Pateikti įrašai priklausantys Krizės sprendimas kategorijai.


Krizė: ieškant išeities

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Pokalbis prieš kongresą
Šiandien palaipsniui suvokiame savo gyvenimą kaip ydingą ir vadiname jį „krize“. Dar negalvojame, kad ši krizė visuotinė, kad ji apima visas mūsų žmogiškojo egzistavimo sferas. Neapibendriname jos, nesuvedame visų atskirų krizių į vieną: šeimos krizės, auklėjimo krizės, kultūros krizės, mokslo krizės, bendravimo krizės, o svarbiausia, tų krizių, kurios kelia grėsmę mūsų egzistavimui, – finansinės, ekonominės ir ekologinės. Iš tikrųjų visos šios krizės – viena ir ta pati krizė.
Apskritai žodžio „krizė“ tikroji reikšmė reiškia „gimimą, gimdymą“. Senovės hebrajų ir aramėjų kalbose ši sąvoka reiškia tą patį – guolį, ant kurio moteris gimdo. Senovėje buvo ypatingi gimdymui skirti akmenys, ant kurių moterys gimdė padedamos pribuvėjų. Tokia vieta ir buvo vadinama „krize“. Daugelyje kalbų ši sąvoka yra gimimo simbolis ir verčiama kaip „tam tikras kažko naujo gimimas“.
Vadinasi, mums reikia į tai žiūrėti ne taip, kaip žiūri tie, kurie nori  vis daugiau ir daugiau gauti iš šio pasaulio, kurie kol kas dar veikia automatiškai, kaip neprotingi egoistai. Juk daugelis mano, kad mums dabar reikia kažką ištaisyti, tiesiog ištaisyti krizę, ir viskas bus kaip buvę.
Tik pastaruoju metu tokių žmonių lieka vis mažiau. Be to, matome, kad tai vyksta labai greitai: po penkerių krizės metų jau paaiškėja, kad ji vyksta ne šiaip sau ir nepraeis palaipsniui, savaime. Dabar jau kalbama apie tai, kad jai ištaisyti prireiks dvidešimties metų – tarytum vis tik galima būtų kažką ištaisyti senaisiais metodais. Mažų mažiausiai, šiandien jau yra aišku, kad krizė nesibaigs šiais arba kitais metais.
Pagal kabalos mokslą, krizė tęsis. Ji vystysis, gilės. Mes prieisime tokių būsenų, kurios šiandien atrodo visai neįtikėtinos: kai žmonės pavirs tiesiog žvėrimis, kai jiems bus įprasta prarasti žmogiškąjį pavidalą, priimti tokius įstatymus, tokias taisykles, tokias normas, kurios dvidešimtajame amžiuje atrodė nežmoniškos, esančios žemiau žmogaus lygmens. Įsigalėjusios normos bus užgniaužtos mūsų besivystančio egoizmo ir, apskritai, palaipsniui leisimės iki gyvūninio lygmens.
Gali vykti ir karai. Matome, kaip dabar tai vyksta pasaulyje: staiga, neaišku kodėl, „užsiplieskia“ įvairiausi regionai, šalys ir prasideda kažkokie neaiškūs reiškiniai, be to, niekas nežino jų tikrųjų priežasčių. Apskritai šios priežastys buvo visada, bet jos likdavo kažkur gelmėje ir nebuvo tokios akivaizdžios arba, mažų mažiausiai, tokios aštrios, kad galėtų sukelti tokias problemas, kokios, pavyzdžiui, kilo Sirijoje arba Libijoje. Tai tik socialinės-politinės priežastys.
Be to, yra ekonominės priežastys, labai labai gilios, nes egoizmas visų pirma pasireiškia ekonomikoje. Ekonomika atspindi mūsų tarpusavio ryšius: kas kiek kam ir kaip duoda bei gauna. Todėl ekonomika, visų pirma, mums parodo, kaip smarkiai sistema tapo nebevaldoma. Mes visiškai nesuprantame, kokie dėsniai šiandien mus valdo, nes pasaulis įžengia į naują pakopą. Savo raidos skalėje jis praėjo egoistinę stadiją ir pasiekė tam tikrą ribą. Nuo šiol mes turėtume, kaip tikėjosi Baal Sulamas jau XX a. pradžioje, atskleisdami kabalos mokslą imti suvokti, kad reikia vis labiau vienytis.
Iš esmės tos pačios prielaidos buvo ir Rusijoje socialistinės revoliucijos metu. Visa tai – tam tikro vidinio žmogaus postūmio prie naujos socialinės tvarkos pasireiškimas. Galiausiai, žinoma, nieko neišėjo. Baal Sulamas, kaip žinote, labai tikėjosi, kad Rusijoje, Lenkijoje bei kitose šalyse revoliucijos vyks kitaip – tai bus ne šiaip sau valdžios paėmimas ir naujos egoistinės tvarkos, naujos vyriausybės suformavimas. Pirmasis pasaulinis karas buvo kaip trigeris, kaip pirmasis „spragtelėjimas“, impulsas, skirtas tam, kad pasaulis pradėtų keistis.
Todėl kabalos moksle sakoma, kad jeigu žmonės nesugebės suprasti, kad vystymasis turi vykti vienijantis virš egoizmo, kuris šiandien yra mumyse, ir jei nesieksime vienijimosi darbo, tai ir toliau pasaulis bus vis nesuprantamesnis.
Juk Gamta, kuri tūkstančius metų reiškėsi mumyse, mūsų viduje, kiekviename iš mūsų ir visuose kartu, nuolatos mus egoistiškai kėlė aukštyn. Vedini savo egoizmo mes vystėme mokslą, techniką, prekybą, įvairias socialines sąveikas, keitėme visuomenę, nuo vienos formacijos pereidavome prie kitos…
Galiausiai egoizmas išaugo iki savo galutinių ribų ir tapo visuotinis. Kodėl? Todėl, kad progresuodama Gamta apnuogino visą šį egoizmą, išaugino jį mumyse iki visuotinės, globalios, visiškos tarpusavio priklausomybės būsenos. Atitinkamai mes taip pat turime tapti „visuma“ , t.  y. susivienyti į vieną visumą. O šito nedarome.
Šiuo atveju pasireiškia ne šiaip kažkokia netvarka, o mūsų vidinės, visuomeninės, politinės, ekonominės santvarkos, visko, kas yra, esminis skirtumas nuo tos sistemos, tos schemos, kurią Gamta mums dabar iškelia. Juk sistema ima reikštis jau ne vien kaip vis labiau egoistiška, o egoistiškai susaistyta, ir joje jau ima formuotis įvairūs altruistiniai ryšiai tarp mūsų. Vis dėlto mes esame absoliučiai priešingi.
Taip susidaro dviejų sistemų sluoksniai: vidinė sistema, Gamta, kuri vis labiau reiškiasi kaip altruistinė, integrali, arba analoginė, o mes esame egoistinių tarpusavio ryšių sistemoje, kurią formavome tūkstančius metų.
Taigi Gamta tai sukėlė mumyse, bet dabar ji pasikeitė ir sparčiai keičiasi toliau. Iš esmės tai Kūrėjas, t. y. integrali tarpusavio ryšių sistema, kuri vis stipriau ima reikštis mūsų visuomenės, civilizacijos viduje.
Ši būsena – dviejų sistemų priešprieša – pilna pavojų ir visiškai mums nesuprantama. Todėl nė vienas iš dabartinių veikėjų, nei mokslininkai, nei technologai, nei politologai, nei sociologai, nei politikai, nei ekonomistai, nei finansininkai – niekas nesupranta, kaip reikia valdyti sistemą.
Tai pati didžiausia problema. Visada mes valdėme augantį egoizmą, nukreipdami jį įvairiausiomis kryptimis, į įvairias sferas. Tas, kuris bus didesnis egoistas, sumanesnis, tas ir laimės. Mes bandėme daryti tai ir kitaip – pavyzdžiui, keldami socialistinę revoliuciją. Deja, tuomet nebuvo liaudies suvienijimo metodikos ir todėl egoistai paėmė valdžią, ėmė valdyti vien altruistiniais, socialistiniais šūkiais, bet iš esmės pagal tą pačią egoistinę sistemą. Galiausiai nieko iš to neišėjo – atvirkščiai, tapo tik blogiau.
O pasaulis tuo tarpu keliaus toliau neaišku kaip, kol neaptiks, kad yra perėjimo nuo egoistinės sistemos, kurioje yra visa žemiškoji civilizacija, prie altruistinės integralios sistemos metodika. Vadinasi, mums reikia tai išsiaiškinti ir apie tai papasakoti kitiems.

Iš 2013 m. birželio 12 d. pokalbio prieš Krasnojarsko kongresą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip spręsti kylančias problemas?

Krizė – ne ekonominė, o ideologinė

Krizė – perėjimo į naują visuomenę taškas

Komentarų nėra

Valstybės silpsta

Ekonomika ir pinigai, Krizės sprendimas

Nuomonė: Ekonominė tarpusavio priklausomybė yra didelė. Grėsmės, su kuriomis susiduria tautos, internacionalinės: klimato pokyčiai,  pandemijos, terorizmas, ginklų platinimas ir migracija. Kapitalo mobilumas, tarptautiniai tiekimo kanalai ir socialiniai tinklai naikina valstybių galią.
Tikrovė stumia bendradarbiauti, JAV atsisako pasaulinio žandaro vaidmens. Europoje, kur siekiant išgelbėti eurą reikalingas drastiškas integracijos žingsnis, vyksta nacionalinių ir virš nacionalinių tendencijų kova, euro krizė pažadino nacionalizmo vaiduoklį.  Amerika, susidūrusi su Kinijos ir uždaros Rusijos iššūkiais, pavargo nuo internacionalizmo.
Vienpolis pasaulis užleido vietą savarankiškos supervalstybės epochai.  Tarpusavio priklausomybė neišvengiama ir didžiulėms, ir  mažoms valstybėms – globalizacija lieka dienos realija.  Maža to, valstybinės valdžios silpimo ir nevalstybinių žaidėjų stiprėjimo procesas tapo dar intensyvesnis.
Europa priversta veikti kaip viena visuma, bet valstybinio suvereniteto kaina išaugo. Tačiau jei suverenitetą suprantame kaip gebėjimą veikti, tai šis gebėjimas vis labiau suvaržytas. Pasenusi pasaulinė tvarka turi būti pakeista nauja tvarka, kai būtų laikomasi ir bendrųjų, ir nacionalinių tikslų.
Komentaras: Suderinti visus šiuolaikinės visuomenės ir Gamtos reikalavimus – įmanoma tik ištaisant žmogaus prigimtį ir tarpusavio santykius. Sujungti šias priešingybes įmanoma tik pakilus aukščiau mūsų prigimties, kad ir kaip neįmanoma tai atrodo, bet žmonija pirmą kartą istorijoje sąmoningai pereidinėja iš gyvūninės egzistavimo pakopos (prigimtinės, egoistinės) į Žmogaus pakopą – sąmoningą altruistinį elgesį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Ekonomistai turi atsisakyti įprastų teorijų

Optimalioji ekonomika

Komentarų nėra

Pažanga, stumianti atgal

Egoizmo vystymasis, Krizės sprendimas

Šiomis dienomis Kūrėjas specialiai teikia visam pasauliui „pakibimo ore“ pojūtį: žmogus nežino, ko tikėtis, kas bus. Staiga pakyla potvynis Europoje, taifūnas Amerikoje, o kur dar gaisrai, masinės žudynės! Visą pasaulį drebina arabiškasis pavasaris, turkiškasis pavasaris, neramumai Sirijoje, Libane, Egipte. Ir visa tai vyksta dabar, kai su esamomis technologijomis ir galimybėmis galėtume išspręsti bet kokias materialias problemas ir paversti žemę rojaus sodu!
Visi tai žino: politikai, mokslininkai, sociologai. Pasiekėme tokį vystymosi lygmenį, kai galime lengvai aprūpinti visus žemės gyventojus viskuo, kas būtina: maistu, apranga. Visi rūpesčiai įveikiami, išskyrus žmogaus – jis vienintelis, kurį reikia ištaisyti.
Juk dabar galime apsirūpinti visomis materialiomis gėrybėmis, išspręsti visas problemas, tačiau pusė žmonijos miršta badu, o kita pusė serga depresija ir netenka noro gyventi, kaip, sakykim, Europoje, kur netrūksta maisto, bet apstu kitų problemų.
Mus gali išgelbėti vienintelis dalykas –  žmogaus prigimties pakeitimas. Visi turime tai suprasti ir išsikelti kaip svarbiausią tikslą. Nėra kitos išeities: niekur nieko nepasieksime, kol nepasirūpinsime savo prigimties pakeitimu. Tai turi būti aišku kiekvienam, o pirmiausiai – mums, studijuojantiems kabalą.
Galime liautis taisyti padėtį kitais būdais: sėkmė apsirūpinant maistu, drabužiais, sunkiosios ir lengvosios pramonės, aukštųjų technologijų pasiekimai nepagerins mūsų padėties. Technologijomis galime kurti tiesiog stebuklus, tačiau nepajėgiame jų panaudoti žmonijos labui.
Mes galėsime sukurti vaistus nuo bet kokių ligų. Jau dabar yra daug kartų už šiuo metu naudojamus geresnių vaistų nuo vėžio, inkstų ir širdies ligų, bet jų neapsimoka gaminti, todėl jie nepatenka į rinką. Žymiai naudingiau gaminti kuo daugiau brangios, sudėtingos aparatūros, kad reikėtų kuo daugiau medikų – tam išplėtota pramonė. Sveikatos apsaugos sistema – tiesiog fabrikas.
Todėl nieko negalėsime sutvarkyti, kol neištaisysime žmogaus prigimties. Reikia nukreipti tam visas jėgas, tada pasiseks. Kitaip nieko neišeis.
Man neseniai sulūžo beveik naujas spausdintuvas – tespėjau juo išsispausdinti daugiausiai 50 lapų. Daiktus tyčia gamina taip, kad jie tuoj pat sugestų, ir mes būtume priversti pirkti naujų. Mūsų prigimtis verčia veikti išvirkščiai: lyg ir vystosi technologijos, techninė pažanga, o susumavus – visomis kryptimis riedame atgal. Visa tam, kad suvoktume savo blogį.
Todėl nesistebėkime, kad mes ir mūsų vaikai neturime saugumo, geros, malonios aplinkos. Galiausiai, sulauksime, laiko, kai nebus įmanoma nuspėti, kas įvyks po akimirkos, tiesiog pavirsime iš baimės drebančiais kiškučiais: iš ryto galvosime, kaip išgyventi iki vakaro, o naktį – kaip sulaukti ryto.
Gaila, bet neįmanoma be baimės. Juk jei esu egoistas, mane veikia tik baimė. Egzistuoja tūkstančiai baimės rūšių: gera ar bloga, šio pasaulio ar būsimo, baimė nepasiekti Kūrėjo, nemokėti Jo pagauti ar nemokėti Jam duoti. Bet kuriuo atveju, baimė –  pats veiksmingiausias stimulas. Baimė nepasiekti, ko norime, t. y. noro išvestinė. Aš noriu pasiekti kokį nors tikslą ir bijau, kad nepavyks, t. y. išeina baimė dėl baimės – tai jau tikrai varantis motyvas, vadinamasis „virpulys“.

Iš 2013 m. birželio 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Uraganas „Sandy”: kam ir kodėl?

Išjausti visas pasaulio baimes

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Komentarų nėra

Nedidelis daržas galės pamaitinti visus

Ekonomika ir pinigai, Krizės sprendimas

Pranešimas. Šiuolaikinis žemės ūkis paseno, netgi kalbant ir apie genetiškai modifikuotas kultūras. Kompanijos Pronutria projektas leis gaminti didelį kiekį baltyminio maisto nedideliame žemės plote, gaminti saugius, aukštos kokybės produktus, darant minimalų poveikį aplinkai. Kaip žaliava panaudojama saulės šviesa, anglies dioksidas, azotas ir vanduo.
Įvairaus tipo baltyminį koncentratą gaminančius fabrikus galima statyti skirtinguose planetos kampeliuose – jie bus panašūs į šiuolaikines saulės jėgaines: eilės blokų, kuriuose vystosi fotosintezę vykdančios, įvairiausias medžiagas gaminančios ląstelės.
Komentaras. Krizė vyksta šalyse, kurių gyventojams netrūksta maisto, kurie iš esmės nebadauja! Technologiškai galima išspręsti visas šiuolaikines žmonijos problemas, bet praktiškai neįmanoma išspęsti nė vienos, kol neištaisysime žmogaus, kad jis liautųsi siekęs slopinti kitus, atvirkščiai, kad siektų remti kitus kaip savo vaikus.
Kol egoistinė žmogaus prigimtis (jo savybė slopinti) nepasikeis, priešpriešos su Gamta (savybe duoti ir mylėti) krizė tik plėsis. Ši krizė neleis išspręsti nė vienos iš mūsų problemų. Pavyzdžiui, esant visa ko gausai pasaulyje, pusė žmonijos mirs nuo bado.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomistai turi atsisakyti įprastų teorijų

Ką reiškia gerovė?

Komentarų nėra

Esminis 99 proc. skirtumas

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas, Platinimas

Klausimas: Kuo vis dėlto skiriasi vidinis 99 proc. gyventojų darbas nuo 1 proc. gyventojų, kurie siekia vidinio tobulėjimo, darbo?  Koks yra esminis skirtumas?
Atsakymas: Skirtumas tas, kad 99 proc. žmonijos neturi galimybės surasti ir realizuoti integralaus susijungimo metodikos.
Tik tie, kurie turi vidinį postūmį to link, trokšta pažinti šią metodiką, ją išmokti, atskleisti sau integraliąją sistemą. Tai – mūsų studentai, visų tautų ir rasių atstovai, gyvenantys visuose kontinentuose. Įsisąmonindami integralaus vienijimosi metodiką šie žmonės pradeda suprasti, kad prieš juos stovi didžiulis uždavinys – išmokyti jos visą pasaulį.
Ir ne tik išmokyti, ne tik papasakoti kažkokiuose straipsniuose ar knygose, – mes privalome būti ir auklėtojais, ir švietėjais, ir lektoriais, ir organizatoriais. Niekas, išskyrus mus, to padaryti negalės, nes mes suvokiame šią sistemą, ją jaučiame, stebime, matome ir todėl galime į ją atvesti ir pagal ją pertvarkyti visą žmonijos bendruomenę.
Jeigu dabar pradėsime išsigalvoti kažkokius naujus pasaulio dėsnius, tai tiesiog susidursime su baisiausiu gamtos pasipriešinimu. Anksčiau mes praktiškai nejautėme gamtos pasipriešinimo. Dabartinė krizė – tai „pirmoji kregždutė“. Tiesa, 1929 metais JAV buvo apėmusi ekonominė krizė, bet ne tokia gili.
Reikalas tas, kad dabar prasideda mūsų ir gamtos priešprieša. Susiduria dvi priešingos sistemos: egoistinė linijinė sistema ir integralioji, apvali gamtos sistema. Tai visiškai skirtingos sistemos! Ir todėl mes nuolat jausime didžiulius smūgius, nesėkmes. Kad ir kaip stengtumėmės ir toliau vystytis egoistiškai, mes vien tik alinsime save, savo jėgas, atsargas, galimybes tol, kol degraduosime į primityvųjį lygmenį – galime prieiti ir prie to.
Iš esmės, gamtos požiūriu, nėra svarbu, kokiu būdu ateisime prie integracijos; svarbiausia, kad taptume panašūs į gamtą. Jeigu būsime pasiruošę integracijai tik išoriškai, o mūsų egoizmas liks pirmykštės būsenos, tai mes vėl tapsime urviniais žmonėmis. Natūralu, kad vietoje septynių milijardų visoje planetoje liks, tarkime, septyni milijonai ar net mažiau žmonių – gamtos požiūriu tai neturi reikšmės. Svarbiausia tai, kad turi būti laikomasi panašumo su gamta dėsnio, sistemų atitikimo dėsnio. Tai išplaukia iš mūsų kabalistinių savęs tyrinėjimų, leidžiančių matyti visą šią sistemą.
Tikiuosi, kad mes sugebėsime išaiškinti tai žmonėms anksčiau, nei jie, pasijutę bejėgiai, atsidūrę aklavietėje, negalintys nieko daugiau padaryti, nukryps į karus ir ginčus. Kad ir kiek rinktųsi visi įmanomi tarptautiniai „G“ (aštuntukai, dvidešimtukai ir t. t.), tačiau iš visų jų susirinkimų išeina tik karališkas priėmimas, ir ne daugiau. O juk palaipsniui tai gali privesti prie siaubingų pasekmių.

Iš pokalbio apie integralų auklėjimą, 2012 m. gegužės 29 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikalinga kabala masėms?

Pasauliui reikia mūsų

Lemiami metai

Komentarų nėra

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Vienybė, susijungimas turi didžiausią vertę. Susijungę išspręsime visas problemas. Jei nesusijungsime, jokie mūsų veiksmai nepadės ištaisyti padėties.
Iš esmės, tai labai paprastas principas, tačiau jis žmonėms nesuvokiamas ir nepriimamas tiesiogiai, o įsisavinamas per pratimus, žaidimus. Svarbiausia, leisti Šviesai veikti, kad Ji apie tai papasakotų žmogui pojūčiais, kuriuos jam sužadina.
Tada žmogus pats supras, kad tai tiesa. Kodėl staiga nuomonė pasikeitė? – Jis pradėjo jausti, kad būtent tokiu būdu viskas gali susitvarkyti, ir ne kitaip.
Pažiūrėkite, kaip beprotiškai elgiasi pasaulis, kai iš visų jėgų bando išsilaikyti ant senų sistemų, kurios jau griūva. Viskas žlunga. Būklė yra tūkstančius kartų blogesnė nei ją rodo paprastam žmogui, ir net blogesnė nei jaučia informuoti valdžios atstovai.
Tarytum stovime viduryje vandenyno ant plausto, kuris kiaurai perpuvo, o mes apie tai nežinome! Iš visų pusių mus apsupo rykliai, o virvės, laikančios plaustą, bet kurią akimirką gali trūkti, ir atsidursime vandens sūkuryje.
Toks pojūtis kyla, kai žiūri į šiandienos pasaulį. Bet žmonės nieko negali padaryti. Jie negali patys atskleisti, kad tik susijungus galima išspręsti problemas: juk tai jau aukštesnis, dvasinis principas. Todėl mes bandome jį perduoti pasauliui per seminarus, svarstymus, žaidimus, visą savo veiklą.

Iš 2012 m. birželio 29 d. pokalbio bendrais klausimais

Daugiau šia tema skaitykite:

Pjesė, virstanti gyvenimu

Be pasipriešinimo

Į vienybę – taikiuoju keliu

Komentarų nėra

Kaip spręsti kylančias problemas?

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Nuomonė (Viktoras Kuvaldinas, istorijos mokslų daktaras, profesorius): Amžiaus pabaigoje išryškėjo, kad globalioms žmonijos problemoms spręsti netinka ribotos valstybinės sprendimo priemonės.
Visi tapome dalyviais ir liudininkais to, kaip pasaulis tampa vieningas, kaip jame viskas tampa tarpusavyje susiję, priklausoma, kaip globalios sistemos jame sutvirtina anksčiau atskirus fragmentus. Faktiškai kalbama apie globalios visuomenės – „megavisuomenės“ sukūrimą.
Globaliosios visuomenės tyrimas reikalauja atitinkamų analitinių instrumentų: suvokimo, kategorijų, kalbos. Informacinė revoliucija keičia visuomenės organizavimo principus. Vertikaliuosius hierarchinius ryšius keičia horizontalieji, kuriuos savo noru pasirenka ir užmezga patys žmonės.
Tai pakeis mūsų supratimą apie sociumą, pilietybę, teisę, politinę valdžią, tarptautinius santykius, kuriais remiantis yra kuriamas visuomenės gyvenimas. Tai negali neveikti tų, kurie kontroliuoja išteklius ir priima sprendimus.
Politinės struktūros, valstybinės institucijos, valdymo sistemos – koordinavimo, kontrolės, valdymo priemonės – globalėjančiame pasaulyje tampa neefektyvios. Globalizacijos procesų konfliktiškumo priežastys – skirtingi žmonių bendruomenių socialinio-ekonominio ir politinio išsivystymo lygiai, skirtingos pradinės galimybės, nulemiančios vaidmenų pasiskirstymą, viršnacionalinių globalizacijos procesų reguliatorių silpnumą. Kol kas globalizacija griauna užtvarus gyvenime, bet ne mūsų psichologijoje ir sąmonėje. Žmogus vis dar lieka priemone, o ne tikslu.
Komentaras: Tam, kad išspręstume mums atsiveriančio pasaulio problemas, turime pasikeisti, turime tapti globaliai ir integraliai susiję tarpusavyje, pradėti mąstyti tik kategorija „MES“, o ne „AŠ“, pasaulį matyti vientisą ir susijungusį, savo norus ir mintis iš individualių pakeisti į globalius.
Kitaip negalėsime egzistuoti naujajame pasaulyje. Arba tai įsisąmoninsime ir palaipsniui imsime keistis, arba pati gamta dėl to, kad neatitinkame jai, kančiomis privers mus tai padaryti. Tik suvokiant tai, kas vyksta, galima pasikeisti ir sugebėti išspręsti kylančias problemas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonija be vadovybės

Globalizacijos dėsnis – veikia

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Komentarų nėra

Ekonomika – mūsų santykių kopija

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Nuomonė (Džordžas Sorosas Atėnų laikraščiui „Kathimerini“): „Esame prie ekonominės griūties ribos, kuri gali prasidėti, tarkime, Graikijoje, o po to lengvai išplisti ir atvesti prie negrįžtamų pasekmių. Mums visiems gyvybiškai svarbu įveikti dabartinę krizę. Kad tai įgyvendintų, Europos šalys turi veikti vieningai, turi padidinti Europos biudžetą ir sukurti stiprią bankų sistemą. Eurozona nuo savo susikūrimo pradžios pasmerkta krizėms. Po bendros valiutos įvedimo reikėjo įkurti glaudžią politinę Jungtinių Europos Valstijų sąjungą“.
Komentaras: Didysis finansininkas bando spręsti užduotis senais, jau nebeveikiančiais būdais. Nieko nepavyks pertvarkyti ir pokyčiai nepradės veikti be visuomeninių santykių pertvarkos.
Kažkodėl finansininkai pro popierius nebemato žmonių, neįsisąmonina, kad ekonomika – tai visuomeninių santykių kopija, ir ekonominės krizės kyla būtent tada, kai reikia šiuos santykius pakeisti. Todėl krizės sprendimas ir glūdi būtent visuomeninių santykių pokyčiuose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio banko prezidentas: mes – ant naujos finansų krizės slenksčio

Krizė – perėjimo į naują visuomenę taškas

Krizė – ne ekonominė, o ideologinė

Komentarų nėra

Krizė – ne ekonominė, o ideologinė

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas, Pasaulio problemos

Nuomonė (D. Stiglicas, Kolumbijos universiteto ekonomikos profesorius, Nobelio premijos laureatas): Kol kas vaistai krizei įveikti yra ekonomija ir privatizacija, bet jie tapo neveiksmingi Rytų Azijoje, Lotynų Amerikoje, o šiandien –  ir Europoje (Airijoje, Latvijoje, Graikijoje).
Alternatyva: ekonominio augimo strategija, palaikoma Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo. Tačiau finansinės rinkos (biržos) atstovai ir ekonomistai įsitikinę, kad pasitikėjimą atgaivins ir prie ekonominio augimo atves tik ekonomijos režimas.
Tačiau ekonomija neigiamai veikia ekonomikos augimą, skatina jos mažėjimą. Ir jei pastangos grįžti ir vėl paskatinti pasaulinės ekonomikos augimą neduos rezultatų, ekonomikos laukia katastrofa.
Deja, pasaulis ir toliau juda šia kryptimi.
Replika: Pasaulis ir toliau juda šia kryptimi – nes dirbtinis augimo stimuliavimas neturi prasmės, kaip ir ekonomija. Dirbtinai „stimuliuoti augimo“ negalima – senka resursai, kenčia ekologija, didėja atotrūkis tarp skurstančiųjų ir turtingųjų šalių ir žmonių. Negalima žadėti darbo visiems – jo bus vis mažiau. Priešintis tendencijai nėra prasmės – reikia ją suprasti. Todėl atsiranda trečioji kryptis:
Sprendimas slypi visuomenės skatinime kurti naują vidinio ryšio sistemą:
1. protingas vartojimas – paskirstymas, kiekvieno žmogaus aprūpinimas materialiai būtinais dalykais.
2. privalomas nuolatinis kiekvieno žmogaus auklėjimas ir švietimas, diegiant integralų pasaulio matymą (suvokimą): tarsi mokykla, kurioje kiekvienas žmogus nuolat mokytųsi egzistuoti naujame, integraliame, globaliai susijusiame pasaulyje.
3. kiekvieno žmogaus auklėjimas, ugdant naujo lygmens pasaulėjautą ir suvokimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Mūsų pasaulis – Titanikas…

Globalus viduje

Komentarų nėra

Izraelio vasara – reali grėsmė

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Vienas iš populiariausių naujienų tinklalapių rusų kalba Izraelyje „Cursor“ paskelbė gerą mano mokinio straipsnį apie svarbius įvykius Izraelyje, priežastis ir sprendimo galimybes.

Izraelio vasara – reali grėsmė

Nepasitenkinimo banga, užplūdusi šalį, plauna dumblą nuo socialinio sutarimo mechanizmų ir apnuogina rūdis, dėl kurių jie vis dažniau užsikerta. Protestai, išsilieję iš interneto į gatves, užklupo Izraelio valdžią ir parodė, kaip lengva smogti visai šaliai.
Kai į demonstracijas savanoriškai išeina dešimtys tūkstančių žmonių, tenka pripažinti akivaizdų dalyką: žmonėms įsiskaudėjo. Bet tai nieko ir nestebina, išskyrus valdžią ir Izraelio centrinio banko valdytoją. Dar kartą įsitikinome, kad mūsų valdžia, kaip ir visos kitos, galbūt ir rūpinasi valstybės problemomis, bet kažkaip pamiršta liaudies bėdas.
Iš tikrųjų dabartiniai įvykiai gali lemti tolimesnį visos šalies egzistavimą. Nuoširdūs ir teisingi žmonių reikalavimai – tik dalis bendro paveikslo. Jie visiškai suprantami ir paaiškinami. Savaip teisūs ir gydytojai, ir studentai, ir mamos. Tačiau atkreipkite dėmesį: ne jie sukėlė maištą. Be to, sunkiausia neturtingiesiems sluoksniams, tačiau kirtis dedamas ant vadinamosios vidurinės klasės, kurios teises akiplėšiškai remia kiauliškasis kapitalizmas.
Iš dalies taip, tačiau tik iš dalies. Tikrovė sudėtingesnė. Nagi, išsiaiškinkime, kas vyksta.
Visų pirma, niekas neįvyksta savaime. Šiuolaikinėje epochoje už kiekvieno masinio judėjimo slepiasi specialiosios technologijos. Nelengva per tokį trumpą laiką patraukti paskui save tokią masę žmonių ir išvesti juos į gatves. Tačiau tai puikiai įvykdyta. Kas įvykdė? Štai keletas faktų.
Vienas iš protestų iniciatorių – advokatas Eldadas Janivas, teisininkas, kuriam tikrai neblogai sekasi, žinomas visoje šalyje. Tarp kitko, jis buvo vienas iš judėjimo „Nacionaliniai kairieji“ įsteigėjų.
Palapinių pirkimą finansavo „Naujasis fondas“, ypač kairiųjų pažiūrų organizacija, gaunanti pinigų iš JAV. Tarp jos rėmėjų esantis Fordo fondas (JAV) ir Džordžo Soroso fondas (JAV) yra labai nepalankūs Izraeliui.
Visi dešinieji deputatai buvo gėdingai išvejami iš palapinių miestelio, kai tuo tarpu kairieji priimami daugiau nei palankiai.
Remiantis nepatvirtinta informacija, organizatoriams padeda Ronas Verberis – profesionalus kairiųjų pažiūrų politikos konsultantas, daug metų palaikantis draugiškus santykius su partija „Avoda“, buvęs sionistinių organizacijų Amerikoje aktyvistas.
Serdža Popovičius, vienas iš organizacijos CANVAS lyderių, buvęs serbų revoliucionierius ir revoliucijos eksporto specialistas, atvirai prieš kameras prisipažįsta, kad jo „firma“ dirbo su 37 šalimis ir surengė penkias sėkmingas revoliucijas dar iki „arabiško pavasario“.
Sąrašas tik ilgės, pažada jis. Kaip būtinus atributus Popovičius pamini dalyvių grupinį solidarumą, fizinį petys į petį pojūtį, vienodus drabužius, vienijantį dainavimą, būgnus, uždegantį ritmą, švilpimą, muziką ir linksmybių atmosferą.
Dėl viso to žmonėms atrodo tarsi jie išėjo į meilės paradą. Visiškai atsitiktinai visą šį menamą puikumą matome ir Izraelio gatvėse. Apie savo metodus ir laimėjimus Popovičius ganėtinai oficialiai pasisakė gerbiamai Kolumbijos universiteto (JAV) auditorijai.
Šiomis dienomis paaiškėjo, kad akcijos organizatoriai iki pat paskutinės minutės nebuvo pasirengę kalbėtis su valdžia ir kategoriškai atsisakė suformuluoti konkrečių reikalavimų sąrašą. Jie protestavo tiesiog dėl protesto, priversdami sumišti net profsąjungos pirmininką Oferą Einą, kuris pareiškė, kad neketina į šį reikalą painioti politikos. Studentų lyderiai irgi atsiribojo nuo tokios pozicijos.
Ko gi siekia tie, kurie užvirė košę? Kur veda tai ten, tai šen pasigirstantys kvietimai visuotiniam streikui, raginimai masiškai atsisakyti kreditinių kortelių ir bankų paslaugų, atšaukti valstybės biudžetą kaip neaktualų? Trumpalaikėje perspektyvoje tai gresia rinkimais, o ilgalaikėje – šalies sugriovimu.
Teisingo, politiškai neangažuoto protesto metu šalys sėdasi prie derybų stalo. Kitokios formos tiesiog nėra. Ultimatumai, o juo labiau išdidūs spjūviai nepriimtini. Net profsąjungų streikai, paralyžiuojantys visą šalį, vykdomi pagal griežtas taisykles ir griežtose ribose. Jie niekada nesiekia griaunančių tikslų.
Tačiau dabartinę bangą sukėlė žmonės, turintys šiek tiek kitų interesų. Todėl visiems, kurie prisijungė prie protesto su geriausiais ketinimais, reikia saugotis, kad netaptų žaisliukais suinteresuotųjų grupių rankose, nes jų pradėtas darbas destruktyvus iš esmės.
Socialinis destabilizavimas verste verčia priimti populistinius sprendimus, o jie nukreips tuo pačiu keliu, kuriuo jau ėjo Graikija. Turint omenyje tarptautinę būklę, egzistuoja reali arabiškojo scenarijaus grėsmė, kuri triguba kombinacija įtraukia šalį į chaosą.
Kodėl įvyko taip, kad padėtis Izraelyje įsisiūbuoja kaip tik tuo metu, kai beviltiškai bandoma neleisti pasiskelbti palestiniečių valstybei? Straipsnyje „Gelbėkite Izraelį!“ (http://www.mk.ru/politics/article/2011/07/08/604285-spasite-izrail.html), paskelbtame tinklalapyje „Maskvos komjaunuolis“, Eduardas Topolis rašo apie tai, kad amerikiečių politika atvirai užėmė proarabiškas pozicijas. Prezidentas B. Obama oficialiai pareiškė apie būtinybę Izraeliui grįžti prie 1967 m. sienų ir atšaukti savo žodžių neketina.
„Rugsėjį, tai yra iškart po vasaros atostogų, –  rašo Topolis, – įvyks eilinė JTO sesija, kurioje balsų dauguma jau seniai priklauso musulmoniškosioms šalims. Suprasdamos, kad dabar JAV neblokuos prieš Izraelį nukreiptų rezoliucijų, šios šalys jau ruošia būsimą JTO sprendimą dėl Palestinos valstybės pripažinimo… Na, o priėmus tokią rezoliuciją, bet kokia agresija prieš Izraelį taps teisėta. Ir svarbiausia – neišvengiama, nes Izraelis, ginamas JAV, ir Izraelis, kurį JAV apleido, kaip sakoma, du labai skirtingi dalykai.“
O kuo tuo metu užsiimsime mes? „Kotedžu“ ir hipotekos teismais?
Įvykiai gali pradėti vystytis pagal baisų scenarijų, nes tas, kuris juos įgyvendina ir nukreipia, turi ilgalaikių planų, jo nesustabdys šalies sunaikinimas. Žmonėms reikia pabusti ir pamatyti, kad jie yra užhipnotizuoti šio plačiajai publikai surengto festivalio. Masės pajuto azartą, jie įkvėpti ir, galbūt, apakinti savo jėgos. Taip ir žmogus, krentantis nuo stogo, jaučia saldų skrydžio pojūtį.
Tikslūs uždaviniai nekeliami, vietoje to reikalavimai politizuojami. Bendra nuotaika krypsta į naikinimą. Suprantama, kažkas už to slepiasi. Net vienijimasis, apie kurį kalba protestuotojai, neturi realaus pagrindo. Juk vienybė negali būti naikinanti, mes vienijamės ne tam, kad kažką palaužtume. Tikrosios vienybės jėga – kurianti.
Manau, visi esame solidarūs su žmonėmis, kurie pateikia teisingus reikalavimus valdžiai. Tačiau, iš esmės, jie nežino, kas jais manipuliuoja. Tuo tarpu dabartiniai protestai jau inicijuoti, o iniciatorių planai siekia labai toli, net iki visos šalies išardymo. Ir tam pradžią duoda JAV.
Labai gaila, kad amerikiečių elitas su prezidentu Obama priešakyje taip stengiasi išspręsti savo problemas. Tačiau žydai – protinga tauta. Mes greitai suprantame, kas mumis manipuliuoja, o žinojimas šiuo atveju – didelė jėga. Teisingas situacijos įvertinimas padės protesto dalyviams pasirinkti geriausią strategiją, nekeliančią grėsmės šalies saugumui, o atvirkščiai, stiprinančią ją.
Pirmiausiai jiems reikia susivienyti, atsijoti iš savo gretų tuos, kurie siekia anapus Atlanto esančių strategų sukurptų politinių tikslų. Negalime tikėtis sėkmės vien dėl to, kad, nuversime vieną valdžią dėl kitos ir papurtysime parlamentą eiliniais arba neeiliniais rinkimais. Tai nieko neduos. Matome, kaip visas pasaulis bando kažką ta linkme daryti ir pralaimi.
Reikia aiškiai atskirti tuos, kurie reikalauja vienybės, kainų mažinimo, darbo sąlygų gerinimo, nuo tų, kurie manipuliuoja protesto banga, norėdami pasėti griūtį ir chaosą.
Jėgos, tampančios už virvučių, nesutinka su jokiais pasiūlymais, pasirengusios eiti iki galo. Jie vis didins įtampą, atsisakydami visų pasiūlymų. Pirmiausia, jie nori nuversti valdžią, o po to ir visą šalį. Tai ta pati programa, kuri jau veikia kitose regiono šalyse. Tokius bandymus būtina rauti iš šaknų.
Na, o tada reikia užsiimti socialinėmis problemomis. Jos irgi toli gražu ne atsitiktinės ir, suprantama, neišsisprendžia ranka mostelėjus. Realios permainos įvyks tada, kai pasikeis pats žmogus, kai žmonės užmegs kitokį tarpusavio ryšį, kitokius santykius.
Valdžia nėra visagalė. Ji imsis kai kurių veiksmų, tačiau net nespėsime pajausti jų sukelto efekto, nes už kampo mūsų laukia naujos, daug rimtesnės problemos.
Dabartinėmis sąlygomis protestuotojų šūkiai apie lygybę, vienybę, abipusį rūpestį, laidavimą įgyja naują prasmę. Problemų sprendimas slypi liaudies, o ne valdžios pasikeitime. Nesutinkame su neteisybe ir socialine nelygybe, tačiau tai nereiškia, kad turime griauti valstybės pagrindus. Bet kokia revoliucija – tai visada griovimas ir kritimas, po kurio, gali būti, seks kilimas.
Taisytis reikia ne valdžiai, o pačiai visuomenei, o visuomenė – tai mes. Valdžią reikia spausti, kad ji pagal savo galimybes taisytų padėtį, bet pagrindinė mūsų užduotis – keisti liaudies požiūrį. Šiandien jau ne taip sudėtinga suprasti, kad susivienydama ji įgyja naujų jėgų, ir tik jos suteiks norimą gerovę.
Šiandieninių problemų sprendimas jau ne valdžios rankose. Tai rodo ilga krizė Europoje, kreditų našta JAV. Pasaulis atsidūrė pereinamajame etape, tačiau dar neaptiko naujų metodų ir stengiasi taikyti senuosius, kurie daugiau neveikia. Pavienių jėga, kiek turtų jie beturėtų, pasiduoda integralios sistemos galiai.
Demonstrantų naudai galima pasakyti, kad jie daug kalba apie vienybę. Tai kur problema? Norite vienybės – junkitės. Nejaugi valstybė mums draudžia gyventi meilėje ir santarvėje? Valdžia nelemia socialinių tarpusavio santykių kokybės. Ji gali sumažinti mokestį (tam tikrose ribose) vienai ar kitai prekei, kad lengviau ją nusipirktume. Tačiau ar ji suteiks visuomenei vienybės dvasią?
Todėl kiekvienas, dalyvaujantis proteste, turi tiksliai apsibrėžti savo tikslą. Negalima pasiduoti jausmams, negalima apsvaigus rengti nesutarimų festivalį. Tokiu atveju tavimi kažkas manipuliuoja, tikėdamasis stambaus laimikio, ir tikslas jo pražūtingas. Taigi, neverta eiti į kovą užmerktomis akimis.
Kas dėl eilinių užduočių, spręsti jas reikia tiksliai ir su išmanymu, o ne kaip rūke, atsisakant iš anksto bet kokių sprendimų. Sugriovę valdžią, nieko nelaimėsime, išskyrus tai, kad padėsime kitiems užimti jos kėdes. Glaudžiai susijusiame pasaulyje vienintelė galimybė pagerinti padėtį – integracija. Supraskime patys, kad vienybė tarp mūsų yra svarbiausia. Pažvelkime faktams į akis ir įženkime į bendrą ratą. Tačiau įženkime sąmoningai, suprasdami, kas vyksta, vietoj to, kad aklai lyg banda eitume su bendra srove.
Nelygybė, kalbant apie pajamas, ir kitos problemos – tai jau pasekmė. Jei žmonės pasikeis – pasikeis ir visa kita. Kiekvienas iš mūsų – visuomenės dalis, visi kartu mes ir esame visuomenė. Tuomet iš ko reikalaujame pokyčių? Iš politikų?? Iš tikrųjų sėkmė priklauso nuo mūsų pačių, nuo ryšio tarp mūsų stiprumo. Reikia tik žengti pirmuosius žingsnius tikrosios, vidinės tarpusavio lygybės link.
Tarp demonstrantų yra tai suprantančių ir apie tai kalbančių žmonių. Tačiau procesą valdo jėgos, nusiteikusios piktybiškai ir dėl savų interesų pasiruošusios bet kam. Jų specializacija – apsimestinė vienybė, kuriai, esant reikalui, gali per trumpą laiką paskirti dešimtis milijonų dolerių. Jiems dirba ekonomistai, religiniai veikėjai, strategai, analitikų grupės. Jų metodai lankstūs ir efektyvūs, o jų nešama žala kartais siaubinga.
Taigi, vertinti reikia ne pagal žodžius, o pagal tikslą. Mūsų protestas skirtas ne šalies griovimui, o jos gerovei. Dėl to verta išeiti į gatves.

Olegas Chlebnikovas, laikraštis „Vieningas pasaulis“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »