Žmogus sukurtas tokios būsenos, kad jam atrodo, lyg egzistuotų kiti žmonės ir jį suptų didžiulis pasaulis. Tačiau visa tai – jo vidiniai norai, kurių kol kas neįstengė sujungti kartu, kad pagaliau išvystų, jog yra tiktai jis vienas, stovintis priešais Kūrėją.
O visus iškraipymus, kliūtis, pašalines mintis ir norus, neva „atsitiktinius“ jam nutinkančius įvykius, jis turi priskirti ne gausiems, įsivaizduojamiems šaltiniams ir priežastims, kurias jis kol kas mato dėl savo darbo netobulumo, – o tik Kūrėjui.
Iš to ir susideda vidinis darbas. Juk viskas, ko žmogus nepriskiria Kūrėjui, o primeta kitoms jėgoms: kitiems žmonėms, įvairiausioms priežastims, likimui ir net sau pačiam – visa tai vadinama „stabais“ (svetimais dievais). Nes išeina, kad jis mano, jog be Kūrėjo priklauso nuo kažko kito, tarsi būtų dar kažkokia jėga, kuri gali būti poveikio šaltiniu: gėrio arba blogio.
Privalome įgyvendinti šį principą: „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“ – nepaisydami visų kliūčių, kurios tyčia mus klaidina, idant išmoktume nukreipti save į vienintelę jėgą, vieną šaltinį.
Ir šiame darbe yra keletas rūšių, tarytum skirtingų etapų:
− Išaiškinti Šaltinio vienybę: ar egzistuoja dar kokie kiti šaltiniai, ar Jis yra vienas?
− Išaiškinti Šaltinio prigimtį: geras Jis ar piktas?
− Išaiškinti savo santykius su Šaltiniu: „dėl savęs“ ar „dėl davimo“?
Darbą šaltinio atžvilgiu žmogus atlieka iš savo asmeninio dvasinio indo, noro – tuo, kad susivienija su visais likusiais ir tada jaučia save, kaip vienintelį kūrinį.
Jis taip pat sujungia visas veikiančias jį jėgas, visus skirtingus šaltinius į vieną Šaltinį. Kitaip tariant, šiame darbe yra keletas rūšių, ir jos priklausomai nuo to, kaip jungiasi šie du veiksniai: žmogus ir Kūrėjas.

Iš 2011 m. liepos 7 d. iš pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį „Ką reiškia kiti dievai darbe“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano troškimų telkiniai

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Klausimas: Kaip galime suteikti malonumą Kūrėjui? Kaip sužinoti, kas Jam teikia malonumą?
Atsakymas: Kūrėjas mėgaujasi, kai mėgaujamės mes. Todėl mums reikia pasirūpinti, kad mūsų norai vystytųsi.
Nepakanka likti ant „davimas dėl davimo“ (Binos) pakopos, juolab, ant varganos šio pasaulio pakopos – ant negyvosios dvasinio pasaulio pakopos (domėm de kduša). Šituo nevalia pasitenkinti.
Būti ant negyvosios dvasinio pasaulio pakopos – reiškia nedaryti jokio veiksmo savo iniciatyva, nesivystyti. Bet kūrimo tikslas – iš Kūrėjo gauti viską, ką Jis nori duoti. Jeigu Jis geras ir nori apdovanoti gėriu, kaip pasakyta: „Labiau nei veršiukas nori žįsti – karvė trokšta penėti“ – todėl privalau išvystyti savo norus iki begalybės, kad neturėtų ribų.
Tačiau pasiekti beribį dvasinį indą galima tik su sąlyga, kad gaunu dėl davimo. Tada visiškai atsiveriu Šviesai.
Bet, jeigu pripildymą gaunu egoistiškai, tai nesugebu mėgautis daugiau, nei Šviesos kibirkštimi, kuri vadinama „plona žvake“ (nėr dakik) – t. y. mėgautis savo gyvenimu šiame pasaulyje. Tai ir yra realybė, kuri atsiskleidžia mano egoistiniame nore.
O aukštesnė, dvasinė realybė gali būti nuliniame, „negyvame“ lygmenyje, kai žmogus sustabdo save ir nieko negauna, mėgaudamasis mažu. Tai vadinama „negyvuoju šventumo lygmeniu“ – pačia vystymosi pradžia.
Tačiau augalinio, gyvūninio ir žmogiškojo dvasinių pasaulio lygmenų pasiekimas priklauso nuo „baimės“ laipsnio – nuo noro duoti vystymosi.
Šis vystymasis vyksta pakopomis: vystome savyje baimę, t. y. davimo matą ir gauname, kad duotume, o po to ima augti mūsų noras mėgautis. Ir tada matome, kad mums nepakanka baimės! Ir vėl pradedame ją auginti. Toks vystymosi procesas.
Pats pirmasis „priesakas“, priklausantis mūsų išsitaisymui, apie kurį pasakoja knyga „Zohar“ – tai „šiurpo, baimės“ priesakas.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį „Jo turtas – baimė prieš Kūrėją“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Taškas, iš kurio ateina išgelbėjimas

Ilgas kelias į baimę

Paprastai darome labai paplitusią klaidą, galvodami, kad mums reikia atskleisti patį Kūrėją. Mes laukiame: „Na, kada gi Jis atsiskleis?!“ – tartum svarbiausia, kad Jis pasirodytų.
Tačiau šito niekada nebus. Atsirasti turi apribojimas, mūsų noras paslėpti Jį nuo savo ketinimų mėgautis, nuo savo supratimo, kad turėtume galimybę dirbti su Juo tik su sąlyga, kad taip suteikiame Jam malonumą.
Tada mūsų indu tampa paslėptis – tikrasis davimo siekis, kuris vadinasi lišma. O šioje paslėptyje galėsime suvokti Duodančiojo pavidalą ir suprasti, kas gi tas davimas. Kadangi veržiamės tik davimo link ir neturime jokio kito įsivilkusio į mūsų norus malonumo, tai imsime suprasti, kas yra dvasingumas.
Kiekvienas norėtų atskleisti Kūrėją „tremtyje“. Tačiau kalbama apie tai, kad būnant tremtyje reikia kaip tik prašyti Jo paslėpties – ir patiems saugoti šią paslėptį, aukštinti ją. Visos pakilimo pakopos skiriasi viena nuo kitos tuo, kiek norime save išlaikyti, slėpdami save nuo atskleidimo ir atskleisdami save tik davimui.
Šiame santykyje su aukštesniąja pakopa, mūsų nore Jį paslėpti, kuriame Jo pavidalą. Dėl paslėpties gimstantis mumyse Kūrėjo didingumas leidžia mums Jį vertinti ir pajausti Jo formą. Kitaip tariant, Kūrėjo forma nustatoma formos svarba, kurią sugebame Jam suteikti.
Šį aiškinimą labai nelengva suprasti, tačiau jis jau tiesiogiai paliečia kūrinio ir Kūrėjo santykius dvasiniame pasaulyje…

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Aš – Kūrėjo veiksmas

Kūrėjas – kūrinio viduje

Neįsivaizduok, kad Kūrėjas kažkur toli, kažkur tolimuose pasauliuose ir egzistuoja atskirai nuo tavęs. Viskas yra tik mūsų nore, viskas atsiskleidžia mumyse.
Mums tik atrodo, kad visa realybė, išskyrus mus pačius, egzistuoja kažkur išorėje ir skirstosi į skirtingus sluoksnius: negyvasis, augalijos, gyvūnijos, žmogiškasis – artimesnius arba tolimesnius mums. Tačiau viskas yra mūsų noro viduje.
Žmogui tik atrodo, kad tai ne jo, kad tai svetima. Ir ši painiava duota tikslingai, kaip sudužimo rezultatas. Tačiau jeigu jis pradeda dirbti, kad pasiektų davimą, tai palaipsniui priklausomai nuo jo pasiruošimo duoti ir atsisakyti egoizmo, ima jausti tas pasaulių sistemos dalis, kurios atrodė svetimos ir esančios išorėje: negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją, žmones.
Viskas, pasirodo, priklauso jam – tik dėl neištaisyto suvokimo atrodė jam kaip svetima.
Taip Kūrėjas esant įvairioms galimybėms pažadina žmogų savo šaukimu ir dūriais, ir žmogus vis jautriau atsiliepia į davimą. Reikia tik tiksliai įvykdyti nurodymus. Todėl Tora vadinasi „instrukcija“ (oraa), kad išnaudotume visus duomenis šiame priemonių pasaulyje: mokytoją, mokslą, grupę – ir pakiltume iš jo.
Tegu žmogus nesupranta, ką darąs, o tiesiog stengiasi it mažas, žaidžiantis vaikas. Tačiau, jeigu labai nori pajausti dvasinį pasaulį ir pasiruošęs anuliuoti save prieš mokytoją, grupę, pamokas, kad jų padedamas pasikeistų, taptų paklusnus molis jų rankose, – tai pajaus jame vykstančius pokyčius.
Žmogus nežino, iš kur jie ateina. Kabalistai sako, kad ateina iš supančios Šviesos. Tačiau mes nejaučiame supančios Šviesos, nes ji netampa vidine ir jos poveikį pastebime tik pagal jos veikimo rezultatą. Staiga imame daugiau suprasti ir daugiau jausti, esame pasiruošę būti arčiau davimo, mokytojo ir grupės.
Taip veikia supanti Šviesa, ir viskas priklauso nuo mūsų jautrumo šiems pasikeitimams, kuriuos turime praeiti. Aš privalau norėti, kad jie vyktų tiesiog manyje, mano noro viduje – kad manyje įsivilktų Kūrėjo pavidalas, duodančiojo pavidalas ir noras mėgautis įgautų davimo formą.
Taip pasieksiu susiliejimą – savyje pajausiu, kad susilieju su Kūrėju. Ne aš patenku pas Kūrėją ir esu Jame, o Kūrėjas yra manyje. Todėl jis ir vadinasi Kūrėju (Bo-Rė) – „ateik ir pamatyk“.

Iš 2011 m. liepos 8 d. pamoką pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Kaip pažinti Kūrėją?

Kūrėjas – kūrinio viduje

Klausimas: Kuo skiriasi kūrimo sumanymas ir pats Kūrėjas?
Atsakymas: Apie viską kalbame tik mūsų atžvilgiu. Nežinome nieko, išskyrus tai, kas vyksta mūsų noro viduje.
Atskleisdami, kad yra Šviesa – „kažkas iš egzistuojančio“, sukūrusio norą – „kažką iš nieko“, – taip pat sprendžiame iš noro, kuris tokiu būdu atveria mums tai, kas tarsi įvyko iki mūsų. Visi mūsų suvokimai kyla iš pojūčių mūsų nore – materijoje.
Todėl, kai kalbame apie suvokimą, apie pojūtį noro viduje, visus mūsų suvokimus skirstome į tris dalis:
1. kas jaučia (aš – jaučiantysis)
2. ką jaučia (ką jaučiu iš Kūrėjo)
3. iš ko kyla pojūtis (pojūčio šaltinis – Kūrėjas).
Studijuodamas, kiek man leista pakeisti mano įspūdį, kylantį iš Kūrėjo (aš jaučiu Kūrėją ir ko Jis nori iš šio ryšio su manimi), pradedu megzti su Juo ryšį bei keisti mūsų tarpusavio santykius.
Iš kur man žinoti, kad keičiu? Iš savo pojūčio. Iš kur man žinoti, ką Jis tuomet jaučia, kaip reaguoja? Taip pat iš savo pojūčio. Viskas – tik iš mano pojūčių, neturiu jokių kitų suvokimo savybių. Viskas – tik noro viduje.
Todėl ir sakome, kad AVAJA (Kūrėjo vardas iš keturių raidžių – „jud – kei – vav – kei“) – tai keturios noro vystymosi stadijos, o po to jau – Kūrėjo atsiskleidimas žmogaus viduje (Kūrėjas/Bo-rė reiškia „ateik ir pamatyk“).
Pasauliai irgi egzistuoja tik mūsų suvokime, kaip paslėptis ar atskleidimas (pasaulis/olam – iš žodžio haalama/paslėptis). Dvasinių pakopų kopėčios taip pat yra žmogaus viduje. Grupė, žmonija, visa tikrovė, Begalybės pasaulis – viskas mūsų viduje.
O ką pasiekiame dėdami visas mūsų pastangas ir trokšdami pažinti, kas aš esu, koks esu, kas yra Kūrėjas, ko Jis nori iš manęs, koks ryšys mane su Juo sieja?
Dėl visų šių pastangų ir ilgo kelio, kai realizuojame visas mums duotas galimybes, įgyjame vieną suvokimą, vieną supratimą, vadinamą „kūrimo sumanymas – suteikti kūriniams malonumą.“ Šis sumanymas jungia viską kartu: kas Jis, teikiantis kūriniams malonumą, kokį būtent gėrį, ir kas yra tie gaunantys gėrį kūriniai.
Ši būsena, kai suvokiame kūrimo sumanymą, vadinasi „susiliejimo tašku“ arba „susiliejimo lašu“, nes mums viskas koncentruojasi tame kūrimo sumanymo taške. Jį pasiekiame savo pastangomis, trokšdami susilieti su Kūrėju ir todėl mums tas taškas vadinasi „susiliejimo lašu“.

Iš 2011 m. gegužės 25 d. pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Ketinimas – visas veiksmo planas

Iš tikro, ne taip svarbu, kokios pagalbos žmogus prašo Kūrėjo. Svarbiausia, tegul prašo – kiekvieną akimirką!
Tegul niekada nepamiršta, kad nėra nieko, išskyrus Jį – gerą ir kuriantį gėrį. Tegul bet kurią smulkmeną, kuri su juo vyksta, sieja su Kūrėju.
Juk paprastai žmogus mano, kad dar ne laikas kreiptis pagalbos, kad jis pats turi kažką padaryti – savo jėgomis pasiekti sėkmės, atlikti tam tikrus veiksmus, o tik po to kreiptis į Kūrėją. Bet tai neteisinga! Nereikia jokių veiksmų. Visa metodika skirta Kūrėjui atskleisti!
Taigi, kuo dažniau tu į Jį kreipiesi, kuo labiau jautiesi priklausomas nuo Jo, kuo stipriau kimbi prie Jo, palaipsniui perduodamas Jam visą atsakomybę už tai, kas su tavimi vyksta, tuo mažiau gali jaudintis. Pagal savo programą Jis atstums tave, pasislėps, parūpins tau įvairiausių kliūčių bei slepiančių uždangų. O tu, viso šito nepaisydamas, įprask visą laiką Jo ieškoti ir kreiptis į Jį.
Tai pats trumpiausias ir patikimiausias kelias. Tam nereikia didžiulio proto – tik tvirtybės. Jeigu žmogus taip nuolat nusiteikia ir nepamiršta šito (grupei primenant), tai savo nuolatiniu kreipimusi į Kūrėją, į Aukščiausiąją jėgą, prigimtį, jis atskleidžia tiksliai, kaip kreiptis, kam ir kodėl. Jis pažįsta Kūrėjo charakterį – į kokius prašymus jis atsako, o į kokius ne. Per savo nuolatinį norą užmegzti šį ryšį, dialogą su Kūrėju, žmogus pradeda Jį pažinti.
Apie tai pasakyta: „Padaryk viską, ką gali – tik neišeik!“ Vadinasi, reikia prašyti visko, net labai nesvarstant. Tiesiog taip, kaip prašo mažylis, griebiantis viską iš eilės ir visą laiką kimbantis prie mamos: „duok, duok, duok!“ Šiuos kreipimusis seks pažinimas: ko man iš tikro verta prašyti, kur „priesakas“, kur „nusikaltimas“, o kur man duota valios laisvė, kokius skirtingus atsakus lemia mano veiksmai. Šitaip žmogus mokosi.
Taip elgdamasis nesusipainiosi ir negalėsi manyti, kad viskas priklauso nuo tavęs paties arba nuo aplinkos. Tu sujungsi kartu visas tris sudedamąsias dalis: save, grupę ir Kūrėją, ir nukreipsi teisinga kryptimi – Aukščiausiosios jėgos, priklausomybės nuo Jo. Vėliau pradėsi aiškintis, kaip tu kreipiesi – ar tavo kreipimasis naudingas sau, ar artimui ar Kūrėjui? Taip palaipsniui vyksta aiškinamasis kelyje.

Iš 2011 m. gegužės 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas, kur prasidedi tu

Apsauga nuo visų bėdų

Būk su Kūrėju įžūlesnis

Klausimas: Gyvenimas mūsų pasaulyje atrodo kaip viena nesibaigianti kančia su pertraukėlėmis, kurios leidžia žmogui atsistoti ant kojų po eilinio likimo smūgio, kad gautų kitą.
Tokia žmogiškoji istorija, toks eilinio žmogaus gyvenimas. Koks tai procesas ir kur jame dovanos, kurias Kūrėjas atneša kūriniui?
Atsakymas: Įsivaizduok: tolimoje tolimoje galaktikoje aš peržvelgiu bekraštę žvaigždžių erdvę ir ieškau kažko šioje begalybėje. Įgaunu šviesos greitį ir lėtai įveikiu milijardus šviesmečių, artėdamas prie mūsų galaktikos, prie mūsų Saulės sistemos, prie mūsų Žemės. Aš nusileidžiu ant paviršiaus ir čia randu žmones.
Sunku įsivaizduoti skalę, kurioje sugretinčiau tokius skirtingus mastus.
Panašiai ir mes nesuprantame, kokioje esame sistemoje. Mes mokame skaičiuoti ir tyrinėti savo mastu, pagal savo kriterijus. Svorį palyginame su tuo, kiek galime pakelti, atstumą – su tuo, ką galime įžiūrėti, gėrį ir blogį – su tuo, kas mums gerai ir blogai. Visas mūsų spektras – mažytis milžiniškos skalės fragmentas su menkučiais skirtumais.
Tačiau dabar kalbame apie dvasinę sistemą, kurioje visa mūsų Visata nepastebimai maža, apie mechanizmus, didžiulius pagal savo kokybines charakteristikas. Palyginus su jais, visas mūsų pasaulis yra vienoje savybėje – mažame egoistiniame nore, kurį atgaivina šviesos kibirkštėlė. Šito noro materiją kaip „kažką iš nieko“ sukūrė Šviesa, kuri čia prasiveržė, nubraižydama tikslią dvasinio kūrinio projekciją.
Ir štai iš tokios būsenos tu dabar sprendi apie visos žmonijos kančias. Teisingai, tokie mūsų pojūčiai, kiekvienas neigia pagal savo trūkumus ir teisia pagal tai, ką mato jo akys. Na, ką gali padaryti? Taip turime judėti į priekį, o suprasti daugiau – ne mūsų jėgoms. Gigantiškas paveikslas išskleistas priešais, bet negali jo įžiūrėti.
Mes sugebame tiktai šiek tiek suprasti paprastą faktą: norų trūkumą, indų trūkumą. Klausimų užtenka: „Ar gali Kūrėjas pakeisti save, nekintantį? Ar gali Jis sukurti akmenį, kurio pats nepakeltų? Kodėl Jis iš pradžių nesukūrė mūsų tobulų?“ Bet visos šios mįslės – beprasmės.
Atsižvelgiant į mūsų gyvenimą, reikia suprasti vieną principą: mes turime išgyventi priešingas būsenas. Tiktai iš tų priešingybių, pažindami šviesos pirmenybę iš tamsos, mes formuojame indus aukštesniam, labiau pakylėtam pajautimui. Kai manyje bus užbaigti indai, pasaulis plačiai atsivers. Niekas nuo manęs nesislepia už akmeninės sienos, tiesiog aš turiu savyje sukurti indus, kad pamatyčiau tikrovę.
Šitas vystymasis būtinas, Kūrėjas negali jo įgyvendinti iš anksto. Kodėl? Kol kas nežinau. Galiu pateikti kelias prielaidas, bet tai nieko neduos. Nes tu į viską numosi ranka: „Netikiu! Vis tiek gali!“ O kitų faktų neturi.
Tačiau egzistuoja taisyklė: šviesos pirmenybė paaiškėja tamsoje. Bet kuris daiktas vertinamas tik lyginant su jo priešingybe. Todėl privalome etapais pereiti šitas būsenas, formuodami indus tikrovei, kurioje esame, atverti.
Mes esame Begalybės pasaulyje, bet tu to nejauti. Tad vystyk savo indus. Tau suteikė galimybę vystyti, kitaip tariant, taisyti juos. Tau specialiai davė sudaužytus norus, priešingus ištaisytiems. Kodėl? Kad tu augtum ir rinktum juos, suprasdamas ir atverdamas pasaulį.
Kitaip negalima. Paskui tu pateisinsi kūrinį.
Ilgas procesas, trunkantis keletą dešimčių tūkstančių metų, kai mes kenčiame, yra teisybė mūsų masteliu. Tačiau iš tikrųjų mes nesuvokiame, kokiuose mastuose egzistuojame. Be šito mažo „kambarėlio“ yra dar ištisas pasaulis, kurio tu niekada nematei. Tu gyveni ridike kaip tas vikšras iš Baal Sulamo pavyzdžio.
Klausimas: Kam šitam vikšrui pasakoja apie Duodantįjį ir Jo meilę?
Atsakymas: Kad tu siektum šito, kad suprastum: yra tikslas, dėl kurio apsimoka išlįsti iš ridiko. Dar daugiau, tau duoda ne tik supratimą, bet ir priemonę. Visi mes – tarsi kirminai ridike, bet jeigu kiekvienas pradės stumti kitus į lauką, mes iš tikrųjų išeisime.
Taigi, sprendimas yra. Kol tu mėgavaisi gyvenimu šitame pasaulyje, tau šito nesiūlė. Dabar gi tave įkelia į naują, globalią sistemą ir duoda sprendimą.

Iš 2011 m. birželio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Toros galia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Mokslas apie pasaulį

Klausimas: Kaip kabala žiūri į tikinčiuosius ir netikinčiuosius? Pastebiu, jog jūs visą laiką lyg laviruojate tarp jų!
Atsakymas: Jūs teisus.
Religija Kūrėją laiko panašiu į žmogų – t. y. besikeičiančiu priklausomai nuo žmogaus veiksmų. Be to, kiekviena religija Kūrėją ir Jo pasiuntinius vaizduoja kaip jai patogiau. Religijos privalo sugyventi tarpusavyje arba sunaikinti viena kitą, nes jų nuomonė neturi įrodymų – tai tik tikėjimo klausimas. Kas stipresnis – tas ir teisus. Arba veikia taip, tarsi kiti neegzistuotų – kiekvienas savoje parapijoje.
Bet jas visas jungia viena: Dievo santykis su žmogumi priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi su Dievu ir su kitais žmonėmis, kitaip tariant, Dievas keičiasi – jis tai piktas, tai gailestingas. Šitai žmogus stebi savo gyvenime, likime. Vadinasi, Dievą galima apipilti dovanomis, užmokėti už rojų, pamaloninti − ir jis bus mums geras. Galime išmelsti nuodėmių atleidimą, išsipirkti iš bausmės, nuobaudų. Paaukosiu – ir nuo savęs nukreipsiu likimo smūgį. Visa sutvarkyta tartum išorinis žmogaus elgesys keistų ir Dievo santykį su juo.
Ateistai – vertina Dievą kaip gamtą: ji nekintanti, mechaninė, neturi savo proto ir plano, nereaguoja į mūsų požiūrį į ją, tik į „mechaninį“ poveikį.
Kabala – tapatina Kūrėją ir gamtą. Tačiau Kūrėjas turi protą, planą, tikslą. Jis turi jausmus. Todėl vystymosi (evoliucijos) procese žmogų irgi sukūrė būtent tokį – su jausmais ir protu, su dviem priešingomis sistemomis, egoistą, t. y. trokštantį mėgautis kiekvieną savo egzistavimo akimirka, sukūrė tokiu, kad naudodamasis kabalos metodika ir gamtos jėgomis (supančia Šviesa) galėtų pakeisti pats save ir taptų panašus į Kūrėją.
Taip žmogus pasiekia savo savarankiškumo (būdamas kitų būsenų jis yra visiškai valdomas gamtos ir savojo egoizmo, yra nelaisvas), tobulumo, amžinybės ir susilieja su Kūrėju (įgyja Kūrėjo statusą). Kūrėjas kabaloje nesikeičia, nes yra Absoliutas, absoliučiai geras ir todėl negali keistis, keičiasi tik tas, kas anksčiau buvo geresnis/blogesnis, bet ne absoliutas. Todėl kreipimasis į Kūrėją – tai kreipimasis į save, paties savęs įtikinimas, kad būtina išsitaisyti, tapti tokiu kaip Kūrėjas – tapti gėrio etalonu.
Taigi ateistai pertvarko pasaulį, tikintieji meldžia Kūrėją, o kabalistai taiso save ir šitaip ištaiso pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Religija pasitraukia kartu su žmonijos vaikyste

Klausimas: Kaip prisiminti apie Kūrėją visą dieną? Kaip įtraukti Jį į kiekvieną akimirką?
Atsakymas: Mes esame Begalybės pasaulio Malchut, kuri visa pripildyta Šviesos. Tačiau vietoj amžinybės, tobulos būsenos matome ir jaučiame savo savybes, kurios mums piešia materialų pasaulį.
Tai štai, jeigu norime save nukreipti tikslo link, pajausti Begalybės pasaulį, mums reikalingas aplinkos laidavimas. Draugai turi suteikti mums jėgų, noro, atkaklumo, uolumo, padėti įsisąmoninti tikslo svarbą.
Mano tikslas juk vienas – įgyti teisingą norą, ir nieko daugiau. Tegu aš be perstojo rūpinsiuos, kaip duoti gerovę Kūrėjui, − kaip kad Jis duoda man.
Čia galima paprieštarauti: aš juk nežinau, ką Jis man duoda. Žiūrint į mano gyvenimą, kartais galima pasakyti, kad geriau jau nieko Jis man neduotų.
Teisingai. Žinoma, kiekvienas neigia pagal savo trūkumus. Todėl mano požiūrį į Kūrėją galima apibūdinti taip: aš noriu pasiekti tokią būseną, kai norėsiu Jam duoti.
O rezultato sulauksime veikiant Šviesai, dėl laikas nuo laiko dedamų pastangų. Šviesa liejasi vėl ir vėl – ir staiga tie žybsniai sukuria žmoguje norą.
Mes nežinome, kas yra lišma, pažadinimas iš aukščiau. Bet jam atėjus, žmogus gali pasakyti: „Dabar aš žinau, dabar aš suprantu“. Reikia it mažam vaikui dėti pastangas ir iš šių pastangų atsiras pojūtis. Ne anksčiau.

Iš 2011 m. liepos 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Svarbu kokybė

Ryšys su draugais – ryšys su tikslu

Klausimas: Gaudamas smūgį nuo Kūrėjo, žmogus gali protu suvokti, kad tai jam į naudą. Bet mes gyvename savo pojūčiais ir turime pereiti nuo protinio suvokimo prie tikro pajautimo, kad tai mums naudinga. Kaip vyksta šis perėjimas?
Atsakymas: Tu atskleidi, kad Kūrėjas nesiunčia tau smūgių, kad apskritai tai ne smūgis, Kūrėjas tiesiog žadina tave, nes myli ir trokšta atvesti į pačią geriausią būseną.
Atrandi, kad Kūrėjas tai padarė tyčia, norėdamas šiek tiek kilstelėti tave aukščiau egoizmo, kuriame tu esi, ir kad Jis neturi kitos išeities.
Tarkime, tu guli be sąmonės ir tave reikia atgaivinti. Žinoma, kai atsigauni ir sugrįžti į gyvenimą, jautiesi blogai, kenti dėl žaizdų, juk netekai sąmonės, būdamas kritinės būsenos.
Dabar tave ima grąžinti į gyvenimą. Gydytojai džiaugiasi: „Ligonis atgavo sąmonę!“ Bet, iš esmės, kuo čia džiaugtis? Dabar jis šaukia, kankinasi… Ar ne geriau jam likti be sąmonės? Ne!
Dabar tu supranti, kur skauda ir kodėl. Dabar telieka susikurti teisingą požiūrį į šias kančias: „Man skauda ten, kur nėra teisingo ryšio su Kūrėju.“ Jis žadina mane, trokšdamas, kad mylėtume vienas kitą ant pirmojo suartėjimo laiptelio – mano pirmojo dvasinio laiptelio.
Nuo šito laiptelio Jis spinduliuoja Savo požiūrį, šviečia Savo Šviesa. Aš jaučiu šį pirmąjį dvasinį laiptelį su visomis įmanomomis jo apraiškomis, tokiomis kaip bloga būsena, kadangi mano ego negali ištverti šios davimo, meilės artimam, ryšio už mano sielos ribų būsenos. Aš jaučiu tamsą, blogį, skausmą. Aš nenoriu šito!
Teisingai! Aš suvokiu, kad nenoriu šito, kad man blogai. Kas suteikia man šią būseną? Kūrėjas. Kodėl? Jis rodo man, kad jeigu dabar pasistengsiu pakilti aukščiau savo pojūčių, pakeisiu savo požiūrį į tokį, kurio trokšta Kūrėjas, kurį Jis rodo man, tai mes su Juo susiliesime. Tai ir turi įvykti!
O tu lyg atsisakai: „Ne, man blogai! Pasiimk tai iš manęs! Man nereikia nei kančių, nei apdovanojimų! Aš nieko nenoriu!“ Nenori – nereikia, ką padarysi…
Ką belieka daryti Kūrėjui? Bet kuriuo atveju Jis turi dėl tavęs planų. Jis supranta, kad tu – kvailys, todėl eina užuolankomis: Jis suteikia tau visas įmanomas kančias ir gyvenimiškas problemas, visiškai nesusijusias su Juo, kai nesupranti ir nejauti, kad tai Jis žadina tave. Jis tampo ir dursto tave iš visų pusių, pakiša tau bėdų, nelaimių ir problemų.
Taip Jis išsekina tave, o po to žadina, kad prisimintum Jį: „A… Yra Kūrėjas… Galbūt yra pateisinimas visoms mano bėdoms… Galbūt tai man į naudą…“ Tu jau pakeiti savo požiūrį. Kančios suminkština kūną, esi pasiruošęs būti kantresnis.
Tada Jis iš naujo suteikia tau tas pačias pirmojo laiptelio sąlygas susijungimui su Juo, ir tu jau žiūri į jas kitaip. Teisingai, tai nelabai patogu, ne taip jau gerai. Tai nemalonu, tačiau galima kentėti. Tu pradedi suvokti, kad prisilietimas prie Kūrėjo yra aukščiau už malonius pojūčius tavo ego viduje, kad turi pakilti virš savo malonių gyvuliškų pojūčių.
Tu turi kantrybės dozę, esi pasirengęs kentėti. Tuomet pradedi dirbti padedamas grupės. Tu jau nešauki „Ne!“, stovėdamas ant permainų slenksčio. Tu žinai, kad turi grupę, aplinką, matai, kad Kūrėjas vis dėlto nepaliko tavęs, kad tu susietas su Juo sąjunga.
Pradedi išnaudoti visą savo aplinką, kurią Jis sukūrė tavo gyvenime kaip priemonę pakilti aukščiau savo pojūčių ir pradėti kurti santykius, protu analizuodamas „teisybė ar melas“ vietoj „kartu ar saldu“.
Tai jau žmogaus, o ne gyvūno išaiškinimas: „Kaip aš dabar turiu išreikšti savo požiūrį į dvasinį laiptelį, kad pakilčiau aukščiau blogo pojūčio ir nelaikyčiau jo blogu? Juk nieko nepadarysi, jis būtinas man, kad išlaikyčiau ryšį su Kūrėju.“

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsiklausyk į Jo balsą

Kaip išmatuoti tikėjimą aukščiau žinojimo

Ir kančios pavirs malonumais…