Klausimas: Kaip savyje pažadinti Kūrėjo troškimą, jei matau tik mūsų materialųjį pasaulį?
Atsakymas: Ilgai būnant grupėje, ateina laikas, kai staiga „išgirstu“, jog, norėdamas pasiekti dvasinį pasaulį, turiu susivienyti su bičiuliais.
Kam ir kodėl – man neaišku. Kol kas nejaučiu ryšio tarp sudedamųjų dalių:
1. aukštesniojo tikslo, kurio nejaučiu ir nesuvokiu, tačiau turiu pasiekti,
2. aukštesniosios jėgos, kurią turiu pažinti ir pajusti,
3. mano santykių su bičiuliais,
4. vienybės su bičiuliais, kurią būtina pasiekti.
Tai vidinių potyrių, kurie manyje turi atsiskleisti, grandinė.
Juk gyvename vadovaudamiesi pojūčiais. Mes sukurti iš medžiagos, vadinamos „noras patirti malonumą“. Šis noras jaučia arba malonumą, arba kančią – ir nieko daugiau.
Todėl visi mano santykiai su kuo nors – mano pojūtyje, – arba jie yra, arba ne.
Jeigu manyje nėra tos vidinių potyrių grandinės, kaip aš pasiekiu kūrimo tikslą, – per meilę Kūrėjui, rūpinimąsi Juo ir grupe, susivienijimą su bičiuliais kaip vienas žmogus su viena širdimi, – jeigu manyje dar nėra vidinių jausminių atgarsių į tai, nėra įspūdžių, reakcijų, – vadinasi, dar reikia dirbti su savimi.
Ką daryti? Yra viena sąlyga atsiskleisti Kūrėjui – panorėkite susivienyti kaip vienas žmogus su viena širdimi, ir Jis atsiskleis jums jūsų suvienytame nore. Kaip prie Sinajaus kalno.
Juolab jums pakanka tik panorėti susivienyti, o suvienys pats Kūrėjas. Mums užtenka stengtis įgyti šį norą.
Bet kaip aš galiu stengtis, jeigu nenoriu? Panorėti galima veiksmu. Apie tai pasakyta: „Padarysim – ir išgirsim!”
Būtent todėl sukurtas mūsų iliuzinis pasaulis, kuriame mes egzistuojame savo kūnuose – tu irgi gali atlikti iliuzinius, apgaulingus fizinius davimo bičiuliams veiksmus, kalbėti apie norą vienytis su jais be jokio noro.
Neturi tam noro? – nesvarbu! Tu negyveni vien nore, tu egzistuoji ir išoriniame apvalkale, vadinamame fiziniu kūnu. Vykdyk fizinius davimo veiksmus bičiuliui, tarsi mylėtum jį, o ne save.

Daugia šia tema skaitykite:

Aukštesnioji pakopa neklysta

Kur ieškoti Kūrėjo?

Mes atsakingi vienas už kitą

Klausimas: Kas yra laidavimas?
Atsakymas: Vakar vaikų pamokoje pateikiau tokį pavyzdį: Kiekvienas žmogus turi labai mažą egoistinę jėgą. Ji nesuteikia jėgų pasiekti dvasinio pasaulio, nes dvasinis pasaulis – visiškai atiduodantis, be to, jis yra ant aukštesnės pakopos nei mūsiškis – t.y. reikia būti gerokai stipresniems nei mes.
Kaip iš mažos jėgos padaryti didelę ir iš gaunančios paversti ją atiduodančia? – Susijungiant!
Mūsų susijungimo forma turi būti tarpusavio laidavimas, t.y. turime visiškai tarpusavyje susijungti be jokių ribų. Kaip?
Tarkim, yra 50 žmonių – nuo paties mažiausio iki paties didžiausio. Jei visi įsilietų į patį mažiausią, – jis taptų, sakykim, 20 metrų ir 1000 kilogramų milžinu.
O jei visi įsilietų į patį didžiausią, kuris už visus visa galva aukštesnis? Vis tiek išeitų toks pat 20 metrų ir 1000 kilogramų milžinas.
Taigi susijungus tarpusavyje nėra nei mažų, nei didelių – visi tampa lygūs.
O kada jie įžengs į dvasinį pasaulį? – Jei jie įsilieję vienas į kitą, tai irgi visi kartu. Tai ir vadinama laidavimu.
Taip mes turime matyti mūsų bendrą dvasinį indą (sielą, kli). Jame nėra skirtumo tarp jį sudarančių sielų – nei pagal „ūgį“, nei pagal „svorį“.
Jei naujokai susijungia su mumis, tai kartu su mumis gaus tai, ką mes visi pasieksime.
Tokia ypatinga, stebuklinga jėga, slypi laidavime.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Unikalus kiekvienos sielos diapazonas“

„Deguonies čiaupas – kiekvieno žmogaus rankose!“

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

Klausimas: Kodėl mes visą laiką kalbame tik apie ryšį tarp mūsų ir nekalbame apie ryšį su Kūrėju?
Atsakymas: Dabar kalbame apie mūsų užduoties įvykdymą ir todėl tiek daug dėmesio skiriame tarpusavio ryšiui.
Galutinis tikslas – tai susiliejimas su  Kūrėju  pagal  savybių panašumo dėsnį, nes tai mums reiškia  tapti „Žmogumi“, Adomu ( t. y. „panašiam“ į Kūrėją).
Tam  mes turime paruošti savo dvasinį indą (kli), padarę jį panašų į Aukštesnįjį. Šis indas turi būti bendras visiems, ir jame visos jo dalys turi būti susijungę  kaip vienas žmogus su viena  širdimi.
Į jį įsijungia visa mūsų neapykanta, pavydas, išdidumas, garbės ir valdžios troškimas – mums reikia pakilti virš viso to ir susijungti tam, kad taptume panašūs į Kūrėją ir pasiektume susiliejimo su Juo.
Mums atrodo, kad Kūrėjas yra kažkur mūsų išorėje – tačiau galiausiai Jis atsiskleidžia to paties bendro dvasinio indo, kurį  kuriame tarpusavy, viduje.
Todėl, kad  išlaikytume teisingą požiūrį, turime viską suvokti kaip esantį  vienoje vietoje. Kuriame šią vietą tam, kad  atsiskleistų  Kūrėjas! Ji būtent ten – kur mes virš savo egoizmo susijungiame vienas su kitu.
Mūsų  egoizmas lieka apačioje, o virš jo mes kuriame tarpusavio ryšius. Jei mūsų ryšys bus iš tikro tvirtas, pagrįstas Šviesos, grąžinančios prie šaltinio, jėga, – tai joje mes atskleisime Kūrėją (Borė), kas  reiškia „ateik ir pamatyk“ (bo-rė).
Tai nereiškia, kad  Jis  kažkur aukštai virš debesų, o aš kažką darau apačioje, kad atrasčiau Jį danguje.
Aš atskleidžiu Jį  būtent ryšyje tarp sielų, tarp dvasinio kūno organų – kaip  šį kūną pripildančią  vidinę Šviesą.
O žmonėms  atrodo, tarsi atskiriame Kūrėją  ir kalbame tik apie tarpusavio susijungimą. Tai yra  todėl, kad jie viduje nepasiruošę  sutikti su tuo, jog tarp mūsų  darbo, mokymosi, platinimo, tarpusavio susijungimo – ir Kūrėjo  yra  ryšys.
Kiekvienas  suvokia  Kūrėją  kaip kažką  aukštesnio ir yra  pasiryžęs su Juo susijungti, tačiau su kitu  žmogumi – ne. Betgi jie nesupranta, kad  tai vienas ir tas pats.
Gilesnis vidinis ryšys tarp  žmonių  ir vadinamas „Kūrėju“, atidavimo savybe; tačiau  žmogaus  prigimtis neleidžia jam su tuo sutikti…

Daugiau šiau tema skaitykite:

„Mes visi atsakingi vienas už kitą“

„Unikalus kiekvienos sielos diapazonas“

„Kūrėjas – kūrinio viduje“

Laidavimas – tai kai aš sutinku, kad nuo šiol mano dalis visuose kituose visada bus pripildyta.
Atrodo, kad tai paprasta, – tačiau tam aš turiu dvasiškai prisijungti prie kiekvieno ir pajausti jo norą.
Turiu išsiaiškinti, kur jo noro viduje yra mano dalis, – juk mes susieti sielomis ir jis neabejotinai turi kažką gauti per mano sielą kaip bendrame kūne.
Tai kur jame ta tuščia sritis, kurią privalau pripildyti pagal sistemą, esančią Begalybės pasaulyje?
Aš turėčiau tuo pasirūpinti, ir tai galioja kiekvienam iš mūsų. Nėra tokios sielos, į kurią nebūčiau įtrauktas ir neturėčiau joje pripildyti savo vietos.
Niekas negali pripildyti jos vietoj manęs – tai speciali sritis, unikalus diapazonas, kuriuo tik aš galiu pasirūpinti. Ir aš laiduoju, kad noriu ir įsipareigoju tai daryti, – tik leiskite man juos pripildyti!
Man daugiau nieko, išskyrus tai, nereikia – tarsi motinai, besirūpinančiai savo kūdikiu! Ji nori tik vieno – galimybės juo rūpintis.
Pabandykite jai pasakyti, kad reikia perduoti mažylį svetimiems. Net jei motina yra karalienė – ji mėgaujasi tuo, kad pati maitina savo vaikelį, nors turi gausybę tarnų, kurie galėtų jį pamaitinti. Tačiau tai darydama ji jaučia didžiulį pasitenkinimą. Taip ir mes davimą kitam turėtume suvokti kaip malonumą.
Dėl mūsų įsijungimo vienas į kitą kiekvienoje sieloje yra dalis, kurią turiu pripildyti.
Mano sieloje yra 7 milijardai dalių, o jos išorėje yra dar 7 milijardai sielų, kiekvienoje iš kurių man reikia pripildyti savo dalį (ir taip kiekvienam mūsų).
Iš savo taško širdyje aš pripildau savo dalis visose likusiose sielose, o kiekviena iš jų turi pripildyti savo dalį manyje. Tai ir vadinama sielų tarpusavio įsismelkimu. Kiekviename yra jo sielos šaknis, iš kurios jis veikia.
O visi likę mano norai, išskyrus šaknį, – svetimi! Jie yra manyje todėl, kad aš apimu savyje visus kitus.
Pradžioje aš esu tik taškelis. Man reikia, kad kiti pripildytų visus šiuos norus ­– tada gyvensiu!
Aš pats turiu panaudoti šiuos norus tam, kad suprasčiau kitą ir ištaisyčiau jame tą trūkumą, kurį galiu pripildyti tik aš.
Per šiuos į mane įtrauktus kitų norus aš suprantu tavo trūkumą ir pripildau tave iš savo taško širdyje.
O tu supranti mane per mano norą, įtrauktą į tave, ir pripildai manyje savo vietą iš savo taško širdyje. Tai ir vadinama abipusiu laidavimu.
Nėra jokios kitos galimybės visiems mums prisipildyti! Tai vienintelis būdas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mes visi atsakingi vienas už kitą“

„Pasaulinės sielos reanimacija“

„Deguonies čiaupas – kiekvieno žmogaus rankose!“

Baal Sulamas straipsnyje „Laidavimas“ rašo, kad visi, siekiantys Kūrėjo, – tai viena tauta, kur visi atsakingi vienas už kitą, ir tai vadinama Laidavimu.
Ir Tora (ištaisymo Šviesa) buvo dovanota tautai tik po to, kai kiekvienas buvo apklaustas, ar sutinka įvykdyti meilės artimui priesaką, kaip parašyta: „pamilk artimą kaip pats save“, tai yra rūpintis kitais ne mažiau, nei mūsų prigimtis mus verčia rūpintis pačiais savimi.
Tai sąlyga, kuriai esant pajėgsime prisitraukti ištaisymo Šviesą. Bet Šviesa ateis ir ištaisys mūsų dvasinį indą tik tada, jei atskleisime, kad norime taip susivienyti.
Laidavimas – tai kai mes jau sudarome bendrą kūną, vieną organizmą, ir pakilę virš savo asmeninio noro visi priklausome vienas nuo kito.
Tam kiekvienas privalo turėti anti-egoistinį ekraną ir būti dvasiniame pasaulyje, davimo pakopoje (chafec hesed), o savo materialų gyvenimą laikyti sudedamąja dalimi, būtina dvasiniam pakilimui.
Kiekvienas pripildo kitą ir supranta, kad privalo būti susijęs su juo, nes tam skirtas visas jo gyvenimas, panašiai kaip vieno kūno ląstelių.
Kiekviena kūno ląstelė ir organas gyvena tam, kad įvykdytų savo funkciją bendro organizmo labui.
Jų gyvenimo prasmė – tai meilė ir davimas. Ir kai jaučiame tokį tarpusavio ryšį – tai vadinama dvasiniu gyvenimu.
Jeigu panorėsime taip susijungti, tai gausime jėgų, kad tai atliktume!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

„Tu atsakingas už 7 milijardus vaikų“

„Pakilti virš savo egoizmo“

Mūsų mintys ir norai tarpusavyje susiję. Kažkas dabar tinginiauja visiems skaitant „Zohar“ ir taip silpnina kitus. Ir už tai sulauks bausmės – jam bus dar sunkiau mokytis.
Esame vienoje bendroje valtyje, ir arba aš gręžiu skylę jos borte, arba stengiuosi kaip įmanydamas savo ketinimu judinti mūsų bendrą valtį pirmyn.
Ir kuo mažiau turiu jėgų, kuo man sunkiau, bet jeigu įveikiu visas šias kliūtis, tuo didesnis mano indėlis bendrai stengiantis iššaukti Šviesą.
Pastangomis veikiu visus kitus, o iš jų tai grįžta man atgal, ir aš laimiu!
Todėl, kuo sunkiau mokytis, tuo geriau! Turiu jausti savo atsakomybę, juk mes tarsi pasirašėme sutartį grupėje dėl abipusio laidavimo, ir tai turi įpareigoti mane veikti.
Neįmanoma skaityti knygos „Zohar“ vienam, man būtina aplinka. Ir aplinka – tai žmonės, esantys visame pasaulyje ir laukiantys mokymosi rezultatų!
Kūrėjas pažadino kelis milijonus žmonių skirtingose pasaulio dalyse, kurie kartu su mumis skaito knygą „Zohar“.
Ir kiekvienas iš jų, sėdintis priešais televizoriaus ekraną, turi suprasti, kad jeigu jis dabar tinginiauja, tai veikia kitus!
Ir šis nusikaltimas grįš pas jį, ir atstums jį nuo tikslo siekimo tiek, kiek jis pakenkė mums visiems.
Todėl mokymasis – tai ne šiaip mano asmeninis darbas. Mes dabar visi kartu siekiame pritraukti supančią Šviesą ir jai padedant plukdome mūsų laivą į tikslą.
Sakoma, kad reikia pasiekti tokią meilę artimam, kad gali atiduodi jam paskutinę pagalvę, jeigu jis jos panoro.
Pagalvok, bičiulis nori siekti dvasinio tikslo, ir jūs kartu einate viena kryptimi, tačiau staiga tu jį palieki! Kokia gi bausmė turi būti skirta tokiam išdavikui?!

Ištrauka iš 2010 m. balandžio 8 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Jeigu panorėsiu kartu su bičiuliais savyje atskleisti vidines savybes, apie kurias pasakoja „Zohar“, tai jos atsiskleis.
Man reikia tik labai stipriai panorėti, kad šis abipusio atidavimo, meilės, laidavimo jausmas atsiskleistų mumyse visuose, ir aš darau poveikį savo sielos dalims, kurias matau kaip svetimus žmonės, kad kiekvienas iš jų pažadintų save.
Tu – tai mano dalis, tačiau aš negaliu tavyje veikti tiesiogiai, mus tarsi pertvara skiria egoizmas.
Neturiu priėjimo prie tavęs, prie savo sielos dalies! Ką daryti? Tik atkurdamas sielą joje atskleisiu Kūrėją, Aukštesnįjį pasaulį!
Ir tada ieškau, kaip man tave paveikti, kad pažadinčiau tave – savo dalį ir atgaivinčiau save.
Aš tau darau poveikį – ir kai tu taisai (gaivini) save – tai padariau aš, ir todėl ši dalis priklauso man! Taip aš prijungiu prie savęs visą kūriniją.
Pasakyta, kad „tai, kas bičiulio žemiška, – tavo dvasiška“ – t.y. žemiškaisiais poveikiais žadindamas jį išsitaisymui drauge dvasiškai priartinu prie savęs savo sielos dalį.
Ir taip veikia kiekvienas – jis visus kitus grąžina pas save. Vadinasi, aš niekada nedirbu prieš kažką kitą!
Atiduodamas kitiems ir mylėdamas artimą aš tiesiog kita, teisinga, „egoistine“ forma elgiuosi su savo paties sielos dalimis – juk vėliau man atsiskleis, kad jos yra mano.
Tarsi būčiau nekentęs kaimynų sūnaus, kuris grodamas pianinu neduodavo man ramybės, o dabar staiga paaiškėja, kad iš tikrųjų – tai mano paties vaikas.
Ir dabar labai apgailestauju dėl savo neapykantos, t.y. imu praeities klaidas bei nusikaltimus ir paverčiu juos nuopelnais.
Taip ir mes dabar, šiame pasirengimo atskleisti dvasinį pasaulį etape, atskleidžiame savo nuodėmes – savo neapykantą visų atžvilgiu, o po to ištaisome atradę, kad visa tai priklauso mums patiems.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur nusipirkti norą?“

„5 gramai aukso iš 100 kg rūdos“

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

Parašyta, kad „Zohar“ kalba gali viską. Ką tai reiškia?
Mes priklausome sistemai, kurioje formuojame indą (kli),  atskleidžiantį mums Kūrėją. Tai kabalos mokslo ir viso mūsų egzistavimo tikslas.
Ši sistema susideda iš sielų, kurios atsiskyrė viena nuo kitos, sudužusios aukštesniame lygyje.
Ir dabar tarp taškų širdyse, erdvėje tarp mūsų, formuojame indą dvasiniam suvokimui.
Tam ir turi būti skirti mūsų ketinimai: ar mums užtenka galios susivienyti, kad šis indas pasidarytų panašus į Šviesą, taptų davimo indu?
Kai tik jis bent kiek taps panašus į Šviesą, Ji atsiskleis, paklusdama savybių panašumo dėsniui.
Visi mūsų susitikimai ir kongresai, visas mūsų darbas skirtas tam, kad suformuotume šį bendrą davimo indą. Jį kuriant, egzistuoja vienas labai įdomus reiškinys.
Suprantama, kad kiekvienas iš mūsų privalo galvoti apie tarpusavio ryšį, apie partnerystę, apie laidavimą, susiliejimą „kaip vienas žmogus su viena širdimi“ – sąlygas sukurti šiam indui ir atskleisti jame Kūrėją, juk kitaip Jis neatsiskleis.
Bet gali būti ir taip, kad aš dirbu labai daug, o kiti stabdo šio bendro indo kūrimą, nepakankamai stengdamiesi – todėl viskas sustoja.
Galbūt atlikau didžiulį darbą, ir indas jau pasiekė savo galią, bet aš nejaučiu šios būsenos, šių pastangų rezultato.
Juk čia, bendrame sielos inde, viskas priklauso nuo visų. Tai ir yra laidavimas – kai kiekvienas atsakingas už visus tiek blogąja, tiek gerąja prasme.
Gerąja prasme – visi gali vienas kitą paremti, paskatinti ir padėti darbe, ir tai vadinasi teigiamu laidavimu.
Neigiamas laidavimas – toks, kai kiekvienas veikia likusiuosius savo tingumu, apsileidimu – kiti taip pat nebejaučia reikiamo noro pasistūmėti, nebesuvokia Tikslo. Visi mes tarpusavyje susiję, norime to ar ne, juk sistema jau suformuota pradinėje būsenoje (alef) Begalybėje.
Kaip ten bebūtų, kaip sako kabalistai, „Zohar“ kalba gali viską. Visi mūsų poslinkiai fiksuojami ir lieka sistemoje.
Ir net jei tai neatsiskleidžia, dvasiniame pasaulyje niekas neišnyksta, jokios mūsų pastangos nedingsta, viskas išsaugoma.
Kai tik bendras mūsų indas bus paruoštas ir taps bent truputį panašus į Šviesą (davimo savybę) – Šviesa atsiskleis.
Kalbama apie draugus, apie jų vienybę dėl bendro indo, skirto dvasingumui pajusti.
Todėl skaityti knygą „Zohar“ reikia suvokiant, jog viskas formuojasi ryšyje tarp mūsų, ir kiekvienas privalo rūpintis savo draugu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ viską atliks“

„Kaip suklijuoti sudužusį indą“

„Deguonies čiaupas – kiekvieno žmogaus rankose!“

Egipto vergijos istorija byloja apie dvasinį kelią, kurį keliauja  kabalistų grupės.
Mes lyg ir pasiruošę išeiti iš Egipto į laisvę (iš egoizmo į davimo savybę), bet tai taip sunku – mes pergyvename ir „septynerius bado metus“, ir „egiptietiškas bausmes“, kad  pajustume faraoną (blogąją egoizmo valdžią), slypintį kiekvieno viduje.
Kenčiu baisią vidinę kovą, juk kažkuri mano dalis sutinka išeiti iš Egipto (palikti egoizmą), bet vis tik aš nepasiruošęs bėgti.
Pabėgimas (Pesacho naktis) iš Egipto įvyksta netikėtai, tamsoje, skubant, iš baimės, dėl postūmio iš aukščiau – kai pajuntu jėgą, stumiančią mane pirmyn, davimo savybės link.
Tuomet būnu pasiruošęs bėgti į tamsą (taip jaučiama davimo savybė). Bet Kūrėjas išveda mane į laisvę ilgu keliu, apsuptą Faraono šalininkų iš „saviškių“ tarpo (erev rav).
Gal aš jau atitrūkau nuo  „faraono kariuomenių“, tikrųjų egoistinių norų, bet su manimi pasiliko „gausi minia“ norinčiųjų maitintis iš dviejų lėkščių – tų, kurie likdami egoistiški, jaučia malonumą  priklausydami Kūrėjui, neva dvasiniam pasauliui.
Šie norai laiko mus tremtyje ir neleidžia ištrūkti. O kai mes visgi bėgame, jie sugeba prisijungti prie mūsų, nes turi ryšį su Kūrėju.
Jie vadinami „gausiais“, nes metasi iš karto į abi puses ir nori valgyti nuo dviejų stalų vienu metu – tikėdamiesi gero gyvenimo šiame ir būsimame gyvenime. Jie ir tempia mus atgalios.
Kiekviename iš mūsų yra tokių norų ir ketinimų. Ir kai ateiname prie Galinės jūros, nebūname pasiruošę į ją šokti. Yra vienintelė ypatinga jėga, galinti padėti tai atlikti, nes ši jūra atrodo tiesiog kaip mirtis.
O kai pagaliau pasiekiame Sinajaus kalną, ši sąlyga –„susivienyti ir tapti kaip vienas žmogus su viena širdimi“ –  būna be galo sudėtinga!
Žmogus po visų savo aiškinimųsi ir žingsnių dvasinio pasaulio link suvokia, kad jis nenori vienytis su kitais.
Bet ši sąlyga būtina, ir jam tenka sutikti: „Aš pasiruošęs, bet negaliu“… – „Bet jūs norėtumėte tokio abipusio laidavimo? Kūrėjas garantuos tai, o ne jūs patys! Norite?“
Ir tik kai sutinkame su tuo, iš viršaus gauname jėgų laidavimui – Kūrėjas atsiskleidžia žmoguje, kad suteiktų jam davimo savybę.
Tai labai ilgas ir sudėtingas procesas, ir knyga „Zohar“ ugdo jautrumą mumyse vykstantiems pokyčiams, kad galėtume įsivaizduoti kiekvieną detalę. Kadangi visa tai vyksta tik mano viduje ir niekur daugiau, privalau išmokti atpažinti  ir suprasti šias savybes.
Kuo labiau įprantu prie tokio vidinio matymo, tuo labiau priartėju prie dvasinio suvokimo.

Ištrauka iš 2010-01-14 d. pamokos

Klausimas: Kaip gauti draugų pagalbą ir kaip jiems padėti knygos „Zohar“ skaitymo metu?
Atsakymas: Galvoti apie laidavimą! Nieko daugiau neturime, tik laidavimą.
Aš priklausau nuo visų, ir visi priklauso nuo manęs. Visi priklauso nuo manęs, nes aš priklausau nuo jų. Uždaras ratas.
Aš teikiu dvasinio vystymosi jėgą jiems, o jie – man. Be šito mes – negyvi.
Pradėkite nuo to, ką mes turime – nuo nedidelės laidavimo jėgos, o „Zohar“ ją išaugins, padidins kaip stiprintuvas.
Ir kaskart privalome stengtis stiprinti šią laidavimo jėgą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

„Pakilti virš savo egoizmo“

„Deguonies čiaupas – kiekvieno žmogaus rankose!“