Pateikti įrašai priklausantys Krizė, globalizacija kategorijai.


Prie ko privedė demokratija?

Ateities visuomenė, Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kokios neoliberalizmo šaknys? Kodėl šiuolaikiniai inteligentai taip mėgsta šią ideologiją ir taip ją gina?
Atsakymas. Pirmiausia, gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Mūsų visuomenė nuolat keičiasi. Kalbame apie normalią, išsivysčiusią Vakarų visuomenę, nenurodydami konkrečios šalies su jos pažiūromis, psichologinėmis šaknimis, ypatybėmis ir t. t.
Demokratinė visuomenė, kaip sakoma, yra geriausia iš visų blogiausių.
Tačiau daugiau nebegyvename demokratijoje. Tai buvo ypatingas laikotarpis, kai iš tiesų norėta įtikti žmonėms, siekta puoselėti bet kokius jų siekius, kad kiekvienas turėtų galimybę išreikšti save ir vystytis ta kryptimi, kuriai jaučia vidinį postūmį. Bet tai jau seniai praėjo.
Tai tęsėsi dvidešimt metų po Antrojo pasaulinio karo, ypač šešiasdešimtaisiais praėjusio šimtmečio metais. O paskui, kaip įprasta, viską apėmė egoizmas, kol pasiekėme savo dabartinę būseną.
Esmė ta, kad šiandien neoliberalizmas praktiškai virto nacizmu. Pažvelkite, kaip neoliberalai veikia visose šalyse. Jie reikalauja, kad visi būtų kaip jie. Ir tuos, kurie nesutinka, jie sunaikina. Argi tai tas pats liberalizmas, apie kurį kažkada buvo kalbama?! Jis išsigimsta į fašizmą.
Jau peraugome visus gerus, teisingus visuomenės pokyčius. Dabar esame kaip gyvatė, kuri gaudo savo uodegą ir ima pati save ėsti. Taip vyksta visose šalyse, visose vyriausybėse, visose visuomenėse.
Tarkime, kokioje nors šalyje konstituciniu būdu buvo išrinktas prezidentas. Ateina neoliberalai, mušasi, viską laužo, šaukia: „Mes nesutinkame!“. Bet yra konstitucija. Rinkimai baigėsi. Ką reiškia „mes nesutinkame ir jį nuversime?“ Tai jau diktatūra. Neoliberalizmas virsta priešingu sau.
Negalime žongliruoti terminais „liberalizmas“, „demokratija“ ir kt. Tai tiesiog žodžiai, kuriuos vartoja kiekvienas, kad tik brangiau parduotų tai, ko jam reikia. Taip mumis žongliruoja egoizmas po bet kokiomis iškabomis ir lipdukais.
Straipsnyje „Paskutinė karta“ Baal Sulamas rašo, kad kita santvarka po išvystytos demokratijos bus fašizmas. Jau matome tai, bet nieko negalime padaryti. Demokratija yra geras visuomenės klestėjimo laikotarpis, bet tai neišvengiamai veda į fašizmą. To neišvengsi.
Visuomenė turi savo objektyvius įstatymus, kurie vystosi taip, kad nieko į juos neįterpsi, nes taip gausime dar didesnį smūgį. Galbūt keliems dešimtmečiams, kaip po Rusijos revoliucijos, atitolinsime kokį nors procesą, bet nieko iš esmės nepakeisime.
Klausimas. Išeitų, kad neištyrus egoizmo, žmogaus prigimties, žemės lygmenyje neįmanoma sukurti nieko teisingo?
Atsakymas. Žinoma. Mes jau perėjome beveik visas santvarkas, net gyvenome egoistiniame komunizme, todėl nieko kito nepamatysime. Geriau nebus, bus tik blogiau.
Mums liko tik viena santvarka – paskutinioji karta. Tai reiškia, kad turime priimti dėsnį „mylėk savo artimą kaip save patį“ kaip aukščiausią žmogaus visuomenės, gamtos dėsnį ir mėginti suprasti, kaip galėtume jį realizuoti. Kitaip neturėsime ateities.
Klausimas. Ar jau pradėjome šį laikotarpį?
Atsakymas. Šis laikotarpis prasidėjo nuo Europos Sąjungos atsiradimo. Tuo metu buvau Prancūzijoje, ir mačiau, kaip ten važinėja didelės propagandinės mašinos, įrengtos kaip muziejus. Buvo galima įeiti, pasiimti atviruką, paskaityti brošiūras apie susivienijimą.
Bet net tada supratau, kad ši idėja yra neveiksminga. Tai buvo geras laikotarpis, skirtas tam tikrą laiką išsilaikyti, parodyti žmonėms, kad vienijimasis egoistiniu pagrindu netaisant žmogaus prigimties yra blogas ir sužlugdys juos.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Neoliberalizmas nueina nuo istorijos scenos

Kas nedirba, tas valgo

Būsima santvarka – žmonijos vienybė

Komentarų nėra

Už ką gamta baudžia mus? IV d.

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip žmonių tarpusavio santykiai gali paveikti ugnikalnį arba žemės drebėjimą? Ar vandenynas sužinos, kad žmonės jo krante ėmė geriau vieni su kitais elgtis, ir nurims?
Atsakymas. Juk mes visi – negyvoji gamta, augalai, gyvūnai ir žmonės – priklausome tai pačiai sistemai. Cunamius ir uraganus sukelia tos pačios jėgos, kurios valdo mūsų protą ir jausmus. Tik mūsų protas ir jausmai yra aukštesnėje pakopoje už jėgą, sukeliančią uraganus. Uraganas stiprus savo kiekybe, o žmogus – kokybe.
Jei žmogaus pakopoje artėjame vieni prie kitų, savo santykius pageriname „dešimčia gramų“, tai žemesnėje pakopoje susilpniname uraganą ne dešimčia gramų, bet dešimtis milijardų kartų. Jis jau nepadarys jokios žalos.
Juk tai bendra sistema: vienas lygmuo virš kito. Mes esame žmogiškajame, kokybės lygmenyje, o uraganas – negyvajame, kiekybiniame lygmenyje. Jo jėga kiekybė, o mūsų – kokybė, todėl žmogaus mintis gali sukelti arba nuraminti uraganus. Tačiau kol kas mes juos tik sukeliame…
Klausimas. Ar gali šimtas tūkstančių žmonių, stovinčių pakrantėje, savo minčių jėga sustabdyti artėjantį uraganą?
Atsakymas. Ne. Visų pirma, tam nereikia stovėti vandenyno pakrantėje. Svarbiausia, turime siekti vienybės, susivienyti – nusverti mumyse esančias blogio jėgas gėrio jėgomis. O tada visose žemiau mūsų esančiose pakopose: negyvojoje, augalijos ir gyvūnijos, taip pat bus atkurta pusiausvyra.
Klausimas. Išeitų, kad grėsmę kelia ne siautėjantis vandenynas, drebanti po mumis žemė ar besiveržiantis ugnikalnis? Ne į tai reikia kreipti mūsų minčių jėgą?
Atsakymas. Visai ne! Dėmesį reikia kreipti tik į save, taisyti savo santykius su kitais. Nors ir kaip fantastiškai, nerealiai, nemoksliškai tai atrodytų, bet veikia būtent šitaip.
Mums reikia išmokti valdyti savo mintis, norus ir ketinimus. Jei šito nedarome, jie iš karto krypsta į egoizmą, stengdamiesi gauti daugiau naudos sau ir labiau pakenkti kitiems.
Klausimas. Koks bus išsitaisęs ateities žmogus?
Atsakymas. Ateities žmogus išmoks palaikyti su kitais idealią pusiausvyrą. Taip, kad nei jis, nei kiti nebūtų aukščiau vieni kitų, bet visi būtų draugai, susiję gerais tarpusavio santykiais. Dėl to visa gamta bus pusiausvyra, tai vadinsis Rojaus sodu.
Klausimas. O kuo žmogus rūpinsis, atsibudęs rytą tokiame Rojaus sode?
Atsakymas. Sakoma, kad „pasaulis veikia pagal nesikeičiančius dėsnius“, ir gyvenime viskas bus taip pat. Bet žmogus rūpinsis pusiausvyra tarp savęs ir visos gamtos, taip pat ir žmonijos.
Klausimas. Ar bus gera gyventi, nenuobodu?
Atsakymas. Nesibaimink, bus ir jaudulio, tik ne dėl problemų, o dėl malonių dalykų. Užuot krimtęsis dėl iškvietimo į policiją, pas gydytoją ar į mokyklą dėl vaikų, būsi sujaudintas gero požiūrio į save.

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Už ką gamta baudžia mus? II dalis

Už ką gamta baudžia mus? III dalis

Komentarų nėra

Būsima santvarka – žmonijos vienybė

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar materialus darbas, kad prasimaitintum, sukurtas Kūrėjo tam, kad žmogus ištaisytų savo egoizmą, blogio pradą?
Atsakymas. Žinoma, Kūrėjo sukurtas materialus darbas progresavo žmogaus evoliucijos, artinančios mus prie išsitaisymo, procese.
Bet išsitaisyti – tai ne atlikti fizinį darbą. Vystydamiesi praėjome skirtingas visuomenines, politines, valstybines santvarkas, kad patektume į dabartinę būseną, kurią pasaulis patiria pirmąkart per visus egoistinio vystymosi tūkstantmečius.
Tačiau dabar jis artėja prie pabaigos. Pinigai pamažu netenka savo galios. Žmogaus darbas nuvertės, jo tiesiog neliks. Atitinkamai ims nykti žmonijos pasidalijimas į turtingus ir vargšus, stiprius ir silpnus, išnyks ribos ir hierarchijos.
Viskas, ką egoizmas sukūrė žmonių visuomenėje, suskaidęs ją į įvairiausias gradacijas, ims sklaidytis, praras savo reikšmingumą. Todėl darbo supratimas, jo svoris, būtinumas, visa, kas rėmėsi egoizmu, ims nykti.
Klausimas. Bet vargšai ir turtuoliai išliks?
Atsakymas. Ne. Dabar vyksta toks visuomenės sluoksniavimasis, kai visoje žmonijoje liks gal tik keli tūkstančiai turtingų žmonių, o visi kiti bus vargšai. Kitaip tariant, maža saujelė žmonių liks viršuje, o visi milijardai – apačioje. Bet žmonija taip gyventi negalės.
Kalbame ne apie socializmus, komunizmus, antagonizmus ir panašiai. Juk pati Gamta stums mus vienytis. Todėl žmonijos sluoksniavimosi būsenas ir išgyvename, kad suprastume, kad tam nėra vietos.
Pasak kabalos mokslo, gamta vers mus įsisąmoninti, kad kita santvarka – tai žmonių vienijimasis esant lygioms sąlygoms, nes nei pinigai, nei egoizmas, nei atlyginimas negali būti sėkmės etalonas.
Sėkmė patenka į visai kitą kategoriją. Ji sklinda ne pagal hierarchiją iš viršaus žemyn, o iš išorės į vidų. Tas, kuris daugiau dirbs dėl vienijimosi, iš gamtos gaus aukštesniąją energiją, ypatingą būseną, harmoniją, taps panašus į aukštesniąją Gamtą.
Šie žmonės iš tiesų taps dideli, galingi, turtingi. Bet tai įvyks tik tada, kai žmonija supras, kad tikrasis turtas – mūsų tarpusavio ryšys.
Žmogaus dėmesio centras persikels į vienijimosi darbą. Tai ir taps tikruoju darbu.
Klausimas. Bus vertinamas žmogaus laimingumas?
Atsakymas. Būtinai! Dar daugiau, liks aukštesnieji ir žemesnieji. Bet jie bus vertinami pagal naują kriterijų – indėlį į vienijimosi darbą.
Klausimas. Ar tada jie bus laimingesni?
Atsakymas. Ne tik laimingesni, bet ir labiau gerbiami. Dėl to bus didelė konkurencija.
Klausimas. Ar išliks kino pramonė, teatrai?
Atsakymas. Žinoma. Liks viskas, kas turės dvasinio potencialo. Įskaitant meną, atskleisiantį vidinius žmogaus polėkius. O visa kita egzistuos tiek, kiek reiks, kad aprengtų, pamaitintų mūsų fizinius kūnus ir suteiktų jiems pastogę.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas nedirba, tas valgo

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Kas trukdo būti laimingiems?

Komentarų nėra

Už ką gamta baudžia mus? III d.

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Mūsų laikais sparčiai vystosi „klimato inžinerija“. Tai reiškia, kad užuot kovojęs dėl aplinkos išsaugojimo, žmogus bando kištis į gamtos procesus ir naujausiomis technologijomis valdyti klimatą: vėsinti Žemės rutulį, keisti atmosferos sudėtį, vandenynų būklę ir pan.
Žmogus bando atkurti pusiausvyrą gamtoje šiuolaikinėmis technologinėmis priemonėmis. Ar tai atneš žmonijai gėrį, ar priešingai – didelį pavojų?
Atsakymas. Aišku, kad taip tenka mokėti už neteisingą savo reakciją: statyti atsparius drebėjimams namus, gintis nuo gamtos smūgių. Bet tai vis tiek nepadės, juk neteisingai elgdamiesi mes patys išprovokuojame šias gamtos katastrofas.
Reikia suprasti, kad žmogaus mintys ir norai yra aukščiausiame visų Visatos jėgų lygyje. Todėl vien savo mintimis, norais, ketinimais gamtai padarome didžiulę žalą.
Žmogus – negatyvios gamtos jėgos nešiotojas, nes vadovaujasi tik gavimo jėga, todėl turime save subalansuoti davimo jėga. Natūraliai kiekvieno žmogaus veikla nukreipta į naudos sau gavimą. Bet mums reikia išvystyti ir gebėjimą duoti. Tada tarp mūsų rasis pusiausvyra, ji iš žmonijos pereis į visą likusią gamtą.
Klausimas. Tarkime, kad pradėsime gražiai vienas su kitu elgtis ir tarp visų žmonių bei tautų įsivyraus meilė bei davimo savybė, visiška idilė. Kaip tai gali sustabdyti ugnikalnio išsiveržimą arba cunamį?
Atsakymas. Mūsų mintys ir norai – taip pat gamtos jėgos. Žmogus – gamtos dalis, jos vystymosi viršūnė. Kuo skiriamės nuo visų kitų gamtos dalių? Mokslu, intelektu, labiau išvystytais jausmais. Gal tie jausmai pikti, bet jie labiau išvystyti nei gyvūnų, dėl to ir vadinamės žmonėmis.
Problema ta, kad nenaudojame savo jėgų teisingai. Manome, kad galime gyventi instinktyviai, kaip gyvūnai, nepuoselėdami meilės artimui ir netirdami savo įtakos pasauliui. Bet tai neteisinga, juk priklausome žmogiškajam lygmeniui. O žmogus, visų pirma, – tai mokslas, protas, jausmai, pakeliantys mus į piramidės viršūnę.
Vadinasi, skirtingai nei visi kiti gamtos lygmenys: negyvasis, augalinis ir gyvūninis, instinktyviai įsijungiantys į bendrą sistemą, vadinamą „gamta“, žmogus save iš jos išskiria.
Turime užpildyti gamtos sistemą, įsijungdami į ją kartu su visais. Atkurdami jausmų, proto pusiausvyrą, neutralizuodami negatyvią savo egoizmo jėgą pozityvia jėga, užmegsime gerus ryšius su visomis kūrinijos dalimis.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-o pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Už ką gamta baudžia mus? II dalis

Kas trukdo būti laimingiems?

Komentarų nėra

Kas trukdo būti laimingiems?

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Mokslininkai priėjo prie išvados, kad iki 2050 m. žmonija susidurs su dešimt pagrindinių problemų: žmogaus genų modifikacija, pagyvenusių žmonių skaičiaus augimas, miestų nykimas, socialinių tinklų evoliucija, nauja geopolitinė įtampa, transporto saugumas, gamtinių išteklių mažėjimas, kitų planetų kolonizavimas, mūsų proto galimybių didėjimas bei auganti dirbtinio intelekto įtaka.
Atsakymas. Nieko panašaus nebus. Visas mūsų dabartinis vystymasis skirta tik tam, kad atvestų mums į aklavietę. Atrodytų, galėtume susidoroti su tiek daug problemų, apgyvendinti naujas planetas, prisijaukinti dykumas – ko tik įsigeisime. Galime kurti, griauti, fantazuoti apie bet ką. Bet mūsų egoizmas mums to neleis.
Jis pavers mūsų gyvenimą nepakeliamu, skatins nuolatines tarpusavio kovas: tarp šeimos narių, vaikų, tėvų, kaimynų, miesto ir rajono gyventojų – nesvarbu, kur ir tarp ko. Taip negalėsime susigyventi vieni su kitais, kad eisime į kepyklėlę apsiginklavę automatais, trumpiausiu keliu apleistomis gatvėmis. Ir tai bus siaubingas gyvenimas. Egoizmas mus prie to prives.
Mums nepadės jokie išradimai. Jie nieko neduos. Visų pirma juos panaudosime tam, kad galėtume valdyti kitus, užsidirbdami jų sąskaita bei engdami kitus. Matome, kaip dabar vystosi technologijos ir kam jos naudojamos.
Tad geriau pažiūrėkime, kas trukdo mums būti laimingiems!
Laimė ne apgyvendinti kitas planetas, tuos gyvybės neturinčius dangaus kūnus, ir ne automobiliai be vairuotojų ar gyvenimas iki 200 metų. Mums užtenka ir mūsų septyniasdešimties aštuoniasdešimties. Nereikia daugiau! Svarbiausia ne kiek gyventi, o kaip gyventi! Vis tiek mirties neišvengsime. Bandymas ją atitolinti – tiesiog kvailas žmonijos užsiėmimas!
Mums reikia padaryti taip, kad dar būdami gyvi šiame pasaulyje, pasijaustume nemirtingi, amžinai egzistuojantys. Tai – problemos sprendimas, o ne bandymas spręsti savo gyvenimiškas problemas būnant egoizme. Egoizmas mums vis tiek viską sugadins.
Negalime sakyti, kad šiandien esame laimingesni už gyvenusius prieš 50 metų. Jie neturėjo elektroninių „daikčiukų“, su kuriais dabar žaidžiame, tačiau dėl to jie buvo ne mažiau laimingi.
Šiandieninė statistika rodo, kad žmonės yra mažiau laimingi, žmonija yra gilesnėje depresijoje. Nūnai visi ima galvoti, kaip ir kur vartoti marihuaną ar dar ką nors, kad užsimirštų. Kam žmogui gyventi 200 metų? Kad šimtmetį iš jų praleistų apsvaigęs nuo narkotikų?!
Turime sukurti sau gerą gyvenimą, o tai pasiekiama labai paprastai – gerais tarpusavio santykiais. Kitaip, mūsų laukia Armagedonas.
Ar žinote, kas yra Armagedonas? Izraelyje yra nedidelis kalnas („har“ reiškia kalnas), vadinamas „Megido“. Prieš porą tūkstančių metų ten vyko kažkokie neramumai. Nuo to laiko ir egzistuoja šis vaizdingas pasakymas „Armagedonas“, siejamas su pasaulio pabaiga.
Iš tiesų mums nereikia to laukti. Į šį kalnelį galima ir dabar įkopti ir pažvelgti žemyn. Ne toks jis ir didelis, maždaug 700-800 metrų. Nebūtina pasiekti kraštutinių būsenų. Paverskime savo gyvenimą ramiu, geru ir laimingu šiandien, o ne po 50 metų.
Ir svarbiausia, kad pasitelkę kabalos mokslą, galime pradėti jausti kitą gyvenimą, aukštesnįjį pasaulį, perėjimą iš vienos būsenos į kitą, iš vieno gyvenimo ciklo į kitą. Visa tai mūsų jėgoms.
Linkiu jums atrasti sau amžinąją augančios ir patenkintos materijos būseną.

Iš 2017 m. spalio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Brangesnė už gyvenimą tiesa

Ką žmogui duoda kabala?

Kas yra laimė?

Komentarų nėra

Skųskitės tam, kas jus sukūrė

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманPasaulis ima jausti, kad priėjo aklavietę. Paaiškėja, kad nėra jokios demokratijos, liberalizmo. Į kur mes įėjome dėl to, kad leidome laisvai savivaliauti žiniasklaidai ir oligarchams?
Po dešimties metų jie vėl susirinks Davose ir paskelbs: „Dabar 99 % viso kapitalo priklauso 1 % Žemės gyventojų, ir greitai visas 100 % bus mūsų rankose. Visi kiti gali mirti iš bado. Mums jų, žinoma, gaila, bet ką padarysi, tai juk egoistinės raidos kelias – nepatinka, skųskitės Kūrėjui.“
Turčiai patys pasakys: „Jūs norite pokyčių, bet tai ne jūsų rankose. Nesame kalti, mes irgi egoistai kaip visi. Jūs mūsų vietoje darytumėte taip pat. Visi pinigai susikaupė pas mus, nes noras mėgautis įpareigojo mus taip veikti. Skųskitės tam, kas mus sukūrė.“ Ir tuomet tie nelaimėliai, kuriems neliko nė kruopelės, galbūt supras, kad reikia kreiptis į Kūrėją.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos „Įvadas į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomikos forumas Davose 2018

Globalizacija neleidžia įsibėgėti

Naujojo pasaulio pamokos. Vergai savo noru

Komentarų nėra

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманBet koks žmonių tarpusavio ryšys: vaikų grupės, šeimos, darbo kolektyvai, partijos – bet kokia bendruomenė kuriama ant vidurio linijos, jungiančios dešiniąją ir kairiąją linijas.
Tinkamas ryšys gali būti tik vidurio linijoje. Negalime pabėgti, atitrūkti nuo savo egoizmo. Taip pat negalime tiesiog didinti dešiniosios linijos – reikia žinoti, kaip tai daryti, mokytis vienytis.
Svarbiausia iš pat pradžių žinoti, kad gyvybės pagrindas – vidurio linija. Taip sukurta Gamtos, užtenka žvilgtelėti į atomą. Šis pagrindinis bet kurios materijos elementas sudarytas iš neigiamų ir teigiamų dalelių, pliuso ir minuso, taip pat iš daugybės neutralių dalelių, neutronų. Jie suteikia protonams ir elektronams pusiausvyrą, svorį, masę, stabilumą, dėl to atomas gali egzistuoti.
Atomas egzistuoja tik dėl to, kad jame yra priešingos ir neutralios dalelytės. Visos gamtos (negyvosios, augalinės ir gyvūninės) pagrindas – vidurio linija, kitaip ji negalėtų egzistuoti.
Žmogaus kūnas negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse irgi sudarytas pagal tą patį principą. Ir tik žmonių tarpusavio santykiuose nėra vidurio linijos, beje, taip padaryta tikslingai, kad patys atliktume šį darbą.
Tai vadinamasis „Kūrėjo darbas“, juk mums tereikia pritraukti Aukštesniąją gamtos jėgą, kad ši tą darbą atliktų. Taip tampame partneriais su ja ir atskleidžiame viduriniosios linijos metodiką. Išeitų, kad kompensuojame gamtoje esantį trūkumą.
Gerą būseną visada lemia teisingas dešiniosios ir kairiosios linijų derinimas. Ryšiui būtinos dvi priešingos jėgos: iš vienos pusės – davimas ir meilė, o iš kitos – neapykanta ir atstūmimas. Mes šioms jėgoms suteikiame pusiausvyrą, susiejame jas. Iš pradžių nė viena negali egzistuoti be kitos, juk jos abi kyla iš vieno, aukščiau esančio šaltinio.
Klausimas. Ką reiškia „subalansuota meilė ir neapykanta“ žmonių visuomenėje, kurioje stiprus išnaudoja silpnąjį? Kaip galima subalansuoti tokį ryšį?
Atsakymas. Taip atrodo pasaulis, žiūrint į jį egoistiškai. Nematant bendros sistemos tikruoju pavidalu, kai visi elementai visuose lygmenyse vienas kitą papildo, šiam pasauliui nebus pateisinimo. Matome tik blogį ir nesusigaudome, kurgi pozityvi jėga, kur Kūrėjas?
Jei nematai visos sistemos, visada atsiduri jos kairiojoje linijoje ir nepastebi, kaip dešinioji linija ją subalansuoja. Juk tam reikia būti jau viduriniojoje linijoje ir žvelgti iš aukštesnės būsenos. Vidurinioji linija – tai pakopa, aukštesnė už kairiąją ir dešiniąją. Tik pasitelkus vidurio liniją galima susijungti.
Dešinioji ir kairioji jėgos žmonių visuomenėje egzistavo nuo seno, bet kaskart jos vis labiau tolsta. Juk abi šios linijos – egoistinės, o egoizmas vystydamasis tampa vis reiklesnis. Ši kova nesibaigs, todėl reikia mokytis jas subalansuoti ir pasiekti vidurio liniją, kuri kaskart mums iš naujo atskleis šią kovą ir susitaikymo galimybes.
Jei žmonės supranta, kad tik vidurio linijoje galima pasiekti galutinį tikslą ir apskritai judėti, tai jie kitaip suvoks savo priešininkus.
Jei matau, kad „teigiama“ ir „neigiama“ kyla tik tam, kad pastūmėtų mane tikslo link, tai į abi būsenas reaguosiu lygiareikšmiai. Naudosiuosi abiem ir taip save perkelsiu į vidurio liniją, kad „visus nusikaltimus padengtų meilė“.
Geriausia būsena – tinkamas priešybių derinys. Visos tikrovės formos turi papildyti viena kitą. Viena negali ištrinti kitos arba užleisti jai vietos. Papildymas galimas tik vidurio linijoje. Kairioji ir dešinioji linijos tarp savęs nesujungtos, jų ryšys – atsiskleidžiantis Kūrėjas.
Jau greitai pasaulyje, įvairiose šalyse ir vyriausybėse pamatysime visiško bejėgiškumo, nesugebėjimo palaikyti bent kokį ryšį ir bendrai dirbti būseną. Kalbu jau ne apie draugystę ir vienybę, o bent apie pakantumą vienas kitam. Iš vienos pusės – kraštutinės kairiosios partijos, iš kitos – kraštutinės dešiniosios, taip susiskaidys ir kiekviena šeima.
Kodėl žmonės nenori susieiti ir kurti šeimų? Mat jie tarpusavyje neranda to anksčiau buvusio ryšio. Seniau ryšys egzistavo negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, todėl žmonės tuokėsi, gimdė vaikus ir viskas buvo puiku. Bet kai tik truputį pakilome į žmogiškąjį lygmenį, viskas suiro.
Žmogus negali nieko šalia savęs pakęsti ir skiriasi todėl, kad pasiekėme žmogiškąjį lygmenį ir senieji ryšiai nustojo veikę. Šiame lygmenyje galima jungtis tik vidurio linijoje. Ir šią metodiką, mūsų laikais itin reikalingą visuose lygiuose, atskleidžia kabalos mokslas.

Iš 2017 m. sausio 18 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (2006 m. Arosos forumas)

Daugiau šia tema skaitykite:

Trys linijos

Ne visas gyvenimas smagi iškyla

Visiška laisvė

Komentarų nėra

Už ką gamta baudžia mus? II d.

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo ypatinga dabartinė ekologinė situacija? Kuo mūsų dienomis vykstantis žemės drebėjimas ar vulkano išsiveržimas skiriasi nuo vykusių prieš tūkstančius ar šimtus metų?
Atsakymas. Skiriasi priežastis, dėl kurios vyksta šie kataklizmai. Prieš tūkstantį metų vykusio žemės drebėjimo priežastis buvo natūralus evoliucijos procesas, stūmęs mus ir visą gamtą būti pusiausvyroje.
Priežastis kilo iš pačios gamtos jėgos, o dabartinė priežastis – mūsų aplaidumas. Užuot jungęs visas gamtos dalis, žmogus provokuoja visuotinį susiskaidymą.
Iki šiol gamta pati mus spaudė, kad vystytų visas savo pakopas: negyvąjį, augalijos, gyvūnijos pasaulį ir žmogų iki konkretaus lygio. Dabartiniu metu jau pasiekėme šį nustatytą vystymosi lygį ir įžengėme į vadinamosios „integralios žmonijos“ stadiją.
Pasaulis virsta mažu kaimu, kuriame visi tarp savęs susiję, ir dabar mes patys esame atsakingi už pusiausvyros gamtoje palaikymą. Vadinasi, kiekviena problema, kilusi dėl pusiausvyros trūkumo, liudija neteisingą mūsų elgesį.
Jeigu anais laikais uraganai ir žemės drebėjimai vertė vystyti techniką ir ekonomiką, tai dabar jie tiesiog mus žemina. Nepakanka į gamtos smūgius reaguoti technikos vystymu – šiais laikais būtini visuomenės pokyčiai, visuomeninių ryšių taisymas. Jei tinkamai nesureaguojame, bloginame situaciją.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-o pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I d.

Vakar viena nelaimė, šiandien kita, o kas rytoj?

Kada mus nustos purtyti?

Komentarų nėra

Kalba be žodžių

Krizė, globalizacija, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Neseniai minėjome dar vienas esperanto kalbos sukūrimo metines. Anuomet tai buvo bandymas sukurti visus žmones jungiančią kalbą. Bandymas geras ir mintis puiki, bet rezultatas nepateisino lūkesčių. Kodėl? Juk ketinimai buvo teisingi: kad visi kalbėtų viena kalba.
Atsakymas. O kam? Tai prieštarauja prigimčiai.
Kadaise, kai buvome vienas kitam artimi, kalbėjomės viena kalba. Tai buvo Senovės Babilone. O po to, atsiradus tarpusavio atstūmimui, staiga prakalbome skirtingomis kalbomis. Toks reiškinys, kai žmonės nustojo suprasti vienas kitą, vadinamas „Babilono bokštu“.
Jie savo lūkesčiais nutolo vienas nuo kito, tapo tiesiog svetimi ir todėl nustojo vieni kitus suprasti, net ėmė kalbėti skirtingomis kalbomis. Iš čia radosi visos pasaulio kalbos. Todėl žmonės išsivaikščiojo į skirtingas puses. Taip gyvename ir iki šiol.
Klausimas. Tai kodėl tuomet neatsiranda visus sujungianti kalba? Beje, esperanto kalba vis dėlto kalba du milijonai žmonių.
Atsakymas. Nė vienas iš jų šia kalba nekalba. Tie du milijonai ja bendrauja kaip būrelio mėgėjai.
Iš to nieko nebus, kol žmonės nepajus, kad vėl turi tapti kažkuo bendru, kad jie turi tam tikrą bendrą pagrindą, bendrus siekius. Tada jie atras, kad yra bendra kalba, kuria jie gali susikalbėti.
Atsiskleis vidinė žmogaus kalba, žmonės, supras vienas kitą, be žodžių perduodami mintis. Tokia kalba būtinai atsiras! Bet tik po to, kai žmonija norės būti kartu.
Skilimo, įvykusio Babilone, šaknis buvo egoizmas. Jei pakilsime virš egoizmo, vėl suprasime vienas kitą ir susivienysime. Tam nereikia jokios kalbos.
Todėl esperanto kalba nieko gero neduos. Tai tas pats Babilonas su daugybe kalbų. Iš šios maišalynės padarė kalbinę mišrainę, kuri vien tik primena buvusį skilimą, nutolimą.
Klausimas. Jei žmonės iš tiesų norės susivienyti, tapti vieniu, tai kalba atsiras pati?
Atsakymas. Taip. Jie turi stengtis dvasiškai artėti vieni prie kitų, tada supras, kokia kalba tarpusavyje bendrauti.

Iš 2017 m. liepos 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės vienijimosi metodika

Babilono palikimas

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Komentarų nėra

Už ką gamta baudžia mus? I d.

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žemė – bendri mūsų namai, bet šiais laikais juose įsigali chaosas. Per pastaruosius metus įvyko rekordinis gamtos kataklizmų skaičius: didžiuliai gaisrai, potvyniai, uraganai smogia ištisoms valstybėms ir žmonėms, padaro milžiniškų materialių ir emocinių nuostolių.
Baigiasi ramus gyvenimas… Yra žinoma, kad Žemė išgyveno įvairių geologinių periodų, kai kurie iš jų buvo itin neramūs. Ar šios geologinės katastrofos neišvengiamos ir vyksta natūraliai, ar tai kažkokia išimtis, kurios galima išvengti?
Atsakymas. Visų šių katastrofų buvo galima išvengti – gamtą išvedė iš pusiausvyros žmonių negebėjimas ją subalansuoti. Gamta visuomet mus skatino vystytis, sukurdama sunkias sąlygas: karštį, šaltį, žemės drebėjimus, epidemijas. Juk žmogus susirūpina tik tada, kai jam bloga.
Mes – egoistai, neatliekantys nė menkiausio judesio, jei iš to neturime naudos. Todėl gamta priversta siųsti mums kančias, kad imtume vystytis. Tada pradedame plėtoti mokslą, ekonomiką, tyrinėti save ir gamtą, ieškodami būdų sukurti saugesnį ir patogesnį gyvenimą.
Visa tai darome tik dėl patiriamų problemų. Norėdami, kad mūsų vaikams sektųsi, turime iš jų reikalauti, versti gerai mokytis. Taip ir gamta vystė mus per visus žmonijos istorijos tūkstantmečius. Nuo tada, kai žmogus išlipo iš medžio, išlindo iš urvo, visą laiką vystėmės dėl „žmogiškųjų“ problemų – vienu lygiu aukščiau nei gyvūnai.
Tai reiškia, kad gamta ne šiaip sau mus talžo kaip visus kitus gyvūnus, versdama ieškotis maisto, urvo, rūpintis palikuonimis, bet apsunkina įvairiomis problemomis, vystančiomis mūsų protą ir jausmus. Dėl to gyvename ne instinktų vedami, bet vystome žmonių visuomenę. Turime kurti savo gyvenimą, juk vaikais, kol jie užaugs, teks rūpintis 10–20 metų.
Gamta spaudžia mus ne tik primityviais norais: maisto, sekso, palikuonių, ji skatina vystyti mokslus, ekonomines sistemas, švietimą. Ji verčia mus rasti ir įsisavinti naujus žemynus, tirti gamtą, kad pagerintume savo gyvenimą.
Taigi, gamta vertė žmogų lavinti protą. Tai skirtinga nuo negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos vystymosi – tuo žmogus nuo jų ir skiriasi. Be to, gamta skatino žmogaus jausmų vystymąsi, todėl turime kultūrą, švietimą, meną: dailę, muziką, literatūrą, pagal tai apibūdinama dabartinė žmonijos būsena.
Negyvename kaip gyvūnai, kurie trumpam susitinka, kad susilauktų palikuonių ir išsiskiria. Žmonės kuria šeimas, valstybes, bendravimui vartoja kalbą ir perduoda žinias iš kartos į kartą. Tai visa sistema, kokybiškai besiskirianti nuo gyvūninio lygmens.
Tačiau viso šio intelekto ir išsivystymo nepakanka, nes gamta iš mūsų reikalauja daugiau. Ji nori, kad būtume susijungę į vieną bendrą teigiamą sistemą ir vienas kitą papildytume. O mes to nesugebame, nes iš prigimties esame vis tokie patys egoistiški gyvūnai.
Kiekviename žmoguje slepiasi tas pats gyvūnas egoistas, o per evoliucijos tūkstantmečius įgyta išmonė tik padeda gudriau išnaudoti aplinką ir gauti daugiau naudos sau. Kuriame visuomenės sistemas, leidžiančias išnaudoti vieniems kitus, nustatome ribas: kas mano – tai mano, o kas tavo – tai tavo.
Bet tai irgi nelabai veikia, nes egoizmas visą laiką auga ir dega mumyse. Kiekvienas stengiasi pasaulį pritaikyti sau. Todėl nesugebame susivienyti į bendrą harmoningą sistemą. Čia slypi visa problema, kad žmonių visuomenė, užuot ėjusi protingyn ir kilusi aukštyn, ima smukti ir virsta viso blogio šaltiniu, pačiu kenksmingiausiu kūriniu visoje žemėje.
Žmogus naikina negyvąją gamtą, augaliją ir gyvūniją, nuodija dirvožemį ir atmosferą. Aplink Žemę sukasi tūkstančiai tonų kosminių šiukšlių – kadaise paleistų į orbitą palydovų liekanų. Dėl savo egoizmo elgiamės neprotingai ir neracionaliai, todėl negalime tinkamai įsijungti į gamtos sistemą.
Tačiau bendra integralioji sistema pagal mūsų išsivystymo lygį mus spaudžia. Metai po metų turėjome vis labiau vystytis ir teisingai vienytis, tuo teigiamai paveikti žmoniją ir visus kitus gamtos lygmenis.
Bet vietoj to atskleidėme savo priešingumą ir vis augantį ydingumą. Dėl to mūsų įtaka gamtai vis blogesnė, nenuostabu, kad iš jos sulaukiame gerokai daugiau smūgių nei seniau.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-o pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, I dalis

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Išėjimo iš krizės planas, I dalis

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »