Pateikti įrašai priklausantys Kūnas ir siela kategorijai.


Dėl ko kenčiame? 4 d.

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Tikrasis tikslas – išsiaiškinti kančių šaltinį, jų funkciją ir išmokti jas teisingai naudoti gėriui.
Kančių šaltinis – tai pagrindas visos kūrinijos. Kančios sukurtos Šviesos, Aukštesniosios jėgos, kuri nori pripildyti kūrinį, dėl to veda ir jį vysto. Mes galime vystytis tiktai kančių padedami, jos galų gale atveda prie klausimo apie gyvenimo prasmę.
Žmogus turi pakilti virš kūniškų malonumų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, valdžios, žinių ir suprasti, kad egzistuoja tikrasis ir amžinasis užpildymas. Ta pati Šviesa, kuri sukūrė kančią, dabar jas užpildys.
Nesvarbu, nuo ko kenčiame, bet kuri kančia – tai užpildymo trūkumas. Dėl to šiandien taip paplito narkotikai. Juk norų tiek daug! Pavartojęs narkotikų, jis jau nieko nenori, ir jam pavyksta nuraminti kančias.
Narkotikai atjungia protą, veikdami smegenų receptorius, o Aukštesnioji šviesa, užpildanti norą, padidina jį ir priverčia norėti vis daugiau, kad pasiektume amžiną ir tikrą pripildymą.
Aš nepanaikinu kančios: kančia ir šviesa veikia kartu. Tai vadinama pripildymu viduriniojoje linijoje, kuomet rūpinuosi, kad kančios (noras) išliktų: nesiekiu tiktai prisipildyti ir jas užgesinti, kad netekčiau visų norų.
Branginu kančias, duodančias galimybę visą laiką jas pripildyti ir mėgautis, pereinant nuo kančios prie prisipildymo, lig malšinant alkį. Kaip prieš maistą stengiamės sužadinti apetitą: pasivaikščioti, suvalgyti ko nors aštraus, pakalbėti apie maistą. Teisingai naudojamos kančios atneša malonumą.
Žmonės pasiruošę mokėti nemažus pinigus, kad atgautų apetitą, seksualinį geismą, moka psichologams, kad palaikytų norą turėti šeimą, išvengti skyrybų. Visi norai atneša naudos, ir jų negalima užgniaužti. Net gi skausmas yra gerai, nes praneša apie ligą ir verčia eiti pas gydytoją ir pasirūpinti gydymu.
Kančios atlieka labai svarbią funkciją, dėl to negalima jų nuimti, o reikia jomis teisingai pasinaudoti. Tuo ir užsiima kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame, 1 dalis

Kodėl mes kenčiame, 2 dalis

Kodėl mes kenčiame, 3 dalis

Komentarų nėra

Kas lieka po gyenimo?

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Jeigu žmogus nori iš esmės susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą, tai ką galime laikyti gyvenimo šiukšlėmis?
Atsakymas. Žmogus gyvenimo pabaigą turi pasitikti, sukūręs ryšį su kitais žmonėmis, per kuriuos atsiskleidė Kūrėjas. Tai vienintelis dalykas, kuris lieka po gyvenimo, o visa kita – visiškas šlamštas!
Deja, praktiškai visi pragyvena gyvenimą veltui, išskyrus tuos, kas laiku ateina į kabalą ir teisingai ją praktikuoja.
Klausimas. Kodėl žmogus kuria šeimą?
Atsakymas. Jeigu jis gyvena dėl to, kad pasiektų egzistavimo tikslą, atskleistų Kūrėją šitame gyvenime, tuomet visi jo veiksmai pateisinami ir turi teisingą kryptį.
Kūrėjo atskleidimas kūriniams – tai suvokimas visos kūrinijos sistemos, sistemos valdančios mūsų ir visus likusius pasaulius. Žmogui atsiskleidžia tarsi didelis kompiuteris ir jame veikiantis protas, su kuriuo jis visiškai susijungia ir identifikuojasi. Jis iki galo supranta tą protą, yra susijęs su juo ir taip pat pradeda jį valdyti.
Būtent tokios būsenos turi pasiekti kiekvienas, kaip pasakyta: „Nugalėjo Mane Mano sūnūs“. Mes turime įgyti aukštesnįjį protą, ir tai galima padaryti gyvenimo bėgyje. Kviečiu!

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesniosios jėgos, arba kaip pakeisti likimą

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Žmogui sunku įveikti kančią: artimųjų netektį, ligas. Kokia kančios įveikimo esmė?
Atsakymas. Kančios vaidmuo gyvenime yra ypatingas – ji mus tobulina. Žmonija perėjo daugybę evoliucijos etapų, visuomenės ir šeimos vystymąsi, ir visa tai – per kančią.
Tai kyla iš to, kad išeiname iš susiskaldymo, iš vienos susiskaldžiusios sielos, vadinamos Adam Rišon. Pradedame matyti, kad esame susiskaldę, tam, kad galėtume vis labiau taisytis.
Dėl to iš kartos į kartą ir netgi iš metų į metus, o mūsų laikais – kasdien pasaulyje atsiskleidžia vis naujų reiškinių, trūkumų, asmeninių ir visuomeninių problemų, – žmogaus ir visuomenės krizė. Anksčiau nebuvo tokių problemų, ir staiga išaugo lyg iš po žemių, – bet tai mus ir skatina tobulėti.
Kančia tobulina, bet iki kokios ribos?
Teisinga reakcija į kančią – tai, visų pirma, suprasti, koks jos tikslas. Kitaip mes kaip gyvuliai pievoje, kurie bėga nuo smūgių, bet jie nuolat pasiveja. Taip žmonės kankinasi gyvenime, iki numiršta, nieko gero ir nepasiekę.
Kokia gi gyvenimo prasmė iš tikrųjų? Ne gi tik bėgime nuo kančios, kaip mes darome? Kokia to prasmė?
Mes džiaugiamės, gimdydami vaikus, tačiau jie užauga ir išeina iš namų. Mes šitiek mokomės, kad įgytume profesiją, o po to visą gyvenimą dirbame ir liekame be nieko, juk viskas pasibaigia mirtimi.
Žmogus ieško kokios nors kompensacijos už savo nesibaigiančias kančias. Netgi mūsų malonumai – tik būdas pabėgti nuo kančios. Akivaizdu, kad gyvenimo tikslas visiškai ne tas. Iš tiesų, pati didžiausia kančia, kuri atsiveria žmogui šiuolaikiniame pasaulyje, suvokimas fakto, kad, turėdami tokį išvystytą protą, aukštą išsivystymo lygį, jėgą, technines galimybes, nieko nesuprantame apie savo gyvenimą.
Dėl ko mes gyvename, dėl kokio tikslo? Niekas neaišku. Kančia tik ir sulaiko mus gyvenime, nes bijome mirties, ir dedame milžiniškas pastangas, kad kaip nors atitolintume nuo savęs tą momentą. Nors galiausiai sutinkame su neišvengiamybe ir paklusniai atsiduodame tėkmei, kol mirštame.
Taigi, pati didžiausia kančia, kad žmogus nesijaučia savo gyvenimo šeimininku. Jis nežino, kodėl gyvena, kokia jam iš to nauda. Dėl to jauni žmonės nenori tuoktis, gimdyti vaikų, įgyti profesijos, o linksta prie narkotikų, stengdamiesi rasti pasitenkinimą.
Dabar nuodugniai tikriname savo gyvenimą, ir krizės fone, vis dėlto, norime suvokti gyvenimo tikslą, jo esmę. Kančia dėl betikslio gyvenimo tampa didžiulė, ir tai pasekmė mūsų aukšto išsivystymo lygio. Anksčiau žmonės apie tai nesusimąstydavo.
Prieš šimtą metų kančių buvo ne mažiau, tačiau nekilo klausimas, kam gyventi. Šiandien šitas klausimas kankina netgi vaikus, jie nesupranta, kodėl reikia mokytis, įgyti profesiją. Sielos vystymasis pasiekė tokį lygį, kad žmogui būtina žinoti, ar verta jam gyventi ir kodėl. Dėl to taip išplito antidepresantai ir narkotikai.
Reikia atlikti didelį darbą, kad atskleistume žmogui visų kančių šaltinių, t. y. išmokytume, kaip pripildyti visiems bendrą tuščią norą. Virš įprastų norų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, šlovės, žinių, kyla papildomas klausimas: dėl ko man visa tai? Kam man maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios?
Visi šie užpildymai – tam tikros rūšies narkotikas, kuriuo patenkinu ir nuraminu savo norą mėgautis. Kam stengtis dėl tokių malonumų, – paprasčiau iš karto išgerti tabletę. Toks požiūris žudo žmones.
Prekybos centrai lūžta nuo maisto produktų, drabužių įvairovės. Žmonės vis kažkur keliauja – jie tiesiog nebežino, kuo dar užsipildyti, kokių dar kvaišalų pavartoti, kad nejaustų kančios, bet ji vis tiek ateina.
Dėl to mūsų laikais atsiskleidžia kabalos mokslas, ir tikiuosi, kad jis padės žmonėms suvokti, jog laikas nustoti save raminti kvaišalais: maistu, seksu, šeima, pinigais, valdžia, žiniomis. Laikas atskleisti tikrus, natūralius, pirminius kančios šaltinius ir prisipildyti tuo, kas tikra.
Tikrasis užsipildymas mūsų nemigdo, kad apkvaitę sulauktume materialios, gyvūninės mirties. Kančia pakelia į viršų, ir vietoje žemiškos mirties randame amžiną gyvenimą. Tikiuosi, kad žmonija supras, kokios jai atsiveria galimybės.
Bet visa tai – tik dėl kančių, dėl to reikia jas ne malšinti, o vertinti, juk tai – gyvenimo pagrindas. Teisingas kančių valdymas ir jų pripildymas kiekvieną akimirką – tai teisingo vystymosi, vedančio į amžiną gyvenimą, variklis.
Bus tęsinys.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? Antroji dalis

Kūnas ir siela

Klausimas. Kodėl neįmanoma gyventi be kančių? Kokį vaidmenį atlieka kančios mūsų gyvenime?
Atsakymas. Kančios stumia mus pirmyn. Kaip lazda baksnoja gyvūną, kad jis eitų reikiama kryptimi, taip kančios stumia pirmyn žmogų.
Gaudamas dūrį į vieną iš savo norų (maistą, seksą, pinigus, garbę, žinias), jis pabunda išoriniam ir vidiniam veiksmui, kitaip tariant, pokyčiui, kad pašalintų kančias ir jų šaltinį ar bent jau atsitolintų nuo jo, kažkaip palengvintų kančias.
Todėl kančios atlieka labai svarbią funkciją, ir be jų mes nieko negalėtume padaryti. Pavyzdžiui, aš sėdžiu ir kalbuosi, stengdamasis elgtis taip, kad man nebūtų gėda –  tai penktoji kančių rūšis, susijusi su mano garbės troškimu. O pašnekovas kenčia nuo noro sužinoti, ką aš pasakysiu – tai šeštoji kančių rūšis.
Gyvenimas būtų neįmanomas be kančių. Net elektronai, molekulės, mūsų kūno ląstelės, kurios susiduria, susilieja ir dalijasi, taip pat kenčia nuo to.
Kančia – tai pojūčių pagrindas. Jei nebūtų kančių, mes nieko nejaustume. Vienintelis klausimas tas, kuo mes užgesiname kančias. Jei kentėdamas alkį aš einu pietauti, tai mėgaujuosi dėl šios kančios, kuri pažadina manyje alkį. Tą akimirką, kai alkio kančia dingsta, dingsta apetitas ir valgymo malonumas.
Viskas pagrįsta kančia, ir ji būtina, kad galėtume mėgautis. Kai tik pasisotiname, malonumas dingsta, ir taip – visur. Žmogus, kuris nebejaučia kančių, praranda malonumą ir nejaučia jokio stygiaus, tampa abejingas ir vysta. Tai tikroji mirtis. Kai nieko nenorime, mes mirštame.
Todėl taip rūpinamės tuo, kad vaikai turėtų stiprius ir teisingai nukreiptus norus, skatiname juos dovanomis ir bausmėmis. Kančios yra mūsų gyvenimo pagrindas. Nėra kančių – nėra gyvenimo, nėra pojūčių. Viskas matuojama pagal šią skalę: nuo kančios iki malonumo.

Iš 2016 m. birželio 23 d. 736-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Išvalyti sielos indą

Mokytis matyti gėrį

Komentarų nėra

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Kabala, Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Ar kančios yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, kad ir kaip veržtumės geriau gyventi? Kas yra kančia ir kodėl mes kenčiame?
Atsakymas. Kabalos mokslas nagrinėja viską, pradedant nuo kūrinio pagrindų, kurie gamtoje yra du.
Pirmasis – tai Šviesa, meilės jėga, davimas, susivienijimas, kuri vadinama Aukštesniąja jėga, Kūrėju, kas reiškia „ateik ir pamatyk“ („bo“-„re“), nes mes turime ją atskleisti. Ši jėga sukūrė kūrinį – norą mėgautis, prisipildymo trūkumą.
Aukštesnioji Šviesa augina norą ir suformuoja jį kaip poreikį pasitenkinti įvairiais dalykais. Visi kūriniai, įskaitant mus pačius – tai įvairūs norai. Žmogaus norus galima skirstyti į 6 rūšis: maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios. Kiekvienas žmogus natūraliai jaučia poreikį gauti malonumą, prisipildyti iš visų šių dalykų, tik skirtingomis proporcijomis.
Jei žmogui stinga šių pripildymų, tai jis jaučia kančią, tuštumą, net iki skausmo, kurį sunku ištverti.
Maistas, seksas, šeima – tai mūsų kūno norai, gamtos instinktai, būdingi visiems gyvūnams. O pinigai, garbė, žinios, kitaip tariant valdžios, šlovės, padėties visuomenėje, mokslo siekis – tai grynai žmogiškieji norai.
Kančių priežastis – tai šių norų pripildymo trūkumas. Kai Šviesa nepripildo noro, jis pradeda kentėti. Kančia gali būti maža ir didelė, ilgalaikė ir momentinė, bendra ir asmeninė ir t. t.
Kabalos mokslas teigia, kad jis turi metodą, kaip atsikratyti kančių. Neatsitiktinai jo toks pavadinimas „kabalos mokslas“, o tai reiškia „išminties gavimas“, juk jis moko, kaip pripildyti norus.
Viena vertus, tai labai aktuali tema, kita vertus, ši išmintis paslėpta. Jei žmonės žinotų, kad egzistuoja metodika, leidžianti pripildyti mūsų norus ir tapti absoliučiai laimingais, atsikratyti visų kančių, nuo mažiausių iki didžiausių, net pasaulinio masto, atrodytų, kas gali būti geriau?
Ir iš tikrųjų, nieko nėra geriau. Jei pasinaudosime kabalos mokslu, tai galėsime pripildyti visus savo norus, visą sukurtą kūrinio medžiagą, ir jausime joje tik malonumą ir amžiną pripildymą, o tai yra vadinama amžinu gyvenimu.
Ir priešingai, visi kiti keliai ir bandymai išvengti kančių ir prisipildyti neišvengiamai žlugs.

Iš 2016 m. birželio 23 d. 736-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo kančių prasmės  – prie gyvenimo prasmės

Kodėl aš kenčiu?

Viliojanti ateities šviesa

Komentarų nėra

Kas lieka žmogui mirus?

Kūnas ir siela

Klausimas. Kas lieka žmogui išėjus iš šio gyvenimo?
Atsakymas. Jeigu žmogus nepasiekė dvasinio pasaulio būdamas šiame pasaulyje, tai išėjus iš gyvenimo jam nieko nelieka, tik dvasinė sėkla – informacinis įrašas, vadinamasis rešimo .
Kūnas miršta ir iš žmogaus nieko nelieka. Pragyveno kaip gyvūnas ir tiek.
Šia prasme žmogus neturi jokio pranašumo gyvūno atžvilgiu. Nesvarbu, kas ir kuo buvo.
Jeigu žmogus per savo gyvenimą viduje dirbo su savimi ir išvystė teigiamą jėgą, tai ji ir lieka.

Iš 2016 m. liepos 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta su siela po mirties?

Svarbiausias, ką įgyju gyvenime, – siela

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Komentarų nėra

Gyventi kitose koordinatėse

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Klausimas. Ar gali žmogus pakeisti savo gyvenimo trukmę? Juk norisi gyventi ilgiau…
Atsakymas. Jeigu norisi ilgiau, tai prašom, galima šitame gyvenime pakilti į amžinybės lygį ir gyventi amžinai.
Klausimas. Ar galima pratęsti materialaus gyvenimo laikotarpį?
Atsakymas. Jeigu aš turiu savybių, kurios man leidžia pajusti laiką, tai galiu pakilti virš jo. Fizikai sako, kad laiko nėra.
Galima valdyti laiką, bet tai priklauso nuo to, kiek aš susijęs su kitais. Kai tik pakylu į lygį, kur kartu su kitais sudarau vieną bendrą kūną, manyje išnyksta laiko pojūtis ir nekyla jokių klausimų, dėl to, kad aš jau veikiu visai kitose koordinatėse.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Pakilti virš laiko

Pagreitintas laiko pulsas

Komentarų nėra

Ar yra ryšys tarp dvasinio ir materialaus pasaulio?

Kūnas ir siela

Klausimas. Ar yra koks nors ryšys tarp dvasinio ir materialaus pasaulio, tarp kūno ir sielos?
Atsakymas. Jokio. Nebent jaudinantis ar atsipalaiduojant kinta spaudimas, įtampa, bet ne daugiau.
Mūsų kūnas – tai gyvūnas ir jame nėra nieko iš dvasinio pasaulio. Galima visiškai ramiai pakeisti visus jo organus. O siela, jei yra – yra, jei ne – ne.
Klausimas. Tai kas yra smegenys? Kokia jų funkcija? Jos mūsų ar mes joms priklausome?
Atsakymas. Smegenys – tai modemas, susiejantis mus su aukštesniuoju protu jo žemiausioje pakopoje, kitaip tariant, minimalus ryšys. O iš tikrųjų smegenyse nieko nėra, išskyrus pilkąją medžiagą. Nieko, išskyrus pilkumą.
Klausimas. Bet mes sakome „protingas žmogus“, „gamtos viršūnė“…
Atsakymas. Kažkada sakėme, bet šiandien jau negirdžiu šių žodžių. Jau ėmėme gėdytis savęs. Prieš penkiasdešimt metų dar tikėjome, kad būsime protingi, kalnus nuversime, o dabar viskas „subliuško“.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas valdo smegenis?

Klausėte? – Atsakau… – 12

Siela – tai Kūrėjo dalis

Komentarų nėra

Kas valdo smegenis

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Komentaras. Neurochirurgas akademikas, smegenų tyrinėtojas Arnoldas Smejanovič,  viename interviu pasakė: „Matau prieš save medžiagą, kurios ląstelės pripildytos tokiu žinių kiekiu, kad kaip Niutonas noriu kelti savo skrybėlę prieš kiekvieną jos tyrinėtoją.
Neaišku, kaip ji „dirba“. Signalas iš nervų, ausų ar akių sukuria joje „paveikslą“. Tačiau kaip žmogus galiausiai supranta, kad tai – beždžionė, šitai – lempa, o tai – jis pats? Akivaizdu, kad smegenys yra daug galingesnės nei superkompiuteris. Įspūdingiausias dalykas, kad sąmonė neturi vietos kūne, o smegenų ir minties ryšys – apskritai neįmenama paslaptis. Atsakymą tikriausiai turi tik Kūrėjas.“
Atsakymas. Šiandien mokslininkai nebebijo kalbėti apie „Kūrėjo“ sąvoką, tuo patvirtindami, kad jis aukščiau mūsų supratimo, sąmonės, modeliavimo.
Kitaip tariant, jie supranta, kad tam tikri veiksmai sužadina atitinkamas smegenų sritis, ir tarp jų atsiranda ypatingas, sudėtingos konfigūracijos ryšys. Kas toliau? Jie nežino.
Čia dėžutė, ten dėžutė, tarp jų užsimezgė ryšys, dar kažkur kažkas, tačiau esmė neaiški! Nesuprantama, kas vyksta viduje! Kokia gi mintis atsispaudžia žmoguje ir leidžia jam pajausti, kad esąs tam tikroje erdvėje.
Mintis piešia žmogui tam tikrą vaizdą, kuris jį veikia ir kažkur atsideda, o žmogus veikia ją ir vyksta informacijos apdorojimas. Kur visa tai?! To nėra smegenyse.
Tiesą sakant, yra vienas didžiulis „protas“, pavadinčiau jį jėgų lauku, kuriame egzistuoja absoliučiai viskas! Jis vadinamas Kūrėju. O mes prijungti prie šio lauko, nuolatos esame jame: tai aktyvesni, tai pasyvesni.
Reikia tik pasistengti neapsiriboti pilkąja mase ar kažkokiomis jos smulkiomis detalėmis ir suprasti, kad be šio lauko daugiau nieko nėra. Deja, nesuvokiame jo viso, nematome, kaip viskas tarpusavyje susiję į vieną visumą, tikrasis pasaulio vaizdas prasprūsta pro mus. Todėl mums atrodo, jog niekas neaišku: iš kur ir kaip.
Būtent suvokimas, kad smegenų savybės begalinės ir kad jos tėra kontaktinė dalis, biologinis, dvasinis superkompiuteris, atskleis mums faktą, jog esame Kūrėjo viduje (vadinkime tai Kūrėjo lauku). Žmonijos užduotis – atskleisti mūsų ryšį su Juo.
Klausimas. Nobelio premijos laureatas, fiziologijos ir medicinos daktaras John Eccles sako, kad „smegenys negeneruoja minčių, o priima jas iš išorės. Kur gimsta teorijos, hipotezės, atradimai – kol kas fiziologams neaišku. Aš irgi manau, kad smegenys – būtybė būtybėje, paslaptis už septynių užraktų“.
Atsakymas. Viskas teisinga. Tad būtina studijuoti kabalos mokslą!
Klausimas. Didis rusų chirurgas Pirogovas rašė: „Atskiro žmogaus smegenys tarnauja pasaulinės minties organui. Reikia pripažinti, jog egzistuoja ne tik smegenų mintis, bet ir kita – aukštesnė, pasaulinė.“
Atsakymas. Taip, savaime suprantama. Todėl mes visi susieti per vadinamąsias smegenis. Bet tai ne smegenys, tai siela.
Komentaras. Tiesa, apie sielą. Kada akademiko Smejanovičiaus paklausė, kur sielos vieta: galvos smegenyse, stuburo smegenyse ar širdyje, jis atsakė: „Man atrodo, šiai substancijai nereikia vietos. Jeigu ji šeimininkauja visame kūne“.
Atsakymas. Ne, siela – tai milžiniškas jėgos laukas, Aukščiausiojo proto laukas, kuriame egzistuojame.
Klausimas. Neįmanoma pasakyti, kur jos vieta?
Atsakymas. Visų pirma aukščiausiajame pasaulyje nėra vietos, erdvės, judėjimo. Antra, nėra ir mūsų kūnų. Tai mumyse piešiama iliuzija. Knyga „Zohar“ ir kabalos mokslas atvirai teigia, kad įsivaizduojame save ir mūsų pasaulį itin ribotu mastu ir forma, kurių iš tiesų nėra – tai iliuzija.
Klausimas. Ar akademikai įstengs prie to prieiti?
Atsakymas. Ne. Spekuliatyviai jie kažkaip tai nuspės, bet moksliškai nepagrįs. Tam reikalingas kitoks regėjimas.
Pamažu jie atras kabalos mokslą, atmes savo „pilkąją masę“ į šalį ir ims suvokti pasaulį per norą duoti, norą gauti.
Dabar jie pažįsta pasaulį per protą, o turi pažinti per vieną vienintelį norą; tiek, kiek į jį įsijungia, žmogus ima jausti tikrąjį pasaulį.

Iš 2016 m. liepos 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai mokslas bejėgis – atsako kabala!

Amžinai nauja mano siela

Smegenys – vyriausias koordinatorius

Komentarų nėra

Kai mokslas bejėgis – atsako kabala!

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas, Valios laisvė

Nuomonė. Kodėl egzistuoja Visata? Mūsų atsiradimas Visatoje – keistas įvykis. Mūsų kasdieninio gyvenimo šurmulys verčia mus laikyti mūsų egzistavimą savaime suprantamu dalyku. Kodėl apskritai kažkas egzistuoja? Kodėl tokie yra gamtos dėsniai?
Filosofai atrado antropinį principą, pagal kurį mūsų konkreti Visata pasireiškia būtent tokiu būdu tik dėl to, kad mes joje egzistuojame kaip stebėtojai.
Atsakymas. Visko egzistavimo priežastis – mintis, ji pirminė ir gimdo materiją, norą pripildyti save. Perduoda šiam norui, materijai, savo savybes – dėl ko materija, noras, siekia tapti panašūs į mintį, į savo Kūrėją.
Ar mūsų Visata yra tikra? Iš kur mums žinoti, kad aplinkui matome tikrovę, o ne didžiulę iliuziją, sukurtą kažkokios nematomos jėgos? Galbūt, esame sąmoningo modeliavimo produktas, o mūsų civilizacija – iliuzija, o mes – ne tie, kuo save laikome? Ką laikyti „tikrove“?
Atsakymas. Tai, ką jaučiame, pasireiškia mūsų pojūčiuose, mumyse, ir nėra jokios galimybės sužinoti, kas yra ne mumyse. Kabala vysto žmoguje galimybę pajausti ne savyje, „tikėjimą aukščiau žinių“ – ir tuo suteikia galimybę atsakyti į visus klausimus…
Ar mes turime valios laisvę? Ar mūsų veiksmai yra valdomi, ar mes patys priimame sprendimus? Neurochirurgija rodo, kad smegenys priima sprendimus anksčiau, nei mes juos apgalvojame. Kvantinė mechanika teigia, kad gyvename tikimybių visatoje ir bet koks determinizmas iš esmės neįmanomas.
Atsakymas. Yra valios laisvė tyrinėti numatytą mums kelią ir sekti juo priverstinai arba sąmoningai. Skaitykite Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“.
Ar egzistuoja Dievas? Mes negalime sužinoti, ar egzistuoja Dievas, ar ne. Mes nesuvokiame vidinio Visatos darbo, kad darytume grandiozinius pareiškimus apie tikrovės prigimtį ir apie tai, ar tik nesislepia užkulisiuose Aukštesnioji jėga.
Atsakymas. Kūrėją turime atskleisti – tik taip išsispręs šį problema! Kūrėjo atskleidimo metodika vadinama kabala.
Ar yra gyvenimas po mirties? Mes negalime paklausti mirusiųjų, mums lieka tik spėlioti. Materialistai teigia, kad gyvenimo po mirties nėra, bet patikslinti moksliniu keliu nėra galimybės.
Atsakymas. Biologinė gyvybė gimsta, gyvena, miršta. Amžinas yra noras, susijęs su „biologiniu kūnu“, kuris turi praeiti augimo etapus. Noras auga pritraukiant jį sukūrusią jėgą, Kūrėją. Gyvenimas suteiktas, kad atskleistume jame aukštesniąją būseną –  pasiektume Kūrėjo lygmenį.
Ar įmanoma ką nors suvokti objektyviai? Supančią aplinką galima stebėti tik per mūsų pojūčių filtrus ir apmąstymai mūsų protuose. Viskas, kas jaučiama, praėjo per daugiasluoksnį fiziologinių ir kognityvinių procesų filtrą. Pasaulio suvokimas – subjektyvus.
Vienintelis būdas tai patikrinti – kažkokiu būdu pamatyti pasaulį per kito žmogaus suvokimą. Visatą galima stebėti tik per smegenis ir interpretuoti tik subjektyviai.
Atsakymas. Kabala vysto mumyse ne kūniškus jutimo organus, kuriais mes iš tikrųjų atskleidžiame egzistuojančią tikrovę – Aukštesnįjį pasaulį ir jo priežastį – Kūrėją. Vienijimosi grupėje pastangos sužadina išsitaisymo Šviesą, OM, ir vysto žmoguje suvokimo organą, esantį išorėje jo subjektyviojo  egoistinio filtro. Tai ir vadinama Kūrėjo ir Aukštesniojo pasaulio atskleidimu žmogui.
Kokia vertybių sistema geriausia? Mes niekada negalėsime nubrėžti tikslios ribos tarp „gerų“ ir „blogų“ poelgių. Gyvenimas sudėtingesnis, nei gali pasiūlyti universali moralinių ar absoliučių vertybių sistema. Mūsų požiūris į blogį ir gėrį keičiasi.
Atsakymas. Mes neturime tikrų standartų ir tik tiesos atskleidimas ne mumyse, davimo ir meilės savybė, suteiks mums galimybę viską išmatuoti jos atžvilgiu ir ištaisyti save, savo egoizmą į meilę kūriniams.
Kas yra skaičiai? Skaičiai padeda mums paaiškinti Visatą. Ar jie yra realūs objektai ar tik aprašo santykius, kurie būdingi visoms struktūroms?
Atsakymas. Skaičiai – tai aprašymo kalba dviejų savybių, Kūrėjo ir kūrinio, davimo ir gavimo. Gimsta iš tarpusavio ryšio ir matuoja jų santykius. Tai kalba, apibūdinanti Kūrėjo ir kūrinijos santykį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Kas yra Dievas?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai