Bulgarijos kongresas. 4–oji pamoka
Klausimas. Jūs dažnai sakote, kad pavydas, pyktis ir garbės troškimas padeda grupės draugams pajudėti susivienijimo link.
Atsakymas. Jeigu draugai grupėje siekia susivienyti ir pajunta įvairiausias kliūtis – pavydą, neapykantą, atstūmimą, – tai jie turi suprasti, kad tai specialiai duoda Kūrėjas tam, kad jie siekdami vienybės įgautų papildomų jėgų, reikalingų pirmajai pakopai įveikti.
Todėl, kai einame pirmyn, visada gauname kliūčių, nes mūsų potencialo per mažai tam, kad pakiltume aukštyn. Truputį pakilau, bet to per mažai, ir esu numetamas žemyn. Dar truputį pakilau – ir vėl bloškiamas žemyn. Visos šios mažos kliūtys paskui sumuojamos.
Negalime vienu šuoliu pasiekti pirmosios pakopos. Sakykime, kad esu ant „nulinės“ pakopos, nuo kurios turiu pakilti iki pirmosios.
Kaip galiu tai padaryti? Kūrėjas suskirsto šią pakopą į daugybę būsenų, kurių metu judu aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn.

Negaliu pakilti aukščiau tam tikro lygmens, todėl pakylu, bet nežymiai.
Užtat po to sumuojamos visos mano buvusios būsenos, kurios buvo būtinos, kad pakilčiau į pirmąjį lygmenį.
Žmogui atrodo, kad nuolat vyksta vienas ir tas pats – netgi galbūt viskas vyksta blogiau nei anksčiau! O iš tikrųjų visa tai sumuojama, kaip pasakyta, kaip kad dedant grašį prie grašio susikaupia didelė suma, kol po grašį surinksime visą mūsų turtą, kuris pasireikš vienu kartu.
Todėl pats svarbiausias dalykas mūsų kelyje – tai kantrybė! O tas, kuriame prabyla išdidumas, pasiliks, kaip sakoma, prie savo interesų nieko nepešęs, jam nieko neišeis. Svarbiausia – kantriai palenkti pačiam save.
Juk visos būsenos, kurias išgyvename – dar kongresas, dar platinimo akcija, dar pamoka, dar seminaras ir t. t., – viskas kaupiasi. Šie veiksmai niekur nedingsta, jie amžiams įtraukiami į jūsų „apskaitos lapą“, kuris nurodo, kiek jums dar liko iki pirmosios pakopos.
O ją pasiekus viskas tampa aišku, toliau einate matydami. Bet pirmoji pakopa pati sunkiausia, todėl ji vadinama „išėjimu iš Egipto“. Visos kitos pakopos irgi nėra paprastos, bet jas įveikiame suprasdami, sąmoningai, jausdami pažangą. O pirmoji pakopa – visiškai mums uždengta.

Iš 2013 m. lapkričio 1 d. 4-osios Bulgarijos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinis skirtumas

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Amerikos kongresas. Pirmoji pamoka
Šiandien mes labai arti išsitaisymo. Iš esmės mes jau įžengėme į tą etapą, kai iš tikrųjų įgyvendiname išsitaisymą.
Tai kodėl žmonija atrodo dar egoistiškesnė? Kur mūsų pastangų efektas?
Esmė ta, kad žmonės vis dar neturi priežasčių keistis į gerąją pusę. Bendras egoistinis noras tebesivysto ir dar nepasiekė taisymosi. Priešingai, jis tampa vis blogesnis.
Ir čia turime paaiškinti, koks yra tas etapas, kuris vyksta prieš pakilimą.
Jei žmogaus noras būtų mažas, žmogus nemąstytų apie nieką, išskyrus maistą, vandenį ir nakvynę. Turėdamas didesnį norą žmogus siekia pažinti pasaulį, pamatyti naujas vietas, nuplaukti už jūros ir t. t. Paskui jis ima siekti žvaigždžių, žvelgia į atomų gelmes.
O kai noras išauga dar didesnis, žmogus nukreipia žvilgsnį į save: „Kas vyksta su manimi?  Nejaugi viskas baigiasi mirtimi? O galbūt už šios „užsklandos“ yra dar kažkas?“ Dabar jam maža to, ką geba suvokti penki jutimo organai, jis nori pakilti aukščiau jų, nori išsiaiškinti, ar yra kažkas iki jiems atsirandant ir jiems išnykus?
Visa tai kyla iš mūsų noro. Vystydamasis jis išauga, nuolat didėja, kol dalis žmonių iškelia sau svarbiausius klausimus: „Dėl ko reikia gyventi? Kokia gyvenimo prasmė? Kas vyksta su manimi ir pasauliu? Kas slypi anapus mano būties? Kokia jėga mane valdo?“ Žmogui kyla jausmas, kad tokia jėga yra. Ir tada jis nori pažinti ją, nori atverti šio pasaulio „dėžutę“, prasiskverbti į jo paslaptis, atspėti gyvenimo paslaptį ir paskirtį.
Anksčiau panašūs klausimai domino vienetus. O šiandien tokių žmonių milijonai – ir jie ateina norėdami gilintis į kabalos mokslą. Jokia kita metodika negali jų nuraminti. Joks hobis, jokia religija, joks mokymas. Pats noras vystydamasis neišvengiamai atveda juos į kabalą.
O tuo metu mūsų pasaulis pasineria į tamsą. Juk kai noras auga ir neprisipildo, gyvenimas tampa jam tamsa…

Iš 2013 m. lapkričio 16 d. Amerikos kongreso pirmosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikalinga kabala masėms?

Begalybę pasieks kiekvienas

Pasaulinis Bnei Baruch organizacijos kongresas vyks 2014 m. vasario 6-8 dienomis.
Prieš kongreso atidarymą 2014 m. vasario 4 ir 5 dienomis bus pravedami intensyvūs integraliojo švietimo metodikos mokymai mūsų draugams iš užsienio.
Kongresas vyks naujame Bnei Baruch organizacijos pastate.
Prašome pranešti visiems draugams, nes iš anksto įsigyti bilietai žymiai pigesni.

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Abipusis vienas kito pripildymas vadinamas davimu, meile. Aišku, kad tai nėra fizinės mūsų pasaulio sąsajos, nors ir jos atsiranda kaip dvasinių tarpusavio sąveikų pasekmė.
Svarbiausia tai, kad randame galimybę pripildyti vienas kitą, t. y. įgyvendinti savo norą, ir tokiu būdu pasiekiame tobulybę.

Didysis kabalistas Ari rašė, kad iki kūrimo pradžios buvo tik paprasta, viską savimi pripildanti Šviesa. Po to ji susitraukė, palikdama tuščią erdvę, į kurią nusidriekė spindulys, kuris ir sutvėrė visus pasaulius, tarp jų ir mūsų, pačiame žiojėjančios tuštumos centre.
„Žiojėjančios tuštumos“ būseną pažymėkime kaip I būseną, kurioje yra tik Nefeš – pati silpniausia šviesa. Po to įvyko Pirmasis susitraukimas (Cimcum Alef) ir ekrano (masach) suskaldymas – II būsena. Dabar turi įvykti Visiškas ištaisymas (gmar tikun) – trečioji būsena.

Visiškame ištaisyme (gmar tikun) prieiname būseną, kuri vadinama NaRaNHaJ, vadinasi, atsiranda milžiniškas šviesų kiekis, kurios 620 kartų didesnės už pirmapradę Nefeš šviesą.
620 – tai sąlyginė sąvoka, ne milijardų milijardai, o kokybiškai visai kita savybė, nes savo išsitaisymu pasiekiame pačios aukščiausios Šviesos, sukūrusios visą materiją, savybę.
Juk Šviesa mūsų pasaulio materiją pagimdė iš mažos milžiniškos energijos kibirkšties. Įsivaizduokite, kokia energija buvo Didžiojo Sprogimo metu, jei iš jos susiformavo materija, energija, informacija, vystymosi programa, ir visa tai, apie ką dar nieko nežinome!
Visa tai atsirado iš Šviesos kibirkšties, kuri plonu kanalu pasiekė mūsų pasaulį ir sprogo jame. Kodėl tai įvyko? Todėl, kad Šviesos – šios gyvybinės energijos – savybė yra priešinga materijos savybei, o tai ir sukėlė sprogimą. Tokiu būdu Šviesos energija patenka į materiją, ir ši pradeda vystytis.
Kitaip sakant, mikrošviesos, mažos dalelės energija – dvasinis fotonas, susiduria su joje užsimezgančia materija, Šviesa sklinda per keturis etapus ir paskutiniame sukelia priešingos materijos pasireiškimą iš savęs. Tai studijuojame iš keturių tiesioginės Šviesos sklidimo etapų Begalybės pasaulyje.
Kam to reikia? – Tam, kad galėtume pažinti šią Šviesą, egzistuojančią Begalybės pasaulyje ir supančią mus bei visus pasaulius. Juk mes turime išeiti už jų ribų, pakilti virš visos kūrinijos, virš visos materijos.
Todėl, jeigu norime išeiti iš mūsų būsenos, tai turime nueiti visą kelią, nuo nulinio iki paties aukščiausio taško – visas 125 laipsniško pakilimo virš mūsų materijos, virš mūsų prigimties, pakopas.
Visa tai įgyvendinama tik grupėje ir tik pagal principą: grupė, kurioje tai įgyvendinama, dešinė pusė, kairė pusė, veržimasis pirmyn. Be to, ego nuolatos vystosi, bet tik mums įsijungus į grupę. Jeigu aš, jausdamas atstūmimą, neartėju prie grupės ir nedirbu su juo, tai neturiu galimybės savyje pajusti tikrojo ego. Paprastas žemiškasis egoistinis kiautas tam neturi reikšmės.
Tai tinka tiek moterims, tiek vyrams. Sukandus dantis reikia atakuoti šią kliūtį (įsijungimą į grupę), pradedant nuo paprastų apsikabinimų, dainų, bendro darbo. Tačiau svarbiausias yra vidinis įsijungimas – kaip ir kiek noriu šiame darbe save kontroliuoti, kiek esu pasiruošęs susijungti su savo draugais, būti juose.
Šia tema yra daugybė straipsnių. Įdomiausia tai, kad per daugelį metų jūs įvairiuose pažinimo lygmenyse skaitysite tuos pačius straipsnius, ir kas kartą tą patį tekstą suprasite visiškai naujai.
Visi mes esame tarpusavyje sujungti kaip dėlionėje. Tai tokia daugiapakopė ryšių sistema, kuri galiausiai suformuoja rutulį. Juk kiekvienas yra įjungtas į absoliučiai visus kitų norus ir visas kitų savybes. Neįtikėtina, bet tai daro Šviesa, nes mes jau esame šiose savybėse ir noruose. Šviesa tik išryškina juos, tarytum prožektoriumi apšviečia, o mes tai matome kaip kažką naujo.
Pati sistema išliko tokia pati, kokia buvo sutverta Begalybės pasaulyje, tik susitraukė mūsų atžvilgiu. Natūralu, kad norėdami į ją patekti iššaukiame Šviesą, apšviečiančią ją vis stipriau. Kadangi mes joje jau esame, tai imame jaustis vis labiau surišti, vis labiau tarpusavyje susiję.

Iš 2013 m. liepos 12 d. Sankt Peterburgo kongreso 3-iosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laipsniškas vystymasis

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Baal Sulamas rašo: „Nepaisant to, kad žmogus turi Kūrėjo poreikį, siekia pažinti gyvenimo prasmę, šaknį, siekia susijungti su Juo, pats jis negali pažinti Kūrėjo, kol nenusileis pas jį dvasia iš aukščiau, Šviesa.“
Kol kas mes tai jaučiame kaip įkvėpimą, nušvitimą, užpildymą, pakylėjimą. Jeigu žmogus jaučia tam tikrą nušvitimą iš aukščiau, tik tada jis gali išgirsti, ką sako savo knygose išminčiai. Ir tuomet matydamas, apie ką jie iš tiesų kalba, jis pradeda jais tikėti.
Tikėjimas reiškia, kad žmogus susijungia su jų žodžiais savo vidiniais pojūčiais. Tai yra jis jau tuo gyvena, ima numanyti ir suprasti, jausti ir suvokti, kad visada, visose jo būsenose – absoliučiai visame kame – jis buvo valdomas iš aukščiau. Ir jo gyvenime nieko nebuvo, kas būtų siunčiama iš aukščiau, o jis reaguotų iš apačios – visos jo reakcijos irgi nusileido iš aukščiau. Tokiu būdu jis buvo vedamas per įvairias būsenas, jame buvo žadinami įvairūs pojūčiai.
Jis neva kažką darė, kažkur ėjo, bėgo, kažkas pavykdavo, kažkas ne ir t. t. Vidinėmis pastangomis, moraliniais jausmais, fiziniais veiksmais, nesėkmėmis ir laimėjimais jis tiesiog buvo vedamas per tas būsenas, kad palaipsniui atsirastų galimybė vis subtiliau jausti, kad jis pasiektų jautimą to, Kas jį valdo, kokiu tikslu jam tos būsenos siunčiamos ir t. t.
Žmogus ima suvokti, kad absoliučiai niekur neturi laisvos valios, visi jo veiksmai atliekami pagal Kūrėjo (Šviesos) impulsus ir jis visiškai priklauso nuo jų. Jeigu žmogui duodama didelė šio suvokimo porcija, tai jis šiame suvokime ištirpsta, jeigu maža, tai jis tiesiog žino, kas vyksta.
O jeigu jis yra kažkur per vidurį, tai patiria dvilypę būseną ir nesupranta, kaip turi veikti. Kiekvieną akimirką jis arba teisia Kūrėją, arba pateisina, ir taip visą laiką. Jam duodamas pojūtis, kad visiškai neįmanoma toliau pasilikti tokios būsenos.
Jis tarsi perpjautas pusiau ir nežino, ką daryti su šiuo gyvenimu. Staiga jis ima kritikuoti, teisti, analizuoti, kas vyksta su juo, su jo artimaisiais, pažįstamais. Pavyzdžiui, jam pakišamas artimas, dėl kurio jis ypač išgyvena, ir jis ima teisti aukštesnįjį valdymą, keikia save už tai, ką anksčiau darė, tarsi neigdamas, kad anksčiau jį valdė Kūrėjas.
Ir atvirkščiai, pateisina, supranta, kad visa tai vyksta su Kūrėjo pagalba ir tik tam, kad jame kiltų subtilesni jausmai, kad šie jausmai padėtų jam suvokti, pajusti aukštesnįjį valdymą.
Ši būsena tęsiasi ilgą laiką, palaipsniui grįžta ir atvėsta, jis linksta į dešinę arba į kairę pusę. Kai nukrypsta į kairę, ima jausti, kad tai, kas buvo anksčiau, nuo jo priklausė, ir keikia save dėl savo problemų arba dėl to, kad negali pateisinti to, ką padarė Kūrėjas.
Ir atvirkščiai, kai yra dešinėje linijoje, visiškai suvokdamas, kad visa tai atliekama iš aukščiau, tai galvoja: „O kas man belieka? Koks mano vaidmuo? Ar yra valios laisvė?“ Galvoja, kad tokioje būsenoje valios laisvės tikrai nėra: nei veiksme, nei ketinime, nei rezultate – niekur.
Taip vyksta tol, kol jis apsivalo visiškai. Tai yra visi jo apibrėžimai, abejonės pereina vidinį pasiruošimą tol, kol padaro išvadą, kad čia egzistuoja labai tiksli jo ir Kūrėjo sąveikos sistema, ir tik tiek, kiek jis siekia Kūrėjo, Kūrėjas siekia jo, ir atvirkščiai.
Dabar šiuos abipusius siekius reikia stiprinti tol, kol jie pasieks maksimumą. Kai tik tai įvyks, žmogui ims atsiskleisti tikroji sąveika su Kūrėju.

Iš 2013 m. liepos 14 d. penktosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa viską sustatys į vietas

Taisydamas save – taisai pasaulį

6-oji Sankt Peterburgo kongreso pamoka
Paradoksalu, bet jei žvelgtume iš dvasinio pasaulio į šį pasaulį, tai nėra nieko natūralesnio nei visų jungtis į vieną visumą ir su Kūrėju. Tai – vientisa, tvari, harmoninga sistema, išlaikanti nuolatinę pusiausvyrą, esanti idealios būsenos, kur absoliučiai viskas sąveikauja tarpusavyje, prisipildo, pasisotina, pasotina kitus ir pasisotina kitų sąskaita. Taigi tai ir dvasiškai, ir fiziškai visiškai sveikas kūnas.
Informacija, materija, energija, suvokimas, įsisąmoninimas – viskas egzistuoja visiškai harmoningai. Todėl ši sistema amžina: nėra laiko sąvokos, nėra pasikeitimų. Kitais žodžiais tariant, yra nuolatinis gyvenimas, nuolat vykstantys įvykiai, tačiau visi jie – būtent tam, kad kaskart vis labiau, iki begalybės būtų atskleista šio ryšio gelmė.
O pats ryšys – nuolatinis, sistema – nesikeičianti, Šviesa yra visiškoje ramybėje ir pripildo absoliučiai visą kūriniją. Mes esame joje nuolat judėdami –  nuo mažesnio prisisotinimo didesnio link. Ir pats svarbiausias malonumas –  šios sistemos harmonijos, tobulumo suvokimas, ką vadiname Kūrėjo suvokimu.
Todėl mūsų pasaulis iš ten suvokiamas kaip mažas, išsigimęs, egzistuojantis ne savo noru, kadangi Kūrėjas verčia jį egzistuoti, nors atrodo, kad toks nuodėmingas kūrinys neturi teisės gyventi. Jis tik tam ir sukurtas, kad iš savo menkumo, neigdamas jį, pakiltų ir suvoktų amžinybę ir tobulumą. Vis dėlto tai sunku padaryti, nes be šio menkumo – nieko nematome.
Tačiau jei visa tai matytume, išnyktų mūsų valios laisvė, ir mes nieko nepaisydami strimgalviais pultume tik ten. Mes visu kūnu daužytumės į sieną, į machsomą, kuris mus skiria nuo dvasinio pasaulio, kad tik jį pereitume arba išnyktume.
Tam mums ir duota paslėptis, kad mes patys sukurtume to pasaulio, į kurį veržiamės, atitikmenį, jo modelį mūsų tarpusavio ryšiuose, santykiuose vienas su kitu, su savimi, mūsų bendros grupės santykiuose su visa žmonija, su negyvąja, augaline, gyvūnine gamta.
Mes trokštame to pasaulio, įsivaizduodami jį tarsi kažkokią karalystę, kaip vaikų žaidime, ir bandome jį sukurti tarp mūsų, nepaisydami nieko, kas mums duodama čia. Mes norime pasiekti tokią tarsi ir nerealią, fantastinę būseną, nors suprantame, kaip tai nebūdinga mūsų dabartinei būčiai – juk tai visiška priešingybė logikai, visai mūsų prigimčiai, t. y. protui – turi būti visiškai kitaip.
Ir žmonija visą laiką kankinasi bandydama suprasti, kokiu būdu vis dėlto įmanoma kažką padaryti, o galiausiai išeina dar blogiau. Egoizmas vis tiek mus spaudžia rodydamas, kad nepasiekėme to, ko galbūt ir norėjome, iki pat būsenos, kai žmogui ima atsiskleisti visko, kas vyksta, sumanymas, – kam reikalingas toks egzistavimas.
Juk jei žvelgtume iš šalies, tas egzistavimas visiškai beprasmis, betikslis, nuodėmingas. Vadinasi, žmonės egzistuoja ne savo valia, kaip pelėkautuose, kad kentėtų ir visą laiką bėgtų nuo šių kančių, po to patirtų kitas kančias ir vėl nuo jų bėgtų. Ir viskas tik tam, kad pradėtume kaip nors įsivaizduoti kitokį egzistavimą – kažką tikrai vertingo, dėl ko būtų verta gyventi, kur galima būtų egzistuoti, nesigailint, kad gyveni.
Kai pradedame įsivaizduoti tokią būseną, palaipsniui imame jausti, kad ji tikriausiai išties egzistuoja – kitaip kaip gi mes ją įsivaizduotume? Ir ji greičiausiai egzistuoja ne tik kaip hipotezė, o iš tikrųjų, bet tik nori, kad mes tikrai jos siektume. Aš turiu taip jos link veržtis, kad vidumi patekčiau į ją. Ir tada pradedu jausti kažkokią pagalbą, kažkokį įkvėpimą, prašviesėjimą. Pradedu matyti, kad visa tai sumanyta ne veltui.
Būtent taip šią sistemą atskleidė Adomas prieš 5773 metus. Nuo tos dienos ir pradedame skaičiuoti mūsų kabalistinius metus – nuo tos akimirkos, kai pirmas žmogus atskleidė mūsų pasaulyje Kūrėją. Tada prasidėjo žinių perdavimas iš kartos į kartą – prie to ėmė jungtis kiti žmonės, kurie taip pat jautė savo egzistencijos beprasmybę.
Bet visada likdavo viena ir ta pati užduotis: kaip man atskleisti kitą, teisingą, tikrą pasaulį esant savo mažame nykiame pasaulėlyje? Žmonės nuolat  susidurdavo su viena ir ta pačia problema – reikia sukurti panašumą, žaisti šią sistemą, žaisti tą pasaulį.
Mes visą laiką pamirštame apie tai, ir tai tęsis tol, kol tarpusavyje nesukursime tokių sąlygų, tokio ryšio, tokių tarpusavio santykių, kurie bus beveik panašūs į Aukštesnįjį pasaulį, ir liks tik paskutinė tiksli jo realizacija, kurią įgyvendins Aukštesniosios Šviesos smūgis. Bet kol mes nepadarysime visko, kas priklauso nuo mūsų, kad pasiektume tokią būseną, mes prie to neprieisime. Kai tik padarysime viską, kad mūsų „tamsioje karalystėje“ sukurtume šį kitą pasaulį, jis iškart atsiras. Šviesa padarys jį realų, ir mes atsidursime jame.
Suprantame, kad neturime kitos išeities, tik aiškų, realų susivienijimą ir tokių sąlygų, ryšių, žmonių tarpusavio santykių sukūrimą, kurie atitiktų Aukštesniojo pasaulio sistemą – kupiną davimo ir meilės, tarpusavio įsijungimo, supratimo, palaikymo ir laidavimo. O ryšys turi būti toks, kad žmogus, kaip atskiras vienetas, išnyksta – jo nėra ir negali būti.

Iš 2013 m. liepos 14 d. 6-osios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Kodėl šis laikas toks ypatingas

Užpildyti vienam kito norus

Kūrėjas mūsų viduje padaro vietos Sau, leisdamas mums pajusti atšalimą . Iš tikrųjų tai ne atšalimas ir ne atitolimas. Mūsų  grupė buvo susitelkusi. Dabar Kūrėjas plečia šį ratą, ir jaučiame, kad esame bejėgiai prieš atsiradusią tuštumą.Prieš tai jautėmės tik savo rato viduje, kur viešpatavo kongreso pojūtis. O dabar,  jam pasibaigus, jaučiame atsiradusią tuštumą, kuri didėja sulig kiekviena diena.
Jei taip tęsis toliau, tai galiausiai visi ankstesni prisiminimai išnyks, ir mes vėl grįšime į gyvūninę būseną. Kodėl gi Kūrėjas taip daro? Tam, kad dabar, kol dar jaučiame, kaip Jis tolsta nuo mūsų ir kaip tirpsta mūsų vienybės pojūtis, panorėtume užpildyti šią tuštumą Kūrėju. Juk suvokiame, kad nesugebame savo jėgomis išsaugoti buvusio šilto jausmo ir jis vis labiau tolsta. Taip Kūrėjas atveria mumyse naują sritį, kur turėtų jaustis Jo buvimas, Jo valdžia.
Pirma: mes norime grįžti į vienybės pojūtį.
Antra: tam, kad jį išlaikytume, mums būtinas Kūrėjo vadovavimas atsiradusioje tuštumoje.
Mūsų tikslas – susivienijimas, o priemonė tam pasiekti – Kūrėjas. O dabar turime juos pakeisti vietomis, kad Kūrėjas taptų tikslu, o susivienijimas – priemone. Ir taip kiekvieną kartą naujai išsiaiškiname ir darome perversmą.

Iš 2013 m. liepos 19 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Laipsniškas vystymasis

Efektyvaus darbo sąlygos

Kaip laimėti mūšį prieš save

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Kabalistai, pažinę vidinę pasaulio struktūrą, aprašo pasaulio konstrukciją kaip daugiaplanę, sudarytą iš daugybės pasaulių. Apie tai šiandien jau ima kalbėti ir fizikai, psichologai.
„Daugiaplanis“ pasaulis sudarytas iš koncentrinių apskritimų, kuriuos mes studijuojame, būdami mūsų pasaulėlyje, esančiame centriniame jų taške.
Didysis kabalistas Ari rašo, kad po to, kai viskas susitraukė, nusidriekė Šviesos spindulys ir sutvėrė visus pasaulius iki paties paskutinio mūsų pasaulio, esančio žiojėjančios tuštumos centre. Tik mažas Šviesos kanalas iš Begalybės pasaulio (pažymėtas ∞) prasiskverbia į mūsų pasaulį.

Mes pradedame vystytis iš centrinio jo taško, iš kurio pagal astronomiją dėl sprogimo jėgos atsirado visa materija. Pagal kabalos mokslą materija atsirado dar iki sprogimo dėl (Šviesos) susitraukimų.
Mūsų pasaulis visiškai priešingas viskam, kas yra ne jame. Todėl jaučiame tik jį, tik tai, kas patenka į mūsų penkis jutimo organus, ir per juos gauname pasaulio vaizdą. Štai, ką mes turime.
Visa pasaulio sandara sutverta nuosekliu (Šviesos) susitraukimu iš viršaus žemyn. Tai reiškia, kad visos apskritiminės sritys palaipsniui traukėsi, kol besitraukianti sritis, veikiama Šviesos, susiskaidė į daugybę dalelių. Todėl materijos (noro gauti) viduje reiškiasi Šviesos savybės, turinčios atvirkštinę formą.
Šviesos savybė – duoti, mylėti, jungti, turtinti, kurti – apskritai, daryti viską, kas naudinga, gera, amžina. Tačiau, kai Šviesa įėjo ir suskaldė materiją, padalijo šią į daugybę dalelių, ji pati šioje vietoje sukūrė priešingas sau savybes – gavimo, egoizmo, prievartos, neapykantos, atstūmimo – visas, kurios mums sukelia neigiamų emocijų, nors jomis ir naudojamės, nes jos tapo mūsų prigimtimi. Tokie ir esame.
Viskas, kas mus skiria (vadinamasis „faraonas“) – tai negatyvios Šviesos savybės, priešingos jai. Jų padedami galime studijuoti Šviesą, visą laiką traktuodami ją priešingai, ir matyti, kas vyksta.
Todėl mūsų darbas atliekamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, t. y. davimo savybę iškeliant aukščiau už gavimo – siekiant ryšio, susijungimo, meilės, pakilimo aukščiau savęs, savo prigimties. Šitaip galima eiti pirmyn.
Tačiau mes patys tegalime daryti mažas pastangas, be to, stengtis gali tik tie žmonės, kurie turi tašką širdyje – davimo savybės užuomazgą.
Iš esmės, šią kibirkštį turi visi, tik ji pasireiškia palaipsniui – iš pradžių jautresniems, o po to -grubesniems žmonėms. Be to, kuo grubesnis žmogus, tuo didesnis jo dvasinis potencialas. Nors jam ir sunkiau išsitaisyti, bet ir jo dvasinio aukščio atskleidimo galia bus atitinkamai didesnė. Todėl tie, kurie taisysis po mūsų, prie mūsų pasiekimų pridės milžinišką kiekį šviesos.
Tarkime, mes pasiekiame tik Nefeš lygmenį, o kai jis pereina toliau – Ruach, Nešama, Chaja, Jechida lygmenis. Juk kiekviena karta pasiekia tam tikrą kartelę, o ją pakeičianti karta pasiekia dar aukštesnę. Mes vystomės lygiai taip pat.
Mūsų vystymasis laipsniškas. Tie, kuriems pabunda taškas širdyje, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Jų netenkina jokie tikėjimai – juos domina pažinimas, tiksliau – realus prisipildymas žiniomis, pajutimu, galimybe „valdyti“ visą pasaulį, atskleisti jį iki galo, pajusti savyje, ir realiai, aiškiai, sąmoningai pajusti save jame. Šito link juos varo taškas širdyje.
Tačiau tam nepakanka vien taško širdyje, reikalinga ir kitų bendro suskaldyto noro dalelių pagalba, arba bent jau tam tikros jų dalies. Taip susirenka grupė.
Be to, grupę taip pat ne patys surenkame. Ji formuojasi tarytum atsitiktinai. Reikalas tas, kad mus supa Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo sukurtą tuštumą (ją vadiname tuštuma, nes aiškiai nejaučiame Šviesos), ir ji veikia mus tokiu stiprumu, kokiu siekiame jos savybės.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 3-iosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinės linijos pradžios taškas

Klausimas: Kodėl būtent prieš prasidedant kongresui Ravas paliko mus visus ir 3 dienoms išvažiavo ilsėtis?
Atsakymai:
1. Nes Ravas užkimo, jis negali kalbėti.
2. Nes taip reikia, – su Ravu nesiginčijama, visa priimama kaip teisinga.
3. Nes visur prieš egzaminą mokiniui duodama laiko savarankiškai dirbti ir pasirengti.
4. Nes sėkmė priklauso ne nuo Ravo, o tik nuo mokinių pasirengimo ir solidarumo.

Klausimas: Pastabomis šio ryto pamokoje sujaukėte visus mūsų planus! Kaip gi būti grupėse per kongresą?
Atsakymas: Šios sąlygos 1, o ne 99 procentams.
1. Grupė skirstoma į vyriškąją ir moteriškąją dalis. Jos yra atskirtos viena nuo kitos. Moterys atitraukia vyrus nuo tikslo. Vyrams geriau visas tris dienas būti kartu. Reikia iš anksto paruošti, kas būtina. Paprastai vyrai renkasi savo centre. Su vyrais gali būti ir jų suaugę vaikai nuo 13 metų, kurie yra praėję pasiruošimą.
2. Moterys gali rinktis pas kurią nors namie, ateiti ir išeiti (moterims neprivalomi nuo laiko priklausantys veiksmai).
3. Nekviesti pašalinių, net buvusių narių, kurie nedalyvavo pasiruošime kongresui. Juk mokėmės, kad pasiruošimas – svarbiausia!
4. Tie, kurie ruošėsi, turi pajausti, ką reiškia būti kolektyviniame ketinime ir kokie faktoriai gali kliudyti sėkmei, kurios visi tikimės.
Visiems mums sėkmės!
Ravas