klausimas susijęs su esme, gyvenimo šaltiniu, vadinasi, turiu tašką širdyje.
Žmogus, turintis tašką širdyje, ateina į grupę, kuri nagrinėja tik vieną klausimą: „Kaip atskleisti gyvenimo prasmę, gyvenimo šaltinį? Kaip atskleisti aukštesnįjį valdymą ir visiškai su juo susitapatinti?“ Žmogus jau negali sustoti pusiaukelėje, jis siekia pažinti pačią kūrimo esmę, ir niekas jo nesustabdys. Jis pasirengęs stoti prieš Kūrėją, jam nėra jokių apribojimų. Kaip bestabdytų, ką besakytų – jam vis vien.
Tokie žmones ir atranda kabalos mokslą.
Yra ir kitokių žmonių, dar svarstančių. Prabudo jų taškas širdyje, tačiau jis dar „apvyniotas“ įvairiais apvalkalais. Juos patenkina mistika, holizmas, rytų mokymai, meditacija, vegetarizmas, natūralizmas ir t. t. Visos šios srovės kyla iš to paties klausimo ir todėl yra paplitusios mūsų laikais. Žmogus pasąmonėje jaučia, kad privalo truputį pakilti, pasikeisti…
Taip palaipsniui judame pirmyn. Reikia palaukti, kol žmonės patikrins šias kryptis. Jų noras, tuo tarpu, auga, po truputį jie paliks savo ieškojimus ir ateis į šaltinį – metodiką, kuri geba jį atskleisti. Toks kelias.

Iš 2011 m. gegužės 13 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiasluoksnis filtras prieš įeinant

Svarbiausia – išsiaiškinti savo paskirtį

Ką žmogui duoda kabala?

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pirmoji pamoka

Kabalos mokslas kalba apie visos visatos sistemą, jis aprašo mums Begalybės pasaulį ir keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, t. y. noro sukūrimą „iš nieko“.
Kabala aiškina, ką reiškia „iš nieko“, aiškina, kas yra egzistavimas dvasinėje plotmėje, už mūsų pasaulio ribų, leidžiantis į jį ir kylant iš jo, ką reiškia „egzistuoti už laiko, erdvės, judėjimo ribų “, kokios tai būsenos, kaip jos realizuojasi: pagal Einšteiną ar kažkaip kitaip, aukščiau?
Kabalos mokslas pasakoja apie noro nusileidimą. Jis operuoja noru ir vieninteliu jį veikiančiu parametru – Šviesa. Be Šviesos ir noro visatoje daugiau nieko nėra. Jie pagimdo viską, ką matome mumyse ir tarp mūsų. Visa tai – įvairiausios noro apraiškos, kuriuos vienokiu ar kitokiu būdu suformavo Šviesa.
Kabala pasakoja apie tai, kaip vyko laipsniškas nusileidimas iš viršaus į apačią, apie dvasinės būsenos blokų sukūrimą: parcufus, sfirot, pasaulius−paslėptis. Kalbama apie griežtą ir tikslų priežasties−pasekmės procesą, kurį tiriame taikydami mokslinę prieigą.
Šia tema yra daugybė medžiagos – mokslinės, sudėtingos: grafikai, lygtys, sąlygos, aprašančios tikslų pagal priežasties−pasekmės seką vykstantį noro vystymąsi veikiant Šviesai, tai ekranai, informaciniai įrašai (rešimot), vystymosi pakopoms ir t. t.
Visa tai – tikslus mokslas, niekaip nepriskiriamas nei religijoms, nei lyrikai, nei niekam kitam, – gryna fizika.
Kabala pasakoja apie mūsų pasaulį, apie tai, kokiu būdu jis buvo sukurtas. Jau prieš 3700 metų kabalistai aprašė, kaip aukštesnės Šviesos kibirkštis iš pradžių sukūrė mūsų pasaulio apimtį, juk ši erdvė taip pat neegzistavo. O paskui šioje erdvėje įvyko Didysis sprogimas ir iš niekur, iš mažos kibirkšties užgimė visa mūsų pasaulio materija.
Viskas gimė iš nieko Begalybės pasaulyje. Nesuprasdami to, užduodame klausimą: „Ką reiškia viskas iš nieko?“ Tačiau ir mūsų pasaulyje, kaip kalba fizikai, įvyko tas pats: buvo kažkokia kibirkštis, taškas, kuris staiga sprogo ir pagimdė visą Visatą.
Kitaip tariant, šiuolaikinis mokslas vadovaujasi tais pačiais principais ir pasakoja mums tą patį, ką ir kabalos mokslas. Absoliučiai tą patį, įskaitant keturis vystymosi etapus: negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmogų.
Kabala pasakoja ir apie tai, kaip per milijardus metų kūrėsi Visata, o paskui – ir mūsų planeta iš dujų sankaupos. Tai aprašoma kabalistinėse knygose, kurioms šimtai, tūkstančiai metų. Šiandien fizika, geologija, astronomija kalba apie tą patį.
Kabalistai rašė apie atšilimo ir atvėsimo laikotarpius Žemėje, kurie truko dešimtis milijonų metų, kol planetoje susidarė tvirta pluta ir dėl atitinkamo visų sudėtinių dalių pasiskirstymo atsirado galimybė gyvuoti baltyminėje materijoje. Kodėl būtent baltyminė materija? Kodėl būtent toks pagrindas, o ne koks nors silicio arba metano ir taip toliau? Visa tai aiškinama kabaloje.
Ir pagaliau kabaloje kalbama apie žmogaus atsiradimą, kuris yra laipsniško vystymosi − negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos − rezultatas. Kabala pasakoja apie tarpinius etapus: apie koralus tarp negyvojo ir augalinio lygmens, apie ypatingą rūšį, atstovaujančią pereinamąją grandį iš augalinio lygmens į gyvūninį, ir apie beždžionę kaip tarpinę formą tarp aukščiausios gyvūninės būsenos ir žmogaus.
Kabala aprašo visus šiuos etapus ir parodo, kodėl evoliucija vyko būtent tokiu būdu. Skirtumas nuo Darvino teorijos tik tas, kad kabaloje kalbama apie nuo pat pradžių egzistuojančius informacinius duomenis, kurie slypi informacinių genų materijoje, kurie vystosi pagal nustatytą programą, o ne atsitiktiniu būdu ar priklausomai nuo aplinkybių.
Visos rūšys realizuojasi priklausomai nuo jų vidinių parametrų, kurie iš pradžių egzistavo Begalybės pasaulyje ir tiesiog nusileido žemyn, realizavosi čia, kad paskui vėl būtų galima kilti į viršų. Visa ši grandinė iš anksto nulemta, apskaičiuota nuo pradžios iki galo.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso Maskvoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Kodėl nugriaudėjo Didysis sprogimas?

Nematuok pagal save

Klausimas: Mūsų laikais toks reiškinys kaip autizmas tampa vis dažnesnis ir įvairesnis.
Ar autistai – tai neištaisytos sielos, kurios nusileidžia į mūsų pasaulį, ar atvirkščiai, tai – ištaisytos sielos, kurių buvimas turi pakeisti mūsų pasaulį į geresnę pusę?
Atsakymas: Visais laikais egzistavo žmonių su įvairiausiais psichiniais, protiniais ir mentaliniais nukrypimais. Ir jeigu šiandien stebime daugybę panašių reiškinių, tai galima sakyti, kad mūsų pasaulis priėjo savo egoistinio vystymosi pabaigą.
Depresija, dvasiniai sutrikimai, autizmas, indigo vaikai, norma tapęs hiper aktyvumas… Tabletės nuo depresijos išrašomos netgi katėms ir šunims − jiems tai persiduoda iš mūsų. Jeigu šeimininkas kenčia nuo depresijos, tai jo šuo perima šį jo susirgimą, juk vienas „gyvūnas“ jaučia kito, šalia gyvenančio gyvūno būseną.
Mūsų požiūris į žmones, atmetus filosofiją turi remtis dviem kriterijais: turime juos pastūmėti sielos taisymo link, jeigu juose yra taškas širdyje ir to jie nori bei sugeba. O jeigu ne, turėtume kiekvienam suteikti galimybę normaliai fiziškai egzistuoti mūsų pasaulyje.
Iš tikrųjų, bet koks reiškinys turi savo priežastį, ir jeigu žmogus mūsų pasaulyje yra tokios ypatingos būsenos, kai atitrauktas nuo realybės nesugeba savęs ištaisyti, sąveikauti su kitais ir būti aktyvus žmonių visuomenės narys, tai, žinoma, egzistuoja vidinė, dvasinė priežastis, dėl kurios jo kūnas yra tokios būsenos.
Aišku, kad ši būsena yra šio žmogaus ir tų, kurie turi juo rūpintis, sielos išsitaisymas – viskas tarpusavyje susiję. Bet nereikia galvoti, kad tai – ypatingos sielos, kurios atėjo ištaisyti mūsų visuomenę. Mūsų visuomenė išsitaisoma tiktai turinčių tašką širdyje žmonių, pasitelkus kabalos mokslą.
Bet, jeigu įmanoma, visiems tokiems žmonėms verta duoti kabalistinį auklėjimą, nes kabalistiniuose šaltiniuose esanti Šviesa gali juos teigiamai veikti. Patariu duoti jiems klausyti kabalistinę muziką ir skaityti kabalistinius tekstus, net jeigu jie nesiklauso ir nesupranta.
Jie jaučia vidinį atgarsį ir ryšį su tais šaltiniais, jie tik negali mums apie tai pasakyti, nes yra „atitrūkę“ nuo mūsų. Todėl verta sukurti jiems tokią aplinką, kurioje veikia Šviesa.

Iš 2011 m. balandžio 2 d. šeštosios „MES! “ kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsargiai – vaikai!

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Esminis šių dienų realybės požymis