Yra rašoma, kad savi interesai žmogui visada artimesni ir jis pats save pateisina, kad žmogus mokosi to, kas miela jo širdžiai, kad „kiekvienas smerkėjas kaltina pagal savo sugedimo laipsnį“. Yra ir daugiau posakių, kurie kalba apie tą patį: ego taip vadovauja žmogui, kad jis negali jo kontroliuoti.
Todėl žmogus visada mano esąs teisus. Jis galvoja, kad, jei turi nutikti kažkas gero, nutiks būtent jam, o kažkas blogo būtinai jį aplenks. Tai galima matyti kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime,  taip  šiandien  yra  ir visame pasaulyje.
Matome, kad pasaulis išgyvena krizę po krizės, užgriūva įvairiausios problemos, bet niekas nesusimąsto, jog galbūt visa tai lemia ypatinga priežastis, jog tai teisinga ir galbūt mes to verti. Ne! Visi mano, kad viskas vyksta atsitiktinai ir kaltas kažkas kitas.
Nenorime išanalizuoti ir suvokti, kad dėl to, kas vyksta, turime dėkoti patys sau, kad būtent mes tai padarėme, o ne vienas ar kitas bankas arba kažkoks kitas „vagis“, arba dar kas nors. Kažkur įvyko avarija, bet man to neatsitiks. O jeigu atsitiko kažkas gero, būtinai nutiks ir man.
Kitais žodžiais tariant, iš savo gyvenimo visiškai nesimokome. Ir ką gi daryti?
Kol veikiami aplinkos neišvysime savęs tikroje šviesoje – nieko neišmoksime. Kol nepatirsime visų smūgių, kurie be jokio gailesčio plaks ir neleis nei pasirinkti, ar pajudėti pirmyn, ar atgal, nei stovėti toje pačioje vietoje nepanorėsime pakilti aukščiau savo būsenos ir pamatyti, jog patys esame jos priežastis.
Tačiau, jei žmogų sups aplinka, kuri jam visa tai parodys, teisingai auklės, skatins įsisąmoninti ir išsiaiškinti savo būseną, – žmogus tik išloš. Jam neteks smūgių raginamam eiti ilgu keliu – protaudamas ir aiškindamasis jis judės trumpu keliu.
Kartą Rabašas pailiustravo tai geru pavyzdžiu. Žmogus perka loterijos bilietą vildamasis išlošti, nors šansas – vienas iš milijono. Ir kartu, nepaisydamas, kad automobilių katastrofose kasdien žūva arba tampa invalidais šimtai žmonių, jis vis tiek važinėja mašina manydamas, jog jam taip nenutiks.
Nesugebame to „suvirškinti“. Juk žmogus visada mąstys pagal jam įdiegtą paprastą programą, t. y. visada laikys, jog jam pridera vien tai, kas gera. Ir, aišku, todėl lauks vien gerų rezultatų. O blogi dalykai – ne jam, kažkam kitam. Taigi jis niekada negalvos, jog jam gali nutikti koks nors nemalonumas.
Jeigu kalbama apie kažkokius smulkius dalykus, vykstančius gyvenime, – dar nėra taip baisu. Bet kai šiandien visa žmonija, mes visi, lygiai taip pat kaip vienas žmogus, remiamės pasmerktu nesėkmei, melagingu išskaičiavimu, – tai nulemia katastrofą, milžinišką krizę, kuri vis gilėja.
Tikėkimės, kad mes sugebėsime tinkamai vadovauti kiekvienam žmogui ir atskleisti, kur visa tai gali atvesti. O jau jis pats turi teisingai viską išnagrinėti ir liautis per blogus dalykus mokytis gerų. Jis turi viską apgalvoti, išanalizuoti ir suprasti, jog tinkamai pasirinkęs padarys sau gera. O jeigu pasirinks netinkamai, bus blogai.
Bet visi užgriūvantys nemalonumai turi kažko jį išmokyti, ir tada kitą kartą jis galės teisingai pasirinkti. Juk tas, kuris mokosi net iš mažo smūgio, – tik išlošia išvengdamas didelių ir sunkių sukrėtimų.

Jeigu yra vaistas nuo ligos, tai išgis tik tas, kuris jį reguliariai vartoja tikėdamas, jog gavo iš visų ligonių gydytojo, kuris tyčia atskleidžia mums ligą – ligos įsisąmoninimą, kad priimtume Jo vaistą.
Jeigu šis vaistas mums atskleidžiamas ir duodamas, privalome jį paimti ir vartoti tiksliai „kaip nurodyta“. Netepti ant kojos, jei pasakyta išgerti, neryti vienos tabletės vietoj 30, kurias būtina suvartoti per mėnesį, – ir kiekis, ir kokybė, ir vartojimo laikas turi tiksliai atitikti gydytojo patarimus.
Tuomet vaistas suveiks! Juk jis tiksliai pritaikytas mūsų prigimčiai. O tas, kuris atsisako jį priimti, – nepasinaudoja jėga, gebančia išgydyti ydą. Nes yra dvi viena kitai priešingos ir lygiavertės jėgos, kad žmogus visada galėtų pasirinkti: imti vaistą ar ne.
Žmogus nekaltinamas dėl to, kad susirgo, o tik dėl to, kad nevartojo vaisto kaip nurodyta. O vaistas turi jėgą, galinčią tave išgydyti. Mes kariaujame dėl to, kad būtų priimtas šis vaistas: atvertume knygą, susiderintume, jautriai įsiklausytume, pasirengtume, išsivystytume poreikį gydytis. Į šį poreikį ir ligos pojūtį bus atsakyta – žmogui reikalaujant, pasirodys vaistas.
Susiduriame su dėsniu: „Vieną prieš kitą sukūrė Kūrėjas“, t. y. ligą, blogą pradą, egoizmą sukūrė kaip priešpriešą geram pradui, Šviesai. Mūsų rankose raktas: galime leisti Šviesai veikti tai, kas jai priešinasi, – mūsų egoizmą. Tuomet ego bus ištaisytas ir jiedu taps viena visuma, o tai ir vadinama „dvigubu gėriu“.
Kaip galime realizuoti šį laisvą pasirinkimą ir leisti Šviesai veikti? Tik suprasdami tikslo svarbą. Ir kasdieniame gyvenime svarstome: „Ar verta rūpintis sveikata? Ką išlošiu, jei būsiu sveikas? Teks vargintis, atlikti kažkokius pratimus, laikytis dietos, visą laiką rūpintis savimi. Paprasčiau numoti į sveikatą ranka – kaip bus, taip bus.“
Kitaip tariant, man nelabai svarbu – sveikas aš ar ne. Na, mūsų įprastiniame gyvenime tai dar paaiškinama, juk gyvenimas anksčiau ar vėliau pasibaigs. Matome, jog net geležinė sveikata dar niekam nepadėjo gyventi amžinai.
Tačiau kalbant apie dvasingumą ir amžiną gyvenimą, vienintelė problema – tikslo, kuris nuo mūsų paslėptas, svarbos trūkumas.
O tai priklauso nuo supančios visuomenės ir todėl turiu pasirūpinti aplinka, kurioje visi yra vienoje valtyje, visi priklauso nuo kiekvieno ir kiekvienas priklauso nuo visų. Aplinka padės nesustoti kelyje, nemesti vartoti vaisto, prarijus kelias karčias piliules. Taip po žingsnelį tobulėsime, kol nepagysime galutinai.
Todėl viskas priklauso nuo aplinkos ir tikslo svarbos. Žmogus privalo suprasti, kad turi reikalą su griežtu dėsniu: vartos vaistą – pasveiks, ne – sirgs toliau. Liga progresuos ir nuo jos neišsigelbėsi – anksčiau ar vėliau vis tiek teks kreiptis į gydytoją.
Tai suprantama, čia nėra ko klausti: kaip ir visur, jei paklūstame gamtos dėsniams, judame į priekį. Vaistas egzistuoja, juk pasakyta: „Sukūriau blogą pradą ir sukūriau priemonę jam ištaisyti.“  Ir taškas, nėra čia ko daugiau aptarinėti.
Klausimas: O jeigu gydytojas, paskyręs vaistą, palieka ligonį nepaisydamas žmogaus noro vykdyti jo nurodymus?
Ne gydytojas kaltas, pati liga progresuoja, jei ligonis jos negydo. Kodėl jis mano, jog kaltas gydytojas? Argi jau atskleidė Jį? Visi kabalistai, jau praėję šį kelią, sako, kad ne Jis kelia problemą.
Problema – pati liga, o Šviesa yra absoliučioje ramybėje. Bet mumyse atsiskleidžia vis nauji rešimot ir kelia vis daugiau problemų. Juk šie rešimot ateina iš tų pakopų, į kurias turime pakilti ir jas ištaisyti. Kaip su bet kuria liga – jeigu negydai, ji progresuoja.
Yra ligų, kurios savaime, natūraliai praeina, nes neturime nuo jų vaistų. Tai vadinama: „kančios minkština kūną“. Pavyzdžiui, gripas arba panašios ligos, kurios praktiškai niekuo negydomos. Tegalima ką nors pavartoti, kad būsena palengvėtų. Nors dar klausimas, ar tuo nekenkiame kūnui.
Tačiau Kūrėjas nesikeičia, iš esmės turime reikalą su griežtu dėsniu. „Sukūriau blogą pradą“ – ir baigta, jau sukūrė. Ir „sukūriau priemonę jam ištaisyti“ – sukūrė ir pabaigė tuos pasaulius, kuriais turi pakilti. Kaskart prieš tave iškils vis labiau ištaisyta būsena, prie kurios turėsi prisijungti ir gauti palaikančių jėgų.
Susidaro toks vaizdas, tarytum Kūrėjas paliko kūrinį: „Sukūriau blogą pradą ir priemonę jam ištaisyti“, o toliau prašom tvarkytis kaip norite.
Jis sukūrė blogą pradą ir to neslepia. Ir Jis sukūrė priemonę jam ištaisyti. Jis nesikeičia, nestato tau kaskart naujos kliūties, tarsi tapdamas vis suktesnis. Tau taip atrodo todėl, kad kelyje vis plačiau atveri šią Pandoros skrynią ir pamatai, kas joje yra – tavo blogas pradas. Bet Kūrėjas nesikeičia.
Keičiasi gamtos dėsniai, jie vis glaudžiau supa žmogų didėjant jo galimybėms kažką nuveikti šiame pasaulyje. Panašiai kaip mokomės mokykloje, paskui universitete – kuo toliau, tuo sudėtingesni pratimai ir didesni mums keliami reikalavimai.
Kai buvau kūdikis, iš manęs nieko nereikalavo – pakakdavo man nusišypsoti ir visi būdavo laimingi. Vėliau nuėjau į vaikų darželį ir jau turėjau atlikti daugybę dalykų, bet kol kas žaidimo forma. Atlikdavau ir už tai mane vadindavo geru berniuku.
Paskui pradėjau eiti į mokyklą ir atsirado dar daugiau pareigų, kurias turėjau atlikti. Man ėmė sakyti: „Tu privalai!“ Kodėl staiga privalau?.. Ir kuo toliau, tuo daugiau privalėjau atlikti. Nenorėjau, bet iš manęs reikalavo. Tėvai staiga liovėsi man vien šypsotis, o ėmė spausti, šaukti ant manęs ir kartais netgi mušti!
Ir ką man daryti? Norėčiau likti kūdikiu… Kokia išeitis? Jeigu trūksta proto, jeigu nesuprantu, jog viskas daroma mano labui, kad užaugčiau, sakau, jog tėvai daro man pikta, tyčia taip sutvarkė mano gyvenimą, kad baustų ir šauktų ant manęs. Tada yra problema: „Ką daryti su vaikais, kurie suseno?“
Klausimas:  Bet ką reikia padaryti, kad surastum vaistą?
Ką reikia padaryti, kad surastum vaistą? Kreiptis į gydytoją ir vykdyti, kas nurodyta. O kreiptis į gydytoją reiškia – atverti kabalos knygas, juk Jis slepiasi būtent ten.
Iš knygų žinome, kad Jo paskirtas vaistas – mano požiūris į bendraminčių grupę.  Noriai pasiduodamas grupės įtakai, realizuoju vienintelę pasirinkimo laivę, kurią turiu, renkuosi savo santykį su savimi, pasauliu, Kūrėju. Iš esmės visa tai priklauso tik nuo mano požiūrio į aplinką, kuri gali mane palaikyti kelyje, teisingai nukreipti, suteikti jėgų žengti į priekį ir įteigti tikslo svarbą.
Viso to turiu pasisemti iš visuomenės, iš aplinkos, iš vienminčių grupės. Tegul išmokys mane ir papasakos apie šį kelią. Tegul išaiškins šį kelią, pasakys, koks būtent yra tikslas. Tegul įteigs man tikslo svarbą, nukreips į jį, nuolat rūpinsis, kad nuo jo nenukrypčiau. Turiu siekti, jog grupė taip veiktų kiekvieną, ir tada visi susivieniję darys įtaką man.
Todėl esu tuo suinteresuotas savanaudiškai. Šiuo metu nieko kito iš manęs ir nereikalaujama. Grynai egoistiškai, idant pasiekčiau tikslą, kuris yra paslėptas, noriu, kad visuomenė mane į šį tikslą nukreiptų, parūpintų energijos, tikslo pasiekimo svarbos ir visą laiką stebėtų, kad nepamesčiau krypties.
Tačiau, užuot panaudoję šį vaistą, puolame įvairiomis kitomis kryptimis. O turiu rūpintis visuomene visas 24 valandas. Jeigu visiškai nuo to priklausau, kur dar verta eikvoti jėgas?
Ir dabar matome, kad visas pasaulis taip turi suprasti savo būseną – suvokti, jog viskas priklauso vien nuo visuomenės, jog tik geranoriškai, teisingai žiūrėdami į kiekvieną galėsime išgyventi bei patirti normalų žemišką gyvenimą. Būtent tai gamta, t. y. Kūrėjas, atskleidžia žmonijai pagal jos išsivystymo lygį.
O vėliau jie atskleis, kad tai tik pirmas etapas. Antras etapas – ne šiaip sau visuomenė, kurioje patogu gyventi, o Šchina, visų sielų rinkinys, kurio viduje yra Kūrėjas. Aukštesnioji jėga glūdi žmonių jungtyje ir tai žmonės irgi atvers.
Matome, kad palaipsniui kančių keliu visi artėja prie tos pasirinkimo laisvės, kurią anksčiau turėjo tik žmonės su tašku širdyje. Ieškantys dvasinio tobulėjimo žengia Šviesos keliu, Šviesai veikiant troškimą ją gauti. O tie, kuriems kol kas toks noras neatsiskleidė, eina kančių keliu. Bet šios kančios jau ir juos pastūmėja susiburti į grupę, į visuomenę, į globalią žmoniją.
Tas pats procesas, tik skiriasi atsiskleidžiantys rešimot, bet visa žmonija paakinama realizuoti savo pasirinkimo laisvę, t. y. priimti vaistą.
Vadinasi, kabalos knygos skirtos kiekvienam. Tik kol kas ne visi gali suprasti, kad jos skirtos būtent jiems, juk tai nenukreipta tiksliai į jų norus. Kol kas jų motyvacija  – materialus noras, siekis išsigelbėti nuo kančių.
Žmogus, ieškantis dvasingumo, kenčia dėl kažko, kas aukščiau šio pasaulio, aukščiau užpildymo, kurį jam geba duoti šis pasaulis, trūkumo. O jie kol kas jaučia poreikį užsipildyti tuo, ką šis pasaulis galėtų suteikti. Bet jiems jau leidžiama suprasti, jog tas užpildymas priklauso nuo kažko, ko nėra šiame pasaulyje, užpildymas priklauso nuo žmonių tarpusavio ryšio. Ir čia visi bejėgiškai pakelia rankas, nežino, ką daryti…
Jie tikri vargšai! Tai visiškas bejėgiškumas. Iš mūsų reikalaujama mylėti vienas kitą, kitaip visi mirsime nuo bado, užgesime, – bet mes nesugebame mylėti… Būtent tai dabar atsiskleidžia.
Man priekaištauja, jog visąlaik gąsdinu žmones. Na, gerai, pažadu – paskutinis kartas. Įsivaizduokite, kad labai greit liksime be elektros, be vandens, be maisto, be nieko – bet nieko negaliu padaryti, nepajėgiu pamilti artimo! Iš manęs reikalaujama to, kas aukščiau mano prigimties! Ar suprantate, kokia situacija?! Aš tiesiog negaliu!
Nesugebu šito, pats save įkalbinėju: „Nagi, pradėkime vienas į kitą gerai žiūrėti!“ ir paskutinę akimirką atskleidžiu visišką savo bejėgiškumą. Ir tik tuomet, po didelių kančių mums atsiskleidžia tiesa.
Panašiai buvo iki Talmudo išminčių, atlikusių ištaisymą, laikų. Nuo tada galime taisytis padedant Šviesai, grąžinančiai į šaltinį. O iki tol kabalistai pasiekdavo Kūrėjo atskleidimą daug iškentę, anot patarimo: „Valgyk duoną su druska, užsigerk paprastu vandeniu ir miegok ant plikos žemės.“
Šiandien visa žmonija verčiama patirti tokią būseną ir netgi dar blogesnę. Nes jie neturi to rešimot, kuris atsiskleidė per Talmudo išminčius, sukūrusius taisymosi Šviesa, grąžinančia į šaltinį, sistemą. Kadangi tokiu atveju tai negali būti atskleista natūraliu keliu (gamta to neatskleidžia), procesas vyksta lyg ir dirbtinai, per kabalistus, kurie tarsi ateina iš šalies ir aiškina, kad yra krizės sprendimas.
O be šito žmonija tegali atskleisti poreikį vienytis, bet kur rasti metodiką, kaip išmokti vienas kitą mylėti – juk kitaip pražūsime?
Mes jau pasirengę vienas kitą mylėti! Tiktai nesugebame. Jei man būtų aišku, jog mano duonos riekė priklauso nuo mano meilės, antraip kitas man tos riekės neduos… Jis turi duonos, bet man neduoda! Ir niekaip negaliu tos duonos iš jo atimti – tik mylėdamas. Negaliu jo primušti, nužudyti ir iš jo pavogti – negaliu nieko jam padaryti!  Man belieka tik laukti, kad jis pamiltų mane.
O vėliau atsiskleis, jog turiu jį mylėti ne už tai, kad gaunu iš jo duonos, bet netgi jei nieko negaučiau. Tai kilimo pakopos.
Taip palaipsniui, tiek, kiek žmogus gali ištverti ir su tuo sutikti, jam atskleidžiamas vaistas. Kodėl pasakoju apie šį vaistą? Nes manau, jog turiu apie jį žinių. O jeigu nenori šio gydytojo – gali ieškotis kito. Esi visiškai laisvas – dvasiniame pasaulyje nėra prievartos – štai toks dėsnis.

Bendruomenės, norinčios kažkaip padėti žmonijai, griauna ją labiau nei padeda. Jeigu noras padaryti artimui kažką gero kyla iš egoizmo, jis žlugdo artimą.
Jeigu nemaitintume Afrikos, ten nebūtų nuolatinio bado. Įpareigotume juos plėsti pramonę ir neužaugintume kartos, nemokančios ir nenorinčios nieko dirbti. Nepriverstume šių šalių tarpusavyje kovoti ir nepasiektume korupcijos Jungtinėse Tautuose, kuri atsirado skirstant humanitarinę pagalbą. Matome, jog visa tai žalinga.
Tas pats ir su mūsų požiūriu į gamtą, su noru mažiau jai pakenkti. Vystome „žaliąją pramonę“, bet tai galiausiai atsieina tik kur kas brangiau, eikvojame kur kas daugiau energijos bei gamtos turtų. Tik iš išorės atrodo, jog elgiamės gražiau ir išsaugome gamtą
Galiausiai turime prieiti prie išvados, kad pusiausvyrą su gamta ir visa, kas geriausia, galima pasiekti tik remiantis teisingais žmonių tarpusavio santykiais ir tik su sąlyga, jog tai mums padės pakilti į dvasinį lygį. Be šito niekas neduos naudos. Visos tos problemos tik tam, kad padėtų mums suvokti savąjį blogį.
Yra daugybė organizacijų, kurios užsiima labdara. Ar tai padeda? Ne. Ar toks elgesys malonus visuomenei? Taip. Žmogiškajame lygmenyje tai gerai – žmonės padeda ligoniams ir skurstantiesiems.
Ar tai padeda pasauliui taisytis? Ne. Bet prie šio supratimo dar reikia prieiti. Tikiuosi, kad artimiausiu metu žmonija tai pamatys. Jau pradedama kalbėti ir suprasti, jog, kad ir kiek skiriama labdarai, ji niekam nedavė naudos. Niekam!
Juk veikiame plotmėje, kurioje nėra pasirinkimo laisvės. Tu negali ten duoti jokios naudos. Pasaulis elgiasi pagal nekintamus dėsnius. Galbūt įdedi daug jėgų ir tau atrodo, jog darai gera, bet vėliau visai kitoje vietoje pamatai labai blogas pasekmes. Ką padarysi…
Kartais galvojame, kad ateisime ir ištaisysime pasaulį, padėsime tobulėti naujai visuomenei, šaliai arba tautai, bet paskui pamatome dar labiau apgailėtiną jų būklę.
Jei europiečiai neatkeliautų į Afriką, neatrastų šio žemyno, būtų kur kas geriau. Jie neįdiegtų ten savo kultūros, auklėjimo, teismų sistemos ir viso kito. Pažvelkite, kokias pasekmes tai sukėlė! Tas pats ir su Pietų Amerika. Ištisi kontinentai neva gavę šiuolaikinę, pažangią kultūrą.
Vis dar galvojame, kad turime ištaisyti pasaulį. Iš tikrųjų mes turime patys išsitaisyti.
Klausimas: Sakote, kad šio materialiojo pasaulio lygmenyje pagalba nepadeda pasauliui taisytis, o tik daro žalą. O jeigu kam nors reikia duoti kraujo, to irgi nereikia daryti – tegul miršta?!
Yra veiksmų, padedančių visuomenei žengti į priekį ir egzistuoti, ir yra veiksmų, padedančių jai tikrai taisytis. Žinoma, įprastiniame gyvenime privalome elgtis žmoniškai ir kelyje neėsti kitų. Antraip išeisi į gatvę, o tave papjaus ir suvalgys… Tai viena vertus.
Kita vertus, kalbame apie taisymąsi – juk dabar visuomenė pasiekė tokią būseną, kai jaučia, jog privalo pasikeisti. Todėl sakome, kad visi labdaringi veiksmai – savanorių pagalba ligoninėse, įvairiose bendruomenėse, susivienijimuose ir tiesiog žmonių tarpusavio pagalba – buvo geri įprasto žmonijos egzistavimo lygmenyje, egoistiniame lygmenyje, iki dabartinių laikų.
Tačiau dabar turime atlikti reviziją, iš naujo patikrinti kur esame ir pamatyti, kad globaliame pasaulyje atėjo metas taisytis. Todėl turime suprasti, jog visi tie veiksmai, kurie anksčiau duodavo naudos, šiandien nebeveikia ir pasirodo esą visiškai nenaudingi.
Matome, kad įvairios labdaros rūšys nė kiek nepadeda žmonėms ir pasaulis negerėja. Todėl turime išanalizuoti ir suprasti, kas iš tiesų gali padėti. Tada suvoksime, kad visi mūsų atlikti veiksmai buvo nenaudingi, iš tikrųjų jais nieko negalėjome pakeisti. Ir tai teisinga, jie nepadėdavo.
Juk vienintelis žmogaus veiksmas, galintis kažką pakeisti, vienintelė pasirinkimo laisvė – įsijungti į visuomenę, kuri įteigs kūrimo tikslo svarbą. Ir tik judėdamas kūrimo tikslo link per „pamilk artimą kaip pats save“ žmogus galės duoti naudos visuomenei.
O kitaip – ne. Kitaip veikia vadinamieji „pasaulio taisytojai“ ir sukuriama komunistinė visuomenė kaip Rusijoje ar Izraelio kibucuose. Galite paklausti: kodėl tai blogai? Todėl, kad grindžiama žmogaus egoizmu, jo valdžios bei garbės, o ne kūrimo tikslo siekiu.
Jeigu nesi sujungtas su tikslu, tai neturi Šviesos, kuri tau šviečia ir taiso tavo veiksmą.  Tuomet viskas neša žalą, o ne gėrį. Todėl būtina suprasti, kad iki dabartinių laikų vyko įprastoji visuomenės raida. Ir jei padėdavome vieni kitiems, kas galėjo būti geriau?
Bet nuo dabar taip nebus ir matome, kad taip nėra. Šiandien, analizuodami praeitį, suprantame, jog visi mūsų mėginimai padaryti kažką gero nedavė naudos.
Tada atsikreipiame į kabalos mokslą, kuris aiškina, jog tik vienas dalykas yra tavo valdžioje – padedamas visuomenės gali susijungti su kūrimo tikslu. O tai nulems pusiausvyrą ir tvarką visame pasaulyje. Nebandyk ištaisyti blogio, kurį matai savo žemiškąja rega. Visi ištaisymai – tavyje. Kodėl? Todėl, kad pasaulis – tavo atvaizdas.

Ištrauka iš 2009 m. kovo 13 d. pamokos 1-os dalies

Mūsų pasaulyje kiekvienas, nuo kūdikio iki suaugusiojo, ir netgi gyvūnas, augalas ar akmuo stengiasi geriausia, optimalia forma išsilaikyti tarp jį veikiančių jėgų siekdamas pačios patogiausios būsenos, leidžiančios kuo daugiau gauti ir kuo mažiau duoti, kitaip tariant, patirti didžiausią malonumą įdėjus mažiausiai pastangų.
Tokiu principu veikia mūsų egoistinis noras – tai gamtos dėsnis. Todėl smegenyse nuolat skaičiuojame, kaip pagal šį dėsnį sulaikyti savo egoizmą. Negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus lygmenys skiriasi tik noro, išrankumo, renkantis užpildymą bei jo gylį, išsivystymu. Kuo labiau išsivysčiusi būtybė, tuo geriau išaiškintas, gilesnis ir labiau daugialypis jos užpildymas.
Kiekvienas nori gauti didžiausią užpildymą pasverdamas tam būtinas pastangas. Kitaip tariant, visada paskaičiuojama, kiek užsipildyti leidžia aplinkybės, sąlygos. O jei nereikėtų dėti pastangų, aišku, norėtume gauti visus, kokius tik įmanoma, malonumus.
Atlygis ir bausmė šiame pasaulyje atskleisti žmogui pagal jo išsivystymo lygį. Šiandien jis supranta atlygį ir bausmę vienaip, o rytoj visai kitaip. Viskas priklauso tik nuo jo troškimo. Skaičiuojame protu, o ne noru – įvertindami, ar apsimoka atlikti tam tikrą veiksmą esant tam tikram atlygiui ir bausmei.
Bet viskas priklauso nuo numatomo atlygio. Žmogui niekas nebūna per daug sunku ir nebūna tiesiog tingėjimo ar menkinimo, visa  esmė – tik laukiamas atlygis ir bausmė, vien tai nulemia visus žmogaus veiksmus.
Mums atrodo, jog apmąstome: verta ar neverta daryti ir kaip geriau – taip ar anaip, bet visa tai todėl, kad vienu metu turime kelis norus ir kelias atlygio ir bausmės rūšis. Noriu valgyti, bet guliu ant sofos ir skauda koją. Galvoju, ar yra prasmės keltis ir eiti valgyti, jei tada ims dar labiau skaudėti koją – ar verta tai daryti dėl malonumo, kurį patirsiu valgydamas.
Kitaip tariant, yra kelios sąlygos, keli parametrai ir juos pasveriu: atlygis, kurį gausiu pavalgęs, prieš atlygį, kurį gausiu pasilikęs gulėti ir išvengęs skausmo.
Taip žmogus visąlaik sprendžia vienu metu atlikdamas keletą skaičiavimų ir todėl jam atrodo, kad turi laisvę rinktis įvairias atlygio ir bausmės rūšis, nulemiančias jo gyvenimą. Bet iš tikrųjų visas mūsų gyvenimas – tik bandymas susiklosčiusiomis sąlygomis išsiaiškinti patį naudingiausią atlygį ir bausmę. Čia nėra jokios valios laisvės ir jokio nagrinėjimo bei tobulėjimo. Juk visą laiką svarstome vis tame pačiame atlygio ir bausmės lygmenyje, tik iškilus skirtingiems norams ir skirtingomis sąlygomis.
Pavyzdžiui, jei žmogus ignoruoja gamtos dėsnius ir pažeidžia pusiausvyrą, įėjęs į per karštą vietą su aukštesne nei jam tinkama temperatūra, gauna bausmę už gamtos dėsnių nepaisymą ir sumoka savo gyvybe, t. y. sudega. Arba atvirkščiai, gali patekti į per šaltą vietą ir tuomet bus nubaustas tuo, kad mirs sušalęs. Vadinasi, šiame pasaulyje atlygis ir bausmė mums atskleisti.
Tačiau Kūrėjas kol kas nuo mūsų slepiasi, kad sakytume, jog nėra jokio valdytojo, kitaip tariant, kad gamta – ne Kūrėjo raiška, o tiesiog akla, niekieno nevaldoma jėga. Vadinasi, šiame pasaulyje Kūrėjas paslėptas, o atlygis ir bausmė atveriami be jokio gailesčio. Nusižengiant gamtos dėsniams iškart ir čia pat gaunama bausmė, jei laikomasi gamtos dėsnių, čia pat vietoje gaunamas atlygis.
O jeigu žmogus nenori gyventi vien dėl atvertų šiame pasaulyje atlygio ir bausmės, bet nori atskleisti Tą, kuris šį pasaulį išjudina ir valdo, turi nuo materialaus atlygio ir bausmės lygio, t. y. nuo veiksmo lygio, pakilti į Sukeliančiojo veiksmą lygį.
Tai visiškai kitas egzistavimo, minties, noro lygmuo. Kitu atveju mes it žmogaus sumeistrauta skudurinė lėlė – žmogus įkišo į ją ranką ir judina.
Tarkim, ši lėlė, staiga pajutusi kažkokį ryšį su ją judinančia ranka, turi galimybę pakilti nuo skuduro lygio (o būtent tokiame lygyje mes esame). Suprantama, jog tada reikia pakilti aukščiau veiksmų, atliekamu su lėle, prie tos rankos, prie to proto ir noro, kurie ją valdo.
Iš šio pavyzdžio aišku, kad jeigu lėlė turi kibirkštį, tašką širdyje, t. y. tam tikrą pradą arba  siūlo, siejančio ją su Lėlininku, galą, tai gali pasiekti su Juo ryšį.
Ir ši kibirkštis visame tame skudure, kurio prikimšta lėlė, – tikroji dieviška dalelė, kilusi iš Aukščiau, iš to Valdytojo. O jeigu lėlėje šis taškas neprabunda, ji – paprastas skuduras, neturintis jokio supratimo, kas esti iš tikrųjų. Priešingai, lėlė įsivaizduoja, jog egzistuoja pati savaime, ir netgi mano, jog niekas jos nevaldo, kad pati vadovauja savo gyvenimui.
Jei neatitrūksime nuo šio pavyzdžio, galbūt galėsime suprasti, kiek daug yra paslėpta ir kokia bedugnė skiria vedamąjį nuo Vedančiojo. Jei norime per tašką širdyje išugdyti ryšį su Vedančiuoju, įsikibę į to plono siūlo, jungiančio mus su Juo, galą, turime aukštai pakilti virš šio skuduro bei jo nevalingų, iš anksto užprogramuotų judesių – laikydamiesi tik už šio siūlo, nusitiesusio tarp kibirkšties (taško širdyje) ir Kūrėjo.
Pakilti virš visų skudurų ir jų judesių vadinama pasiekti tikėjimą aukščiau žinojimo. Būti sujungtu su Vedančiuoju, stiprinti ir plėsti tą jungtį reiškia tikėti, t. y. stengtis išsiaiškinti Jo veiksmus, pačiam juos pakartoti. Tai yra aukščiau pačios lėlės norų bei veiksmų, juk ji nesupranta, ko gi nori tas Valdytojas. Juk Jis veda lėlę jėga, kadangi nori, kad ji pakiltų virš viso to, kas su ja vyksta, bei prisijungtų prie Vedančiojo.
Ir tada lėlė supras, kad nėra jokio ryšio tarp to, kaip Vedantysis valdo jos skudurinį kūną, ir Jo paties. Tai visiškai kitas pasaulis – būti sujungtu su Vedančiuoju.
Nuo mūsų paslėpta labai daug todėl, kad šiame pasaulyje nesugebame įsivaizduoti arba sukurti kokios nors šių veiksmų sistemos, lentelės. Kai turime kokią nors mašiną, galime padaryti brėžinį, nustatyti, kokios jos dalys susietos tarpusavyje, pastebėti, jog, jei traukiame iš vienos pusės, kažkas vyksta kitoje vietoje. Ir taip galiausiai išnagrinėjame, kas vyksta tos dėžės viduje.
Įvairiai veikdamas, kurdamas skirtingas sąlygas, stebėdamas įėjimą ir išėjimą, galiu sužinoti vidinį mechanizmą bei algoritmą, pagal kurį ta mašina veikia.
O mūsų atveju to atlikti neįmanoma, juk nematome visos Kūrėjo programos ir Jo ryšio su šiuo pasauliu. Turime pakilti aukščiau savo pojūčio bei proto ir tada, atsiplėšę nuo visko, kas mums nutinka čia, šiame pasaulyje, galėsime atskleisti Jį.
Tačiau šį atsiplėšimą irgi turime atlikti atsižvelgdami į savo protą bei jausmus ir kildami virš jų. Tai reiškia, kad aukštesniajame pasaulyje įspaudžiame šio pasaulio atspaudą. Ne Vedantysis tiesia ryšį, o vedamasis iš savo pusės kuria šio pasaulio atvaizdą, kuris leidžia pakilti ir atsijungti nuo šio pasaulio. Atsiplėšęs nuo šio pasaulio, jis sukuria sau galimybę įgyti naują formą – gauti iš aukštesnės pakopos dešimt sfirų, kuriose pajus naują pasaulį.

Pagal Rabašo straipsnį „Paslėptis ir atskleidimas“, „Dargot Sulam“, Nr. 72, 2009 m. kovo 12 d.

Viena vertus, mums siūloma sekti asmenybe, kita vertus – dauguma. Žinoma, asmenybės tobulesnės, jos gali pasakinėti, ką verta daryti. Galbūt jie su savo įžvalgomis bei filosofija ir yra teisūs, tačiau visuomenė nepajėgi įvykdyti jų rekomendacijų. Ką gi daryti?
Jeigu mes sakome, kad žmonijos raida priklauso nuo didesnės jos dalies norų bei išsivystymo lygio, turime veikti atsižvelgdami į daugumą. Kodėl mūsų pasaulyje yra asmenybės ir yra dauguma ir kaip suderinti vienų bei kitų nuomonę, kad dauguma, kiek leidžia jos galimybės, vystytųsi asmenybių nurodoma kryptimi? Kaip tai organizuoti? Visame pasaulyje matome: yra žmonių, kurie viską supranta ir mėgina priimti teisingus sprendimus, bet kai šie sprendimai pasiekia liaudį ir juos ima realizuoti miesčionys bei namų šeimininkės, išeina visai ne taip, kaip buvo tikėtasi.
Todėl matome, jog egzistuoja elitinė kultūra. Tai buvo ypač ryšku prieš 200 metų, kai muzika, tapyba, kultūra, estetinis auklėjimas buvo skirti tik aukštajai visuomenei. O kai kultūra pasiekė masių lygį, atsirado popkultūra – šiandieniniai Madonna, Maiklas Džeksonas ir t. t.
Visur yra dalis, numatyta atskiroms asmenybėms, ir dalis, skirta daugumai. Problema ta, kad vystydamiesi mes visi turime tapti lygūs. Yra labai pažangių žmonių, turinčių stiprų norą mėgautis bei gebėjimą jį įveikti. Ir yra dauguma, kuri nieko negali su savimi padaryti, pajėgi tik dirbti ir šiaip taip išsilaikyti.
Problema iškyla mums artėjant prie išsitaisymo pabaigos. Iki mūsų kartos šios problemos nebuvo. Buvo valdovai ir eiliniai piliečiai, aukštesni žinojo, ko galima reikalauti iš žemesniųjų, ir taip jie tarpusavyje sąveikavo. Visada egzistavo vadinamasis „auksinis milijardas“ ir visa kita žmonija, kurios gyvenimo lygis buvo ganėtinai žemas.
Bet dabar mes gyvename kitoje epochoje, kai pasaulis tapo apvalus, integralus ir globalus. Kaip galime pasiekti lygybę – juk visi turi būti lygūs? Kaip ir kokiais  aspektais reikia sujungti šiuos du įstatymus (sekti dauguma ir sekti asmenybe), kad sukurtume visišką harmoniją, kurioje kiekvienas būtų lygus su visais. Lygus! Juk tai globali, apvali kaip žemės rutulys sistema.
Šiais laikais imame ieškoti šio sunkaus klausimo sprendimo: kaip padaryti, kad visi būtų lygūs? Kad paprasta namų šeimininkė, nieko, be vystyklų bei kačių, nežinanti, suvoktų, suprastų, spręstų ir būtų ne mažiau svarbi nei didelis politikas, filosofas ar ekonomistas. Kaip padaryti, kad visi būtų vieningi? Juk galiausiai turi taip būti.
Tai visai nepaprasta užduotis. Mes, visuomenė, turime saugoti, rūpintis asmenybėmis, suteikti joms galimybę vystytis. Kuo daugiau tarp mūsų bus asmenybių, kuo jos bus labiau išsivysčiusios, tuo visuomenė labiau žengs į priekį, įsiklausydama į šių asmenybių nuomonę apie tobulėjimą. Kitaip tariant, dėl krypties ir žengimo į priekį būdo turime sekti asmenybėmis, juk jos jau nuėjo kelią, kurį visai visuomenei dar reikės nueiti.
Taigi, kad tobulėtume vadinamajame dvasiniame gyvenime, turime įsiklausyti į asmenybes. O materialiajame gyvenime turime sekti dauguma. Negalima peržengti visuomenės rėmų, negalima primesti visuomenei įstatymų bei ribojimų, kurių ji negalės vykdyti.
Todėl dvasiniame gyvenime turime sekti asmenybe, o materialiame – dauguma. Būtent teisingas santykis tarp šių dviejų principų ir yra tikras tobulėjimo kelias.  Asmenybės turi taip organizuoti materialų visuomenės gyvenimą, kad dauguma pamažu pradėtų remti dvasinį tobulėjimą. O kai šis teisingas ryšys bus realizuotas, materialus gyvenimas irgi taps geras, nenuves į krizes bei nelaimes.
Turime suprasti, kad teisingas šių dviejų principų santykis yra būtinas, kitaip principas „sekti dauguma“ paskatins lošimo namų steigimą ir panašius veiksmus. Dauguma turi įsiklausyti į asmenybę, kuri žino, kaip organizuoti materialųjį gyvenimą, kad jis būtų naudingas žmonių tobulėjimui. Dauguma turi remti šias asmenybes, leisdama tobulėti joms pačioms ir vesti į priekį daugumą. Vis dėlto galva lieka galva, ir įvykdyti įstatymą „sekti dauguma“ reiškia rūpintis, kad dauguma galėtų saugiai vystytis laikydamasi visų vystymosi sąlygų.
Deja, mūsų laikais viskas vyksta atvirkščiai. „Prakeiktos“ demokratijos sąlygomis „kartos veidas kaip šuns snukis“. Šuo bėga prieš šeimininką ir atsigręžia į jį pasitikrindamas, ar teisingai bėga. Kitaip tariant, jeigu šiandienos lyderiai „nebėgs“ nurodinėjami visuomenės, jų niekas nerems, neišrinks ir jie nevadovaus vyriausybėms. Todėl tas, kuris tampa vyriausybės galva, turi nusileisti iki daugumos lygio. Vieną parėmė 40 milijonų žmonių, kitą – 80 milijonų. Beprotybė! Rinkėjų skaičius rodo tik kiek nusileidai. Visiškai priešingai nei turėtų būti, o mes suvokiame tai kaip žengimą į priekį. Todėl ir atsiduriame krizinėse situacijose.
Klesti populizmas ir „piaras“. Politikas sako: „Tarnausiu tautai!“ Teisingai, tarnausi tautai, bet kaip? Kur tu ją nuvesi? „Paklausiu žmonių, ko jie nori, ir vesiu juos ten.“
Matome, prie ko visi mes priėjome. Kieno reikia klausti? Mintis ir tikslas priklauso asmenybei. Asmenybė turi išmokyti daugumą, kad ši siektų to tikslo, kurį turi asmenybė, judėtų netgi aukščiau žinojimo – juk galbūt žmonės nesupranta, ką reikia daryti. Tarkim, reikia 10 proc. pakelti mokesčius. Jeigu to reikia visuomenės labui, o ne tam, kad patektų kam nors į kišenę, asmenybė supranta ir su tuo sutinka. Bet jeigu paklausite visuomenės, ji negalės to suprasti, jai tai yra našta, primetama kaip įstatymas.
Taigi tai abipusis darbas, bet jeigu individas iš tikrųjų yra asmenybė, nešoka pagal masių dūdą, o turi savo požiūrį, visuomenė gali būti tikra, jog eina teisingu keliu. Todėl reikia atkreipti dėmesį, kaip mums teikiamos naujienos, įvykiai, vykstantys pasaulyje, kuo mes didžiuojamės, kas mus įkvepia. Matome asmenybes, kurios paklūsta daugumai, o ši dauguma diktuoja joms, kaip reikia vystytis, arba asmenybes, kurios neįsiklauso į daugumos problemas. Kitaip tariant, viskas vyksta atvirkščiai nei turėtų būti esant teisingam ryšiui tarp valdžios ir liaudies.
Todėl mes painiojame įstatymus „sekti asmenybe“ ir „sekti dauguma“. Jeigu asmenybė priima daugumos nuomonę, ji liaunasi būti asmenybe, negali būti vyriausybės galva ir apskritai ką nors spręsti, juk tai ne asmenybės, o namų šeimininkių sprendimai.
Taip buvo Rusijoje, kai visiškai nepasirengę žmonės sudarė vyriausybę ir tapo ministrais. Dėl ko juos paskyrė? Dėl to, kad žmogus kilo iš „liaudies“, žinojo, ko nori paprasti žmonės, – tai irgi prisidėjo prie šalies griovimo. Matome, iš kur kilo visa jos valdžia. Jei koks nors vietinės reikšmės veikėjas buvo paklusnus kaip atsidavęs šeimininkui pudelis, jį paaukštindavo – jį  reikėjo paskatinti kaip Kaligulos arklį. Galima pasodinti pudelį į sostą, bet jis liks su pudelio protu. Tokių yra daug, todėl ir vyksta tai, kas vyksta.
Problema ta, kad mes nenorime leisti asmenybėms teisingai, savarankiškai, nepriklausomai nuo niekieno vystytis. Tegul būna priešingos nuomonės, aiškūs, kuo tolesni nuo masių nuomonės požiūriai, taip mes tiksliau ir teisingiau patikrinsime bendrą kelią.
Deja, ir religija, ir valstybė, ir visuomenė, stengdamiesi užtušuoti šiuos aukštus ir svarbius dalykus ir visus nuleisti iki žemės lygio, iki dulkių lygio, veikia visiškai kitaip.
„Pratarmės į knygą Zohar“ pabaigoje Baal Sulamas sako, kad žmogus turi išaukštinti vidinę dalį išorinės dalies atžvilgiu savo viduje, išaukštinti vidinę dalį išorinės dalies atžvilgiu savo mažoje visuomenėje, tautoje ir visame pasaulyje. Dvasinės raidos eigoje turime nuolat stiprinti vidinę dalį, t. y. dvasinį tobulėjimą, palyginti su išorine dalimi, t. y. su dauguma.
Bet materialiame gyvenime reikia skaitytis su išorine dalimi, su dauguma. Reikia aprūpinti juos viskuo, kas būtina, – „tai, kas būtina, nesmerktina ir negerbtina“. Tikrasis vadovas pirmiausia turi pasirūpinti, kad visi turėtų duonos, t. y. pagrindinių maisto produktų. Be to, jis turi rūpintis, kad visuomenė kryptingai kiltų pagal gamtos dėsnį. Taip jis visą visuomenę nuves į harmoniją bei pusiausvyrą su gamta ir dėl to mes neskausmingai bei patogiai gražiame traukinyje judėsime į priekį vystymosi bėgiais.

(Iš pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“,  2009 03 20)

Jeigu žmonės siekia atskleisti šio gyvenimo prasmę ir, neatrasdami jos, jaučia gyvenimą sunkų ir tamsų, mes džiaugiamės galėdami jiems paaiškinti, kaip pasiekti laimę. Kūrimo tikslas – suteikti kūriniams malonumą, todėl būtina kreiptis į žmogų tuomet, kai jam blogai, juk kai gerai, jam nieko daugiau nereikia ir jis nieko neišgirs.
Tačiau kaip kalbėti su žmogumi, kuriam blogai? Atsakant į jo poreikius. Jeigu vis dar nori prisipildyti malonumų, kuriuos mato šiame gyvenime, jeigu kitokie norai jam dar neprabudo, tegul taip ir gyvena. Bet kai siekia kažko, ko nėra šiame pasaulyje, kai ima apie tai klausti ir nesidžiaugia nauju noru, nes nemato, kaip jį pripildyti bei nežino, kur surasti užpildymą, tada jam būtina suteikti priemonę, kuri padėtų prisipildyti.
Todėl mes kreipiamės į žmones, jaučiančius tuštumą, prislėgtus dėl nesusijusios su šiuo pasauliu priežasties.  Žmogus nesidžiaugia nei pinigais, nei valdžia, nei šlove, nei žiniomis, nei kūniškais malonumais (valgiu, seksu, šeima), nes jo noras siekia kažko aukštesnio.
Netiesa, kad jam nereikia visų šių dalykų ir jis visai apie juos negalvoja, – bet jie nebeteikia tikrojo džiaugsmo. Jam reikia kažko kito, to, kas išeina už šių kasdienių poreikių ribų. Tokiems žmonėms mes sakome, jog yra galimybė prisipildyti. Juk jie siekia prisipildyti, bet ne šiuo pasauliu. Mes turime tokį pripildymą ir galime perteikti jo pasiekimo metodiką.
Dabar viso pasaulio būsena yra prislėgta: žmonės jaučia tuštumą ir neranda, kaip prisipildyti. Ši bendra būsena daro įtaką visiems. Daugelis  būgštauja, jog šlovė, valdžia, pinigai, žinios ir netgi valgis, seksas bei šeima daugiau nebeteiks malonumo.
Visa tai nubluko, prarado skonį ir žmoguje liko baimė, kad negalės bent kiek prisipildyti. Ir nors kalbama apie elementarų fizinį egzistavimą, kartu bunda klausimas apie kažką aukštesnio. Juk jeigu žmogus nejaučia net paprasto fizinio užsipildymo, jis kelia klausimus: kodėl? kam? už ką?
Taip klausdamas jis ieško dvasinės, virš gyvenimo esančios priežasties: kam man toks gyvenimas? Nors žmogus dar neieško aukštesnio nei šis gyvenimas pripildymo, bet, kad patirtų įprasto lygio pasitenkinimą, privalo žinoti apie aukštesnį pripildymą. Žmogus, neturintis ko valgyti, bus pasirengęs klausytis apie dvasinį pasaulį, jeigu žinos, jog jo išsimaitinimas priklauso nuo dvasingumo. Jo gyvūninė esmė ims reaguoti į aukštesnius dalykus, nes, neturėdama kitos išeities, jaučiasi nuo jų priklausoma. Tada žmogus pradeda užmegzti ryšį su aukštesniais šaltiniais, kurie nulemia, ar jis galės pripildyti savo kūniškuosius norus.
Jeigu jam nėra kur gyventi ir kuo maitintis, jis turi žinoti to priežastį. Todėl ir  į tokius žmones reikia kreiptis – jie jau pasirengę įsiklausyti. Galbūt jų noras nepakils aukščiau šio lygmens, tad ir jų dalyvavimas susiliejant su dvasiniu pasauliu apsiribos tik nedidele pakopa: visi turi maisto bei normaliai gyvena aprūpintoje visuomenėje, kuri palaiko ir padeda suteikdama ekonominį bei socialinį tikrumą. Ir to pakanka. Iš jų daugiau ir nereikalaujama. Suprasdami, jog priklauso nuo dvasinio pasaulio, jie įgyja  ryšį su juo.
Todėl sakoma, kad mūsų karta gyvena „Mesijo dienomis“, juk vyksta bendra, globali krizė. Kadangi ši nelaimė atsiskleidžia pasaulyje tokiame žemame lygmenyje, tai ji gali suvienyti visus. Todėl krizė atsiskleidžia kaip globali. Problema ne šiaip sau liečia visus – ji parodo visų tarpusavio ryšį.
„Mesijo epocha“ reiškia, jog visas pasaulis ima busti, kad susilietų su Kūrėju, bet kiekvienas žmogus – dėl savos priežasties. Vieni nori pažinti, ištirti, suprasti, pajausti aukščiau šio gyvenimo esantį šaltinį, su kuriuo susijungia. Jų noras – pakilti virš visko, kas yra šiame pasaulyje, t. y. virš to, kas jaučiama turint įprastus kūniškus ir žmogiškus norus. O kiti to nesiekia, nes neturi norų, aukštesnių nei fizinis gyvenimas: valgis, seksas, šeima – nieko, išskyrus tai.
Bet jeigu turėdami šiuos norus žmonės jaučia priklausomybę nuo kažko nežinomo, tai jau yra priežastis pažinti dvasinį pasaulį. Šie žmonės vedami ne širdies, o skrandžio – jiems reikia maisto. Juk mūsų fizinis kūnas pats savaime veikia lygiai taip pat, kaip bet kuri gyva būtybė: nuolat ieško, kuo pripildyti burną. Sujungdami šiuos žmones su dvasiniu pasauliu, mes aiškiname, kad jų mėgavimasis priklauso nuo aukštesnio lygio gamtos.
Kaipgi jie gali prisipildyti? Tiktai su sąlyga, kad atitiks gamtą,  išlaikys pusiausvyrą su ja. Tai galima pasiekti įgijus būdingą gamtai atidavimo savybę. Ką tai reiškia? Kad suprastume, reikia susivienyti, juk matome, jog gamtoje viskas globaliai tarpusavyje susiję. Jeigu neveiksime drauge, nieko negausime. O jeigu panorėsime daryti vienas kitam gera, pasieksime ne tik taiką ir gerovę (juk aišku, kad nežudant vieni kitų jau bus gerai), bet ir supanašėsime su gamta – būtent šito ji iš mūsų reikalauja.
Be žmogaus, viskas gamtoje aiškiai sutvarkyta ir suorganizuota, be to, ryšys nustatomas automatiškai. O lygyje „žmogus“ turime tai atlikti patys – gamta paliko šį veiksmą mums. Šis aiškinimas visai logiškas, nes liečia natūralius norus: valgį, seksą, šeimą. Pinigai, šlovė, žinios – jau per aukštai. Žmogus nusileidžia į patį pagrindinį lygį ir nieko, išskyrus tai, nenori. Jis nori būti tikras, kad turės stogą virš galvos ir maisto. Jeigu vėliau išryškės aukštesni norai, žmogus suras jiems pripildymą. Iš pradinių veiksmų žmonės supras, kaip tęsti toliau.

Nori, kad tavo lėkštė būtų pilna?

Klausimas: Ar žmonės turi suprasti, jog tarpusavio ryšys būtinas tam, kad supanašėtų su gamta? Ar tokias pastangas jie turi dėti?
Jiems nereikia dėti jokių ypatingų pastangų. Jų įnašas – suprasti idėją tiek, kiek kiekvienas sugeba, ir su ja sutikti. Žmogui nereikės ypatingai dirbti prieš savo norą, juk kol kas kiekvienas jaučiausi prislėgtas, bijo: ar rytoj turėsiu  būtiną minimumą – nuosavą kampą, maisto? Dėl šios baimės žmogus sutinka su aiškinimu, kuris atsako į jo poreikius: „Nori, kad tavo lėkštė būtų pilna? Žiūrėk, apie ką reikia galvoti.“ Čia nedirbama prieš norą – žmogui turi būti aišku, jog kreipimasis tiksliai atitinka jo poreikius, kad tai susiję. Ir tai galima paaiškinti logiškai kaip įprastų materialių sistemų atitikimą.
Kūrimo tikslas – susiliejimas su Kūrėju. Tai įvyks žmonėms susivienijus! Kalbame apie motyvaciją: arba žmogų veda įsisąmonintas noras, arba, jeigu to nėra, – skrandis. Kūnas – viskas, ką turi žmogus, jis privalo jį pripildyti. Valgis, seksas, šeima yra pagrindas. Tokie yra žmogaus norai ir per tai aiškinama. Žmonės egoistiškai per šiuos norus susivienys, kad taptų panašūs į gamtą ir pasitikėtų rytdiena. Šio susivienijimo viduje jie pajus ir dvasingumą. Kaip? Įtraukdami vienas kito norus!
Juk kiekvienas savo lygiu susivienija su kitais. Bet noras būti kartu, supratimas, jog tai gerai, – bendras visiems.
Kiekvienas tai supranta pasiekęs savo galutinį norą. Negalima krimstis, kad Kūrėjas nesuteikė žmogui tokio, kaip kabalisto, poreikio. Žmogus neturi tokio noro, bet turi savo. Jeigu jį realizuoja, jis yra toje bendroje piramidėje, kuri siekia susivienijimo. O susivienijime ima jausti dvasinę komponentę. Jis tai pajus ir dėl to, kad vienijimasis yra dvasinė savybė, ir dėl to, kad visi įsitraukia į visus. Nereikia tuo rūpintis – šis etapas išryškės susivienijus.

(Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį, „Dargot Sulam“, 73 straipsnis, 2009 03 15)

Klausimas: Jeigu sutuoktinis ar sutuoktinė nesidomi kabala, kaip nepasiduoti jo ar jos įtakai? Kaip teisingai žiūrėti į šeimą – tai  vidinė ar išorinė aplinka?
Nemanau, kad mūsų laikais tai principinis dalykas. Šiandien pasaulis labai greitai artėja prie blogio įsisąmoninimo. Tikiuosi, jog per artimiausius mėnesius, tarkim, iki žiemos pasaulis daugiau ar mažiau atskleis, kad tikroji krizės priežastis yra žmogaus egoizmas, kad žmonės negali su juo susitvarkyti, bet turi kažkokiu būdu jį įveikti. Antraip prarasime savikontrolę, pasaulio kontrolę ir tada, skatinami egoizmo, įsivelsime į karus ir patirsime didžiules nelaimes.
Šiandien taip sparčiai smunkama dėl pasaulinės krizės, kad problemos šeimoje su tais, kurie prieš ir „už“ kabalą, labai paprastai išsispręs, jei žmogus paaiškins, jog kabala pateikia dabartinės krizės sprendimą, – tokia jos paskirtis ir tik dėl to ji, daug tūkstantmečių buvusi slapta, atsiskleidė. Kabala neturi jokio kito tikslo, išskyrus teisingą žmonių visuomenės sutvarkymą pagal principą „kaip vienas žmogus su viena širdimi“, broliškoje meilėje, nes tik tokiu būdu mes galime pašalinti krizę ir pradėti gerą gyvenimą.
Nemanau, kad liks daug žmonių, kurie nesuvoks šios idėjos. Krizė visus palies tokia ūmia, sunkia forma, kad žmonės ims „įsiklausyti į teisuolių kalbas“ ir jas suprasti. Aš pats stebiuosi, kokiu greičiu diena po dienos atsiskleidžia blogis pasaulyje.

Klausimas: Reikia suteikti žmonėms galimybę patiems atrasti kabalą ar imtis aktyvių žingsnių: pasakoti ir aiškinti?
Kadangi esame tinkle, kuris suriša sielas, tai kiekvienos sielos paskirtis – įgyti, perimti medžiagą, informaciją, idėją, kūrimo tikslą, teigiamas jėgas, energiją, norus, faktus ir perteikti tiems, kurie vis dar to nežino. Tokia yra kiekvienos organizmo ląstelės paskirtis.
Reikia aiškinti dalykų esmę: kas vyksta pasaulyje, kaip auga noras gauti ir ką jis pasiekia. Kodėl mus ištiko krizė ir kodėl jos priežastis – mūsų tarpusavio santykiai? Kitaip tariant, turime sukurti vienas su kitu teisingą ryšį, o nepasilikti susieti natūraliu egoistiniu ryšiu, kai kiekvienas faktiškai yra vėžio ląstelė visų kitų atžvilgiu. Prasideda nauja epocha, įžengiame į naują, globalų pasaulį, todėl turime ištirti, kas yra globalizacija, ir teisingai išspręsti krizę, kad visiems būtų gerai. Svarbiausia, jog žmonės suprastų, kokia krizės priežastis ir kaip teisingai ištaisyti padėtį.
Reikia pačiu paprasčiausiu būdu parodyti, kas vyksta pasaulyje: pasaulis globalus, esame sujungti tarpusavyje, bet, deja, darome vienas kitam žalą. Niekas netiki ir nesirūpina kitais ir taip griauna pasaulį. Per visą istoriją vystėmės įprastai, egoistiškai ir kiekvienas darė pažangą. Taip vyko tol, kol nebuvome uždaroje sistemoje, kol tarp mūsų neatsirado tam tikras ryšys, staiga mums pakilus į lygmenį, kuriame netikėtai tapome sujungti.
Kabalistai sako, kad šis naujas periodas prasidėjo prieš penkis šimtus metų, nuo Ari laikų, nuo XX amžiaus pradžios jis ėmė atsiskleisti, o nuo XX amžiaus septintojo aštuntojo dešimtmečio pasaulis pradėjo jį jausti. Amerikietiška svajonė ėmė išsisklaidyti. Ir Amerikos, ir Rusijos vidinis variklis pradėjo stoti – šiandien aiškiai tai matome. Visi šie procesai yra mūsų tarpusavio ryšio padarinys ir negalime nuo to pabėgti. Galiausiai gamta turi pasiekti būseną, kai visi išlaikysime pusiausvyrą.
Šios pusiausvyros siekiame nuo Didžiojo sprogimo, vystantis negyvajam, augaliniam, gyvūniniam ir žmogaus lygmenims.  Dabar ją turime užbaigti ir sutvirtinti.
Daugelyje šalių prasidėjo kritinis sprendimo metas: arba jos susijungia, arba kiekviena atsiriboja, nenorėdama skaitytis su kitomis. Kiekviena šalis turi savo sunkumų ir mano, jog gali savarankiškai su jais susidoroti. Viena vertus, visi supranta tą problemą, kita vertus, kiekviena valstybė bei kiekvienas žmogus turi tendenciją užsisklęsti, izoliuotis ir tikėtis, kad tokiu būdu išsigelbės. Be abejo, tai neteisinga! Ateitis parodys, jog yra priešingai: žmogus, užsiimdamas bendromis problemomis, atsikrato asmeninių nelaimių.

Klausimas: Didelė dalis mūsų virtualaus mokymo centro studentų gyvena Šiaurės Amerikoje, kuriai krizė smogė itin stipriai. Daugelis jų kenčia smūgius. Kaip žiūrėti į krizę, kaip palengvinti jų padėtį, ką galima padaryti?
Amerika turi keletą ypatybių, skiriančių ją nuo kitų šalių. Pirmiausia, ji panaši į lydymo krosnį, kurioje yra visas „Babilonas“ – visos 70 pasaulio tautų, ir tai gerai. Kita vertus, amerikiečiai su savo kapitalizmu, individualizmu yra patys egoistiškiausi: kiekvienas siekia patenkinti tik save, reikalauja asmeninės laisvės, tad jie ir gauna tokius smūgius. Jiems labai sunku, bet galbūt tai padės lengviau suvokti komunos, savitarpio sampratas.
Jie greitai supras, kad jų turima didžiulė jėga negali išgelbėti. Tas, kuris neturi pinigų, galvoja, jog išsigelbėtų nuo krizės, jei jų turėtų. Bet tas, kuris turi pinigų ir galimybę kasdien spausdinti dolerius, greitai atskleis, jog nieko nevaldo, netgi jei jam priklauso Amerikos bankas, kuris, beje, yra ant bankroto ribos. Amerikiečiai norėjo būti pavyzdžiu visam pasauliui ir tai iš tikrųjų įvyks – tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Staiga Amerikoje pamatysime tokį pat gyvenimo lygį kaip Afrikoje. Jau gavau iš Amerikos įspūdingus kadrus. Ten pastatytas ištisas palapinių miestas, kuriame gyvena išmesti iš namų žmonės, – tai siaubinga. Kitose šalyse to negali įvykti – amerikiečių požiūris labai paprastas, egoistinis: arba tavo, arba mano.
Amerika – tinkama vieta ištirti, koks yra mūsų pasaulis, atsiskleidus egoizmui, kurio nemaskuoja joks socializmas, kaip Europoje, arba iškrypimai, kaip Rusijoje ar kitose vietose. Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur egoizmas valdo atvira, visiems suprantama ir priimtina forma, be jokio kompromiso ir įvairių kaukių. Todėl tai, kas vyksta Amerikoje, turės įtakos visam pasauliui. Tikėkimės, aiškinimasis bus aštrus ir greitas.

Klausimas: Aš nejaučiu krizės. Galbūt man tiesiog pasisekė?
Gali būti, kad kai kuriose Amerikos valstijose krizė kol kas nejaučiama – ji ateis ir ten. Visur ir visais laikais buvo žmonių, kurie nesijautė gyvenantys šiame pasaulyje. Kažkada buvau Airijoje ir užsukau į vieną kaimą. Iš ten į skirtingas vietas ėjo keli keliai. Paklausiau vieno žmogaus, kaip nuvažiuoti į miestą. Jis atsakė: „Manau, šituo keliu“. Nustebau, kodėl žmogus atsakė tarsi dvejodamas. Jis paaiškino: „Nes niekad ten nebuvau.“ Neįtikėtina: kokių penkiasdešimties metų normalus vyriškis, gyvenantis mūsų laikais, niekada nebuvo išvykęs iš savo kaimo.
Yra tokių, kurie nieko nežino apie tai, kas vyksta pasaulyje, – jie turi alaus ir nieko daugiau nereikia. Bet krizė ir jiems nepraeis be pėdsakų: jie neturės alaus! Kažkas privers juos susijungti su kitais.

Klausimas: Ar krizė kažkaip pakeis prekybos formas? Ar išnyks pinigai, akcijos?
Krizė gali tęstis dešimtis metų, kol žmonės suvoks visus gamtos nurodymus ir pasieks su ja pusiausvyrą. Gali prireikti dešimtmečių, nes tai vyksta įsisąmoninimo, lėto sutikimo keliu. Žmonija palaipsniui atskleis vis daugiau gamtos reikalavimų, jie vis griežtės, kol valdys integrali gamtos jėga, kaip viena sistema negyvajame, gyvūniniame, augaliniame ir žmogaus lygmenyse. Visa žmonija su džiaugsmu ir meile paklus šiam integraliam globaliam dėsniui ir, netgi niekieno neverčiama, norės taip gyventi.
Šis pokytis turi įvykti įsisąmoninant, suprantant, laisvo pasirinkimo keliu, žmonijai teigiamai jį priimant – tai ilgas auklėjimas. Šis kelias negali būti nueitas per kelis mėnesius ir net per kelis metus. Viskas priklauso nuo tendencijos. Žmonija turi susiprasti esanti gamtos viduje, suvokti, kad gamta – tai Aukštesnioji jėga, Aukštesnis dėsnis, kuris įpareigoja gyventi pagal principą „pamilk artimą kaip save“ arba, kitais žodžiais tariant, visiško abipusio atidavimo forma. Žmonija turi būti pasirengusi prisiimti šį dėsnį, nesipriešindama ir neieškodama aplinkkelių, turi suprasti, jog tokia yra gamta ir niekur nuo jos nepabėgsi: gyvename Žemėje ir kitos vietos neturime. Nuo tos akimirkos, kai bus suprasta, kad  taip mus valdo Aukštesnioji jėga, gyvenimas pasikeis.
Krizės išsprendimas vadinamas galutiniu ištaisymu: krizė yra visuotinė, globali ir ištaisymas turi būti globalus. Todėl jis yra galutinis – žmogaus prigimties ištaisymas. Bet aš kalbu apie tą akimirką, kai žmonija ims suprasti blogio priežastį, įsisąmonins blogį, kaip pasakyta: „Įsisąmonink blogį ir grįžk prie gėrio“ – t. y. iš pradžių įvyks blogio įsisąmoninimas. O įsisąmoninę suprasime, nuo ko priklauso mūsų gera ateitis. Tikiuosi,  artimiausiu metu galėsime perteikti šias žinias.
Žmonija patirs tokius smūgius, ypač artėjant žiemai, kad mus išgirs. Sakote, jog yra vietų, kur kol kas krizė ypatingai nėra jaučiama. Manau, arčiau rudens, o juo labiau žiemos, griūvant visoms sistemoms, visi ją pajus.

Klausimas: Daugelis bijo krizės. Ar karų, konfliktų, prievartos etapas irgi įmanomas?
Tokia grėsmė pirmiausiai yra pačių šalių viduje. Tai vienur, tai kitur matome įvairius jos pasireiškimus – neramumus, riaušes. Žmonės, neturėdami kur gyventi, nei ką valgyti, jau nebesivaldo, juk jiems nėra ką prarasti. Jie pasiryžę viskam ir jeigu susivienija bei pakursto vienas kitą, įvyksta liaudies sprogimas. Ko galima imtis? Juk tai ne priešas, prieš kurį panaudotum ginklą, – tai nėra paprasta. Įsivaizduokite: tūkstančiai moterų su vaikais išeina į gatves. Kas, kokia policija gali jas sustabdyti?
Galbūt Amerikoje situacija vis dar nėra tokia aštri. Amerikiečiai visada saugojo asmenybę: asmuo kažko turi – gerai, neturi – vadinasi, neturi. Niekas neateina su pretenzijomis. Ir ten vis dar yra pinigų, prekių, maisto vargšams bei atleistiems iš darbo dalinti. Bet po kiek laiko šios atsargos išsisems. Jau šiandien kalbama, jog nežinia kur išsiskirstė Obamos tūkstantis milijardų  dolerių – nesijaučia, kad jie išleisti su nauda.
Japonijoje valdžia išskyrė apie 100 dolerių kiekvienam, kad žmonės, išleisdami pinigus, pagyvintų rinką. Bet liaudis iškart paslėpė juos į kišenę: kas žino, galbūt jų prireiks vėliau. Niekas neišleido pirkiniams – žmonės bijo kažkam, išskyrus duoną, leisti pinigus. Matote, nebeturime svertų pasauliui valdyti. Vyriausybė jau nebevaldo: anksčiau su ekonomikos pagalba ji galėjo reguliuoti tokius procesus, o šiandien šis mechanizmas nebedirba.

(Iš pamokos pagal straipsnį „Tai, kas išeina iš širdies“, „Šamati“, 2009 03 10)

Bankai, gamyklos, garlaiviai dirba dėl atidavimo

Klausimas: Kokie bus santykiai ištaisytoje visuomenėje, kaip ketinimas „dėl atidavimo“ juos pakeis?
Jei būčiau turtingas, nupirkčiau visas įmones, visus bankus, visa, kas įmanoma, ir palikčiau žmones jų darbo vietose, kad turėtų galimybę mokytis. Jie gamintų 10–20 proc. įprasto dienos išdirbio (pasauliui daugiau ir nereikia: mažiau terš aplinką), o likusį laiką mokytųsi, kaip maži vaikai mokosi darželiuose bei mokyklose. Žmonės žaistų gerus žaidimus, kurių leitmotyvu būtų klausimas: „Ką reiškia atiduoti?“. Taip jie studijuotų, kas yra atidavimo savybė, kam to reikia, kodėl būtina atiduoti, ir suprastų, kad neturime kitos išeities.

Tūkstantmečius trunkantis kelias į save

Visi esame tik paprasti gamtos įsakymų vykdytojai. Bet, kita vertus, gamtos tikslas – pakelti žmogų į aukščiausią raidos pakopą. Iš esmės gamta veikia pagal joje įdiegtą  programą, kad savo aukščiausią pakopą, vadinamą „žmogus“, nuvestų į maksimalų išsivystymo lygį. Tai reiškia, jog žmogus, šis baltyminės materijos gabalas, išsivystęs paskutinėje pakopoje po negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų, šis gyvūnas yra ugdomas, kad  įsisąmonintų, įgytų proto, supratimą: kas aš, kodėl ir iš kur.
Visa mūsų evoliucija nukreipta ta linkme. Todėl per visą istoriją, pradedant Didžiuoju  sprogimu iki šio pasaulio pabaigos, nesąmoningai siekiame įgyti tikrąjį pasaulio pojūtį, suprasti, sužinoti – kad savo protu suvoktume visą gamtą bei visą jos programą.
Visa mūsų raida ir kiekviena gyvenimo akimirka skirta tam tikslui. Valgau, geriu, dirbu, su kuo nors bendrauju, kažkuo užsiimu, tačiau, kad ir ką sąmoningai ar nesąmoningai daryčiau, visi procesai, vykstantys mano kūne, visa kūno materija, elektronai, molekulės, dalelės, organai, visi jo lygmenys: negyvasis, augalinis ir gyvūninis, – viskas nukreipta, gyvena, egzistuoja dėl vieno tikslo: atvesti šį aukščiausią išsivystymo lygį į įsisąmoninimą. Tai yra visos evoliucijos esmė ir mūsų natūralaus vystymosi kelias.
Įsisąmoninimas reiškia, kad žmogus suvokia visa, kas vyksta gamtoje, įsijungia į  gamtos programą ir ima pats ją vykdyti, laikydamas, jog jo paskirtis yra tapti ta pačia jėga, kuri aprėpia, įtraukia ir savyje suvienija visą gamtą.
Todėl šiandien matoma krizė yra globali. Juk ji ateina iš aukštesnės būsenos, kurią turime pasiekti, ir atskleidžia atvirkščią tos būsenos pusę. Krizė mums piešia sudužusią teisingą būsimą būseną. Mums rodoma, kokį tobulumą galime pasiekti ištaisę šią globalią krizę.
Kitaip tariant, mes visą laiką judame nuo nesąmoningos raidos prie sąmoningos. Taip vyksta mūsų paprastame, asmeniniame gyvenime, kai gimstame kvailučiais kūdikiais ir užaugame, tapdami suaugusiais ir protingais žmonėmis. Ir panašiai vystosi visa žmonija, suaugdama iš kartos į kartą.
Įtraukti į save visą gamtą – reiškia ją visą aprėpti, protu bei pojūčiais valdyti, suprasti ir žinoti, matyti visą jos programą bei sąryšius ir tai, kas vyksta bet kurioje jos dalyje. Todėl dabar mums atsiveria šis globalumas. Žmogus turi valdyti visą gamtą. Būtent šito nori iš mūsų gamta ir prie šito veda evoliucijos proceso eigoje, kad žmogus, būdamas aukščiau, sąmoningai valdytų visus kitus lygmenis: negyvąjį, augalinį ir gyvūninį.
Nereikia suvokti valdžios kaip kažkokios neigiamos jėgos. Valdyti gamtą – tai yra ją suprasti ir jausti jos dėsnius. Tai ir vadinama proto valdžia. Visai nereiškia, jog išnaudoju tą, kuris už mane silpnesnis. Todėl ir sakoma, kad žmogus turi įtraukti į save visą gamtą. Kaip gamta turi savyje negyvąją dalį, augalus bei gyvūnus, visą Visatą su viskuo, kas joje yra, taip ir aš savuoju įsisąmoninimu turiu pasiekti, kad visa ši Visata ir joje veikiančios jėgos atsidurtų mano valdžioje, t. y. būtų prieinamos mano supratimui, suvokimui, pojūčiui ir protui.
Iki tokio lygmens turi išsivystyti žmogus, apie tai parašyta: „Visi pažins mane nuo mažo iki didelio“ – kaip „Adomas pažino Ievą“. Kitaip tariant, įgys visą Šviesą, energiją, išmintį, gailestingumą, tai ir bus Žmogus!

Lašas, pagimdęs begalybę

Mes pradėjome vystytis nuo Didžiojo sprogimo. Viskas ėmė sklisti iš to taško, iš dvasinės energijos, turinčios savyje visą materiją, lašo. Įsivaizduokite, kas yra dvasinė energija, jei iš jos lašo susidarė Visata! Tik vienas jos lašas sukūrė visą Visatą su nesuskaičiuojama galybe materijos tonų! Nes šis lašas – dvasinis. Ir kai nusileidžia į materijos lygmenį, tampa tiesiog begalinis, kadangi tokia yra aukštesnė pakopa žemesnės atžvilgiu – ji iš tiesų begalinė. Todėl taip ir išeina.
Pasiteiraukite mokslininkų fizikų, tyrinėdami jie gauna šią informaciją. Jie sako, kad ta maža Šviesos kibirkštėlė, pasirodžiusi Didžiojo sprogimo metu, turėjo viską. Fizikai kalba panašiai kaip kabalistai. Taip vyko Visatos užgimimo procesas, kol atsirado Žemės rutulys. Iš pradžių jis susikūrė iš įvairių dalelių, materializavosi, susispaudė, ataušo ir tada susiformavo sąlygos atsirasti šiai biologinei gyvybei – baltymų junginiui. Tai galėjo būti visai ne baltymai, o, tarkime, silikonas – nesvarbu, juk egzistuoja įvairios gyvybės formos. Ir šis junginys išsivystė pagal gamtos, esančios materijos lygmenyje, raidos programą.
Darvino teorijos šalininkai teigia, kad vystymasis vyko kaip paieška: kas labiau naudinga, o kas – mažiau, kitaip tariant, ego skatina žmogų veikti. Mes irgi sakome, kad ego – žmogaus varomoji jėga, tačiau kas priverčia veikti ego? Jį priverčia veikti rešimot.
Vadinasi, žmogus ne šiaip sau kilo iš beždžionės. Tai įvyko todėl, kad beždžionėje buvo rešimot, pagal kuriuos iš jos turėjo kilti žmogus. Panašiai, kaip iš negyvojo išsivystymo lygio kyla augalinis, iš augalinio – gyvūninis, iš gyvūninio lygio kyla žmogus. Taigi beždžionė – tarpinė stadija tarp gyvūninio lygio ir žmogaus.
Nagrinėjant evoliucijos procesą, atrodo, jog Darvino šalininkai lyg ir teisūs. Mes irgi sakome, kad dėl raidos priežasties ir pasekmės sekos jie yra teisūs. Bet jie klysta dėl žmogaus raidos priežasties, nes priežastis yra rešimot – materijoje esančių informacinių genų – raiška. Ir rešimot besivystant, materija reiškiasi naujomis formomis.  O vėliau tam tikru būdu vystosi žmogus.
Tačiau kodėl būtent taip vystosi žmogus? Galite atsakyti: „Nes noras patirti malonumus nuolat auga ir veda žmogų kokio nors tikslo pasiekimo, naujų formų įgijimo link. Ir taip žmonija vystosi nuo vienos formacijos prie kitos.“ Bet tada iškyla klausimas: „Dėl kokios priežasties auga noras? Kodėl staiga jis ima augti?“
Mes pateikiame labiau vidinę priežastį atsakydami, kad augimo priežastis yra rešimot, t. y. žmogaus raidos programoje slypi informacinės dalelės, vadinamieji rešimot (informacinės ląstelės), kurie nuosekliai, vienas po kito atsiskleidžia. Taip programa išjudina juos, o jie skatina veikti programą. Tokiu keliu tai vyksta.
Bet koks galutinis rezultatas? Galiausiai, padedant žmogui, visas pasaulis, jo negyvasis, augalinis ir gyvūninis išsivystymo lygiai, turi pasiekti vadinamąją „gerą būseną“. Kas yra „gera būsena“? Tai maksimalus, absoliutus išsivystymas. Kokia jo esmė? Jo esmė – kad visi būtų kaip viena visuma. Kol kas tai suprantame tokia forma: visi  turi tapti viena visuma.
Todėl dabar mums atsiskleidžia globalus blogis. Tai vykstą pirmą kartą. Atskleidžiame ne asmeninį kiekvieno ego, o globalų. Tai reiškia, jog prasidėjo paskutinis taisymosi laikotarpis. Gamta mus skatina vystytis toliau.

Kam ateina krizė?

Klausimas: Jeigu Gamtos tikslas atvesti žmogų į visišką valdymą, tai kokia krizės, sukeliančios atvirkščią būseną, kai žmogus nieko nebekontroliuoja ir praranda valdžią visose visuomeninėse sistemose bei asmeniniame gyvenime, užduotis? Kaip tai priartina visapusišką valdymą, jei viskas yra priešingai?
Argi gali būti, kad yra ne taip? Nebekontroliuoju finansų, kariuomenės, jos galios – visiškai nieko. Tėvai prarado vaikų kontrolę, mokytojai – mokinių. Žmogus prarado kontrolę šeimoje ir nebevaldo savo instinktų. Pažiūrėkite, kas vyksta pasaulyje! Mes viską iškreipėme, kenčiame dėl psichinių sutrikimų, nutolome nuo natūralaus sekso, pamėgome narkotikus, žudomės. Tik pažvelkite, kas darosi pasaulyje.
Kas gi tai yra? Tokiu būdu man rodoma, kad pasaulis praranda savikontrolę. Netgi norėdami vienas su kitu užmegzti ryšį, nes matome, jog taip galėtume pasiekti kažką geresnio, – mes nepajėgūs to padaryti. Kiekvienas laikysis savo nuomonės, bet neieškos ryšio su kitais. Jam sakoma: „Juk tu numirsi!“, o jis, apimtas visiško bejėgiškumo, atsako: „Negaliu to padaryti!“ Ir taip kiekvienas žmogus pajus, koks jis silpnas prieš savo prigimtį. Mums tai būtina, kad savyje atskleistume blogį.
Reikia suprasti, jog atverti kabalos mokslą, t. y. Gamtos programą, taisymosi metodiką, žmonės galės didžiulių kančių keliu, gamtai verčiant jėga, arba jei priims jį iš kabalistų, skleidžiančių kabalą visam pasauliui.

Atėjo metas mums suaugti

Klausimas: Noriu paklausti paprasto žmogaus vardu. Kodėl su manimi tai vyksta? Kodėl pasaulį ištinka krizė? Manęs nedomina absoliutus Gamtos valdymas bei pusiausvyra su Ja – sunkiai sugyvenu su žmona. Man nereikia visko suprasti, bet kodėl visa, kas vyksta, vyksta su manimi? Koks to tikslas?
Tu, kaip ir mes visi, perėjai daug gyvenimo ciklų, kurie tave daug kam parengė. Mūsų ego padėjo mums sukurti pasaulį, save pačius, tobulėjimo, aptarnavimo, auklėjimo metodikas, kultūrą – labai skirtingas, beje, ganėtinai nuodugnias sistemas. Kol kas mes ir patys nežinome, kokią sudėtingą sistemą sukūrėme, kiek ji yra aukštesnė už gyvūninį išsivystymo lygį. Virš gyvūninio lygmens sukūrėme ištisą pasaulį. Ir kadangi jame gyvename, negalime įsivaizduoti atlikto darbo esmės, pastatyto statinio aukščio.
Palyginkite su tuo, kaip egzistuoja gyvūnai, kuriems nieko nereikia. Gamtoje, gatvėje jie turi visas egzistavimui būtinas sąlygas. Tačiau žmogus negeba taip gyventi – apskritai šiandien toks palyginimas neįmanomas. Sukūręs sistemas sau egzistuoti, žmogus nutolo nuo gyvūno lygio ir išsivystė tiek, kiek nutolo. Šiandien žmogus negali gauti sau maisto, vandens, visko, kas būtina gyvenimui, – visa tai mes sukūrėme. Ir visas šias sistemas turime teisingai sujungti.
Laikui bėgant, keičiantis kartoms, šalims bei vyriausybėms sukūrus šias auklėjimo, kultūros, santykių sistemas, XX amžiuje panorėjome susivienyti ir vienas nuo kito atsiskirti. Tam naudojome tokias organizacijas, kaip Jungtinės Tautos, UNESCO, tarptautinius santykius. Galiausiai mus sujungė tarptautinė prekyba, taip pat Pasaulio bankas ir įvairūs kiti dalykai bei ryšiai, nutiesti aplink visą Žemės rutulį.
Dabar imame kelti konfliktus vienas su kitu: mums ne tas pats, kas vyksta kitame Žemės krašte. Visos tos sistemos parengtos ir būtina jas sutvarkyti. Visos jos jau egzistuoja, nėra būtinybės nieko naikinti  – tereikia jas sutvarkyti. Todėl būtent dabar, šiame supratimo lygmenyje mums aiškėja, jog jos neteisingai tarpusavyje susietos.
Visiškai nesuprantu pretenzijos. Tokia yra situacija, atėjo šis metas. Taip pagal Gamtos programą išryškėja dalykai ir mums teks šiuos reikalavimus vykdyti. Įvykiai atitinka vystimąsi, nuoseklų pakopų atsiskleidimą. Nematau šiame vyksme nieko nenatūralaus ar netikėto. Tai yra ženklas, kad žmonija įgijo visa, kas būtina, ir Žemės rutulyje atliko viską, kas įmanoma.
Visos atskiros krizės, kilusios tam tikrose sistemose, ir bendra krizė, kai esame neviltyje ir nieko nebenorime, kai dėl to, ką padarėme, dar šiek tiek – ir Žemės rutulys liausis egzistavęs, – visa tai byloja: „Priėjome liepto galą! Dabar turime viską sutvarkyti.“ Ir tai vadinama „sąmoningais veiksmais“. Tikėkimės, kad mums pavyks.

(Iš pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“, 2009 03 10)

Klausimas: Ar galima tikėtis, kad žmonija pradės vienytis, jei ji to nenori?
Žmonėms, kurie kančiomis verčiami judėti į priekį, vienijimasis yra išsigelbėjimo galimybė. Dabar žmonijai gresia labai dideli vargai. Kad nuo jų išsigelbėtų, žmonės bus pasiryžę susivienyti. Jie nori jaustis gerai ir todėl, kad tobulėtų, jiems sukeliamas blogas pojūtis. Jie nepasieks gerovės, kol nesusivienys ir nepradės vienas kitam atiduoti. Tik tuomet jų gavimo kėlim užsipildys ir jie pasijus gerai.
Juk viskas gamtoje siekia vienybės. Žmogaus kūnas susidarė susijungus ląstelėms, kurios išlaiko harmoniją, abipusius ryšius ir laidavimą. Kūnas egzistuoja ir pasiekia aukštą gyvenimo lygį todėl, kad kiekviena jo dalis, būdama atsakinga už tam tikrą funkciją, aprūpina kitas dalis viskuo, ko joms reikia. Kiekviena ląstelė galvoja apie visą organizmą ir apie visas jo dalis. Tokiu pačiu būdu privalo susivienyti žmonės, nes visiems gamtos lygmenims (negyvajam, augaliniam, gyvūniniam ir žmogaus) galioja tie patys dėsniai. Tik lygmenyje „žmogus“ žmonės turi atlikti tai sąmoningai ir savarankiškai, sutvarkydami savo visuomenę pagal bendrą gamtą. Todėl šiuolaikinė krizė globali ir apima visą žmoniją.
Kaip padalytas į tarpusavyje nesusijusias dalis kūnas yra negyvas, taip ir žmogus laikomas negyvu atžvilgiu to gyvenimo, į kurio lygį pakils, kai susivienys. O gyvenimas, laukiantis mūsų, tiesiog tobulas. Koks – nesvarbu, juk šiandien mums gresia mirtis. Dabar jau aišku, jog susivienijimo alternatyva – pasaulinis karas, badas, įvairios epidemijos, klimato anomalijos. Ir viskas todėl, kad žmonija negali susitvarkyti. Bet vos žmonės ims vienytis, padėtis tuojau pat pasikeis. Juk visi kalba, jog yra blogai todėl, kad nėra tarpusavio ryšio, ir mes tai matome.
Dauguma žmonių nori tik vieno: jog jiems būtų gerai. Jų tikslas – geras, ramus gyvenimas: kad turėtų darbo, sąskaitą banke, socialinį draudimą, medicininį aptarnavimą. Kad būtų namai, į kuriuos be sutrikimų tiekiama elektra ir vanduo, kad maisto parduotuvė ir kitos paslaugos būtų šalia. Kad būtų gerai auklėjami vaikai ir viskas funkcionuotų kaip laikrodis – štai ko jie nori!
Todėl jų taisymasis vyksta prisijungiant, o prisijungimas – jau tai, kad savo materialioje pakopoje girdi apie žmonių ryšį. Būdami susiskaldę jie neturi kitos galimybės susivienyti. Tačiau, laikui bėgant, jie ims suprasti, jog vienas kitam nusileisdami ir vienas kitam atiduodami gauna kai ką daugiau, nei tikėjosi iš pradžių.
Be bankų, draudimo, pensijos ir algos yra aukštesnis gyvenimo lygis, kurį gali pajusti kiekvienas žmogus! Kai jaučiu aukštesnę gamtos jėgą, amžino gyvenimo tėkmę, visa, kas vyksta iki man ateinant į šį pasaulį, šis gyvenimas ir tai, kas bus po jo, susilieja į vieną tikrovę. Atsiveriu paslėptą pasaulio dalį ir abi dalys susijungia.
Žmonės vienydamiesi pradeda tai suprasti, juk būtent susivienijimas padeda jiems gauti nedidelį švytėjimą. Bet tai bus kitoje pakopoje. O dabar tekalbama apie vienijimąsi, kurio reikia, kad būtų gerai paprastame žemiškame lygmenyje. Štai ir viskas – nieko kito!  Ką reiškia „gerai“? Ką panorėsi, tą ir turėsi!

Klausimas: Kas G20 trukdo pasiekti tinkamą susitarimą?
Jie nėra užmezgę ryšio su ta vienintele jėga, kuri sujungia. Tiesa, žinodami šio pasaulio sistemas, jie bent jau supranta, jog neturi ryšio ir neturi tokios jėgos. Lygiai kaip su tais vaikais, norinčiais pastatyti namą. O kas toliau? Kaip statyti? Nežinome. Žinome, kad namas – tai sienos ir stogas, bet kaip surinkti, nežinome: nėra programos, plano, jėgų. Kad būtų atlikta ši užduotis, reikia suvokti visą struktūrą, o jie to suvokimo neturi. Jų padėtis nepavydėtina ir vargu ar norėtum atsidurti jų vietoje.

Klausimas: Be bendrų žinių apie tai, kad namas turi sienas, kokią mes siūlome programą?
Mūsų programa: 1) kiekvienam piliečiui perteikti aiškias žinias apie tai, kad mūsų epochoje neįmanoma išgyventi nesusivienijus. 2) Paprastai išaiškinti pagrindinius teiginius: kas yra susivienijimas, kaip vienas kitam atiduodami galime susivienyti, kas vadinama būtinu, kaip teisingai skirstyti tai, kas būtina, ir t. t.  Palaipsniui, etapas po etapo žmonės sužinos, kaip užmegzti naujus ryšius išsaugojant visas gamybos sritis. Tai galima padaryti, jei būtini dalykai lieka vietoje, o pertekliai po lygiai skirstomi visame pasaulyje.
Nors vienoje pasaulio dalyje verta pradėti realizuoti šiuos veiksmus, kas norės – prisijungs, kas nenorės – neprisijungs. Vos ėmusi judėti ta kryptimi, žmonija pajus palankią gamtos nuostatą, nes veiks remdamasi jos dėsniais. Dėl harmoningos sąveikos su gamtos dėsniais kiekviename reikale pasireikš teigiami rezultatai. Pamažu, vadovaudamasis pojūčiu bei įgytomis žiniomis, pasaulis galės tobulėti.

Klausimas: Ar šiame etape turi pasikeisti žiniasklaida ir kultūra?
Būtinai turi pasikeisti, ir tai svarbiausia. Žiniasklaida turi tarnauti globaliam auklėjimui aiškindama globalizacijos esmę. Tokia jos pagrindinė pareiga. 24 valandas per parą per visas komunikacijos priemones žmogui turi būti teikiamos žinios apie gyvenimo naujomis sąlygomis organizavimą. Tiesa sakant, nieko kito jis ir nenori girdėti, juk aplink viskas griūva, o čia teikiama būtent tai, kas gali jį išgelbėti.
Jeigu milijonai žmonių pradeda apie tai galvoti, ši mintis viešpatauja visur. Juk minčiai nėra atstumų, tai, apie ką galvojama vienoje vietoje, vėliau pasireiškia kitoje. Milijonų žmonių minties galia yra milžiniška, tad viskas atsiskleidžia žaibiškai. Todėl išsitaisymas daug greitesnis už sugedimą. Kartų smukimas vyko tūkstantmečius, o išsitaisymas gali įvykti  per keletą mėnesių.
Mes tiesiog aiškiname, kur link vyksta raida, daranti visiems poveikį. Niekas nedalyvauja šiame procese savo noru – visi, spaudžiami aplinkybių, priversti į jį įsijungti. Mūsų neklausia, ar sutinkame. Ar gali būti, kad egoistai staiga sutiktų ko nors atsisakyti ir susivienyti? Bet jeigu žmonės nori išsigelbėti nuo vargų – prašom! Jie teturi žinoti, jog kito sprendimo nėra.
Jeigu aiškinimas grindžiamas įrodymais, kurie paimti iš gamtos bei mokslo, jeigu pateikiama mokslininkų, specialistų nuomonė, žmogus įsitikina, kad išeities nėra – globaliame pasaulyje, kur viešpatauja „drugelio efektas“, būtina susivienyti. Neturime pasirinkimo, teks tai atlikti! Juk kas lieka daryti, jei to reikalauja gamta? Arba mirti, arba gyventi – rinkis!

Klausimas: G20 susitikimas primena žinomą situaciją, kai dykumoje kibucų gyventojai meldė lietaus. Kodėl apskritai jiems būtinas aiškinimas?
Kitaip tariant, kaip kibucų nariams meldžiant iš pačių širdies gelmių lijo lietus, taip ir G20 ar apskritai visai žmonijai panorėjus ateitų gėris? Bet kibucuose gyvenę žmonės jau buvo susijungę! Jie jau buvo pasirengę atsisakyti egoizmo vienas kito atžvilgiu, anuliuoti save dėl kibuco. Jų bendras noras, malda kilo iš tarpusavio susijungimo ir todėl ji buvo įvykdyta.
O koks čia yra susijungimas? Galima sakyti, jog žmones, it riešutus maiše, jungia bendra problema. Bet to nepakanka, nes būtinas tikras susivienijimas. O tik bėgimas nuo nelaimės nepadės, nenukreips į gera. Kryptis į gera gali būti tik su sąlyga, kad jie mato, kaip tą gerą sukurti.
Klausimo esmė: ar gali žmonija natūraliu būdu, be kabalos mokslo rasti kelią į gerą ateitį? Ne, negali, nes neturi jėgos, gebančios sujungti egoistus, šaltinio. Nėra kanalo pritraukti Šviesai, kuri užpildo vakuumą tarp egoistų ir juos sujungia. Ryšys su Aukštesniąja jėga yra būtinas, todėl kabalos mokslas atsiskleidė senovės Babilone ir grįžta dabar.

Klausimas: Dauguma ekonomistų, ypač Gordonas Braunas, kalba apie būtinybę susivienyti Kodėl gamta nenukreipia jo ir kitų lyderių teisinga linkme?
Kodėl jie negali atrasti kabalos mokslo? Pasakyta: „Valdovų ir karalių širdys Kūrėjo rankose“. Jie žeminami prieš visą pasaulį dėl to, kad negali rasti išeities iš susidariusios padėties ekonomikoje ir gamyboje. Pirmą kartą žmonijos istorijoje susiklostė situacija, kai žmonija stovi prieš gamtą, kuri daro su žmonėmis ką panorėjus. Ir pirmą kartą visi kelia rankas aukštyn: patys protingiausi, drąsiausi, pasitikintys savo jėgomis žmonės nieko negali padaryti. Jie pasimetę kaip vaikai be mamos.
Dar niekada taip nesijautėme. Visada laimėdavo egoizmas, jis visada karaliavo ir lemdavo naujus pasiekimus. Nūnai egoizmas mūsų nebeskatina. Šiandien matome, kad egoizmu nieko nepasieksi. Priešingai, egoizmas neša tokią nelaimę, kurios žmonija dar neregėjo: jis sukelia smūgius, panašius į Egipto bausmes. Todėl lyderiai nieko negali padaryti – jie kaip tas nelaimingas Faraonas!
Visiems aišku, kad egoizmas yra blogis, bet kas toliau? Tėra viena išeitis: kaip galima greičiau, paprasčiau ir geranoriškiau kiekvienam žmogui pateikti kabalos metodikos žinias.

Klausimas: Aiškindamas išsitaisymo principus, sakėte, kad gamintojui liks tik tai, kas būtina išgyvenimui, perteklius bus atiduodamas į bendrą kasą, priklausančią visiems žmonėms . Toje kasoje susikaups didžiulės lėšos. Ką su jomis daryti?
Taip elgdamasis pasaulis įgyja pusiausvyrą su gamta, nes nevartoja daugiau negu būtina. Visa kita žmonės užpildys dvasingumu. Tai reiškia, kad žmogus turi laisvo laiko, gerą atlyginimą, mašiną kelionėms ir t. t. Bet gyvena taip, kad jo santykiai su kitais žmonėmis ir gamta – negyvąja, augaline ir gyvūnine, nepažeidžia ekologinio balanso. Juk žmonių atžvilgiu tu vartoji tik tai, kas būtina normaliam gyvenimui, o gamtos atžvilgiu taip elgiasi visa žmonija. Pusiausvyra iš esmės yra svarbiausias parametras, matas. Jei esi pusiausvyroje su gamta, nėra ekologinių anomalijų ir sveikatos problemų, kurios kankina mus iš vidaus, t. y. iš gyvūninio lygmens arba iš išorės. Tu neturi pertekliaus, juk jo nelieka, kai visi žmonės lygūs. Jei visi vartoja tik tai, kas būtina išgyvenimui, tai kam dirbti po 20 valandų per parą, taip teršti gamtą ir drauge nežinoti, ką daryti su tuo pertekliumi? Kam to reikia? Šiame pasaulyje visi gyvens kaip nieko nenorintys dėl savęs teisuoliai. Jei turiu tai, kas būtina, o galva užimta dvasiniais dalykais, tai aš esu dvasiniame pasaulyje ir tuo mėgaujuosi. Negi džiaugsiuos dėl to, kad turiu sukaupęs 20 kilogramų mėsos atsargų pietums? Perteklius reikalingas, kol visi nebus aprūpinti tuo, kas būtina. Jei visi turi būtinus išgyvenimui dalykus, nieko daugiau mums iš gamtos ir nereikia. Kuomet visa žmonija susijungia kaip vienas žmogus, iš gamtos ima tik tai, kas reikalinga išgyvenimui. Taip elgiasi kabalistas: jis vartoja tai, kas būtina fiziniam gyvenimui, o visa kita skiria dvasiniam darbui. Juk tik tai jį pripildo. Po 8-10 valandų dirbsime tik tol, kol pasaulyje bus nepasiturinčių žmonių. Jei jų nėra – nereikia. Kiek tada kiekvienas žmogus dirbs? – Tiek, kiek dirba visi, tiek, kiek būtina. Kaip nustatyti kas yra būtina? Žmogus tai nustatys jausdamas pusiausvyrą. Atstačius pusiausvyrą pasaulyje viskas susitvarkys, įskaitant ir žmonių skaičių planetoje. Mes paprasčiausiai nesuprantame, ką reiškia pusiausvyra, kai „arklys“ (kūrinys) juda kartu su „raiteliu“ (Kūrėju). Tada tarp jų nėra įtampos, nėra skirtumų, Kūrėjas įsivelka į visus lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogų.

(Iš pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“, 2009 03 08)

Iš pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“
2009 m. kovo 6 d.

Klausimas: Sakoma, kad šio pasaulio lygmenyje žmogus neturi pasirinkimo laisvės. Tačiau aš nesijaučiu suvaržytas. Man atrodo, kad esu laisvas!

Tai nesvarbu, nė vienas gyvūnas nejaučia, jog jis nelaisvas. Kai šuo bastosi po gatve uostydamas ką ėsti, irgi galvoja esąs laisvas. Bet koks gyvas padaras, nuo paties primityviausio iki paties tobuliausio, jausdamasis egzistuojąs, taip pat jaučiasi ir laisvas. Nė viena, net pati mažiausia skruzdėlė arba mažytis kūdikėlis nesijaučia nelaisvas. Tiktai jei imsi jį varžyti, neleisi vystyti noro, jis  pajus, kad kažkaip jį valdai.
Bet paprastai  – ne. Vaikštau kokioje nors atviroje vietoje, niekas manęs nevaržo – jaučiuosi visiškai laisvas. Ką reiškia būti laisvu? Niekas nevaldo mano norų. Taip aš jaučiu ir todėl manau, jog esu laisvas.
Tačiau staiga žmogus ima jausti, kad jo gyvenimas sprūsta iš rankų. Jis pradeda abejoti: ar galiu kažką nuveikti šiame gyvenime? Kada nors, galbūt rytoj arba po kažkiek metų numirsiu – ar kas nors liks po manęs? Noriu suprasti, kokia mano gyvenimo prasmė?! Juk vis tiek kiekviena akimirka, kol dar gyvas, dar nemiręs, virsta kančia, nes suvokdamas, jog gyvenimas kada nors baigsis, negaliu šiaip sau pragyventi šią dieną.
Negaliu užsimiršti ir nuolat nusigerti! Žiūriu į savo gyvenimą ir matau, kaip slenka akimirka po akimirkos. Ne, nenoriu jos pagauti, sustabdyti… Bet turiu suvokti prasmę: kam, kodėl ir kas su manimi vyksta?!
Yra daugybė klausimų, kurie verčia žmogų ieškoti šio gyvenimo šaknies. Ir tada atskleidžiame, jog gyvenimo šaknis – Jėga, kuri mus sukūrė.
Tačiau kaip šią šaknį pasiekti? Tai padarysiu, jei atskleisiu savo „Aš“! Kas tas mano „Aš“? Tai ir yra tikrojo klausimo apie gyvenimo prasmę (kam gyvenu?) šaltinis. Būtent šis klausimas ir išaiškina asmenybę, juk tokiu atveju klausiu apie save patį, o ne apie kažką pašalinį, kas šmėžuoja kažkur aplink.
O jeigu klausiu apie patį save, tai kartu su savuoju „Aš“ atskleidžiu tą, kuris sukūrė šią asmenybę. Todėl man taip svarbu tai atskleisti.