Klausimas: Kaip Šviesa spręs visų septynių milijardų žmonių problemas Žemėje? Juk  visi turi savo problemas ir kiekvieno išsivystymo lygis kitas. Mes gyvename milžiniškoje sistemoje. Nejau į kiekvieną smulkmeną bus atsižvelgta?
Atsakymas: Įsivaizduok įdubimą žemėje, kurį pripildai vandeniu. Taip ir pasaulyje, kiekviena detalė, kiekvienas elementas, kiekvienas kyšulys ar įduba prisipildo Šviesa pagal savo savybes.
Šviesa neatlieka jokių išskaičiavimų su noru, ji tik pripildo jį, šviečia jam, pabunda jame. O pagal tai noras jaučia, kaip jis arti ar toli nuo Šviesos vienose ar kitose suvokime detalėse.
Pavyzdžiui, Šviesa, kurią gaunu sustiprėjo 10 vatų. Atitinkamai, kiekvienoje mano savybėje, kiekviename nore atsiranda nauja mintis, nauja situacijos analizė – ir aš darau naują išskaičiavimą.
Klausimas: Vadinasi Šviesa nėra funkcija ir viską nulemia tik noras?
Atsakymas: Šviesa tartum nekintanti. Viskas priklauso nuo noro ir jo formos. Kai noras prisipildo Šviesa, jaučiu ne pačią Šviesą, bet noro reakciją, visas jo stygas. Tai man ir yra Šviesa.
Klausimas: Kas gi čia priklauso nuo manęs?
Atsakymas: Darbas su ketinimu. Mes keičiame ne norus, o būtent ketinimą ir tik jį. Man nesvarbu, kokie išsikišimai ir įdubimai yra duobėje, kurią užpildau vandeniu. Jos tokios ir liks, o mano užduotis – ją pripildyti.

Iš 2011 m. liepos 10 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuolat šviečianti saulė

Pažadinti sustingusią žemę

Universali gamtos formulė

Žmonija skirstoma į tuos, kurie jaučia, kad jiems būtina suvokti gyvenimo tikslą, ir tuos, kurie šito nejaučia.
Tie, kurie nesiekia dvasingumo, skirstomi į dvi grupes:
1) Tai žmonės, kurių gyvenimas visiškai niekaip nesusijęs su dvasingumu, ir taip gyvena beveik visas pasaulis.
2) Tai žmonės, susiję su dvasingumu, bet melagingai, kitaip tariant, galvojantys, kad materialiais veiksmais galima įgyti dvasinį atlygį kažkokiame „būsimame“ pasaulyje.
Toks požiūris vadinamas religiniu, žmogus nesijaučia „ištremtas“ iš dvasinio pasaulio. Jis galvoja: „Kokia gi čia tremtis, jeigu esu materialioje Izraelio žemėje, vykdau visus fizinius priesakus ir tikiuosi gauti už tai apdovanojimą – ko gi dar reikia?“. Ir todėl tokiam žmogui nieko nereikia.
Bet yra žmonių, trokštančių pasiekti tikrąjį tikslą, susilieti su Kūrėju. Tokie žmonės dirba su ketinimu. O iki to laiko, kol jie nepasiekė šio tikslo, laiko save esančiais tremtyje ir todėl svajoja iš jos išeiti.
Ir kuo daugiau pastangų jie prideda, kad pasiektų šį tikslą, davimo savybę ir meilę artimui, tuo aiškiau jaučia, kad negali to padaryti, neturėdami nei jėgų, nei motyvacijos. Tada jie supranta, kad niekas negali jiems padėti: mūsų prigimtyje nėra tokių jėgų, kurios galėtų tai atlikti.
Taip jie vis tęsia kovą prieš tremtį, prieš jėgą, laikančią juos vergovėje – prieš „Faraoną“, t. y. priešingą Kūrėjui valdžią. Kol neįdeda tiek pastangų, kad tampa visiškai aišku, jog niekada jiems nepavyks remiantis savo jėgomis išsiveržti, o padėti gali jiems tik Kūrėjas.
Šios dvi tiesos, suvokiamos tremtyje, padeda jiems pažadinti išsilaisvinimo jėgą – Kūrėjo atskleidimą, kurio padedami jie išeina iš egoistinės prigimties ir įgyja duodančiąją prigimtį.
Tų žmonių, kurie išgyvena tremtį, laukia išlaisvinimas. Visi likusieji, nejaučiantys nei tremties, nei poreikio išsilaisvinti, tai taip ir lieka savo būsenos. Jų vaidmuo – gluminti tuos, kurie jaučia savo tremtį ir visais būdais trukdyti jų darbe.
Tokie žmonės vadinasi „didis kratinys“ (ėrėv rav), jis laiko tremtyje norinčiuosius išsiveržti davimo link.
Tikroji malda gali gimti tik tam, kuris turi tikrą norą, o šis prasideda „tašku širdyje“. O taškas arba yra, arba nėra, – čia jau nieko nepadarysi. Bet jeigu žmogus turi tašką širdyje, jeigu siekia dvasinio pasaulio ir teisingos aplinkos padedamas vysto šį tašką, tai siekdamas vienybės ir susijungimo, jis jaučiasi esąs „tremtyje“. Ir jeigu teisingai tęsia darbą, tai išeina iš šios tremties, padedant tikrajai maldai, įgijus tikrąjį norą.

Iš 2011 m. balandžio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokimo dekoderis

Nuimti apvalkalą nuo taško širdyje

Sielos ledynmečio pabaiga

Klausimas: Kas yra „ketinimas“?
Atsakymas: Tarkime, noras yra tam tikroje vienoje būsenoje ir nori pereiti į kitą. Dėl to jam reikia sužadinti veiksmą, kuris jį perves iš pirmosios būsenos į antrąją.
Visas šio veiksmo planas: tiksliai žinoti, kur aš dabar esu ir kur noriu atsidurti, kokiais veiksmais ir kokių jėgų padedamas galiu pereiti iš būsenos į būseną – visa ši programa ir vadinama „ketinimu“ arba „sumanymu“.
Tarytum „kūrimo sumanymas“ – išbaigta programa, nustatanti, kaip pradėti ir kuo pabaigti, bei visus žingsnius, kuriuos reikia žengti kelyje, kokią medžiagą, jėgas ir priemones naudoti, norint įgyvendinti savo pirminį sumanymą. Kaip pasakyta: „Veiksmo rezultatas yra pirminiame sumanyme.“
Ketinime visa tai yra potencialiai, o po to išpildoma praktiškai.
Vadinasi, ketinimas manyje atsiranda tik tada, kai jau gerai žinau savo dabartinę būseną ir tiksliai žinau, ko galiu pasiekti. Paprastai klausia: „Kokie tavo ketinimai? Ko nori pasiekti? Ką prieiti?“
Ketinimas – tai pasikeitimo, kurį jau planuojame, suprantame, jaučiame, įgyvendiname, baigiame, poreikio išraiška.
Patį veiksmą atlieka Šviesos jėga, ir todėl jis nepriklauso kūriniui. Kūriniui priklauso tik ketinimas: kaip gerai jis pažino save, Kūrėją, kaip jis priverčia Kūrėją veikti, kokia forma. Iš žmogaus reikalaujama kuo daugiau žinoti.
Kai augu, kildamas laiptelių kopėčiomis, kas kartą tampu vis reiklesnis Kūrėjui, nustatydamas visas Jo veiksmų detales. Aš jau žinau, kaip Jis veikia ir kokią įtaką padarys man. Aš visiškai detaliai ir smulkiai žinau, kaip tai vyks mano viduje, mano „kūne“ (noruose). Iš Jo ir savo patirties jau žinau, kaip visa tai atsitiks.
Galiausiai pasiekiu tokį detalumą, kad galiu valdyti Jo programą vietoje Jo – suprantu visą šią programą, kiekvieną jos elementą, visas priemones iki pačių mažiausių smulkmenų. Kai pasiekiu ištaisymo pabaigą (Gamar tikun), pažįstu visą Jo planą nuo pradžios iki pabaigos, visus žingsnius – tiek Jo, tiek savo. Tai reiškia, kad aš įgijau visą ketinimą.
Šviesa veikia visada. Bet kaip Ji veikia, kaip man iš Jos pareikalauti pakeisti mane – visa tai yra darbas žmogaus, kuriam reikia pažinti Kūrėją, Šviesos ir noro santykius.

Iš 2011 m. gegužės 3 d. pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Keiti ketinimą – keiti likimą!

Blogos naujienos egoizmui

Klausimas: Nesupratau, kaip fizinės kančios gali pagimdyti maldą ir padėti pasiekti kažkokį dvasingumą? Argi materialios kančios susiję su dvasinėmis?
Atsakymas: Fizinės kančios nesusiję su dvasinėmis. Apie kokias kančias kalbi – apie skausmą kojoje? Jei skauda koją, reikia eiti pas gydytoją. Kabala kalba apie santykius su artimu – tik pagal tai galime patikrinti save: ar su mumis viskas gerai, ar ne.
Kodėl materialiame pasaulyje apskritai jaučiame kažkokias kančias, tiesiogiai nesusijusias su dvasiniu keliu? Nes pasakyta, kad „kančios suminkština kūną (egoizmą)“ ir priartina prie klausimo: „Kodėl kenčiame? Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Taip palaipsniui žmogus priartėja prie klausimų apie esmę.
Tačiau tai nereiškia, kad suskaudus kojai iškart turiu galvoti apie Kūrėją. Pirmiausia turiu nueiti pas gydytoją ir išsigydyti. Tačiau, jei jaučiu, kad manyje kyla pretenzijos draugams grupėje, tai jau problema, dėl kurios reikia kreiptis į Kūrėją.
Kitaip tariant, vienos kančios jaučiamos „gyvoje mėsoje“ ir irgi kažkaip netiesiogiai veda į tikslą, juk matome, koks laikinas ir niekingas mūsų kūnas bei gyvenimas, ir koks esu silpnas ir priklausantis nuo šio skausmo. O yra kančios, kurios atskleidžia, koks esu priešingas tikslui. Ir tada jau reikia kito gydytojo – ne otolaringologo, o visų gydytojų vyriausiojo gydytojo, sudaužytų širdžių daktaro.
Juk mano širdis, noras – sudaužyti! Sudaužyta mūsų siela, kurią Jis ir turi ištaisyti.
Kreipimasis į Kūrėją (Dievą) esant menkiausiai priežasčiai kilo dėl to, kad egoistiškai supratome ryšį su Juo. Kreipiamės į Jį siekdami sau gerovės, o ne ištaisymo. Todėl žmonės nuolat tiki, kad bus gerai, nors įvyksta atvirkščiai. Tačiau lyg akli nemato rezultato ir nenusivilia, nes egoizmas neleidžia liautis jam dirbus…
Et, jei tik atmerktų akis ir pamatytų, kad Dievo nėra, o yra tik griežtas gamtos dėsnis, kuris verčia prilygti jam – tapti gerais nepaisant savęs.

Iš 2011 m. gegužės 9 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir kančios pavirs malonumais…

Ieškok ne nuskausminamųjų, o gydymo

Meilės kančios – saldžios

Klausimas: Kokia turi būti malda, kad iš egoizmo šešėlio pereitume prie „švento šešėlio“ – prie savo norų ekrano?
Atsakymas: Tiksliau būtų klausti: ko turėtume bijoti? Juk dar nežinome, kas yra „malda“. Kol kas mums labiau suprantama baimė, atsargumas, šiurpas, nerimas, kitaip tariant, viskas, ko turėčiau saugotis.
Malda – tai pojūtis širdyje. O širdis jaučia arba baimę, kuri vadinasi pačiu pirmuoju priesaku, arba pajaus meilę po to, kai išmoks šią baimę teisingai suvokti.
Yra tik du pagrindiniai priesakai: baimė ir meilė. Baimė atveda mus prie maldos, prašymo, o meilė – prie dėkingumo.
Todėl reikia išsiaiškinti, kokios būsenos dabar esi. Jeigu jauti, kad tau trūksta pripildymo, reiškia, kad esi baimėje. Ir ko gi turi bijoti, ką baiminies prarasti, arba kokios būsenos, kokios bėdos turėtum vengti? Paklausk savęs!
Jeigu bijai, jog su tavimi atsitiks kažkas negero, tai reikia paaiškinti sau, kad „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“. O jeigu bijai prarasti tai, ką turi šiandien, tai išsiaiškink, kaip dirbti pagal principą: „Jeigu ne aš pats padėsiu sau, tai kas dar padės?“ Šie aiškinimaisi ir vadinasi malda.
Negalima palikti šių išsiaiškinimų, reikia kiek galima daugiau aiškintis. Svarbiausia, maksimaliai išsiaiškinti kiekvieną būseną ir nieko tokio, kad jau kitą akimirką vėl susipainiosi, nerasi savęs paties ir visų tave veikiančių veiksnių: manęs, aplinkos, mokymosi. Grįžk ir vėl aiškinkis. Taip išsiaiškinsi vis daugiau smulkmenų, kol nepasieksi kūrimo tikslo. Toks ir yra mūsų darbas.
Aiškindamasis kiekvienoje pakopoje visą laiką vystysies keturiomis AVAJA stadijomis. Svarbiausia, nenutolti nuo šių vidinių išsiaiškinimų:
– kas aš esu, kas mane valdo,
– koks turėtų būti mano santykis su mane išjudinančia jėga,
– kaip turime susijungti tarpusavyje ir ieškoti vieni kitų,
– kaip tapti partneriais ir nepalikti vienas kito, nepriklausomai nuo visų paslėpčių ir problemų,
– kaip turėčiau pakilti virš jų, juos pateisinti ir būtent per juos įgyti supratimą ir meilę.

Iš 2011 m. gegužės 16 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Kas man padės?..

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Visas mūsų darbas − atskleisti savyje gebėjimą pajausti tikrąją realybę, kurioje esame. Ji pastovi ir amžinai egzistuojanti, o mums trūksta tik jutimo organų, kurie galėtų ją pažinti, pajausti, įsivaizduoti, atskleisti.
Bet tam reikia turėti tinkamus norus, dvasinius indus (kelim), kuriuos pats savyje paruošei. O parengimas vyksta dviem etapais: iš pradžių mūsų prašymas ištaisyti norą, malda (MAN), o po to gaunamas atsakymas iš aukščiau (MAD) – aukščiausia jėga, kuri ateina ir ištaiso mus.
Mums reikia pajausti savyje šitą maldą (MAN) ir atsakymą į ją (MAD) visuose jų veiksmuose, nes būtent tai formuoja mumyse tuos jutimo organus, kuriais galėsime atskleisti aukščiausią Šviesą, Kūrėją. Todėl pasakyta: „Nieko neįmanoma atskleisti be maldos jėgos“. Juk mums reikia praeiti visą šį procesą sąmoningai, išankstiniu savo paties noru.
Bet kyla klausimas, kurgi paimti teisingą norą atskleisti aukštesniąją Šviesą, Kūrėją, atvirkštinę mums savybę, kuriai esame visiškai nepasiruošę? Kaip to paprašyti ir panorėti?
Mes lyg patys ir norime dvasiškai vystytis bei ieškome, kaip eiti pirmyn, bet daugeliu atvejų pasijuntame esą visiškoje tamsoje ir rūke, tarytum atsibundame anksti ryte ir dar negalime suprasti, kas su mumis vyksta, iš kur mes ir kodėl čia esame, apie ką galvoti, ko norėti?
Atsiverčiu knygą arba klausau pamoką, o manyje nėra jokio atgarsio. Kaipgi man pasiruošti, susiorientuoti teisinga linkme – kieno sąskaita? Juk malda turi būti išjausta mano nuoširdžiu noru, iš pačios širdies gelmės.
Ir čia reikia suprasti, jog visas mūsų darbas − paruošti sąlygas greitam rešimot atsiskleidimui. O tam reikia pasistengti susikurti teisingas sąlygas: organizuoti mokslo procesą, dalyvavimą platinime, ryšį su grupe, aplinkos poveikį sau. Nes tik stipri aplinkos įtaka gali paspartinti rešimot atsiskleidimą iš paslėpties, iš sudužimo.
Įsijungę į tokią aplinką per ją pritraukiame sau bendrą Šviesą ir ji ima mus veikti, tarytum dirva veikia pasėtą į ją grūdą. Ir kai šis grūdas jaučia, kaip jį veikia dirva, jis pabunda gyvenimui.
Mūsų grūdas jau dirvoje ir mūsų viduje jau yra visi reikalingi vystymosi genai (rešimot), visa jų grandinė. O mūsų užduotis tik pažadinti šią dirvą aplink save, kad ši pradėtų mus veikti. Jeigu teisingai ir intensyviai dirbame išnaudodami visas galimybes – tai šitai vienintelis reikiamas dalykas.
Išeitų, kad mano malda nukreipta ne tiesiai į Kūrėją – man tarytum nėra kam melstis, aš nežinau, kas Jis toks. Malda prasideda nuo to, kad leidžiuosi teisingai veikiamas tų sąlygų, kurios man duotos. O jau būdamas šioje aplinkoje kartu su visais ir su šiuo dvasinio vystymosi siekiu (savo rešimo) kreipiuosi į tą jėgą, kuri iš „dirvos“ veikią „grūdą“ – per aplinką veikia mano rešimo.
Būtent šią jėgą noriu pažadinti, į ją nukreipta mano teisinga malda.
Ir atmink, kad aukščiausia Šviesa, aplinka ir Kūrėjas nekinta, yra ramybėje. Tai žmogus aktyvizuoja visas šias priemones ir savo norais įjungia visą šią sistemą tam, kad ji pradėtų jį veikti. Antraip, ji taip ir liks sustingusi laukime…

Iš 2011 m. kovo 9 d. pamokos pagal temą „Kas yra  malda“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos ledynmečio pabaiga

Keliamoji noro jėga

Gyventi dviejuose nesusikertančiuose pasauliuose

Klausimas: Ką daryti, jei jaučiuosi puikiai, ir neturiu noro kilti į aukštesnę pakopą?
Atsakymas: Kaip pavyzdį paimkime kongresą, po kurio pajutome kritimą. Būtent iš čia galima prieiti iki tikrojo prašymo, reikalavimo, riksmo, maldos. Galbūt mums ir trūksta ko nors panašaus. Mąstyk apie tai prieš miegą ir rytą, ruošdamasis pamokai: „Kam? Kodėl? Kaip?“
Kabalistai mums rekomenduoja labai rimtai ruoštis pamokoms, kartais tam skirti net keletą valandų. Pasiruošimas trunka ilgiau už pačią pamoką. Šviesai nereikia daug laiko, žmogus neturi mokytis visą dieną – pakanka vienos-dviejų valandų. Jei visą dieną jis augina ketinimą ir ruošia save susitikimui su Šviesa, tada tai, kas svarbiausia, įvyksta per keletą minučių.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos, pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa ieško suvienytos širdies

Kasdieninė pamoka visai dienai

Nepakišk Kūrėjui savęs

Klausimas: Kas turi nutikti žmogui, kad jis prašytų duoti jam pajausti dvasingumo poreikį?
Atsakymas: Žmogus nepajėgus savarankiškai pradėti galvoti apie davimo veiksmus, t. y. apie dvasingumo būtinybę. Jis privalo įsijungti į grupę ir gauti iš jos poreikį dvasingumui.
Čia ir visas sunkumas! Žmonės bėga nespėję pasiekti rezultato. Matome, kaip kadaise didelės grupės vis retėja. Žmogui ramiau sėdėti namie ir slėptis už kompiuterio ekrano.
Nekalbu apie tuos, kurie neturi tokios galimybės ir grupės šalia. Bet dažnai būna, kad žmogus turi galimybę fiziškai įsilieti į grupę ir dirbti joje, kad pamatytų, kaip neįstengia su niekuo susivienyti. Privalome į vieną vietą surinkti visus šiuos „nenorus jungtis“ − ir iš to mūsų bendro „nenorime!“ šauktis Kūrėjo. Lai ištaiso mus!
Bet žmonės išsibėgioja dar nesujungę šio mūsų nenoro, paniekos, atstūmimo, kuriuos kiekvienas turi pridėti nuo savęs į bendrą, sudužusį, didžiulį, reikalaujantį taisymo norą/indą/kli ir nepareikalavę mus ištaisyti. Kiekvienas savo atskilusią dalį laiko su savimi, toli nuo kitų, juk jam nemalonu jungtis į tokį sudužusį laivą. Taip ir išeina, kad žmonės išsivaikšto.
Bet remiantis kūrimo programa juos būtina sujungti. Todėl tenka siųsti jiems piktas jėgas, kančias, kurios stums juos atgal. Kančios jėga turi būti didesnė už buvusią tarp draugų atstūmimo jėgą. Tai paprasta mechanika − vienas prieš kitą: skaldanti jėga ir vienijanti jėga.
Jungianti jėga atsiranda dėl kančių, karai ir bendros nelaimės kaip visada suvienija žmones. Taip ir jiems atsiųs dideles kančios, kad panorėtų suartėti ir susijungti − tik tada jie žengs žingsnį į priekį.
Po to jiems bus duota šiek tiek laiko pagalvoti, kad suprastų savo reikalaujančius taisymo ketinimus, norus, turint viltį, kad šį kartą ims ir pasiseks. Tai vis kartosis, o jeigu tai nepadės − kančios nuolatos augs.
Pasirinkimo nėra, taip veikia gamtos jėgos. Baal Sulamas rašo, kad formuojantis mūsų Žemės rutuliui per 30 mln. metų jis perėjo šilumos ir plėtimosi, po to atšalimo ir traukimosi periodus. Ir taip tęsėsi, kol ant jo nesusidarė pluta ir neatsirado gyvybė.
Tas pats ir su žmogaus siela − ji kaitinama ir šaldoma, kol pagaliau neatgis…
Todėl suvokus savo bejėgiškumą reikia džiaugtis, kad tai atskleidėme! Dabar būtina tik ataka − nevalia bėgti iš kovos lauko. Patariu visoms grupėms surinkti visas likusias šukes ir gerokai susimąstyti apie savo ateitį.
Juk būtent apėmus nevilčiai mums duodama puiki galimybė susivienyti, sujungti mūsų trūkumus į vieną didelį, bendrą, milžinišką trūkumą, sudaužytą norą − ir surikti. Tai ir bus „visuotinė malda“, kuri visada sulaukia atsako.

Iš 2011 m. kovo 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabėgimas būnant vietoje

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Šviesos jėga

Klausimas: Suprantu, kad mano ketinimai, kai skaitau knygą Zohar, yra labai svarbūs, bet nejaučiu, kad tai man padeda. Ką daryti?
Atsakymas: Reikia tęsti. Tai neįvyksta vienu kartu. Kabalistai sako, kad dvasingumui atskleisti reikia nuo 3-jų iki 5-ių metų, jeigu žmogaus ketinimai teisingi pagal kokybę ir kiekybę. O jeigu jie ne tokie tobuli kiekybiškai ir kokybiškai – metų reikia dar daugiau…
Ir mes žmonėms nemeluojame, kad tai atsitiks už dienos kitos. Turintieji tikrą ketinimą – tegul ateina. O kas neturi – palauksime, kol ketinimas atsiras.

Iš 2011 m. vasario 22 d. pamokos pagal knygą Zohar, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk aukščiau meilės sau

Stebuklingas vaistas – kabalistų dovana

Rinkis: 3−5 ar 35 metai