Klausimas: Ar galima sakyti, kad knygos „Zohar“ žodžių tėkmė keičia mus kartu jungiančių jėgų galią ir kryptį?
Atsakymas: Mes nežinome, kaip tai veikia. Čia yra kažkas, kas kol kas nuo mūsų labai giliai paslėpta.
Viena vertus, Knyga parašyta tokia kalba, kad mes lyg ir galime matyti joje visiškai logiškus dalykus, rasti ryšį su jais, kažkokiu būdu pamatyti save juose arba juos mumyse.
Tarp manęs ir knygos yra tam tikra interakcija, ryšys ir supratimas, kad Knyga kalba apie mane, ir aš esu joje.
Bet šis pojūtis visiškai klaidingas. Tiesiog tokia forma mums pateikiamas pasakojimas, kuris mums labai tolimas, į nieką nepanašus ir svetimas. Tarytum kažkokia pabaisa įgytų žmogaus pavidalą, kalbėtų su mumis, o mes galėtume suprati tiktai jos išorinę formą – matyti rankas, kojas, galvą. Bet tai visai ne taip.
Todėl į Zohar turime žiūrėti kaip į Knygą, turinčią tam tikrą slaptą kodą, dvasinių instrukcijų seką. Aš nežinau, kaip viduje tai parašyta ir negaliu prie to prisiliesti.
Norėdamas su šiuo kodu užmegzti kokį nors ryšį, skaitau Zohar. Bet ryšys atsiranda ne iš to, kad klausau arba skaitau tekstą, jis priklauso nuo mano noro susijungti su šiuo vidiniu kodu, kad jis mane pakeistų.
Knyga gali būti parašyta įvairiausiomis formomis, aš netgi galiu nesuprasti nė vieno žodžio. Svarbu norėti, kad vidinis Knygos turinys ištaisytų mane. Jos vidinis turinys – tai dvasinis pasaulis su visu jo mechanizmu, veiksmais ir jėgomis, o ne popierius su viršeliu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada atsiveria „Zohar“

Kaip reikia skaityti knygą „Zohar“

Sujungti širdį ir protą

Klausimas: Ar galėtume ištaisymo Šviesą pritraukti iš kitų šaltinių, jei nebūtų Baal Sulamo kūrinių?
Atsakymas: Ne, mes neturėtume jokio kontakto su Šviesa. Mums reikia sistemos, padedančios užmegzti su Ja ryšį. Už tai mes turime dėkoti kabalistams.
Kiekviena ankstesnė karta lyg dirva turi pasiruošti būsimai kartai. Tai lyg kultūriniai sluoksniai, aptinkami vykdant archeologinius kasinėjimus.
Mes taip pat nuolat dedame sluoksnį po sluoksnio, ruošdami dirvą ateinančioms kartoms. Be šio papildymo mes neaugtume.
Iki Baal Sulamo kabalistinės žinios buvo išsibarsčiusios įvairiuose šaltiniuose. Jis jas surinko ir susistemino.
Turima omenyje ne šiaip knyga, kurią mums patogu skaityti, o vidinė sistema, per kurią mes galime gauti Šviesą.
Šis ištaisymas tolygus tam, kurį padarė Talmudo laikų kabalistai, po kurio mums nebereikia sukelti savo kūnui kentėjimų, apie kuriuos pasakyta: „Maitinkis duona ir druska, užgerdamas vandeniu“.
Jie taip ištaisė bendrą sistemą, taip suvienijo visas sielas, kad per šią sistemą tapo įmanoma gauti Šviesą, kurios užtenka išsitaisyti.
Tokį pat ištaisymą atliko ir Baal Sulamas. Jis ne šiaip parašė knygas su išsamiais paaiškinimais. Juk skaitai – ir nieko nesupranti!
Jis padarė taip, kad per jo kūrinius mes galėtume susivienyti su dvasine sistema, taip pritraukdami Šviesą, grąžinančią prie ištakų.
Be jo mes nieko negalėtume padaryti! Juk Šviesa turi pereiti per sukurtą sistemą – tik tada ji tiks mūsų sieloms. Tai ir yra jo ypatinga misija.
Būtent todėl per jo kūrinius „Mokymas apie  dešimt sfirot“, „Įvadas į „Sulam“ komentarus“ mes gauname Šviesą.
To mums nesuteiks kiti kūriniai –  ten nėra būtinos tvarkos ir sistemos, kurią mums paruošė Baal Sulamas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Laiptai“

„Leidimas iš Aukščiau“

Žmogus pakilimo metu tartum pabunda, įkvepia oro, jo širdis prisipildo įkvėpimo.
Tai ženklas, jog priartėjau prie dvasinio pasaulio. Dar nejaučiu Šviesos, bet jaučiu, tuoj ir prašvis.
Tada toje pačioje mokymo medžiagoje  galime įžvelgti daugybę naujų dalykų, kurių anksčiau nematėme ir nesupratome.
Šį laiką reikia išnaudoti, išsemti jį iki dugno, nepraleisti nei akimirkos. Antraip atrodys, jog aš ignoruoju tai, kas man duota iš aukščiau. Nesvarbu, kokias konkrečiai tada skaitysiu knygas. Svarbiausia, kad jos būtų artimos sielai.
Juk net nesuprasdamas perskaityto teksto, stengiuosi, kad atkreipčiau nušvitusią Šviesą į savo norą ir protą. Aš noriu, kad Šviesa prasiskverbtų į norą, tuomet jų susiliejimas ugdys mane.
Mūsų pasaulio, atomų, molekulių – nieko to nėra. Kalbame tik apie noro jėgą, ir jeigu jis jau arti Šviesos, reikia stengtis dirbti su juo kaip galima daugiau.
Tikslo siekis, atsiskleidžiantis žmogaus širdyje, – tai ir yra prašymas ištaisyti.
Pastangos pakilimo metu – mokymasis, platinimas, darbas grupėje – sukelia norą, kuris gali atskleisti Šviesą.
Dvasiniame pasaulyje nėra ribų, draudimų. Šviesa ir kli yra greta, bet nesusisiekia, kaip skirtingų diapazonų bangos.
Tik „persijungęs“ iš gavimo bangos į davimo, pagaunu Šviesą ir prisipildau ja.
Tam man reikia stipraus, tikslingo noro, bent truputėlį panašaus į Šviesą. Tegul jis ir mažas – tačiau  nukreiptas į tikslą.
Kaip vaikas, norintis kažko nedidelio, bet iš visų jėgų – tegul ir trumpam, bet šis noras jį visiškai užvaldo.
Bent mažiausias panašumas į Kūrėją iš karto mums leis Jį pajusti. O Kūrėjo pojūtis mumyse  ir yra siela.
Tada mes atskleidžiame amžiną, tobulą gyvenimą Jo, o ne mūsų kūno lygmeniu.
Davimo noras, ištaisytas Šviesos, atveda mus pas Kūrėją, bendrą Gamtos savybę, ir, jai padedant, mes susiliejame su Juo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Noras turi būti tikslingas“

„Didžiulis noras ir žmogaus galimybes pranokstančios pastangos“

„Veržkitės į „paskirties tašką“

Aiškindamas knygą „Zohar“, rašau formules ir braižau brėžinius, o kažkam galbūt norėtųsi jausmingesnio paaiškinimo.
Bet kai žiūriu į šiuos brėžinius, man jie atrodo kupini jausmų: bina, malchut, per vidurį jesod-Juozapas, Jokūbas-tiferet, Abraomas, Izaokas…
Tai juk tokios galingos jėgos, ištisas pasaulis su daugybe detalių! Tik jūs kol kas jo nesuprantate.
Muzikantas žiūri į kažkokius kabliukus, nupieštus popieriuje, ir girdi skambančią muziką. Gydytojas žiūri į rentgeno nuotrauką ir išsigąsta, pamatęs piktybinio darinio vaizdą.
O mes kol kas niekaip nereaguojame – tiesiog nemokame suprasti šios kalbos. Bet palaipsniui pajausime dvasinį pasaulį.
Baal Sulamas originalų „Zohar“ tekstą paaiškino kabalos kalba, pasitelkdamas parcufų ir sfirų terminus. Pamažu pajausime, kad tai vienas ir tas pats.
Imsime suprasti šią kalbą, juk tapsime jos „specialistais“, kaip muzikantai arba gydytojai, suprantantys savo kalbą. Skaitant vartodami kabalos kalbą pradėsime aiškiai jausti, patirsime įspūdžius.
„Ir praėjo Juozapas per visą Egipto šalį“. Žinote, koks jausmingas šis sakinys?! Jis turėtų jus sujaudinti iki ašarų!
Nes pajaustume, kaip davimo noras skęsta gavimo nore, įsijungdamas į jį, ir kaip jie abu dirba su tokia jėga…
Kiekvienas knygos „Zohar“ žodis atsilieps tavyje ir atliks ten didžiulius pokyčius.
Tereikia laukti, kada tai atsitiks mumyse…

Iš 2010-02-01 d. vakarinės pamokos

Nuo įprastų pamokų kabalos pamoka skiriasi tuo, kad žmogus turi priartėti prie realybės pojūčio, kuris nėra įgimtas. Naujajam suvokimui reikia ruoštis.
1. Prieš pamoką turiu atitrūkti nuo visų problemų ir rūpesčių, tarytum nebūtų nei šio pasaulio, nei manęs šiame pasaulyje. Jeigu noriu pajusti ką nors nauja, visa tai, kas liko išorėje, neturi man trukdyti – tarsi net neegzistuotų.
2. Mes norime pajusti kažką didinga, nauja, amžina, tobula, pakylėta, kas viską nulemia. Žmogus turi būti pasiruošęs priimti šią aukštumą ir didybę.
3. Aukštesniojo pajautimas atsiskleidžia jungiantis sieloms. Turime suvokti, kad tik bendromis vidinėmis pastangomis, visų mūsų siekius sujungę į vieną, kiekvienas mūsų, kartu ir atskirai, atskleisime tikrąjį norą pajusti Aukštesnįjį pasaulį – davimo ir meilės savybę.
4. Bendrame vieno tikslo – davimo  ir meilės – siekyje suvoksime, kad šios savybės gimimas neįmanomas be išorinės pagalbos. Tai ir bus malda – prašymas Kūrėjui padėti, pasireikšti mumyse.
5. Malda turi poveikį, tik jei gimsta grupėje, studijuojant originalius kabalos šaltinius.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar galima apsimetinėti, kreipiantis į Kūrėją?“

„Kabala – tai praktinis mokslas“

„Priešingybių vienybė“

Pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis:

3:10-4:30 – Pamoka pagal knygą Zohar

4:30-5:00 – Įvadas į kabalos mokslą

5:00-6:00 – Trečia pamokos dalis

Penktadienis, sekmadienis:

3:10-3:20 – Pasiruošimas pamokai (Rabašas)

3:20-4:15 – Pirma pamokos dalis

4:15-5:00 – Įvadas į kabalos mokslą

5:00-6:00 – Trečia pamokos dalis

Šeštadienis:

18:00-19:25 – Pamoka pagal knygą Zohar

Klausimas: Ar mokantis kabalą yra taisyklių, kurių turėtų laikytis mokinys, norėdamas perprasti kabalos kalbą?
Atsakymas: Kabalos kalba – tai davimo kalba. Visos keturios kabalos kalbos (tanach, alacha, agada ir kabala) aiškina mums, „kaip duoti“.
Būtent tai reikia matyti visose knygose ir girdėti  visuose aiškinimuose. Būtina nuolatos prisiminti, kad visa, ką skaitai ir girdi, moko tave duoti.
Kitaip neišgirsi mokytojo ir studijuosi mokslą, o ne metodą, kaip pakilti virš šio pasaulio.
Kalba – tai programa, kurią patalpini savyje, paleidi – ir ji priverčia tave kitaip norėti, galvoti ir žvelgti į pasaulį. Kabalos kalba – tai davimo kalba.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Perjunkite“ mane į dvasingumą“

„Stengeisi – ir radai“

„Klausimai kelyje – 1“

Klausimas: Bet kuriame medicinos žinyne arba vaistų vartojimo instrukcijoje parašyta, kada draudžiama ir netgi pavojinga vartoti vaistus. Ar yra kontraindikacijų kabalos knygų skaitymui?
Atsakymas: Žinoma!  Knygos „Mokymas apie dešimtį sfirot“  įvade rašoma, jog Biblija (taip pat ir kabala ) gali būti ir „gyvybės eliksyras“, ir „mirtinas nuodas“.
Visiems žinoma, kad „visi vaistai – nuodai, bet ne visi nuodai – vaistai“. Visi vaistai sudaryti nuodų pagrindu, kitaip jie negydytų.
Tik su nuodų pagalba mes galime išsitaisyti, paversdami juos vaistais, panaudoję tam tikrą nuodų porciją prieš mumyse įkalintą blogį.
Šis principas glūdi pačiuose prigimties pagrinduose, pagal vystymosi taisyklę: „mirties angelas virsta gyvybės angelu“.
Tuo pačiu principu remiasi ir medicina. Ne veltui medicinos simbolis yra gyvatė, apsivijusi taurę su vaistais. Tai ne kažkieno fantazija, o visos gamtos pagrindas.
Taip pat ir kabala: tu turi panaudoti knygas kaip instrukciją – priemonę prieš savo egoizmą, nes joje glūdinti šviesa ištaiso ir sugrąžina prie Šaltinio.
Bet jei knyga nebus priemonė prieš savąjį egoizmą, nebus priemonė ištaisyti save, mokymasis vystys tavyje pasipūtimą, pernelyg didelį pasitikėjimą savimi, atlygio reikalavimą tiek šiame, tiek ir būsimame pasaulyje – mokymasis virs „mirtinais nuodais“. Tapsi dar didesniu egoistu, trokštančiu įpareigoti Kūrėją tau sumokėti.
Baal Sulamas „Įvade į Knygą Zohar“  (69-71 psl.) rašo, jog būtent neteisingas požiūris į Bibliją bei kabalą ir yra visų pasaulio problemų priežastis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip išpirkti nuodėmes?“

„Apie ką byloja Biblija? (video įrašas)“

Mūsų karta neturi kitos metodikos suvokti kūrimo tikslą, išskyrus sukurtąją  Baal Sulamo.
Turime studijuoti ir absorbuoti tai, ką jis pasakė, ne kabindamiesi į jo knygų turinį, o verždamiesi pasiekti jo „dvasią“, prisirišdami, kaip vaikas prisiriša prie suaugusiojo.
Mažylis nesupranta suaugusiojo, nežino, kodėl šis taip elgiasi, vaikas tiesiog „prilimpa“ prie jo, priklauso jam – ir taip tobulėja.
Toks yra ryšys tarp aukštesniojo ir žemesniojo. Tu turi susilieti su viskuo, ką tau duoda aukštesnysis, iškeldamas jo didingumą virš savojo egoizmo.
Visas savo savybes turi suderinti su jo savybėmis. Tai vadinama „tarnavimu aukštesniajam“. Tuomet pakyli į jo lygį, tau atsiskleidžia jo laiptelis.
Nėra kitos galimybės pakilti ant aukštesnio laiptelio, tik susilieti su aukštesniojo „ACHAP-u“.
„Susilieti su juo“ reiškia norą atskleisti jo dvasią, skonį, mintis, kuo jis gyvena, kaip jaučia dvasingumą, kokia jo minčių eiga, jo požiūris.
Visus tuos išorinius požymius, kuriuose galime nuspėti aukštesniojo laiptelio pasireiškimą.

Klausimas: Kodėl toli gražu ne kiekvienas gali suprasti knygą „Zohar“?
Atsakymas: Visų pirma, nieko neįmanoma atskleisti protu.
Jei skaitysime knygą „Zohar“ stengdamiesi suprasti ją protu, matysime joje tiesiog moralės sistemą (musar): daugybę įspėjimų, moralų ir kažkokių keistų pasakojimų.
Tik tada, kai žmoguje išsivysto ypatingas jutimo organas, vadinamas tašku širdyje, šiame pasakojime pradedama matyti visą pasaulį.
„Zohar“ tiesiog pradeda skleistis žmoguje. Juk išorėje nieko nėra. Mes tik manome, kad dvasinis pasaulis egzistuoja kažkur išorėje, iš tiesų jis atsiskleidžia mūsų viduje.
Ir tada žmogus pradeda suvokti savybes ir apibūdinimus – savyje atranda tai, ką skaito knygoje.
Knyga tarsi įsivelka į jį – visa, ką žmogus skaito, jis atskleidžia savyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip reikia skaityti knygą „Zohar“

„Stengeisi – ir radai“