Pateikti įrašai priklausantys Knyga „Zohar“ kategorijai.


Išsklaidyti mitai apie kabalos mokslą

Knyga „Zohar“

Knygos „Zohar“ paslaptys.
Klausimas.
Apie ką pasakoja knyga „Zohar“, jei jau ji tokia paslaptinga?
Atsakymas. Knyga „Zohar“ visai ne paslaptinga. Ne daugiau, kaip bet kuri kita knyga, parašyta svetima, nesuprantama kalba. Galima pasakyti, kad ji man paslaptis, nes negaliu perskaityti ir suprasti.
„Zohar“ knyga yra paslaptis tam, kuris nesugeba atskleisti to, apie ką ji pasakoja. Studijuodami kabalos mokslą, atrandame kodą, raktą šiai knygai. Ir tada, skaitydami ją, pradedame matyti viską, apie ką ji pasakoja: visą valdančiąją sistemą ir jėgą, verčiančią mus judėti.
„Zohar“ reiškia „aukštesnysis švytėjimas“ (zeira ilaa), kuris mus supa. Jis mums vadovauja ir veda į vis labiau ištaisytą formą, kol atskleidžiame Aukštesniąją jėgą ir pamatome, kad gyvename ne šiame, o dvasiniame pasaulyje. Mes pradedame plėsti šį pasaulį iki aukštesniojo pasaulio ribų. Būtent tai aiškina Knygą „Zohar“.

Iš 2016 m. vasario 28 d. radijo stoties 103FM programos

Komentarų nėra

Kareivis miega, tarnyba vyksta

Dvasinis darbas, Grupė, Kabalos mokymasis, Knyga „Zohar“

Knyga „Zohar“. Pratarmė. Straipsnis „Asilų varovas“, 109 p.: Žemesniajame Rojaus sode visi teisuoliai esti dvasioje (Ruach), įsivelkančioje į didybės rūbą, atitinkantį tą išvaizdą ir formą, kuriose jie buvo šiame pasaulyje.
Ir tą reiškia žodžiai „pagal žmogaus sūnų pavyzdį“, tai yra tokios pat formos, kaip ir šio pasaulio žmonės. Ir stovi ten, ir pakyla iš ten į orą, į dangiškąjį susirinkimą, aukštesnįjį Rojaus sodą. Skraido jie ten ir prausiasi grynojo Afarsemono srovių rasa, o leisdamiesi būna žemesniajame Rojaus sode.

Klausimas: Iki šiol nesuprantu, kokia „Zohar“ teksto skaitymo nauda. Tekstas, mano manymu, visiškai abstraktus, nežadinantis jokių pojūčių ir minčių apie mūsų vienijimąsi, jos tarsi eina lygiagrečiai, nesisieja su tekstu.
Atsakymas: Tarkime, pamatavau temperatūrą ir nustačiau, kad mano kūnui reikia daugiau šilumos, kitaip jis sušals ir nepajėgs palaikyti normalaus metabolizmo. Kad kūnui būtų šilčiau, man pataria užkurti krosnį. Krosnies kūrenimui reikia atvežti kuro ir t.t.
Koks gi ryšys tarp malkų skaldymo arba naftotiekio ir mano kūno metabolizmo? Vaikas atsakytų, kad nereikia pjauti medžių ar statyti gręžinių ir siurbti naftos, nes niekam nereikalingas tas juodas skystis.
Reikalas tas, kad tu kaip vaikas nematai ryšio tarp vieno ir kito. Bet išminčiai kabalistai sako, kad būtent toks ryšys yra tarp skaitomo „Zohar“ teksto ir mūsų susivienijimo. Pavyzdyje apie kurą ryšys buvo labai tiesmukas, nes veikė tik išorinės priežastys, o knygoje kalbama apie dvasią, kurią tu nori ištaisyti. Knyga pasakoja apie vidinius dvasios reiškinius.
Būdamas pačioje žemiausioje pakopoje, tu sutelki jėgas, kad tiesiog išsėdėtum pamokoje, klausydamas nepakenčiamo tau tą akimirką mokytojo balso. Norisi miego, bet turi sėdėti ir klausyti nesuprantamų aiškinimų. Bet jeigu nors šiek pasistengi, prisiversdamas skaityti ir klausytis, tai viskas, ką perskaitei ir išklausei, vyksta tavyje. Tik šitie reiškiniai prateka tavo aukštesnėse būsenose ir pakopose, kurios jau šliejasi prie Begalybės pasaulio.
Nuo tavęs iki pat Begalybės pasaulio nutįsta siūlas, plonas vamzdelis, kuriuo gauni tam tikrą energiją. Tą akimirksnį, kai iš apačios parodai nors menkiausią prabudimą, pamokoje neįmingi ir iš paskutiniųjų bandai klausytis, šis kanalas ima veikti. Jo viduje yra visos pakopos, taip pat ir tos, apie kurias skaitome knygoje „Zohar“, tik jos labai aukštos. Vis dėlto tavo mažytis noras, kurį pajėgi tuo metu sužadinti, jas aktyvuoja.
Tarkime, sugebi žiūrėti pusiaumirkomis, snausdamas, o 99 procentai tavo sąmonės miega. Nesvarbu, tu vis tiek sužadini norą, ir kanalas ima veikti. Nors vamzdelis beveik užsikimšęs, bet šiek tiek pro jį prateka.
Dėl to pratekėjusio trupučio visos pakopos, apie kurias skaitei „Zohar“ knygoje, ima veikti. Nesvarbu, kad žiūri į mus ketvirčiu akies ir prisijungi prie skaitymo vienu savo sąmonės procentu, nes aukštesniosiose pakopose Šviesa yra gerokai stipresnė ir norai milžiniški, o tu juos suaktyvini, prisiversdamas veikti.
Todėl aš pasiruošęs pakęsti netgi tuos, kurie pamokose beveik miega, nes jie vis dėlto turi šiokį tokį norą, nors nė nežino, kad taip aktyvuoja visas aukštesniąsias pakopas, aprašytas knygoje „Zohar“.

Iš 2014 m. vasario 25 d. pamokos pagal knygą „Zohar“. Pratarmė.

Daugiau šia tema skaitykite:

Zohar“ atskleidžia aukštesnįjį pasaulį

Zohar“ – tai pasakojimas apie bendros sielos gyvenimą

Pagrindinė kabalos knyga

Komentarų nėra

Atverkime duris į Šviesą

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis, Knyga „Zohar“

Klausimas. Ar gali knyga „Zohar“ padėti man įsisąmoninti blogį?
Atsakymas. „Zohar“ labiau nei visi kiti pirminiai šaltiniai gali žmogui suteikti priemonę blogiui pajausti. Mes žengiame keliu, vedančiu į Šviesą, Kūrėją, į davimo jėgą, kuri vienintelė viešpatauja ir aktyviai veikia tikrovėje, juk noras mėgautis nepajudės, jeigu jo neveiks davimo jėga, Šviesos jėga.
Vadinasi, be kabalos knygų, ypač be knygos „Zohar“, mes neatskleistume savo tobulėjimo šaltinio, o tiesiog suktume gyvenimo šiame pasaulyje ratus. Juk ta pati Šviesa, jeigu mes jos nepažadiname, veikia mus apsupdama ratais, tolygiai artėdama iš visų pusių, ir tuomet išeina, kad visi panyra į įvairias problemas bei kančias.
O kas yra problemos ir kančios? Tai mūsų priešingybės tai pačiai Šviesai jautimas. Mes nežinome, kas yra Šviesa, bet jaučiamės blogai. Dėl ko? Mums tai nežinoma.
Tarkime, mažam vaikui šalta. Jis visas dreba, verkia ir nežino, ką daryti. Greta yra durys į šiltą kambarį, bet vaikas nežino, kad reikia ten įeiti. Jis verks, šauks, tačiau savo blogų pojūčių negalės susieti su šalčiu. Jis nesupranta, kad jam blogai dėl šalčio, ir nežino, kad jeigu įeis pro duris į gretimą kambarį, jam bus šilta ir gera. Jis tiesiog reaguoja į savo vidinę būseną be priežasties ir be pasekmių. Taip reaguoja paprastas noras mėgautis.
Vis dėlto, jeigu šis noras pradeda kurti sau galvą, tuomet žmogus supranta, iš kur ir kodėl tai kyla, kaip galima išsigelbėti, kokius veiksmus reikia atlikti norint pabėgti nuo blogos būsenos. Tai jau yra galva (roš). Kaip ji atsiranda? Dėl to, kad Šviesa visokiausiais veiksmais suformavo žmoguje šį aparatą. Juk nore mėgautis to nėra.
Taip palaipsniui mes judame gėrio link. Yra tokio išsivystymo lygio žmonių, kurie, kai jiems yra blogai, rėkia. Yra tokių, kurie stengiasi kaip nors pasprukti, bet dar nežino teisingos krypties. Yra tokie, kurie pabėga. O kai kurie supranta, kad nereikia bėgti, kad jeigu čia, savo vietoje, dabar įtrauksime į save Šviesą, kuri atsklinda ir verčia jausti blogį, tai tą blogį paversime gėriu. Ir apskritai nėra kur bėgti. Tuomet žmonės įveikia savo būseną, pakyla virš jos ir toje pačioje vietoje atskleidžia Šviesą. Viskas priklauso nuo išsivystymo.

Iš 2012 m. lapkričio 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar” atskleidžia aukštesnįjį pasaulį

Kas slypi kabalistų tekstuose

Šviesa ieško suvienytos širdies

Komentarų nėra

„Zohar” atskleidžia aukštesnįjį pasaulį

Knyga „Zohar“

Skaitant knygą „Zohar“ mums visada kyla klausimas: kam mums reikalinga ši knyga, kurioje niekas neaišku, kuri kalba apie kažkokius pasakiškus, nerealius dalykus, apie veiksmus, kurie mums atrodo kaip šiame pasaulyje žinomi priesakai, apie žmones, gyvūnus arba gamtos peizažus – upes, kalvas ir kalnus.
Reikia suprasti, kad knyga „Zohar“ turi atskleisti mums aukštesnįjį pasaulį. O mūsų, žemesnysis pasaulis yra aukštesniojo pasaulio atspaudas.
Tarkime, iš molio gabalo lipdau bokštą, užlieju jį gipsu ir jis sustingsta įgydamas bokšto formą. Tada  pakeliu šį gipsą aukštyn ir turiu patricą ir matricą, spaudą ir atspaudą.
Spaudas viršuje – tai aukštesnysis pasaulis, o likęs apačioje atspaudas – tai žemesnysis pasaulis. Toks yra aukštesniojo ir žemesniojo pasaulio santykis.
Todėl, nors ir kalbame apie žemesnįjį pasaulį, apie viską, kas jame egzistuoja ir vyksta – apie kalvas, jūras, kelius, apie gyvūnus ir žmones, apie saulę ir mėnulį, bet visą laiką turime prisiminti, jog kalbama apie jo projekciją – aukštesnįjį pasaulį.
„Zohar“ kalba tik apie aukštesnįjį pasaulį, o žemesnysis pasaulis – tai jo atvirkščias atspaudas. Mūsų pasaulyje noras gauti malonumą aukštesniajame pasaulyje yra noras duoti.
Kiek per pamoką pasitelkę grupę sieksime sustiprinti mūsų norą duoti, norą pasiekti dvasinį pasaulį, vienydamiesi kartu, tiek būsime jau ne atskiri, po įvairias vietas išmėtyti taškai, bet tarpusavyje sukursime tam tikrą formą, kad ir materialią – mūsų žemesniojo pasaulio dalį. Tai mūsų grupė žemesniajame pasaulyje.
O iš tikro yra tokia grupė aukštesniame pasaulyje, ir mes jau esame ten, tarpusavio meilėje ir vienybėje, mūsų būsena visiškai ištaisyta. Juk pradinė (1) ir galutinė (3) būsenos jau egzistuoja Begalybėje.
Mums reikia rūpintis tik tuo, kaip iš tos būsenos, kur jau esame ištaisyti, pritraukti jėgą, norą, priemones, idant savo gyvenime iš tikrųjų visai tai pasiektume – pajaustume, suprastume pakilę į tą patį aukštesnįjį išmatavimą.
Todėl čia, šiame pasaulyje, turime pajausti mūsų vienybę, turime įsivaizduoti, kad jau esame mūsų aukštesnėje grupėje, viršuje, − visiškai ištaisyti, vienybėje ir tarpusavio meilėje, pasiekę savo aukštesnę būseną.
O be to, mes norime, kad iš aukščiau, iš tos pačios pakopos, mums ateitų Šviesa, paveiktų mus ir ištrauktų į viršų.
Taigi, „Zohar“ mūsų pasaulio žodžiais pasakoja apie mūsų aukštesniąją būseną. O aš per pamoką turiu įsivaizduoti, jog esu visiškai susivienijęs su grupe, jog tarpusavyje duodame, juk joje ir atskleidžiu aukštesnįjį pasaulį.

Iš 2011 m. liepos 29 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Skėtis egoizmui

Nedėkite daug prieskonių!

Pasaulis, nupieštas ant noro

Komentarų nėra

Pragaro ugnis

Dvasinis darbas, Knyga „Zohar“

Knyga „Zohar“, skyrius „Truma“, 443 p.: Bausmių teismas pragare skirtas nuosprendžiui nusidėjėliams paskelbti. Tačiau pragaras – tai ugnis, deganti dieną ir naktį.
Ir panašiai kaip nusidėjėliai kaitinami blogojo prado ugnies sulaužyti Toros žodžius su visa kaitra, sukelta juose blogojo prado, taip juos sudegina pragaro ugnis.

Pragaras – tai egoizmo kaip blogio atskleidimo pakopos, kai žmogus jaučiasi gaunąs ir gėdos ugnis degina jį. Ši ugnis ir verčia mus taisytis. Be to, patirdamas šią Pragaro būseną, žmogus turi viską, išskyrus davimo savybę, ir dėl to kenčia. Aš turiu visas gėrybes, užpildymą savo egoizmui – bet  nenoriu jų. Noriu duoti, nes taip esu artimas Kūrėjui. Aš nenoriu būti gaunantis! Tai ir yra pragaras.

Iš 2011 m. liepos 8 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagunda didelė, bet…

Kas yra pragaras?

Rojus ir pragaras – žmoguje

Komentarų nėra

Kūrėjo architektas

Knyga „Zohar“, Kūrėjas

Knyga „Zohar“. Skyrius „Truma“. 637 p.: „O kai Kūrėjas panoro sukurti pasaulį, jis pažvelgė į Torą, kiekvieną jos žodį, ir pagal ją kūrė pasaulį. Kadangi visi pasaulio elementai ir veiksmai yra Toroje, Kūrėjas žvelgė į ją ir kūrė pasaulį.“
Baal Sulamas tai aiškina remdamasis žmogaus, norinčio pastatyti namą, pavyzdžiu. Pirmiausiai žmogui iškyla pati idėja, paskui jis ima galvoti: koks tai bus namas, į ką turėtų būti panšus,, kokią įgauti formą, kokios medžiagos tam reikalingos ir t.t.
Analogiška tam ir Aukštesnioji jėga, kuri veikia per sumanymą kurti pasaulį. Planas, pagal kurį Ji veikia, – tai Tora, modelis, pagal kurį Ji įkūnija savo veiksmus.
Kūrimo tikslas – tenkinti sukurtuosius. Tačiau tai,  kaip juos patenkinti, – tai jau kūrinio planas, programa. Pagal šią programą Kūrėjas sukūrė norą mėgautis, ir tą norą sudaro Jo programa, tik atvirkščia forma. Pasirodo, kūrinys ir Kūrėjas yra priešingi vienas kitam savo ketinimais. Tačiau išsitaisymo pabaigoje kūrinys pakeičia savo ketinimą ir  savo savybėmis tampa panašus į Kūrėją.
Todėl žmogus turi įvilkti save į Torą, stengtis tiksliai atitikti jos formatą. Pradžioje Aukštesnioji jėga per Torą, lyg per matricą sukūrė norą mėgautis. Tačiau po to noras pamažu ima prarasti šią formą, kol pavirsta į beformę mūsų pasaulio medžiagos masę.
Mes, ketindami vėl susivienyti tarpusavyje, kuriame iš savęs formą, vadinamą „Tora“. Tora – tai teisingo susijungimo tarp mūsų schema,  ištaisytų norų – priesakų visuma.

Iš 2011 m. liepos 18 d. pamokos pagal knygą „Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Kiekvienas turi tapti kūrinio autoriumi!

Laikas veikti dėl Kūrėjo

Komentarų nėra

Laikas veikti dėl Kūrėjo

Ketinimas, malda, Knyga „Zohar“

Klausimas: Ką reiškia „išlaikyti ketinimą“? Susidaro įspūdis, kad tame nėra jokio judėjimo, jokio vystymosi. Kaip galima išvystyti ketinimą?
Atsakymas: Skaitydamas knygą „Zohar“, aš žaidžiu žaidimą su savo draugais. Nesvarbu, kiek suprantame ar nesuprantame šiuos žodžius, girdime pusę frazės, ketvirtį ar visą sakinį, visus žodžius, prasiskverbiame gilyn daugiau ar mažiau, – kiekvienas kaip gali.
Šio žaidimo esmė ta, kad visus šiuos žodžius susieju su mūsų tarpusavio ryšiu. Juk knyga pasakoja apie tai, kaip turime būti susiję vienas su kitu. Aš nežinau kaip, bet čia tai parašyta. Dėl to skaitydamas stengiuosi galvoti apie tai, kaip susieti save taip ar kitaip, tuo ar kitu pavidalu.
Sakysime, parašyta: „Laikas veikti dėl Kūrėjo“, …nes „pažeidė jie Tavo Torą“. Apie ką kalbama? Jeigu žmogus pamiršta apie ketinimą dėl davimo, vadinasi, jis „pažeidė Torą“. Štai tada yra „laikas veikti dėl Kūrėjo“, kitaip tariant, turi grįžti prie to paties ketinimo, prie to tvirto ryšio su draugais, tarpusavio davimo, kadangi tuo nori suformuoti „vietą“, kurioje atsiskleis Kūrėjas. Tai darai, kad suteiktum galimybę Jam atsiskleisti. Toks yra Jo malonumas, kaip Šeimininko, nuklojančio vaišėmis stalą svečiui.
Tai kodėl tu skaitai knygą  „Zohar“? Kur nori įgyvendinti tai, ką perskaitei, atskleisti Jį? – Ištaisytuose tarpusavio santykiuose. Nėra kitos „vietos“. Tik tarp mūsų, jei mums pasiseks sukurti teisingą abipusio davimo ryšį, tai atsiskleis.
Todėl stengiuosi surasti: kokie siūlai, koks ryšys mus sieja, koks jis turi būti – kokiuose noruose, mintyse, kokioje tarpusavio ryšio jėgoje, kokiose apraiškose, kokia šio tinklo formulė, kokios jėgos turi ten veikti? Apie tai aš noriu žinoti! Būtent apie tai pasakoja knyga „Zohar“.

Iš 2011 m. liepos 12 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas – tai labai rimta

Nedėkite daug prieskonių!

Bilietas į knygą „Zohar“

Komentarų nėra

Gyvensime!

Knyga „Zohar“, Kūnas ir siela

Knyga „Zohar“. Skyrius „Truma“, 432 psl.: …Visi pasaulio gyventojai žino, kad mirs ir sugrįš į dulkes, todėl dauguma jų dėl šios baimės grįžta pas savo Šeimininką ir bijo nusidėti Jam.
Klausimas: Ką reiškia „mirti“?
Atsakymas: „Mirti“ arba „gyventi“ – visa tai kalbama apie norą. „Gyvas“ pagal knygą „Zohar“  reiškia „duodantis“, o „miręs“ – „gaunantis“.
Dvasiniame pasaulyje nėra gyvenimo ir mirties. Tai mūsų pasaulyje kalbame apie gyvenimą ir mirtį, nes jaučiame tik vieną gyvenimo formą ir matome, kad ji tarytum pranyksta mums. Mes manome, kad gyvenimu vadinamas kvėpuojantis kūnas, o mirtimi – nustojęs kvėpuoti.
Bet žmogui, pradėjusiam jausti dvasinį pasaulį, toks skirtumas tampa labai keistas: kaip įmanoma pagal tokį požymį nustatyti skirtumą tarp esančio ir nesančio, gyvo ir mirusio? Juk jis pereina prie kitos gyvenimo formos suvokimo, jam išnyksta žemiškosios gyvybės ir mirties sąvokos.
Jeigu žmogus pereina prie aukštesnio suvokimo ir davimą laiko gyvenimu, o gavimą – mirtimi, jis iš gyvūno lygmens pakyla į žmogaus pakopą ir gyvenimu vadina buvimą žmogaus lygmenyje, o mirtimi – gyvūno, jis nesieja gyvenimo ir mirties su gyvūninio kūno egzistavimu.
Tada šis gyvūninis kūnas tarytum išnyksta iš jo pajutimo, praranda savo reikšmę, nustatant savo gyvenimo ar mirties būseną. Net jeigu kūnas miršta, žmogus yra jau kitoje noro pakopoje, jaučia gyvenimą ir mirtį dvasinio pasaulio atžvilgiu, ir su juo yra susiliejęs.
Todėl šis pasaulis jau nebedarys pertraukų jo sielos vystymo procese.

Iš 2011 m. liepos 8 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrasis nemirtingumas

Laisvė nuo mirties

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Komentarų nėra

„Zohar“ padės kiekvienam

Knyga „Zohar“

Klausimas: Ar galime pasitelkti knygos „Zohar“ skaitymą, kad ištaisytume itin sudėtingas būsenas, kuriose dabar atsidūrė dauguma mūsų pasaulio žmonių? Juk kabalos mokslas atsiskleidė ir knygą „Zohar“ gali skaityti kiekvienas. Ar tai padės žmogui, jeigu jis dar nejaučia, kad jam reikia grupės, mokymosi, supratimo?
Atsakymas: Būtina suprasti, kad iš tikrųjų kabalos mokslo panaudojimas efektyvus tik tada, kai žmogus siekia išsitaisyti. Praeina nemažai laiko, kol žmonės, ateinantys mokytis kabalos, įsijungia į grupę, ima suprasti ir girdėti, apie ką kalbama. Tai labai lėtos, laipsniškos vidinės permainos žmoguje.
Todėl svarbu suprasti, kad „sgula“ – „ypatingas Šviesos poveikis“ prasideda gerokai anksčiau nei žmogus supranta, kad yra jos veikiamas. Grąžinanti į šaltinį Šviesa dirba su juo kaip su kūdikiu, kuris dar nežino, kaip jis vystosi, kodėl ir kur turi judėti. Jį vilioja įdomus žaidimas, jis žaidžia su žaisliukais – ir tai jo aplinka.
Me esame grupėje – ir tai yra mūsų aplinka. Yra žmonių, kurie neturi grupės, – nesvarbu. Svarbu, kad kokiu nors būdu jie naudotų priemones, pritraukiančias grąžinančią į šaltinį Šviesą: knygą „Zohar“, Baal Sulamo darbus, Rabašo straipsnius ir laiškus, kabalistinę muziką, dainas.
Todėl knygos „Zohar“ skaitymas būnant bet kokios būsenos, net jei žmogus dar negalvoja apie grupę ir susijungimą, o tenori pagerinti savo gyvenimą, vis dėlto padeda. Jei visas pasaulis jau ėmė taip vystytis, kad turime susijungti tarpusavyje, tai bet kuris iš šių taisančiąją Šviesą atnešančių šaltinių naudojimas yra naudingas.
Visiškai nebūtina visiems kartu su mumis ir dar tūkstančiais žmonių visame pasaulyje sėdėti rytinėse pamokose. Taip pat reikia žadinti žmones, kurie su mumis neturi jokio ryšio, kurie niekada negirdėjo apie mokymąsi dėl žmonių susijungimo. Juk, kaip sako Baal Sulamas, mes įžengėme į Mašijach epochą, tad visa žmonija privalo judėti šia kryptimi. Todėl pageidautina, kad žmogus, net ir neturintis jokių ketinimų, būtų susietas su pirminiais šaltiniais.

Iš 2011 m. birželio 22 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikras stebuklas

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Komentarų nėra

Skėtis egoizmui

Dvasinis darbas, Grupė, Knyga „Zohar“

Knyga „Zohar”, skirsnis „Truma“ ,759 punktas: Po to, kai pasipuošė Nukva , t. y. ją pastatė parcufas Aba vė Ima, ir sugrįžo Zeir Anpin bei Nukva į būseną panim bė panim būseną,  tai tada tas Adomo atvaizdas, t. y. Zeir Anpin, savo siekiu įeina į Nukvą, ir tenai, Nukvoje, gauna siluetą ir formuojasi pasaulio Brija Adam Šėni (antrasis), pagal jo pavidalą. Apie jį pasakyta: „Ir pagimdė jis į save panašų pagal savo pavidalą“.
Knygoje „Zohar“ kalbama tik apie tai, kas vyksta ryšio tarp sielų tinkle. Šių ryšių visuma tarp mūsų vadinama „Aukštesniuoju pasauliu“, kurio vaizdus aprašo „Zohar“: tai jėgos, Šviesos, įvairios formos ir pavidalai. Daugiau mums nėra ko įsivaizduoti, juk tame gyvename.
Kiekvienas iš mūsų atskirai yra noras mėgautis, o už jo ribų, ryšyje tarp mūsų yra Šviesa užpildytas Aukštesnysis pasaulis. Todėl privalau „apgaubti“ savo norą mėgautis, pridengti jį lyg šešėliu, apriboti jį, sukurti ekraną ir atspindinčią Šviesą, ir būti už šio noro ribų – savo santykiuose su kitais.
Būtent apie tai kalba knyga „Zohar“: kokią formą, kokį vaizdą įgyju kitų atžvilgiu. Jeigu tai darau, tai atskleidžiu viską, ką skaitome knygoje „Zohar“. Priešingu atveju esu savyje, savo nore mėgautis ir jaučiu tik šį pasaulį.
Mes galime jausti arba savo viduje, arba virš mūsų, ne savyje. „Ne savyje“ – reiškia artimo atžvilgiu. Artimas – tai žmonės, su kuriais norime sukurti jungiantį mus tinklą, ir tai vadinama „grupe“. Tačiau jeigu taip kreipiuosi į visą pasaulį, tai grupė – visas pasaulis.
Jeigu taisydamas savo savybes, noriu atskleisti viso ko pagrindu esančią jėgą, tai atveriu ją pagal savybių panašumą. Kai tik mano ryšio su kitais tinklas įgauna dvasinę formą, dvasinę esmę – tikrą abipusį davimą, laidavimo pakopą, net ir pirmoje pakopoje, – tai beregint joje pajaučiu Kūrėją.

Iš 2011 m. liepos 25 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tinklas, apimantis visą pasaulio sandarą

Nusiteikimas Šviesai

Kad knyga kalbėtų apie mane…

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai