Pateikti įrašai priklausantys Kūnas ir siela kategorijai.


Briliantai, kurių neįmanoma pavogti

Auklėjimas, vaikai, Ekonomika ir pinigai, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль Лайтман

Komentaras: Pandemija atskleidė, kad brangenybių niekam nereikia. Jų pardavimas sparčiai krinta. Staiga žmogus suprato, kad jam užtenka šiek tiek drabužių ir maisto, o blizgučių, kuriuos nešiojo, norėdamas pasirodyti prieš kitus, nereikia. Sakoma, kad brangakmenių rinka smuko 10 kartų ir krenta toliau.
Kas gi tokio juose yra? Kodėl jie kainuoja tokius beprotiškus pinigus? Žmonija juos vertino, dėl jų žudė vienas kitą. Daug kraujo pralieta.
Atsakymas: Nes tai yra retenybė. Deimantus iškasti labai sunku. Vėliau jie šlifuojami, poliruojami, pjaunami. Visa tai kainuoja.
Klausimas: Kas juose yra nepaprasto?
Atsakymas: Kabalos požiūriu? Visiškai nieko. Tiesiog žmonės suteikia jiems vertę. Pavyzdžiui, ėmė ir nustatė kažkokiam popieriui kainą. O dabar visa tai nevertinga.
Pastaba: Tokiais sunkiais laikais žmogus renkasi duoną, o ne deimantus.
Atsakymas: Žinoma, viską atiduos už duoną.
Komentaras: Vadinasi, duona, bet ne deimantai yra vertinga.
Atsakymas: Juk svarbiausia – gyvybė.
Klausimas: Kodėl taip padaryta iš aukščiau, aukštesniosios jėgos?
Atsakymas: Kad žmonės liautųsi nustatinėti šio pasaulio vertybes, kurios jiems atrodo vertybės.
Klausimas: Taigi, mes meldžiamės brangenybių dievui? Ir tai visai ne Dievas?
Atsakymas: Žinoma! Na kas gi šiame akmenuke?
Klausimas: Kodėl mums jį perša? Tiek kraujo pralieta! Dėl to prasidėjo karai.
Atsakymas: Žmonijai reikia ko nors vertingo, brangaus, kad ji galėtų už tai kovoti, tuo spekuliuoti, parduoti, pirkti, mainyti, saugoti, paveldėti. Kaip kitaip? Gyvenime turi būti kokia nors vertybė. Tarkim, aš numirštu. Kas toliau? Kur mano vertybė? Turiu ją kažkur padėti.
Klausimas: Tai baisu, ką sakote. Vadinasi, mano vertybė – šiame blizgutyje?
Atsakymas: Ir jį perduosiu savo anūkui.
Komentaras: Duodu jam šią vertybę ir sakau: „Gyvenk taip. Šitaip gyvenk „.
Atsakymas: Ir ji jam padeda viskuo, nes perduodu tai, ką vertina visi žemės gyventojai.
Klausimas: Taip jam suteikiu jėgų?
Atsakymas: Žinoma. O dabar visa tai pradedama vertinti iš naujo.
Klausimas: O prie ko mes artėjame?
Atsakymas: Prie to, kad gyvenime nėra nieko vertingo.
Klausimas: Ar šiame gyvenime nėra nieko vertingo?
Atsakymas: Visiškai! Išskyrus mintį! Grįžtame prie to, apie ką kalbėjome: išskyrus mintį, kurią gali perduoti savo anūkui, pasaulyje nėra nieko vertingo.
Naudodamasis tavo mintimi, jis tikrai įgyja turtų… Kas apskritai yra mintis? Tuštuma? Bet jis tikrai gauna tai, kas egzistuoja amžinai, kas tobula, ko niekas negali pavogti ir negali nieko su tuo padaryti. Pats svarbiausias turtas – požiūris į gyvenimą, į žmones. Mintis – tavo vidinis turtas. Tai brangiau už bet kokį deimantą. Mūsų laikais kardinaliai perkainojamos vertybės. Tai, kas man buvo vertinga, už ką kovojau, gyvenau, miriau, bandžiau kaupti, perduoti kitoms kartoms – visa tai šiandien praranda savo vertę.
Klausimas: Vis dėlto, kur mes einame? Kas iš tikrųjų bus verta gyvybės, pinigų?
Atsakymas: Tik mintis.
Klausimas: Bet ar jums tai neatrodo per daug abstraktu?
Atsakymas: O ką apskritai žmogus turi ne abstraktaus, jei jis gyvena ir miršta? Taigi, pats vertingiausias dalykas yra tas, kurį gali perkelti iš vienos būsenos, kai gyvena, į būseną, kai miršta, anapus mirties slenksčio.
Klausimas: Ar jis gali ten pasiimti mintį?
Atsakymas: Žinoma, kad gali. Tik tai jam ir lieka.
Klausimas: Kokią mintį reikia dabar išplėtoti, kad ji būtų vertinga ir būtina?
Atsakymas: Teigiamą požiūrį į pasaulį ir į kitus. Tai niekur nedingsta. Tai nuolatos lieka su tavimi, nes yra ne tavo egoizme, kuris miršta su kūnu ir išnyksta, bet yra altruizme, gerosiose savybėse, kurias įgijai per savo žemišką gyvenimą. Ir tada tu su jomis išskrendi, patenki į kitą erdvę – teigiamų savybių ir jėgų erdvę.
Mes egzistuojame tam, kad sukauptume tokias teigiamas emocijas, mintis, norus, siekius, impulsus ir išeitume su jais.
Aš palieku šį pasaulį, perdavęs, kiek galėjau, teigiamą požiūrį į pasaulį, žmones, gyvenimą savo vaikams ir anūkams bei apskritai visiems, kam įmanoma.
Klausimas: Manote, kad tai jūsų ir visų mūsų misija?
Atsakymas: Žinoma. Bet tai yra mano nuomonė.
Klausimas: Bet tai ir visų kartų kabalistų nuomonė?
Atsakymas: Taip, žinoma.
Komentaras: O tai, ką aš dabar matau komentaruose: blogis, siaubas, neapykanta, nesantaika…
Atsakymas: Tai verčia mus įvertinti tai, kas iš tikrųjų svarbu gyvenime, surinkti ir perduoti, mokyti naująją kartą.
Klausimas: Vadinasi, kaip atsispirti nuo šios tamsos ir judėti geros minties link?
Atsakymas: Taip. Viskas bus gerai.
#268654

Iš 2020 m. birželio 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintis – aukštesnioji jėga

Mintis – pati didžiausia jėga

Komentarų nėra

Gyvenimo pamokos

Krizė, globalizacija, Kūnas ir siela, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kiekvienas iš mūsų išgyvena sunkių akimirkų, kai norisi paklausti: „už ką man visa tai?“ Ar iš tikrųjų egzistuoja karmos dėsniai ir kiekvienas žmogus nusipelno to, kas jam nutinka?
Atsakymas: Iš dalies – taip. Kiekvienas žmogus turi savo sielos šaltinį. Jis gimsta su tam tikru savybių rinkiniu, ankstesnių reinkarnacijų patirtimi. Gimęs turi tęsti savo kelią ir pasiekti egzistavimo tikslą – visiškai prilygti Kūrėjui.
Taigi, žmogaus pradinis taškas išnyksta kažkur praeitose reinkarnacijose, o galutinis – būsimuose gyvenimuose. Esamu metu jis vykdo tam tikrą programą, todėl viskas, kas jam nutinka, nėra atsitiktinumas. Viskas veda į tikslą.
Klausimas: Ar visiems reikia iš to pasimokyti?
Atsakymas: Taip, jei nori. Jeigu to siekia, tada jam padeda iš viršaus, suteikia tam tikrą aplinką, tada žmogus gali išmokti šias pamokas ir eiti pirmyn gana sąmoningai.
Klausimas: Ar žmonija, atsižvelgdama į esamą situaciją, išmoko pamoką? Ką turėjome suprasti iš situacijos su koronavirusu?
Atsakymas: Tai, kad mūsų pasaulis yra integrali sistema, kuri dabar išgyvena pandemijos bangą. Pirmąkart ji apima visą planetą. Per visą istoriją pasaulyje nebuvo nieko, kas būtų palietę visus be išimties. Mums rodoma, kad mūsų pasaulis iš tikrųjų yra absoliučiai integrali, uždara sistema, ir tuo vadovaudamiesi turime pasiekti visišką vidinę pusiausvyrą.
#267420

Iš 2020 m. gegužės 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Karma ar sąmoningas judėjimas?

Ar kančios mus apvalo?

Komentarų nėra

Blogis, pragaras, meilė

Kūnas ir siela, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Japonijoje buvo atvejis, kai sergantis koronavirusu ir tai žinantis žmogus išėjo į gatvę ir ėmė glebėsčiuotis su kitais, netgi su artimaisiais. Vėliau grįžo namo ir po kurio laiko mirė. Tai pateikiama kaip moralizuojantis pavyzdys. Ar tikrai egzistuoja vadinamasis „aukščiausias teismas“, kuomet žmogus sąmoningai eina tai daryti?
Atsakymas: Be abejo, šis teismas egzistuoja mūsų pasaulio jėgų lygyje, jis niekur nedingsta. Esmė ta, kad esame susieti į vieną bendrą visumą, į integralią sistemą. Jei žmogus palaiko šią sistemą ir siekia ją padaryti integralią, tai yra jo nuopelnas. Ir atvirkščiai, jei jis nutraukia tarp visų esančią gerų ryšių grandinę, tai yra jo pralaimėjimas, bausmė.
Aišku, kad žmogus, tyčia apkrėtęs kitus, labai sau pakenkė: savo veiksmais jis tarp mūsų pasėjo blogį, tas blogis veikia toliau. Kokios pasekmės? Žmogus sulaikė visos sistemos judėjimą integralumo, ryšio, meilės link, o tai – prislėgė jį patį.
Klausimas: Ar yra toks tiesioginis ryšys, kaip jūs sakote, kad visa tai prislegia žmogų?
Atsakymas: Žinoma. Dabar jo norai tapo daug egoistiškesni. Mirdamas jis atsikratė kūno, šio noro pasireiškimo labai žemame lygmenyje, bet vis tiek pasiruošusio ištaisymui. Ir dabar jis negali biologiškai išsitaisyti. O kaip taisytis dvasiškai, jei ten viskas taip egoistiška, ir dabar nežinia, kada jis galės pradėti išsitaisymą ir kokia forma.
Klausimas: Ar tai taikoma visam pasaulio blogiui? Visiems blogio nešėjams?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Žmonės iškart prisimena baisius budelius, žudikus ir pan. Ar tai taikoma jiems?
Atsakymas: Dar blogiau: žmogus, kuris neleidžia gyventi kitiems, nesuteikia jiems galimybės laisva valia tinkamai išsitaisyti, sukuria sau milžiniškų problemų.
Klausimas: Kodėl tai skiriama žmogui? Dėl ko tai jam įdiegia Aukštesnioji jėga, Kūrėjas? Kodėl reikia taip pakišti žmogų?
Atsakymas: Turi išryškėti visas blogis. Privalo! Ir todėl sielos, praeityje dariusios baisius veiksmus, gauna papildomą krūvį, kad jis nugramzdintų jas į žemiausią tašką, nuo kurio galėtų pradėti kilti. Nes jeigu jos yra kažkur tarp gėrio ir blogio ir nelaiko savęs blogomis, joms reikia suteikti papildomai blogio: tada jos supranta, kad iš tikrųjų turi taisytis.
Klausimas: Sakote, kad absoliučiai viskas nukreipta į išsitaisymą, gėrį, šilumą, meilę, ir mes turime pereiti šias baisias būsenas ir pamatyti tuos baisius žmones, jų nekęsti ir pasmerkti mirties bausmei. Ir visa tai turi būti kelyje į meilę, gėrį?
Atsakymas: Nenorėčiau sakyti, kad apskritai reikia mirties bausmės. Nes ji atima asmens galimybę išsitaisyti, o taisytis turi visi. Taigi, nesu už mirties bausmę, bet turime sudaryti žmogui tokias aplinkybes, kai jis būtinai norėtų pasitaisyti! Tiesiog, tegul erelis lesa jo kepenis!
Klausimas: Kas yra išsitaisymas?
Atsakymas: Išsitaisymas – tai savojo žemumo, niekingumo, kenkėjiškumo, amoralumo supratimas. Tai noras tapti naudingam ir matyti, koks kenksmingas buvai. Suvokimas, kad netinkamai bendravai su žmonėmis, koks buvai bjaurus ir blogas, palyginus su tuo, ką matai dabar, yra pragaro būsena. Tai ir yra pragaras, o mirties bausmė nieko neištaiso.
Klausimas: O kaip sužadinti tokią būseną?
Atsakymas: Tam reikia su žmogumi dirbti. Turi būti pedagogų, kurie tiksliai atvestų jį prie savarankiško apibrėžimo: kas gi jis toks?
Klausimas: Vadinasi, pedagogai neturėtų nusikaltusiojo nekęsti, bet turėtų suprasti, kad tai – išsitaisymo kelias?
Atsakymas: Taip. Turi rodyti jam meilę. Žmogui tai blogiau nei mirtis. T. y., pedagogai jį myli, ieškodami metodų, kaip jam padėti suvokti blogį savyje. Tikiuosi, kad pamatysime patys, kaip žmonės pradės keistis.
Klausimas: O tuomet žmonės iš šios neapykantos pradės suprasti, kas jie tokie ir kad jie yra žudikai?
Atsakymas: Taip. Jie klaidžios gatvėmis kaip mirusieji, prisikėlę iš savo kapų, ir ieškos, kaip galėtų išsitaisyti.
Klausimas: Ar tam reikia pedagogų, kurie jiems parodys, kas yra tikroji meilė? O žmonės žiūrės į juos, nekęs jų ir keisis dėl jų?
Atsakymas: Taip.
#267527

Iš 2020 m. gegužės 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Rasti aukso vidurį

Dvasinis darbas, gyvenimo prasmė, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Mane traukia į dugną įprastinis gyvenimo būdas. Visi, su kuo bendrauju, netiki, kad pokyčiai galimi. Dėl to svyra rankos ir dingsta noras eiti pirmyn.
Atsakymas: Ir kas iš to? Svyra rankos, nenori eiti pirmyn – neik. Vis tiek paskui gyvenimas privers.
Reikia tiesiog rasti sau aukso vidurį. Ne šokti galva į kur nors, o eiti tolygiai, tiksliai ir pasitelkus kabalą aiškintis viską, ką sutinkate gyvenime. Tai labai greitai išmokys jus, kaip tinkamai žvelgti į pasaulį.
Klausimas: Bet ar yra gyvenimiškas kelias, kuris veda į sėkmę, ar tai nevienareikšmė sąvoka?
Atsakymas: Žinoma, yra. Bet jis jums jau apibrėžtas, ir jį atskleidžiate arba geru, arba blogu keliu. Tai tokie skirtingi keliai, kad jums atrodo, kad tai skirtingi gyvenimai.
Komentaras: Išeitų, kad šiame gyvenime galime praeiti savo dvasinį kelią ir suvokti ką nors, o galime užbaigti savo dienas nieko neišmanydami?
Atsakymas: Atsirasite vėl, naujame įsikūnijime.
#268598

Iš 2020 m. liepos 14 d. TV laidos „Pokalbiai su M. Laitmanu. Daša Gorod, psichologė“

Komentarų nėra

Ar egzistuoja gyvenimas po mirties?

Krizė, globalizacija, Kūnas ir siela, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Ar yra gyvenimas po mirties?
Atsakymas: Būtent po mirties ir yra gyvenimas. Kol neišsilaisvinsime iš savo egoizmo, tol nebus jokio gyvenimo. Jaučiame savo egzistavimą egoizme, o jis yra labai menkas, žemas, ribotas. Kai tik atsikratome egoizmo, bent jau per fizinio kūno mirtį, nepaisant to, kad tai labai mažas išsilaisvinimo ir pakilimo lygis, jis vis tiek išvaduoja mus iš pirmojo egoistinio lygmens. Tada pradedame suprasti, kad gamta ir pasaulis egzistuoja kitame matavime – aukščiau egoistinio.
Klausimas: Žmonės, gyvenantys savo voverės ratelyje, neturi laiko galvoti apie ką nors daugiau, jiems reikia maitinti šeimą. Todėl turbūt egoizmas taip graužia žmoniją. Kaip išeiti iš šio siauro rato?
Atsakymas: Tą reikia aiškinti, to mokyti. Tam ir sukūriau kabalistinę mokyklą, veikiančią beveik visomis pasaulio kalbomis, visuose žemynuose ir turinčią kelis milijonus klausytojų. Mes vedame pamokas ir paskaitas, rengiame tarptautines konferencijas ir kitus renginius.
Tačiau dabartinis virusas, ši paskutinė gamtos suvokimo sistema, dabar pamažu įeinanti į mūsų sąmonę, verčia žmogų suprasti, kur jis gyvena, kodėl virusas egzistuoja. Ir nėra kur dingti: geruoju ar bloguoju, vis tiek turėsime suprasti visą integralios gamtos paveikslą ir kaip jame egzistuoti. Privalome pradėti teisingai, integraliai sąveikauti su ja. Turime tapti kaip ji.
#264409

Iš 2020 m. kovo 29 d. programos „Susitikimas su kabala. Viktorija Bone“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra mirtis kabalos požiūriu?

Gyvenimas ir mirtis – pojūčių kaita

„Aš“ ir mirtis

Komentarų nėra

Suprasti tikrąją gyvenimo vertybę

gyvenimo prasmė, Kūnas ir siela, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Viena vertus, koronavirusas parodė, koks vertingas žmogaus gyvenimas, kita vertus, kaip lengva jam suduoti smūgį. Kaip suderinti šias dvi priešybes?
Atsakymas: Taip visuomet vyksta gyvenime. Iš vienos pusės, gyvenimas neįkainojamas, iš kitos – nieko vertas. Negalime išspręsti šio paradokso, nes nesuprantame tikrosios gyvenimo vertybės.
Juk ji slypi ne gyvūniniame, o dvasiniame lygmenyje, kuris aukščiau materialaus, nes yra amžinas ir tobulas. Tik tenai galime lyginti, gretinti, įvertinti mūsų gyvenimus ir siekius.
O apie savo žemišką gyvenimą nieko doro nežinome. Nežinome nei savo veiksmų, nei poelgių prasmės. Nežinome, kas iš tikrųjų su mumis vyksta. Atrodo, gyvename, keliamės, einame dirbti, grįžtame namo, kažkuo užsiimame, auginame vaikus. Ką darome šiame gyvenime? Nieko.
Tik jeigu rimtai panorėsime sužinoti gyvenimo prasmę ir remdamiesi ja, pagal ją imsime kurti savo gyvenimą, tuomet iš tikrųjų galėsime pasakyti, kad egzistuojame.
#267173

Iš 2020 m. gegužės 17 d. pamokos rusų k.

 

Komentarų nėra

Koks turi būti požiūris į artimųjų mirtį?

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip kabala aiškina mirtį? Koks turi būti požiūris, kai miršta brangus, mylimas, artimas žmogus? Kur slypi ši filosofija?
Atsakymas: Čia nėra jokios filosofijos, nes jūsų kūnas – tai gyvūninis organizmas, kuris miršta kaip bet kurio gyvūno kūnas. Jis turi tam tikrą gyvenimo trukmę, miršta ir suyra, išsiskaidydamas į pradinius elementus. Vidinė dalis, vidinės savybės lieka. Jos niekur nedingsta ir yra vadinamos „siela“. Šios savybės toliau egzistuoja, tik jau ne mūsų pasaulio lygmenyje, nes joms dar nėra į ką įsikūnyti.
Paskui prasideda kitas įsikūnijimų ciklas ir grįžimas į naujus kūnus. Siela nedingsta kaip kūnas, ji persikūnija. Ši teorija ir praktika išbandyta per šimtmečius ir egzistuoja beveik 6 000 metų. Be to, yra rimtų įrodymų ir literatūros. Kabalos mokslas nagrinėja šį klausimą fizikos ir matematikos lygyje. Čia nėra jokių problemų.
Problema kitur: mes galime nemirdami, būdami mūsų kūne pajausti sielų pasaulį. Jei kūnas netrukdo – o kūnu kabaloje vadinamas ne žmogaus kūnas, o mūsų egoizmas, – jei mes jį neutralizuosime, tada pajausime Aukštesnįjį pasaulį, sielų pasaulį, tarsi mes mirėme ir egzistuojame jau ne savo egoistiniame kūne. Todėl visa problema yra neutralizuoti egoizmą. Ir tai mums leidžia atlikti kabalos mokslas.
Klausimas: Ar lieka skausmas dėl mirusiųjų, artimųjų ilgesys?
Atsakymas: Jokio skausmo ir liūdesio nelieka. Tie, kurie studijuoja kabalos mokslą, puikiai jaučia ir supranta, kad visa tai – sielų ciklas ir čia nėra vietos sielvartavimui. Įeidami į vidinę būseną ir pradėdami jausti sielas, mes visai kitaip žvelgiame į savo gyvūninį kūną. Jame nėra nieko ypatinga. Jis suteiktas mums trumpam laikui tik dėl to, kad galėtume pradėti jausti sielą.
#260081

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, 1 dalis

Artimųjų mirtis

Gyvenimas ir mirtis – pojūčių kaita

Komentarų nėra

Kaip rasti savo sielą

gyvenimo prasmė, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Nyderlanduose buvo pastatytas vienintelis pasaulyje žmogaus kūno muziejus, sukurtas taip tikroviškai, kad lankytojai netenka žado. Muziejuje yra visas miestas, susidedantis iš atskirų kūno dalių, po kurį galima pasivaikščioti. Lankytojas jaučiasi ten kaip nykštukas, vaikščiodamas dirbtinio milžiniško žmogaus koridoriais ir stebėdamas, kaip teka kraujas, kaip plaka milžiniška širdis, veikia virškinamasis traktas, klausos ir raumenų sistemos, balso stygos, kaulai, dantys. Visa tai galima išsamiai ištirti ir pamatyti, kaip veikia. Keliaudami po žmogaus kūną lankytojai gali vaizdžiai pamatyti, kaip blogi įpročiai neigiamai veikia organų ir sistemų darbą.
Kokios transformacijos vyksta žmoguje, kai jis susipažįsta su aplinkiniu pasauliu ir jame esančia tarpusavio ryšių sistema? Ar tai kaip nors keičia jo vidinį požiūrį į pasaulį, į save?
Atsakymas: Žinoma, gali pakeisti.
Klausimas: Kodėl toks įspūdis, įkvėpimas nepaveikia žmogaus ilgam, kad jis kiekvieną akimirką prisimintų tarpusavio ryšių sistemą?
Atsakymas: Priklauso nuo to, ar tai jam malonu, ar ne. Kas nemalonu, iškart pamirštama. Jei malonu, tada prisimenama ilgai.
Klausimas: Ar įmanoma sukurti tokią pačią simuliaciją, modelį, tokį patį muziejų – „Žmonių tarpusavio santykiai“?
Atsakymas: Galima sukurti fantastinį, tačiau jis nieko neišmokys, nes tai prieštarauja žmogaus prigimčiai, jam bus nemalonu. Žmogui bus malonu pamatyti gražų paveikslą, bet dalyvauti jame prieš savo egoistinę prigimtį?!
Klausimas: Bet jei visi su juo elgsis maloniai, linkės gero, ar jis neįsitrauks į šį žaidimą?
Atsakymas: Jį tai sudomins labai trumpam, kaip filmas.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų ne tik įsitraukti į šį žaidimą, bet ir pasikeisti, kad šis taptų savas?
Atsakymas: Tam, žinoma, jis turi būti nemažai savo gyvenime kentėjęs. Priešingu atveju nenorės, nes visa tai prieštarauja mūsų prigimčiai.
Klausimas: Žmogus visada nori išvengti kančių, tai – natūralu. O čia jis turi pasirinkimą – įgyti kažką kita. Kaip įvyksta pasirinkimo lūžis, kai jis nebenori bėgti nuo kančių, o nori pasirinkti naują kelią?
Atsakymas: Kai nėra kitos išeities. Kai turi rasti gyvenimo prasmę, nes kitaip gyvenimas darosi nemielas. Tiesiog nesinori nieko kito, tik rasti gyvenimo prasmę! Kam man viso to reikia? Kodėl aš egzistuoju? Dėl ko gimiau? Jeigu tai jam rūpės, tik dėl šio nerimo, šios kančios jis galės pasikeisti.
Klausimas: Ar kenčiantis žmogus, vaikščiodamas tokio muziejaus, kuris dabar kuriamas Toronte, Niujorke, Nyderlanduose, koridoriais, pagalvos apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas: Tikrai ne! Juk čia kalbama apie fiziologiją, o ne vidinį žmogaus pasaulį. Apie jo vidų, bet ne apie vidinį pasaulį.
Klausimas: O iš kur kyla gyvenimo prasmės klausimas?
Atsakymas: Jo nėra žmoguje – nei širdyje, nei galvoje. Jis yra sieloje. O sielos nėra žmogaus viduje. Ji šalia.
Klausimas: Kaip žmogui kyla šis klausimas?
Atsakymas: Siela pataria žmogaus smegenims, kad jis pradėtų apie tai galvoti.
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Iš pradžių – tai klausimas apie gyvenimo prasmę, o vėliau siela vystosi iš šio klausimo.
Klausimas: Ir kuo ji pavirs?
Atsakymas: Ji pavirs apimtimi, kurioje žmogus pradės suvokti gyvenimo prasmę. Noras suvokti gyvenimo prasmę vadinamas siela, pradine sielos būsena. Ir tada šis noras pradeda pildytis įvairiais dvasiniais pasiekimais. Dvasiniais – tai susijusiais su gyvenimo prasme. Taip jis vystosi. Užduodami protingesni, aukštesni, amžinieji klausimai, ir žmogus į juos gauna atsakymus. Tai ir yra sielos vystymasis.
Komentaras: Kiekvienas žmogus supranta gyvenimo prasmę skirtingai.
Atsakymas: Be to, ir neišeina palyginti. Kaip aš galiu išimti savo sielą ir įdėti ją jums, kad galėtumėte palyginti abi sielas?
Klausimas: Žmogaus noras atskleisti gyvenimo prasmę auga. Tai, ką mes vadiname siela. Kiekvienas turi savo, nepanašią į kitas. Kas vėliau atsitinka su šiais norais? Ar jie jungiasi vienas su kitu?
Atsakymas: Nesijungia. Kodėl turėtų?
Komentaras: Sakoma, kad visiems yra viena didelė siela.
Atsakymas: Šis ryšys kitoks, kai turime bendrą tikslą. Kai reikia pasiekti bendrą tikslą, tada sielos susijungia bendram tikslui pasiekti. Bet jos jungiasi veikdamos viena prieš kitą.
Klausimas: Kodėl jos priešinasi viena kitai?
Atsakymas: Kad nebūtų anuliuotos. O susijungus tampama viena bendrąja visuma, susidedančia iš daugelio dalių.
Klausimas: O kuo jos jungiasi?
Atsakymas: Davimo ir meilės savybėmis.
Klausimas: O ką atskleidžia šie susijungę gyvenimo prasmės norai?
Atsakymas: Jie atskleidžia tarpusavio sąveiką virš bendrojo egoizmo.
Klausimas: Ar yra koks nors šios sąveikos apibrėžimas?
Atsakymas: Tai yra bendra siela – Adomas. Bendrasis ryšių tinklas vadinamas „Adomu“. Nuo žodžio „panašus į Kūrėją“.
Klausimas: Ar žmonės nesąmoningai, kurdami visas šias ryšių sistemas, nori pasiekti aukštesnįjį ryšių tinklą?
Atsakymas: Taip. Siela to siekia.
#266099

Iš 2020 m. kovo 3 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela – amžina substancija

Kas turi sielą?

Pažinti šaknį, paleidžiančią mūsų yvenimą

Komentarų nėra

Atskleisti savo sielą dabar, šiame gyvenime

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Kūnas ir siela, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip suprantu, teigiama gamtos jėga, kurią turime pritraukti, reiškia, kad privalome pradėti gerbti gamtą? Žmonės gamtoje palieka daug šiukšlių, ir nedaugelis pagalvoja, kad reikia susitvarkyti.
Ką reiškia panaudoti teigiamą energiją? Ir kaip mes galime pasakyti, kad štai nuo šiandien aš prisiimu atsakomybę, būsiu sąmoningas žmogus, suprantantis gamtos jėgas ir gyvenantis aukštesnėse vibracijose?
Atsakymas: Dėkoju už klausimą, bet mes kalbame apie visiškai kitą poveikio gamtai lygmenį. Juk mūsų žmogiškoji prigimtis – absoliutus egoizmas. Ir visi mūsų iš pažiūros pozityvūs, geri, malonūs darbai, meilė vaikams, pasauliui ir pan. kyla tik iš egoizmo. Mūsų pasaulį valdo tik viena jėga. Antra jėga yra paslėpta, ir reikia ją atskleisti, todėl žmonės nesupranta, ką jiems daryti.
Neužtenka vien to, kad gražiai elgiamės vieni su kitais, nuo to niekas nesikeičia. Tokių bandymų istorijoje jau yra buvę daug. Turime išmokti iškviesti teigiamą gamtos jėgą – pliusą, kuris pradėtų veikti kartu su minusu, ir mes egzistuotume tarp šių dviejų polių.
Tada iš tikrųjų sužinosime, kas yra tobulas, amžinas pasaulis, amžina egzistencija. Mes suprasime, kad žmogus egzistuoja ne tik žemišku pavidalu (fiziniu kūnu), bet jame yra kažkas amžino, vadinamo siela, ir tai turi būti atskleista gyvenant šiame pasaulyje dabar, šiandien, čia.
Turime atskleisti savo būsimas būsenas, tai yra amžiną, tobulą pasaulį, esantį aplink mus, kurio mes nematome, nes žiūrime į jį per savo egoistines savybes. Visa tai turime įvaldyti ir palaipsniui paaiškinti žmonėms.
Ir jie turi suprasti, kad žmogus, gyvendamas šiame pasaulyje, turi pakilti į naują lygmenį ir pradėti jausti tikrąjį pasaulį.
Tai yra įmanoma. Aš turiu mokinių, kurie tai supranta. Sistema, kurią mes studijuojame ir įgyvendiname, vadinama kabalos mokslu. Ji leidžia tai padaryti.
Klausimas: Ar jūs kalbate apie visuotinę meilę, kurią galima pavadinti „absoliučia meile“?
Atsakymas: Ne, to negalima vadinti absoliučia meile, nes aš nemoku mylėti blogio. Aš tik noriu, kad žmonės elgtųsi vienas su kitu su gerai, kas būdinga visai gamtai.
Ir tada per teisingą gėrio ir blogio sistemą galėsime pamatyti kaip juodą ir baltą tikrąjį pasaulio vaizdą. Virš mūsų kabantis šydas išnyks ir vidiniu bei išoriniu regėjimu pamatysime, kad egzistuojame ne mažoje planetoje, ne kažkokiame uždarame erdvės tūryje, bet visiškai kitose, aukštesnėse dimensijose. Tai turime atskleisti dabar, šiandien, šiame gyvenime.
O dėl ko gi mes vis dar egzistuojame? Kad pasitenkintume mažais malonumais ir ramiai numirtume?
Klausimas: Jūs sakote, kad neturėtume mylėti blogio. Tačiau pasaulyje yra daug agresyvių žmonių, iš kurių kyla šis blogis. Kas pagimdo šią agresiją? Kaip ją išgydyti?
Man atrodo, kad tikroji absoliuti meilė padeda apšviesti tamsiąją žmogaus sielos pusę. Kaip galima išgydyti šią agresiją ir blogį?
Atsakymas: Kantrybė ir pavyzdys. Kantrybė, priešpastatyta žmogaus blogiui, ir geras pavyzdys, kurį jis galėtų suprasti. Nieko daugiau.
#264366

Iš 2020 m. kovo 29 d. programos „Susitikimas su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinė transformacija

Ar žmogus taps gamtos karaliumi?

Atversta gamtos knyga

Komentarų nėra

Kabalistų reginiai

Kūnas ir siela, Platinimas, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Paprastai, siekiant nuraminti mases, jiems siūloma duonos ir reginių. Duonos duos vyriausybė, o kokių reginių gali pasiūlyti pasauliui „Bnei Baruch“?
Atsakymas: Mes stengiamės organizuoti žmonijai naudingas, būtinas programas ištisą parą visomis įmanomomis kalbomis. Tam turime tam tikrų galimybių, žmonių, visokių ruošinių. Aš tikiuosi, kad mes tai galėsime atlikti.
Kiekvieną dieną ruošiame įvairiausias laidas, klipus, dainas, pamokas, kad perduotume žmogui tai, apie ką iš esmės, jis turi žinoti: apie savo gyvenimą, apie tikslą, dėl ko jis gyvena, kas jį pasitinka po gyvūninio kūno mirties, ką daryti su jo siela, kitaip tariant, su tuo dvasiniu tašku jame, kuris yra amžinas, tobulas ir nemiršta kartu su kūnu. Visa tai mes turime papasakoti žmogui.
Mums reikia padėti jam rasti kontaktą tarp jo, jo „aš“ ir sielos, kad jis nedalintų savęs į dvi dalis – į kūną ir sielą, o sujungtų juos į vieną „aš“. Mes norime, kad kiekvienas žmogus turėtų tokią galimybę. Aš tikiuosi, kad mes galėsime tai atlikti. Bent jau bandysime.
#263345

Iš 2020 m. kovo 22 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai