Pateikti įrašai priklausantys Krizė, globalizacija kategorijai.


JAV jaunimas – už komunizmą

Krizė, globalizacija

Komentaras. Amerikos žurnalistai skambina pavojaus varpais: JAV jaunimas užsikrėtė socializmo ir komunizmo idėjomis. Pusė amerikiečių, jaunesnių nei 35 metų, norėtų, kad prezidentas būtų socialistas.
Atsakymas. Nesvarbu, kas rašoma apie feodalizmą, kapitalizmą, socializmą, komunizmą, gamta vystosi pagal savo planą. Ir su tuo nieko nepadarysi.
Kapitalizmą turi pakeisti socializmas. Kabalos mokslas dar prieš tūkstantį metų sakė, kad kapitalizmas – pati aukščiausia egoizmo stadija, kuri suteikia žmogui laisvę veikti, kaip jis nori.
Todėl kapitalistinio vystymosi pabaigoje žmogus įsitikina, kad atėjo į aklavietę, kad su egoizmu nieko nepasieks: galime sunaikinti vienas kitą, viena dalis gali badauti, o antra – turėti visą žemės turtą, ir nieko gero iš to nebus.
Todėl visiškai aišku, kad reikia pereiti į naują, tinkamesnę, santvarką.
Jaunimas tai jaučia. Šis pojūtis atsiranda, kaip žmonių vidinio vystymosi rezultatas, o ne todėl, kad vystosi visuomenė. Pati visuomenė kaip tokia nieko nereiškia – tai vyksta dėl jos narių vystymosi. Mes vystomės taip, kad pradedame jausti, kaip individualus vystymasis mus žudo, ir tai prives prie blogio suvokimo.
Būsimas būvis – tai visiško integralaus tarpusavio ryšio būsena, tokia kaip gamtoje, kuri reikalauja, kad suvoktume ją kaip į integralią, bendrą uždarą sistemą, kurios dalys absoliučiai susijusios.
Aš manau, kad socializmo trauka yra natūrali. Ji kyla iš gamtos gelmių. Tik kokiu būdu tai įvyks? Ir kokiu būdu jaunimas supras, kaip tai pasiekti? Tam reikalingi mūsų paaiškinimai.
Tikrasis socializmas – tai sociumas, kuris nori pasiekti tinkamą, lygiavertį susivienijimą, kur kiekvienas jausis lygus, kur bus rūpinamasi visais ir kiekvienu. Iš pradžių – tai protinga egoistinė visuomenė, egoistinis socializmas: aš turiu rūpintis visuomene, tada bus gerai ir man.
Egoistinis socializmas – tai pereinamoji forma. Priartėję prie jo ir kurdami jį, mes pradėsime jausti jo elementus, etapus, realizacijos galimybes ir galėsime įvesti jau ir kabalistines idėjas.
Aš – už teisingą socializmą, įvedamą laipsniškai, pagal tai, kaip vystosi visuomenė, pasinaudojant pavyzdžiais, kuriuos galime duoti, visokiais būreliais, susivienijimais, paskaitomis, užsiėmimais ir t. t. Taip visuomenė palaipsniui išsivystys iki to lygmens.

Iš 2016 m. lapkričio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Amerikietiškosios svajonės atgimimas

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas. Po JAV prezidento rinkimų žiniasklaida tvirtina, kad prasidėjo nauja epocha. Visiems aišku, kad bus esminių pokyčių. D. Trumpas pažadėjo grąžinti JAV paprastiems amerikiečiams ir atgaivinti amerikietiškąją svajonę.
Iš vienos pusės, kalbama apie buvusios Amerikos šlovės grąžinimą, o iš kitos – apie naują JAV ir viso pasaulio epochą. Ar grįžtame į senuosius laikus, ar mūsų laukia kažkas visiškai nauja?
Atsakymas. Didieji miestai nubalsavo prieš D. Trumpą, tačiau kas juose gyvena? Verslininkai, darantys pinigus iš oro, studentai, emigrantai, laisvųjų profesijų atstovai. Jie negamina realios produkcijos, o uždirba vienas iš kito. Visos jų pajamos pagrįstos tuo, ką gamina, augina, stato, tiekia provincijos gyventojai.
Todėl tarp šių dviejų gyventojų dalių egzistuoja didžiulis atotrūkis. Viena dalis – senbuviai, įkūrę Valstijas ir visoje teritorijoje pastatę miestelius bei kaimus. Kita dalis, išaugusi per pastaruosius penkiasdešimt metų dėl įvairių spekuliacijų, tai emigrantai, nedirbantys, iš pašalpų gyvenantys asmenys.
Tokiu būdu tauta, visas sociumas suskilo į dvi dalis, priešingas viena kitai savo požiūriu į gyvenimą, vertybėmis, pagrindais, ateities vizijomis. Didmiesčiai galėjo vystytis tol, kol klestėjo bankų sistema ir tai, kas susiję su didelio miesto gyvavimu.
Tačiau, kai šios sistemos patenka į gilią krizę, joms nepadeda net milžiniškos, trilijonų dolerių dydžio, valstybės paskolos. Niekas net nesiruošia grąžinti šių astronominių skolų. Visas pasaulis supranta, kad reikia nuolat gaminti ir išmesti prekes, kad būtų galima toliau gaminti ir išmesti.
Bet kam to reikia? Tam, kad bankai būtų prikimšti popierių ir pasipildytų kažkieno sąskaita? Problema ta, kad šis žaidimas baigėsi. Visiems aišku, kad jis nenaudingas. Nežinia, ką daryti toliau, bet taip tęstis jau nebegali.
B. Obamos administracija rūpinosi į JAV atgabenti kuo daugiau radikaliųjų islamo emigrantų ir tai jai pavyko. Pasisekė pritraukti net keletą milijonų emigrantų bei dalį jų įdarbinti valstybinėse struktūrose. Tai pradeda gadinti visos šalies įvaizdį ir verčia imtis tam tikrų priemonių.
Apskritai JAV visuomenę reikia gydyti nuo itin įtemptų santykių tarp visų sluoksnių: juodųjų, baltųjų, kairiųjų, dešiniųjų, lotynų amerikiečių. Tai tiksinti bomba, kuriai betrūksta islamo pabėgėlių, siekiančių visą Ameriką nudažyti žaliai.
O žmonės, gyvenantys toli nuo didmiesčių, iki šiol saugo tikrąją Amerikos dvasią, buvusią prieš penkiasdešimt metų, ir perduoda ją savo vaikams. Jie mato, kaip iš jų atimama šalis ir naikinama jos atmosfera.
Jie galbūt su tuo susitaikytų, jei technologijos, prekyba ir pramonė klestėtų, kiltų gyvenimo, gerovės lygis, kuris kompensuotų kartėlį bent jau pinigais. Bet ir gyvenimo lygis krinta. Todėl žmonės reikalauja pokyčių.
Klausimas. Ar manote, kad D. Trumpas grąžins JAV atgal į senosios, provincialiosios Amerikos laikus?
Atsakymas. Aišku, kad ne. Bet D. Trumpas apsireiškė reikiamoje vietoje tuo momentu, kai baigėsi žaidimas ir didmiesčių bumas. Bankai, prekyba žlunga ir nyksta, lieka didžiulės valstybės skolos, išdraskyta visuomenė ir šalis, krintanti iš savo aukštybių, prarandanti buvusią šlovę ir galybę. Amerika ritasi vis žemyn.
Tokiomis sąlygomis iškyla B. Sandersas ir D. Trumpas, kurie teigia, kad šis kelias ideologiškai klaidingas. Žinoma, yra problemų ir politikos bei ekonomikos srityse, bet ideologija – svarbiausia, ji visko pagrindas. Todėl šie politikai ir sako, kad reikia keisti ideologiją.
Klausimas. Kuo pasireikš šie pokyčiai?
Atsakymas. Ir D. Trumpas, ir B. Sandersas sutinka, kad reikia grąžinti visuomenei vienybę – suartinti žmones, kad jie jaustųsi viena tauta. Visuomenė turi rūpintis savo vienybės stiprinimu. O jei to nebus, tai nei ekonomika, nei bankai, nei Volstrytas nepadės.
Žinoma, kalbame ne apie žmonių sulyginimą, o apie visuomenės vienybę.

Iš 2016 m. lapkričio 10 d. 791-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Savišvietos universitetas

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

Komentaras. JAV (Kalifornijos valstijoje) atsidarė savišvietos universitetas, kuriame mokosi tūkstančiai studentų. Šio unikalaus universiteto specializacija – kompiuterinių technologijų studijos.
Visi mokiniai savarankiškai, be dėstytojų dalyvavimo procese mokosi programavimo, kodavimo. Be to, jie dalijasi tarpusavyje bazine informacija, tikrina vienas kito namų darbus ir t.t.
Tokia patirtis gauta Prancūzijoje, sėkmingai taikyta ir dabar bandoma Amerikoje.
Atsakymas. Tai labai gerai, nes tai atkuria žmoguje žmogų, daro jį savarankišką, atsakingą, pasiruošusį bendrauti. Studentai katu atlieka užduotis, daro pamokas. Tarpusavio ryšys – tai nuostabu.
Senas mokymosi būdas palaipsniui išnyks. Mes prieiname prie to, kad kompiuteris žmogui taps langu į pasaulį, per kurį jis viską pasieks.
Klausimas. O kaip dėstytojai, kurie gauna įvairius laipsnius, daktarai, profesoriai?
Atsakymas. Jie taip pat bus. Jų funkcija bus rašyti knygas, įvairias programas, darbus, kontrolinius, seminarus ir taip toliau. O kam gi skaityti paskaitas?! Reikia pereiti prie savarankiško mokymosi metodų.
Komentaras. Mane labiausiai stebina, kad studentai tikrins vienas kito namų darbus.
Atsakymas. Tai vers būti integracijoje vienas su kitu, padidins tarpusavio ryšį, – svarbu ne atskirti ir pasodinti prie kompiuterio, o pasodinti kartu. Juk, iš principo, mes privalome atskleisti savyje ne tik kontakto, o ir tiesioginio ryšio vienas su kitu būtinybę.
Žiūrint į mūsų tolimesnio skverbimosi į gamtą, žmogų, bendruomenę, ekonomiką, prekybą ir taip toliau perspektyvas, tai yra labai realios ir reikalingos veiklos sferos, mes aptiksime, kad viskas pavyks, tiktai organizuojant teisingą tarpusavio ryšį.
Teisingas ryšys, kaip technikoje, yra toks, kai pliusas ir minusas kontaktuoja tarpusavyje ir susijungia per kokią nors jėgų iškrovą. Tarp jų, žinoma, turi būti rezistorius, tačiau jis svarbus tik sujungimo vietoje, per jį išsilaisvina teigiama energija.
Esu tikras, kad ateityje žmonės tai atras. Mes, savo ruožtu, turime paaiškinti žmonėms, kad tai yra teisingo teigiamų ir neigiamų savybių, nuomonių, požiūrių visuomenėje susijungimo dėsnis, ir visa tai būtina tam, kad teisingai vienytumės tarpusavyje. Tuomet žmonija gali tikėtis gero dvasinio pakilimo ir matyti naują vystymosi pakopą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Susieti vienu tinklu

To dar nebuvo

Šviesa padeda ugdytojui

Komentarų nėra

Krizė – naujos visuomenės gimimas

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Pranešimas (šaltinis). Įmonės, naudodamos energiją, gamina prekes, vėliau energija naudojama šias prekes gabenant vartotojams, kurie jas perka, kad kuo greičiau išmestų į šiukšlyną. Ši seka vadinasi „ekonomikos augimu“: tai bereikalingas išteklių eikvojimas ir aplinkos niokojimas.
Svarbu tik „augimo“ ir pelno didinimas. Pamazgų duobės ekonomika prarijo visą planetą – tarp Kalifornijos ir Havajų plaukiojanti Teksaso valstijos dydžio šiukšlių sala iš panaudoto plastiko – „augimo“ ir pelno didinimo produktas.
Vandenynai virto milžinišku šiukšlynu. Globalizacija pavertė žemę ir upes sąvartynu, nes šiuo metu pigiau pirkti naują daiktą ir išmesti sugedusį, negu taisyti.
Principas, valdantis globalią ekonomiką, dievina atmatų duobės ekonomiką, nes ji skatina didelį „augimą“.
Užnuodytos jūros, upės ir laukai neturi jokios reikšmės, kaip ir neįtikimas energijos, mineralinių žaliavų ir darbo išteklių eikvojimas globaliajai pramonei ir menkavertės produkcijos transportavimui: jei visa tai didina „augimą“, tai laikoma teisinga.
Sprendimas. Krizės problema – neišsprendžiama, ji veda žmoniją į pražūtį, vienintelis įmanomas sprendimas – keisti žmogaus prigimtį, tai ir numatyta gamtos vystymosi plane. T. y. krizė – mūsų būsimos būsenos gimimas, tą būseną galime pasiekti ne keisdami supantį pasaulį, o keisdami save, savo prigimtį iš egoistinės į altruistinę.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimos kartos ekonomika

Krizė: ieškant išeities

Krizė – perėjimo į naują visuomenę taškas

Komentarų nėra

Nauja pasaulinė sistema

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Nuomonė. Mes susidūrėme su daugybe krizių, kurių pasekmės sukelia naujas krizes, mes susidūrėme su sistemine vakarų pasaulio krize, kuri palietė technologijas, ekonomiką, prekybą, politiką, demokratiją, autentiškumą, karinius konfliktus, klimatą, supančią aplinką, kultūrą, vertybes, šeimą, švietimą, jaunimą ir t. t.
Šios krizės gimdo baimę ir susierzinimą. Pradedant nuo 2008 m. finansinės krizės, viskas stipriai pasikeitė. Piliečiai jaučia nusivylimą, demokratija kaip modelis prarado pasitikėjimą, politinės sistemos patyrė rimčiausių sukrėtimų, tradicinės partijos išgyvena krizę.
Jei „valdyti“ reiškia „numatyti“, tai mes išgyvename pasaulinės sistemos valdymo krizę. Žmonės reikalauja, kad politinė valdžia vėl imtųsi vadovauti visuomenėje, apribotų ekonominės ir finansinės rinkos valdžią.
Aljansas „valstybė + specialiosios tarnybos + interneto ištekliai“ pagimdė interneto vartotojų sekimo imperiją. Kibernetinė erdvė tapo mūsų pasauliu, vietoj fizinės erdvės atsirado nauja visata, papildanti pasaulio tikrovę.
Komentaras. Visa tai mus veda į būtinybę įsilieti į naują sistemą, kitaip tariant, tapti panašiems į gamtą,

Komentarų nėra

Ar galima išvengti kančių?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Valios laisvė

Klausimas. Galvojant apie patį baisiausią scenarijų, ar po trečiojo ar ketvirtojo pasaulinio karo išlikę milijonai žmonių nejaus kančių ir egoizmas vėl sumažės iki to lygmens, kuris buvo prieš 6000 metų?
Atsakymas. Ne. Egoizmas pereina iš kartos į kartą, ir kančios – taip pat. Iš esmės jūs klausiate: jei mes šiandieną jaustume tas kančias, kurias išgyvena žmonės per baisias suirutes – uraganų, vulkanų išsiveržimo, atominių bombų sprogimo metu, tai turėtume galimybę teisingai pasirinkti kelią?
Tai netinkamas klausimas, nes tokiu atveju kelias nepasirenkamas, tokiu atveju žmogus tiesiog kenčia. Tai ne pasirinkimas. Gamta taip nedaro. Ji nori, kad žmogus sąmoningai pasirinktų naują vystymosi pakopą. Kitaip tai – ne pasirinkimas.
Perėjimas nuo negyvojo lygmens į augalinį, nuo augalinio į gyvūninį vyksta, patiriant gamtos smūgius. Mūsų pasaulio žmogus – to paties veiksmo rezultatas. Tačiau dabar turime pakilti visiškai kitu būdu, todėl ir ateina ši metodika, vadinama kabalos mokslu.
Dabar turime sąmoningai pakilti į kitą lygmenį – tai labai svarbus atskaitos taškas. Nes po negyvojo, augalinio ir gyvūninio vystymosi būvio, kuriam šiandieną priklausome, mumyse yra prielaida suvokimui, kad galime pakilti virš savojo aš.
Mes esame tarpiniame būvyje. Tarkime, tarp negyvojo ir augalinio lygmens yra koralai, tarp augalinio ir gyvūninio – „žemės šuo“, o tarp gyvūninio ir žmogaus – beždžionė. Taip ir tarp mūsų pasaulio žmogaus ir žmogaus iš aukštesniojo pasaulio egzistuoja kabalistas.
Kabalistas – tai tas, kuris turi gyvūninių šio pasaulio savybių, kita vertus, jis jau turi ir kitos pakopos savybių. Būdamas tokioje tarpinėje būsenoje jis kyla į viršų.
Toks kilimas vyksta ne veikiant instinktyvioms gamtos jėgoms, o sąmoningai.
Todėl mes tiek mokomės apie valios laisvę, apie tai, kaip turime elgtis grupėje, kurti tam tikrą būseną savyje ir aplink save, kad būtų įmanoma keistis.
Mes tarsi patys išstumiame save iš egoizmo ir pakeliame į naują lygmenį, kur mumyse pasireiškia gėrio jėga, priešinga egoizmui.
Taip egzistuosime dviejose jėgose: neigiamoje – egoistinėje ir teigiamoje – altruistinėje. Altruistinės jėgos mūsų pasaulio prigimtyje nėra, todėl turime ją pritraukti. Ir tada egzistuosime tų jėgų ryšyje ir pusiausvyroje. Tai bus mūsų būsimasis būvis, vadinamoji vidurinioji linija.
Aš tikiuosi, kad sąmoningai panaudosime valios laisvę, rasime tinkamą sprendimą ir pasieksime tokią būseną be pasaulinių karų.
Klausimas. Jei mes pasirinksime tinkamai, tai išvengsime apokalipsės ir kataklizmų?
Atsakymas. Jei nors maža žmonijos dalis suvoks, kad vienintelis kelias išvengti kataklizmų – tai laikytis kabalos mokslo metodikos. Juk kitos išeities nėra. Reikia tiesiog suvokti ir save supurtyti.
Klausimas. Kokia prasmė smūgiuoti žmonijai, jei tai nieko nekeičia?
Atsakymas. Susikaupusios kančios žmoniją atveda į būseną, kada ji vis tiek pradeda galvoti, ką daryti, t. y. papildomos kančios subalansuoja žmogiškąjį egoizmą.
Tarkim, vaikas nenori eiti į mokyklą – jam pradeda riboti malonumus: atima kamuolį, vėliau – dviratį, elektroninius žaidimus, kol jam nieko nelieka, kaip tik eiti į mokyklą.
Tačiau ir čia yra valios laisvė – galimybė rinktis. Mes visada esam riboti – negalima sakyti, kad pasirinkimas galimas, tik esant neribotai laisvei.
Tokiu būdu galime pasirinkti ir dvasingumą – tarp apdovanojimo ir baudimo. Todėl būtina suprasti visas sąlygas ir aplinkybes, kurios mus veda prie laisvės. Laisvė – tai ypatinga būsena, pasiekiama tam tikruose rėmuose.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išvengti karinių konfliktų

Kančių mažinimo formulė, 1 d.

Kančių mažinimo formulė, 2 d.

Komentarų nėra

Išsilavinę teroristai

Krizė, globalizacija

Komentaras. Tyrimai rodo, kad teroristai yra daug labiau išsilavinę, nei mes manome. Tik 17 % teroristų, kurie kovoja „Islamo valstybėje“, neturi vidurinio išsilavinimo, ketvirtadalis iš jų – universitetų absolventai. Tas pats pasakytina apie teroristus savižudžius.
Atsakymas. Tai, kad išsilavinę žmonės eina į IGIL, labai įdomus reiškinys. Jie mano, kad jie ras idėją, dėl kurios verta egzistuoti, kuri yra gyvybės ir mirties lygmenyje, todėl ji labai vertinga jų akyse.
Tai būdinga išsilavinusiam žmogui, jis žvelgia aplink ir mato, kaip pasaulis smenga į niekur: nyksta, menksta, niveliuojasi iki nulio.
Žmogus ieško, už ko užsikabinti, kad vertėtų egzistuoti. Ir staiga jį pradeda vilioti. Be to, jis gauna palaikymą iš aplinkos, – staiga atsiranda draugų, visuomenė, kuri turi savo idėją, ir jis užsidega!
Jį laiko ne pati ideologinė koncepcija, o tai, kas yra aplink ją! Įrodyta, kad armijoje tarnaujančio žmogaus irgi taip nebedomina valstybė, kaip kažkada šaukdavo: „Už Tėvynę!“
Jį domina jo kovos draugai: „Mes priešinamės, mes ginamės. Mes užkariaujame!“ – kitaip tariant, nedidelė žmonių grupė, kurią jis jaučia kaip broliją. Žmogui šito trūksta, ir jis tai randa. Ir „Islamo valstybė“ moka tuo pasinaudoti.
Klausimas. Kaip privilioti juos į kitą vietą? Ar yra tokia galimybė?
Atsakymas. Dėl to būtina padidinti gyvenimo intensyvumą iki tokio lygio, koks yra tokiose organizacijose: gyvenimas turi jaustis kaip iššūkis, malonumas kovoti, susitelkimas, išreiškimas teisingos idėjos, vedančios pirmyn ir uždegančios žmogų taip, kad jis visą laiką būtų pasaulinės revoliucijos būsenos.
Tokiam tikslui reikalingi romantikai, ypatingos sielos, bet to, dar ir organizatoriai.
Klausimas. Kitaip tariant, būtina stipresnė idėja, bet romantiška ir deganti, kad vestų pirmyn? Ir tokia idėja egzistuoja?
Atsakymas. Ji egzistuoja pas mus – kabaloje.
O „Islamo valstybėje“, manau, viskas, kaip visada, veda prie to, kad revoliucija pradės ryti savo sūnus. Jie dabar, apskritai, jau naikina save!
Jie negali susivienyti. Juk jei jie susivienija, tai praranda trinties pojūtį, kibirkštį, kuri įsižiebia jų siautėjimuose. Tokiose revoliucinėse srovėse staiga gimsta didžiulis kiekis įvairių krypčių, grupelių, kurios tarpusavyje oponuoja, kivirčijasi.
Jiems laimė, kad jie varo siaubą pasauliui. Tuo jie nori pasakyti, kad yra ypatingi ir kažko verti.
Todėl viskas veda į viena – pasaulis visuose santykiuose krenta į prarają, o jie sukasi virš jų kaip ereliai, kurie pasirenka sau naujas aukas, jas puola ir griebia. Bet, iš esmės, jokios galutinės idėjos neturi nei vieni, nei kiti.
O kaip atsiskleis mūsų idėja – tai jau kita problema.

Iš 2015 m. spalio 10 d. TV programos „Naujienos su M. Laitmanu“

Komentarų nėra

Kaip išvengti apokalipsės?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Klausimas. Jei visi – laukiniai, kaip rašo Baal Sulamas, – ar tai reiškia, kad mūsų laukia likimas, kuris ištiko laukinius, kuriuos sunaikino labiau išsivysčiusios civilizacijos? Nuolat augantis milijardų nesąmoningų žmonių egoizmas – tai apokalipsės, neišvengiamo mūsų civilizacijos susinaikinimo garantija?
Atsakymas. Laukiniai nebuvo sunaikinti. Mes taip pat visi buvome laukiniai. Todėl nereikia manyti, kad mes kitokie. Mes ir šiandien laukiniai tam tikra prasme. Matant tai, kaip nevykusiai sąveikaujame visuomenėje ir šeimoje, sunku pasakyti, kad esame protingos būtybės.
Kiekvieną akimirką mus valdo egoistinis instinktas. Atrodome blogiau už beždžiones. Beždžionės nenaikina savęs, o mes užsiimame kolektyviniu, sąmoningu, tyčiniu savęs naikinimu.
Gamtoje nėra daugiau tokios rūšies, kaip homo sapiens (neva mąstantis žmogus), kuri taip kryptingai siektų susinaikinti. Nors gali būti laimingas, žmogus daro savo gyvenimą nereikšmingu, nuolatos stumia save į netikrumą, baimes, nerimą, o tai galiausiai lemia susinaikinimą. Tuo mes unikalūs.
Bet civilizacija nesusinaikins. Bet kuriuo atveju privalome pasiekti iš anksto gamtos numatytą tikslą. Mes galime rinktis būdą: ar eisime per kančias, ar geruoju, Šviesos, keliu, kitaip tariant, pritraukdami Aukštesniąją jėgą, kad ji mus surinktų ir teisingai suorganizuotų.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – draugas

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Komentarų nėra

Reikalingas kompanjonas!

Krizė, globalizacija

Komentaras. Dabar labai populiarėja kompanjono profesija.
Laikraščio „Guardian“ straipsnyje kalbama, kad „bendravimo industrijai lemta augti, kadangi mes tampame vis vienišesni, ypač jaunimas. Todėl kompanjono profesija vadinama ateities aukso kasykla.“
JAV jau egzistuoja tokios paslaugos, kaip mokamas apsikabinimas su profesionalu, vakarienė su nepažįstamaisiais arba išnuomojamas draugas.
Atsakymas. Dabar net jauni žmonės tampa vienišiais, nekalbant apie senolius.
Kažkada ėjome į kiną, teatrą, išeidavome į gatvę, vaikai augo kiemuose. Viskas buvo visiškai kitaip. Mes bendravome. Aš pamenu, kaip pašokdavau ryte iš lovos ir bėgdavau į kiemą, kad pamatyčiau draugus.
Šiandien viso to nėra ir jau nebus. Jokių kiemų, net smėlio dėžėse vaikai žaidžia atskirai.
Klausimas. Vadinasi, kompanjonai bus vis reikalingesni?
Atsakymas. Aš manau, kad kompanjonai bus reikalingesni dvidešimtmečiams, trisdešimtmečiams, o ne pensininkams.
Visi mes esame neįgalūs dėl vienišumo, ir mums bus reikalingas bendravimas. Galiausiai pasieksime būseną, kai būsime priversti betarpiškai bendrauti vienas su kitu, kadangi elektroninis kontaktas nepakeis normalaus žmogiško jausminio bendravimo. Ir tada jau mes galėsime kažką paaiškinti žmonėms.
Klausimas. Jūs manote, kad įvyks lūžis ir grįšime prie fizinio bendravimo?
Atsakymas. Sugrįšime, bet jau ne šiame lygyje. Dabar kompaniją žmonėms turės palaikyti kabalistai – organizuoti juos į didelius ratus.
Tai ateities profesija, kai didelėse salėse susirenka daug žmonių ir su jais dirbama. Kartu jie šoka, dainuoja, svarsto, kas yra pasaulis, ką jie gali suprasti ir suvokti vienydamiesi.
Juk svarbiausia yra vienybė. Būtent to ir trūksta žmonėms. O kai vienas žmogus palaiko kompaniją kitam, tai visai neracionalu ir greitai pranyks.
Toks pripildymas tuoj pat dingsta, atsiranda tuštuma, nes žmonių nepalaiko kita karta.
Ir apskritai, bendravimas reikalingas visiems. Tokią programa šiandien plėtojame, tobuliname. Ji skirta bendravimo specialistams rengti, netgi pasakyčiau – žmonėms sujungti.
Pati svarbiausia profesija bus žmonių susijungimo į sistemą „Adomas“ instruktorius, nes visa kita darys automatai. O jungti turi žmonės.

Iš 2016 m. rugsėjo 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Draugystė internete negali būti tvirta

Širdžių apnuoginimas

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Komentarų nėra

Kaip išvengti karinių konfliktų

Krizė, globalizacija

Komentaras: Baal Sulamas rašo apie ketvirtąjį pasaulinį karą. Išeina, kad gamtos programoje potencialiai egzistuoja trečiasis ir ketvirtasis karai?
Atsakymas: Mes vystomės keturiomis pakopomis. Jei kalbame apie pasaulinius sukrėtimus, tai jie visi taip pat turi vystytis toje pačioje sistemoje keturiomis pakopomis, nes egoizmas vystėsi vadinamosiomis „keturiomis tiesioginės šviesos stadijomis“.
Todėl ir pasauliniai sukrėtimai, konkrečiai – pasauliniai karai, taip pat gali vystytis keturiomis stadijomis.
Arba galime juos anuliuoti, dar jiems neprasidėjus, savo veiksmais, kai imsime vienytis, nepaisydami egoistinių polinkių ir egoistinių siekių galvoti tik apie save.
Turime suprasti, kad esame absoliučioje sąveikoje, visiškai sujungti vieni su kitais, net jei to ir nenorime. Matome, koks dabar yra pasaulis, kaip jis mums įrodo, kad esame tarpusavyje susiję, tik mus jungia kenksminga – egoistinė – jėga. Turime kuo greičiau tai ištaisyti.
Suprantama, kad potencialiai egzistuoja visos blogosios mūsų vystymosi stadijos, kai gamta mus skubina, nulemdama kiekvieną būseną.
Bet kartu yra galimybė vystytis greičiau, negu gamta įpareigoja. Tai įmanoma, kai patys siekiame vienytis – ne todėl, kad gamta mus verčia kančiomis, bet patys, savo noru. Šis kelias yra pageidautinas, nes taip vystysimės ne tik greitu, bet ir maloniu būdu, išvengdami tokių kančių, kaip trečiasis ir ketvirtasis pasauliniai karai.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Du Trečiojo pasaulinio karo variantai

Pasaulinis karas, kaip išeitis iš visuotinės krizės

Karas ar taika?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai