Pateikti įrašai priklausantys Krizės sprendimas kategorijai.


Grįžimas į ištakas

Integralus auklėjimas, Krizės sprendimas

Kaip sveiki žmonės užsikrečia kitų ligomis, taip kiekvienas iš mūsų gali užsikrėsti netinkamu egoizmo panaudojimu vietoje to, kad jį ištaisytų, išgydytų.
Matome, kaip tai vyksta: kiekvieną dieną žiniasklaida veikia gyventojų protus, primesdama visokį užkratą, mes praryjame šį masalą ir užkrečiame kitus.
Kiekvienas laikraštis turi tam tikrą politinę pakraipą, kiekvieną laikraštį kažkas valdo. Šie žmonės, gali būti, iš dalies supranta savo blogą misiją, bet jie neturi kito pasirinkimo. Jie negali nieko padaryti. Šita sistema veikia kaip raupai, ji užkrečia visą pasaulį.
Klausimas: Tai išgydoma?
Atsakymas: Žinoma! Galų gale viskas bus ištaisyta ir taps harmoninga. Mes tik norime, kad tai vyktų greitai ir lengvai. Prarijai tabletę – ir sveikas. Taip ir dvasiniame pasaulyje: įsiliejai į normalų kolektyvą, gavai iš jo dozę vaistų – ir išėjai sveikas!
Svarbu, kad visi pasaulio žmonės, o ypač tie, kurie yra viršutiniuose valdžios sluoksniuose, suprastų, kad tai vienintelis kelias, kito – nėra. Jie netrukus suvoks, kad yra būdas, tinkama nuostata, kaip eiti šiuo keliu.
Nieko kito nėra. Žingsnis kairėn ar dešinėn – ir pasineriame į dideles kančias: visuotines ir asmenines. Žmonijai nepadės, jeigu iš septynių milijardų planetos gyventojų liks vienas milijonas. Tai nieko neduos, iškils naujų problemų. Mums nepadės ir pastovus darbas, didinantis banko sąskaitą, – patys prisispausdiname pinigų ir suprantame, kad tai beprasmiška.
Todėl valdžios ideologija turi keistis. Pokyčiai jau prasidėjo. Mūsų laikais tai vyksta labai sparčiai, nes esame uždaroje erdvėje, vienoje sistemoje. Tai, kas vyksta masėse, galiausiai pasiekia ir viršūnes. Nuo to nepabėgsi, svarbiausia, kad jos veiktų viena kitą, būtų pusiausviros.
Pageidautina, kad išsitaisytume ne dramatišku gydymusi, o švelnesniu ir greitesniu būdu – suvokimu! Turime suvokti turį galimybę vystytis tinkama kryptimi lengviausiu būdu ir laisva valia.
Mes jau kuriame šią metodiką, sisteminame ir taikome, stengiamės, kad ji greičiau pasiektų mases. Kol kas taikyti ją tiesiogiai gana sunku. Dvasiniame kelyje visi lygūs. Visi skirtingi, bet lygūs. Kaip tai padaryti? Reikia įtraukti mases į integralųjį auklėjimą, o tai reiškia –  pertvarkyti žmogų, pertvarkyti visuomenę. Gali tekti kažkokiu būdu įtikinti viršūnes, kad integralusis auklėjimas turi tapti vidiniu valstybės ir tautos ideologijos kursu. Mes tiesiog grįžtume prie savo ištakų.
Ši ideologija praktiškai vienija visus mokymus, sroves, niekas tam neprieštarauja. Žinoma, kiekvienas gali pasakyti: „Aš siūlau tą patį.“ Juk kiekvienas nori pasigirti įsipareigojimu, davimu, tarpusavio ryšiu ir meile. Tik kur visa tai?
Ar kas nors turi aiškią metodiką ir jos realizavimo būdus? Matome tik gražius valdžios pažadus. Jie ateina į valdžią, gauna priemones, bet toliau – nė krust. Galiausiai patys skęsta tarsi pelkėje.
Todėl mes turime įgyvendinti savo metodiką. Žmonės įsitikins, kad tai ne tušti pažadai.

Iš 2014 m. vasario 2 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė hierarchija

Augti be lazdos

Pasaulis be kančių

Komentarų nėra

Frustracijos apimtų asmenybių laikas

Krizės sprendimas, Pasaulio problemos

Nuomonė. Matome prievartos proveržį pasaulyje. Prievartos priežastis ta, kad asmenybė pasirenka sau nepasiekiamą tikslą arba menkai išsilavinęs miestietis atsiduria situacijoje, kuri kelia jam pernelyg didelius reikalavimus. Tokiu atveju įprasti veiksmai nepadeda, iškyla neįveikiama kliūtis, kyla frustracija, o tokią būseną išgyvenantis žmogus vadinamas frustracijos apimta asmenybe.
Trys žmogaus reakcijos į frustraciją tipai – agresija, atsitraukimas, regresija (suicidinė būsena). Reakcija priklauso nuo mentaliteto ir istorinio momento. Įmanomas frustracijos apimtų asmenybių susitelkimas į judėjimą, kuris gali daryti įtaką visuomenei.
Šiandien frustracija sukelia prievartą pasaulyje: daugeliui šalių iškilo nenugalimi trukdžiai.  Iš to atsiranda vidiniai konfliktai, nes neįmanoma patenkinti vartotojiškų arba „kūrybinių“ poreikių. O tai – frustracijos požymiai.
Frustracijos apimtos šalys – Baltijos šalys, visa Afrika, nemažai Juodosios jūros šalių, daugelis musulmonų pasaulio, Balkanų pusiasalio, Pietryčių Azijos, Centrinės ir Pietų Amerikos šalių. Jų reakcija į frustraciją – tai atsitraukimas, agresija ir regresija.
Apskritai dabartiniu metu vos ne kiekviena šalis yra atsidūrusi frustracijos apimtų asmenybių „smūgio“ pavojuje, nes vis daugėja žmonių, kurie nesugeba prisitaikyti prie mokslinio ir techninio proceso. O pastaruoju metu atsirado grupė frustracijos apimtų šalių, kurių agresyvūs veiksmai nukreipti į savo šalies vidų ir į išorę.
Kadangi mokslinės ir pramoninės revoliucijos atšaukti neįmanoma, vis daugiau žmonių bei ištisų šalių atsidurs frustracijos būsenoje, todėl vis dažniau pasireikš prievarta, vandalizmas, kils masinės riaušės, „spalvotosios“ revoliucijos, neturinčios nei programų, nei ilgalaikių tikslų. Apskritai pasaulį ilgam užkloja tamsus frustracijos debesis.
Komentaras. Vienintelis prieinamas, pigus, veiksmingas būdas tokiam reiškiniui pasaulio istorijoje panaikinti – tai žmonių auklėjimas. Integraliojo auklėjimo metodas gali pradėti keisti žmogų jau nuo pirmojo žaidimo…

Daugiau šia tema skaitykite:

Išjausti visas pasaulio baimes

Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Komentarų nėra

Raktas į vienybę

Dvasinis darbas, Grupė, Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

1-oji kongreso Sankt Peterburge pamoka
Pasakyta, kad mes esame Kūrėjo šešėlis, šios jėgos – atidavimo ir meilės savybės – atspindys. T. y. iš tų norų, tų trūkumų, kurie atsiskleidžia mumyse, galime spėti iš mūsų egoistinių savybių išryškėjimo, kaip jas apgręžti, pakeisti, paversti priešingomis.
Natūralu, mes negalime tai padaryti patys, bet mūsų ketinimai, mūsų pastangos iššaukia supančią Šviesą, ir ji veda mus į priekį. Šiuo atveju kiekvienas iš mūsų yra iš vienos pusės mokytojas, o iš kitos pusės – mokinys savo draugų atžvilgiu. Prisiminkime mokytoją Josi, kuris sakė, kad negali palikti savo mokinių todėl, kad be jų jis – niekas. Juk viskas, ką jis atskleisdavo, – jis atskleisdavo todėl, kad dirbdavo kartu su jais. Ir taip kiekvienas.
Todėl mes sąveikaujame tokiu būdu: iš vienos pusės rodome kitiems, kaip reikia dirbti, įkvėpti, siekti davimo ir meilės, t. y. kiekvienas kito atžvilgiu – mokytojas. O iš kitos pusės, kiekvienas kito atžvilgiu – mokinys, todėl, kad laiko save žemiau visų ir tokiu būdu gali gauti iš visų įkvėpimą, ketinimą, pojūtį. Gyvendami tokioje sąveikoje, mes tuo pačiu tampame lygūs, prieiname lygios linijos.
Juk gamtoje apskritai nėra lygybės: visi mes visiškai skirtingi ir skiriamės skirtingais savybių rinkiniais. Nėra nė vieno žmogaus, panašaus į ką nors iš daugybės milijardų žmonių. O kai mes, nekreipdami dėmesio į savo prigimtinius polinkius ir savybes, pradedame tokiu būdu veikti: vieną kartą palenkdami save prieš visus, kitą kartą, atvirkščiai, demonstruodami visiems kaip reikia dirbti tarpusavyje, tada ir tampame vienas kitam lygiais. Tame ir slypi raktas į vienybę, judėjimas jos link.
Taip sukuriame tą sąlygą, kurioje pasireiškia Kūrėjas – didi vieninga gamtos jėga, suliejanti visą gamtą į viena. Ši globali, integrali jėga pradėjo skleistis iš Didžiojo sprogimo taško ir pačiame žemiausiame pasaulio sluoksnyje sukūrė mūsų materiją, kurią visi mes privalome grąžinti į vienybę. Ir tai – žmogaus misija.
Apskritai, žmogus skiriasi nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos tik tuo, kad sugeba įvertinti tą vienybės gamtoje trūkumą, kuris dabar pradeda ryškėti ir yra mūsų visuotinės globalios krizės šaltinis.
Krizė – reiškia ne sudužimą, o naujo gimimą. Tai jos savybė, ir tokia yra jos tikroji prasmė.

Iš 2013 m. liepos 12 d. pirmosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Paprastas atskleidimo dėsnis

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Komentarų nėra

Krizė: ieškant išeities

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Pokalbis prieš kongresą
Šiandien palaipsniui suvokiame savo gyvenimą kaip ydingą ir vadiname jį „krize“. Dar negalvojame, kad ši krizė visuotinė, kad ji apima visas mūsų žmogiškojo egzistavimo sferas. Neapibendriname jos, nesuvedame visų atskirų krizių į vieną: šeimos krizės, auklėjimo krizės, kultūros krizės, mokslo krizės, bendravimo krizės, o svarbiausia, tų krizių, kurios kelia grėsmę mūsų egzistavimui, – finansinės, ekonominės ir ekologinės. Iš tikrųjų visos šios krizės – viena ir ta pati krizė.
Apskritai žodžio „krizė“ tikroji reikšmė reiškia „gimimą, gimdymą“. Senovės hebrajų ir aramėjų kalbose ši sąvoka reiškia tą patį – guolį, ant kurio moteris gimdo. Senovėje buvo ypatingi gimdymui skirti akmenys, ant kurių moterys gimdė padedamos pribuvėjų. Tokia vieta ir buvo vadinama „krize“. Daugelyje kalbų ši sąvoka yra gimimo simbolis ir verčiama kaip „tam tikras kažko naujo gimimas“.
Vadinasi, mums reikia į tai žiūrėti ne taip, kaip žiūri tie, kurie nori  vis daugiau ir daugiau gauti iš šio pasaulio, kurie kol kas dar veikia automatiškai, kaip neprotingi egoistai. Juk daugelis mano, kad mums dabar reikia kažką ištaisyti, tiesiog ištaisyti krizę, ir viskas bus kaip buvę.
Tik pastaruoju metu tokių žmonių lieka vis mažiau. Be to, matome, kad tai vyksta labai greitai: po penkerių krizės metų jau paaiškėja, kad ji vyksta ne šiaip sau ir nepraeis palaipsniui, savaime. Dabar jau kalbama apie tai, kad jai ištaisyti prireiks dvidešimties metų – tarytum vis tik galima būtų kažką ištaisyti senaisiais metodais. Mažų mažiausiai, šiandien jau yra aišku, kad krizė nesibaigs šiais arba kitais metais.
Pagal kabalos mokslą, krizė tęsis. Ji vystysis, gilės. Mes prieisime tokių būsenų, kurios šiandien atrodo visai neįtikėtinos: kai žmonės pavirs tiesiog žvėrimis, kai jiems bus įprasta prarasti žmogiškąjį pavidalą, priimti tokius įstatymus, tokias taisykles, tokias normas, kurios dvidešimtajame amžiuje atrodė nežmoniškos, esančios žemiau žmogaus lygmens. Įsigalėjusios normos bus užgniaužtos mūsų besivystančio egoizmo ir, apskritai, palaipsniui leisimės iki gyvūninio lygmens.
Gali vykti ir karai. Matome, kaip dabar tai vyksta pasaulyje: staiga, neaišku kodėl, „užsiplieskia“ įvairiausi regionai, šalys ir prasideda kažkokie neaiškūs reiškiniai, be to, niekas nežino jų tikrųjų priežasčių. Apskritai šios priežastys buvo visada, bet jos likdavo kažkur gelmėje ir nebuvo tokios akivaizdžios arba, mažų mažiausiai, tokios aštrios, kad galėtų sukelti tokias problemas, kokios, pavyzdžiui, kilo Sirijoje arba Libijoje. Tai tik socialinės-politinės priežastys.
Be to, yra ekonominės priežastys, labai labai gilios, nes egoizmas visų pirma pasireiškia ekonomikoje. Ekonomika atspindi mūsų tarpusavio ryšius: kas kiek kam ir kaip duoda bei gauna. Todėl ekonomika, visų pirma, mums parodo, kaip smarkiai sistema tapo nebevaldoma. Mes visiškai nesuprantame, kokie dėsniai šiandien mus valdo, nes pasaulis įžengia į naują pakopą. Savo raidos skalėje jis praėjo egoistinę stadiją ir pasiekė tam tikrą ribą. Nuo šiol mes turėtume, kaip tikėjosi Baal Sulamas jau XX a. pradžioje, atskleisdami kabalos mokslą imti suvokti, kad reikia vis labiau vienytis.
Iš esmės tos pačios prielaidos buvo ir Rusijoje socialistinės revoliucijos metu. Visa tai – tam tikro vidinio žmogaus postūmio prie naujos socialinės tvarkos pasireiškimas. Galiausiai, žinoma, nieko neišėjo. Baal Sulamas, kaip žinote, labai tikėjosi, kad Rusijoje, Lenkijoje bei kitose šalyse revoliucijos vyks kitaip – tai bus ne šiaip sau valdžios paėmimas ir naujos egoistinės tvarkos, naujos vyriausybės suformavimas. Pirmasis pasaulinis karas buvo kaip trigeris, kaip pirmasis „spragtelėjimas“, impulsas, skirtas tam, kad pasaulis pradėtų keistis.
Todėl kabalos moksle sakoma, kad jeigu žmonės nesugebės suprasti, kad vystymasis turi vykti vienijantis virš egoizmo, kuris šiandien yra mumyse, ir jei nesieksime vienijimosi darbo, tai ir toliau pasaulis bus vis nesuprantamesnis.
Juk Gamta, kuri tūkstančius metų reiškėsi mumyse, mūsų viduje, kiekviename iš mūsų ir visuose kartu, nuolatos mus egoistiškai kėlė aukštyn. Vedini savo egoizmo mes vystėme mokslą, techniką, prekybą, įvairias socialines sąveikas, keitėme visuomenę, nuo vienos formacijos pereidavome prie kitos…
Galiausiai egoizmas išaugo iki savo galutinių ribų ir tapo visuotinis. Kodėl? Todėl, kad progresuodama Gamta apnuogino visą šį egoizmą, išaugino jį mumyse iki visuotinės, globalios, visiškos tarpusavio priklausomybės būsenos. Atitinkamai mes taip pat turime tapti „visuma“ , t.  y. susivienyti į vieną visumą. O šito nedarome.
Šiuo atveju pasireiškia ne šiaip kažkokia netvarka, o mūsų vidinės, visuomeninės, politinės, ekonominės santvarkos, visko, kas yra, esminis skirtumas nuo tos sistemos, tos schemos, kurią Gamta mums dabar iškelia. Juk sistema ima reikštis jau ne vien kaip vis labiau egoistiška, o egoistiškai susaistyta, ir joje jau ima formuotis įvairūs altruistiniai ryšiai tarp mūsų. Vis dėlto mes esame absoliučiai priešingi.
Taip susidaro dviejų sistemų sluoksniai: vidinė sistema, Gamta, kuri vis labiau reiškiasi kaip altruistinė, integrali, arba analoginė, o mes esame egoistinių tarpusavio ryšių sistemoje, kurią formavome tūkstančius metų.
Taigi Gamta tai sukėlė mumyse, bet dabar ji pasikeitė ir sparčiai keičiasi toliau. Iš esmės tai Kūrėjas, t. y. integrali tarpusavio ryšių sistema, kuri vis stipriau ima reikštis mūsų visuomenės, civilizacijos viduje.
Ši būsena – dviejų sistemų priešprieša – pilna pavojų ir visiškai mums nesuprantama. Todėl nė vienas iš dabartinių veikėjų, nei mokslininkai, nei technologai, nei politologai, nei sociologai, nei politikai, nei ekonomistai, nei finansininkai – niekas nesupranta, kaip reikia valdyti sistemą.
Tai pati didžiausia problema. Visada mes valdėme augantį egoizmą, nukreipdami jį įvairiausiomis kryptimis, į įvairias sferas. Tas, kuris bus didesnis egoistas, sumanesnis, tas ir laimės. Mes bandėme daryti tai ir kitaip – pavyzdžiui, keldami socialistinę revoliuciją. Deja, tuomet nebuvo liaudies suvienijimo metodikos ir todėl egoistai paėmė valdžią, ėmė valdyti vien altruistiniais, socialistiniais šūkiais, bet iš esmės pagal tą pačią egoistinę sistemą. Galiausiai nieko iš to neišėjo – atvirkščiai, tapo tik blogiau.
O pasaulis tuo tarpu keliaus toliau neaišku kaip, kol neaptiks, kad yra perėjimo nuo egoistinės sistemos, kurioje yra visa žemiškoji civilizacija, prie altruistinės integralios sistemos metodika. Vadinasi, mums reikia tai išsiaiškinti ir apie tai papasakoti kitiems.

Iš 2013 m. birželio 12 d. pokalbio prieš Krasnojarsko kongresą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip spręsti kylančias problemas?

Krizė – ne ekonominė, o ideologinė

Krizė – perėjimo į naują visuomenę taškas

Komentarų nėra

Valstybės silpsta

Ekonomika ir pinigai, Krizės sprendimas

Nuomonė: Ekonominė tarpusavio priklausomybė yra didelė. Grėsmės, su kuriomis susiduria tautos, internacionalinės: klimato pokyčiai,  pandemijos, terorizmas, ginklų platinimas ir migracija. Kapitalo mobilumas, tarptautiniai tiekimo kanalai ir socialiniai tinklai naikina valstybių galią.
Tikrovė stumia bendradarbiauti, JAV atsisako pasaulinio žandaro vaidmens. Europoje, kur siekiant išgelbėti eurą reikalingas drastiškas integracijos žingsnis, vyksta nacionalinių ir virš nacionalinių tendencijų kova, euro krizė pažadino nacionalizmo vaiduoklį.  Amerika, susidūrusi su Kinijos ir uždaros Rusijos iššūkiais, pavargo nuo internacionalizmo.
Vienpolis pasaulis užleido vietą savarankiškos supervalstybės epochai.  Tarpusavio priklausomybė neišvengiama ir didžiulėms, ir  mažoms valstybėms – globalizacija lieka dienos realija.  Maža to, valstybinės valdžios silpimo ir nevalstybinių žaidėjų stiprėjimo procesas tapo dar intensyvesnis.
Europa priversta veikti kaip viena visuma, bet valstybinio suvereniteto kaina išaugo. Tačiau jei suverenitetą suprantame kaip gebėjimą veikti, tai šis gebėjimas vis labiau suvaržytas. Pasenusi pasaulinė tvarka turi būti pakeista nauja tvarka, kai būtų laikomasi ir bendrųjų, ir nacionalinių tikslų.
Komentaras: Suderinti visus šiuolaikinės visuomenės ir Gamtos reikalavimus – įmanoma tik ištaisant žmogaus prigimtį ir tarpusavio santykius. Sujungti šias priešingybes įmanoma tik pakilus aukščiau mūsų prigimties, kad ir kaip neįmanoma tai atrodo, bet žmonija pirmą kartą istorijoje sąmoningai pereidinėja iš gyvūninės egzistavimo pakopos (prigimtinės, egoistinės) į Žmogaus pakopą – sąmoningą altruistinį elgesį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Ekonomistai turi atsisakyti įprastų teorijų

Optimalioji ekonomika

Komentarų nėra

Pažanga, stumianti atgal

Egoizmo vystymasis, Krizės sprendimas

Šiomis dienomis Kūrėjas specialiai teikia visam pasauliui „pakibimo ore“ pojūtį: žmogus nežino, ko tikėtis, kas bus. Staiga pakyla potvynis Europoje, taifūnas Amerikoje, o kur dar gaisrai, masinės žudynės! Visą pasaulį drebina arabiškasis pavasaris, turkiškasis pavasaris, neramumai Sirijoje, Libane, Egipte. Ir visa tai vyksta dabar, kai su esamomis technologijomis ir galimybėmis galėtume išspręsti bet kokias materialias problemas ir paversti žemę rojaus sodu!
Visi tai žino: politikai, mokslininkai, sociologai. Pasiekėme tokį vystymosi lygmenį, kai galime lengvai aprūpinti visus žemės gyventojus viskuo, kas būtina: maistu, apranga. Visi rūpesčiai įveikiami, išskyrus žmogaus – jis vienintelis, kurį reikia ištaisyti.
Juk dabar galime apsirūpinti visomis materialiomis gėrybėmis, išspręsti visas problemas, tačiau pusė žmonijos miršta badu, o kita pusė serga depresija ir netenka noro gyventi, kaip, sakykim, Europoje, kur netrūksta maisto, bet apstu kitų problemų.
Mus gali išgelbėti vienintelis dalykas –  žmogaus prigimties pakeitimas. Visi turime tai suprasti ir išsikelti kaip svarbiausią tikslą. Nėra kitos išeities: niekur nieko nepasieksime, kol nepasirūpinsime savo prigimties pakeitimu. Tai turi būti aišku kiekvienam, o pirmiausiai – mums, studijuojantiems kabalą.
Galime liautis taisyti padėtį kitais būdais: sėkmė apsirūpinant maistu, drabužiais, sunkiosios ir lengvosios pramonės, aukštųjų technologijų pasiekimai nepagerins mūsų padėties. Technologijomis galime kurti tiesiog stebuklus, tačiau nepajėgiame jų panaudoti žmonijos labui.
Mes galėsime sukurti vaistus nuo bet kokių ligų. Jau dabar yra daug kartų už šiuo metu naudojamus geresnių vaistų nuo vėžio, inkstų ir širdies ligų, bet jų neapsimoka gaminti, todėl jie nepatenka į rinką. Žymiai naudingiau gaminti kuo daugiau brangios, sudėtingos aparatūros, kad reikėtų kuo daugiau medikų – tam išplėtota pramonė. Sveikatos apsaugos sistema – tiesiog fabrikas.
Todėl nieko negalėsime sutvarkyti, kol neištaisysime žmogaus prigimties. Reikia nukreipti tam visas jėgas, tada pasiseks. Kitaip nieko neišeis.
Man neseniai sulūžo beveik naujas spausdintuvas – tespėjau juo išsispausdinti daugiausiai 50 lapų. Daiktus tyčia gamina taip, kad jie tuoj pat sugestų, ir mes būtume priversti pirkti naujų. Mūsų prigimtis verčia veikti išvirkščiai: lyg ir vystosi technologijos, techninė pažanga, o susumavus – visomis kryptimis riedame atgal. Visa tam, kad suvoktume savo blogį.
Todėl nesistebėkime, kad mes ir mūsų vaikai neturime saugumo, geros, malonios aplinkos. Galiausiai, sulauksime, laiko, kai nebus įmanoma nuspėti, kas įvyks po akimirkos, tiesiog pavirsime iš baimės drebančiais kiškučiais: iš ryto galvosime, kaip išgyventi iki vakaro, o naktį – kaip sulaukti ryto.
Gaila, bet neįmanoma be baimės. Juk jei esu egoistas, mane veikia tik baimė. Egzistuoja tūkstančiai baimės rūšių: gera ar bloga, šio pasaulio ar būsimo, baimė nepasiekti Kūrėjo, nemokėti Jo pagauti ar nemokėti Jam duoti. Bet kuriuo atveju, baimė –  pats veiksmingiausias stimulas. Baimė nepasiekti, ko norime, t. y. noro išvestinė. Aš noriu pasiekti kokį nors tikslą ir bijau, kad nepavyks, t. y. išeina baimė dėl baimės – tai jau tikrai varantis motyvas, vadinamasis „virpulys“.

Iš 2013 m. birželio 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Uraganas “Sandy”: kam ir kodėl?

Išjausti visas pasaulio baimes

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Komentarų nėra

Nedidelis daržas galės pamaitinti visus

Ekonomika ir pinigai, Krizės sprendimas

Pranešimas. Šiuolaikinis žemės ūkis paseno, netgi kalbant ir apie genetiškai modifikuotas kultūras. Kompanijos Pronutria projektas leis gaminti didelį kiekį baltyminio maisto nedideliame žemės plote, gaminti saugius, aukštos kokybės produktus, darant minimalų poveikį aplinkai. Kaip žaliava panaudojama saulės šviesa, anglies dioksidas, azotas ir vanduo.
Įvairaus tipo baltyminį koncentratą gaminančius fabrikus galima statyti skirtinguose planetos kampeliuose – jie bus panašūs į šiuolaikines saulės jėgaines: eilės blokų, kuriuose vystosi fotosintezę vykdančios, įvairiausias medžiagas gaminančios ląstelės.
Komentaras. Krizė vyksta šalyse, kurių gyventojams netrūksta maisto, kurie iš esmės nebadauja! Technologiškai galima išspręsti visas šiuolaikines žmonijos problemas, bet praktiškai neįmanoma išspęsti nė vienos, kol neištaisysime žmogaus, kad jis liautųsi siekęs slopinti kitus, atvirkščiai, kad siektų remti kitus kaip savo vaikus.
Kol egoistinė žmogaus prigimtis (jo savybė slopinti) nepasikeis, priešpriešos su Gamta (savybe duoti ir mylėti) krizė tik plėsis. Ši krizė neleis išspręsti nė vienos iš mūsų problemų. Pavyzdžiui, esant visa ko gausai pasaulyje, pusė žmonijos mirs nuo bado.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomistai turi atsisakyti įprastų teorijų

Ką reiškia gerovė?

Komentarų nėra

Esminis 99 proc. skirtumas

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas, Platinimas

Klausimas: Kuo vis dėlto skiriasi vidinis 99 proc. gyventojų darbas nuo 1 proc. gyventojų, kurie siekia vidinio tobulėjimo, darbo?  Koks yra esminis skirtumas?
Atsakymas: Skirtumas tas, kad 99 proc. žmonijos neturi galimybės surasti ir realizuoti integralaus susijungimo metodikos.
Tik tie, kurie turi vidinį postūmį to link, trokšta pažinti šią metodiką, ją išmokti, atskleisti sau integraliąją sistemą. Tai – mūsų studentai, visų tautų ir rasių atstovai, gyvenantys visuose kontinentuose. Įsisąmonindami integralaus vienijimosi metodiką šie žmonės pradeda suprasti, kad prieš juos stovi didžiulis uždavinys – išmokyti jos visą pasaulį.
Ir ne tik išmokyti, ne tik papasakoti kažkokiuose straipsniuose ar knygose, – mes privalome būti ir auklėtojais, ir švietėjais, ir lektoriais, ir organizatoriais. Niekas, išskyrus mus, to padaryti negalės, nes mes suvokiame šią sistemą, ją jaučiame, stebime, matome ir todėl galime į ją atvesti ir pagal ją pertvarkyti visą žmonijos bendruomenę.
Jeigu dabar pradėsime išsigalvoti kažkokius naujus pasaulio dėsnius, tai tiesiog susidursime su baisiausiu gamtos pasipriešinimu. Anksčiau mes praktiškai nejautėme gamtos pasipriešinimo. Dabartinė krizė – tai „pirmoji kregždutė“. Tiesa, 1929 metais JAV buvo apėmusi ekonominė krizė, bet ne tokia gili.
Reikalas tas, kad dabar prasideda mūsų ir gamtos priešprieša. Susiduria dvi priešingos sistemos: egoistinė linijinė sistema ir integralioji, apvali gamtos sistema. Tai visiškai skirtingos sistemos! Ir todėl mes nuolat jausime didžiulius smūgius, nesėkmes. Kad ir kaip stengtumėmės ir toliau vystytis egoistiškai, mes vien tik alinsime save, savo jėgas, atsargas, galimybes tol, kol degraduosime į primityvųjį lygmenį – galime prieiti ir prie to.
Iš esmės, gamtos požiūriu, nėra svarbu, kokiu būdu ateisime prie integracijos; svarbiausia, kad taptume panašūs į gamtą. Jeigu būsime pasiruošę integracijai tik išoriškai, o mūsų egoizmas liks pirmykštės būsenos, tai mes vėl tapsime urviniais žmonėmis. Natūralu, kad vietoje septynių milijardų visoje planetoje liks, tarkime, septyni milijonai ar net mažiau žmonių – gamtos požiūriu tai neturi reikšmės. Svarbiausia tai, kad turi būti laikomasi panašumo su gamta dėsnio, sistemų atitikimo dėsnio. Tai išplaukia iš mūsų kabalistinių savęs tyrinėjimų, leidžiančių matyti visą šią sistemą.
Tikiuosi, kad mes sugebėsime išaiškinti tai žmonėms anksčiau, nei jie, pasijutę bejėgiai, atsidūrę aklavietėje, negalintys nieko daugiau padaryti, nukryps į karus ir ginčus. Kad ir kiek rinktųsi visi įmanomi tarptautiniai „G“ (aštuntukai, dvidešimtukai ir t. t.), tačiau iš visų jų susirinkimų išeina tik karališkas priėmimas, ir ne daugiau. O juk palaipsniui tai gali privesti prie siaubingų pasekmių.

Iš pokalbio apie integralų auklėjimą, 2012 m. gegužės 29 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikalinga kabala masėms?

Pasauliui reikia mūsų

Lemiami metai

Komentarų nėra

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Vienybė, susijungimas turi didžiausią vertę. Susijungę išspręsime visas problemas. Jei nesusijungsime, jokie mūsų veiksmai nepadės ištaisyti padėties.
Iš esmės, tai labai paprastas principas, tačiau jis žmonėms nesuvokiamas ir nepriimamas tiesiogiai, o įsisavinamas per pratimus, žaidimus. Svarbiausia, leisti Šviesai veikti, kad Ji apie tai papasakotų žmogui pojūčiais, kuriuos jam sužadina.
Tada žmogus pats supras, kad tai tiesa. Kodėl staiga nuomonė pasikeitė? – Jis pradėjo jausti, kad būtent tokiu būdu viskas gali susitvarkyti, ir ne kitaip.
Pažiūrėkite, kaip beprotiškai elgiasi pasaulis, kai iš visų jėgų bando išsilaikyti ant senų sistemų, kurios jau griūva. Viskas žlunga. Būklė yra tūkstančius kartų blogesnė nei ją rodo paprastam žmogui, ir net blogesnė nei jaučia informuoti valdžios atstovai.
Tarytum stovime viduryje vandenyno ant plausto, kuris kiaurai perpuvo, o mes apie tai nežinome! Iš visų pusių mus apsupo rykliai, o virvės, laikančios plaustą, bet kurią akimirką gali trūkti, ir atsidursime vandens sūkuryje.
Toks pojūtis kyla, kai žiūri į šiandienos pasaulį. Bet žmonės nieko negali padaryti. Jie negali patys atskleisti, kad tik susijungus galima išspręsti problemas: juk tai jau aukštesnis, dvasinis principas. Todėl mes bandome jį perduoti pasauliui per seminarus, svarstymus, žaidimus, visą savo veiklą.

Iš 2012 m. birželio 29 d. pokalbio bendrais klausimais

Daugiau šia tema skaitykite:

Pjesė, virstanti gyvenimu

Be pasipriešinimo

Į vienybę – taikiuoju keliu

Komentarų nėra

Kaip spręsti kylančias problemas?

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Nuomonė (Viktoras Kuvaldinas, istorijos mokslų daktaras, profesorius): Amžiaus pabaigoje išryškėjo, kad globalioms žmonijos problemoms spręsti netinka ribotos valstybinės sprendimo priemonės.
Visi tapome dalyviais ir liudininkais to, kaip pasaulis tampa vieningas, kaip jame viskas tampa tarpusavyje susiję, priklausoma, kaip globalios sistemos jame sutvirtina anksčiau atskirus fragmentus. Faktiškai kalbama apie globalios visuomenės – „megavisuomenės“ sukūrimą.
Globaliosios visuomenės tyrimas reikalauja atitinkamų analitinių instrumentų: suvokimo, kategorijų, kalbos. Informacinė revoliucija keičia visuomenės organizavimo principus. Vertikaliuosius hierarchinius ryšius keičia horizontalieji, kuriuos savo noru pasirenka ir užmezga patys žmonės.
Tai pakeis mūsų supratimą apie sociumą, pilietybę, teisę, politinę valdžią, tarptautinius santykius, kuriais remiantis yra kuriamas visuomenės gyvenimas. Tai negali neveikti tų, kurie kontroliuoja išteklius ir priima sprendimus.
Politinės struktūros, valstybinės institucijos, valdymo sistemos – koordinavimo, kontrolės, valdymo priemonės – globalėjančiame pasaulyje tampa neefektyvios. Globalizacijos procesų konfliktiškumo priežastys – skirtingi žmonių bendruomenių socialinio-ekonominio ir politinio išsivystymo lygiai, skirtingos pradinės galimybės, nulemiančios vaidmenų pasiskirstymą, viršnacionalinių globalizacijos procesų reguliatorių silpnumą. Kol kas globalizacija griauna užtvarus gyvenime, bet ne mūsų psichologijoje ir sąmonėje. Žmogus vis dar lieka priemone, o ne tikslu.
Komentaras: Tam, kad išspręstume mums atsiveriančio pasaulio problemas, turime pasikeisti, turime tapti globaliai ir integraliai susiję tarpusavyje, pradėti mąstyti tik kategorija „MES“, o ne „AŠ“, pasaulį matyti vientisą ir susijungusį, savo norus ir mintis iš individualių pakeisti į globalius.
Kitaip negalėsime egzistuoti naujajame pasaulyje. Arba tai įsisąmoninsime ir palaipsniui imsime keistis, arba pati gamta dėl to, kad neatitinkame jai, kančiomis privers mus tai padaryti. Tik suvokiant tai, kas vyksta, galima pasikeisti ir sugebėti išspręsti kylančias problemas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonija be vadovybės

Globalizacijos dėsnis – veikia

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai