Pateikti įrašai priklausantys Krizės sprendimas kategorijai.


Ekonomika – mūsų santykių kopija

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Nuomonė (Džordžas Sorosas Atėnų laikraščiui „Kathimerini“): „Esame prie ekonominės griūties ribos, kuri gali prasidėti, tarkime, Graikijoje, o po to lengvai išplisti ir atvesti prie negrįžtamų pasekmių. Mums visiems gyvybiškai svarbu įveikti dabartinę krizę. Kad tai įgyvendintų, Europos šalys turi veikti vieningai, turi padidinti Europos biudžetą ir sukurti stiprią bankų sistemą. Eurozona nuo savo susikūrimo pradžios pasmerkta krizėms. Po bendros valiutos įvedimo reikėjo įkurti glaudžią politinę Jungtinių Europos Valstijų sąjungą“.
Komentaras: Didysis finansininkas bando spręsti užduotis senais, jau nebeveikiančiais būdais. Nieko nepavyks pertvarkyti ir pokyčiai nepradės veikti be visuomeninių santykių pertvarkos.
Kažkodėl finansininkai pro popierius nebemato žmonių, neįsisąmonina, kad ekonomika – tai visuomeninių santykių kopija, ir ekonominės krizės kyla būtent tada, kai reikia šiuos santykius pakeisti. Todėl krizės sprendimas ir glūdi būtent visuomeninių santykių pokyčiuose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio banko prezidentas: mes – ant naujos finansų krizės slenksčio

Krizė – perėjimo į naują visuomenę taškas

Krizė – ne ekonominė, o ideologinė

Komentarų nėra

Krizė – ne ekonominė, o ideologinė

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas, Pasaulio problemos

Nuomonė (D. Stiglicas, Kolumbijos universiteto ekonomikos profesorius, Nobelio premijos laureatas): Kol kas vaistai krizei įveikti yra ekonomija ir privatizacija, bet jie tapo neveiksmingi Rytų Azijoje, Lotynų Amerikoje, o šiandien –  ir Europoje (Airijoje, Latvijoje, Graikijoje).
Alternatyva: ekonominio augimo strategija, palaikoma Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo. Tačiau finansinės rinkos (biržos) atstovai ir ekonomistai įsitikinę, kad pasitikėjimą atgaivins ir prie ekonominio augimo atves tik ekonomijos režimas.
Tačiau ekonomija neigiamai veikia ekonomikos augimą, skatina jos mažėjimą. Ir jei pastangos grįžti ir vėl paskatinti pasaulinės ekonomikos augimą neduos rezultatų, ekonomikos laukia katastrofa.
Deja, pasaulis ir toliau juda šia kryptimi.
Replika: Pasaulis ir toliau juda šia kryptimi – nes dirbtinis augimo stimuliavimas neturi prasmės, kaip ir ekonomija. Dirbtinai „stimuliuoti augimo“ negalima – senka resursai, kenčia ekologija, didėja atotrūkis tarp skurstančiųjų ir turtingųjų šalių ir žmonių. Negalima žadėti darbo visiems – jo bus vis mažiau. Priešintis tendencijai nėra prasmės – reikia ją suprasti. Todėl atsiranda trečioji kryptis:
Sprendimas slypi visuomenės skatinime kurti naują vidinio ryšio sistemą:
1. protingas vartojimas – paskirstymas, kiekvieno žmogaus aprūpinimas materialiai būtinais dalykais.
2. privalomas nuolatinis kiekvieno žmogaus auklėjimas ir švietimas, diegiant integralų pasaulio matymą (suvokimą): tarsi mokykla, kurioje kiekvienas žmogus nuolat mokytųsi egzistuoti naujame, integraliame, globaliai susijusiame pasaulyje.
3. kiekvieno žmogaus auklėjimas, ugdant naujo lygmens pasaulėjautą ir suvokimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Mūsų pasaulis – Titanikas…

Globalus viduje

Komentarų nėra

Izraelio vasara – reali grėsmė

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Vienas iš populiariausių naujienų tinklalapių rusų kalba Izraelyje „Cursor“ paskelbė gerą mano mokinio straipsnį apie svarbius įvykius Izraelyje, priežastis ir sprendimo galimybes.

Izraelio vasara – reali grėsmė

Nepasitenkinimo banga, užplūdusi šalį, plauna dumblą nuo socialinio sutarimo mechanizmų ir apnuogina rūdis, dėl kurių jie vis dažniau užsikerta. Protestai, išsilieję iš interneto į gatves, užklupo Izraelio valdžią ir parodė, kaip lengva smogti visai šaliai.
Kai į demonstracijas savanoriškai išeina dešimtys tūkstančių žmonių, tenka pripažinti akivaizdų dalyką: žmonėms įsiskaudėjo. Bet tai nieko ir nestebina, išskyrus valdžią ir Izraelio centrinio banko valdytoją. Dar kartą įsitikinome, kad mūsų valdžia, kaip ir visos kitos, galbūt ir rūpinasi valstybės problemomis, bet kažkaip pamiršta liaudies bėdas.
Iš tikrųjų dabartiniai įvykiai gali lemti tolimesnį visos šalies egzistavimą. Nuoširdūs ir teisingi žmonių reikalavimai – tik dalis bendro paveikslo. Jie visiškai suprantami ir paaiškinami. Savaip teisūs ir gydytojai, ir studentai, ir mamos. Tačiau atkreipkite dėmesį: ne jie sukėlė maištą. Be to, sunkiausia neturtingiesiems sluoksniams, tačiau kirtis dedamas ant vadinamosios vidurinės klasės, kurios teises akiplėšiškai remia kiauliškasis kapitalizmas.
Iš dalies taip, tačiau tik iš dalies. Tikrovė sudėtingesnė. Nagi, išsiaiškinkime, kas vyksta.
Visų pirma, niekas neįvyksta savaime. Šiuolaikinėje epochoje už kiekvieno masinio judėjimo slepiasi specialiosios technologijos. Nelengva per tokį trumpą laiką patraukti paskui save tokią masę žmonių ir išvesti juos į gatves. Tačiau tai puikiai įvykdyta. Kas įvykdė? Štai keletas faktų.
Vienas iš protestų iniciatorių – advokatas Eldadas Janivas, teisininkas, kuriam tikrai neblogai sekasi, žinomas visoje šalyje. Tarp kitko, jis buvo vienas iš judėjimo „Nacionaliniai kairieji“ įsteigėjų.
Palapinių pirkimą finansavo „Naujasis fondas“, ypač kairiųjų pažiūrų organizacija, gaunanti pinigų iš JAV. Tarp jos rėmėjų esantis Fordo fondas (JAV) ir Džordžo Soroso fondas (JAV) yra labai nepalankūs Izraeliui.
Visi dešinieji deputatai buvo gėdingai išvejami iš palapinių miestelio, kai tuo tarpu kairieji priimami daugiau nei palankiai.
Remiantis nepatvirtinta informacija, organizatoriams padeda Ronas Verberis – profesionalus kairiųjų pažiūrų politikos konsultantas, daug metų palaikantis draugiškus santykius su partija „Avoda“, buvęs sionistinių organizacijų Amerikoje aktyvistas.
Serdža Popovičius, vienas iš organizacijos CANVAS lyderių, buvęs serbų revoliucionierius ir revoliucijos eksporto specialistas, atvirai prieš kameras prisipažįsta, kad jo „firma“ dirbo su 37 šalimis ir surengė penkias sėkmingas revoliucijas dar iki „arabiško pavasario“.
Sąrašas tik ilgės, pažada jis. Kaip būtinus atributus Popovičius pamini dalyvių grupinį solidarumą, fizinį petys į petį pojūtį, vienodus drabužius, vienijantį dainavimą, būgnus, uždegantį ritmą, švilpimą, muziką ir linksmybių atmosferą.
Dėl viso to žmonėms atrodo tarsi jie išėjo į meilės paradą. Visiškai atsitiktinai visą šį menamą puikumą matome ir Izraelio gatvėse. Apie savo metodus ir laimėjimus Popovičius ganėtinai oficialiai pasisakė gerbiamai Kolumbijos universiteto (JAV) auditorijai.
Šiomis dienomis paaiškėjo, kad akcijos organizatoriai iki pat paskutinės minutės nebuvo pasirengę kalbėtis su valdžia ir kategoriškai atsisakė suformuluoti konkrečių reikalavimų sąrašą. Jie protestavo tiesiog dėl protesto, priversdami sumišti net profsąjungos pirmininką Oferą Einą, kuris pareiškė, kad neketina į šį reikalą painioti politikos. Studentų lyderiai irgi atsiribojo nuo tokios pozicijos.
Ko gi siekia tie, kurie užvirė košę? Kur veda tai ten, tai šen pasigirstantys kvietimai visuotiniam streikui, raginimai masiškai atsisakyti kreditinių kortelių ir bankų paslaugų, atšaukti valstybės biudžetą kaip neaktualų? Trumpalaikėje perspektyvoje tai gresia rinkimais, o ilgalaikėje – šalies sugriovimu.
Teisingo, politiškai neangažuoto protesto metu šalys sėdasi prie derybų stalo. Kitokios formos tiesiog nėra. Ultimatumai, o juo labiau išdidūs spjūviai nepriimtini. Net profsąjungų streikai, paralyžiuojantys visą šalį, vykdomi pagal griežtas taisykles ir griežtose ribose. Jie niekada nesiekia griaunančių tikslų.
Tačiau dabartinę bangą sukėlė žmonės, turintys šiek tiek kitų interesų. Todėl visiems, kurie prisijungė prie protesto su geriausiais ketinimais, reikia saugotis, kad netaptų žaisliukais suinteresuotųjų grupių rankose, nes jų pradėtas darbas destruktyvus iš esmės.
Socialinis destabilizavimas verste verčia priimti populistinius sprendimus, o jie nukreips tuo pačiu keliu, kuriuo jau ėjo Graikija. Turint omenyje tarptautinę būklę, egzistuoja reali arabiškojo scenarijaus grėsmė, kuri triguba kombinacija įtraukia šalį į chaosą.
Kodėl įvyko taip, kad padėtis Izraelyje įsisiūbuoja kaip tik tuo metu, kai beviltiškai bandoma neleisti pasiskelbti palestiniečių valstybei? Straipsnyje „Gelbėkite Izraelį!“ (http://www.mk.ru/politics/article/2011/07/08/604285-spasite-izrail.html), paskelbtame tinklalapyje „Maskvos komjaunuolis“, Eduardas Topolis rašo apie tai, kad amerikiečių politika atvirai užėmė proarabiškas pozicijas. Prezidentas B. Obama oficialiai pareiškė apie būtinybę Izraeliui grįžti prie 1967 m. sienų ir atšaukti savo žodžių neketina.
„Rugsėjį, tai yra iškart po vasaros atostogų, –  rašo Topolis, – įvyks eilinė JTO sesija, kurioje balsų dauguma jau seniai priklauso musulmoniškosioms šalims. Suprasdamos, kad dabar JAV neblokuos prieš Izraelį nukreiptų rezoliucijų, šios šalys jau ruošia būsimą JTO sprendimą dėl Palestinos valstybės pripažinimo… Na, o priėmus tokią rezoliuciją, bet kokia agresija prieš Izraelį taps teisėta. Ir svarbiausia – neišvengiama, nes Izraelis, ginamas JAV, ir Izraelis, kurį JAV apleido, kaip sakoma, du labai skirtingi dalykai.“
O kuo tuo metu užsiimsime mes? „Kotedžu“ ir hipotekos teismais?
Įvykiai gali pradėti vystytis pagal baisų scenarijų, nes tas, kuris juos įgyvendina ir nukreipia, turi ilgalaikių planų, jo nesustabdys šalies sunaikinimas. Žmonėms reikia pabusti ir pamatyti, kad jie yra užhipnotizuoti šio plačiajai publikai surengto festivalio. Masės pajuto azartą, jie įkvėpti ir, galbūt, apakinti savo jėgos. Taip ir žmogus, krentantis nuo stogo, jaučia saldų skrydžio pojūtį.
Tikslūs uždaviniai nekeliami, vietoje to reikalavimai politizuojami. Bendra nuotaika krypsta į naikinimą. Suprantama, kažkas už to slepiasi. Net vienijimasis, apie kurį kalba protestuotojai, neturi realaus pagrindo. Juk vienybė negali būti naikinanti, mes vienijamės ne tam, kad kažką palaužtume. Tikrosios vienybės jėga – kurianti.
Manau, visi esame solidarūs su žmonėmis, kurie pateikia teisingus reikalavimus valdžiai. Tačiau, iš esmės, jie nežino, kas jais manipuliuoja. Tuo tarpu dabartiniai protestai jau inicijuoti, o iniciatorių planai siekia labai toli, net iki visos šalies išardymo. Ir tam pradžią duoda JAV.
Labai gaila, kad amerikiečių elitas su prezidentu Obama priešakyje taip stengiasi išspręsti savo problemas. Tačiau žydai – protinga tauta. Mes greitai suprantame, kas mumis manipuliuoja, o žinojimas šiuo atveju – didelė jėga. Teisingas situacijos įvertinimas padės protesto dalyviams pasirinkti geriausią strategiją, nekeliančią grėsmės šalies saugumui, o atvirkščiai, stiprinančią ją.
Pirmiausiai jiems reikia susivienyti, atsijoti iš savo gretų tuos, kurie siekia anapus Atlanto esančių strategų sukurptų politinių tikslų. Negalime tikėtis sėkmės vien dėl to, kad, nuversime vieną valdžią dėl kitos ir papurtysime parlamentą eiliniais arba neeiliniais rinkimais. Tai nieko neduos. Matome, kaip visas pasaulis bando kažką ta linkme daryti ir pralaimi.
Reikia aiškiai atskirti tuos, kurie reikalauja vienybės, kainų mažinimo, darbo sąlygų gerinimo, nuo tų, kurie manipuliuoja protesto banga, norėdami pasėti griūtį ir chaosą.
Jėgos, tampančios už virvučių, nesutinka su jokiais pasiūlymais, pasirengusios eiti iki galo. Jie vis didins įtampą, atsisakydami visų pasiūlymų. Pirmiausia, jie nori nuversti valdžią, o po to ir visą šalį. Tai ta pati programa, kuri jau veikia kitose regiono šalyse. Tokius bandymus būtina rauti iš šaknų.
Na, o tada reikia užsiimti socialinėmis problemomis. Jos irgi toli gražu ne atsitiktinės ir, suprantama, neišsisprendžia ranka mostelėjus. Realios permainos įvyks tada, kai pasikeis pats žmogus, kai žmonės užmegs kitokį tarpusavio ryšį, kitokius santykius.
Valdžia nėra visagalė. Ji imsis kai kurių veiksmų, tačiau net nespėsime pajausti jų sukelto efekto, nes už kampo mūsų laukia naujos, daug rimtesnės problemos.
Dabartinėmis sąlygomis protestuotojų šūkiai apie lygybę, vienybę, abipusį rūpestį, laidavimą įgyja naują prasmę. Problemų sprendimas slypi liaudies, o ne valdžios pasikeitime. Nesutinkame su neteisybe ir socialine nelygybe, tačiau tai nereiškia, kad turime griauti valstybės pagrindus. Bet kokia revoliucija – tai visada griovimas ir kritimas, po kurio, gali būti, seks kilimas.
Taisytis reikia ne valdžiai, o pačiai visuomenei, o visuomenė – tai mes. Valdžią reikia spausti, kad ji pagal savo galimybes taisytų padėtį, bet pagrindinė mūsų užduotis – keisti liaudies požiūrį. Šiandien jau ne taip sudėtinga suprasti, kad susivienydama ji įgyja naujų jėgų, ir tik jos suteiks norimą gerovę.
Šiandieninių problemų sprendimas jau ne valdžios rankose. Tai rodo ilga krizė Europoje, kreditų našta JAV. Pasaulis atsidūrė pereinamajame etape, tačiau dar neaptiko naujų metodų ir stengiasi taikyti senuosius, kurie daugiau neveikia. Pavienių jėga, kiek turtų jie beturėtų, pasiduoda integralios sistemos galiai.
Demonstrantų naudai galima pasakyti, kad jie daug kalba apie vienybę. Tai kur problema? Norite vienybės – junkitės. Nejaugi valstybė mums draudžia gyventi meilėje ir santarvėje? Valdžia nelemia socialinių tarpusavio santykių kokybės. Ji gali sumažinti mokestį (tam tikrose ribose) vienai ar kitai prekei, kad lengviau ją nusipirktume. Tačiau ar ji suteiks visuomenei vienybės dvasią?
Todėl kiekvienas, dalyvaujantis proteste, turi tiksliai apsibrėžti savo tikslą. Negalima pasiduoti jausmams, negalima apsvaigus rengti nesutarimų festivalį. Tokiu atveju tavimi kažkas manipuliuoja, tikėdamasis stambaus laimikio, ir tikslas jo pražūtingas. Taigi, neverta eiti į kovą užmerktomis akimis.
Kas dėl eilinių užduočių, spręsti jas reikia tiksliai ir su išmanymu, o ne kaip rūke, atsisakant iš anksto bet kokių sprendimų. Sugriovę valdžią, nieko nelaimėsime, išskyrus tai, kad padėsime kitiems užimti jos kėdes. Glaudžiai susijusiame pasaulyje vienintelė galimybė pagerinti padėtį – integracija. Supraskime patys, kad vienybė tarp mūsų yra svarbiausia. Pažvelkime faktams į akis ir įženkime į bendrą ratą. Tačiau įženkime sąmoningai, suprasdami, kas vyksta, vietoj to, kad aklai lyg banda eitume su bendra srove.
Nelygybė, kalbant apie pajamas, ir kitos problemos – tai jau pasekmė. Jei žmonės pasikeis – pasikeis ir visa kita. Kiekvienas iš mūsų – visuomenės dalis, visi kartu mes ir esame visuomenė. Tuomet iš ko reikalaujame pokyčių? Iš politikų?? Iš tikrųjų sėkmė priklauso nuo mūsų pačių, nuo ryšio tarp mūsų stiprumo. Reikia tik žengti pirmuosius žingsnius tikrosios, vidinės tarpusavio lygybės link.
Tarp demonstrantų yra tai suprantančių ir apie tai kalbančių žmonių. Tačiau procesą valdo jėgos, nusiteikusios piktybiškai ir dėl savų interesų pasiruošusios bet kam. Jų specializacija – apsimestinė vienybė, kuriai, esant reikalui, gali per trumpą laiką paskirti dešimtis milijonų dolerių. Jiems dirba ekonomistai, religiniai veikėjai, strategai, analitikų grupės. Jų metodai lankstūs ir efektyvūs, o jų nešama žala kartais siaubinga.
Taigi, vertinti reikia ne pagal žodžius, o pagal tikslą. Mūsų protestas skirtas ne šalies griovimui, o jos gerovei. Dėl to verta išeiti į gatves.

Olegas Chlebnikovas, laikraštis „Vieningas pasaulis“

Komentarų nėra

Civilizacijai reikia naujo žinių šaltinio

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas, Pasaulio problemos

Nuomonė. Levas Gindilis (astrofizikas, RMA Kosmonautikos akademijos narys, SETI vadovas, Vieningojo Mokslo centro sekretorius):

Kaip rodo istorinė patirtis, vystymasis Žemėje iki šiol vyko tokiu būdu, kad stipresnieji išnaudodavo silpnesniuosius. Tik socialinė-kultūrinė sistema trukdė kovojančiom šalim visiškai susinaikinti.
Tačiau žmonija jau pasiekė tokį lygį, kai tolesnis agresijos ir naikinimo priemonių augimas neišvengiamai sukeltų žemiškosios civilizacijos susinaikinimą, o galbūt ir visos žemiškosios biosferos žūtį.
Todėl istorinė korekcija turėtų sukelti sąmonės pokyčius: žmonija privalo pereiti nuo priešiškumo prie bendradarbiavimo.
Jeigu žmonija nesugebės žengti šio žingsnio – žus save naikinančioje ugnyje arba dėl visiško aplinkos suniokojimo.
Atrodo, žmonės jau pradeda tai suvokti, ir bendradarbiavimo idėja, nepriklausomai nuo aršaus priešingų jėgų pasipriešinimo, vis labiau stiprėja.
Mūsų civilizacija jau pasiekė būseną, artimą informacinei krizei, ir jai būtina prieiga prie naujo žinių šaltinio. Šaltinio, besiskiriančio nuo dabartinių mokslo žinių šaltinių.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sunaikinti pasaulį

Susivienykit arba žūsite!

Egoizmo aklumas

Komentarų nėra

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Klausimas: Kaip prisibelsti iki žmonių, turinčių valdžią? Juk mes norime sulaužyti tuos rėmus, kurie sudaro visą jų gyvenimą.
Atsakymas: Visai ne. Mes nekovojame su valdžia, negriauname politikos ir ekonomikos, nelaužome įprastos tvarkos. Mes kovojame tik už žmonių auklėjimą – ne daugiau. Aš už tai, kad paliktume pasaulyje viską kaip yra, tik pridėtume meilės artimui kaip pačiam sau principą.
Man nerūpi, kas statyta iki šiol. Tegul stato toliau, į sveikatą. Man svarbu tik viena: žmogus turi žinoti, kokiame pasaulyje gyvena, dėl ko gyvena ir kaip iš tikrųjų gali pripildyti save, kad pasiektų tikslą, neapsigaudamas ir neglostydamas savimeilės įvairiausiais žaidimais, kurie suteikia tik laikiną nevisavertį pripildymą ir nutrūksta su mirtimi.
Aš nieko nenaikinu, neprieštarauju vyriausybės programoms, bankams, municipalitetams ir t. t. Man tai visiškai nerūpi. Darykite, ką norite. Norite vogti – vokite, užsiiminėkite kvailystėmis. Nesvarbu, į visa tai iš viso nekreipiu dėmesio. Aš tenoriu pridėti auklėjimą.
Auklėjimą, kad žinotume, kokiame pasaulyje gyvename, kaip jis veikia, kas jį vysto, koks jo tikslas, kas bus, jeigu eisime pagal šią programą, ir kas bus, jeigu nukrypsime nuo jos arba pasuksime į priešingą pusę. Kiek kančių mums tai suteiks? Kokių būtent? Ar tai apsimoka? Aš noriu, kad žmonės žinotų, matytų, su kuo susidūrė, kad teisingai skaitytų žemėlapį, – ir ne daugiau.
Visi kiti pasaulio reikalai yra kitoje plotmėje, mano keliai su jais apskritai nesusikerta, mano biuras yra vienu aukštu aukščiau.
Kalba eina apie tai, kur mes bet kuriuo atveju atsidursime. Juk sekiname Žemės išteklius ir teršiame ją. Todėl turime pereiti iš vartotojiškos visuomenės į subalansuotąją, kitaip sakant, nustoti kvailioti.
Žmonėms reikalingi paprasti kasdieniai dalykai: būstas, darbas, maistas, drabužiai ir t. t. Tuo būtina aprūpinti kiekvieną, o visa kita stabdyti, nustoti gaminti nereikalingas prekes, baigti matuoti savo sėkmę pagal gatavą produkciją. Juk ši produkcija niokoja planetą ir teršia mus supančią aplinką.
Todėl dirbsi pusę dienos, kad apsirūpintum tuo, kas būtina, o kitą pusdienį sėdėsi ir mokysiesi, kartkartėmis laikydamas egzaminus. Už tai, tik už tai gausi atlyginimą.
Juk žmogus nežino, kokiame pasaulyje gyvena. Jis baigia mokyklą, neatitikdamas tikrovės, kurioje yra. Jis gyvena savo iliuzijoje, atitrūkęs nuo pasaulio ir stebisi jį ištinkančiomis nelaimėmis, kurias pats ir užsitraukia. Jos įvyksta dėl to, kad mes kaip maži vaikai veikiame, kenkdami sau.
Todėl noriu tik vieno – pridėti tau išsilavinimą, o svarbiausia, auklėjimą, kurio esmė – santykių tarp žmonių ištaisymas. Tada atitiksi pasaulį, susiderinsi su juo, jūs tapsite viena visuma, o to ir reikalauja šiandienos laikas. Visi elementai turi būti teisingai sujungti su bendru mechanizmu, su prigimtiniais tarpusavio ryšiais, o tu net nežinai apie tai.
Štai apie ką kalbu. Žinoma, toks auklėjimas pakeis žmogų, tačiau tai įvyks palaipsniui, tarsi savaime. Aš nekovoju su daiktų prigimtimi, o tik aiškinu tau apie pasaulį, rodau, kur tu gyveni, o rezultatas – tu keitiesi. Juk matai faktus, ką gi darysi. Nėra ką daryti: įžvelgę nekintamus dėsnius, jais vadovausimės.
Vienu prišokimu nieko neištaisysi. Juk žmonės veikia pagal savo prigimtį. Ar gali ją ištaisyti? Naikinimas glūdi žmogaus prigimtyje, todėl, kol teisingai jo neišauklėsi, kol jis akivaizdžiai neįsitikins, kad rizikuoja prarasti gyvenimą, nesustos. Be to, pamatyti tai jis turi pačiu paprasčiausiu būdu, tarsi mirtis jau lauktų ant slenksčio. Tai ir yra išsilavinimas, auklėjimas, kurio mums reikia.
Kitaip mes neišgyvensime Žemėje. Tai patvirtina tyrimai. Nėra kitos priemonės, išskyrus auklėjimą. Nereikia moralizuoti, nepasakok žmonėms, kokie jie geri ar blogi. Jie tokie, kokius juos sukūrė gamta. Jie negali mažiau vogti, mažiau meluoti – tiesiog nesugeba. Apie tai pasakyta: „Eik pas Kūrėją, kuris mane sukūrė.“ Kūrėjas nuo pat pradžios sako tau: „Aš sukūriau blogio pradą.“ Juk nesiruoši Jam dėl to priekaištauti?
Turi tik vieną vaistą – „Torą kaip prieskonį“, kitaip tariant, kabalistinę auklėjimo metodiką.

Iš 2011 m. gegužės 27 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gelbstint gyvenimą

Sujungti vienu tinklu

Mūsų pasaulis – Titanikas…

Komentarų nėra

Mūsų pasaulis – Titanikas…

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Nuomonė: (Giulio Tremonti, Italijos finansų ministras): Be struktūrinių reformų Italija bus panaši į „Titaniką“. Be subalansuoto biudžeto siaubinga, atėjusi iš praeities skola praris ne tik mūsų ateitį, bet ir mūsų vaikų ateitį. Šiandien vyksta Europos pasimatymas su likimu.
Komentaras: Nelinksmas pasimatymas, jei žvelgsime į pasaulio būseną įprastu žvilgsniu, ir, priešingai, jeigu laikysime tai galvosūkiu, kurį mums davė gamta žmonijai vystantis integralios bendrijos link, tai mums reikia spręsti dabar, o ne tingėti ir atidėlioti sprendimą. Kitaip gausime dar sunkesnį darbą − „taisyti klaidas“.
Problema − naujas požiūris į pasaulį: būtina išmokti manyti, kad jis vieningas, uždaras ir tarpusavyje susijęs. Reikia suvokti, kad šie ryšiai atsirado žmonijos bendrijoje, kuri išsivystė iki šio lygio. Ir kelio atgal nėra.
Išeitis viena: išmokti gyventi pagal naują sistemą, pertvarkius pagal ją žmogų. Kitaip tariant, būtinas visuotinis auklėjimas ir išsilavinimas, idant išstudijuotume naują pasaulio prigimtį.
Pasaulis tapo integralus, vieningas, o tai reiškia, kad mes visi visiškai priklausomi vieni nuo kitų. Kiek galėsime taip elgtis – laimėsime, kitu atveju – pralošime…

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Ar yra išeitis?

Komentarų nėra

Pasaulis nemato sprendimo

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas, Platinimas

Klausimas: Tegul mano ketinimas egoistinis, tačiau jeigu pradedu galvoti apie kitų naudą, apie pasaulio gėrį, ar galima sakyti, kad tai jau yra veiksmas?
Atsakymas: Žinoma. Nejau manai, kad veiksmas yra dalyti duoną vargšams? Dėl to pasaulyje tik daugiau varguolių.
Tavo veiksmas – pritraukti Šviesą. Būtent Ji grąžina į šaltinį ir niekas kitas. Taigi, apie ką dar galvoti? Ypač tuo metu, kai visas pasaulis yra pakliuvęs į bėdą ir pavojų. Mums reikalinga tik Šviesa. Jos trūkumas – visų karų, krizių, katastrofų ir kitų problemų priežastis.
Būtent gerų Šviesos veiksmų trūkumas lemia nelaimes keturiose vystymosi stadijose – negyvojoje, augalinėje, gyvūninėje ir žmogaus. Blogis, su kuriuo susiduriame, yra Šviesos trūkumo projekcija.
Bausmė ateina ne iš viršaus. Jeigu turiu pasiekti tam tikrą atlygį – atskleisti Kūrėją, panašumą, susiliejimą su Juo – ir šito nedarau, tai susidaręs atotrūkis juntamas kaip bausmė, kaip gėrio trūkumas. Ir atvirkščiai, pasiekęs šito aš jaučiu atlygį.
Taigi atlygį ir bausmę jaučiu tuose pačiuose noruose. Jeigu ištaisiau ir pripildžiau savo norą, tai ir yra dovana, o jeigu negaliu ištaisyti ir pripildyti jo – bausmė. Jokių bausmių iš aukščiau nėra, man nesiunčiama nė krislelio daugiau nei pats sau suteikiu. Aš pats sukuriu sau bausmę.
Todėl turime tik vieną darbą – pritraukti Šviesą. Ypač šiandien, įskaitant viską, kas vyksta ir kaupiasi pasaulyje. Kitų priemonių nėra.
Aš nuolat palaikau ryšius su kompetentingais žmonėmis, skaitau įvairiausius straipsnius, lankau interneto svetaines, seku laikraščių naujienas – niekur nėra sprendimo. Jie negali nieko pasiūlyti ir netgi galvoti apie tai nenori, nes neturi jokio ryšio su išsitaisymu.
Tik vakar šnekėjausi su garsiu rašytoju, ir jis nieko neatsakė, išsisuko. Tai rodo abejingumą, išsitaisymų nesupratimą.
– Pasaulis apvalus, – aš sakau, – mes turime susivienyti.
– Taip, taip mes irgi veikiame ta pačia kryptimi…
Žmonės nesuvokia, kad iš tikrųjų eina į priešingą pusę. Juk kiekvienas galiausiai stiprina tik savo partiją, savo judėjimą ir t. t. Nėra su kuo kalbėti.
Dėl to savo aplinkoje turime sudaryti sąlygas pozityviai jėgai atsirasti. Tik tada jos bangos išplis po visą pasaulį. Niekas kitas nepadės. Mes nepriklausome nuo kitų, tačiau turime jiems padėti, kad paskui žmonės greičiau pagautų šias bangas, suprastų jų žinią ir pajustų, kad jos eina iš mūsų.
Medžiagą reikia platinti iš anksto, tačiau, iš esmės, šių bangų šaltinis – mes patys. Dėl to svarbiausia – susivienyti, vis labiau susilydyti vienas su kitu.
Atėjo laikas Kūrėjui atsiskleisti kūriniuose. Įrankis paprastas ir jis yra mūsų rankose. Reikia tik juo pasinaudoti. Mes reikalaujame iš pasaulio pabusti, o patys ar bundame?

Iš 2011 m. gegužės 17 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Pabudai? Pažadink ir kitus

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Komentarų nėra

Kabalistai, prie lentos!

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Klausimas: O kas jeigu perku dvi bandeles, o suvalgau tik vieną? Išeina, kad antrąją bandelę pavogiau iš kitų?
Atsakymas: Taip. Mes dar nežinome, kaip visa tai apskaičiuota. Tačiau priešais mus yra 125 vystymosi pakopos ir šiuo metu iš tavęs nereikalaujama daryti skaičiavimų, kurių nesugebi. Ir vis dėlto jau gali suvokti situaciją: mes esame integralioje sistemoje, globaliame, tarpusavyje susijusiame pasaulyje. Norime to ar nenorime, Gamta arba Kūrėjas moko mus per nelaimes, jeigu iš anksto nenorime pripažinti to, kas akivaizdu.
Visą perteklių gauname tik kitų sąskaita. Pavyzdžiui, Žemėje liko tam tikras kiekis geriamojo vandens, o tu imi jo daugiau nei kiti – žinoma, kitų sąskaita. Taip Gamta moko mus tarpusavio ryšio. Tačiau jeigu žvelgsime į šį tarpusavio ryšį mokydamiesi, per vidinį, dvasinį suvokimą, dirbdami bendrai, tuomet mums neprireiks nelaimių ir sausrų kančių kelyje. O kam?
Per globalų auklėjimą visai žmonijai galime paaiškinti, kad visi esame broliai, nes viskas glaudžiai tarpusavyje susiję ir priklauso vienas nuo kito. Kaip Baal Sulamas sako, visas pasaulis – tai viena šeima. Ir dėl to negalima veikti kitų sąskaita – juk taip tu ne tik vogi iš jų, kas būtiniausia, o šito mes jau negalime sau leisti, tačiau vogi ir iš savęs dvasinį pasaulį.
Tik pažvelk, ko pasieksi išmokęs taikyti visuomenės dėsnį − vartoti tik tiek, kiek gyvybiškai būtina. „Ką turi milijardieriai be nulių banke?“ – klausia Baal Sulamas. Juk po ekonominės griūties tau nieko neliks.
„Bet palaukite, aš už 30 milijonų dolerių įsigijau paveikslą!“ Tik štai bėda − jis niekam nereikalingas. Prašom − gali sukirsti jį pietums. „Tačiau mano seife yra keletas kilogramų aukso!“ O pirkėjo nėra – ką gi tu darysi? Anksčiau jis turėjo vertę, anksčiau galėjai nusipirkti konteinerį maisto produktų, o šiandien jis niekam nereikalingas.
Mums teks sunkiai mokytis, jeigu iš anksto neišmokysime žmonijos. Ko neišmokysime? Paprastų dalykų: imkime ir susipažinkime su nauja tikrove, kurioje valdo globalumas, integralumas, abipusiškumas, kurioje visi nori nenori priklauso vienas nuo kito.
Pažvelk į „protinguosius“ europiečius, kurie jau nori išsivaikščioti, išsiskirti. Jie nesupranta, kad bendra tendencija veda atgal ir neįmanoma nutraukti ryšio. Netgi ši „bendra rinka“ – egoistinis, banditų turgus, kuriame visi nekenčia vieni kitų, – vis dėlto mezgė bent išorinius ryšius. Europoje panaikino sienas ir naujoje monetoje iškalė savo bendrą egoizmą. Tai buvo nors kažkoks pasistūmėjimas.
Štai ką turime aiškinti. Atėjo laikas, mus tiesiog kviečia, „šaukia prie lentos“. Mes turime dėti visas pastangas šviesdami pasaulį, nereikia dar ko nors laukti, reikia pradėti veikti pilna jėga.

Iš 2011 m. birželio 22 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Gyvenimas dėl akimirkos

Komentarų nėra

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas, Pasaulio problemos

Turime teisingai įvertinti dabartinę padėtį Žemėje. Trūkumai skirti tam, kad juos ištaisytume, kad pasinaudotume jais kaip įrankiu kilti į Aukštesnįjį pasaulį.
O antraip kam čia gyvenu? Kam patiriu visas šias nelaimes ir pasiryžęs su jomis kovoti? Noriu jas įveikti, suvokiu esamą situaciją ir esu dėkingas už krizę – juk ją ištaisęs įeisiu į Aukštesnįjį pasaulį. Jeigu ne ši krizė – kurgi dirbčiau, kur keisčiau save, kad pakilčiau į aukštesniąją pakopą?
Kalbama apie įrankį, su kuriuo galime pagerinti, ištaisyti save. Mums atskleidžia liga ir dabar užsiimdami gydymu, pažinsime savo prigimtį ir suprasime, ko mums trūksta, norint įgyti Kūrėjo prigimtį.
Aišku, krizė – ne pretekstas žavėjimuisi, o blogio atskleidimas. Bet į ją būtina žvelgti dalykiškai. Staiga atsiskleidžia, kad esu žiaurus, godus ir valdingas, kad ignoruoju kitus, – ir šiuos atradimus vertinu kaip priemones kelyje. Džiaugiuosi atsiskleidžiančiomis ydomis, nes suvokiu jų paskirtį.
Štai kodėl neturime užtušuoti, slėpti nuo savęs pasaulio problemų. Priešingai, turime jas apnuoginti žmonėms – ne tam, kad gąsdintume, bet kad išgydytume. Turime parodyti visiems, kad yra tik viena išeitis: žvelgti į krizę praktiškai, išnaudoti ją kokybiniams pokyčiams.
Ir tuomet staiga pajausime, kad atliekame nuostabiausią išsitaisymo darbą, kurio rezultatas bus amžinas, tobulas gyvenimas. Kas gali būti geriau? Mes nenorime likti gyvūniniame lygmenyje, vėl ir vėl gimti ir mirti? Tai ir neįmanoma, juk mūsų vystymasis privedė prie būtinybės pakilti į kitą pakopą, į aukštesnį išmatavimą.
Mes ne tik aiškiname žmonėms krizės charakterį, bet ir nukreipiame į jos aukštą tikslą. Ir svarbu ne tai, kad ji mus auklėja ir suartina versdama susivienyti. Visa tai tėra priemonės, kuriomis vorele pakylame į naują egzistavimo lygmenį.

Iš 2011 m. gegužės 18 d. pamokos, tema „Pasaulio problemos: per didelis gyventojų skaičius“

Daugiau šia tema skaitykite:

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Ar yra išeitis?

Komentarų nėra

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas, Pasaulio problemos

Pasaulinės krizės esmė ta, kad žmonija užstrigo,  pakibo gamtoje ir nežino, ką toliau daryti. Gamta atsisuko į mus rūsčiąja puse, grasina krizėmis įvairiose srityse, ir šiam iššūkiui atsakymo neturime.
Viena vertus, mes vystėmės pagal savo prigimtį ir gavome visiškai dėsningą rezultatą. Jei turėtume galimybę grįžti į praeitį, eitume tuo pačiu keliu.
Juk tokia mūsų prigimtis – augantis egoistinis noras su visais jo padariniais. Mokslo ir technikos pažanga, pramonė, kultūra, auklėjimas, žmonių visuomenė – visa tai yra natūralios egoizmo pasekmės, ir nieko su jomis nepadarysi.
Iki šiol vystėmės, vedami prigimties. Kaip gi dabar ją paveikti, nors truputėlį ištaisyti, kad pakeistume kryptį? Ar pasitaikė kas nors panašaus per visą istoriją? Niekada. Geriausiu atveju tegalime pamatyti savo vystymosi rezultatus – gerus ar blogus, atsižvelgiant į stebėtojo požiūrį. Tuo tarpu traukinys rieda vis toliau, ir, galbūt, mes iš tikrųjų neturime kitos išeities?
Moksliniai krizės reiškinių tyrimai naudingi, bet kas iš to? Pro traukinio langą stebime peizažą: iš pradžių jis žėri visomis spalvomis, giedras dangus, saulės šviesa užlietos žaliosios erdvės. Vėliau spalvos nublanksta, žolynus vis dažniau keičia smėlis, šmėžuoja sąvartynai, purvas, nutekamieji grioviai, saulė slepiasi už dūmų ir smogo… Ar galime ką nors pakeisti, ar traukinys nuvažiuos šį etapą iki pabaigos? Uždengsime užuolaidas – ir kas bus – tas bus?
Labai daug klaustukų, tačiau kabalos mokslas apskritai nesvarsto nei šio maršruto, nei kur jis mus nuves. Kabalos mokslas užsiima problemų šaknimi: mes važiuojame savo nuolat augančio egoizmo traukiniu.
Vystymasis yra reikalingas, tik ar pasuksime jį kita kryptimi? Atsisakykime egoistinio kelio, kuriame negalime dėl nieko susitarti ir tik kenkiame sau bei gamtai. Juk kiekvienas galvoja tik apie save, todėl neišvengiamai griauname savo gyvenimus ir aplinką.
O jeigu vietoj to vienysimės meilėje? Ar tada pasikeis mūsų požiūris į gamtą, supančią aplinką? Ar eikvosime žemės turtus? Ar neišmatuojamais kiekiais deginsime kurą? Ar išmesime maistą, kai milijardas žmonių badauja? Ar gimdysime po vieną vaiką čia, ir po dešimt – ten? Ar galėsime tada pasiekti tam tikrą pusiausvyrą?
O gal nė neprireiktų ieškoti pusiausvyros tarpusavyje? Gal pats žmogaus požiūris į žmogų ir bendrai į pasaulį ištaisytų šį pasaulį? Tada pasikeistų ir pats traukinys, jis jau kitaip važiuotų pirmyn? Ištaisę savo požiūrį, apsirūpintume gamtiniais ištekliais, derliaus gausa taip, kad visiems su kaupu užtektų?
Baal Sulamas laikraštyje „Narod“ rašo: „Mūsų Žemės rutulys pakankamai turtingas, kad galėtų išmaitinti visus. Kam gi reikalinga ši tragiška kova už išlikimą, jei iš kartos į kartą ji apsunkina mūsų gyvenimą?“
Jei tik įstengtume pasiekti vienybę, tarpusavio sąveiką, meilę, tuomet visi būtų aprūpinti. Juk tada Aukštesnioji šviesa užpildytų mūsų poreikius. Pati prigimtis pasikeistų iš vidaus.

Iš 2011 m. gegužės 18 d. pamokos pagal temą „Pasaulinės problemos. Gyventojų perteklius“

Daugiau šia tema skaitykite:

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Naujojo pasaulio abėcėlė

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »