Pateikti įrašai priklausantys Krizė, globalizacija kategorijai.


Neoliberalizmas nueina nuo istorijos scenos

Krizė, globalizacija

Klausimas. Iš istorijos žinome, kad žmonijai jau teko išgyventi labai sunkių krizių, bet ji iš to nieko nepasimokė. Žmonės vis kartoja tas pačias klaidas, pamiršdami iškęstą skausmą ir kančias. Kodėl manote, kad dabartinė krizė privers mus pasikeisti?
Atsakymas. Tarp anksčiau vykusių ir dabartinių krizių yra labai didelis skirtumas. Visais praėjusiais savo vystymosi etapais žmonija instinktyviai jautė, ką daryti, kaip vystytis, kur eiti. Kad įveiktų bręstančią krizę, žmonės kėlė revoliucijas: Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, pasaulinį karą ir pan.
Tautos kovojo tarpusavyje dėl žemės, gamtos išteklių. Jos žinojo, ko nori ir kaip to pasiekti. O šiais laikais niekas nebeaišku. Seniau vienos šalys norėjo nukariauti kitas, tapti turtingesnėmis, išplėsti savo ribas. O dabar praktiškai nebeliko sienų: nori gyventi kitoje šalyje – prašom, nori ką nors paimti – imk ir naudokis.
Susiklostė tokia padėtis, kai neliko priežasčių kilti karui. Ką šiais laikais gali įgyti kariaudamas? Pagrobti žmonių, kad tau vergautų? Bet šiuolaikinei gamybai nereikia darbininkų. Užgrobti žemių? Bet kam jas grobti, jei galima nusipirkti už gerokai mažesnę sumą nei karo išlaidos.
Pavyzdžiui, Kinija supirkinėja žemes Afrikoje žemės ūkio reikmėms. Jei tik nori, reikalus galima tvarkyti bet kurioje pasaulio vietoje. Žmonijai nebeliko priežasčių kelti revoliucijas ir karus. Pirmą kartą istorijoje nebežinome, ką daryti su taika ir karu. Vystymasis sustojo, nes neaišku, kur link ir kodėl reikia toliau judėti.
Ankstesniais laikais judėjome ten, kur kreipė mūsų egoizmas, ir veržėmės vis pirmyn. Negalima sakyti, kad šiame kelyje nieko neišmokome – juk supratome svarbiausią dalyką: kad visas mūsų vystymasis buvo egoistinis.
Tačiau dabar nebegalime vystytis egoistiškai, nes neaiški kryptis. Jei kas nors ir kaunasi dėl valdžios, tai tik iš asmeninių paskatų, bet niekas neturi savo požiūrio, krypties, kelio. Krizė kilo dėl to, kad praradome ryšį su tikrove.
Klausimas. Bet kuri krizė prasideda chaosu ir painiava, o po to staiga išaiškėja sprendimas. Kuo išsiskiria dabartinė krizė?
Atsakymas. Dabartinė krizė išsiskiria tuo, kad niekas nemato, kaip ją išspręsti ir kokia galėtų būti mūsų ateitis. Nėra jokios veiksmų programos, net bandymų ką nors siūlyti.
Visoms buvusioms krizėms vadovavo tas pats egoizmas. Jis tik gaudavo naujų priemonių realizuotis: mašinų, elektros, kompiuterių. Visa pažanga buvo grįsta pramonės vystymusi.
Kol žmogus nemokėjo dirbti žemės, buvo klajoklis. Staiga kilo galimybė vystyti žemės ūkį dideliuose žemės plotuose, tam reikėjo darbininkų. Nebuvo prasmės jiems mokėti, jei galėjai prisigrobti vergų. Todėl buvo verta kariauti, užgrobti svetimas žemes, žmones. Visi karai vyko ekonominiais sumetimais.
Bet dabar šito neliko. Pirmą kartą istorijoje esame tokioje situacijoje, kai egoistiniai norai nebeveikia. Žmogui nereikia dirbti, užsidirbti – atvirkščiai, valstybei teks spręsti, kaip išrūpinti jam garantuotas pajamas.
Išnyko pagrindas, ant kurio vystėsi žmonija. Kaip kurti visuomenę, nesiremiant pinigais, darbo kiekiu ir našumu? Kokiais kriterijais vertinti žmogų? Žmogus žemėje apskritai tapo tarsi nepageidaujamas – kam jis reikalingas?
Kadaise mums reikėjo vienam kito, kad aptarnautume, parduotume, pirktume ir vystytumės. O ką su žmogumi daryti dabar, kai visur dirba kompiuteriai?
Vadinasi, žmogui lieka tik dvasinis darbas – daugiau jam nėra ką veikti šioje žemėje. Jis turės užsiėmimą tik su sąlyga, kad dirbs dvasinį darbą ir savo kūną aprūpins būtiniausiais dalykais, kol visas pasaulis pakils į dvasinį lygmenį.
Tokios būsenos dar niekada nebuvo, todėl ir atsiskleidžia kabalos mokslas. Tai natūralaus vystymosi etapas. Klausimas: ką gi daryti toliau? Seniau veikėme savo egoistinių norų vedami, kad eitume iš būsenos į būseną: vergovinė, feodalinė, kapitalistinė santvarkos, kol priėjome šiuolaikinį neoliberalizmą.
Bet dabar egoizmas nebeveikia, juk pinigai jo nebevaro. Žmonės liko be darbo, ir reikia tiesiog aprūpinti juos būtiniausiais dalykais. O jei nėra darbo ir atlyginimo kaip atsiskaitymo priemonės, tai egoizmas nebeveikia. Todėl palaipsniui pereiname prie naujų pinigų, kurie egzistuoja ekranuose. Pinigais taps ryšio tarp žmonių lygis.
Kiek žmogus sugebės megzti ryšius su kitais, tiek jis laimės. Kuo stipresnis ir aiškesnis egoizmas, virš kurio žmogus galės pakilti, tuo didesnį laimėjimą jis gaus ir galės mėgautis ryšiu su kitais. Tai bus dvasinio pasaulio atskleidimo malonumas, daug labiau pripildantis nei maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios.
Pinigais taps ekranas virš savojo egoizmo! O įprastiniai pinigai išnyks, apie tai jau kalbama. Jie dar liks kažkiek cirkuliuoti tarp žmonių, bet, iš esmės, visi pereis prie atsiskaitymų ne grynaisiais.
Vadinasi, bus ne tikri pinigai, o skaičių pervedimas iš vienos banko sąskaitos į kitą. Žmonėms dar liks pinigų smulkioms išlaidoms, bet palaipsniui ir jie išnyks. Stovime ant didelės revoliucijos slenksčio.
Jau šiais metais mūsų laukia didelės permainos. Pasaulis kasdien vis labiau artėja prie blogio atskleidimo – pažiūrėkite, apie ką pasaulyje kalba, ką jaučia, apie ką rašo. Kiekvieną dieną mes vis labiau suvokiame savo būklės blogumą. Žmogus turi gauti daug smūgių, kol sutiks, kad būtina išeiti iš savo egoizmo.
Tai panašu į šeimą, stovinčią ant skyrybų slenksčio: kiek barnių, problemų ir dramų turi išgyventi, kad suprastų, jog verta išsiskirti. Tik pažiūrėkite, kaip amerikiečiai protestuoja prieš savo naująjį prezidentą Donaldą Trumpą. Jie protestuoja ne prieš jo asmenį, o prieš naująjį požiūrį, tai vyksta todėl, kad visi ankstesniosios, „neoliberaliosios“, santvarkos herojai nueina nuo istorijos scenos.
Tačiau jie iš paskutiniųjų stengiasi išsilaikyti ir likti. Vyksta baisi kova, o kartu ir blogio atskleidimas. Greitai tokie patys procesai prasidės Europoje, senieji vadovai ims lipti nuo scenos. Pažiūrėkite, iki ko jie privedė Europą, bet vis tiek nenori išeiti ir įrodinėja savo teisumą.
Taigi, neliks nė vieno senojo kirpimo vadovo. Neoliberalizmas ir demokratija eina praeitin, o žmonija kasdien vis labiau tai supranta.

Iš 2017 m. sausio 22 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (Aroso forumas, 2006 m.)

Komentarų nėra

Nelaukime, kol lazda atvys į laimę

Krizė, globalizacija

Klausimas: Ar šiandien žmonija labiau linkusi vystytis geruoju, vienydamasi ir siekdama panašumo į Kūrėją, ar labiau linkusi laukti, kol Kūrėjas paragins į laimę lazda?
Atsakymas: Šiandien žmoniją apėmusi netikrumo būsena. Ji supranta, kad ateityje nieko gero negali būti.
Be to, problemos vis labiau pasireiškia per ekologiją, klimatą ir t. t., kur mes staiga pamatome, kad esame bejėgiai. Kitaip sakant, žemėje pasireiškia tokios problemos, kurių negalime paveikti. Ką galėsime padaryti, jei vietoj 40 laipsnių karščio bus 60? Kondicionieriai nepadės. Viskas suges!
Palaipsniui stipriau jaučiame savo bejėgiškumą prieš gamtą. Anksčiau mums rodėsi, kad būtinai ją nukariausime, o šiandien matome, kad viskas atvirkščiai. Iš esmės, esame įkaitai gamtos gniaužtuose.
Ir kyla klausimas: o ką mes galime? Ar galime jai daryti poveikį?
Pasirodo, galime, bet tik teigiamu būdu. Ne savivaliaudami, o tik savo teisingu elgesiu. Susaistydami save teisinga integralia tarpusavio priklausomybe, mes tampame aukščiausia gamtos dalimi ir iš šio lygmens galime daryti jai poveikį. Bet tik su sąlyga, kad elgsimės teisingai.
Tai mums aiškina kabala. Teisingos mintys, teisingi veiksmai tarp žmonių veikia gamtą. Jei žmonės nenori to suprasti, – nereikia, tada bus varomi į laimę su lazda.
Gamta turi labai paprastą poveikio žmogui metodą – stichines nelaimes. Žmogus iš karto pasijunta mažas, bejėgis, dreba iš baimės. Ir visas pasaulis turi galimybes pajusti tokį poveikį, kai gamta griežtai privers mus keistis, kad atkurtume pusiausvyrą joje.
Klausimas: Ar įmanoma išaiškinti materialistiškai nusiteikusiam žmogui, kad sustabdyti taifūną, epidemiją ar baisų karštį galime teigiamomis mintimis?
Atsakymas: Mintis – tai didelė mūsų pasaulio jėga! Niekur nedingsime.
Mes jau kalbėjome, kad mokslas šiandien tampa labiau vidinis, prasiskverbia į giliausius gamtos lygius.
Kažkada pranešinėjome, kad patiekėme šaliai kažkiek tonų plieno ar prie sienos dislokavome kažkiek tūkstančių tankų. Dabar tai niekam nereikalinga. Pasaulis tapo kitoks, virtualus. Karas vyksta kitais metodais. Ir gyvenimas turi būti kitas.
Mūsų mintys – tai rimčiausi veiksmai, ir daugelio šalių vyriausybės tai žino. Todėl jie kuria ištisas struktūras, kurios užsiima tokiais klausimais.
Bet mes kalbame apie tai, kaip žmonija turi ištaisyti pasaulį. O tai įmanoma tik naudojantis kabalos metodika.

Iš 2016 m. liepos 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žemė gali būti rojus

Kaip išvengti apokalipsės?

Globalių katastrofų rizika

Komentarų nėra

Žemė gali būti rojus

Kabala ir kiti mokslai, Krizė, globalizacija

Klausimas. Stivas Chokingas ir toliau garsinasi. Dabar jis siūlo pastatyti kolonijas Mėnulyje ir Marse, kur mums vis tiek reikės persikelti dėl klimato pokyčių Žemėje arba dėl meteorito sudužimo. Ką Jūs manote dėl šių pareiškimų? Mes kur nors išskrisime?
Atsakymas. Aš nesitikėjau iš tokio rimto mokslininko, kuris vadovauja Niutono katedrai, tokio fantazijos polėkio.
Žinoma, gerai statyti laboratorijas Mėnulyje ir Marse, pažaboti kokią nors kometą, meteoritą. Bet esmė – ne ta. Esmė ta, kad jis kviečia persikelti į kitas vietas, o tai jau – nieko verta! Žmonės nesupranta, kaip stipriai jie yra susiję su Žeme.
Mes susiję su Žeme visomis mūsų savybėmis! Netgi tada, kai Žemėje persikeliame iš vienos vietos į kitą, mes keičiamės. Keičiasi veido bruožai, charakteris – viskas. Palyginkite, pavyzdžiui, žydus, kurie gyveno Rusijos europinėje dalyje ir Vidurio Azijoje. Žemės jėga! Yra pasakyta, kad keičiantis vietą keičia likimą, sėkmės ženklą.
Aš manau, kad šie mokslininkų išsišokimai – tam, kad gautų geresnį finansavimą, sukurtų laboratorijas, sužinotų daugiau apie Visatą. Tai gerai. Iš tikrųjų, nemanau, kad kažkas mąsto rimtai: „Mes kažkur skrisime, kažkur gyvensime…“
Gyvenimo nėra Žemėje, o kitoje vietoje bus?! Čia turime puikias sąlygas. Bet jau tiek užteršėme Žemę, kad daugiau gyventi joje nenorime? O kitoje vietoje? Ir taip pat elgsimės su visais dangaus kūnais?
Komentaras. Kažkada sakėte, kad šio laikmečio žmonijos paminklas bus šiukšlės, besisukančios kosmose…
Atsakymas. O jos jau sukasi. Jei mus stebėtų iš kosmoso, tai pagal šias šiukšles suprastų, kad su mumis neverta turėti reikalų: „Žiūrėkite, ką jie padarė su artimiausia erdve!“
Klausimas. Aš noriu paklausti Jūsų, kaip kabalisto: kaip įsisavinti Žemę, kad nekiltų noras kažkur išskristi?
Atsakymas. Reikia ištaisyti žmogų, kad neterštų Žemės. Juk Žemė gali būti rojus.
Klausimas. Kitaip tariant, ir vietos užteks, ir ekologija pasitaisys?
Atsakymas. Esmė ne ta. Svarbu tai, kad pagal negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos parametrus Žemė mums yra idealiai tinkama vieta, nes mes išaugome ir išsivystėme joje.
Bet kai žmogus Žemėje pradėjo vystytis egoistiškai, jis ėmė priešintis gamtai ir Žemei, todėl sistemingai ir nuosekliai naikina supančią aplinką. Ir čia jau mums reikia pasikeisti patiems.
Todėl, nukreipdami lėšas mokslo vystymosi priemonėms, turime užsiimti ir asmeniniu vystymusi.

Iš 2017 m. birželio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Netikiu Stivenu Hokingu“

Kas veda pasaulį į aklavietę?

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Komentarų nėra

Markso prognozės ima pildytis

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Galima sakyti, kad Karlas Marksas pasiekė didžiausių aukštumų – jis toks pat unikalus kaip ir Baal Sulamas, tik ne dvasiniu lygmeniu. K. Marksas buvo žmogus, supratęs pasaulyje vykstančius procesus, ir tai, koks vystymasis mūsų laukia.
Savo išvadas jis padarė pagal tais laikais išryškėjusius pradinius požymius, remdamasis tyrimų darbininkų padėties tekstilės fabrikuose statistika.
K. Marksas buvo ekonomistas ir išmanė tuos klausimus. Pagal egoistinio vystymosi pradžios simptomus dar pramoninės revoliucijos priešaušriu, tik atsiradus garo mašinoms ir pirmajai mechanizacijai, kol dar nebuvo elektros, jis jau suprato, kur link tai nuves.
Jis buvo tikras ekonomistas, lyginant su kitais, ieškojusiais būdų išspausti kuo daugiau dolerių.
K. Marksas pajautė stumiančią vystymosi jėgą, suprato, kad ji kyla iš žmogiškojo egoizmo ir prie nieko gero neprives. Todėl verta iš karto judėti lygybės link. Baal Sulamas taip pat teigė, kad paskutiniosios kartos gyvenimas bus pagrįstas visuotine lygybe ir vienybe.
Tik Marksas tai matė ne iš dvasinio lygmens kaip Baal Sulamas, o darė išvadas kaip ekonomistas. Jis sakė, kad neverta tęsti ekonominio vystymosi kapitalistiniu būdu, geriau pradėti visuomenės pertvarkymą lygybės principais.
Iš tiesų, jis ir nemanė, kad tai įvyks iš karto. Sprendžiant iš jo raštų, Marksas suprato, kad pirmiausia būtina pasiruošti, mokytis, kelti darbininkų sąmoningumą į kitą lygmenį. Juk tais laikais darbininkai buvo visiški tamsuoliai.
Tik dabar pradedame mokytis to, iš ko juokėmės prieš pusantro šimto metų. Amžininkai nesuprato K. Markso. Po trisdešimties keturiasdešimties metų revizionistai visais įmanomais būdais iškraipė Markso metodiką. Ir Leninas, ir Stalinas buvo šių klaidų pasekmė.
Markso „Kapitalas“ – tai ekonominė pranašystė. Galime neabejoti, kad dabartinės krizės sąlygomis ji atgims. Problema – stereotipinis nusistatymas prieš K. Marksą, jo tapatinimas su „marksizmu“, kaip jį interpretuoja sovietai.
Bus daugiau…

Komentarų nėra

Meilė sprendžia visas problemas

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

Klausimas. Ar yra kas nors naudingo kabalos išminties lobyne jaunųjų poroms, kurios dėl augančio egoizmo augimo susiduria su santykių problemomis?
Atsakymas. Taikykime kabalą mūsų pasaulyje! Juk jame vyksta egoizmo varžybos, nuo mažumės iki senatvės. Visas mūsų gyvenimas – tai pragaras, ištisa kova, iš kurios nieko neišlošiame, ir tiktai egoizmas piktdžiugiauja, kuomet vienas priešais kitą giriamės savo pranašumais.
Būtina protingai tvarkytis su duotu žemiškuoju gyvenimu ir pasistengti jį harmonizuoti, pakeisti.
Gimdome, auginame ir auklėjame vaikus ne dėl to, kad nuramintume savo egoizmą, o dėl to, kad iš jų padarytume žmones, kurie galėtų ramiai džiaugtis gyvenimu, o ne nuolat ginti pozicijas.
Kabalos mokslas aiškina, kaip tai padaryti.
Dėl to mums reikia taikyti tokią ryšių tarp žmonių sistemą, kuomet virš visų mūsų egoistinių atotrūkių, prieštaravimų galėsime pastatyti tarpusavio ryšių tiltukus, o galiausiai – pamilsime.
Mes galime tai padaryti – galime būti tarpusavyje egoistais, nes tokia mūsų prigimtis, o virš jos kurti altruistinius tarpusavio ryšius. Tai priklauso tik nuo auklėjimo! Jeigu išauklėsime tokią kartą, ji bus laiminga ir taps stipriausia.
Mums atrodo, kad altruizmas gali mus susilpninti, ir galiausiai, mus sunaikins, praris, bet yra atvirkščiai. Meilė – tai pats stipriausias jausmas pasaulyje, ir ji duota žmonėms (tautai), kurie ją realizuoja, didžiulę vidinę jėgą.
Pavyzdžiu to, kaip egoizmo augimas ir savęs priešpastatymas likusiems susilpnina ir sukelia krizę, gali būti Amerika.
Jeigu Europa turėtų mūsų susijungimo metodiką, tai šiandien ji būtų stipresnė ir aukštesnė už visas kitas.
Siekimas susijungti, tarpusavio pritraukimas užkoduotas gamtoje, ir šią jėgą reikia išnaudoti – ji sukuria vis naujas materijos formas ir viską, kas egzistuoja, o atsijungimas tiktai naikina ir žudo.
Dėl to mums būtinas kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Europą gali išgelbėti tik visiška integracija

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Gėris kabalos požiūriu

Komentarų nėra

Europos Sąjunga: geriau išsiskirstyti, negu būti susaistytais egoistiniais ryšiais

Krizė, globalizacija

Klausimas. Kaip jūs įsivaizduojate Europos visuomenę 2020 metais? Ar pastarieji įvykiai turės įtakos Europos bendrijos vienijimuisi, ar jie lems dar didesnį susiskaldymą? Kas nutiks ES ekonomikai?
Atsakymas. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Tačiau jei Europa susiskaldys, tai bus geriau, negu ji liktų tokia kaip šiandien.
Geriau palaipsniui išsiskirstyti, negu būti susaistytais vienas su kitu, kai šie ryšiai – egoistiniai. O jei ryšius palaipsniui taisysime, tada galima nieko nekeisti. Atvirkščiai, besitaisydamos Europos šalys gali tinkamai suartėti ir teigiamai veikti viena kitą.
Tačiau netikiu, kad dabar jos staiga pajaus, apie ką aš kalbu. Jau ne kartą asmeniškai kalbėjau su Europos lyderiais. Jie nepasiryš, negalės!
Europą valdo politikai ir bankininkai. Jiems vieninga Europa – tai bankų ir pramonės įmonių susivienijimas, kurio tikslas – daugiau išlošti, ant kažko pasilypėti. Todėl apie jokią vieningą Europą negali būti kalbos, – tai rinkos, pramonės, bankų susivienijimas, ir daugiau nieko. Ir paprastiems žmonėms jis sukelia tik problemas. Taigi, prieštaravimų tik daugės.

Iš 2016 m. liepos 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Europą gali išgelbėti tik visiška integracija

Skyrybos pagal anglus, 3 dalis

Skyrybos pagal anglus, 4 dalis

Komentarų nėra

S. Hawkingas: prasideda pavojingiausias laikas planetoje

Kabala ir kiti mokslai, Krizė, globalizacija

Pranešimas („The Guardian“). Britų fizikas Stivenas Hawkingas mano, kad prasidėjo „pavojingiausias laikas mūsų planetai“. Fizikas atkreipia dėmesį į didėjantį atotrūkį tarp politikų ir darbininkų klasės.
Gamybos automatizavimas, internetas ir jo platformos greitina ekonominę nelygybę, leidžia labai mažoms žmonių grupėms išgauti didžiulį pelną, priimant į darbą labai mažą skaičių žmonių.
Tai neišvengiama, tai yra pažanga, bet tai  – socialiai destruktyvu. Minėtas problemas galima išspręsti tik visų šalių, visų visuomenės sluoksnių bendromis pastangomis. Kad tai atliktume, reikia griauti, o ne statyti kliūtis viduje ir tarp šalių.
Komentaras. Daugelis jau mato tikrąją tiesą – visos Markso prognozės pildosi būtent mūsų laikais. Bet niekas nemato problemos sprendimo, kadangi ji – ne mūsų prigimtyje, mums reikia naudotis egoizmu ne jame, o pakylant aukščiau jo. Tai logiškas mūsų vystymosi tęsinys, bet mes jo nematome, kadangi visi suprantame ir skaičiuojame tik egoizmo viduje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Viduramžiai ar šviesi ateitis?

Pašalpa ir mokslas – privaloma visiems

Badmetis ar klestėjimas?

Komentarų nėra

Mokytis gyventi

Auklėjimas, vaikai, Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Komentaras. Teigiate, kad robotai greitai pakeis žmones. Nuolatinis mūsų klausytojas rašo, kad tai vyksta jau ir dabar. Dėl energijos kainų kritimo bet kurio daikto vertė bus lygi energijos kiekiui, kuris buvo panaudotas jam sukurti, tai yra, visai praras vertę, todėl ir robotai pigs.
Dėl robotų turėsime daugiau laiko, galėsime mokytis būti žmonėmis ir tobulinti dar labiau mus išlaisvinančią technologiją. Šiais laikais jaunuoliai JAV įgyja ne po vieną išsilavinimą, nes neranda darbo, o išsilavinimas teikia struktūrą, pažangą, perspektyvą. Jie gyvena dėl perspektyvos.
Taigi, Jūsų minėta tendencija, kad žmonija mokysis būti žmonėmis, jau dabar veikia.
Atsakymas. Kalbame ne šiaip apie mokslą rimtesniems robotams ar kompiuteriams sukurti. Norime mokyti žmones, kad jie suprastų, dėl ko gyvena, dėl ko vyksta žmogaus evoliucija, kur link ji veda, kodėl išgyvenome tokias raidos stadijas ir ko turime pasiekti ateityje.
Tai reikia suvokti ir pažiūrėti į visą procesą iš viršaus, o ne iš savo vidaus, kad galėtume jau dabar kurti teisingą visuomenę ne bandymų ir klaidų metodu kaip visada: revoliucijomis, karais, kančiomis.
Visa tai galima labai paprastai sumodeliuoti ir padaryti teisingą išvadą.
Klausimas. Vadinasi, žmonija pati gali iki to prieiti, kabalistams nebūtina jos nukreipti?
Atsakymas. Ne, jei žmonija į tai eis natūraliu keliu, patirs didelių kančių. Kas iš to, kad žmonės išras dar protingesnių mašinų ir pakeis jomis save? Kas bus su milijardais žmonių?
Komentaras. Galima jų laiką užpildyti nuolatiniu mokymusi. Tegu mokosi geografijos, istorijos, pasaulio sandaros – ar tai blogai? Geriau nei sėdėti namuose arba kelti riaušes gatvėse.
Atsakymas. Tai neperspektyvu. Tarkime, kad įpareigosime porą milijardų žmonių mokytis – kas su jais bus toliau? Žmogus negalės dirbti nenaudingo darbo, jei nejaus būtinybės, nes negalės jo niekur pritaikyti.
Žmonėms reikia matyti teigiamą rezultatą, nors menką laimėjimą. O iš to jokio laimėjimo nebus.
Klausimas. Ką jie laimės mokydamiesi tapti Žmonėmis?
Atsakymas. Jie žinos, dėl ko tai daro – kad pakiltų į kitą egzistavimo lygmenį, pradėtų jausti save kitoje tikrovėje. Bet tam juos reikia mokyti.
Klausimas. O jeigu jie nenori?
Atsakymas. Palaipsniui galima tai išvystyti, nes šio noro užuomazgų yra kiekviename, tik vieniems – giliau, kitiems – paviršiuje. Šią vadinamąją „Kūrėjo kibirkštį“ galima nesunkiai sužadinti, nes kančias dėl savo paskirties nežinojimo, dėl to, kad viskas baigiasi mirtimi, jaučia visi. Tik mes jas slopiname.
O reikia ne slopinti, priešingai – sužadinti: „Pirmyn į mirtį ar į gyvenimą? Rinkitės! Mes siūlome – į gyvenimą, kad savo pasaulį pamatytumėte ir atskleistumėte dar jame. Ar į mirtį? Tuomet žinokite, kad ji tiesiai priešais jus“.
Kiekvienas žmogus turi pradą, dėl kurio jam galima išaiškinti, kas yra tikras, amžinas, tobulas gyvenimas arba neišvengiama mirtis.

Iš 2016 m. gruodžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Robotai revoliucionieriai

Laisvas vergas

Japonija: robotai dirba vietoj fermerių

Komentarų nėra

JAV jaunimas – už komunizmą

Krizė, globalizacija

Komentaras. Amerikos žurnalistai skambina pavojaus varpais: JAV jaunimas užsikrėtė socializmo ir komunizmo idėjomis. Pusė amerikiečių, jaunesnių nei 35 metų, norėtų, kad prezidentas būtų socialistas.
Atsakymas. Nesvarbu, kas rašoma apie feodalizmą, kapitalizmą, socializmą, komunizmą, gamta vystosi pagal savo planą. Ir su tuo nieko nepadarysi.
Kapitalizmą turi pakeisti socializmas. Kabalos mokslas dar prieš tūkstantį metų sakė, kad kapitalizmas – pati aukščiausia egoizmo stadija, kuri suteikia žmogui laisvę veikti, kaip jis nori.
Todėl kapitalistinio vystymosi pabaigoje žmogus įsitikina, kad atėjo į aklavietę, kad su egoizmu nieko nepasieks: galime sunaikinti vienas kitą, viena dalis gali badauti, o antra – turėti visą žemės turtą, ir nieko gero iš to nebus.
Todėl visiškai aišku, kad reikia pereiti į naują, tinkamesnę, santvarką.
Jaunimas tai jaučia. Šis pojūtis atsiranda, kaip žmonių vidinio vystymosi rezultatas, o ne todėl, kad vystosi visuomenė. Pati visuomenė kaip tokia nieko nereiškia – tai vyksta dėl jos narių vystymosi. Mes vystomės taip, kad pradedame jausti, kaip individualus vystymasis mus žudo, ir tai prives prie blogio suvokimo.
Būsimas būvis – tai visiško integralaus tarpusavio ryšio būsena, tokia kaip gamtoje, kuri reikalauja, kad suvoktume ją kaip į integralią, bendrą uždarą sistemą, kurios dalys absoliučiai susijusios.
Aš manau, kad socializmo trauka yra natūrali. Ji kyla iš gamtos gelmių. Tik kokiu būdu tai įvyks? Ir kokiu būdu jaunimas supras, kaip tai pasiekti? Tam reikalingi mūsų paaiškinimai.
Tikrasis socializmas – tai sociumas, kuris nori pasiekti tinkamą, lygiavertį susivienijimą, kur kiekvienas jausis lygus, kur bus rūpinamasi visais ir kiekvienu. Iš pradžių – tai protinga egoistinė visuomenė, egoistinis socializmas: aš turiu rūpintis visuomene, tada bus gerai ir man.
Egoistinis socializmas – tai pereinamoji forma. Priartėję prie jo ir kurdami jį, mes pradėsime jausti jo elementus, etapus, realizacijos galimybes ir galėsime įvesti jau ir kabalistines idėjas.
Aš – už teisingą socializmą, įvedamą laipsniškai, pagal tai, kaip vystosi visuomenė, pasinaudojant pavyzdžiais, kuriuos galime duoti, visokiais būreliais, susivienijimais, paskaitomis, užsiėmimais ir t. t. Taip visuomenė palaipsniui išsivystys iki to lygmens.

Iš 2016 m. lapkričio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Amerikietiškosios svajonės atgimimas

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas. Po JAV prezidento rinkimų žiniasklaida tvirtina, kad prasidėjo nauja epocha. Visiems aišku, kad bus esminių pokyčių. D. Trumpas pažadėjo grąžinti JAV paprastiems amerikiečiams ir atgaivinti amerikietiškąją svajonę.
Iš vienos pusės, kalbama apie buvusios Amerikos šlovės grąžinimą, o iš kitos – apie naują JAV ir viso pasaulio epochą. Ar grįžtame į senuosius laikus, ar mūsų laukia kažkas visiškai nauja?
Atsakymas. Didieji miestai nubalsavo prieš D. Trumpą, tačiau kas juose gyvena? Verslininkai, darantys pinigus iš oro, studentai, emigrantai, laisvųjų profesijų atstovai. Jie negamina realios produkcijos, o uždirba vienas iš kito. Visos jų pajamos pagrįstos tuo, ką gamina, augina, stato, tiekia provincijos gyventojai.
Todėl tarp šių dviejų gyventojų dalių egzistuoja didžiulis atotrūkis. Viena dalis – senbuviai, įkūrę Valstijas ir visoje teritorijoje pastatę miestelius bei kaimus. Kita dalis, išaugusi per pastaruosius penkiasdešimt metų dėl įvairių spekuliacijų, tai emigrantai, nedirbantys, iš pašalpų gyvenantys asmenys.
Tokiu būdu tauta, visas sociumas suskilo į dvi dalis, priešingas viena kitai savo požiūriu į gyvenimą, vertybėmis, pagrindais, ateities vizijomis. Didmiesčiai galėjo vystytis tol, kol klestėjo bankų sistema ir tai, kas susiję su didelio miesto gyvavimu.
Tačiau, kai šios sistemos patenka į gilią krizę, joms nepadeda net milžiniškos, trilijonų dolerių dydžio, valstybės paskolos. Niekas net nesiruošia grąžinti šių astronominių skolų. Visas pasaulis supranta, kad reikia nuolat gaminti ir išmesti prekes, kad būtų galima toliau gaminti ir išmesti.
Bet kam to reikia? Tam, kad bankai būtų prikimšti popierių ir pasipildytų kažkieno sąskaita? Problema ta, kad šis žaidimas baigėsi. Visiems aišku, kad jis nenaudingas. Nežinia, ką daryti toliau, bet taip tęstis jau nebegali.
B. Obamos administracija rūpinosi į JAV atgabenti kuo daugiau radikaliųjų islamo emigrantų ir tai jai pavyko. Pasisekė pritraukti net keletą milijonų emigrantų bei dalį jų įdarbinti valstybinėse struktūrose. Tai pradeda gadinti visos šalies įvaizdį ir verčia imtis tam tikrų priemonių.
Apskritai JAV visuomenę reikia gydyti nuo itin įtemptų santykių tarp visų sluoksnių: juodųjų, baltųjų, kairiųjų, dešiniųjų, lotynų amerikiečių. Tai tiksinti bomba, kuriai betrūksta islamo pabėgėlių, siekiančių visą Ameriką nudažyti žaliai.
O žmonės, gyvenantys toli nuo didmiesčių, iki šiol saugo tikrąją Amerikos dvasią, buvusią prieš penkiasdešimt metų, ir perduoda ją savo vaikams. Jie mato, kaip iš jų atimama šalis ir naikinama jos atmosfera.
Jie galbūt su tuo susitaikytų, jei technologijos, prekyba ir pramonė klestėtų, kiltų gyvenimo, gerovės lygis, kuris kompensuotų kartėlį bent jau pinigais. Bet ir gyvenimo lygis krinta. Todėl žmonės reikalauja pokyčių.
Klausimas. Ar manote, kad D. Trumpas grąžins JAV atgal į senosios, provincialiosios Amerikos laikus?
Atsakymas. Aišku, kad ne. Bet D. Trumpas apsireiškė reikiamoje vietoje tuo momentu, kai baigėsi žaidimas ir didmiesčių bumas. Bankai, prekyba žlunga ir nyksta, lieka didžiulės valstybės skolos, išdraskyta visuomenė ir šalis, krintanti iš savo aukštybių, prarandanti buvusią šlovę ir galybę. Amerika ritasi vis žemyn.
Tokiomis sąlygomis iškyla B. Sandersas ir D. Trumpas, kurie teigia, kad šis kelias ideologiškai klaidingas. Žinoma, yra problemų ir politikos bei ekonomikos srityse, bet ideologija – svarbiausia, ji visko pagrindas. Todėl šie politikai ir sako, kad reikia keisti ideologiją.
Klausimas. Kuo pasireikš šie pokyčiai?
Atsakymas. Ir D. Trumpas, ir B. Sandersas sutinka, kad reikia grąžinti visuomenei vienybę – suartinti žmones, kad jie jaustųsi viena tauta. Visuomenė turi rūpintis savo vienybės stiprinimu. O jei to nebus, tai nei ekonomika, nei bankai, nei Volstrytas nepadės.
Žinoma, kalbame ne apie žmonių sulyginimą, o apie visuomenės vienybę.

Iš 2016 m. lapkričio 10 d. 791-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai