Kabalos mokslas ir gyvenimo prasmė » Kongresai, įvykiai

Išsaugoti tai, ką pasiekėme

rima — Sun, 01 Jan 2012 16:20:58 +0000

Nuo šiol turime stiprinti tai, ką pasiekėme, auginti tą vienybę, kuri gimė tarp mūsų kongrese. Šis taškas turi daugkart padidėti, ir nors pradžioje kelias rodėsi neįveikiamas, nepabaigiamas, iš tikrųjų taip nėra. Dvasiniai etapai daug trumpesni už pirmąjį, paruošiamąjį.
Kai pakylame iš Malchut ir susiliejame su Zeir Anpinu, dvasinė jėga sustiprėja 60 kartų, o kai Zeir Anpinas pakyla į IŠSUT, sukuria 600 kartų didesnį poveikį. Kiekviena nauja pakopa įjungia 10 sfirų ir prideda dar vieną įkrovą, stiprindama mūsų galią didėjančia tvarka: 6 000, 60 000.
Nepamirškime ir to, kad dvasinio pakilimo reikalauja visas pasaulis. Turime perduoti jam išsitaisymo metodiką, visuotinio susivienijimo metodiką. Turime ištaisyti krizę šiame pasaulyje, nes ji plėsis, apimdama visus be išimties, iki paties paskutinio kaimo, mažiausio kampelio. Ji pasireikš kiekvienoje šeimoje ir kiekvienam asmeniškai. Tai įvairialypė krizė, apimanti visas žmogaus veiklos sritis.
Todėl mums visiems teks dirbti auklėtojų, metodikos platintojų vaidmenyje. Kol visas pasaulis neužmegs bendro abipusio ryšio, kol visi netaps tokie kaip mes dabar, krizė nesibaigs. Mes manome, kad tai neįmanoma, tačiau iš tikrųjų pasauliui bus truputį lengviau nei mums. Didesnėje masėje norai ir mintys lengviau sklinda vidinėmis tarpusavio ryšio gijomis. Juk bendra siela niekur nedingo – mes atskirti tik savo pojūčiuose. Žmonės labai greitai supras mus, suartės ir susijungs su mumis.
Svarbiausia dabar – sustiprinti jungimosi jausmą, kilusį kongrese. Tai tikrieji dvasiniai vartai. Tarp mūsų yra naujokų, kuriems tiesiog patiko būti su draugais; yra žmonių, kurie jaučia kažką daugiau; yra žmonių, kuriems šis jausmas pasireiškia jau kaip dvasinis atskleidimas, kaip pirmas suvokimas, o ne tik kaip susijungimas, o kai kurie netgi pasistūmėjo dar toliau. Mes atstovaujame visam spektrui, aš esu labai patenkintas šiais slenksčiais bendrame inde, kurie rodo, kad jis gyvena ir vystosi.
Dabar tereikia įsitvirtinti, pamatysite, kad tai sąlyginai lengva. Turime nors truputį saugoti mūsų vienybę, nepaisydami trukdžių. Mes grįžtame namo ir svarbiausia tada – saugoti, saugoti tai, ką pasiekėme.
Aš laikausi draugų, nekreipdamas dėmesio į atstumą, o į pasaulį žvelgiu iš šalies. Tarsi sėdėčiau lėktuve ar traukinyje ir visas pasaulis man – ten, už lango: išorėje viskas praslenka pro šalį, o man svarbu tai, kas vyksta viduje. Ši vidinė ugnis svarbesnė nei kas nors kita, svarbesnė už patį gyvenimą. Aš viską sudėlioju į vietas, suskirstau pagal svarbą, o tada svarbiausia – išsilaikyti viršuje, piramidės viršūnėje, pojūtyje, kurio pasiekiau. Su juo aš pasiruošęs numirti, nes jame slypi amžinybė.

Iš 2011 m. gruodžio 9 d. pamokos pagal straipsnį „600 tūkstančių sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės taško gimimas

Laikas atėjo!

Pasaulio labui, Kūrėjui džiaugsmui

Kol kas nežadinkite miegančio liūto

rima — Fri, 23 Dec 2011 06:16:50 +0000

Po kongreso apėmė niūroka būsena, lyg apgaubė rūkas, bet tai – gerai. Taip ir turi būti. Po sočių pietų tampi storas, nerangus, negali judėti.
Taip ir po kongreso – pripildei savo „pilvą“ visais puikiais pripildymais, kurie ten buvo, ir po truputėlį pradedi virškinti, dėl to šiek tiek atsipalaidavai. Lyg žvėris, kuris pasisotino ir dabar snausdamas laukia, kol kūnas suvirškins maistą.
Pamatysi, kaip už savaitės kitos, grįši prie įprastos būsenos. Negalima vengti jokios būsenos – reikia tik tyrinėti jas iš šalies. Dabar esi tokios būsenos, kai tavęs niekas nejaudina – nei draugas, nei mokytojas, nei kabala, nei apskritai pasaulis. Nieko nenori – tik miegoti, negali ir nenori pabusti, paklusniai pasiduodamas tėkmei.
Nesipriešink, pasistenk iš pradžių išnagrinėti šią būseną kaip mokslininkas tyrinėtojas. Dabar tau viskas nesvarbu, nieko nesinori, tik mėgautis savo dykaduoniavimu. Jautiesi kaip visiškas nulis, kurio širdyje ir galvoje tvyro rūkas, tarsi snaudi.
Tad išnagrinėk šią būseną atidžiai ir rimtai, kad suprastum, kodėl ją gavai ir ko Kūrėjas iš tavęs nori, kuo tokia būsena naudinga?
Pirmiausiai išnagrinėk ją, o ne venk. Tada suprasi, ką daryti toliau.
Tokios būsenos neišvengiamos. Jos mus apima tarsi liūtą, kuris pagavo grobį, pasisotino, o dabar ilsisi. Kai gauni pripildymą, reikia laiko jam įsisavinti. Tai ganėtinai ilgas periodas, jis reikalingas, kad iš naujo susitvarkytų visos sistemos.
Privalu kontroliuoti šį procesą, o ne stengtis jį tuoj pat nutraukti.
Nesibaimink, kad niekada neprabusi – mes tau padėsime. Tereikia nuolat tikrinti savo būseną, ne kovoti su ja, o tik suprasti, kur esi. Nesigraužti, kad esi bejausmis gyvulys, o tik žiūrėti į save, į savo būsenas iš šalies. To užtenka.
Savigrauža – jau negerai. Ji nepadeda ir netaiso! Juk galop imsi save teisinti, guostis tuo, kad nesutinki su tokia būsena. Taip pradeda veikti apsauginė egoizmo jėga.
Tačiau, jei stebi kaip nepriklausomas mokslininkas savo gyvūninį kūną kaip miegantį sotų liūtą, matai kokį procesą pereini. O pabudimas ateis.

Iš 2011 m. gruodžio 15 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai atslenka tamsa

Kritimas – tai džiaugsmas

Vienybės taško gimimas

rima — Thu, 22 Dec 2011 06:00:10 +0000

Kongresas baigėsi. Jame pasiekėme didelės sėkmės, nes patyrėme mums visiškai naują dvasinę būseną. Tai bendro vieningo naujai gimusio noro pojūtis, kuris yra aukščiau mūsų ir laiko mus viršuje. Jei prisijungsime prie jo, tai pakilsime aukščiau mūsų kūno, aukščiau mūsų pasaulio.
Šis noras – kol kas mažytis, mes dar negalime jame pajausti Aukštesniojo pasaulio. Iš jo, tarytum iš sėklos lašo turi išsivystyti parcufas – dvasinis kūnas, mūsų bendra siela.
Baal Sulamas straipsnyje „600 000 sielų“ rašo, kad kūrinijoje sukurta tik viena siela, kuri pasidalijo į 600 000 dalių. Mūsų užduotis – surinkti šias dalis į vieną.
Sujungdami jas aukščiau mūsų egoizmo, nepaisydami jo, pradedame jausti šiame taške erdvės plėtimąsi, o šioje erdvėje – Aukštesnįjį pasaulį.
Šį tašką atskleidėme, tartum radome, pajautėme ir dabar suprantame, kur jis apytiksliai yra, kaip pakilti aukščiau savęs, kaip susisiekti su juo, kaip pradėti jį jausti ir kaip su juo gyventi.
Šis pojūtis nuolat išslys, netgi manysime, kad jis visiškai dingo. Tačiau jis niekur nedings, nes nėra dingimo dvasiniame. Bendromis pastangomis grupėje, net tuo, kad vėl įsijungiame kongreso įrašą, dėl jėgos, sklindančios iš jo, sugebėsime vėl prisijungti prie šio taško.
Mums gimė bendras sąlyčio taškas, esantis ne mumyse, iš kurio pasistengsime išvystyti naują bendrą kli. Tai jau kitas vystymosi etapas.

Iš virtualios 2011 m. gruodžio 11 d. pamokos

Kongresas Tel-Avive, 2011 (3)

rima — Thu, 08 Dec 2011 18:34:59 +0000

5 pamoka

6 pamoka

7 pamoka

Kongresas Tel-Avive, 2011 (2)

rima — Wed, 07 Dec 2011 17:11:22 +0000

2 pamoka

3 pamoka

4 pamoka

Kongresas Tel Avive, 2011 (1)

rima — Tue, 06 Dec 2011 17:27:08 +0000

Atidarymo ceremonija

1 pamoka

Nauji skoniai Kūrėjo virtuvėje

rima — Mon, 05 Dec 2011 06:01:36 +0000

Klausimas: Kaip turime tarpusavyje susivienyti prieš kongresą? Kaip jam pasiruošti, kad viską pajaustume teisinga forma?
Atsakymas: Mes nedarome nieko nauja – skaitome tuos pačius straipsnius, girdime tą patį ir, vis dėlto, yra parašyta: „Tegul bus tavo akimis kaip nauja“. Kodėl kaip nauja? – Kadangi tai tu atsinaujini – vis daugiau atskleidi savo avijutą, savo naujas suvokimo detales.
Jeigu mums patiekia naują patiekalą, nežinome, kaip jį valgyti. Po to, kai paragaujame jį daug kartų, prie jo priprantame kaip prie mamos virtuvės, kuri artima nuo vaikystės, būtent tuomet pajuntame geriausią jo skonį.
Tas pats vyksta dvasiniuose parcufuose: pirmą kartą įeina Šviesa – tai viso labo Šviesa nefeš, antrą kartą į tuos pačius senus rešimot įeina jau Šviesa ruach, trečiąjį kartą – jau Šviesa nešama. Ir taip toliau.
Taigi kiekvieną kartą judėdamas į priekį, žmogus grįžta prie išmokto dalyko ir atranda jame gilesnę prasmę, pajunta geresnį skonį, kaip pasakyta: „Valgysi seniai pasiruoštas atsargas“. Taip ir mes. Kiekvieną kartą, toje pačioje vietoje – tik vis gilesnė prasmė, mes turime būti labiau sujungti vienas su kitu, vieningesni ir siekiantys tikrojo susivienijimo. Tikėkime tuo ir pakelkime mūsų maldą, tegul ji tampa tarpusavio laidavime „visuomenės malda“.

Iš 2011 m. lapkričio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Kas nori labiau susijungti?

Prieš ataką

Atsistosime po Šviesa

rima — Mon, 05 Dec 2011 06:00:50 +0000

Vieninga Jėga veda mane prie tokios būsenos, kurioje yra ji pati – prie davimo ir meilės savybės. Kaip sužadinti jos poveikį sau? Juk davimas – tai Šviesos savybė, manyje jo paprasčiausiai nėra. Tačiau aš galiu gauti davimo jėgą iš aplinkos, jeigu ją organizuosiu taip, kad ji suteiktų man tokį troškimą.
Juk aš gavau tik „tašką širdyje“ – mažytį norą, nukreiptą neaišku į ką. Jis neturi kontūrų, neturi formos, aš nežinau, kas tai yra. Tai matome iš naujokų, kurie ateina pas mus sunerimę, įsielektrinę, dar patys nežinodami, ko nori. Iš kur gi paimti tikrą, tvirtą norą, tiksliai nutaikytą į dvasinį pasaulį?
Jį gaunu iš išorinio faktoriaus – iš aplinkos. Organizuoju aplinką taip, kad ji veiktų mane ir aprūpintų pageidaujamu poreikiu. Kitais žodžiais tariant, formuoju dirbtinę sistemą, svetimą, dirbtinį faktorių – gaminu jį savo rankomis, norėdamas, kad jis spinduliuotų man dvasinį norą. Aš formuoju tokią grupę, kuri man plaus smegenis ir nuolat kartos apie davimo, meilės artimui, Kūrėjui, dvasinio pasaulio svarbą.
Viską, ko aš kol kas noriu „dirbtinai“, duodu grupei. Tai gali daryti kiekvienas iš mūsų, juk mėgstame mokyti kitus gerų veiksmų. Aš kviečiu grupę vienytis ir laiduoti vienas už kitą, tarytum jau pats to būčiau pasiekęs, bet ir grupė grąžina įtaką man įvairiausiomis poveikio formomis, kurios mane įkvepia. Man reikia tik nulenkti galvą prieš draugus, kad jie galėtų mane veikti, be perstojo kimšdami man į galvą idėją tokios vienybės, kokia ji buvo iki sudužimo.
Jeigu grupė gali mane veikti, gaunu iš jos teigiamą impulsą ir pradedu judėti pirmyn. Noriu, kad tai įvyktų, tada kreipiuosi į tą pačią grupę, siūlydamas vienytis: „Nagi, padarykime tai“. Kartu mes dirbame, siekdami tarpusavyje davimo savybės, susitelkimo, vienas kito jautimo, taškų širdyse sujungimo. Stengdamiesi būti kartu, visi drauge kreipiamės į Šviesą.
Tam reikalinga „daugelio malda“, bendras prašymas, nes asmeninis prašymas nepadeda. Tik prašant kartu, Šviesa priima mūsų kreipimąsi. Juk stovime petys į petį, norėdami, kad Ji ateitų ir mus suvienytų. Štai tada Šviesa ir veikia.
Vadinasi, kuo didesnė mūsų noro jėga, tuo galingesnę Šviesą sužadiname, ir Ji sujungia mus į vieną.
Čia veikia tik dvi jėgos. Jeigu norime susivienyti Šviesos atžvilgiu, tada Ji mus sujungia. Tokia yra dvasinių procesų fizika, ir nieko čia nėra tokio, kas peržengtų tikslių dėsnių ribas.
Juk Šviesa yra nekintančios būsenos: jeigu aš palįsiu po Ja, „atsistosiu po žibintu“ – jis apšvies mane, o jeigu pasitrauksiu – vėl atsidursiu tamsoje. Vadinasi, viskas priklauso nuo mūsų. Mūsų pasirinkimas laisvas: norite judėti pirmyn – vienykitės, nes tuo jūs atsistojate po Šviesa. Jeigu nesivienijate, tai Ji jūsų neveikia.
Be to, reikalingas dar vienas ketinimas: mes tai darome dėl visų sielų, dėl visos žmonijos. Juk ateina nauja epocha, ypatingas periodas, kai visi turi įsitraukti į vystymosi procesą. Būtent todėl visi jaučia krizę.
Mūsų užduotis – paaiškinti žmonijai, kad globaliame pasaulyje visi turime susijungti į vieną didžiulę grupę. Taip, mes egoistai, bet jeigu stengiamės, kad ir nerezultatyviai, jeigu nors truputį šito norime, tai patenkame po Šviesa, kuri mus veikia ir vienija.
Tik tokiu būdu žmonija, su mumis priešakyje, eis galutinio ištaisymo link.

Iš 2011 m. rugpjūčio 5 d. 1-osios pamokos Vokietijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplenkiant gamtą

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Prieš ataką

rima — Thu, 01 Dec 2011 06:01:20 +0000

Svarbiausias mūsų darbas – pakilti aukščiau savo minčių ir norų, sugebėti atsijungti nuo jų ir pakilti į tą aukštumą, kur esame visi drauge – ten, kur yra siela. Pasaulyje yra tik viena siela.
Todėl parašyta, kad prieš gaudami Torą Izraelio sūnūs privalėjo tris dienas susilaikyti – kiekvienas mėgino pakilti aukščiau savo žemiškų rūpesčių, minčių, norų, išskaičiavimų, kad pasišvęstų tik aukščiausiajam tikslui.
Tai nėra paprasta, reikia atkaklaus, kruopštaus darbo, tarsi rinktume smulkius grūdelius, kol visus iki vieno surinksime ir pasibaigs visi mūsų egoistiniai išskaičiavimai. Kol žmogui nustos busti niekingi norai ir mintys, traukiantys jį į skirtingas puses, tuomet jis beveik bus pasiruošęs įsijungti į aplinkos mintis ir norus.
Šis asketizmas ir susilaikymas, milžiniškos pastangos siekiant pasiruošti nėra paprastas dalykas. Žmogus privalo sugriauti savo ego, išeiti iš savęs, tikromis fizinėmis pastangomis ištrūkti iš savo kampo ir fiziškai įsijungti į kitus. O vėliau pasistengti nulenkti galvą ir priimti iš jų dvasią, kuri jį veiks. Negalima duoti savo mintims jokios laisvės, nes jį gali išsviesti jį už šios visuomenės, grupės ribų.
Žmogus privalo nusilenkti ir per jėgą, materialia forma ir vidumi, dvasiškai, mintimis, norais, susitelkti ir susikaupti taip, kad viskas būtų aplinkos valioje. Reikia atitrūkti nuo savęs! Tegul žmogų veikia tai, kas yra aplinkoje, kad jame neliktų nei savo proto, nei širdies, ir jį valdytų tik tai, kas yra visuomenėje.
Tai – pirmasis pasiruošimo įsijungti vienam į kitą etapas. Jeigu mums pavyks tai padaryti, jau galėsime kalbėti apie Aukštesniosios jėgos, grupės jėgos poveikį.
Grupė – tai nėra tas fizinis darinys, kokį įsivaizduojame, nėra fizinių kūnų grupė. Mus paveiks vidinė grupės jėga ir jos turima grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri kiekvienam įkvėps šventumą, pakilimą aukščiau savęs paties. Tame pakilime jis pradės jausti bendrą jėgą, užpildančią pasaulių sistemą, tuomet supras, apie ką buvo kalbėta.
Todėl svarbiausia mūsų kongrese, jau prieš jį, nors tris dienas (ir jau tiesiog nuo šios dienos pradėti save pratinti) pakilti aukščiau visų pašalinių minčių ir išskaičiavimų, apsiriboti tik būtinais dalykais, kurių negalima atsisakyti. Ir visame kame vadovautis tikėjimu aukščiau žinojimo.
Ypač per paskutines tris dienas prieš kongresą privalome pradėti tikrą ataką, susilaikymo dienas – ir fiziškai, ir mintimis, ir norais, kad turėtume vienintelį tikslą ir jaustume kuo mažiau kliūčių.

Iš 2011 m. lapkričio 11 d. kongreso „Arvut“ 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuriant naujo pasaulio modelį

Nepaleiskite Šviesos!

Tai turi nutikti čia ir dabar

Kongresas Tel-Avive, 2011 m.

rima — Thu, 24 Nov 2011 19:36:40 +0000

2011 m. gruodžio 6 – 8 dienomis, Tel Avive (Izraelyje) įvyks kabalistinis kongresas.

Jūsų laukia trys džiaugsmo ir linksmybių, mokymosi, pokalbių ir pažinčių, o SVARBIAUSIAI – VIENYBĖS dienos. Mūsų vienybėje atskleisime tikrą brangenybę – savybę, kurios padedami, atversime visus pasaulių lobynus! Atskleisime ją su sąlyga, kad susijungsime vieni su kitais!

Registracija >>