Pats stipriausias ir geriausiai jaučiamas ryšys su Kūrėju atsiranda pamokoje. Todėl pamoka – tai visada maldos metas.
Kabalistai parašė savo knygas tam, kad pradžioje joms padedant tiesiog pritrauktume grąžinančią į šaltinį Šviesą. Kai Šviesos padedami pasieksime dvasinį pasaulį, tada jausmais, dvasiniais pojūčiais atskleisime tai, kas parašyta knygose.
Knyga niekada ir apie nieką nepasakoja „teoriškai“, ką reikėtų perprasti protu. Ji kalba tik apie jausmus. Noras ir yra dvasinis indas, medžiaga, o smegenys, protas turi tik padėti dirbti su savo norais.
Mes siekiame pajausti, o protas duotas tam, kad organizuotų visas priemones. Todėl mokomasi ne dėl žinių, o norint pritraukti grąžinančią į šaltinį Šviesą. Tai ir reiškia studijuoti „Torą“.
Jeigu mokaisi, norėdamas įgyti žinių, tai Tora tą pačią akimirką tampa sausa teorija. Tada ji visiškai negyva, nes nesusijusi su šiuo pasauliu, ir tu nežinai, kas slypi šiuose žodžiuose, neturi jokio ryšio su tuo, kas parašyta.
Jeigu lieki be ketinimo pritraukti supančią Šviesą, tiesiog krenti į tamsą, į vakuumą.
Todėl svarbiausia malda vyksta pamokoje, ir viskas susiję su mokslu: grupė, knygos, visas pamokos laikas bei pasiruošimas jai, ketinimas, su kuriuo tu į ją atėjai. Visa tai reikalinga, kad atvertume savyje pojūčių kanalus.
Iš pradžių gimstame ir pradedame jausti šį pasaulį, o tik po to mokomės suprasti tai, ką jaučiame, lygiai taip pat žengiame į dvasinį pasaulį − pradžioje jaučiame jį, o po to mokomės suprasti savo pojūčius. Dvasinis indas tai noras. Todėl reikia siekti tikslo svarbos, kuri gaunama tarpusavyje susijungus.
Mums reikia sudaryti bendrą kli, visiems kartu prie jo pritraukti supančią Šviesą bendrais ketinimais, sujungtais ir esančiais vienas kitame. Šia „visuomenine malda“, bendru prašymu turi susivienyti kaip vienas žmogus su viena širdimi, kad įgytume bendrą davimo savybę, kuri mus susies, ir įsiviešpataus tarp mūsų kaip laidavimas, kuriuo norime duoti Kūrėjui – bendrai, tarp mūsų atsiskleidžiančiai davimo jėgai.
Visa tai norime materializuoti, atskleisti savyje, ir tik šito prašome per visą pamoką. Tai vienintelis jos tikslas.

Iš 2011 m. kovo 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Viską sprendžiame mes!

Šviesa ieško suvienytos širdies

Klausimas: Ką reiškia grupinis pasirengimas pamokai, ar jis didesniu mastu pažadina supančią Šviesą?
Atsakymas: Grupinis pasirengimas pamokai reikalauja iš kiekvieno būti atsakingam už visą grupę.
Ką reiškia principas „jeigu ne aš sau, tada kas man? Jis reiškia, kad aš atsakingas už grupės pažadinimą ir tuo pačiu skatinu save ir visą pasaulį pateisinti.
Aš rūpinuosi tuo, kad bičiuliai nė akimirkai nepamirštų apie tikslą: kodėl mes čia? Kokią pakopą mes turime pasiekti? „Žmogaus“ (adam) pakopą, tolygią Kūrėjui. Tai turi būti mums absoliučiai svarbu – tada mes per pamoką nepamiršime pagrindinio dalyko, ir mūsų nė sekundei neaplankys pašalinės mintys.
Aš rūpinuosi tuo, kad taip būtų ir visiems bičiuliams. Rūpindamasis kitais, aš padedu kiekvienam laikytis šios krypties. Jeigu visa grupė sukurta tokiu būdu, tuomet mūsų laukia gana trumpas procesas keliaujant į sėkmę.
Vienam gali pavykti, tik jeigu jis išrinktasis, ypatinga siela. O mus išgelbės tik susivienijimas. Aš nematau tarp mūsų išrinktųjų. Kiekvienas tikisi, kad jam atvertas individualus kelias, tačiau tai, be jokių abejonių, yra ne taip. Ir ypatingai mūsų dienomis, kai išrinktieji nebūtini.
Priešingai, šiandien į išsitaisymo procesą turi įsilieti masės.

Iš 2011 m. kovo 1 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

Kokie santykiai turi būti grupėje?

Pasakyk savo kainą

Klausimas: Kuo skiriasi Zohar poveikis suvokiančiam dvasinį pasaulį žmogui nuo poveikio žmogui, kuris dar nejaučia dvasinio pasaulio?
Atsakymas: Zohar veikia priklausomai nuo žmogaus dvasinės pakopos tarsi fizikos vadovėlį skaitytų mažas vaikas ir didis mokslininkas.
Dar nesuvokęs dvasinio pasaulio žmogus skaito, bet nesupranta, kas parašyta. Ir nėra knygų, galinčių jo lygmenyje, jo savybėse paaiškinti dvasinį pasaulį. Dvasinis pasaulis jam − tai antipasaulis, jį galima suvokti tik tiek, kiek įgijo jo davimo ir meilės savybes.
Todėl iš pradžių kabala studijuojama ne tam, kad suprastum dvasinį pasaulį, o tam, kad įgytum jo savybes. Nes jeigu žmogus trokšta gauti šias savybes, tai besimokydamas paskatina jų laipsnišką atsiskleidimą savyje. Šis reiškinys vadinasi sgula.
Pagal įgytų dvasinių savybių mastą, žmogus pradeda jausti ir suprasti tai, kas parašyta kabalistinėse knygose, − tada tos pačios knygos tampa vadovėliu ir vedliu po naują jam dvasinį pasaulį.
Todėl beprasmiška iš „Mokymo apie dešimt sfirų“, parašyto didžiojo kabalisto Baal Sulamo, daryti palengvintą versiją pradedantiesiems. Juk jie vis tiek nesupras to, kas parašyta, o tekstą turi naudoti, kad įgytų davimo savybę.
Studijuoti kabalą kaip fiziką nėra prasmės, nes tai atitraukia nuo išsitaisymo. O studijų objektas − pats žmogus, nes visi pasauliai ir Šviesa atsiskleidžia mumyse. Svarbiausia − pritraukti Šviesą.
Yra žmonės, kurie nepasiekę Aukštesniojo pasaulio rašo papildymus ir komentarus „Mokymui apie dešimt sfirų“ (TES). Ir kaip tai įmanoma, jeigu žmogus ne pats dvasiniame pasaulyje atskleidžia šiuos papildymus, o numano apie juos savo žemišku protu. Kaip galima rašyti apie pasaulį, kurio pats nepasiekei?!
Reikalas tas, kad dar nepasiekusiam Aukštesniojo pasaulio žmogui reikalingas Šviesos šaltinis − pirminis šaltinis, parašytas visą Aukštesnįjį pasaulį suvokusio kabalisto, idant iš šios knygos gautų taisančiąją Šviesą.
O tie, kas nesuvokę komentuoja TES, nuleidžia jį iš dvasinės jėgos lygmens iki žemiško mokslo lygmens. Priešingai, privalau ne raminti save, kad suprantu TES, o įsisąmoninti, kad nieko jame nesuprantu, bet jis man teikia taisančiąją jėgą, ir jos veikimą pradedu palaipsniui jausti.
Kiek išsitaisau, tiek ištaisytuose noruose jaučiu išmintį. Kai Chasadim Šviesa ir Chochma Šviesa įsivelka į mano ištaisytus norus, tai ir reiškia, kad aš žinau. Kaip pasakyta: „Ir pažino Adomas Ievą, žmoną savo“ − iš ryšio, iš susijungimo.
Tad mokymasis iš komentarų nepadės. Man reikalingas pats stipriausias pirminis šaltinis, gebantis teikti man Šviesą. Juk tyrimo objektas − aš pats, ir visa išmintis atsivers manyje.
Rabašas pamokų metu neskirdavo daug laiko aiškinimams. Paaiškindavo tik truputėlį, kad mes labiau susijungtume su tekstu, reikalaudami grąžinančios į šaltinį Šviesos.
Tuo metu buvo dvi grupės − Rabašo grupė ir Hilelio grupė. Mes po pamokos išeidavome „tušti“, o Hilelio grupės žmonės išeidavo „pripildyti“, suprantantys.
Kabalos mokymas − tai sgula, „stebuklinga Šviesos savybė“, o ne žinių šaltinis. Žinios atsiranda kartu su Šviesa. Nėra būtinybės galvoti, Šviesa pripildo tave žiniomis tiek, kiek esi savo davimo savybe panašus į ją.

Iš 2011 m. vasario 16 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, nupieštas ant noro

Dvasinių dalelių greitintuvas

Gyvojo vandens šaltinis

Klausimas: Kaip teisingai pasirengti rytinei pamokai? Kaip suformuoti teisingą reikalavimą?
Atsakymas: Pamirštame apie tai, kad privalome atnešti pasauliui išsitaisymo metodiką, ir kad šiame procese labai vėluojame. Juk kol metodikos netaikysime sau, tol ji nesirealizuos pasaulyje.
Privalome ją taikyti sau su viltimi, su ketinimu, kad vidiniais kanalais, kuriais visi esame tarpusavyje susiję, ją kuo greičiau paskleistume pasaulio žmonėms. Turime perduoti jiems savo ryšį su Šviesa.
Be to, juos reikia rengti ir išoriniu lygmeniu: perduoti jiems mūsų medžiagą, išreikštą artimiausia ir labiausiai jiems tinkama forma, tada žmonės mus supras.
Visos mūsų grupės – tai tam tikras adapteris, jungiamoji grandis tarp dvasinio pasaulio ir likusios žmonijos, kurią privalome priartinti prie Kūrėjo.
Mes esame centrinė jėga pasaulyje, Kūrėjo atstovai ir privalome ištaisyti save, idant ištaisytume pasaulį, ir kad visi kartu susilietume su Kūrėju ir suteiktume Jam malonumą.
Baal Sulamas rašo, kad Šviesa būtent per mus turi pasklisti į pasaulį. Ir jeigu savo viduje susiorganizuosime taip, kad vidiniai dalykai taps viršesni už išorinius, tai ir pasaulis staiga ims didesnę reikšmę teikti vidiniams dalykams − juk būtent mes nulemiame jo elgesį. Mes jam nustatome vertybių skalę, mes jo atžvilgiu sprendžiame, kas svarbiausi, o kas yra antraeiliai dalykai.
Kai prie savęs pasaulį priartinsime išoriniu ir vidiniu lygmenimis, tai tapsime vieningu noru/kli. Kūrėjo atžvilgiu ir taip esame vienas kli, tačiau dabar jis taps vieningas dėl mūsų pastangų.
Jeigu iškelsime šį tikslą kaip patį svarbiausią ir teisingai susiorganizuosime, tai iš aukščiau mums atsklis ypatinga jėga išsitaisymui. O jeigu neprisijungsime visos žmonijos, tai šios jėgos negausime, juk mūsų paskirtis – ištaisyti ją – ACHAP, pasaulį!
Todėl, rengdamasis rytinei pamokai, turi galvoti apie tai, kaip prie Kūrėjo priartinti pasaulį, juk Jis nori būtent jo. O tu – „koenų  (šventikų) karalystė“, pastarieji tik tarnauja kitiems.
Būtent taip tu turi jaustis, ir tada pamatysi, kokią jėgą, kokį suvokimą tu staiga įgyji!
„Pratarmėje į knygą Zohar“ Baal  Sulamas rašo: „Ir jeigu kiekvienas iš mūsų aukštins kabalą, tada kiekvienas savyje sustiprins davimo savybę gavimo savybės atžvilgiu. Ir ši jėga taip pat pasireikš visame pasaulyje“.
Todėl teisingai pasirengti pamokai – tai galvoti apie tai, kaip visus šiuos norus („pasaulio tautas“ savyje) atvesti į susiliejimą su Kūrėju.

Iš 2011 m. vasario 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa ieško suvienytos širdies

Nepakišk Kūrėjui savęs

Aukštesniojo pasaulio atstovai

Klausimas: Ką daryti, jei jaučiuosi puikiai, ir neturiu noro kilti į aukštesnę pakopą?
Atsakymas: Kaip pavyzdį paimkime kongresą, po kurio pajutome kritimą. Būtent iš čia galima prieiti iki tikrojo prašymo, reikalavimo, riksmo, maldos. Galbūt mums ir trūksta ko nors panašaus. Mąstyk apie tai prieš miegą ir rytą, ruošdamasis pamokai: „Kam? Kodėl? Kaip?“
Kabalistai mums rekomenduoja labai rimtai ruoštis pamokoms, kartais tam skirti net keletą valandų. Pasiruošimas trunka ilgiau už pačią pamoką. Šviesai nereikia daug laiko, žmogus neturi mokytis visą dieną – pakanka vienos-dviejų valandų. Jei visą dieną jis augina ketinimą ir ruošia save susitikimui su Šviesa, tada tai, kas svarbiausia, įvyksta per keletą minučių.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos, pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa ieško suvienytos širdies

Kasdieninė pamoka visai dienai

Nepakišk Kūrėjui savęs

Klausimas: Jeigu neįmanoma suprasti, apie ką kalba kabalistas, neišėjus į dvasinį pasaulį ir nepamačius šaknų, tai kodėl jūs stengiatės paaiškinti mums „aiškiau“?
Atsakymas: Aš stengiuosi pažadinti jumyse norą siekti dvasinio suvokimo ir tada jūs suprasite, apie ką pasakojau.
Baal Sulamas savo straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ rašo:  „Ir tik po to, kai pats pasiekė aukščiausias šaknis, galės žiūrėdamas į jaučiamas mūsų pasaulyje šakas visiškai suprasti kiekvienos šakos ir jos šaknies aukščiausiame pasaulyje tarpusavio santykio kiekybę ir kokybę.
Ir tik po to su savo mokytoju ras bendrą kalbą – „šakų kalbą“, kuria išmintingas kabalistas įstengs jam perduoti visus savo išminties niuansus apie tai, kas vyksta aukštesniuose dvasiniuose pasauliuose…
Bet jeigu mokinys dar nepakankamai protingas ir pats nesupranta tos kalbos, t. y. nesupranta, kokiu būdu šaka nurodo į šaknį, tai akivaizdu, kad jo mokytojas neturi jokios galimybės jam paaiškinti nė vieno šios dvasinės išminties žodžio, nes visiškai neturi su juo bendros kalbos, ir jie kaip nebyliai.“
Kabaloje „negalima“ reiškia „neįmanoma“. Tik mūsų pasaulyje draudžiama ką nors daryti, nes norint galima daryti ir tai, kas uždrausta. Bet taip elgtis galima tik „nusidėjus“ ir žemiau „nuodėmės“. O dvasiniame pasaulyje – jeigu negalima, tai reiškia, kad visiškai neįmanoma atlikti.

Iš 2011 m. vasario14 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Į tiesą – per apgaulę

Nekurk sau dievukų

Nuo žemiško ekrano – prie dvasinio

Klausimas: Kokią vietą kabalos moksle užima knyga „Zohar“?
Atsakymas: Knyga „Zohar“– pagrindinė kabalos knyga. Mes ją studijuojame kiekvieną dieną. Dabar baigiau dirbti ties knyga „Zohar“, supaprastinome jos kalbą ir pakeitėme visus aramėjų kalbos įterpinius. Šią knygą verčiame į visas kalbas ir greitai ji bus išleista.
Ši knyga aiškina mums dvasinio, globalaus pasaulio elgesio dėsnius. Dvasinis ir materialus pasaulis skiriasi ne tuo, kad dvasinis pasaulis yra kažkur debesyse, už visų galaktikų. Dvasinis pasaulis yra tiesiog čia, toje pačioje vietoje, bet mes jo nejaučiame, nes jis veikia tartum kitokių dažnių diapazone.
Juk žiūrime į pasaulį savo egoistiniais jutimo organais, ir kiekvienas priima tik tai, kas jam pačiam naudinga. Jeigu pakeisime savo jutimo organus, savo požiūrį į pasaulį, ir panorėsime regėti jį vientisą, didžiulį, kaip vieną visumą, tai mes tiesiog čia ir dabar pamatysime pasaulį kaip integralią jėgų sistemą.
Apie tokį pasaulį pasakoja knyga „Zohar“. Bet ji parašyta tokia forma, kad paimtų skaitytoją ir jam pačiam nepastebint įvesti jį į naujojo pasaulio jautimą. Todėl tai tokia stipri ir ypatinga knyga. „Zohar“ dirba per mūsų protą ir jausmus, veikdama mus iš visų pusių.

Iš 2011 m. vasario 1 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar”. Apie šią knygą.

Stebuklinga infuzija

„Zohar“ – bilietas į dvasinį pasaulį

Kabaloje, šioje Aukštesniojo pasaulio suvokimo metodikoje, egzistuoja dvi dalys:
Pirmoji dalis kalba apie tai, kaip jungtis tarpusavyje, stengtis susivienyti, susitelkti.
Antroji dalis aiškina, kaip iššaukti sau Šviesos poveikį.
Prieš pradėdami mokytis turime būti persmelkti siekio sujungti mūsų norus. Tada kiekvienas turės žymiai didesnį norą negu savo paties. Kiekvienas perims siekiančių to paties rezultato ir tikslo žmonių mintis, savybes ir norus. Toks yra mūsų pagrindinis ketinimas prieš prasidedant pamokai.
Žmogus, kuris nėra šitaip pasirengęs studijoms, praleidžia praktiškai viską, nes Šviesa veikia ne kiekvieno asmeninį norą, o kiekvieno iš mūsų siekį kitų link, kitaip tariant, mūsų tarpusavio siekius susijungti vieni su kitais, su visais kartu į bendrą norą.
Jeigu įsivaizduoju tokį vieną bendrą norą, į kurį noriu įsijungti, kaip „vienas žmogus“ iki Adomo sudužimo į atskiras sielas, jeigu to siekiu, tada šį mano siekį veikia Šviesa ir tuomet iš tikrųjų dėl to, kad stengiuosi, manyje atsiranda dvasinis suvokimas.
O jeigu ateinu ir klausausi šitaip nesistengdamas, nebandydamas įsijungti į bendrąjį norą, tai Šviesa neturi ko manyje paveikti. Aš nesuteikiau Šviesai to pagrindo, kurį ji gali veikti, ir todėl visi mano veiksmai atneš tik formalias žinias, t. y. girdėsiu, įsiminsiu, kas parašyta knygoje, bet ne daugiau.
Todėl turime labai aiškiai įsisąmoninti, kad Šviesa veikia tik mūsų bendras pastangas. Bendras! Todėl Šviesos pritraukimo sąlyga tokia pati, kaip ir gaunant Torą − „Būti kaip vienas žmogus su viena širdimi“. Tik tokiu atveju ateina Šviesa, tad bandykime taip galvoti.

Iš 2011 m. sausio 28 d. trečiosios paskaitos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepakišk Kūrėjui savęs

Dvasinio pasaulio fizikos dėsniai

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Klausimas: Kaip pagerinti mūsų darbo kokybę taip, kad prieš kiekvieną pamoką būtume pasiruošę koncentruotis ties pasaulio ištaisymu per mūsų susivienijimą?
Atsakymas: Mūsų prašymo jėga labai maža, nes mes nevienijame savo norų. Tai visa nesėkmių priežastis. Mes privalome susivienyti bendru noru, bendru siekiu. Jeigu tai įvyks, tai mes iš karto gausime atsakymą. Jeigu mes nesusivienysime, tai niekas kitas mums nepadės. Apie tai pasakyta: arba jūs vienijatės, arba čia bus jūsų laidojimo vieta.
Yra Šviesa, kuri visada pasiruošusi mus ištaisyti, su sąlyga, kad mes pasieksime visą noro dydį. O visas dydis reiškia, kad mes susivienysime į vieną visumą. Kieno nors didžiulis noras niekuo jam nepadės – mums reikia daug norų, besijungiančių vienas su kitu. Be to, mes neturime egoistiškai siekti įgyti Kūrėją ir dvasinį pasaulį sau. Jeigu tu iš tiesų nori dvasinio pasaulio, vadinasi, nori susivienyti su kitais. Tai duokite šen savo sugadintą vienybę, kad Kūrėjas ją ištaisytų! Vietoje to tu pakiši save patį. Bet jis į tave nežiūri, juk tai nėra susiskaldymo vieta, ten nėra ką taisyti. Nori prisikimšti pilvą – norėk, bet Kūrėjas nesiruošia jo pildyti. O jeigu Jam pateiksi suskaldytą ryšį su kitais – jį Jis, žinoma, ištaisys.

Iš 2011 m. vasario 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Vienybė – naujoji tikrovė

Įtrauktas į dvasinį sūkurį

Rabašo straipsniai palaipsniui ima aiškėti žmogui, priklausomai nuo to, kiek jis juos realizuoja. Iš pradžių atrodo, kad jie parašyti negražiai ir neteisingai, kad jų atskiros dalys nėra susijusios tarpusavyje, kad jos nenuoseklios… Mes nematome juose tikslaus sielos jėgų judėjimo, siela vystosi būtent taip, mat mes nežinome savo sielos.
Jeigu žmogus pats atlieka šiuos veiksmus ir tuo pat metu studijuoja šiuos straipsnius, jis mato, kad jie parašyti visiškai tiksliai ir negali būti kitaip, nes kabalistai rašo remdamiesi tuo, ką jaučia, o visos sielos praeina vieną ir tą patį kelią, tas pačias būsenas. Todėl šie straipsniai žmogui tampa artimesni ir suprantamesni – tai jo sielos „rankraštis“.
Iš pradžių žmogus mokosi, mėgina atsiminti, jis prisimena atskiras frazes, kai kurias iš jų supranta, o kai kurių dar ne. Jis kartoja jas it mažas vaikas − kartojantis suaugusiųjų žodžius nesuprasdamas jų reikšmės. Palaipsniui, tiek, kiek realizuoja šiuos straipsnius, žmogus pradeda matyti, kad šios eilutės tiksliausiai išreiškia jo būseną ir kitaip neparašysi, būtent todėl kabalistai pasitelkia citatas iš Psalmių, Talmudo („Tėvų pamokymai“), Pranašų ir kitų šaltinių.
Tai labai ypatingi straipsniai. Aš augau su jais, jie buvo parašyti šalia manęs ir tada skaitydamas juos daugelį metų mačiau, kad jie tampa žmogui artimesni ir realesni, taip, kad tu jau skaitai juos ne iš knygos, o iš vidaus, iš sielos, kuri atsiskleidžia darnoje su šiais žodžiais. Tai įvyks su visais, būtent dėl tos priežasties, kad šie straipsniai parašyti remiantis visišku sielos suvokimu.
Rabašas buvo didis žmogus, kad ir kaip jis save slėptų, jam tai pavyko – paslėpti save nuo visų! Bet tas, kas suvokia jo straipsnius, mato, kad tai buvo didis žmogus. Visoje iki jo buvusių kabalistų grandinėje pradedant Adomu nebuvo nė vieno, kuris taip nuosekliai, išsamiai, išsaugodamas ryšį su šaknimi, šakų kalba ir su visa Penkiaknyge (Tanachas), pateiktų dvasinio darbo sistemą, aiškintų ją atvirai ir prieinamai visiems.
Rabašas ima tave už rankos ir praveda pro visus straipsnių etapus taip, kad tu negali suklysti. Jis pabrėžia kiekvieną detalę, į kurią turi atkreipti dėmesį. Neturime artimesnio nei jis sielos vystymuisi mokytojo. Baal Sulamas labai aukštas, akademinis ir universalus, jis nusileidžia pas mus nuo aukšto kalno, o Rabašas – artimas ir švelnus auklėtojas, kuris su meile ir nerimu švelniai perduoda mums išsitaisymo metodiką.

Iš 2011 m. sausio 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį