Klausimas: Koks skirtumas, kaip žmogus laidojamas?
Atsakymas: 1. Kabala užsiima tik sielos ištaisymu. Kai žmogus ateina į kabalistinę grupę ir pradeda dirbti su savimi, idant susijungtų su draugais tiek, kad įgytų laidavimo savybę, jame kyla neapykantos, kitų atstūmimo suvokimas.
Būtent tas atotrūkis nuo draugų, kurį žmogus jaučia, ir yra ta egoistinė savybė, kurią jis turi ištaisyti į meilės savybę.
Tai įmanoma tik padedant Šviesai, veikiančiai jį mokantis iš kabalistinių šaltinių (Baal Sulamas, Rabašas).
Ištaisytas požiūris į artimą, pasiekus meilę jam, sudaro žmogaus sielą, kuri prisipildo davimo Šviesos ir meilės – Kūrėjo.
2. Žmogaus kūnas neturi jokio šventumo. Šis požiūris į mūsų gyvūninį kūną kilęs iš religijų, kurių atsiradimo pagrindas – Kūrėjo paslėptis, ir todėl, kad nebejaučia sielos,  siela jos laiko mūsų gyvūninį kūną. Todėl žmogui atrodo, kad kūne kažkas yra, juk be kūno jis daugiau nieko nejaučia, ir viską suvokia tik per savo kūną.
Senovėje kartu su mirusio šeimininko kūnu užkasdavo maistą, įvairius reikmenis, žmonas ir tarnus, kad lydėtų ir padėtų jam būsimame gyvenime su tuo pačiu kūnu. Todėl kūną balzamuodavo.
Amerikos indėnai iškasa protėvių kaulus iš kapo, nuplauna ir grąžina atgal – tai pagarbos ženklas.
Hinduistai išrenka kūdikį sudievinimui ir paskelbia jį šventuoju.
Kiek krikščionybėje populiarios relikvijos –  neverta net kalbėti! Iki šių dienų ginčijamasi apie įvairias relikvijas.
Laidotuves lydi visa gausybė įvairiausių apeigų. Ir visos jos pagrįstos tamsuoliškumu bei palaikų garbinimu.
Musulmonai tiki, kad pomirtiniame pasaulyje yra tie patys malonumai, kaip ir mūsų…
Judaizmas taip pat su laiku prarasdamas dvasinio pasaulio, Kūrėjo (tremties, Galuto) jautimą – pradėjo garbinti kapus, užsiima burtais ir „dvasinėmis“ manipuliacijomis, apauga įvairiausiais išoriniais ritualais, aprangos formomis, bando statyti Šventyklą.
Nors visiems aišku, kad esant šiandieniniam dvasiniam jo lygiui tai bus ne daugiau nei paprastas statinys.
Išvada: mūsų pasaulyje (mintyse, labdaroje, veikloje, disciplinose, papročiuose) nėra jokio šventumo (to, kas amžina, tobula, dieviška). Visas mūsų pasaulis – tai trys gamtos lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis.
Lygmenį „žmogus“ – nuo žodžio „Adomas“ t.y. „dome“, panašus į Kūrėją, –  būtina pasiekti savo darbu ištaisant mūsų tarpusavio neapykantą  į tarpusavio meilę.
Taip tapsime panašūs į Kūrėją, ir tai reiškia, kad būtent įgiję šią savybę nepriklausomai nuo mūsų gyvūninio kūno pajausime amžinybę ir tobulumą kaip Kūrėjas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šventumas – tai panašumas į Kūrėją“

„Ir niekas nesužinos, kur kapas mano…“

„Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju“

Video klipas rusų k.

Laidoje „Stambiu planu“ su programos vedėja Lena Fridman kalbėjomės apie reinkarnaciją (rusų k.)

Video įrašas (rusų k.): Klausyti | Atsisiųsti

Audio įrašas (rusų k.): Klausyti | Atsisiųsti

Klausimas: Ar viską, ko mokiausi šiame gyvenime, mano siela prisimins? Ar kitame gyvenime toliau mokysiuos kabalos ir vėl ateisiu į grupę?
Atsakymas: Iš šio gyvenimo žmogus pasiima su savimi tik savo praeitą dvasinį kelią. Tai nedingsta. Juk dvasinio pasaulio atžvilgiu buvome ir liekame toje pačioje realybėje, tik ji šiek tiek nuo mūsų paslėpta. Aš visą laiką esu savo sieloje, nepaisant to, kad jos nejaučiu. Net ir šiandien su ja dirbu ir patiriu skirtingas būsenas.
Visa tai vyksta mano  amžinoje sieloje. Tai, kad dabar matau aplink save fizinius kūnus ir šį pasaulį – tai mano dvasinės būsenos ,,miražas“. Ir jeigu šiandien dirbu su savimi viduje, tai savo kitą įsikūnijimą pradėsiu nuo daug aukštesnės dvasinės būsenos. Tai reiškia, kad greičiau įeisiu į kabalos grupę ir sėkmingiau mokysiuos. Visas praeitas kelias pasiliks manyje kaip dvasiniai genai (rešimot) – tai neišnyksta. Dvasiniame pasaulyje apskritai niekas nedingsta. Viskas pranyksta tik mūsų pasaulyje, nes pranyksta ir jis pats.
O iš viso to, ką įgijau dėl savo egoistinio noro, aišku, kad nieko neliks. Juk šis noras pranyksta. Išliks tik išorinis apvalkalas. Kaskart pereidama naują gyvenimo ciklą siela kuria sau aplinką pagal savo gebėjimus ir būtinybę ištaisyti save.
Kodėl esu būtent tokioje, o ne kitoje aplinkoje? Todėl, kad to reikia mano sielai. Į kūnus nežiūrima – jie palaiko ryšius vieni su kitais šiame pasaulyje ir yra susiję su visais jo įvykiais priklausomai nuo to, kiek to reikia sielos taisymui.
Su kūnu nesiskaitoma. Jis apskritai realiai neegzistuoja – tai tam tikra virtuali iliuzija, pasirodanti priešais mus tokia forma. Iš tikrųjų, egzistuoja tik siela, bet būtent jos mes ir nejaučiame… O jos vystymasis vienareikšmiai nulemia, kas vyksta su kūnais.
Todėl „Įvado į knygos Zohar“ pabaigoje Baal Sulamas rašo, kad tik ištaisyta siela gali mums padėti ištaisyti mūsų pasaulį ir pajausti šį žemišką gyvenimą kaip daug geresnį. Visi šiame pasaulyje vykstantys nusikaltimai kyla dėl neištaisytos sielos. O pačiame pasaulyje nėra jokių veiksmų, nėra ištaisymų – visi pokyčiai galimi tik per sielą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aukščiausia žemiško gyvenimo prasmė“

„Praėjusių gyvenimų paslaptis“

„Sielų persikūnijimai – mūsų nore“

Pranešimas: Izraelio mokslininkai magnetiniu tomografu aptiko žmogaus sielą.
Jie atrado, kad kabalos studijos padeda suaktyvinti smegenų dalį, kurią medikai pavadino „tikėjimo aparatu“.
Jis aktyvina smegenų veiklą ir padidina organizmo atsparumą ligoms, prieš kurias šiuolaikinė medicina yra bejėgė.
Komentaras: Kaip galima atskleisti sielą? – Štai kur klausimas. Viskas priklauso nuo to, ką norime aptikti, – jeigu jėgą, suteikiančią gyvybę gyvūniniam kūnui, tai, aišku, ją galima atskleisti.
Dar tuo metu, kai buvau studentas, pasaulyje vyko, pavyzdžiui, tokio tipo tyrimai: „kiek sveria kūnas prieš mirtį ir po jos“ – kad nustatytų sielos, tariamai paliekančios kūną, svorį.
Viskas priklauso nuo to, ką vadiname siela. Kartais vyras ar moteris kreipiasi vienas į kitą: „Siela mano!“. Jeigu tai laikysim siela, tai galima ją ir pasverti.
Bet jeigu suprantame, kad siela – Kūrėjo dalelė iš Aukščiau, davimo jėga, tai ją, kaip ir kitas mūsų pasaulio jėgas, galime aptikti tik pagal jos veiksmų rezultatus.
Suvokdami davimo jėgą davimo savybėje (nore duoti, kli), atskleidžiame Kūrėją savyje ir todėl vadiname Jį BORE, iš žodžių Bo, ateik (pasiek savo davimo savybe), ir RE, atrask.
Nėra Kūrėjo be kūrinio. Nieko negalime pasakyti apie Jį patį, mūsų išorėje – tai arba esmė, arba abstrakti forma, apie kurias mes nepajėgūs samprotauti, ir kabala, kaip grynai eksperimentinis mokslas, draudžia tokius filosofavimus. Kaip aiškina Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“ – „Tyrinėtojas neturi nieko daugiau, nei mato jo akys“.
Todėl mums reikia medžiagos, kurią veiktų ši dvasinė jėga. Ši medžiaga kartu su joje veikiančia jėga vadinsis siela.
Kodėl? Todėl, kad tada pati medžiaga bus panaši į Kūrėją – Kūrėjo dalelė iš Aukščiau, turinti tą pačią davimo savybę.
Bet jeigu siela yra davimo savybėje, kaipgi mokslininkai gali ją aptikti? Su kokiais prietaisais? Kokiu būdu? Kad aptikčiau ją, reikalinga medžiaga, turinti davimo savybę.
Tai gali būti tik žmogus, pasiekęs tokį išsitaisymą. Tuomet tai, kas įsivilks į šią medžiagą, vadinsis sielos Šviesa. O pats kli, noras, medžiaga, turinti davimo savybę, vadinsis sielos kūnu.
Tačiau šio pasaulio žmogus negali suvokti nei sielos kūno, nei Šviesos jame, nes neturi tokių pačių savybių.
Todėl jei kalbėsime apie sielą remdamiesi kabala – kaip apie Kūrėjo dalelę iš Aukščiau, tai mokslininkai neturi jokios galimybės ją ištyrinėti.
Suvokti sielą galima tik pasitelkus kabalos mokslą. Viskas priklauso nuo mūsų ketinimo. Jeigu to siekiame, ateis Šviesa ir ištaisys mano medžiagą – norą, kad jis taptų duodančiu.
Tada ši medžiaga supanašės su Kūrėju, taps Kūrėjo dalele iš Aukščiau, – ir manyje atsiras siela.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur mistika, o kur mokslas?“

„Amžinai nauja mano siela“

„Ar turime sielą?“

Ką gi vadiname gyvenimu ar mirtimi? Kabalos moksle šios sąvokos apibrėžiamos tik kalbant susiliejimo su Kūrėju atžvilgiu.
Būsena, panaši į Kūrėjo, vadinasi gyvenimu, o priešinga Jam – mirtimi.
Todėl egoistiniai norai (klipot) vadinasi mirusiais, o „mirtini nuodai“ – tai jėga, skirianti Kūrėją ir kūrinį.
Mirtis nėra egzistavimo praradimas kaip kad stebime mūsų pasaulyje formos išnykimą (mūsų pakopoje).
Kadangi visa, kas sukurta, noras, keičiasi tik „atitolimo – suartėjimo“ su Kūrėju atžvilgiu, keičiasi tik kūrinio ketinimas duoti, o visur kitur, savo nore, nesikeičia, tad atitolinimas nuo Kūrėjo, susivienijimo su Juo praradimas, vadinasi mirtimi.
O susivienijimas su Kūrėju, davimo savybės įgijimas vadinasi „gyvenimu“.
Straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ Baal Sulamas rašo, kad kabalos mokslas – tai priemonė, skirta atskleisti Kūrėją kūriniams šiame pasaulyje. Atskleisti Kūrėją reiškia savybėmis tapti panašiu į Jį.
Nors gyvename negyvos, augalinės ir gyvūninės materijos pasaulyje, tačiau žmogaus lygmenyje supanašėję su Kūrėju, juntame save ir savo egzistencija amžiną ir tobulą – kaip Kūrėjo.
Kabalos mokslas keičia mus tol, kol pakylame į kitą lygmenį, pakopą – tada matome, kad mes ne išnykstame, o keičiame savo egzistencijos lygmenį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ir tai ne gražūs pažadai!“

„Pajusti amžinybės alsavimą“

„Amžinasis gyvenimo apytakos ratas“

Kabalos mokslas panaikindamas mirtį atskleidžia vienintelį veiksmą, kurį galime atlikti.
Visi kiti mūsų veiksmai priverstiniai, mes visiškai paklūstame gamtai. Bet ką būtent darome jai padedant?
Pašvenčiame visą savo gyvenimą, idant pamirštume mirtį, tarsi įninkame į narkotikus, kad nematytume tiesos. Mes lyg apkvaitę, nuolatos siekiame pinigų, garbės, valdžios – žaidžiame.
Tačiau kabala išsprendžia šią problemą ir aiškina kaip įgyti amžiną gyvenimą čia ir dabar, kaip sklandžiai, nepaliekant šio gyvenimo, kartu su juo pereiti į papildomus išmatavimus.
Tai Sandoros lentelėse iškalto priesako: „Išsilaisvinti iš mirties angelo“ prasmė. Toroje rašoma: „Pažiūrėk ką aš tau siūlau – gyvenimą ir mirtį! Rinkis gyvenimą!“
Kadangi ši galimybė buvo paslėpta, žmonės išmoko užsimiršti, o kabalos platinimas turėtų paaiškinti šią galimybę: be sėkmingo gyvenimo žemėje pasiekti ir amžinąjį gyvenimą. Kai masės supras šią galimybę, jie daugiau nebesislėps nuo minties apie mirtį.
Kaip rodo žmogaus dvasinio vystymosi praktika, tik po pirminio apmokymo, veikiant Šviesai, žmogus pradeda suvokti (nujausti) galimybę jausti save amžinu, priklausomai nuo to, kiek  suartėjo su Kūrėjo savybe „davimu“ (chafec chesed) .
Taip žmogus įeina į amžinybę ir jaučia save begalinėje gyvenimo tėkmėje. Tai prieinama kiekvienam žmogui.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Atkerėti mūsų gyvenimo burtus“

„Pajusti amžinybės alsavimą“

„Prisilietimas prie amžinybės“

Klausimas: Tvirtinate, kad kabala leidžia pasiekti amžinąjį gyvenimą. Bet mes matome, kad  kabalistai irgi miršta. Kaip gi taip?
Atsakymas: Kabalistas tavo akyse miršta, nes tu nematai viso jo gyvenimo. Matai tik dalį  – gyvūninį kūną, kuris, žinoma, miršta, kaip bet kuris kitas gyvūnas.
Amžinai gyventi lieka dieviškoji, dvasinė dalis, kurią kabalistas išvystė savyje. Ši dvasinė dalis priklauso jam ir suteikia amžino egzistavimo pojūtį. Amžinybė – tai noras duoti, davimo savybė, kurią jis įgijo.
Tai palaipsniui pradedame jausti tik artėdami prie machsomo, kai atsiskleidžia davimo nuojauta.
Šviesa, kuri ima siekti žmogų, sužadina pojūtį, leidžiantį suvokti, ką reiškia truputėlį pakilti virš materijos, galvoti šiek tiek kitaip, elgtis su kitais jaučiant norą duoti.
Žmogus dar neatskleidė savyje davimo savybės, tačiau jau gali šiek tiek prie jos prisiliesti. Atsiranda  nuojauta, kad įmanoma įsilieti į šį jausmą, pojūtį, priklausantį amžinybei.
O kol Šviesa nepriartėjo, žmogui visa tai bus tik tušti žodžiai. Jis norės pavalgyti, pailsėti,  amžinybė bus per toli, jis jos nejaus.
Tik pradėjęs jausti Šviesos dvelksmą lyg tolimą vėjo pūstelėjimą, jis suvokia, kad kabala gali išlaisvinti nuo mirties angelo. Šviesa, priartėjusi prie žmogaus,  atneša ir amžino egzistavimo pojūtį.
Tai pradinė sąlyga vieninteliam laisvam veiksmui, kurį mes pajėgūs atlikti. Antraip kam tau laisvė? Ką dar gali daryti šiame gyvenime, gyvūno kūne?
Juk visa kita darai ne tu, nes esi valdomas iš aukščiau. Vienintelis dalykas, kurį gali padaryti pats, – pasiekti amžinybę.
Davimas – tai amžina, gavimas – laikina. Chochma Šviesa ateina amžiams tik tada, kai priimama Chasadim Šviesos viduje.
Todėl, jei norime pasiekti amžinybę, pirmiausiai turime įgyti norą duoti. Tik tada pajusime amžinąjį gyvenimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar pasirengęs pabėgimui?“

„Dvasinio gimimo metodika“

„Aš – amžinas“

Klausimas: Jeigu tikrovė priklauso nuo aplinkos, tai kaip šiame kontekste suprasti sielų persikūnijimą?
Atsakymas: Sielų persikūnijimai – tai noruose vykstantys pokyčiai. Juk be noro nieko nėra.
Noras kinta ir šio besikeičiančio noro viduje jaučiamės esą šiame ar kitame persikūnijime, turime ketinimą gauti arba atiduoti.
Kuo skiriasi tarp šis ir būsimas pasaulis, Kūrėjas ir kūrinys? Visa tai – skirtingos noro būsenos.
Noras, esantis davimo būsenos, vadinamas „Kūrėju“. Noras, esantis gavimo būsenos, vadinamas „kūriniu“.
Dabar savo noro viduje jaučiame, kad gyvename čia, šiame pasaulyje. Noras pasikeis – ir mes pradėsime jausti, kad gyvename kitoje realybėje. Noro pokytis lemia viską.
Todėl negalime įsivaizduoti būsenų, kurių dar nepatyrėme.
Tačiau kabalistams, esantiems ir nore duoti, ir nore gauti, abi realybės dalys yra aukščiau žemiškojo gyvenimo ir mirties, juk jiems pavaldūs ir tie, ir kiti noro reiškiniai.
Suprantama, kad žmogus, kuris dar neišsitaisė, patiria sielos persikūnijimą, t.y. įvairius noro pokyčius – kol neužbaigs savo kelio tuo, kad ims valdyti visus norus, visas, kokios tik gali atsiskleisti, savybes.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Sielų sugrįžimai ir kartų vystymasis“

„Kur nusipirkti norą?“

„Pasaulis – tai pojūčiai troškime“

Programoje „Kabalistai rašo“ su pašnekovu Ben-Sionu Gercu kalbėjomės apie sielą (rusų kalba).

Video įrašas (rusų k.): Klausyti | Atsisiųsti

Audio įrašas (rusų k.): Klausyti | Atsisiųsti