Pranešimas: Mokslininkai paaiškino „šviesos tunelio gale“ fenomeną, kurį anksčiau laikė pomirtinio gyvenimo egzistavimo įrodymu.
Medikai išanalizavo mirštančių pacientų encefalogramas ir jų smegenyse pastebėjo padidėjusį elektros aktyvumą.
Taigi, netolimos mirties patirtis, įskaitant ir „šviesą tunelio gale“ , paaiškinama elektros energijos pakilimu, atsirandančiu dėl deguonies trūkumo smegenyse.
Kai kraujotaka sulėtėja ir deguonies lygis krenta, smegenų ląstelės pagamina paskutinį elektros impulsą, kuris jaučiamas kaip šviesa.
Komentaras: Bet nenusiminkite, siela ir nemirtingumas yra! Tačiau juos turi tas, kas sukūrė sielą ir atskleidė aukštesnįjį egzistavimą šiame gyvenime. Visi kviečiami!

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinos sielos beieškant

Dvasinis pasaulis ar vizijos?

Kam Dievas sukūrė mirtį?

Klausimas: Ar mumyse yra kas nors amžino?
Atsakymas: Kalbant apie mūsų materialųjį kūną, mes esame paprasčiausi gyvūnai, kas kad labiau išsivystę, apdovanoti jausmais ir protu. Bet kiekvienas gyvūninis kūnas yra mirtingas.
Visa, išskyrus antrąją prigimtį, davimo norą, kuris vadinasi dvasiniu pasauliu, siela, „ dieviškąja dalele iš aukščiau“, priklauso egoizmui, gyvūniniam lygmeniui, materialiam pasauliui.
Todėl mūsų kol kas niekas nesieja su amžinybe, išskyrus vieną tašką, priklausantį begalybei, tašką, kuris privalo organizuoti sau aplinką, kurios padedamas vystysis.
Aš nekalbu apie gyvūninę sielą, suteikiančią gyvastį kūnui, nekalbu apie „vitalinę jėgą“, kuri yra visuose kūriniuose – negyvuosiuose, augaliniuose ir gyvūniniuose.
Bet be jos žmoguje yra vienas tikras šaknies taškas, kurį jis ir turi vystyti. Pagal šį tašką jis ir vadinamas „žmogumi“ – Adomu, „panašiu (dome) į Kūrėją, kurio lygį gali pasiekti.
Paprastai žmoguje be šio taško nėra nieko dvasinio ir amžino: kaip gyveno gyvūninis kūnas, taip ir numirė. Ir nieko neliko!
O kas gi vyksta su tuo tašku? Bent jis lieka mums? Bet argi jis buvo kūne? Šis taškas kūnui nepriklauso, mes negalime jo persodinti kam nors kitam kartu su kokiu nors organu…

Iš 2010 m. lapkričio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Pajusti amžinybės alsavimą

Aš – amžinas

Kada žmogus išvysto savo tašką širdyje iki dvasinio indo, jis jame pradeda jausti paslėptąją realybės dalį.
Tada jis susitapatina su šia nauja jam atsiskleidusia pasaulių sistemos dalimi. Jis pasijunta gyvenantis joje ir ji jam įspūdingesnė negu materialusis pasaulis.
Jo dvasinio kūno – sielos – pojūčiai tampa stipresni, nei materialieji (regėjimas, klausa, skonis, kvapas ir lytėjimas).
Ir netgi jei kūnas miršta, žmogus nejaučia netekties, juk jau suvokia aukštesnę realybę – amžiną ir tobulą.
To mes ir siekiame. Todėl Tora ir vadinama „išlaisvinančiąja iš mirties angelo“. Kiek mes pakylame virš mūsų „duobkasio“ – mūsų egoistinio noro, tiek išsilaisviname iš pačios materialios mirties sąvokos.

Iš 2010 m. spalio 10 d. pamokos tema „Požiūris į kabalos mokymąsi“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Aš – amžinas

Pajusti amžinybės alsavimą

Materialiame pasaulyje kiekvienas iš mūsų turi kūną ir tai, kas jį užpildo. Mes esame atskirti vieni nuo kitų biologiniais kūnais ir psichologiškai kiekvienas jaučiasi esąs individualia asmenybe.
Dvasiniame pasaulyje viskas nuolatos keičiasi, iš būsenos į būseną, Šviesa ir indas visą laiką skiriasi.
Mes įsikūnijame į kokią nors būseną ir vadinamės jos vardu, lyg aktorius persirengęs vaidmeniui, arba lyg fantastiniame filme, kai paeiliui įsikūniju į skirtingus pavidalus.
Nėra tokios sampratos kaip „atskira nesikeičianti siela“, kuri savarankiškai egzistuotų, kiltų pakopomis, kaskart išsaugodama savo individualumą. Mums sunku suprasti, kaip dingsta mano „Aš“.
Pavyzdžiui straipsnyje „600 000 sielų“ sakoma, kad bet kuris taisantis sielą žmogus atskleis Malchut pasauliui ir pasivadins karaliumi Dovydu…

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Palikęs save, įgyji Begalybę

Taisydamas save – taisai pasaulį

Tobulybė – tai lygybė

Klausimas: Koks skirtumas, kaip žmogus laidojamas?
Atsakymas: 1. Kabala užsiima tik sielos ištaisymu. Kai žmogus ateina į kabalistinę grupę ir pradeda dirbti su savimi, idant susijungtų su draugais tiek, kad įgytų laidavimo savybę, jame kyla neapykantos, kitų atstūmimo suvokimas.
Būtent tas atotrūkis nuo draugų, kurį žmogus jaučia, ir yra ta egoistinė savybė, kurią jis turi ištaisyti į meilės savybę.
Tai įmanoma tik padedant Šviesai, veikiančiai jį mokantis iš kabalistinių šaltinių (Baal Sulamas, Rabašas).
Ištaisytas požiūris į artimą, pasiekus meilę jam, sudaro žmogaus sielą, kuri prisipildo davimo Šviesos ir meilės – Kūrėjo.
2. Žmogaus kūnas neturi jokio šventumo. Šis požiūris į mūsų gyvūninį kūną kilęs iš religijų, kurių atsiradimo pagrindas – Kūrėjo paslėptis, ir todėl, kad nebejaučia sielos,  siela jos laiko mūsų gyvūninį kūną. Todėl žmogui atrodo, kad kūne kažkas yra, juk be kūno jis daugiau nieko nejaučia, ir viską suvokia tik per savo kūną.
Senovėje kartu su mirusio šeimininko kūnu užkasdavo maistą, įvairius reikmenis, žmonas ir tarnus, kad lydėtų ir padėtų jam būsimame gyvenime su tuo pačiu kūnu. Todėl kūną balzamuodavo.
Amerikos indėnai iškasa protėvių kaulus iš kapo, nuplauna ir grąžina atgal – tai pagarbos ženklas.
Hinduistai išrenka kūdikį sudievinimui ir paskelbia jį šventuoju.
Kiek krikščionybėje populiarios relikvijos –  neverta net kalbėti! Iki šių dienų ginčijamasi apie įvairias relikvijas.
Laidotuves lydi visa gausybė įvairiausių apeigų. Ir visos jos pagrįstos tamsuoliškumu bei palaikų garbinimu.
Musulmonai tiki, kad pomirtiniame pasaulyje yra tie patys malonumai, kaip ir mūsų…
Judaizmas taip pat su laiku prarasdamas dvasinio pasaulio, Kūrėjo (tremties, Galuto) jautimą – pradėjo garbinti kapus, užsiima burtais ir „dvasinėmis“ manipuliacijomis, apauga įvairiausiais išoriniais ritualais, aprangos formomis, bando statyti Šventyklą.
Nors visiems aišku, kad esant šiandieniniam dvasiniam jo lygiui tai bus ne daugiau nei paprastas statinys.
Išvada: mūsų pasaulyje (mintyse, labdaroje, veikloje, disciplinose, papročiuose) nėra jokio šventumo (to, kas amžina, tobula, dieviška). Visas mūsų pasaulis – tai trys gamtos lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis.
Lygmenį „žmogus“ – nuo žodžio „Adomas“ t.y. „dome“, panašus į Kūrėją, –  būtina pasiekti savo darbu ištaisant mūsų tarpusavio neapykantą  į tarpusavio meilę.
Taip tapsime panašūs į Kūrėją, ir tai reiškia, kad būtent įgiję šią savybę nepriklausomai nuo mūsų gyvūninio kūno pajausime amžinybę ir tobulumą kaip Kūrėjas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šventumas – tai panašumas į Kūrėją“

„Ir niekas nesužinos, kur kapas mano…“

„Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju“

Video klipas rusų k.

Laidoje „Stambiu planu“ su programos vedėja Lena Fridman kalbėjomės apie reinkarnaciją (rusų k.)

Video įrašas (rusų k.): Klausyti | Atsisiųsti

Audio įrašas (rusų k.): Klausyti | Atsisiųsti

Klausimas: Ar viską, ko mokiausi šiame gyvenime, mano siela prisimins? Ar kitame gyvenime toliau mokysiuos kabalos ir vėl ateisiu į grupę?
Atsakymas: Iš šio gyvenimo žmogus pasiima su savimi tik savo praeitą dvasinį kelią. Tai nedingsta. Juk dvasinio pasaulio atžvilgiu buvome ir liekame toje pačioje realybėje, tik ji šiek tiek nuo mūsų paslėpta. Aš visą laiką esu savo sieloje, nepaisant to, kad jos nejaučiu. Net ir šiandien su ja dirbu ir patiriu skirtingas būsenas.
Visa tai vyksta mano  amžinoje sieloje. Tai, kad dabar matau aplink save fizinius kūnus ir šį pasaulį – tai mano dvasinės būsenos ,,miražas“. Ir jeigu šiandien dirbu su savimi viduje, tai savo kitą įsikūnijimą pradėsiu nuo daug aukštesnės dvasinės būsenos. Tai reiškia, kad greičiau įeisiu į kabalos grupę ir sėkmingiau mokysiuos. Visas praeitas kelias pasiliks manyje kaip dvasiniai genai (rešimot) – tai neišnyksta. Dvasiniame pasaulyje apskritai niekas nedingsta. Viskas pranyksta tik mūsų pasaulyje, nes pranyksta ir jis pats.
O iš viso to, ką įgijau dėl savo egoistinio noro, aišku, kad nieko neliks. Juk šis noras pranyksta. Išliks tik išorinis apvalkalas. Kaskart pereidama naują gyvenimo ciklą siela kuria sau aplinką pagal savo gebėjimus ir būtinybę ištaisyti save.
Kodėl esu būtent tokioje, o ne kitoje aplinkoje? Todėl, kad to reikia mano sielai. Į kūnus nežiūrima – jie palaiko ryšius vieni su kitais šiame pasaulyje ir yra susiję su visais jo įvykiais priklausomai nuo to, kiek to reikia sielos taisymui.
Su kūnu nesiskaitoma. Jis apskritai realiai neegzistuoja – tai tam tikra virtuali iliuzija, pasirodanti priešais mus tokia forma. Iš tikrųjų, egzistuoja tik siela, bet būtent jos mes ir nejaučiame… O jos vystymasis vienareikšmiai nulemia, kas vyksta su kūnais.
Todėl „Įvado į knygos Zohar“ pabaigoje Baal Sulamas rašo, kad tik ištaisyta siela gali mums padėti ištaisyti mūsų pasaulį ir pajausti šį žemišką gyvenimą kaip daug geresnį. Visi šiame pasaulyje vykstantys nusikaltimai kyla dėl neištaisytos sielos. O pačiame pasaulyje nėra jokių veiksmų, nėra ištaisymų – visi pokyčiai galimi tik per sielą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aukščiausia žemiško gyvenimo prasmė“

„Praėjusių gyvenimų paslaptis“

„Sielų persikūnijimai – mūsų nore“

Pranešimas: Izraelio mokslininkai magnetiniu tomografu aptiko žmogaus sielą.
Jie atrado, kad kabalos studijos padeda suaktyvinti smegenų dalį, kurią medikai pavadino „tikėjimo aparatu“.
Jis aktyvina smegenų veiklą ir padidina organizmo atsparumą ligoms, prieš kurias šiuolaikinė medicina yra bejėgė.
Komentaras: Kaip galima atskleisti sielą? – Štai kur klausimas. Viskas priklauso nuo to, ką norime aptikti, – jeigu jėgą, suteikiančią gyvybę gyvūniniam kūnui, tai, aišku, ją galima atskleisti.
Dar tuo metu, kai buvau studentas, pasaulyje vyko, pavyzdžiui, tokio tipo tyrimai: „kiek sveria kūnas prieš mirtį ir po jos“ – kad nustatytų sielos, tariamai paliekančios kūną, svorį.
Viskas priklauso nuo to, ką vadiname siela. Kartais vyras ar moteris kreipiasi vienas į kitą: „Siela mano!“. Jeigu tai laikysim siela, tai galima ją ir pasverti.
Bet jeigu suprantame, kad siela – Kūrėjo dalelė iš Aukščiau, davimo jėga, tai ją, kaip ir kitas mūsų pasaulio jėgas, galime aptikti tik pagal jos veiksmų rezultatus.
Suvokdami davimo jėgą davimo savybėje (nore duoti, kli), atskleidžiame Kūrėją savyje ir todėl vadiname Jį BORE, iš žodžių Bo, ateik (pasiek savo davimo savybe), ir RE, atrask.
Nėra Kūrėjo be kūrinio. Nieko negalime pasakyti apie Jį patį, mūsų išorėje – tai arba esmė, arba abstrakti forma, apie kurias mes nepajėgūs samprotauti, ir kabala, kaip grynai eksperimentinis mokslas, draudžia tokius filosofavimus. Kaip aiškina Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“ – „Tyrinėtojas neturi nieko daugiau, nei mato jo akys“.
Todėl mums reikia medžiagos, kurią veiktų ši dvasinė jėga. Ši medžiaga kartu su joje veikiančia jėga vadinsis siela.
Kodėl? Todėl, kad tada pati medžiaga bus panaši į Kūrėją – Kūrėjo dalelė iš Aukščiau, turinti tą pačią davimo savybę.
Bet jeigu siela yra davimo savybėje, kaipgi mokslininkai gali ją aptikti? Su kokiais prietaisais? Kokiu būdu? Kad aptikčiau ją, reikalinga medžiaga, turinti davimo savybę.
Tai gali būti tik žmogus, pasiekęs tokį išsitaisymą. Tuomet tai, kas įsivilks į šią medžiagą, vadinsis sielos Šviesa. O pats kli, noras, medžiaga, turinti davimo savybę, vadinsis sielos kūnu.
Tačiau šio pasaulio žmogus negali suvokti nei sielos kūno, nei Šviesos jame, nes neturi tokių pačių savybių.
Todėl jei kalbėsime apie sielą remdamiesi kabala – kaip apie Kūrėjo dalelę iš Aukščiau, tai mokslininkai neturi jokios galimybės ją ištyrinėti.
Suvokti sielą galima tik pasitelkus kabalos mokslą. Viskas priklauso nuo mūsų ketinimo. Jeigu to siekiame, ateis Šviesa ir ištaisys mano medžiagą – norą, kad jis taptų duodančiu.
Tada ši medžiaga supanašės su Kūrėju, taps Kūrėjo dalele iš Aukščiau, – ir manyje atsiras siela.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur mistika, o kur mokslas?“

„Amžinai nauja mano siela“

„Ar turime sielą?“

Ką gi vadiname gyvenimu ar mirtimi? Kabalos moksle šios sąvokos apibrėžiamos tik kalbant susiliejimo su Kūrėju atžvilgiu.
Būsena, panaši į Kūrėjo, vadinasi gyvenimu, o priešinga Jam – mirtimi.
Todėl egoistiniai norai (klipot) vadinasi mirusiais, o „mirtini nuodai“ – tai jėga, skirianti Kūrėją ir kūrinį.
Mirtis nėra egzistavimo praradimas kaip kad stebime mūsų pasaulyje formos išnykimą (mūsų pakopoje).
Kadangi visa, kas sukurta, noras, keičiasi tik „atitolimo – suartėjimo“ su Kūrėju atžvilgiu, keičiasi tik kūrinio ketinimas duoti, o visur kitur, savo nore, nesikeičia, tad atitolinimas nuo Kūrėjo, susivienijimo su Juo praradimas, vadinasi mirtimi.
O susivienijimas su Kūrėju, davimo savybės įgijimas vadinasi „gyvenimu“.
Straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ Baal Sulamas rašo, kad kabalos mokslas – tai priemonė, skirta atskleisti Kūrėją kūriniams šiame pasaulyje. Atskleisti Kūrėją reiškia savybėmis tapti panašiu į Jį.
Nors gyvename negyvos, augalinės ir gyvūninės materijos pasaulyje, tačiau žmogaus lygmenyje supanašėję su Kūrėju, juntame save ir savo egzistencija amžiną ir tobulą – kaip Kūrėjo.
Kabalos mokslas keičia mus tol, kol pakylame į kitą lygmenį, pakopą – tada matome, kad mes ne išnykstame, o keičiame savo egzistencijos lygmenį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ir tai ne gražūs pažadai!“

„Pajusti amžinybės alsavimą“

„Amžinasis gyvenimo apytakos ratas“