Baal Sulamas sako, jog yra labai laimingas gimęs kartoje, kuriai galima skleisti kabalos mokslą. Juk kabala moko, kaip į vieną sujungti dvi jėgas – davimą ir gavimą, kaip jas abi sudėti, kad gauta suma (Σ) būtų „žmogus“.
Iš tiesų taip sujungti − mokslas, išmintis. Tai nepaprasta, tai sunku. Juk įpratome plaukti pasroviui – ir staiga atsiranda dar viena kažkur mus traukianti jėga. Kur?
Dviejų jėgų integracija duoda unikalų rezultatą. Pasaulyje, kurį matome ir jaučiame, egzistuoja negyvos, augalinės ir gyvūninės gamtos formos. Mes taip pat priklausome gyvūniniam lygmeniui, ir dar nepasiekėme kažko daugiau.
Žmogiškasis lygmuo, kurį pradedame atskleisti savyje, ir yra dvasinė pakopa, atverianti priešais mus naująjį pasaulį.
Gamtoje vienas lygmuo suteikia gyvastį kitam: gyvūnai minta augalais, o augalai semiasi jėgų iš negyvosios gamtos. Bet negyvasis lygmuo nesupranta, ką reiškia augti, vystytis, gyventi, įsisavinti, pašalinti, jausti aplinką.
Augalinis lygmuo savo ruožtu nesupranta, ką reiškia būti gyvūnu, ką reiškia judėti, gimdyti palikuonis, laikytis bandoje, o juolab patirti „išsivysčiusių gyvūnų“ – žmonių, turinčių itin sudėtingą gyvenimą, būties subtilybes.
Žemesnė pakopa nepajėgi suvokti aukštesniosios, nes tai visiškai kitas pasaulis. Štai ir mes dabar, kol kas būdami gyvūniniame vystymosi lygmenyje ir gyvendami tik vedini savo norų,
nesuprantame, kas yra„žmogaus“ pakopa. To neįmanoma parodyti, pademonstruoti, lygiai taip, kaip gyvūnas negali atskleisti savo pasaulėjautos augalui.
Sujungęs dvi jėgas − tašką širdyje ir širdį, malonumų troškimą ir davimo norą − žmogus pakyla į žmogiškąją vystymosi pakopą ir negali savo jutimų perduoti tiems, kurie jo dar nepasiekė.
Galima pasakyti tik viena: jis nesijaučia ribojamas fizinio kūno, nes pakilo į aukštesnį lygmenį. Jis susijęs su visais žemesniais lygiais, maitinasi jais – bet tik maitinasi, o pats yra savo pakopoje.
Taip ir mes, pakilę į „žmogaus“ pakopą (tikėkimės, kad tai įvyks kuo greičiau), išsaugosime ryšį su šiuo pasauliu, su visomis gyvybės formomis jame, bet greta viso to turėsime visiškai kitokius pojūčius ir mintis. Naujojoje pakopoje pajausime amžinybę ir tobulybę.
Visa mūsų problema ta, kad norime gauti malonumą, aukščiausiąją Šviesą, nors ji negali egzistuoti mumyse ir dingsta tą pačią akimirką dėl „trumpo sujungimo“ − kai pliusas ir minusas
anuliuoja vienas kitą. Todėl tarp šių dviejų jėgų reikia teisingai dirbti vidurinėje linijoje. Mes sukuriame teisingą jų santykį: per vidurį įstatome tam tikrą „rezistorių“ (R), dėl ko pliusas ir minusas veikia tinkamu būdu, ir duoda savo darbo rezultatus – iš jų gauname jėgą.
Pasipriešinimas tarp taško širdyje ir egoizmo kabalos kalba vadinamas „ekranu“ (masach).
Būtent šioje vietoje gauname ir jaučiame naują gyvenimą žmogaus pakopoje (Adomas).
Ir tada išsilaisviname iš mirties. Juk kaskart norėdamas gauti Šviesos, negaliu prie jos prisitaikyti, malonumas ir noras dingsta, dėl to po truputį ragauju mirties: neturiu daugiau kuo mėgautis, krentu į neviltį, nieko nenoriu ir atsitraukiu. Galų gale žmogus „išdžiūsta“ nuo šito darbo, mato, kad jam nieko neišeina, ir pradeda „vysti“. Gyvūninis, augalinis ir negyvasis pasaulis palaipsniui jame nyksta, kol žmogus numiršta.
Bet jeigu suprasime, kaip teisingai savyje sujungti davimo ir gavimo jėgas, pliusą ir minusą, tai pajausime žmogaus pakopą – amžiną ir tobulą gyvenimą.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios kongreso „UNIDOS“ Madride pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvensime!

Besislepiant nuo savęs

Pakilk aukščiau problemos, kad ją išspręstum

Knyga „Zohar“. Skyrius „Truma“, 432 psl.: …Visi pasaulio gyventojai žino, kad mirs ir sugrįš į dulkes, todėl dauguma jų dėl šios baimės grįžta pas savo Šeimininką ir bijo nusidėti Jam.
Klausimas: Ką reiškia „mirti“?
Atsakymas: „Mirti“ arba „gyventi“ – visa tai kalbama apie norą. „Gyvas“ pagal knygą „Zohar“  reiškia „duodantis“, o „miręs“ – „gaunantis“.
Dvasiniame pasaulyje nėra gyvenimo ir mirties. Tai mūsų pasaulyje kalbame apie gyvenimą ir mirtį, nes jaučiame tik vieną gyvenimo formą ir matome, kad ji tarytum pranyksta mums. Mes manome, kad gyvenimu vadinamas kvėpuojantis kūnas, o mirtimi – nustojęs kvėpuoti.
Bet žmogui, pradėjusiam jausti dvasinį pasaulį, toks skirtumas tampa labai keistas: kaip įmanoma pagal tokį požymį nustatyti skirtumą tarp esančio ir nesančio, gyvo ir mirusio? Juk jis pereina prie kitos gyvenimo formos suvokimo, jam išnyksta žemiškosios gyvybės ir mirties sąvokos.
Jeigu žmogus pereina prie aukštesnio suvokimo ir davimą laiko gyvenimu, o gavimą – mirtimi, jis iš gyvūno lygmens pakyla į žmogaus pakopą ir gyvenimu vadina buvimą žmogaus lygmenyje, o mirtimi – gyvūno, jis nesieja gyvenimo ir mirties su gyvūninio kūno egzistavimu.
Tada šis gyvūninis kūnas tarytum išnyksta iš jo pajutimo, praranda savo reikšmę, nustatant savo gyvenimo ar mirties būseną. Net jeigu kūnas miršta, žmogus yra jau kitoje noro pakopoje, jaučia gyvenimą ir mirtį dvasinio pasaulio atžvilgiu, ir su juo yra susiliejęs.
Todėl šis pasaulis jau nebedarys pertraukų jo sielos vystymo procese.

Iš 2011 m. liepos 8 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrasis nemirtingumas

Laisvė nuo mirties

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Klausimas: Jeigu žmogus įstengė pakilti virš visų savo materialių interesų ir susijungti su aukščiausiąja gamta, su Kūrėju, tai fizinė mirtis jam jau nieko nereiškia?
Atsakymas: Tai tiesa. Kai pačioje savo kelio pradžioje paklausiau apie tai savo mokytojo, jis pasakė taip: studijuojantis kabalą žmogus turi pasiekti tokią būseną, kai ims kreipti dėmesį į savo materialaus kūno gyvenimą taip, tarytum dienos pabaigoje nusirengtų purviną drabužį, mestų jį skalbti, o kitąryt apsivilktų naują. Lygiai taip ir mūsų kūnas.
Tai labai realūs dalykai. Jie kyla iš savęs tyrinėjimo, kada savojo gyvenimo nebejaučiu savo kūniškuose noruose. Juk nūnai gyvename dėl savo materialaus kūno! Bet jeigu palieku jo pojūčius ir susisieju su aukštesne virš jo esančia realybe, tai nedelsdamas pajuntu amžiną gyvenimo tėkmę.

Iš 2011 m. gegužės 20 d. paskaitos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė nuo mirties

Paskutinę galimybę užmušė srove…

Amžinos sielos beieškant

Klausimas: Baal Sulamas straipsnyje „Taika“ rašo, kad mūsų pasaulyje nėra jokių naujų sielų ir tik tam tikras jų skaičius praeina ciklus. Kodėl gi pasaulio gyventojų skaičius visą laiką didėja?
Atsakymas: Kiekvienoje sieloje auga egoistinis noras. Sielos skaidosi, kad mums būtų lengviau jas ištaisyti.
Kitaip sakant, noras dalijasi. Sakykime, mane graužia noras uždirbti milijoną. Ar galiu tai padaryti? Ne. Tačiau jeigu padalinsime mano norą šimtui tūkstančių žmonių – tai jau kitas reikalas.
Dideli norai dalijasi į mažus. Dėl šios priežasties jie gali atlikti veiksmus, o paskui susijungti. Rabašas kaip pavyzdį pateikia sakmę apie karalių, kuriam reikėjo perduoti didelę sumą pinigų sūnui į užjūrio šalį. Kadangi visi jo pavaldiniai buvo vagys, jis davė kiekvienam po truputį, kad nebūtų prasmės vogti pinigus. Jeigu jis pavestų tau pervežti visas  brangenybes, pabėgtum su pinigais dėl gero gyvenimo. Todėl jis duoda tokią sumą, dėl kurios neverta bėgti. Priešingai, verta įvykdyti pavedimą.
Ir štai kiekvienas perduoda savo dalį. Galiausiai karališkieji turtai atsiduria reikiamoje vietoje. Atrodytų, kas iš to? Juk kiekvienas iš mūsų liko egoistas. Jis perdavė ne milijoną, o tik šimtą. Kokia iš to nauda? Karaliui naudinga, o tau?
Dalykas tas, kad ne šiaip dirbi karaliui. Tau leidžia suprasti, kad atlieki šį darbą, vienydamasis su kitais. Kiekvienas neša savo šimtinę, ir kartu jūs atliekate bendrą darbą, bendrame nore – įsiliedami į jį kaip vienas žmogus su viena širdimi. Jūs padedate vienas kitam, susivienydami norais ir turtų, kuriuos pernešate, galia.
Vadinasi, vietoj vieno didelio noro perduoti milijoną kiekvienas atskirai turi didelį norą perduoti milijoną. Ir jis gali tai padaryti – juk visi kiti saugo jį.
Taigi sukurtas Kūrėjo noras dauginasi tiek kartų, į kiek dalių jis padalintas. Rezultatas – 620 kartų stipriau jaučiame visą galią šio lobio, kurį perdavėme. Karalius tarsi davė brangenybes vienam žmogui, bet galiausiai karališkuosius turtus, padalintus į milijardus dalių, neša milijardai žmonių. Štai kur mūsų abipusio susijungimo nauda.

Iš 2011 m. kovo 10 d. pamokos pagal temą „Gyvenimas ir mirtis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela

Sielų persikūnijimai – mūsų nore

Klausimas: Kokia savimonė lieka kabalistui pereinant iš vieno materialaus ciklo į kitą?
Atsakymas: Kabalistas – tas, kuris įgijo davimo savybę. Tokiu atveju, net jei visos Šviesos išeina iš gaunančiojo noro, jis būna šioje savybėje. Jis išsilaisvino iš mirties angelo, pakilo aukščiau, į Binos savybę, kuri yra virš Malchut.
Ir todėl net pradingus visoms Šviesoms po Bina, kabalistas taip kaip anksčiau jaučia save joje. Ši savybė, ši forma neišnyksta.
Jeigu nieko nesuvokiame savo gyvenime, tai cikliškai vystomės panašiai kaip gyvūnai. Mūsų vidiniai rešimot nesikeičia – keičiasi tik išorinė biologinė forma ir mus stumia vis stiprėjantis egoizmas.
O paskui jame pabunda pirmasis dvasinis rešimo, taškas širdyje. Dabar jau galime prisidėti prie savo vystymosi, ir todėl mus atveda į grupę, prie knygų ir mokytojo. Čia priklausomai nuo mūsų įdėtų pastangų patys pridedame jėgos savo rešimot. Mes priklausome jau ne tiek nuo laiko, kiek nuo savo pastangų – tiek, kiek išsiaiškiname, kokių pastangų reikia, kad išvystytume rešimo.
Tik apie tai galvoju, visi kiti dalykai šiame gyvenime man nerūpi. Aš sprendžiu tik vieną klausimą: kas yra naudinga manajam rešimo? Yra mano noras ir yra taškas. Juo aš ir rūpinuosi: „Kaip ten jis? Kas jam bus naudinga?“
Į tai kabalistai atsako: tavo taškui bus naudinga, jeigu tu būsi aplinkoje, kuri apima pirminius šaltinius ir mokytoją. Taip tu ir eini pirmyn – vėl ir vėl pasirinkdamas šią aplinką vietoj savo noro, kuris blaško tave į visas puses.
Ir štai, jeigu šitaip iš taško išauginu dvasinį indą, kuriame jaučiu Biną, davimo savybę, tada tegul materialus noras išplonėja ir pradingsta − aš vis tiek egzistuosiu savo kli. Juk dvasiniame pasaulyje nebūna tuštumos.
Mirštant materialia prasme kabalistas praranda šio pasaulio tikrovės suvokimą. Tačiau iš savojo rešimo, iš savo taško širdyje jis jau įgijo dvasinę tikrovę ir yra savo kli viduje.

Iš 2011 m. kovo 10 d. pamokos pagal temą „Gyvenimas ir mirtis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinos sielos beieškant

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Klausimas: Kas yra Kūrėjas?
Atsakymas: Kūrėjas — tai Aukščiausioji jėga, valdanti ir kontroliuojanti visos sistemos veiklą. Mes atskleidžiame Jį tiek, kiek tampame panašūs į šią sistemą, t. y. irgi integralūs. Taip mes susijungiame su Kūrėju, su bendra valdančiaja jėga, ir tampame tokie pat amžini ir tobuli kaip Jis. Tai pakopa, kurią anksčiau ar vėliau turi pasiekti kiekvienas žmogus. Kiekvienas privalės suvokti šią bendrą sistemą ir pasiekti Kūrėją.
Klausimas: Ar dvasiniame pasaulyje egzistuoja angelai?
Atsakymas: Angelai — tai jėgos. Angelas (malach) kilęs iš žodžio Malchut (karalystė), jėga.
Klausimas: Ką reiškia sfiros?
Atsakymas: Sfiros — tai savybių, kurias turi kiekviena siela, bet skirtingomis kombinacijomis, apibūdinimas.
Klausimas: Kas yra „ištaisymas“?
Atsakymas: Ištaisymas — tai mūsų matymo, suvokimo korekcija, dėl kurios pradedame matyti tikrąsias pasaulio sąsajas. Juk gamta — globali ir integrali, ji nesiskaido į atskiras dalis, kaip kad mes įprastai ją daliname, sukūrę biologiją, zoologiją, botaniką, geografiją ir kt. Gamta jungia viską, tai — bendras paveikslas. Ir išsitaisymas yra tai, kad aš pradedu matyti visumą, sujungtą į vieną paveikslą — ir pats esu jos viduje kartu su visais. Todėl mūsų laikais populiari holistinė medicina (tinkama visam organizmui, ir visam pasauliui — kaip vieningai visumai).
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Mūsų siela — tai ta amžinos sistemos dalis, kurios mes siekiame. Mes jungiamės į šią sistemą 125-iomis pakopomis, kol nesusiliejame su visa sistema bendrai. Kiekvienas privalo pakilti ant kiekvienos iš 125 pakopų. Mums liko daugiausia 230 metų tam, kad užbaigtume savo išsitaisymą, atvertume globalų, integralų pasaulį ir visiškai į jį įsijungtume — kol sueis 6 000 metų. Tačiau mes galime tai padaryti anksčiau.
Klausimas: Ką reiškia „sielų ciklai“?
Atsakymas: Iki galo neištaisęs savo įsijungimo į bendrą, globalią sistemą, žmogus turi vėl ir vėl persikūnyti, kad tęstų išsitaisymą, kol bus įjungtas į bendrą sistemą kaip jos dalis, ir kiekvienas iš mūsų tarsi išplis, išsilies visoje sistemoje. O kol neištaisysime savęs — vis grįšime atsinaujinti į šį pasaulį.

Iš 2011 m. vasario 1 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra Kūrėjas?

Klausimai apie sielą

Taisydamas save – taisai pasaulį

Grupė turi nuolat dirbti su kiekvienu iš draugų, o draugai – su grupe. Štai ką turi daryti žmogus. Jeigu mes viską teisingai surikiuojame – pagreitiname laiką ir tada iš tiesų jaučiame vystymąsi.
Jeigu ne, vystymasis slenka taip lėtai, jog mes pametame priežastį ir tikslą, neskiriame kelio etapų, ir viskas vyksta be vidinės jėgos, be to vidinio veiksmo, kuris skatintų mūsų vystymąsi.
Todėl turime apskaičiuoti mūsų siekiamas būsenas, pakopas, veiksmus. Reikia stengtis, kad noras priklausytų nuo mūsų – ne nuo žmogaus asmeniškai, o nuo aplinkos.
Juk dvasinė realybė egzistuoja tik tuose kelim, kurie yra tarp žmonių. Tarkim, per specialų filtrą mes matome žmonių norus. Po to uždedame dar vieną filtrą ir išryškiname ne jų asmeninius, o bendrus norus, esančius tarp jų. Štai šie norai ir yra dvasinis kli.
Šių norų nebūna viename atskirame žmoguje – juos pažadinti galima tik bendrais veiksmais, laidavimu, laikantis principo: „nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“, „mylėk artimą, kaip save“. Vystydami šiuos norus, mes formuojame kli. Tai ta „pusė darbo“, kurią turi atlikti kūriniai.
Tačiau ir šiuo atveju nekalbama tiesiog apie norus. Kreipdamiesi į grupę matome, kad niekas neturi noro siekti dvasinio tikslo. Mes savyje tiesiog turime sužadinti prašymą, bendrą maldą – ir tai pritrauks Šviesą, formuojančią mūsų kli.
O po to kli pagal savo norą pradeda reikalauti ištaisymų ir tampa siela (nešama). „Siela“ –  tai ne asmeninis, individualus, vidinis žmogaus jausmas, o bendras, esantis tarp visų.
Materialiajame pasaulyje man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų yra kli. O dvasiniame atvirkščiai: kli – tai tas bendras dalykas, kuris yra tarp mūsų. Materialieji kli – gaunantieji, viską traukiantys į vidų, o dvasiniai – atiduodantieji, ugdantys davimo savybę. Mes juk visada stebime išorę, todėl negalime pamatyti dvasinio pasaulio, negalime jo paaiškinti, atskleisti, pajusti. O ten viskas vertinama pagal visumą, bendrą jėgą.

Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Davimo savybės detektorius

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Neįmanoma net įsivaizduoti, kaip gyventume, jei jaustumės, esą vien tik gyvūnai.
Tačiau žmonija turi religiją/tikėjimą, kurie jai padeda šiek tiek pažaboti savąjį egoizmą. Visi šie tikėjimai remiasi viena idėja – apie pomirtinį gyvenimą.
Tačiau kabala moko kitaip. Dabartinė mūsų būsena vadinama „mirtimi”, bet yra kita būsena, kuri vadinama „gyvenimu”!
Klausimas yra toks: kaip gi išeina, kad mano egzistavimas šiame pasaulyje vienkartinis ir po jo nieko nelieka? Tačiau kas gi gali grįžti? Ką tokio turi, ką galima būtų grąžinti? Kūnas mirė ir neteko jėgos, kuri vertė jį judėti, tarsi variklis − veikė ir staiga sustojo…
Kyla klausimas: tai kur dingo ta jėga? Tu galvoji, kad ji grįžo kažkur į viršų, į „savo vietą”? Ne, paprasčiausiai molekulės liovėsi dirbę. Argi jose buvo kažkas dvasiška?
Iš kur staiga jumyse atsiranda tokios fantazijos? Bet juk tai yra tikėjimas, kuriuo gyvena visas pasaulis − bent jau yra kažkokia paguoda, jog ir po mirties kažkas bus.
Tačiau kodėl gi kabalistinėse knygose pasakyta, kad jeigu šiame gyvenime neišsitaisysime, tai vėl grįšime į šį pasaulį ir taip nuolatos persikūnysime? Iš tikro taip ir yra, tik reikia išsiaiškinti, ką tai reiškia!
Tikėjimas kabaloje tai suvokimas, tai reiškia pamatyti ir pajausti dvasinį pasaulį, kaip pasakyta: „Paragaukite ir įsitikinkite, koks nuostabus Kūrėjas”. Aš Jį „ragauju” visais jutimo organais, taip, kad jaučia visas kūnas! Tai ne tikėjimas, tai pats realiausias, koks tik gali būti, pojūtis.

Iš 2010 m. lapkričio 25 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinos sielos beieškant

Kaip atskleisti sielą?

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Pranešimas: Mokslininkai paaiškino „šviesos tunelio gale“ fenomeną, kurį anksčiau laikė pomirtinio gyvenimo egzistavimo įrodymu.
Medikai išanalizavo mirštančių pacientų encefalogramas ir jų smegenyse pastebėjo padidėjusį elektros aktyvumą.
Taigi, netolimos mirties patirtis, įskaitant ir „šviesą tunelio gale“ , paaiškinama elektros energijos pakilimu, atsirandančiu dėl deguonies trūkumo smegenyse.
Kai kraujotaka sulėtėja ir deguonies lygis krenta, smegenų ląstelės pagamina paskutinį elektros impulsą, kuris jaučiamas kaip šviesa.
Komentaras: Bet nenusiminkite, siela ir nemirtingumas yra! Tačiau juos turi tas, kas sukūrė sielą ir atskleidė aukštesnįjį egzistavimą šiame gyvenime. Visi kviečiami!

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinos sielos beieškant

Dvasinis pasaulis ar vizijos?

Kam Dievas sukūrė mirtį?