Pasaulinės krizės esmė ta, kad žmonija užstrigo,  pakibo gamtoje ir nežino, ką toliau daryti. Gamta atsisuko į mus rūsčiąja puse, grasina krizėmis įvairiose srityse, ir šiam iššūkiui atsakymo neturime.
Viena vertus, mes vystėmės pagal savo prigimtį ir gavome visiškai dėsningą rezultatą. Jei turėtume galimybę grįžti į praeitį, eitume tuo pačiu keliu.
Juk tokia mūsų prigimtis – augantis egoistinis noras su visais jo padariniais. Mokslo ir technikos pažanga, pramonė, kultūra, auklėjimas, žmonių visuomenė – visa tai yra natūralios egoizmo pasekmės, ir nieko su jomis nepadarysi.
Iki šiol vystėmės, vedami prigimties. Kaip gi dabar ją paveikti, nors truputėlį ištaisyti, kad pakeistume kryptį? Ar pasitaikė kas nors panašaus per visą istoriją? Niekada. Geriausiu atveju tegalime pamatyti savo vystymosi rezultatus – gerus ar blogus, atsižvelgiant į stebėtojo požiūrį. Tuo tarpu traukinys rieda vis toliau, ir, galbūt, mes iš tikrųjų neturime kitos išeities?
Moksliniai krizės reiškinių tyrimai naudingi, bet kas iš to? Pro traukinio langą stebime peizažą: iš pradžių jis žėri visomis spalvomis, giedras dangus, saulės šviesa užlietos žaliosios erdvės. Vėliau spalvos nublanksta, žolynus vis dažniau keičia smėlis, šmėžuoja sąvartynai, purvas, nutekamieji grioviai, saulė slepiasi už dūmų ir smogo… Ar galime ką nors pakeisti, ar traukinys nuvažiuos šį etapą iki pabaigos? Uždengsime užuolaidas – ir kas bus – tas bus?
Labai daug klaustukų, tačiau kabalos mokslas apskritai nesvarsto nei šio maršruto, nei kur jis mus nuves. Kabalos mokslas užsiima problemų šaknimi: mes važiuojame savo nuolat augančio egoizmo traukiniu.
Vystymasis yra reikalingas, tik ar pasuksime jį kita kryptimi? Atsisakykime egoistinio kelio, kuriame negalime dėl nieko susitarti ir tik kenkiame sau bei gamtai. Juk kiekvienas galvoja tik apie save, todėl neišvengiamai griauname savo gyvenimus ir aplinką.
O jeigu vietoj to vienysimės meilėje? Ar tada pasikeis mūsų požiūris į gamtą, supančią aplinką? Ar eikvosime žemės turtus? Ar neišmatuojamais kiekiais deginsime kurą? Ar išmesime maistą, kai milijardas žmonių badauja? Ar gimdysime po vieną vaiką čia, ir po dešimt – ten? Ar galėsime tada pasiekti tam tikrą pusiausvyrą?
O gal nė neprireiktų ieškoti pusiausvyros tarpusavyje? Gal pats žmogaus požiūris į žmogų ir bendrai į pasaulį ištaisytų šį pasaulį? Tada pasikeistų ir pats traukinys, jis jau kitaip važiuotų pirmyn? Ištaisę savo požiūrį, apsirūpintume gamtiniais ištekliais, derliaus gausa taip, kad visiems su kaupu užtektų?
Baal Sulamas laikraštyje „Narod“ rašo: „Mūsų Žemės rutulys pakankamai turtingas, kad galėtų išmaitinti visus. Kam gi reikalinga ši tragiška kova už išlikimą, jei iš kartos į kartą ji apsunkina mūsų gyvenimą?“
Jei tik įstengtume pasiekti vienybę, tarpusavio sąveiką, meilę, tuomet visi būtų aprūpinti. Juk tada Aukštesnioji šviesa užpildytų mūsų poreikius. Pati prigimtis pasikeistų iš vidaus.

Iš 2011 m. gegužės 18 d. pamokos pagal temą „Pasaulinės problemos. Gyventojų perteklius“

Daugiau šia tema skaitykite:

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Naujojo pasaulio abėcėlė

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Daugybė tyrinėtojų pasaulyje aiškinasi mūsų patiriamos multikrizės problemas ir jos įveikimo galimybę. Bet reikalas tas, kad išaiškinti, suprasti krizę ir visą jos įvairiapusiškumą yra problemiška, bet tai išsprendžiama, o štai prieiti prie jos sprendimo – žmonija nesugeba.
Pažiūrėję skirtą šiai temai medžiagą dažniausiai pamatysite, kad siūlomi tiesiog naivūs sprendimai, juk straipsnių autoriai neturi supratimo apie gamtos sumanymą, kurį atskleidžia kabalos mokslas. Iš principo sprendimas glūdi ne problemų, o kitame lygmenyje – mūsų tarpusavio ryšio lygmenyje, kur ryšyje tarp mūsų atsiskleidžia Aukščiausioji jėga.
Pasitelkę kabalos metodiką į mūsų pasaulį galime pritraukti šią Aukščiausią jėgą, išgauti ją vietoj aukso, sidabro, platinos, brangakmenių, anglies, naftos ir dujų. Mes galime pritraukti šią jėgą (energiją, pripildymą) į mūsų pasaulį grynu pavidalu, neapsivilkusią į žemišką energiją ar medžiagas, gauti pačią tyriausią energiją, kuri suteiks mums galimybę ištaisyti save ir taip ištaisyti pasaulį.
Jeigu imsime vienytis ir pritrauksime šią jėgą, turėsime neišsenkamą energijos šaltinį ir išeisime į kitą egzistavimo lygmenį. Tik tai gali mus išgelbėti. Ir todėl žemiškame lygmenyje ištikusi krizė, iš esmės, yra energetinė, o dvasiniame lygmenyje – egoistinė, ir tai mūsų pasaulyje atsiskleidžia kaip neapykanta, fanatizmas, valdžia.
Šios dvi krizės rūšys: energetinė ir egoistinė, vis aiškiau reikšis įrodydamos mums, kad nėra iš jų išeities, kad energijos nebuvimas ir egoizmo vystymasis veda mus prie karo.
Todėl mums būtina jėga, kuri duotų energijos žemiško egzistavimo lygmenyje, ir galimybę ištaisyti save − iš egoizmo į vienybę.
Jėga, kuri gali atvesti į pusiausvyrą, ar tai būtų energija, ar santykiai tarp mūsų, vadinama Aukščiausiąja jėga. Tai paslėpta gamtos jėga. Ją mums būtina atskleisti. O visa krizė – tik tam, kad stumteltų mus ją atskleisti. Kabalos paskirtis − padėti mums atskleisti šią jėgą.

Iš 2011 m. gegužės 15 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar yra išeitis?

Pasaulio ištaisymas-1

Permainų metas

Klausimas: Ar yra išeitis iš aklavietės, kurią pasaulyje jau aiškiai įsisąmonina daugelis?
Atsakymas: Jeigu kalbėsime net nesiremdami kabala, tai ir plika akimi matyti, kad artimiausiu metu pasaulis privalės spręsti: ar pradėti karus dėl energijos išteklių, ar iš esmės pakeisti savo santykį su gyvenimu ir gamta – liautis žiūrėjus į gyvenimą kaip į nepaliaujamą vartojimą, atsisakyti vartotojiškos visuomenės krypties.
Visa žmonijos istorija, ypač paskutiniųjų amžių techninio vystymosi istorija, priėjo logišką pabaigą. Uždaroje sistemoje (kokia yra gamta) neįmanomas besaikis vartojimas. Uždaroje sistemoje neįmanoma nekęsti, vogti, naikinti – vartoti ir teršti.
Planetos ištekliai išsemti, gamta rodo mums, jog nepavyks panaudoti atominės energetikos, idant patenkintume mūsų nesibaigiančius energijos poreikius. Norom nenorom telieka viena išeitis – kiekvienam vartoti tik tiek, kiek jam reikia, kad normaliai gyventų.
Jeigu šitaip eisime toliau, tai rasime kiekvienoje šalyje dėl resursų trūkumo nepatenkintą opoziją, kuri nuolatos jungsis į įvairiausias protesto formas, kad perskirsytų valdžią ir gamtos išteklius.
Šiuolaikinių ryšių visuomenei nebereikia, kad ją valdytų vyriausybė ar valdžios organai. Šiuolaikinis visuomenės valdymo būdas – per virtualias formas, kurios realiu laiku skaitysis su visos tautos nuomone sprendžiant kiekvieną klausimą: apdorojant, skaičiuojant, sumuojant kiekvieno požiūrį į bendrą nuomonę.
Tiesa, tam virtualiame tinkle būtina įvykdyti revoliuciją – jį reikia padaryti skaidrų ir visiškai laisvą nuo manipuliacijų mūsų sąmone. Norint sukurti „švarų“ ryšį, būtina išsivaduoti iš kvailinančios mases žiniasklaidos, iš visuotinio kiekvieno mūsų kontroliavimo tinkle, visiškai išsilaisvinti iš bet kokios reklamos!
Žmogų turi formuoti ne reklama, ne žiniasklaida apskritai ir ne valdžios užsakytos socialinės virtualios technologijos, bet ypatinga globalaus integralaus ugdymo valdyba. Šiai valdybai turi būti perduotos visos ryšio priemonės, televizija, komunikacijos, švietimas ir ugdymas.
Išvada: 1. Pereiti prie tokio vartojimo, kuris būtinas normaliam egzistavimui – „kiekvienam pagal poreikius”. 2. Nutraukti bet kokią reklamą ir bet kokį gyventojų „apdorojimą“. 3. Visas ryšio priemones naudoti tik globalaus žmogaus ugdymui. 4. Naujomis globaliomis sąlygomis sukurti aukščiausią žmonijos ugdymo organą. 5. Sukurti žmonijos valdymo organą, besiremiantį globalios gamtos dėsniais.
Pastaba: Kabaloje yra daugybė medžiagos šiais klausimais, jų aiškinimas ir pagrindimas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio ištaisymas-1

„Ateities Visuomenės“ dėsniai

Norus reikia ne eksploatuoti, o taisyti

Uždavinio iškėlimas. Laisvasis pasaulio kritimas į daugybines krizes ir grėsmingas žemiškų išteklių (naftos, vandens ir t. t.) trūkumas lemia būtinybę pasaulio ekonomiką pakeisti saikingo vartojimo ekonomika.
Su šia išvada sutinka daugybė žmonių, įskaitant verslininkus, ekonomistus, politikus ir t. t. Tačiau niekas neįsivaizduoja, kaip žmonių visuomenė galėtų egzistuoti be konkurencijos, „kiekvienam pagal poreikius“ režimu. Dar sunkiau įsivaizduoti taikų, koordinuotą perėjimą prie pagrįstai saikingos gamybos ir vartojimo.
Ateities pasaulis pristatomas kaip saikingo vartojimo visuomenė, kuri tačiau bus sukurta iš nedaugelio po pasaulinio karo išlikusių žmonių. Ar egzistuoja galimybė šalims taikiai pereiti prie saikingo vartojimo praktikos?
Nuoseklaus pasaulinio perėjimo prie išmintingo vartojimo sprendimas.
Sukūrimas kritinės masės intelektualių žmonių, kurie suvokia, kad dabartinė sistema daugiau neveikia. Krizės vaidmuo (priežastis) – būtinumas žymiai padidinti kiekį žmonių, pasiruošusių sąmoningai ir blaiviai vertinti realias problemas.
Svarbiausias šio laikotarpio uždavinys – maksimaliai išplėsti žmonių, suvokiančių šią problemą, kiekį, aiškinant tikruosius mechanizmus, kurie veikia pasaulyje, kad jų požiūris į pasaulį būtų kiek tik įmanoma objektyvus ir konstruktyvus, paremtas teisingomis vertybėmis. Šio laikotarpio pabaiga – kada žmonių, teisingai suvokiančių žmonijos problemą, kiekis taps pakankamai didelis, kad padarytų apčiuopiamą poveikį visuomenei.
Teisingo vartojimo visuomenės modelio sukūrimas, užtikrinantis jos normalų vystymąsi. Modelis susideda iš ekonominės ir dvasinės dalies. Dvasinis vystymasis ir pripildymas turi kompensuoti žmogaus poreikį vystyti ekonomiką labiau nei būtina.
Modelio įgyvendinimas:
a. Tinklinės auklėjimo struktūros sukūrimas ir tobulinimas. Visuomenės mokymas gyventi pagal sukurtą pagrįsto vartojimo visuomenės modelį.
b. Betarpiškas įgyvendinimas
Svarbūs uždaviniai:
Šiandien esame pirmo etapo viduryje.
a. Vystymas tinklinės informacinės struktūros, siekiant aiškinti kritinę žmonijos būklę ir vienintelį ateities visuomenės modelį suaugusiems gyventojams. Vaikų integralaus auklėjimo principų, kaip būtinų, siekiant suformuoti jiems išlikimo naujomis (integralios) gamtos sąlygomis įgūdžius, aiškinimas.
b. Ekonominio modelio parengimas.
c. Dvasinio modelio parengimas.
d. Ekonominio ir dvasinio modelio integravimas į pasaulį per tinklinę struktūrą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų metas

Atėjo metas suaugti

Išėjimo iš krizės programa

Dabar rimtų ekonominių procesų metas. Prasideda nauja krizės banga ir tai iš pasaulinio elito reikalauja priimti sprendimus, kuriems jie nepasiruošę. Nes visiems teks pereiti prie riboto vartojimo.
Vartotojiškai visuomenei atėjo galas! Nėra Žemėje resursų beatodairiškam vystymuisi. Auksinis milijardas negali pasiūlyti savo gyvenimo lygmens ir savo idealų kitiems šešiems milijardams. Tuo jis savo atžvilgiu pažadina neapykantos ugnį ir norą jį apiplėšti.
Energijos resursų tolimesniam vartojimo didinimui gamtoje nėra, o atominės energijos palaipsniui teks atsisakyti. Mums nori nenori reikia nusiteikti „protingo“ (tiek, kiek būtina) vartojimo visuomenei. Būtina – reiškia „pakankamo egzistavimui“ dabartinėmis sąlygomis.
Dabartinis politinis bei politinis-ekonominis elitas teisino savo valdžios legitimumą, žadėdamas žmonėms vis aukštesnį vartojimo lygį. Būtent dėl šios priežasties ji negali pakeisti krypties iš „didinti vartojimą“ į „protingą vartojimą“.
Bet koks garsiai išsakytas sprendimas būtinai sukels aštrų konfliktą visuomenėje, o svarbiausia – nepasitikėjimą elitu, nes bet kokiu atveju visuomenė supras, kad pajamų augimo nebebus, kad mūsų laukia labai sunkūs laikai, beje, ilgam… Ir visuomeninė įtampa, kurios rezultatų nenuspėsi…
Reikalingas naujos vystymosi ideologijos atsiradimas, bet jau ne vartojimo kryptimi. Remiantis nauja ideologija, reikia auginti naująjį politinį elitą, kuriuo bus galima keisti sistemą.
Tačiau buvęs elitas nepasitrauks, jis priešinsis. Todėl reikia plačiai aiškinti mums atsiskleidžiančius ribotų gamtos organinių resursų bei integralios visuomenės objektyvius dėsnius. Tai padės gauti platų visuomenės palaikymą bei susidarys kritinė suinteresuotų žmonių masė.
Reikia išvystyti plačią visuomeninę diskusiją dėl objektyvios būtinybės egoistinį, vartotojišką visuomenės vystymą keisti globaliu ir integraliu vystymusi, išlaikant pusiausvyrą su gamta, t. y. imant iš jos tik tiek, kiek būtina normaliam kiekvieno žmogaus gyvenimui.
Nuo visuomeninio svarstymo intensyvumo priklauso, kaip greitai atsiras didelė žmonių grupė, kurie tardamiesi palaipsniui išsiaiškintų, kaip suformuoti visuomenę pagal naujus principus. O tai duos naujų valstybės, įmonių valdymo metodų supratimą, kaip suvienyti ideologinę ir valdymo schemas – išnagrinėti perėjimo prie naujojo valdymo bei paties valdymo koncepcijas.
Pastaba: Kaip patį „paprasčiausią“ vartojimo apribojimo pavyzdį galima pateikti reklamos − „prekybos variklio“ − pavyzdį. Reikia palaipsniui uždrausti reklamą, verčiančią žmones pirkti didžiulį kiekį visiškai jiems nereikalingų prekių – išskyrus tas, kurios visuomenės nustatytos kaip būtinos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Susieti vienu tinklu

Įsilieti į permainų procesą

Norus reikia ne eksploatuoti, o taisyti

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 1 pamoka

Mūsų akivaizdoje pasaulis labai sparčiai juda į priekį ir keičiasi. Tai rodo visi pastarojo laikotarpio ženklai, įvykiai Japonijoje, Šiaurės Afrikoje ir apskritai arabų šalyse. Mes dar nežinome, kaip tai paveiks mus visus, bet neabejotinai paveiks.
Žmonės, priimantys sprendimus, politikai, sociologai jau jaučia, kad pasaulis tapo visiškai „apvalus“ ir labai susijęs. Abipusis poveikis toks didelis, kad šalys dabar neatsiejamos viena nuo kitos. Niekas daugiau negalės daryti to, kas jam šaus į galvą, kaip anksčiau. Šiandien viskas priklauso nuo visų, todėl visiems teks rūpintis visais. Įvykiai, vykstantys bet kuriame pasaulio taške, svarbūs kiekvienam. Pasaulis pradeda svarstyti ir priimti šį faktą, ko dar nebuvo prieš 10-15 metų.
Iš to aiškėja Baal Sulamo žodžiai, parašyti straipsnyje „Kabalos mokslas ir jo esmė“: „Džiaugiuosi, kad gimiau šioje kartoje, kada jau galima atskleisti kabalos mokslą.“ Tūkstančius metų ji buvo paslėpta, ir būtent šioje kartoje, šią epochą ją galima atskleisti.
Kodėl? Kadangi mūsų laikais pasaulis jaučia visuotinį visų savo dalių, dar nesujungtų į vieną bendrą kūną, tarpusavio ryšį. Tai kol kas atskiros dalys, kurios jaučia save kaip vis labiau atsietas, prideramai nesusijungusias tarp savęs, harmoningai nesąveikaujančias, – ir čia juntamos krizės.
Jei toks procesas vyktų mūsų kūne, tai prilygtų ligai arba net mirčiai, priklausomai nuo to, kaip aštriai pasireikštų organų atskirtis. Ir priešingai, kūno sveikata priklauso nuo visos jo sistemos bendro darbo harmonijos ir darnos. Tas pats galioja bet kuriam mechanizmui, bet kuriai mašinai, žmonijai ir visatai.
Ir štai dabar matome „automobilį“, ruoštą per tūkstančius savo vystymosi metų. Jo dalys susiformavo ir augo atskirai, susidurdavo, kovodavo viena su kita, – ir staiga pasiekė naują lygį, kur egzistuoti gali tik visoms susivienijus.
Dėl to ir džiaugiasi Baal Sulamas. Juk kabala – tai dalių suvienijimo į bendrą sistemą, idant jos visos susivienytų bendroje harmonijoje, mokslas.
„Ko ten bijoti? – mes mąstome. – Kaip nors susijungsime.“ Tačiau viršutiniuose valdžios sluoksniuose žmonės mato, kad taip nėra. Mes tiesiog nežinome, kaip tai padaryti.
Didieji septynetai, didieji dvidešimtukai susirenka konferencijose ir negali priimti jokio bendro sprendimo. Jie iš tikrųjų nori susitarti – juk jiems reikia valdyti, viešpatauti, o priemonės tam išnaudotos. Pasaulis tapo nenuspėjamas, politinės ir ekonominės programos neįgyvendinamos. Mes tik bandome gesinti problemų ugnį, tačiau jos vis tiek užsiliepsnoja, virsdamos viena daugialype krize.
Šiandien jau niekam nėra paslaptis, kad žmogus konfliktuoja su savimi. Aštrėja šeimos ir auklėjimo krizė, plinta depresija, pagimdydama daugelį medicininių ir socialinių problemų, ekonominė krizė nenori baigtis ir užplūsta vėl ir vėl. Visa tai – tik dalis pasaulinių problemų, kurių nė vienos negalime išspręsti.
O prieš keletą mėnesių atskleistas naujas reiškinys: įvykiai prasideda vienoje šalyje ir persimeta į kitas, plinta kaip virusas, ir niekaip negalime to sustabdyti. Atrodo, dar vakar diktatorius tvirtai laikė valdžią, o šiandien jau tapo bejėgis.
Ši banga gali nusiristi per visą pasaulį, kas žino, kokie režimai po jos išliks?
Nenuspėjamas pasaulis – labai pavojingas dalykas. Jeigu norime suprasti, kaip padaryti tvarką globaliame pasaulyje, kurio visos dalys integraliai tarpusavyje susijusios, turime pakilti į aukštesnę nei pats pasaulis pakopą.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 1-osios pamokos kongrese „WE“ Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilk auščiau problemos, kad ją išspręstum

To dar nebuvo

Stichinių nelaimių pamokos

Video klipas rusų k.

Stebėdami stichines nelaimes nematome jų tikrosios priežasties. Mums suprantami geologiniai ir ekologiniai veiksniai, negyvosios gamtos reiškiniai, bet kas valdo negyvąjį lygmenį? „Gamtos dėsniai,“ – sakome mes. Bet tai ne atsakymas.
Vis dėlto kokia šių reiškinių priežastis? Mums pasakoja apie gamtos procesų cikliškumą, neva tai tikrai kažką paaiškina. Iš tiesų išsisukinėjame nuo atsakymo dangstydamiesi raminančiomis formuluotėmis.
Bet žmogaus tai nenuramina, nes šitaip jis problemos neišsprendžiama, ir jau kitą akimirką šioji gali grįžti atgalios. Be to, net ir negrįžusi ji vis tiek lieka neištaisyta ir graso virsianti kitos rūšies nelaimėmis.
Esmė ne ta, kas ir kur sprogs ar užplūs. Visą pasaulį nuolat drebina kasdien auganti amplitudė. Savo akimis regime šių vis skaudžiau ir netikėčiau pasireiškiančių sukrėtimų greitį ir galią.
Reikia suprasti, kad tai turi priežastį – mūsų ir gamtos disbalansas. Esame globalioje, holistinėje, vieningoje sistemoje. Joje viskas vieninga, todėl neturime kitos išeities – privalome žiūrėti į save, kaip į visiškai tarpusavyje susijusius. Globalioje, integralioje sistemoje veikia dėsnis, pagal kurį kiekvienas daro įtaką visiems.
Todėl šiandien Žemės rutulyje turime nustatyti savo elgesio taisykles. Jeigu negalime pakeisti žmogaus prigimties, padarykime bent tai, kas mūsų jėgoms. Tarp šalių, tautų ir įvairių organizacijų reikia nustatyti bendradarbiavimo, abipusiškumo, nusileidimo tarpusavyje įstatymus, be kurių sistema negali egzistuoti.
Pirmąjį žingsnį tokių įstatymų laikymuisi suformulavo Hilelis: „Nedaryk kitam to, ko pats nekenti“. Pirmiausia stenkis nepakenkti kitam. Tenkinkis tuo, ką turi, nesikėsink į kito turtą, laisvę ar gyvybę.
Nesižvalgyk į kitus, pasitenkink turimu – tai pirmoji sąlyga. Šitai dar ne susijungimas, bet jau nebetrukdai kitiems, nebekenki. Nors dar nenukreipei sistemos į gėrį, bet užtat nebenaudoji jos blogai.
Tiesa, šiandien žmogus šito negali. Todėl turime užsiimti bendru visos žmonijos ugdymu. Kiekvienas turi pajausti gyvenąs globaliame, integraliame pasaulyje, turi pats sau išaiškinti, ką tai reiškia. O šitai reiškia, kad paprasčiausiai negaliu tikėtis asmeninės naudos kito sąskaita. Tai nerealu, neįgyvendinama.
Kiekvieną šalį, kiekvieną tautą turime įpareigoti atsisakyti jėgos metodų ir net panaikinti sienas, nenaudoti prievartos kitų atžvilgiu, neišnaudoti vieniems kitų. Tai minimali programa: nebūtina daryti malonių, bet kiekvienas bent jau supras, jog jeigu kenkia kitam – šitai bumerangu grįžta atgal, ir galų gale jis kenkia pats sau.
Tokios normos turi būti įteisintos įstatymais, taip pat reikia aiškinamojo darbo ir ugdymo. Baal Sulamas apie tai rašo „Darbuose apie paskutiniąją kartą“. Ir šituo rūpintis turi pasaulinė vyriausybė, o ne JTO, kuri neturi realios galios ir yra panaši į turgų, kur visi puikuojasi vieni priešais kitus.
Reikia būtent bendros, turinčios realią galią vyriausybės. Jeigu kas nors nenori su ja bendradarbiauti – jam turi būti taikomos sankcijos: „Nenorite paisyti bendradarbiavimo įstatymo? Tuomet atjunkime jus nuo sistemos. Pažiūrėsime, kaip jausitės globaliame pasaulyje su užsuktais čiaupais“. Juk jokia šalis, jokia tauta negali gyvuoti atskirai nuo kitų.

Iš 2011 kovo 14 d. pamokos „Globalizacija – gyvenimas integraliame (vieningame) pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Eskalatoriumi – Aukštesniųjų pasaulių pakopomis

Gamtos dėsnių neapeisi!

Pamąstymai krizės tema

Klausimas iš Japonijos: Koks turi būti mūsų vidinis darbas ekstremaliose situacijose? Kol žiūriu pamoką, požeminiai smūgiai nesiliauja.
Atsakymas: Šiomis dienomis turime dar labiau susitelkti į vienybę ir būti tikri, kad būtent dėl vidinių pastangų galėsime išvengti panašių katastrofų pasaulyje – Japonijoje ir visuose regionuose, kur žmonės dabar kenčia.
Kodėl jie kenčia? Kodėl išsitaisymo link neina teisingu keliu? Kodėl nepabunda ir neišeina į gatves su šūkiais: „Mesijas dabar!“? Kitaip tariant, kodėl jie nereikalauja ištaisymo, permainų, naujos būsenos? Kodėl vietoj to ragina keisti vyriausybę? Kaip jiems tai padės? Niekam nuo to geriau nebus, net jeigu pasitrauks Libijos diktatorius. Susidariusį atotrūkį užpildys islamo radikalizmas ar dar kažkas, tačiau tai tebus akla psichologinė kompensacija. Iš tikrųjų žmonėms nebus geriau. Tai kančių kelias.
Pastaruoju metu pasaulis sparčiai ginkluojasi. Vėl atnaujiname nutrūkusias lenktynes, tarsi norėdami pasverti jėgas. Kokia kvailystė pyktis it mažiems vaikams! Bet pažvelk, kiek tai atima jėgų ir išteklių.
Galiausiai viskas priklauso nuo mūsų, nuo visų mūsų draugų visame pasaulyje, gavusių impulsą taisytis. Patys turime susijungti viduje, pajausti save kaip vieną visumą. Tada norėdami sutelkti draugėn visą pasaulį padėsime ir kitiems priartėti. Juk jie mūsų pasyvioji dalis, jie savo jėgomis nesugeba priartėti, kol nesuteiksime jiems galimybės užmegzti su mumis ryšį.
Gavęs prabudimą, tašką širdyje, žmogus ateis pas mus ir prisijungs prie visų tų, kurie aktyvina ir greitina vystymąsi, adaptuodamas savo darbo tempą prie naujų rešimot atsiradimo tempo. Tada jokios jėgos, jokie cunamiai, revoliucijos, karai ir kt., neprivers judėti neigiama forma.
Viskas priklauso nuo mūsų pastangų, nuo to, kokiu mastu veikiame, kad susijungtume. Pasaulis neturi kito sprendimo.

Iš 2011 m. kovo 13 d. pamokos 4 dalies, „Ekologinė problema ir jos sprendimų kelias“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvengti gamtos smūgių

Žinoti – reiškia duoti

Sujungti vienu tinklu

Klausimas: Olandijoje yra kelios dešimtys žmonių, kurie rengiasi dalyvauti Europos kongrese Berlyne. Daugeliui žmonių tai bus pirmasis kongresas ir kai kurie dar neįsisąmonino kongreso tikslo ir kodėl būtina į jį atvykti. Kaip juos paruošti kongresui?
Atsakymas: Europiečiai turi suprasti, kad jų žemynas yra pačioje pavojingiausioje situacijoje palyginus su visais kitais. Lyginant su visu pasauliu, Europa susiduria su pačia didžiausia ir rimčiausia problema. Jei ji sprogs, gali kilti trečiasis pasaulinis karas.
Būtent dėl to, kad europiečiai nusprendė susivienyti, tačiau, kita vertus, šis susijungimas  egoistinis, tad padėtis Europoje itin rizikinga. Jeigu vienas egoistas nuo kito atsiskiria siena, tai jie vis dar kažkaip gali per šią sieną palaikyti ryšius pagal nustatytas taisykles.
Bet jeigu nėra jokių formalių ryšių ir visi išeina į bendrą rinką su bendra ekonomika ir su ta daugybe Europoje egzistuojančių problemų, tai aš nematau čia jokios galimybės taikiai gyventi ir klestėti.
Kaip tai įmanoma? Tai prieštarautų gamtos dėsniams. Europos laukia vis rimtesnės problemos, jei europiečiai nesiims reikiamų priemonių savo egoizmui ištaisyti. Jie pastatė save į tokią padėtį, kad tiesiog neturi pasirinkimo.
Būtent Europa dabar tarnauja kaip eksperimentinė labaratorija kabalos metodikai realizuoti, nes panorėjo susijungti remdamasi egoistine nauda. Ir nūnai, diena iš dienos jai teks atskleisti, kad tai pats baisiausias blogis, pats blogiausias galimas pasirinkimas.
Todėl europiečiai turi atvykti į kongresą ir mes visi kartu susijungsime, pritraukdami Aukštesniąją jėgą ir norėdami, kad ji paveiktų šią žemės dalį ir ją ištaisytų. Kitaip, ji gali atnešti kančias visam pasauliui ir tai taps mūsų bendra problema. Aš kreipiuosi į jus viso mūsų pasaulinio kli vardu, mes privalome tai atlikti.
Europa – tai pati problemiškiausia vieta pasaulyje, su visomis jos griūvančiomis šalimis ir bendra valiuta. Aš nematau jokių geros ateities požymių. Nors Europa turi labai gerą pagrindą, tačiau santykiai tarp visų šalių yra tokie, kad būtent tas galingas tenai glūdintis potencialas ir sukels didžiulį sprogimą.
Ir be socialinių problemų mūsų laukia dar gamtos katastrofos, prieš kurias esame visiškai bejėgiai. Klimato problemos vis stiprėja, o Europa visiškai priklausoma nuo Atlanto vandenyno ir iš visų pusių pažeidžiama. Tai didžiulė problema. Žmonija neturi jėgų ir metodų kovoti su tokiomis situacijomis, kurios dabar kyla Europoje, – čia galima pritaikyti tik kabalos metodą.
Mūsų uždavinys vienas – paskleisti šios metodikos žinias visiems ir ją realizuoti. Tad laukiu visų Jūsų Berlyno kongrese! Man daugiau nėra ką pridurti.

Iš 2011 m. sausio 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susitiksime Berlyne!

Berlyno kongresas

Kur pasuks Europa?