Žmonės mano, kad malda yra susijusi su religija, religingais žmonėmis, ir yra nutolusi nuo paprasto pasauliečio.
Tačiau taip nėra! Juk visi šiame pasaulyje mus supantys išoriniai apvalkalai, fiziniai kūnai, daiktai – visa tai noro pasireiškimas. Be noro, kuris sau sukuria visus šiuos apvalkalus, daugiau nieko nėra.
Ir todėl mes, patys to neįtardami, savo norais nulemiame visą savo gyvenimą: į kokią būseną pateksime po akimirkos ir kaip jausime šią tikrovę!
Norime to ar nenorime, tačiau mes visąlaik meldžiamės: prašome, kaip nors pripildyti mūsų norą. Mes darome tai visiškai nesąmoningai, man nereikia sąmoningai apie kažką galvoti arba dėl kažko melstis.
Noras sudaro visą mūsų vidinę esmę, o mano pojūtis, kad man kažko trūksta – ir yra vadinamas malda.
Kiekvieną akimirką kažko norime, ir tokiu būdu veikiame tikrovę, kurioje nėra nieko, išskyrus norą ir noro jėgas.
Išeitų, kad kiekvieną sekundę kažko noriu ir dėl to meldžiuosi. Mūsų norai susijungia vienas su kitu ir valdo visą pasaulių sistemą, nuolatos kurdami man naujus paveikslus, naujas būsenas.
Mes statome šį pasaulį savo maldomis! Visa, ko mums reikia – tai pakeisti savo prašymus, nepaisant to, kad širdis nenori! Ir tada atskleisime naują pasaulį, juk visas pasaulis – tai pojūtis mano noro viduje.
Kabalos mokslo pavadinimas kilęs iš žodžio „kabala“ – gavimas, nes kalba apie tai, ką gausi kitą akimirką.
Tik tu apibrėži, kokia ji bus, ką joje gausi ir pajausi. Ar sugebėsi pakeisti savo pasaulio matymą, nukreipęs savo norą reikiama linkme (tai vadinama malda)?
Jeigu pakeisi savo maldą ir užuot troškęs to, ko nori dabar, imsi norėti to, ko reikia, – tai pakeisi visą pasaulio ir realybės paveikslą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio pasaulio fizikos dėsniai

Akmeninės širdies malda

Kaip prašyti, kad būtum išgirstas?

Klausimas: Kodėl Kūrėjas neatsiliepia į mano prašymus, kad ir kaip bešaukčiau?
Atsakymas: Todėl, kad tai kol kas ne teisingas prašymas, o tiesiog „kaprizingo vaiko“ riksmas, į kurį niekas pernelyg nekreipia dėmesio.
Juk riksmu vadinamas noras. Ir jeigu šaukia ir verkia suaugęs žmogus, matyt, atsitiko kažkas išties rimta. „Suaugęs – reiškia aiškiai suprantantis, ko jis nori.”
Mums reikia išsiaiškinti savo norą, ir jeigu mūsų vidinis riksmas, vidinis noras atitiks Šviesą, ji atsiskleis žmogaus viduje ir suteiks dvasinės realybės pojūtį.
Iš esmės, mes studijuojame dvasinio pasaulio fiziką – tikslius Šviesos ir noro tarpusavio sąveikos dėsnius.
Šviesa norą sukūrė iš 5-ių dalių, ir kiekviena dalis skirstoma į 5-ias ir dar į 5-ias.
Taigi, išeina 125 pakopos, kuriomis kildamas noras gali tapti panašus į Šviesą, t.y. kelti save dvasinėmis kopėčiomis Šviesos link, kol netaps toks, kaip Jis.
Ką reiškia šis riksmas? Tai mano vystomas noras tapti labiau panašiam į Šviesą, nei dabar. Jei atlikau teisingus veiksmus ir tapau panašus į Šviesą – ji atsiskleis! O jei ne – tai ne.
Todėl nėra jokios prasmės rėkti – reikia keisti savo norą, kol nepasieksi Šviesos.
Gali būti, kad, norėdamas pereiti iš būsenos į būseną, turėsi kelis mėnesius ruoštis, o galbūt kelis metus arba netgi kelis gyvenimus, kol pasieksi tokį pokytį, – pajusi, jog kyli ant kitos pakopos.
Viskas priklauso nuo aplinkos, nuo tavo atkaklumo, nuo to, kaip stengiesi pagreitinti laiką.
Tačiau niekas neturi jokios protekcijos, kreipdamasis į Šviesą, arba galių taip ypatingai surikti, kad Jis padėtų.
Tai griežti dėsniai – kaip fizikoje: arba tu tinki kitai pakopai, arba ne. Jeigu tavyje pakankamai jėgų, kad save pajudintum – judi, o jei ne – ne.
Jeigu man reikia iš vietos pajudinti tonos svorį, tik tada, kai mano jėga taps nors vienu gramu didesnė nei šios tonos – galėsiu ją pajudinti. Ne anksčiau!
Kabalos mokslas ir moko mus, kaip pritraukti Šviesą, kuri suteiks jėgų tapti panašiam į ją.
Iš tos būsenos, į kurią noriu pakilti, galiu pritraukti Šviesą, vadinamą „supančiąja“, „gražinančiąja į šaltinį“.
Ji paveiks mano norą ir pakels mane, padarys panašų į tą aukštesniąją pakopą, iš kurios sklinda Šviesa. Pats savęs pakeisti negaliu.
Visa kabalos išmintis ir slypi tame, kaip, esant apačioje, pritraukti šią Šviesą iš viršaus.
Apie tai pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir suteikiau Torą jam ištaisyti, kadangi joje esanti Šviesa grąžina į šaltinį“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip augama dvasiniame pasaulyje

Tik panorėk!

Akmeninės širdies malda

Klausimas: Kas yra tikėjimas dar neperėjus machsomo?
Atsakymas: Kol žmogus neperėjo machsomo ir neįėjo į dvasinį pasaulį, jis neturi tikėjimo. Tikėjimas kabaloje suvokiamas visai ne taip, kaip priimta įprastiniame gyvenime. Visi apibrėžimai kabaloje priklauso visiškai kitam lygmeniui.
Tikėjimas – tai Kūrėjo jautimas. Jeigu Jį jaučiu – Juo tikiu. Pažiūrėkite, kaip tai skiriasi nuo to, ką galvojau anksčiau. Įprastiniame gyvenime priimta, kad tikėjimas – kai nieko nematau, tačiau tikiu, jog tai tarsi egzistuoja mano akivaizdoje.
Kabala sako, kad tai ne tikėjimas, o fantazijos. Ji remiasi tik realiu vidiniu pojūčiu: kiek jaučiu Kūrėją, tiek jėgų gaunu dirbti prieš savo ego. Viena jėga prieš kitą – teigiama prieš neigiamą. Tai ir reiškia turėti „tikėjimo aukščiau žinojimo“ jėgą, kuri aukščiau egoizmo ir pojūčių jame.
Aš virš viso to pakylu, nes jau galiu naudotis aukštesnės pakopos pojūčiais ir protu. Tačiau jeigu jų neturiu, tai kuo remdamasis dirbsiu? Remsiuos kažkieno pasakojimais?
Tai nėra tikėjimas. Tai tiesiog žaidimas, kurį žmonės žaidžia šiame pasaulyje neturėdami kitos išeities, siekdami kaip nors nusiraminti. Todėl tikėjimui būtinas atskleidimas! Kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams ir tai vadinama tikėjimu.
Iš 2010 m. birželio mėn. 11 d. pamokos pagal knygą „Šamati“.

Daugiau šia tema skaitykite:

“Kaip augama dvasiniame pasaulyje”

“Keiti ketinimą – keiti likimą”

Kas nežino, kas yra malda? Ji yra visose religijose, visose kultūrose.
Žmonės kreipiasi vieni į kitus su malda, meldžia ko nors, – malda gali būti skirta žmogui arba Aukščiausiai jėgai (kaip žmogus ją įsivaizduoja).
Maldoje slypi milžiniška jėga. Kai žmogus jaučia, kad papuolė į beviltišką padėtį, iš jo savaime išsiveržia nuoširdus pagalbos prašymas.
Tai tokia natūrali reakcija, kurią mes vadiname malda, prašymu, šauksmu. Dar gali būti dėkingumo malda, taip pat besiveržianti iš pačios širdies.
Tokie veiksmai pažadina milžiniškus žmogaus vidinius išteklius ir išgydo, suteikia gebėjimą įveikti atrodytų neįveikiamas kliūtis.
Kabaloje „malda“ – tai ne bet koks prašymas, o prašymas ištaisyti, pasiekti kūrimo tikslą.
Kol nenukritome iš Kūrėjo jautimo būsenos, mes neturėjome maldaknygių, nes žmonės jautė Kūrėją ir kiekvienas iš širdies kreipėsi į Jį, – „žmogaus siela jį moko“.
Žmogus pats žinojo, ką jam reikia išsiaiškinti ir padaryti, kad dar truputį priartėtų prie tikslo ir susijungtų su Kūrėju, susilygintų su Juo savybėmis. 
Šitaip iki Šventovės sugriovimo visa tauta jautė Aukščiausiąjį ir tai, ko reikia prašyti. Jausmas širdyje, iš esmės, ir buvo malda: „kas širdyje, tas ir lūpose“.
Širdyje žmogus jautė atidavimo, meilės artimui, meilės Kūrėjui, panašumo į Jį siekį – tai jautė širdimi, žodžių nereikėjo.
Išreikšti balsu – mums tai dažniausiai reiškia išgirsti save, pačiam suprasti, ką išgyvena mano širdis.
Tai buvo laikas, kai mes buvome ištaisytos būsenos.
Bet sugriuvus Šventovei mūsų širdyse dėl bendro nuopuolio iš meilės artimui į nepagrįstą neapykantą vienas kitam, mes savo savybėmis tapome nebepanašūs į Kūrėją ir dėl to nustojome Jį jausti, ir mes jau prašome patenkinti savo egoizmą, o ne mus ištaisyti!
Mes prašome to, ko geidžia tas naujas mus užvaldęs noras – egoizmas.
O ko gali norėti egoizmas? – Kad būtų gerai jam, o blogai kitiems, nes kitų atžvilgiu aš pasijusiu dar geriau!
Taip ir dirba mūsų nauja – „akmeninė širdis“. Savaime suprantama, mūsų malda nebus teisinga, kol neištaisysime savo norų.
Bet, kita vertus, mums vis gi reikia žinoti, kokia turi būti teisinga malda, kad suprastume, jei ne širdimi, tai bent protu, ir taisytume savo savybes šia kryptimi.
Tam, kad mes vis dėlto žinotume, ko reikia prašyti, kabalistai sudarė mums maldaknygę…
Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį, 2010-07-12.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip prašyti, kad būtum išgirstas“

„Dvasinio pakilimo žemėlapis“

„Prašykite ir išsipildys“ 

„Kūrėjas yra geras ir kuria gėrį“. Turime priimti tai, kaip vienintelę aksiomą dvasiniame pasaulyje.
Iš Aukščiau neateina joks blogis, atsiskleidžia tik absoliutus visiškas gėris, Šviesa visada yra absoliučioje ramybėje. Problema tik inde, kūrinio nore.
Kitaip tariant, viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo pastangų ir pasirengimo. Pats veiksmas gali būti gauti arba duoti, ketinimas gali būti dėl savęs arba dėl kito.
Savo vystymąsi pradedame nuo „gavimo dėl savęs“, nuo dvigubos paslėpties, lo lišma. Veiksmas – gauti, ketinimas – dėl savęs. Po to įdėję pastangų pasiekiame „davimo dėl savęs“ pakopą.
Pereinant nuo „gauti dėl savęs“ prie „duoti dėl savęs“ pasikečia tik mechaninis veiksmas. Tai įstengiame atlikti!
Mums nepavaldus ketinimas, jį ištaisyti gali tik Šviesa, tačiau mes galime pakeisti savo veiksmus iš  gavimo į davimą, jeigu tai mūsų naudai!
Ir tada duodame, kad mums būtų geriau! Šis darbas vadinasi „nusipirk draugą“.
Tačiau norint pereiti nuo „duoti, kad gautum“ prie „duoti, kad duotum“, būtina pakeisti ketinimą, todėl reikia, kad veiktų grąžinantį į šaltinį Šviesą.
Stengiuosi, atlieku veiksmus darydamas visa, kas būtina grupėje ir mokymosi metu, tačiau ketinimas pasikeičia tik veikiant Šviesos jėgai.
Ir kai pasiekiame „duoti, kad duotum“, tikėjimo pakopą, lišma, atlygį ir bausmę, pirmąjį atskleidimą, toliau patys sąmoningai savo veiksmais bei veikiami Šviesos pakeliame save į „gauti, kad duotum“ pakopą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Gėris ir blogis“

„Ketinimas suteikiantis jėgų“

„Keiti ketinimą – keiti likimą!“

Klausimas: Pamokų pagal knygą „Zohar“ metu man nuolat tenka kovoti su savimi. Ką daryti, kad išlaikyčiau teisingą ketinimą?
Atsakymas: Tai natūrali pradedančiojo būsena. Pasistenk pamokos metu suprasti, kodėl tu dabar kenti. Ir kas tas, kuris tavyje kenčia?! Tai tavo kūnas, egoistinis noras, kuris priešinasi. Tu turi kūną, egoizmą ir tašką širdyje, trokštantį Kūrėjo. Ar iš egoizmo, ar iš taško pozicijos žiūri į savo būseną?
Jei esi susivienijęs su tašku širdyje, tai „Zohar“ tau šviečia, bet ši Šviesa priešinga tavo egoizmui. Jis jaučiasi priešiškas tarsi žmogus, kuris tau prieštarauja.
Įsivaizduok, kad sėdi prieš žmoną, ji tave kritikuoja, o tu klausaisi suprasdamas, kad iš tikrųjų turi save ištaisyti, ir sutinki su kritika.
Tavo neištaisytoji dalis nenori to girdėti, priešinasi, bet tu sau sakai: „Tai ne aš, o egoizmas, kurį specialiai manyje sukūrė Kūrėjas, nenori klausyti, bet aš noriu ją girdėti ir mylėti, nes ji man parodo tikruosius mano trūkumus, kuriuos reikia ištaisyti.“
Įsivaizduok visą šią situaciją iki pat smulkmenų, kol nesuprasi, kad tau iš tikrųjų verta sėdėti ir stengtis prilipti prie kiekvieno „Zohar“ žodžio. Man nemalonu tai girdėti? – Tai puiku!
Aš nesuinteresuotas tai atskleisti? – Tiesa! „Zohar“ sako man visą tiesą į akis ir sukelia įniršį – labai gerai! Būtent tai ir turi daryti!
Taip mane veikia Šviesa, parodydama, koks esu neištaisytas. Tai džiaukis ir trokšk prie jos prilipti būtent tokioje situacijoje.
Dabar tavyje yra du taškai – sugedusi Malchut ir kibirkštis, kurią turi prijungti prie Šviesos.
Eik kartu su Šviesa prieš savo neištaisytą Malchut ir tada „Zohar“ tavęs nebeerzins. Tu pradėsi dirbti su tuo, ką jis tavyje pažadina, – su pačiu savimi.
Pabandyk namuose pasitreniruoti tai daryti su savo žmona, ir po to darbas su „Zohar“ tau nebeatrodys toks sunkus…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dėkokite Kūrėjui!“

„Nebūna žemiškų problemų“

„Ketinimas, suteikiantis jėgų“

Kabalos moksle daug kalbama apie ketinimą – apie ką reiktų galvoti, ko siekti, ko norėti.
Tačiau tikrasis tikslas – mūsų šaknies sudužimo, jos susiskaidymo į daugybę dalių-sielų, taisymas. Todėl išsitaisymas slypi sielų susivienijime.
Tai pagrindinis ketinimas, kuris turi slypėti visuose mūsų veiksmuose.
Tokių pastangų rezultatas – pasikeitęs mūsų tikrovės suvokimas, žmogaus santykis su gyvenimu, su šiuo ir dvasiniu pasauliu, su  Kūrėju, su pačiu savimi, su aplinka.
Svarbiausia – norėti vienytis, būti susijusiam su kitais, norėti ištaisyti mūsų ryšį, pereiti nuo susvetimėjimo ir neapykantos prie susivienijimo ir meilės, norėti, kad šiame ryšyje atsiskleistų Kūrėjas.
Tai ir turėtų būti pagrindinis ketinimas studijuojant knygą „Zohar“, kadangi ji suteikia mums jėgų, kurios padeda naikinti prarają tarp mūsų.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip prašyti, kad būtum išgirstas?“

„Ar galima apsimetinėti, kreipiantis į Kūrėją?“

„Keiti ketinimą – keiti likimą!“

Klausimas: Tarkim, sukaupiau pakankamai stiprų norą išsitaisyti. Kaip turėčiau prašyti, kad Šviesa jį ištaisytų?
Atsakymas: Noras kalba pats už save. Žmogus neturi galvoti, kaip prašyti. Tą akimirką, kai iš tiesų panorėsiu – ir bus prašymas.
Svarbiausia, pajusti jo būtinumą. Kaip kūdikis – jis juk negalvoja, kaip prašyti mamos. Tik paaugęs jis tampa gudresniu ir ateina pas motiną kažko prašinėti.
O mes nežinome jokių gudrybių – mums reikalingas riksmas iš pačios širdies, iš paties noro gelmių.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar galima apsimetinėti, kreipiantis į Kūrėją?“

„Dvasinio pakilimo žemėlapis“

„Vienos bangos radijo imtuvas“

Klausimas: Ar yra viena, ar keletas maldų rūšių?
Atsakymas: Malda – tai noras, kurį aš keliu ištaisyti. Pakeliu link Aukštesniojo (laiptelio, parcufo, Kūrėjo), prašydamas (reikalaudamas) ištaisyti.
Kiek tokių norų iškeliu – tiek ir yra skirtingų maldų. Maldų yra tam tikras kiekis – priklausomai nuo kiekvienos pakopos būsenų.
Todėl kabalistai galėjo sudaryti mums maldyną „Sidur“ (išvertus: Tvarka, Įstatai) – galėjo aprašyti griežtą pakilimo nuo šio iki Begalybės pasaulio – galutinės ištaisymo stadijos – tvarką per visas tarpines būsenas.
Tai instrukcijų knyga. Kai skaitai maldas viena po kitos, jos parodo tvarką, kuria turėtum kreiptis į Aukštesnįjį, kad tave ištaisytų. Juk bet kuris pasikeitimas vyksta tik veikiant iš aukščiau.
Kiekviena diena (sfira, pakopa) turi savo tvarką, ir jei tu nori pragyventi dvasinę „dieną“, tai tokia tvarka ir turi kelti savo norus, skirtus ištaisyti.
Jeigu per šešias „dienas“ (pakopas) išsitaisai, tuomet ateini prie kitų maldų (ištaisymų), kurie vadinasi Šeštadieniniais, po to prie ypatingų būsenų (dienų, moadim) – švenčių.
Yra daugybė būsenų, ir kiekviena jų turi savo maldą – savo norus, keliamus ištaisyti, nes keičiasi būsena, kurioje tu sieji save su Kūrėju. Dvasiniame darbe maldos niekada nenutrūksta.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar galima apsimetinėti, kreipianti į Kūrėją“

„Didžiulis noras ir žmogaus galimybes pranokstančios pastangos“

„Prašykite ir išsipildys“

Kūrėjas – viską apimantis kūrinijos dėsnis.
Reikalaudami ištaisymo, kreipiamės ne į kažką, o ruošiamės savo norą pakeisti iš egoistinio – „gauti“ į altruistinį – „duoti“.
Vos tik panorėsime – jis pasikeis! Nes tik tokiu atveju jį tučtuojau paveiks Kūrėjas – bendras kūrinijos dėsnis.
Kūrėjas – tai dvasinis davimo ir meilės laukas, kuriame judame keičiantis mūsų norui ir be perstojo išlaikydami panašumą į šį lauką.
Iš pradžių būname jam priešingi ir todėl esame išoriniame šio lauko rate, kuris vadinasi „mūsų pasauliu“.
Kiek norime priartėti prie centro, prie Kūrėjo davimo ir meilės savybės, tiek paskatiname šį lauką mus veikti, ir šis mus perkelia.
Iš to, kas pasakyta, akivaizdu, kad Kūrėjas neturi užgaidų, tad neverta iš Jo pusės laukti ypatingo elgesio.
Mano nuomonė apie traukos jėgą, nepakeis jos poveikio mano kūno atžvilgiu, jei šis kris iš aukštai.
Jeigu laikomės dvasinių dėsnių, patenkame į dvasinį pasaulį, jeigu ne – liekame išorėje.
Protekcijų nėra, pataikauti ir gerintis beprasmiška. Kūrėjas – tai Jėga, kuri reaguoja ne į mano žodžius, o į nuoširdžius norus. Kiek esu į ją panašus, tiek ir judu į priekį.
Kabalos mokslas tyrinėja dvasinio pasaulio dėsnius, tai dvasinė fizika, o ne lyrika. Mes esame Gamtoje, Kūrėjas – tai Gamta, Jo dėsniai – tai Gamtos dėsniai.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Prašykite ir išsipildys“

„Kas yra Kūrėjas?“

„Kaip pasiekti tikrą maldą?“