Klausimas: Kaip matyti draugus dideliais ir prisijungti prie jų?
Atsakymas: Nėra problemos, nes visi be manęs didūs. Tiek, kiek anuliuoju save jų atžvilgiu, priimu sau jų mintis, požiūrį, santykį, tiek priartėju prie jų ir įeinu į tarpusavio laidavimo savybę (arvut). Taip judu tikslo link.
Turiu įeiti į grupę, kaip sėklos lašas į gimdą, ir visuomet vystytis. Bet ši sėkla gali vystytis tik tiek, kiek ji formuos tą gimdą aplink save. Štai taip turime augti dvasiniame pasaulyje.

#293220

Iš 2022 m. sausio 7 d. Tarptautinio kongreso „Pakilti virš savęs“ pamokos Nr.3

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias į aukštesniąją pakopą

Laidavimas: ištirpti visuose ir kiekviename

Laidavimo jėga

Patys turite pažadinti Kūrėją, kad suteiktų mums norą duoti. Nepakanka, kad turime norą gauti, juk turi būti dar geras Duodančiojo noras suteikti mums norą duoti.
Ir nors Kūrėjas nuo pradžių turi norą suteikti malonumą visiems savo kūriniams, tačiau Jis laukia mūsų noro, kuris pažadintų Jį. Juk jeigu negalime Jo pažadinti, tai rodo, kad dar nesame pasirengę gauti naujos savybės, ir mūsų noras nėra tikras, netobulas.
Todėl būtent melsdamiesi, prašydami, kad būtų Kūrėjo noras iš aukščiau, kad duotų mums tai, ko prašome, mes ateiname prie to, kad mumyse stiprėja tikrasis noras, pasirengęs gauti taisančią Šviesą. (Baal Sulamas, „Šamati“ straipsnis Nr. 57 „Priartink jį prie Kūrėjo noro“)
Nuolatinis kreipimasis į Kūrėją iš dešimtuko galiausiai atves prie to, kad mūsų prašymas mumyse virs tikru ir sulauks atsakymo. Kūrėjas – tai gamtos dėsnis. Mums reikia įdėti tam tikrą kiekį pastangų, ir tuomet iš aukščiau gausime naują gyvenimą, naują savybę – davimo savybę.
Kol neperžengėme šio reikiamų pastangų slenksčio, tol neturime to noro. Negalėsime teisingai išnaudoti davimo savybės, o naudosimės ja egoistiškai. To egoistinis valdymas niekaip neleis.
Todėl nuolatinis Kūrėjo žadinimas iš dešimtuko – būtina pastanga, kad pačiame dešimtuke pabustų tikrasis noras tinkama apimtimi ir kokybe. Tik nuo to priklauso mūsų sėkmė!
#254894

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 6

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas apleido mane ar aš Jį?

Kūrinys – tai noras gyventi

Didžiulė Kūrėjo malonė

Klausimas. Būnat kongrese norisi į visus įsijungti. Tačiau, kita vertus, norisi tai atlikti greičiau ir pabėgti, sėstis į kampelį ir iš šalies stebėti, kas vyksta. Tačiau atvykai iš toli, tiek visko įveikei ir reikia įsijungti į draugus. Kaip su tuo dirbti?
Atsakymas. Manau, kad reikia atjungti savąjį „aš“. Viskas, kas jumyse kyla, palikite vėlesniam laikui, kai grįšite namo.
Darykite viską, ką daro kiti ir mėginti pajausti, ką jaučia visi. Per kongresą nereikia bėgti į šalį, panirti į apmąstymus ir įvairias mintis.
Maksimaliai dalyvaukite bendrame judėjime, bendrame žaidime, bendrame veiksme.
#253550

Iš 2019 m. vasario 13 d. pamokos rusų k.

Neįmanoma įsivaizduoti, kaip aukštesnioji jėga nori, laukia mūsų reakcijos, siekio, kad judėtume jos pasitikti iš apačios. Nėra žodžių tam perteikti. Šis ilgesys neišmatuojamas: jis ne 620 ar 600 000 kartų didesnis už žmogaus, jis begalinis.
Kai žmogus atskleidžia, kokios didelės jėgos veikia dvasiniame pasaulyje ir kaip Kūrėjas nori jo milijonus, milijardus kartų daugiau nei jis gali įsivaizduoti, o juolab Jo siekti, jį degina gėda jaučiant savo niekingumą.
Būtent dėl to Kūrėjas slepia save, ir ne dėl kokios kitos priežasties, kad galėtume kaip nors egzistuoti. Juk jeigu Jis atsikleistų, negalėtume netgi pajudėti iš gėdos, jausdami savo priešingumą ir nutolimą nuo Kūrėjo.
Todėl labai lėtai, po truputį atsiskleidžia kūriniams Kūrėjo meilės jėga ir Jo ištikimas rūpestis mumis, didžiulis Jo polinkis į mus. Mums reikia kaip nors pasistengti tai įsivaizduoti, juk mes, Bnei Baruch, nusipelnėme būti ypatingais, išrinktais Kūrėjo vaikais, kuriuos Jis myli ir artina prie Savęs. Iš visų kada nors gyvenusių šio pasaulio gyventojų mes Jam esame mylimiausi sūnūs.
#242083

Iš 2019 m. vasario 15 d. pokalbio per kongresą dykumoje „Kuriame bendrą chisaroną“

Visus norinčius kviečiame į didįjį tarptautinį kongresą vasario mėn. Juk nūnai gyvename pasaulyje, kuris nuolatos artėja prie blogio atskleidimo. Vadinasi, jam skubiai reikia taisytis, kad pasitrauktų nuo blogio ir pereitų prie gėrio.
Todėl į kongresą kviečiame visus Izraelio gyventojus, ir būčiau laimingas apskritai pakviesti visą pasaulį, visus septynis aštuonis milijardus žmonių, kad jie išgirstų apie pasaulio taisymąsi.
Kabalistai sako, kad pasaulis priėjo iki „paskutiniosios kartos“, iki taisymosi laikotarpio, ir privalome tai realizuoti. Akivaizdu, kad pasaulyje auga negatyvios tendencijos visose srityse: nebejaučiamas vidinis saugumas, džiaugsmas, ramybė, mažėja pajamos, prastėja santykiai tarp žmonių. Viskas nuosmukyje.
Tačiau yra kabalos metodika, kuri leidžia mums įveikti šią krizę ir parūpinti savo vaikams gerą ateitį. Ji atsiskleidžia mūsų laiku, kad padėtų mums, būtent todėl, kad atsidūrėme tokioje padėtyje.
Iš kongreso žmogus išeis jausdamas tikrumą, kad Izraelyje yra organizacija, besirūpinanti jo ateitimi.
Šiuolaikinis pasaulis išmoko pertektinai gaminti maisto produktų, drabužių. Dar prieš šimtą metų žmonės galvojo apie duonos kąsnį, kad prasimaitintų, o šiandien visiška gausa. Ir nepaisant to, pasaulis nuopuolyje. Technologijų ir ekonomikos augimas neprideda žmogui gyvenime nei laimės, nei gerovės.
Visuomenėje yra viskas, yra perteklius, kuris bus išmestas, yra milijardai dolerių, tonos aukso, o paprastas žmogus neturi iš ko gyventi. Būtina pakeisti visuomeninius santykius, nuo kurių viskas priklauso.
Išsivystėme tiek, kad galime pramaitinti visą Galaktiką. Bet kuriame pasaulio kampelyje galima visko nusipirkti – tik mokėk: bet kokius produktus, drabužius, vaistus. Problema tik ta, kad nėra ryšio tarp žmonių ir todėl visi kenčia. Todėl būtina ištaisyti visuomenę ir pirmiausia, kalbama apie Izraelio visuomenę, kuri dar niekad nebuvo tokia susiskaldžiusi ir atsiskyrusi.
#239998

Iš 2019 m. sausio 22 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Europos kongrese, kuris įvyko liepą Italijoje, norėjome patikrinti, kiek iš tikrųjų atitinkame kūrimo programą. Parašyta: „Padaryk savo norą panašiu į Kūrėjo norą“.
Tai reiškia, kad mūsų vystymosi programa, jos tikslas, visi žingsniai, kuriuos atliekame savo evoliucijos kelyje, turi atitikti Kūrėjo įdiegtą gamtoje programą. Ir tada visos mūsų pastangos bus palaimintos.
Jei lauksime, kol aptiksime, kiek esame priešingi Aukštesniosios jėgos norui ir jo programai, tai mums kainuos labai daug laiko, jėgų ir vers kentėti. Todėl pageidautina jau dabar patikrinti, ar nukreiptas kiekvienas mūsų žingsnis, kiekvienas veiksmas į vienybės pusę, kuri turi lemti viso sudužusio bendros sielos indo susijungimą.
Kūrėjas sąmoningai sudaužė bendrą sielą, kad mes ją atkurtume ir per šį procesą suprastume Kūrėjo prigimtį, tikslą, būseną, į kurią Jis nori mus atvesti. Todėl susijungimas į vieną sielą, kaip vieno žmogaus, Adomo, – tai visos tikrovės, visų pasaulių vystymosi tikslas.
Štai todėl įvykęs Europos kongresas ypač svarbus, juk naudodamiesi mūsų grupe kaip modeliu galime išmoki, kaip suvienyti visą žmoniją.
Jei susivienys pasaulyje ta žmonių dalis, kuri siekia Aukštesniosios jėgos ir todėl vadinasi „Izraelis“ (jašar-kel), jų vienybė paveiks visą likusią žmoniją ir visą kūriniją, ir atves į susivienijimą geruoju ir minkštuoju būdu, pageidautinu ir kūrinių, ir Kūrėjo atžvilgiu.
Labai svarbu, kad Kūrėjo norai, jo programa, tikslas ir mūsų noras, mūsų programa ir tikslas, visas mūsų pasiruošimas kongresui sutaptų. Reikia patikrinti kiekvieną savo žingsnį pagal šį galutinį visos kūrinijos vienybės tašką. Tuo mes pakeliame savo darbą į aukštumas, apie kurias kalba kabalos mokslas.
Kalbam ne apie vieną dešimtuką ar keletą atskirų grupių, o apie tobulą vienybę ir visos kūrinijos susivienijimą, kurio siekiame, susijungdami tarpusavyje: ir kiekviename dešimtuke, ir tarp visų dešimtukų. „Veiksmo pabaiga slypi jau pradiniame sumanyme“, kitaip tariant, mes nuo pat pradžių veikiame su šiuo ketinimu, ir tada visos mūsų pastangos bus palaimintos.
#228064

Iš 2018 m. birželio 10 d. pamokos apie pasiruošimą kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinės sielos uždegimo sistema

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Vienybė – gamtos evoliucijos tikslas

Anksčiau buvo automobilių, kurie labai sunkiai užsivesdavo. Pasuki raktą, o starteris vis treška ir gęsta, kol variklis pagaliau pradeda veikti.
Taip ir žmogus turi save užvesti. Kiekvieną kartą užvesdami save, gauname iš viršaus šviesą, kuri mus veikia ir pradeda kreipti sielą į davimo savybę.
Iš pradžių būtinybė susivienyti mums – tušti žodžiai, juk širdžiai neįsakysi. Ir vis tik mes bandome jėga ją užvesti, kiekvieną kartą savo pastangomis pritraukdami Grąžinančią į šaltinį šviesą. Tai atima labai daug laiko, juk mūsų sielos variklis labai senas, sudaužytas ir niekaip neužsiveda. Tačiau kažkada jis vis tiek po truputį pradeda suktis, ir tada mes suprantame, kad meilė artimui, apie kurią rašo kabalistai, tai ne moralė, o gamtos, visos kūrinijos dėsnis.
Norint patekti į tikrąjį pasaulį, mums būtina susivienyti. Juk be to mes egzistuojame iliuzijoje, įsivaizduojamame pasaulyje, tarsi žiūrėtume filmą, kuris neturi nieko bendra su tikrove.
Mes iš visų jėgų stengiamės mūsų sielą pažadinti, kol nuo daugybės tokių bandymų mūsų variklis galų gale užsiveda, ir mes pradedame judėti tinkama kryptimi. Judėjimą palaiko degalai – Aukštesnioji šviesa.
Europa labai panaši į tokį nedarnų variklį. Ten yra daug grupių, senų ir naujų, taip pat vienišių, kurie nepriklauso jokiai grupei. Reikia pasistengti visus nukreipti viena linkme, įtraukti į bendrą judėjimą.
Kiekviena grupė, kuri turi patirties, jėgos, juda tinkama linkme, supranta ir jaučia, kad būtent susivienijime atsidaro įėjimas į tikrąjį pasaulį iš tokios nesąmoningos būsenos, kurioje dabar esame.
Būtina suprasti, kokia atsakomybė tenka kiekvienam, kuris pasiekė aukštesnę būseną. Jis turi pradėti vilkti visą šį sugriuvusį vežimą, kuris nenori pajudėti. Tai bus mūsų ataka dėl suvienijimo.
Nebūtina laukti kongreso, mes galime ir anksčiau pasiekti tokį susivienijimą, kuris suplanuotas Kūrėjo programoje.
#228523

Iš 2018 m.birželio 17 d. pasiruošimo kongresui pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmasis pasaulinis virtualus kongresas

Tikras darbas – tarp kongresų

Pradininkų tauta

Niekas mums netrukdo visą laiką išlaikyti geriausią jausmą, kuris tik buvo mūsų gyvenime, kokį patyrėme kongrese, kai jautėme vienybę, ryšį tarp mūsų ir Kūrėjo, dvasinį atskleidimą. Jei nusileidžiu iš šios būsenos, vadinasi, pats esu dėl to kaltas, nes nepridėjau savo pastangų.
Mus pabudino iš aukščiau Kūrėjas, ir pabudimas turi likti. Aukštesnysis rodo pavyzdį, kokie turime būti, o mums reikia tai pratęsti. Pabudimas neturi priklausyti nuo kongreso fizinės vietos. Jei nėra pabudimo, vadinasi, nėra Kūrėjo, grupės didybės, – o ties tuo galima dar geriau dirbti kaip tik po kongreso, kasdienybėje.
Pertraukas tarp kongresų reikia suvokti, kaip galimybę stengtis patiems, kurią mums davė Kūrėjas šiame gyvenime. Dvasinio indo kūrimas vyksta būtent „tamsoje“, „naktį“. Reikia matyti visus savo gyvenimo įvykius, kaip susijusius būtent pagal šį principą, kad „buvo vakaras ir buvo rytas – pirmoji diena“. Tik taip reikia suvokti savo gyvenimą.
Iš aukščiau mums suteikia vienybės akimirkas, dvasingumo artumą, kad mes vėliau tai pratęstume, kai išnyks pabudinimas iš aukščiau. Reikia patiems išsaugoti šį vidinį jausmą nors su tokia jėga, kuri buvo suteikta iš aukščiau, tarsi nebūtume išėję iš kongreso.
Kūrėjas pakėlė mus į kažkokią pakopą ir paliko, o mums reikia likti joje. Nėra gerai, jei krentame, juk mes jau turime pavyzdį, kaip tęsti. Ir tada Kūrėjas pakelia mus į dar kitą pakopą ir dar aukščiau – taip kiekvieną kartą.
Kai Kūrėjas palieka mus, Jis atskleidžia, kokias vietas mums reikia užpildyti Jo didybe. Vienintelis dalykas, kurio mums trūksta, yra Kūrėjo didybė.
Svarbiausia stengtis išlaikyti nuolatinį ryšį su kitais, kaip kongrese, ir neleisti šiam jausmui išblėsti, pratęsiant jį visomis įmanomomis priemonėmis. Ir tada pamatysime, kad visi mūsų gyvenimo įvykiai – grįžimas į darbą ir prie visų kasdieninių reikalų – suorganizuoti Kūrėjo būtent tam, kad užpildytume visas šias kasdienines tuščias ertmes pabudimu, dvasingumo didybės pojūčiu ir Kūrėjo svarbumu.
Turime laikytis šios būsenos, neleisdami sau nukristi. Būtent tai yra visas mūsų darbas. Kongrese nereikia ypatingai dirbti, ten veikia įkvėpimas, suteiktas iš aukščiau, ir viskas vyksta savaime. O šiandien reikia savo pastangomis, malda ir visomis įmanomomis priemonėmis neleisti šiam nubudimui atslūgti. Dabar atėjo laikas dirbti.
Todėl kongrese mes ne „pasiekėme“ sėkmės, o ją „gavome“. Štai šiandien, po kongreso, mums reikia pasiekti sėkmę. Galima pasakyti, kad kongresas, kitaip tariant, susirinkimas, vienybė, prasideda būtent dabar!
Jei mes teisingai suprasime, kaip išnaudoti kongreso laiką ir laiką tarp kongresų, tai teisingai realizuosime mūsų pasiektą vienybę. Viskas patikrinama būtent kasdieninėmis būsenomis, kur ir slypi visas darbas. Tai imkime ir pratęskime!
#226477

Iš 2018 m. gegužės 8 d. pamokos pagal temą „Kūrėjo didybė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmasis pasaulinis Virtualus kongresas

Kelias viršun iš tamsios egoizmo šachtos

Beribė vienybė

Mūsų pirmojo Virtualaus kongreso tikslas – susivienyti. Šiuolaikinės kartos vystymasis pasiekė galutinį etapą, žymintį bendrą žmonijos išsitaisymą.
Mūsų sielos silpniausios iš visų, nusileidusių į šį pasaulį per šešis tūkstantmečius, tad nebegalime veikti taip, kaip didieji senovės kabalistai, atskleidusieji dvasinį pasaulį pavieniui, mažose grupelėse.
Šiandien labiau siekiama dvasingumo, atskleisti Kūrėją, tačiau tai pasiekti galės ne dvasiškai stiprūs, ne pastangų kokybe, o kiekybe, tie, kam egoizmas neleidžia visiškai atsiduoti dvasiniam tobulėjimui.
Pradedame bendrą išsitaisymą ir baigiame jį susijungdami į grupę, kuri pamažu apims visas sudužusias sielas. Vėliau prie jos prisijungs ištaisytos kitų kartų sielos, ir mes tapsime viena didele siela.
Visas mūsų ištaisymas susijęs su vienybe. Nuo Ari laikų (XVI a.) ir ypač dėl Baal Šem Tovo darbo, prasidėjo grupių, studijuojančių kabalos mokslą, kūrimas. Todėl šiandien ir mes turime stengtis susivienyti.
Tačiau, tai nėra tiesiog susivienijimas į vietinę ar regioninę grupę. Mūsų laukia didelis darbas, kurio užduotis – kad visos mūsų pasaulinės grupės pasijaustų vieninga visuma. Tuo ir užsiimsime kongrese.
Būtina įveikti kalbos barjerus, kilusius dar iš Senovės Babilono krizės – materialaus ir dvasinio mūsų susiskaldymo šaltinio. Nepaisydami sudužimo, norime virš jo susivienyti tiek materialiai organizuodami kongresą, tiek jį dvasiškai užpildydami.
Sieksime susijungti norais, sielomis. Stengdamiesi atnešti kuo daugiau vienybės į abi šias sritis, pamatysime, kad būtent taip pritrauksime taisančią Šviesą.
Kongresas turi mus paruošti tam, duoti impulsą, postūmį, pavyzdį. Žinoma, mūsų vienybė dar netobula, tai tik pradžia. Tačiau tai itin svarbus žingsnis. Jame turime matyti savo dvasinį gimimą.
Jei drauge stengiamės susivienyti virš visų kliūčių, virš visų jėgų, kurios mus skiria, atitolina vienus nuo kitų, tai ir yra teisingas darbas, mūsų dvasinė savirealizacija.
Esmė ne tai, ko mokomės pamokose. Svarbiausia – raktas – slypi ryšio tarp grupių kokybėje. Nepaisant, o tiksliau, dėl sunkumų, skirtumų, skirtingų kalbų ir laiko juostų, pasieksime tikrą vienybę.
#234270

Iš 2018 m. spalio 4 d. rytinės pamokos, tema „Tikrovės, kaip vienos, vieningos ir vienintelės jėgos suvokimas“

Kongreso rezultatas – išvada, kad „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas.“ Kas akimirką savo gyvenime turime tai nuspręsti, turime būti įsitikinę, kad Jis geras ir kuria gėrį, kitaip tariant, pateisinti Jį visuose veiksmuose.
Tai pirmojo sąlyga, nuo kurios prasideda kabalos mokslas (nuo straipsnio „Nėra nieko kito, tik Jis“) ir visame kelyje iš mūsų reikalaujama tik to. Keičiasi tik sąlygos, mūsų vidinės bei išorinės būsenos. (Iš esmės tai viena būsena, mums tik atrodo, kad skirstoma į vidinę ir išorinę.)
Kad imtume gyventi šio principo viduje: „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ būtina dirbti grupėje, sudarytoje iš dešimties žmonių. Ir ši būsena prasideda nuo stadijos „užuomazga“ (ibur), kai visur anuliuoju save šio principo atžvilgiu.
Tai reiškia, kad prilimpu prie aukštesniosios pakopos esant bet kokioms sąlygoms, kurias Jis sukuria, visiškai anuliuodamas save. Taip tampu dvasiniu embrionu.
Štai šią būseną norime pasiekti ir todėl kongrese kalbėjome vien apie tai: kaip realizuoti šią būseną, kokie turi būti mūsų tarpusavio santykiai grupėje, kuo kiekvienas turi padėti kitiems ir pan. Viskas tik apie tai, kaip pasiekti būseną „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ embriono pakopoje.
Kodėl taip ilgai kalbėjome apie tai, ką galimą pasakyti per pusę minutės? Esmė ta, kad ši būsena realizuojasi ne viename žmoguje, o per ryšį tarp žmonių. Šio ryšio viduje atsiskleidžia problemos, juk mes atskleidžiame savo sudužimą.
Darbas, siekiant įtvirtinti principą „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“, prasideda prijungiant prie jo sudužusius norus, kad jis realizuotųsi tarp jų. Būtent „tarp“ mūsų, o ne kiekviename iš mūsų.
Nepakanka tiesiog pasakyti, kad prilipau prie Kūrėjo: ryte pabundu su mintimi apie Jį ir į viską, kas vyksta žiūriu, kaip į išeinantį iš Jo. Tai gerai, tačiau tai tėra abstrakčios žinios, o ne praktiniai veiksmai. Jei noriu iš tiesų realizuoti šį principą tinkamai, turiu tai įgyvendinti grupėje. Tai visas darbas.
Tad kongresas mums reikalingas bendram darbui. Nepakanka skaityti straipsnių pačiam ar net juos išmokti atmintinai, juk svarbiausia realizacija – tarp mūsų. Kartu iš straipsnių ištraukiame vis daugiau informacijos ir kaskart juos suvokiame naujai: vis giliau.

Iš 2018 m. sausio 7 d. pamokos „Darbas tobulumo būsenoje įeinant į ibur“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito tik Jis“

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“