Klausimas: Sakėte, kad materialumas – tai noras mėgautis, o dvasingumas – ryšys tarp norų. O kas tuomet Kūrėjas?
Atsakymas: Kūrėjas – tai, ką tu atveri savo veiksmuose. Bendrą visuotinę jėgą – davimą ir meilę – atskleidi tiek, kiek pats vykdai davimo ir meilės veiksmą. Tavo veiksmuose tau atsiveria vidinė jėga ir tai vadinama Kūrėju (Bore) – „Ateik ir pamatyk“ (Bo – ateik, Re – pamatyk).
Mes suvokiame tik pagal principą „Iš Tavo veiksmų pažinsiu Tave“. Kai dėl visų savo veiksmų nuo apačios į viršų atrandu mane pripildančią jėgą – davimą ir meilę, pažįstu Kūrėją.
Kaip kūdikis pradeda pažinti motiną? Jis dėl jos veiksmų patiria kažkokius įspūdžius. Bet jų  nesuvokia, tik jaučia, kad kažkas juo rūpinasi. Ima reaguoti į ją, kartoti jos veiksmus, kurių ji iš jo nori, o ne tuos, kuriuos jis norėtų daryti pats, – taip jis pradeda ją pažinti. Iš esmės, tai ir yra visas auklėjimas.
Taip mes pažįstame aukštesnįjį – Kūrėją. Dėl bundančio manyje rešimot aš atlieku veiksmus – tai vadinama „Iš Tavo veiksmų“ ir „pažinsiu Tave“. Kodėl „Tavo veiksmai“?! Juk jie mano! Ne. Kūrėjas davė man rešimot, Jis duoda man norą, grupę, aplinką ir jėgą šiam veiksmui vykdyti. Todėl po kiekvieno veiksmo sakau: „Tai Tavo veiksmai!“ Ir dėl šių veiksmų, praėjusių per mane, dalyvaujant man pačiam, man norint, – pažįstu Tave.
Kas Tave pažino? Yra tam tikras laisvos valios taškas, vadinamas manuoju „aš“. Aš pritraukiau šiuos veiksmus iš Tavęs – todėl Tave pažinau. Iš Tavo veiksmų aš Tave pažinau. Manyje yra „aš“, kuris Tave pažino. Veiksmas – Jo, suvokimas – mano.

Daugiau šia tema skaitykite:

“Kur ieškoti Kūrėjo?”

“Kūrėjas – kūrinio viduje”

“Kas yra Kūrėjas?”

Kad išmoktume suprasti ir jausti, kur esame, turime išaugti dvasiškai.
Panašiai kaip sėklos lašelis, kuris ima augti specialioje vietoje, motinos įsčiose, o po to platesnėje erdvėje, iš kurios išeina į pasaulį ir taip tampa žmogumi.
Taip vyksta materialiame pasaulyje, taip yra ir mūsų vidiniame, dvasiniame vystymesi.
Kažkuriame mūsų žemiško gyvenimo etape pradedame jausti savyje lašelį dvasinės sėklos, kuri vadinama „tašku širdyje“, dvasinio vystymosi noru. Tai reiškia, kad šis taškas atsiskleidė.
Lygiai taip pat nejautėme šio pasaulio, kol tėvas ir motina nepagimdė mūsų; dvasiniame pasaulyje mus irgi pagimdo tėvas ir motina (jie taip ir vadinasi „Aba ve Ima“).
Dvasiškai vystomės veikiami jėgos, kuri vadinama Šviesa.
Ši jėga veda mus paslėpdama ir atskleisdama Šviesą, išsiūbuoja mus, tai šiek tiek atverdama save ir visą realybę, tai vėl paslėpdama, žaidžia su mumis ir priverčia tai daugiau, tai mažiau jos siekti.
Jeigu teisingai reaguojame į Šviesos poveikį, kuri mus mėto tai į gerą, tai į blogą būseną, tai į supratimą, tai į rūką, tada vystomės – dar vieną akimirką, dar dieną, dar savaitę.
Taip galima vystytis tūkstančius metų, o galima viską pabaigti per metus dvejus. Viskas priklauso nuo žmogaus, reikia tik žinoti, kaip teisingai reaguoti į mus vystančią jėgą, kad viską prijungtume prie vieno šaltinio: „Nėra nieko kito, tik Jis“, kuris slepiasi už šios matomos realybės uždangos.
Taip imsiu po truputį Jį skirti, kasiuosi vis giliau į šią realybę, kad pajusčiau šią jėgą ir kad suprasčiau, kaip ji veikia per visus šiuos apvalkalus: artimus draugus, tolimus mums žmones, gamtą, per mane patį, keisdama mane iš vidaus.
Tada pajausiu save lyg juodą dėžę, kuri šiek tiek supranta ir jaučia poveikį; jai tereikia reaguoti į tai, kas su ja vyksta.
Poveikis ateina neva iš mano matomos realybės: iš artimų ir svetimų, draugų ir priešų – jie tai šešėliai, uždengiantys Aukštesniąją jėgą.
Jeigu ši paslėptis verčia mane per ją susisiekti su Kūrėju – tai vadinama šventumo šešėliu, kada aš būtent priešindamas per šį žaidimą kuriu santykius su Kūrėju.
Tada aš suprantu visą šį teatrą, kurį Jis man rodo ir per jį pažįstu ir suprantu Jį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Atkerėti mūsų gyvenimo burtus“

„Kaip išaugti dvasiškai?“

„Aukštyn atvertos durys“

Kūrėjas – tai absoliutus gėris

Klausimai tema „Kabalistai – apie kūrimo tikslą“, 1 dalis
Klausimas: Kūrėjas – geras ir kuria GĖRĮ! Nors dažnai keikdavau Jį ir laikydavau neteisingu man ir kitiems, dabar esu tuo tikras (nors kažkuriuo momentu viskas gali pasirodyti ir ne taip)… ar tai mano ego taip piešia? Kaip galiu prašyti to MAN?
Atsakymas: Ateikite į mūsų pamokas pagal Rabašo straipsnius – tai vienintelis kabalistas, nuodugniai aprašęs visus dvasinius Dėsnius ir juos pažinti siekiančio žmogaus būsenas.

Klausimas: Citata: „Kūrėjas – tai absoliutus gėris“. Visą laiką norisi pajusti, kas yra tas Kūrėjas, ką reiškia davimas, kaip ir kam duodama.
Iš vienos pusės – tai absoliutus gėris, iš kitos – tiesiog aklas dėsnis. Jei mes esame norai, kažkokia materija ir turime tapti panašūs į Kūrėją, KUO mes turime tapti?
Mes prilyginami Kūrėjui, –  tai pasikeitusi materija, kita substancija… KĄ mes turime jausti?
Atsakymas: Atsakymų nėra. Atsakymas – tai, ką jūs pats įsisąmoninate, ko pats pasiekiate. Atsakymus į dvasinius klausimus galima gauti tik pagal jūsų dvasinės davimo savybės išsiugdymo lygį. Tai įmanoma tik sistemingai studijuojant kabalą. Visi teoretikai liks su savais klausimais, pradės niekinti ir neigti kabalą, kad pateisintų save.
Į visus klausimus jau seniai atsakyta šiame tinklapyje. Skaitykite!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Atsakau į jūsų klausimus – 1“

Klausimas: Kodėl Kūrėjas sukūrė tokį pasaulį? Kodėl Jis slepiasi nuo mūsų proto ir pojūčių? Kodėl Jis sukūrė mus kaip priešingybes galutiniam tikslui ir sau?
Atsakymas: Nes Jis nori mums suteikti laisvę! Kad mes patys užsinorėtume atskleisti Jį ir taptume tokie pat duodantys, kaip Jis.
Jei iš pat pradžių jaustume ir priimtume Kūrėją tokį, koks Jis yra, kas gi iš mūsų priešintųsi ir kažką darytų kitaip?
Juk ir dabar niekas iš mūsų nesipriešina mums viešpataujančiam egoizmui. Mes – automatiniai egoistinės programos vykdytojai.
Jei mums įdiegtų davimo programą, mes taip pat automatiškai realizuotume ją – ir mus vadintų angelais, „automatiškai“ veikiančiomis gamtos jėgomis. Tačiau nei vienu, nei kitu atveju nėra laisvės.
Laisvė – tiktai viduryje, tarp nuodėmės ir šventumo. Tokia būsena vadinama „klipat Noga“ – tai savybės Tiferet vidurinysis trečdalis.
Dėl to Kūrėjas ir pastato mus tokiame nepastovios lygsvaros taške, kad mes nebežinotume, į kurią pusę krypti! Kur gėris, o kur blogis – ką pasirinkti, kur veržtis?
Tai yra mūsų laisvo pasirinkimo taškas, būtent iš tokių taškų mes ir sudedame liniją, kuria keliaujame nuo dabartinio momento iki galutinio ištaisymo.
Mums iškeltas uždavinys – suvokti paslėpties dydį ir formą, jos priežastis ir būtinybę, – kad sukurtume save kaip nepriklausomą asmenybę.
Kūrėjas neturi jokio kito tikslo, tik mūsų savarankiškumą. Jam reikalinga savarankiška kūrinija, kitaip ką Jis pripildys pasitenkinimu? Nejaugi mašiną, kurią pats sukūrė ir kurią visapusiškai valdo?!
Kiek kūrinija tampa savarankiška, tiek Kūrėjas jaučia malonumą, suteikdamas malonumą jai. Jis jau turi ką patenkinti! Tai realiai egzistuoja!
Todėl Jis ir negalėjo iš pradžių sukurti mus gerus, o pabaigoje dovanoti mums visą Begalybės pasaulį. Jis privalėjo sukurti mus kaip priešingybes sau ir įkurdinti tarp dviejų pasaulių.
Juk būtent čia, šių dviejų pasaulių sandūroje – kur neveikia nei Kūrėjo, nei kūrinijos valdžia, šiame neutraliame taške, kurio negalima priskirti nei vienam, nei kitam, – tik čia ir yra laisvė!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Lynu – tiesiai pas Kūrėją“

„Paliepus ar pasirinkus“

„Tuštuma – laisvės kaina“

Klausimas: Kas yra kūrinys, apie kurį nuolat kalbama kabaloje?
Ar mes esame kūriniai, ar ne? Nuo ko prasideda kūrinys – ar tai ypatingas noras, ypatinga būsena?
Pavyzdžiui, karvė, katė, šuo – tai kūriniai, ar ne? Juk jie lyg ir egzistuoja, tačiau neturi jokios pasirinkimo laisvės – ar nelaisvas padaras taip pat vadinamas kūriniu?
Tokiu atveju geležinis daiktas – taip pat kūrinys? O jei kūrinys – tik tas, kuris laisvas, tai kokie gi mes kūriniai…
Galbūt kūrinys – tik tas, kuris pažįsta Kūrėją, bendrauja su Juo, duoda Jam ir gauna iš Jo? Tai yra kūrinys – panašumo į Kūrėją matas?
Atsakymas: Kūrėjas ir kūrinys egzistuoja kartu, viename nore. Kūrinys duoda Kūrėjui, o Kūrėjas – kūriniui. Ir vienas, ir kitas sprendžia – vadinasi, kūrinys egzistuoja, jei jaučia Kūrėją, ir yra didelis arba mažesnis priklausomai nuo to, kiek jaučia Kūrėją, t.y. kiek yra į Jį panašus.
Nėra taip, kad egzistuoja kažkoks valdomas robotas, esantis visiškoje Kūrėjo valdžioje.
Todėl kūrinys atsiranda susijungus Malchut su Bina, kai Malchut pakyla į Biną ir priverčia ją atsiverti arba užsiverti. Matosi, kad yra dar kažkas be Kūrėjo, atliekantis veiksmus.
Todėl vyksta ištisas procesas, kurio metu atsiranda savarankiškas kūrinys, galintis taip vadintis, būdamas Kūrėjo akivaizdoje.
Juk nėra taip paprasta priimti iš Binos jos meilės ir davimo jėgas, jėgą atsisakyti savo egoizmo.
Taip pat nėra paprasta pakilti į Biną ir atsisakyti jos tarus: „Neduok man nieko, ne mano jėgoms nesavanaudiškai gauti!“
Noriu gauti – ir negaliu, juk tai reikštų dvasinę mano mirtį – liausiuosi būti savarankiškas, t.y. mirsiu kaip kūrinys.
Aukštesnysis turi viską, ko aš trokštu, – tačiau prašau jo neatsiskleisti, nieko man neduoti. Savo jėgomis atsisakau jo, kad nieko man neduotų.
Tik po to, kai jo atsisakiau, pradedu palaipsniui jam atsiskleisti. – Pats reguliuoju Šviesos patekimą iš Aukščiau: kaip, kiek ir kada – gaudamas daugkartinį prisipildymą, įgaunu kūrinio pavidalą – panašumą į Kūrėją.
Neįmanoma to padaryti vienam. Reikia gauti norą – iš grupės ir jėgų – iš Šviesos, grąžinsiančios mus prie ištakų ir leisiančios tapti panašiems į Kūrėją.

Ištrauka iš 2010.06.09 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į „Sulam“ komentarus“

Klausimas: Ką reiškia „pateisinti Kūrėją“? Kaip šis procesas vyksta žmogaus viduje?
Atsakymas: Pateisinti Kūrėją, visą kūriniją, visą vystymosi procesą, Aukščiausiąjį valdymą.
Tai vyksta tuo metu, kai žmogus eina per visas 125 pakopas, už kurių slepiasi Kūrėjas.
Slėpdamas save žmogus anuliuoja Kūrėjo paslėptį ir mato, jog paslėptis jam naudinga – kad sukurtų savo ekraną.
Juk dirbdamas su palėptimi jis įgyja atskleidimą, suvokimą, pajutimą ir žinias, pakyla iš gyvūninio lygmens į žmogaus lygmenį.
Žmogus slepia save, kad Kūrėjui nereikėtų slėpti Savęs. Kaip pasakyta: „Kadangi Mozė slėpė savąjį veidą, nusipelnė, kad Kūrėjas atvertų Savo veidą“.
Juk Kūrėją galime išvysti tik atspindėtoje Šviesoje. Kai paslepi savo norą mėgautis, apriboji jį, sukuri atspindėtą Šviesą, tada atspindėtoje Šviesoje tau atsiveria tiesioginė Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš, pasaulis ir Kūrėjas“

„Lynu – tiesiai pas Kūrėją“

„Kaip atskleisti Kūrėją?“

Klausimas: Kodėl dvasinė sistema tokia sudėtinga? Kūrinys prašo viena, o gauna visiškai kita.
Atsakymas: Pirmiausia tai netiesa. Kūrėjas ir kūrinys supranta vienas kitą, dirba kartu ir tarp jų nėra jokių ginčų – su sąlyga, kad jie tampa bendradarbiais.
Tada kūrinys gauna tai, ko prašo, Kūrėjas iš anksto žino, ko paprašys kūrinys, duoda jam viską, ko reikia, ir nekyla jokių problemų.
Problema atsiranda tada, kai kūrinys prašo ne pagal atitinkamą lygmenį, kitaip tariant, prašo, kad mėgautųsi pats ir, suprantama, vietoj to gauna kančias ir sunkumą širdyje – tam, kad pamatytų, jog jo būsena negera, o kryptis neteisinga.
Todėl tik tada, kai tarp kūrinio ir Kūrėjo nėra teisingo ryšio, kūriniui atrodo, kad Kūrėjas jo nesupranta, neduoda jam to, ko reikia, ir tada jis reiškia Kūrėjui daugybę priekaištų.
„Kurgi visa tai, kas man priklauso?! Kodėl Tu neištaisai manęs?! Kodėl nepripildai manęs?!
Tačiau vos kūrinys užmezga ryšį su Kūrėju, jis tiksliai žino, kodėl ir kokias Šviesos porcijas gauna, kur dirbti tikėjimu aukščiau žinojimo, o kur savo jėgomis ir t. t..
Kūrėjas nori, kad žmogus pažintų Jį ir eitų drauge su Juo. Bet kada žmogus turi ryšį su Kūrėju? – Eidamas tikėjimu aukščiau žinojimo.
Kūrinys nori turėti ryšį su Kūrėju žemiau machsomo, gaunančiųjų norų viduje, o Kūrėjas jam sako: „Ne! Pakilk aukštyn, į Biną, įgyk davimo savybę – ten suprasime vienas kitą! Ten tarp mūsų nebus jokių problemų!”.
Parašyta: „Kūrėjas sukūrė žmogų tiesiu, tačiau žmonės prigalvojo daugybę išskaičiavimų“. Daugybė išskaičiavimų – noro mėgautis viduje, juk jame yra daugybė įvairiausių norų.
Tačiau, jeigu visus tuos norus tu uždengi tik vienu ketinimu duoti, tai tavyje nelieka daugybės išskaičiavimų, tėra vienintelis išskaičiavimas, vienintelis adresatas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Iš išorės stebint Kūrėjo veiksmus”

„Visa kūrinija – Kūrėjo žaidimas”

„Gyvenimas – tai dialogas su Kūrėju”

Visas blogis mums paruoštas dar sielos dužimo viršuje metu. Todėl kaip galima sakyti, jog kūrinys nusideda, jeigu jis yra Kūrėjo kūrinys, Jo veiksmų rezultatas?
Kad ir ką žmogus darytų, tai visada bus Kūrėjo pasekmė. Visada galima nurodyti šaltinį, iš kurio viskas kyla.
Net ir Jis pats pripažįsta, kad sukūrė Blogį ir tiktai Blogį – „Aš sukūriau Blogį“ (Barati jecer ha ra!)
Vienintelė valios laisvė, leidžianti mums rinktis tarp gėrio ir blogio ir pareikalauti Kūrėjo ištaisyti blogį mumyse, realizuojama per aplinką.
Kreipdamasis į grupę žmogus pamatys, jog turi savyje „tuščią erdvę“, nepriklausančią nei Kūrėjui, nei kūriniui, – „klipat noga“. Ten nėra nei gėrio, nei blogio, tu ją formuoji savo laisva valia.
Dirbdamas su grupe pamatysi, jog yra kažkas, ką Kūrėjas tau paliko, kad priimtum sprendimus. Tai ypatingas, tavo nepriklausomybės taškas.
Tu vadinsies žmogumi, jeigu iš šio „balto“, laisvo taško imsi formuoti Kūrėjo pavidalą, apsispręsi, jog nori tapti tokiu kaip Jis.
Tačiau tau dar teks atskleisti šį tašką. Kol kas tavyje atsiveria dužimo rešimo (prisiminimai).
Šis taškas jau yra ekrano užuomazga, o jį tu turi suformuoti iš rešimo. Šis taškas atsiveria mums dirbant su grupe.
Savo vidinėmis pastangomis valome įvairiausių žievių (klipot) ir įpročių antplūdį – ir staiga po jomis randame Kūrėjui nepriklausančią vietą. Tai iš tiesų stebuklas.
Šiame taške žmogus turi pasakyti:„Nuo manęs priklauso visas pasaulis. Aš savo sprendimu kiekvieną akimirką lenkiu jį į gėrio arba į blogio pusę“.
Tada žmogus visą laiką it akrobatas stovi ant lyno ir kas kartą, kad nenukristų, turi priimti naują sprendimą į gėrio pusę. Tai reiškia, kad kiekviena akimirką jis pasirenka eiti tiesos keliu.
Todėl Baal Sulamas sako, kad kelias pas Kūrėją – itin plonas siūlelis, ir juo žengiantis žmogus turi labai saugotis, kad nepalinktų nei į dešinę, nei į kairę.
Bet visa tai tik su sąlyga, kad jis atveria lyno pradžios tašką – savo pasirinkimo laisvę darbe su aplinka.
O po to visi kiti taškai, kuriais jis žingsniuoja, – tai jo teisingo susijungimo su aplinka, kurią jis pasirenka realizuodamas valios laisvę, taškai.
Žmogus pats formuoja šią virvę – iš taškų, kuriuos atveria. Jis pats jais žengia, nes kaskart pats palinksta ir palenkia visą pasaulį į gėrio pusę.
Juk priešais jį nieko nėra – nei paties taško, kurį jis atveria, nei iš šių taškų sudaryto lyno – tiesaus kelio Kūrėjo link. Juk jis nesidriekia mums nuo Kūrėjo.
Mes gauname tik rešimot, kurie liko kiekvienoje pakopoje leidžiantis iš viršaus žemyn. Bet lyno nėra, mes patys jį formuojame iš apačios į viršų. Galų gale būtent jis ir vadinasi „žmogumi“.
Visi tie parcufai, kuriuos atkuriame iš apačios į viršų, – tai ne tie parcufai, kurie egzistuoja leidžiantis iš viršaus žemyn.
Juk kildami pakopomis mes kiekvieną pakopą atveriame 620 kartų didesnę nei ji buvo leidžiantis žemyn. Tai visiškai kita pakopa, mes patys ją formuojame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šiame pasaulyje nuodėmių nėra“

„Vakar-šiandien-rytoj“

Klausimas: Kodėl mes visą laiką kalbame tik apie ryšį tarp mūsų ir nekalbame apie ryšį su Kūrėju?
Atsakymas: Dabar kalbame apie mūsų užduoties įvykdymą ir todėl tiek daug dėmesio skiriame tarpusavio ryšiui.
Galutinis tikslas – tai susiliejimas su  Kūrėju  pagal  savybių panašumo dėsnį, nes tai mums reiškia  tapti „Žmogumi“, Adomu ( t. y. „panašiam“ į Kūrėją).
Tam  mes turime paruošti savo dvasinį indą (kli), padarę jį panašų į Aukštesnįjį. Šis indas turi būti bendras visiems, ir jame visos jo dalys turi būti susijungę  kaip vienas žmogus su viena  širdimi.
Į jį įsijungia visa mūsų neapykanta, pavydas, išdidumas, garbės ir valdžios troškimas – mums reikia pakilti virš viso to ir susijungti tam, kad taptume panašūs į Kūrėją ir pasiektume susiliejimo su Juo.
Mums atrodo, kad Kūrėjas yra kažkur mūsų išorėje – tačiau galiausiai Jis atsiskleidžia to paties bendro dvasinio indo, kurį  kuriame tarpusavy, viduje.
Todėl, kad  išlaikytume teisingą požiūrį, turime viską suvokti kaip esantį  vienoje vietoje. Kuriame šią vietą tam, kad  atsiskleistų  Kūrėjas! Ji būtent ten – kur mes virš savo egoizmo susijungiame vienas su kitu.
Mūsų  egoizmas lieka apačioje, o virš jo mes kuriame tarpusavio ryšius. Jei mūsų ryšys bus iš tikro tvirtas, pagrįstas Šviesos, grąžinančios prie šaltinio, jėga, – tai joje mes atskleisime Kūrėją (Borė), kas  reiškia „ateik ir pamatyk“ (bo-rė).
Tai nereiškia, kad  Jis  kažkur aukštai virš debesų, o aš kažką darau apačioje, kad atrasčiau Jį danguje.
Aš atskleidžiu Jį  būtent ryšyje tarp sielų, tarp dvasinio kūno organų – kaip  šį kūną pripildančią  vidinę Šviesą.
O žmonėms  atrodo, tarsi atskiriame Kūrėją  ir kalbame tik apie tarpusavio susijungimą. Tai yra  todėl, kad jie viduje nepasiruošę  sutikti su tuo, jog tarp mūsų  darbo, mokymosi, platinimo, tarpusavio susijungimo – ir Kūrėjo  yra  ryšys.
Kiekvienas  suvokia  Kūrėją  kaip kažką  aukštesnio ir yra  pasiryžęs su Juo susijungti, tačiau su kitu  žmogumi – ne. Betgi jie nesupranta, kad  tai vienas ir tas pats.
Gilesnis vidinis ryšys tarp  žmonių  ir vadinamas „Kūrėju“, atidavimo savybe; tačiau  žmogaus  prigimtis neleidžia jam su tuo sutikti…

Daugiau šiau tema skaitykite:

„Mes visi atsakingi vienas už kitą“

„Unikalus kiekvienos sielos diapazonas“

„Kūrėjas – kūrinio viduje“

Pranešimas: Profesorius Michailas Krickis: Panspermijos teorija (mikroorganizmų pernešimas nuo vieno kosminio kūno ant kito) neatsako į klausimą, kaip Visatoje atsirado gyvybė.
Iki Didžiojo sprogimo prieš 12-14 milijardų metų nebuvo net elementariųjų dalelių.
Po to per keletą minučių atsirado protonai, neutronai, elektronai ir materija pradėjo savo evoliuciją.
Tai įmanoma veikiant Dievui – organizuojančiai sistemai, o ne seneliui su barzda, kaip jį vaizduoja šventovių freskos.
Replika: Iš dalies teisinga. Dievas, Gamta, Kūrėjas – viena jėga, sumanymas, ištiriamas ir suvokiamas, aukštesnysis noras ir protas. Tai neprieštarauja jokiems kanonams, tinka bet kokiai filosofijai ir religijai.
Visi mokslai, religijos, filosofijos skiriasi nuo kabalos praktine realizacija: žmogus privalo suvokti šią Aukštesniąją jėgą, jos sumanymą ir tikslą savyje, šiame gyvenime mūsų pasaulyje.
Tai įmanoma tik praktiškai studijuojant kabalą –  realizuojant vienybę grupėje ir galiausiai visoje  žmonijoje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabala – sąmokslas prieš Dievą ar Kūrėjo pažinimas?“

„Kodėl žmonės tiki Dievą?“

„Kas įrodys, kad Dievas egzistuoja?“