Ištraukos iš mano būsimos knygos „Vadovas po knygą „Zohar“.

Mūsų tarpusavio ryšį galima palyginti su paveikslu, kurį ne tik supjaustė (sudaužė) į smulkias daleles, bet dar ir neteisingai sudėliojo.
Jeigu tarp mūsų nebūtų jokio ryšio – tai dar kaip nors, tačiau sudaužymas sukūrė neigiamą, egoistinį ryšį.
Kodėl taip sukurta? Reikalas tas, kad neigiamas ryšys tarp visų gamtos dalių – tai „pagalba prieš“, idant padėtų mums atrasti Kūrėjo prigimtį Jo išorėje.
Be šio neigiamo tarpusavio ryšio, negalėtume pastebėti, kad priklausome tik nuo to, koks ryšys mus sieja – jis viso blogio ir viso gėrio priežastis.
Jeigu mus sietų geras tarpusavio ryšys, neįstengtume pasiekti Kūrėjo, juk būtume Jame. Jeigu mūsų nesietų joks ryšys, nepajėgtume savo gyvenime pažinti blogio priežasties.
Atskleisdami, jog mūsų tarpusavio ryšys yra blogas ir sukelia visas kančias, galime šį ryšį pakeisti geru tiek, kad stumiami kančių ateitume pas Kūrėją. Ir įsisąmoniname, kad kitaip nebūtume atėję.
Kartais gyvenime nutinka taip: susiklosto situacija, kuri suartina mus su kitais žmonėmis.
Anksčiau mūsų nesiejo artimas ryšys, mes buvome vieni nuo kitų nutolę, pagarbūs ir mandagūs. Tačiau staiga, dėl kažkokios priežasties atsidūrėme kartu, susieti bendro reikalo, bendros problemos.
Mes suartėjome – ir dabar atrandame, kokie mes skirtingi, kaip netinkame vienas kitam… Štai tada tarp mūsų atsiskleidžia blogis, kuris buvo ir anksčiau, bet nebuvo atskleistas.
Pastebėję, kad ryšys tarp mūsų blogas, mes paprastai siekiame atitolti vienas nuo kito, tačiau jeigu išorinės sąlygos mums to neleidžia, tai neturime pasirinkimo – mums teks ištaisyti tarpusavio santykius.
Nejau jums tai neprimena žmonijos būsenos mūsų dienomis? Praeityje ryšiai tarp šalių buvo silpni, kiekviena valstybė siejo ryšiai su nedaugeliu šalių. Tarp mūsų nebuvo tikrojo ryšio, todėl ir blogis ne taip išryškėdavo.
Laikui bėgant pasaulis tapo globalus, pasirodė, kad visi su visais susijęs, visi veikia visus. Mums nėra kur pabėgti vieniems nuo kitų, ir todėl tarp mūsų atsiskleidžia neapykanta. Ir ši neapykanta privers mus ištaisyti tarpusavio santykius.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar”. Geras ir mylintis

Vadovas po knygą „Zohar”. Kelias Kūrėjo atskleidimo link

Vadovas po knygą „Zohar”. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Klausimas: Kas yra bendras dvasinis sutuoktinių darbas?
Atsakymas: Dvasinis ryšys – kai moteris tampa tarsi kita vyro „kūno puse“. Juk vyras be žmonos – nepilna noro dalis.
Ši dalis tokio, rodos, „gyvūninio“ egzistavimo, šeimyninio gyvenimo, tarsi visai nesusieto su dvasingumu, – labai svarbi.
Dar neatėjo tas metas, tačiau mes pasieksim būseną, kai ir vyrai, ir moterys pajus būtinybę sužinoti, kokia gyvenimo prasmė, dėl ko mes gyvenam?
O išspręsti šią problemą galima tik tada, kad mes tampame panašūs į gamtą, Kūrėją, todėl privalome gyventi šeimyninėje poroje.
Tai ir bus mūsų bendras dvasinis darbas. Pajusime, kad be dvasinio ryšio negalime išsaugoti šeimos. O be šeimos negalime siekti dvasingumo!
Todėl šiandien šeima yra tokia „sudužusi“, apimta tokios krizės,– tai tarsi „cimcum“ (apribojimas).
Visas ligšiolinis gyvenimas, psichologija, požiūris į šeimą, visa buvusi šeimos paradigma – viskas baigėsi! Tai yra, „sudužo“.
Subyrėjo visa mūsų ankstesnė filosofija, santykis su gyvenimu, šeima, visuomenė. Visa tai priėjo savo pabaigą, todėl šiandien mes išgyvename krizę.
Mes tarsi atpjauname nuo savęs visą buvusį santykį su gyvenimu – ir įžengiame į naujų santykių erą.
Man ir vėl bus reikalinga šeima, vaikai, darbas, visuomenė – tačiau jau ne tam, kad egoistiškai juos išnaudočiau ir sukurčiau sau patogų, mažą lizdelį, skirtą  ramiam materialiam gyvenimui, o kad galėčiau pasiekti davimą, Kūrėją.
Vyksta staigus perėjimas, kuomet mums reikia atskirti save nuo senojo gyvenimo, nuo buvusio santykio.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam reikalinga šeima

Kas šeimoje svarbiausias

Meilė, šeima ir kūrimo tikslas

Klausimas: Jūs norite pasakyti, jog dėl to, jog aš dabar egoistiškai išnaudoju kaimyną, – Indijoje kyla smėlio audra?
Atsakymas: Taip! Žmogus turi suprasti, kad visos problemos kyla dėl to, kad tarp mūsų nėra ryšio.
Tai nereiškia, kad toldamas nuo tavęs aš iš karto sukeliu kokį nors smėlio uraganą. Tačiau susipriešindamas su tavimi aš sutrikdau gamtos jėgų pusiausvyrą.
Visos gamtos jėgos yra vieningos, tarpusavyje susijusios, visos jos pusiausvyroje ir bendroje harmonijoje.
Visos, išskyrus žmogų, kuris dėl savo augančio egoizmo, nenorėdamas atsižvelgti į kitus, tampa aktyviu neigiamu elementu, pažeidžiančiu visų (negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos) jėgų pusiausvyrą.
Problemos sprendimas – tapti tokia pačia integralia visos gamtos dalimi, kaip ir visos kitos dalys.
Mes pradedame suvokti, jog pasaulis yra vieningas, tai uždara sistema, kurioje visi tarpusavyje susiję. Tai reiškia, kad mes privalome susivienyti tarsi „vienas žmogus su viena širdimi“.
O jeigu jūs paprieštarausite, jog mes šito negalime padaryti, – yra kabalos mokslas, kuris padeda pažadinti susivienijimo jėgą.
Žmonija neišvengiamai prieis prie tokios išvados, ir tai įvyks netrukus. Jeigu mes jau įžengėme į šį periodą – toliau viskas vyks labai greitai.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančių priežastis pasaulyje

Gyvenimas ant ugnikalnio

Mūsų pasaulis – tik koridorius į dvasinį pasaulį

Palaipsniui žmonės pradeda suprasti, kokia naikinanti gali būti žiniasklaidos, aplinkos įtaka.
Viską lemia būtent tai, o ne pinigai, ekonominė padėtis ir mūsų žmonijos ateities planai.
Ir ši, ir ateities karta priklauso tik nuo aplinkos, kuri veikia visą mūsų gyvenimą, įtakos.
Tikėkimės, kad žmonija supras tai ir pirmiausia apribos šiandien daromą žalingą įtaką, o po to pakeis jos kryptį į teisingą. Kabalos užduotis – padėti žmonijai kuo greičiau tai pamatyti.
Pasaulis palaipsniui jau pradeda kritiškai žiūrėti ir į save, ir į visas aplink mus sukurtas sistemas, kurios tapo globalios, kurios veikia visiškai visus visose gyvenimo srityse.
Būtent dėl to, kad ši sistema tapo tokia visa apimanti ir įtakinga, ji kelia didelį nerimą, ir žmonijai teks iš esmės ja pasirūpinti.
Neįmanoma ilgiau leisti žiniasklaidoje kiekvienam daryti tai, ko norisi. Ši jėga turi būti išmintingų žmonių, kabalistų, rankose.
Ir neįmanoma išlaikyti žiniasklaidos kontrolę diktatūros jėga. Žmonijos vystymasis toks, kad naikina visus apribojimus ir kliūtis.
Bet kita vertus, matome priešingą tendenciją: mes tiesiog privalome kaip nors ją apriboti, kitaip išmoksime to paties, bet per kančias.
Vyksta amžina kova tarp dešinės ir kairės linijos, kurios kiekviena įrodinėja esanti geresnė už kitą.
Bet jos abi negeros ir neteisingos – būtina vidurinė linija, kuri ne jungia jas, o yra aukščiau jų.
Tai ne jų mišinys ir ne kompromisas tarp jų, ne kokia nors centrinė partija, o „partija“, aukštesnė ir už kairiuosius, ir už dešiniuosius.
Tai altruistinis, davimo požiūris, aukštesnis už visus egoistinius. Jis pajėgs visus sujungti ir atvesti į taiką.

Iš pamokos pagal straipsnį „Panim Meirot“ pratarmė“, 2010-06-28

Klausimas: Mane stebina, kokie svarbūs pasikeitimai vyksta šiuo metu – atsiranda daugybė naujų grupių tarytum grybų po lietaus.
Kaip mums savo vidiniu darbu pavyko pasiekti tokio rezultato?
Atsakymas: Tai priklauso ne tik nuo mūsų. Jūs matote, kiek naujų, rimtų žmonių prisijungia – tai reiškia, jog iš tikro atėjo laikas ir Kūrėjas priartina žmones prie kabalos!
Po visų šių vystymosi spirale vijų jie pagaliau priėjo iki dvasinio geno (taško širdyje) ir juos pradėjo veikti supanti Šviesa.
Mums reikia tik padėti jiems organizuoti savo aplinką, grupę, visą šią pagalbinę sistemą.
Ir kai mes visi kartu pradėsime reikalauti ištaisymo Šviesos, – pasiruošimo periodui nereikės 3-5 metų, apie kuriuos rašo Baal Sulamas. Ištaisymas vyks labai greitai ir lengvai.
Įsivaizduokite skirtumą – kai žmogus turi pabusti iš nesąmoningos būsenos ir kol kas visos jo sistemos miega ir nefunkcionuoja, arba kai kūne jau pabudo daugybė įvairių dalių ir belieka tik užbaigti šį procesą.
Tai jau nebe vienas kūno organas, norintis pabusti negyvame kūne, – o daugybė atgijusių dalių.
Suprantama, kad šiuo atveju yra žymiai daugiau galimybių greitai atgauti sąmonę ir pakilti.
Esu įsitikinęs, kad artimiausiu metu pamatysime milžiniškus pasikeitimus visame pasaulyje. Juk pasaulis yra labai pavojingos būsenos – krizė dar nesibaigė.
O kokia baisi katastrofa vyksta su Meksikos įlankoje besiliejančia nafta. Mes dar nesuprantame, kokias pasekmės tai gali sukelti.
Šio fontano neįmanoma užkišti – ar įsivaizduojate, kas gali įvykti? Šiuo metu iš žemės gelmių liejasi naftos jūra, katastrofiškai viską teršdama. Tai turės įtakos ne tik Floridai ir Amerikai, bet ir visam pasauliui.
Jau galvojama branduoliniu sprogimu užkirsti naftai kelią. Bet bijoma, kad nuo to jis gali atsiverti daugelyje kitų vietų. Į pasaulį mes išleidome blogio jėgas…
Todėl tikiuosi, kad su visų mūsų kabalistinių grupių, besikuriančių visame pasaulyje, ir su atskirų prie mūsų prisijungiančių žmonių pagalba mes galėsime pažadinti gėrio jėgas, priešingas atsiskleidusiam blogiui.
Mes turime veikti, taisyti save, – ir tada, žinoma, sulauksime sėkmės. Juk gavome Toros, ištaisymo Šviesos, jėgą – toliau viskas priklauso nuo mūsų.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Davimo genas“

„Amžinas laimėjimas“

„Gyvenimas ant ugnikalnio“

Klausimas: Kodėl kartais tik po daugelio metų žmogus išgirsta apie būtinybę susivienyti?
Atsakymas: Šis procesas vyksta per visą mūsų istoriją.
Visa mūsų raida iš kartos į kartą, visuose mūsų gyvenimo ratuose skirta tam, kad atvestų mus į tokią būseną, kurioje būtume priversti susivienyti.
Visa mūsų istorija prasidėjo sudužus bendrajai sielai – mūsų dvasiniam indui.
Nuo tol visos šios dalys susiduria vienos su kitomis, nekenčia viena kitos ir nesupranta, kas jos yra, iš kur kilusios ir kam egzistuoja. Joms svarbiausia – nuolatinė tarpusavio kova.
Palaipsniui, etapas po etapo, iš esmės turime suprasti, kad dėl šios neapykantos ir mūsų egoizmo daug prarandame – tiek daug, kad mums būtina susivienyti.
Kodėl? Nes palaipsniui, vystydamiesi, suvokiame, kad esame tarpusavyje susieti. Mums telieka arba užmušti vieniems kitus, arba gyventi taikiai. Tad ką gi daryti?..
Bet tie, kurie siekia dvasiškai vystytis, susiduria su problema. Visas pasaulis juda susivienijimo link „beito“( savo laiku) būdu.
Neturėdamas išeities, logiškai samprotaudamas, matau, kad mums būtina susivienyti. Bet, kita vertus, atskleidžiu, kad mes to nesugebame. Taip jaučiasi visas pasaulis.
O tie, kuriuose pabudo taškas širdyje, ima girdėti, kad jiems būtina susivienyti, kad tik taip galima pasiekti dvasinį pasaulį. Bet jie nejaučia tam poreikio.
Vadinasi, kad vieni atskleidžia būtinybę susivienyti, tik nežino, kaip tai padaryti ir neturi tam jokių priemonių. O kiti turi metodą, kurį taikant galima susivienyti, bet nejaučia tam vidinio poreikio, skirtingai nei visas pasaulis.
Turbūt šioms dviem grupėms, išorinei ir vidinei dalims, teks susivienyti ir papildyti vienai kitą. Mes pateikiame susivienijimo metodiką, o jie perduoda mums poreikį vienytis.
Taip kūdikiai perduoda tėvams savo poreikius, o juos suvokę tėvai gauna tai, ko reikia kūdikiui.
Todėl išorinė aplinka – vidinio poreikio susivienyti nešiotoja, o mes – susivienijimo metodikos savininkai. Ir taip papildysime vieni kitus.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vaistai jau pradėjo veikti“

„Mes visi atsakingi vienas už kitą“

„Ateities visuomenės globali sistema“

Kuo labiau siekiame Šviesos, tuo geresnė ateitis mūsų laukia, juk patys sukeliame Šviesos atsiskleidimą.
Šviesa vis labiau apšviečia šį pasaulį, ir tie, kas veržiasi jos link, patiria šią būseną kaip gerą, o kiti – kaip blogą.
Pradžioje Šviesa vysto visą pasaulį (mūsų Visatą, Žemę ir visa, kas joje) negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje pakopose, augindama tik egoistinį norą.
Tai materialus vystymasis, kurio viršūnė – gyvūninis lygmuo – taip Šviesa vysto materiją.
Tačiau, kai egoizmas išauga iki gyvūninio lygmens, jam nebėra kur augti, jis jaučia visišką savo bejėgiškumą, aklavietę, o ateityje – vien tamsą.
Taip pasaulis atsiduria krizėje ir nusivylime. Tačiau visa tai vyksta veikiant Šviesai, kuri vis rodo , kad nebeturime kuo pripildyti savo noro mėgautis.
Iš tikro niekada ir negalėjome jo užpildyti, tačiau vis dėjome viltis į ateitį ir visą laiką veržėmės to link.
Tačiau kai ateitis liovėsi švietus ir mes gyvūninėje pakopoje visiškai išnaudojome savo norą, nebejaučiame jokių vystymosi perspektyvų. Kodėl? Kam?
Štai čia žmonija ir atsiduria ties aklina siena, be jokio tikslo ir vilties priešakyje.
Todėl dabar ir atsiskleidžia kabalos mokslas, kuris paaiškina mums, dėl ko viskas taip sukurta – kad patys taptume Šviesos partneriais ir pasiektume Žmogaus, panašaus į Kūrėją, pakopą.
Tai kitas mūsų vystymosi etapas – pakilti iš gyvūninio lygmens į žmogaus lygmenį.
Tačiau tai neįmanoma neįsisąmoninus šių procesų. Begalybės pasaulio Malchut pagaliau priartėjo prie Kūrėjo sumanyto kūrimo sumanymo realizavimo pabaigos. O Kūrėjas norėjo, kad kūrinys pažintų Jį, taptų nepriklausomas, tačiau būtų panašus į Jį.
Nūnai kūrinija pradeda realizuoti šį aukščiausiąjį sumanymą.
Mes su jumis – pirmoji karta, kurioje atsiskleidžia šis ypatingas informacinis genas (rešimot). Jis priskiriamas žmogaus pakopai ir mes turime jį realizuoti.
Todėl dabar šiame pasaulyje veikianti Šviesa visada kenks egoistiniam norui, idant padėtų mums virš jo pakilti.
Kitą vertus, Šviesa padės tiems žmonėms, kurie nori savyje realizuoti šį „davimo geną“.
Kūrėjas priartėjo prie mūsų … Jis atskleidė mums knygą „Zohar“, kabalos mokslą, pasaulinę krizę – visą situaciją ir visas priemones, leidžiančias įžvelgti ir realizuoti naują vystymosi kryptį.
Mums patiems reikia siekti Šviesos ir pamatysime, koks Jis geras.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Imant pavyzdį iš Kūrėjo“

„Žvelgiant į gyvenimo knygą“

„Sustok, akimirka!“

Dabar, po kongreso (2010 gegužė, Amerikos kongresas), mes esame tarytum naujo etapo pradžioje.
Kongresas mus gerokai pakeitė, ir sykiu jaučiame, kokie pasikeitimai vyksta pasaulyje visų paskutinių įvykių šviesoje. O toliau pasaulis jaus vis daugiau ir daugiau problemų.
Ir iš tikrųjų mes privalome pasiekti finalinį tikslą. Įsivaizduokite, kad žmonija – bėgikas, kurį pakeliui muša, ir šie smūgiai suteikia  jam jėgų atbėgti iki finišo. Bet jis privalo bėgti ir pasiekti finišą.
Jam yra skirtas laikas, per kurį turi pasiekti tikslą. Jis turi pribėgti – nėra kito pasirinkimo. Vienintelis pasirinkimas – arba bėgti siekiant tikslo, arba laukti smūgių ir bėgti pirmyn, stengiantis jų išvengti.
Bet yra ir trečias kelias: susivienydami mes galime sužadinti mumyse jėgą, kuri leis pakilti į tikslą lengvai. Ji paims mus ant savo sparnų tarytum erelis savo jauniklius ir pakels į viršų!
Bet problema yra ta, kad mes negalime palikti pasaulio ir patys pakilti ant šio erelio, Binos, sparnų. Mes privalome palaikyti ryšį su visu pasauliu.
Ir jeigu galvosime apie visus žmones ir skirsime save jiems – būtent tada ir pakilsime!
Pasaulis stovi ant paties bedugnės krašto, ir mes turime jam padėti pakilti ant šių erelio sparnų…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visas pasaulis priklauso nuo mūsų“

„Vaistai jau pradėjo veikti“

„Šviesos kelias ir kančių kelias“

Klausimas: Kodėl turime taip ilgai laukti, gaudami tiek daug skaudžių, žaizdas paliekančių pamokų, kad galiausiai suprastume, koks gi kelias yra teisingas?
Atsakymas: Mes nelaukiame! Kiekvieną akimirką vystomės – žingsnis po žingsnio. Bet mūsų ego, noras mėgautis – tiesiog begalinis. Jis toks gilus – tai didžiulis kūrinys. Įsivaizduokite mūsų begalinę Visatą – o žmogaus noras milijardus milijardų kartų didesnis už ją.
Dabar turime pradėti save taisyti. Mano nore mėgautis yra tūkstantis savybių, kuriose privalau pajusti smūgius, kad sureaguočiau: „Oi!“
Po to prireiks dar tūkstančio smūgių, kad pasakyčiau: „Ai!“ Tai ne juokai, taip ir praeina visas mūsų gyvenimas.
Paskui reikia dar tūkstančio smūgių, kad nuspręsčiau: „Viskas, daugiau taip neįmanoma! Reikia kažką daryti.“
Kiekviena savybė turi keturis lygmenis (alef, bet, gimel, dalet). Ir kol nepasieks paskutiniojo, ketvirtojo lygmens – jausime smūgius, kentėsime ir nesusimąstysime.
Tarsi man skaudėtų kūną tai vienoje, tai kitoje vietoje, bet kentėčiau ir galvočiau, kad nebaisu, – kol galiausiai susivokčiau ir suprasčiau, jog reikia kažką nuspręsti ir daryti. Ir taip visais atvejais!
Bet taip ir turi būti, nes esame suformuoti iš sudėtingos, daugiasluoksnės medžiagos, besivystančios iš taško. Nėra pasirinkimo.
Paskui, išsitaisymo Pabaigoje, visa, kas patirta, susijungs ir suteiks tobulą suvokimą, pripildymą ir supratimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Išeiti iš tremties“

„Ištaisyti egoizmą – nedraudžiama“

„Diena, kai sustojo Žemė“

Egoizmas, mūsų prigimties pagrindas, yra visų mūsų kančių priežastis.
Kadangi nuo prigimties nepabėgsi, tai žmonės bando kaip nors apriboti jo naudojimą: bando susitarti suprasdami, kad kitaip egoizmas sukels konfliktus, karą.
Šalys mėgina sudaryti tarpusavio sutartis, nors žino, kad situacijos kardinaliai nepakeisi – ją galima pažaboti tik jėga.
Jeigu žmogus žinotų, kad mūsų prigimtį galima ištaisyti, jog blogis atsiskleidžia mumyse specialiai tam, kad jį ištaisytume ir pasiektume kažką didaus ir aukšto.
Kad galime ne tik išvengti nemalonumų, o pakilti iš mirties lygmens į amžino ir tobulo gyvenimo pakopą.
Mes stengiamės šias žinias perteikti žmonėms, o kai jie pradės tai suprasti, visi pajus didžiulį palengvėjimą.
Niekas nežino, kiek laiko tai užtruks, nes mūsų laikas įgyja eksponentinį pagreitį, ši kreivė kone vertikaliai kyla į viršų. Todėl reikia dirbti ir nenusiminti, ir tada labai greitai sulauksime vaisių.
Žmogui reikia paaiškinti viso to, kas vysta (dėl mūsų išsitaisymo), priežastį, tikslą (amžinas ir tobulas gyvenimas) bei nurodyti gerą kelią jam pasiekti, t. y. kaip jį realizuoti padedant Šviesai.
Ir tada žmogus atskleis, kas yra tikrasis gyvenimas. Reikia paaiškinti, jog gyvenimas yra ne tai, ką jis dabar suvokia savo ribotuose, egoistiniuose noruose.
Perėjimą nuo vieno parcufo prie kito jis suvokia kaip mirtį, visko praradimą.
O jeigu suvoktume pasaulį nore duoti, tai šio pasikeitimo nejausime kaip praradimo – juk jis jaus bendrą sistemą.
Ir jeigu prarasdamas savo parcufą lieka gyventi šioje sistemoje, tai patenka į naują parcufą.
Jeigu aš prie savo noro kaip nors prijungiu kitus žmones, tai jau jaučiu amžiną šio proceso, kuriame esu, tėkmę.
Šiandien nejaučiame šios amžinybės, ir prarasti šį savo parcufą, 10 sfirų, kuriuos įsivaizduojame kaip šį gyvenimą – mums reiškia prarasti viską! Juk be to daugiau nieko neturime!
Aš nemanau, kad tai taip sunku paaiškinti. Juk žmogus iš to laimi tiek daug, kad panorės klausyti. O kas nesvajoja apie amžinybę ir tobulumą…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų pasaulis – tik koridorius į dvasinį pasaulį“

„Vaistai jau pradėjo veikti“

„Šuolis nuo stogo“ su Kūrėjo parašiutu“