Klausimas: Nesuprantama, kam reikėjo milijardus metų vystyti negyvąją gamtą, jei ji visiškai nėra susijusi su žmogumi? Ko galime iš jos pasimokyti?
Atsakymas: Mokslas sako, kad Visata atsirado dėl Didžiojo sprogimo. Energijos kibirkštis prasiveržė į tuščią erdvę ir pradėjo kurti šiame vakuume visas materijos rūšis. Taip atsirado visos galaktikos, žvaigždės, įvairios medžiagos formos.
Materija susiformavo iš pačios pirmapradės būsenos – iš neutrinų ir kitų elementariųjų dalelių. Mokslininkai iki šiol nežino visų dalelių, iš kurių susidaro medžiaga.
Vėliau materijos dalelės pradeda artėti ir jungtis viena su kita, sudarydamos visokias formas – taip jau susidarė elektronai, protonai, neutronai. Visas vystymosi procesas – tai medžiagos dalelių jungimosi procesas. Jungimasis vyksta nesąmoningai, veikiant gamtos jėgoms, kurios vadinamos negyvosiomis – ir dėl to trunka taip ilgai.
Galiausiai, materija susijungia pagal tam tikrus dėsnius – jungimosi formules tarp pliusų ir minusų. O paskui ji susijungia tiek, kad iš negyvųjų dalelių išeina augalas – medžiaga gauna galimybę plėstis, augti, pati gimdyti tam tikras naujas savybes – naujas gyvenimo formas.
Visa tai buvo gauta iš pirminės kibirkšties. Skirtumą tarp negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmenų sudaro vis didesnis tos pačios kibirkšties prasiveržimas. Skirtumas, delta tarp dviejų lygių – tai Šviesa! Joje ir slypi gyvenimo esmė, kurią turi augalas. Negyvojoje materijoje nėra gyvybės, ji tiesiog egzistuoja ir viskas.
Visą laiką vyksta prasiveržimas nuo pakopos ant pakopos – po to, kai materija visiškai susijungia su ankstesne pakopa ir baigia savo vystymąsi, pasiekusi visų rūšių susijungimą. Iki tokio laipsnio, kad negyvosios pakopos vystymosi pabaigoje atsiranda radioaktyviųjų medžiagų, kurios gali pačios spinduliuoti energiją. Kitaip tariant, jos visiškai priartėja prie augalinio lygmens, tarsi atlikdamos davimą – ir dėl to jos tokios pavojingos.
Radioaktyvioji medžiaga – jau nepatvari, nes ji turi ypatingų savybių, ypatingą vidinį judėjimą, išmeta iš savęs daleles arba spinduliuoja šviesą ir įvairias bangas.
O augalinėje pakopoje vyksta jau ne paprasta absorbcija ir energijos spinduliavimas, jos perdavimas iš vienos dalelės kitai, ji reikalauja abipusiškumo, laidavimo. Kitaip ji negalės egzistuoti. Aš duodu tau, o tu man pagal tam tikras savybes, ypatingą programą.
Tai jau tikėjimo vienas kitu egzistavimo sąlyga. Juk aš tau duodu, o tu – man, todėl mes turime tikėti vienas kitu! Aš turiu kažkaip tave pajausti, o tu mane, kitaip negalėsime būti susiję vienas su kitu, kad gyventume.
Gyvenimas reiškia, kad aš priklausau nuo tavęs, o tu nuo manęs – medžiagos dalelėmis, kurias mes perduodame vienas kitam, kai susijungiame. Čia iškyla tam tikra nauja esmė.
Lygiai taip vyksta su visa žmonija, kai mes dabar kylame iš savo negyvojo vystymosi lygmens į augalinį. Aš staiga atskleidžiu, kad priklausau nuo tavęs, o tu nuo manęs, dar ir kaip! Aš privalau tau duoti, o tu man, kitaip negalėsime egzistuoti. Baisu jausti tokią abipusę priklausomybę, kol susitaikysime su tuo ir galėsime pasiekti laidavimą.
Reikia, kad pasiekčiau laidavimą ne todėl, kad neturiu kitos išeities, o suprasdamas, kad tuo laimiu nuostabų gerą pasaulį ir tokį gyvenimą, dėl kurio pats panorėsiu šio laidavimo. Laukia įvairių vystymosi pakopų. Tačiau laikas trumpėja, jei anksčiau vystymasis trukdavo milijardus metų, tai šiandien jis bus labai greitas.

Iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – ant mažo plausto

Piramidė

„Viena šeima“ – ne utopija!

Prote ir širdyje turime atskleisti vietą tikram nerimui.
Visi kiti rūpesčiai man turi tapti priverstiniai. Aš gyvenu mūsų pasaulyje ir rūpinuosi jo reikalais iš būtinumo, tačiau mano tikrasis užslėptas nerimas – dėl to, kas svarbiausia. Juk aš žmogus ir noriu ko nors pasiekti. Gyvenime be atlyginimo ir kasdienių problemų yra kažkas man svarbaus. Ir tam turėčiau teikti kur kas didesnę svarbą nei kitoms gyvenimo peripetijoms.
Aš galiu dirbti, apsipirkinėti, lankytis maloniuose ar nemaloniuose renginiuose – nesvarbu. Svarbu, kad mano širdyje ir prote būtų vieta, į kurią noriu pakilti. Ir jei tokia vieta yra, tai prie šio nesibaigiančio nerimo turiu prijungti savo draugus. Kai galvojame vienas apie kitą, palaikome vienas kitą, – tai ir yra grupė. Kiekvienas rūpinasi tuo, kad ir kiti turėtų tas pačias mintis, tuos pačius rūpesčius. Noriu, kad jie rūpintųsi tuo, kas svarbiausia, – tada ir aš rūpinsiuosi tuo pačiu.
Mūsų bendras nerimas – tai dvasinio indo sukūrimas, teisingas noras, prašymo dėl išsitaisymo pakėlimas. Kai šis nerimas tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai bus pakankamas, tai šiame tarp mūsų nusidriekusiame tinkle atskleisime tai, ką norime pasiekti – aukštesniąją realybę ir įgausime jėgų, sveikatos, saugumo, klestėsime…

Iš 2011 m. rugsėjo 1 d. pirmosios kongreso Achzive pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Trūksta tik meilės

Žadink draugus savyje

Klausimas: Skleisdami žinias apie globalų, integralų pasaulį ir neminėdami kabalos mokslo, tiesiog sakome žmonėms, kad abipusis laidavimas užtikrins jiems gerą gyvenimą. Kuo gi mes tokiu atveju skiriamės nuo kitų organizacijų, dalijančių panašius pažadus?
Atsakymas: Blogai, jei nejaučiate skirtumo.
Šiuolaikinį žmogų užgriuvo globali, integrali krizė. Kūrėjas rodo žmogui, kad šis neteisingai susijungęs su kitais, kad privalo pasiekti abipusį laidavimą.
Yra metodika, padėsianti jam teisingai susijungti ir pradėti gyventi gerai. Ši metodika veikia sukuriant atitinkamą atmosferą, „apvalkalą“ iš aplinkos, kuri paaiškins žmogui, kaip puiku gyventi kartu gerai, sveikai, saugiai.
Žmogus klauso ir supranta, kad kitos išeities nėra. Juk ir likusieji girdi tą patį – tad lengviau tai įgyvendinti drauge su visais. Žmogus mokydamasis teisingai susijungti su kitais pritraukia sau grąžinančią į Šaltinį Šviesą. Tą patį daro vaikai žaisdami ir taip auga, tampa protingesni.
Taigi patekęs į blogą būseną žmogus pasitelkia aplinkinius, kad pritrauktų Šviesą, ir palaipsniui pradeda vertinti davimo jėgą. Jis ją brangina, ji jam tampa aukščiausia vertybe, ir staiga ima ją gerbti – tiek, kad net, kai jo gyvenimas klostosi gerai, jis nepalieka davimo, ir trokšta duoti nepriklausomai nuo savo pojūčių. Juk duoti – visų svarbiausia.
Taip žmogus ir išeina į dvasinį pasaulį, pereidamas nuo egoistinio ketinimo lo lišma prie altruistinio lišma. Ir nėra jokių šansų, kad 99% gyventojų išsitaisys kaip nors kitaip. Ar jūs galite pasiūlyti ką nors kita vietoj Toros?
Manau, kad kalbama apie elementarų nesupratimą, kaip tobulinti ACHAP. Kaip taisyti Galgalta vė Einaim mokame nuo Babilono laikų, o štai ACHAPui turime tik šitokį būdą.

Iš 2011 m. rugsėjo 12 d. antrosios paskaitos Niujorke

Daugiau šia tema skaitykite:

Palaikymas ir pavyzdys

Visų projektų likimas

Atskleisti išsitaisymo metodiką

Privalome pakeisti visuomenės nuomonę, suformuoti naują požiūrį, pateikti teisingą atsaką bejėgiškumui ir beviltiškumui, problemoms, pasimetimui ir sumanaus vadovavimo nebuvimui, visiems tiems klausimams, kurie kyla nesuprantant globalaus pasaulio dėsnių.
Tarkime, mudu turime pasirašyti sutartį: aš kažką tau atlieku už tam tikrą mokestį. Tai štai, globaliame pasaulyje turime įvertinti visus veiksnius be išimčių. Taip pat, kaip organizme vieno parametro pakeitimas daro įtaką visiems kitiems. Toks yra integralios, analogiškos sistemos dėsnis: mažiausias pasikeitimas paveikia visas dalis.
Štai ir mudu gyvename tokioje sistemoje. Kaipgi mums priimti abiems pusėms naudingą susitarimą? Juk šis susitarimas, be abejo, paveiks visus. Vadinasi, turime įvertinti visus. Kitaip tariant, bet kuris mūsų bendras veiksmas turi būti nukreiptas į bendrą pakilimą. Jei mūsų sutartis ir apskritai bet kokia iniciatyva nebus apskaičiuota visų naudai, ji nebus vainikuota sėkme.
Mes dar tik atskleidžiame bendrą pasaulinę sistemą, todėl kol kas nepajutome viso situacijos sunkumo. Bet ateityje mūsų laukia itin žiaurios sąlygos: nė puodelio arbatos negalėsime išgerti neatsižvelgdami į bendrą gerovę. Pagal kabalos mokslo terminologiją, toks išskaičiavimas vadinamas „ketinimu suteikti malonumą Kūrėjui“ – kitaip sakant, visoms sieloms kartu.
Kas gi taip gali? Išeitų, jog mums belieka mirti? Ar Gamta, t.y. bendras, nūnai atsiskleidžiantis mūsų tarpusavio ryšio mechanizmas, vis dėlto privers mus išsamiai susipažinti su jo konstrukcija? Tegul per bėdas ir kančias, tačiau mums, be abejo, teks tai padaryti.
Ir tada mudu susitarsime, paisydami mūsų ryšio su visais. Nereikės atsižvelgti į kiekvieną iš septynių milijardų žmonių Žemėje – įvertinsime bendrą visumą paprastai ir puikiai.
Be šito negalėsime egzistuoti – tai akivaizdu. Todėl šiandien geriausieji protai, pagrindiniai pramonės, bankų ir vyriausybių analitikai tampa „impotentais“. Jie anemiški, nemąsto, nejaučia, neturi galios globaliu, integraliu lygmeniu. Dėl to jie negali nei nieko nuspręsti, nei ko nors padaryti – ir mūsų pasaulis vis ritasi, priklausomai nuo to, kaip pereinama nuo senų metodų prie  būtinybės vienytis.
Nepasikeitę patys nieko negalėsime vienas kitam parūpinti, įskaitant pagrindinius poreikius. O juk natūrinio ūkio laikai seniai praėjo, mes neturime naminių gyvulių ir sklypo prie namo. Sunki padėtis… Bet tikėsimės, kad sugebėsime išaiškinti šitai žmonėms dar iki užgriūnant bėdoms.

Iš 2011 m. rugsėjo 17 d. penktosios kongreso Toronte pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikėjimo trūkumas

Jau niekam nepavyks pasislėpti savo šiltame pasaulėlyje

Širdies operacijos belaukiant

Video klipas rusų k.

Mūsų pasaulis tapo globalus. Kitaip tariant, svarbiausias įstatymas, atsiveriantis visatoje – tai aplinkos įstatymas. „Globalus“ reiškia apvalus, kaip Žemės rutulys. Visi tapome sujungti tarpusavyje, priklausomi vienas nuo kito.
O jeigu taip, tai negalime konfliktuoti – privalome pasiekti tokios tvarkos, kurioje tarp žmonių nusistovės širdingi, šilti santykiai, jie pradės skaitytis vienas su kitu. Juk kas yra tarpusavio laidavimas? Kai aš laiduoju už tave, tu – už mane, ir visi – už visus. Ir taip – visame Žemės rutulyje.
Judame link to labai greitai. Tai patvirtina pasaulio pokyčių staigumas, ir jie tik greitės. Labai greitai atrasime, kad visas problemas, ne tik mūsų šalyje galima išspręsti tarpusavio laidavimu. Jei sprendi jas, sėdėdamas prie apvalaus stalo kartu su visais, jauti ir vidinį, dvasinį malonumą.
Tave gerbia už tai, kad kažkur nusileidai, kad pradedi skaitytis su kitų interesais. Viduje kyla šiltas jausmas, jautiesi saugus, nes esi kartu su visais. Drauge pradedi atskleisti vidinę jungimosi jėgą, kuri panaši į Aukščiausiąją jėgą.
Labai greitai tai atsivers visam pasauliui. Juk iš tikrųjų, visiems žmonėms, dalyvaujantiems protesto akcijose, trūksta tik vieno – meilės. Tik jie negali šito išreikšti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias į tarpusavio laidavimą

Abipusis laidavimas – visam pasauliui

„Viena šeima“ – ne utopija!

Turime sukurti tokią visuomenę, kuri pasirūpintų teisinga visų pasaulio žmonių ateities kryptimi, kitaip neišgyvensime. Matome, kas šiandien vyksta, ypač išsivysčiusiose šalyse. Ten pat ritasi likusios. Žmonėms kyla pojūtis, kad rytojaus apskritai nėra.
O iš tiesų – tai nuostabi būsena: mes egoistiškai atsiplėšėme nuo senojo pasaulio ir dabar esame neutralios būsenos, tarsi kybome.
Pats laikas parodyti žmogui tolesnę tarpusavio ryšių sistemą, kurioje pajusime visiškai kitą būseną.
Pradedame naują vystymosi etapą. Kaip kažkada iš beždžionių palaipsniui išvystėme savo gyvūninę būseną, taip šiandien pradedame vystyti savo vidinę – žmogaus – būseną.
Šiandien kylame ant laiptelio, kuris vadinasi „Adomas“ – žmogus. Adomas – atitinkantis Aukščiausiąją gamtos jėgą. Ji šiandien trokšta išmokyti mus susilieti su Ja. Todėl ši krizė – visuotinė, integrali.
Privalome būti tokie kaip gamta, kaip ji! Tuo imame suprasti vidinį mechanizmą, dėl kurio veikiame, kuris mus judina. Vidinė gamtos programa veda prie nustatyto tikslo, o mes net nežinome šito. Mirštame, nė nežinodami, kam gyvenome. Gimstame ir nežinome, kur judame ir kodėl. Veikiame instinktyviai, nes esame verčiami gamtos, ir tiek.
O iš tiesų egzistuoja visa veiklos programa, priežasties ir pasekmės ryšys! Kiekviena gamtos dalis turi savo priežastį, pasekmę, tikslą, ir niekas joje neegzistuoja šiaip sau, taip pat ir mes. Mes galime tai pamatyti! Į šį lygį dabar ir kelia mus gamta – į tolimesnį išsivystymo lygį.
Šiandieniniame lygyje kol kas tik išgyvename tą gyvūninį egoizmą, kuriame esame sukurti ir kuris mumyse vystosi. O kildami į aukštesnį lygį – pasaulinį, visuotinį, globaliai susisaistydami su gamta, keisdamiesi pagal ją, pamažu pradedame suvokti vidinį mechanizmą, vidinę Aukščiausiosios gamtos jėgos mintį. Kaip kalba astrofizikai, visa Visata – tai mintis. Kai žmogus tai suvokia, jis pajunta amžinybę.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mažas žmogaus žingsnelis – milžiniškas žmonijos žingsnis

„Viena šeima“ – ne utopija!

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Žmogus negali gyventi atsiskyręs nuo visuomenės. Esame specialiai sukurti taip, kad būtume kartu su kitais žmonėmis – taip lemia bendros sielos sudužimas į daugybę individualių sielų.
Juk tam, kad atskleistume Kūrėją, turime atskleisti ir ištaisyti sutrūkusius tarpusavio ryšius. Tuomet, pažinę Jo veikimą, suprasime ir Jo tobulumą. Todėl esame sukurti taip, kad nė vienas negalime gyventi visiškai izoliuotas – nusiristume iki gyvūninio lygmens. Jeigu išsivystėme iki žmogaus, privalome gyventi kaip žmonės – naudotis kitais ir patys įnešti savo dalį kitiems.
Žmonijos vystymasis vertintinas kaip mūsų tarpusavio ryšių, tarpusavio priklausomybės raida. Iš pradžių buvo tik šeimos, paskui pradėjo formuotis didelės giminių bendruomenės, gentys, vėliau – kaimai, miestai, valstybės. Prieš kelis šimtus metų tarp šalių prasidėjo aktyvi tarptautinė prekyba.
Būtent dėl to išsivysčiusios tautos traukė užkariauti kitų šalių ir ieškoti naujų žemių, jausdamos, kad joms trūksta ryšių. Egoistiniai norai mus nuolat stumia į tarpusavio ryšius ir mainus.
Taip vystėsi ekonomika, kuri yra mūsų vidinio siekio būti susijusiems tarpusavyje atspaudas. Todėl visa ekonomika sukonstruota pagal mūsų egoizmą, pagal norą mėgautis, kuris pajuto, jog privalo išlošti ir uždirbti iš visų kitų, tu – man ir t. t. Vienas užsiėmė žemės ūkiui, kitas – amatu, o susijungimas buvo naudingiausias abiem.
Aišku, neįmanoma sustabdyti evoliucinio vystymosi ir kaip kadaise vienam viską gaminti natūriniame ūkyje. Taip konstravome tarpusavio ryšius, derančius su egoistine prigimtimi, kuri vystėsi tūkstančius metų ir kartų.
Kol mūsų laikais staiga atsiskleidė, jog ryšys jau ne toks paprastas, kaip manėme, vadovaudamiesi savuoju ego! Šiandien skleidžiasi kitos sąsajos – tarpusavio ir visuotinės. Tokias jas atveria gamta.
Mes sukūrėme tokį sąryšį, kokio norėjome, kokį matėme, koks abiem pusėms atrodė geresnis, naudingesnis. Kūrėme laisvu noru, paklusdami savo egoizmo reikalavimui – taip radosi politika, visuomenė, ekonomika, šeima, švietimas – visos  gyvybinės sistemos.
Tačiau staiga pradeda vertis kažkoks naujas ryšys – kitoks, priešingas viskam, ką ligi šiolei darėme! Todėl atsiranda problema ir įsiplieskia krizė.

Iš 2011 m. rugpjūčio 17 d. pamokos pagal laikraštį „Narod“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mes ir kaip mus valdo

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Vieninteliai ir nepakartojami

Klausimas: Jūs sakote, kad masėms visiškai nebūtina studijuoti kabalos mokslo taip, kaip tai darome mes. Bet argi žmogus galės pasikeisti iš vidaus, jeigu nesuartės su pirminiais šaltiniais? Juk visos permainos kyla iš jų.
Atsakymas: Tu priėjai prie kabalos, nes turi norą vystytis. Taškas širdyje taip traukia žmogų pirmyn. Jam blogai, jis nori pamatyti rytdieną, kažką pasiekti, atverti sau dangų – todėl ateina mokytis.
Nesvarbu, kiek yra pinigų jo sąskaitoje, nesvarbu, ar gerai klostosi jo reikalai darbe ir šeimoje. Jo sielvartas kitoks – jis privalo rasti savo gyvenimo prasmę, atskleisti jo tikslą.
Visai kita padėtis tų, kuriuos pirmyn varo materialios aplinkybės: lėšų trūkumas, nelygybė, dėl kurios kyla pavydas kitiems ir t. t. Šis negatyvas ritasi jiems iš paskos ir verčia kentėti.
Kai žmones varo tik kančios, o ne vidinis šauksmas, ne siekis vystytis, negali jiems žadėti, kad mokymasis išspręs visas jų problemas. Juk žmogus nesusieja savo skausmo su geru tikslu priekyje, su Gero ir Kuriančio gėrį atskleidimu. Jis ir neužčiuops šio ryšio, kol neišeis iš blogio.
Kad išeitų, jis turi susivilioti ėjimu pirmyn, gėrio link, tas gėris jam yra „susivienijimas“, „laidavimas“.
Todėl jam sakome: jeigu susivienysime ir atitiksime integralią, globalią gamtą, mums bus gerai. Vietoje kabalos mokslo jam rodome mokslininkus, politikus, ekonomistus ir t. t.
Pateikiame jam faktus, jau pripažintus ir paskelbtus tų žmonių, kurie yra reikšmingi jo akyse. Jis visai nesiruošia sėsti su mumis studijuoti, jo kitokie gyvenimo planai – vadinasi, turime duoti jam tinkamą atsakymą ir jam tinkamą įgyvendinimo priemonę.
Pasakyta: „Auklėk atžalą jos keliu“. Mes kreipiamės į žmones, kad būtume išgirsti ir suprasti. Mes kalbame iš pačios gamtos pozicijų ir įrodinėjame, kad krizė yra globalaus, integralaus pasaulio pasekmė. Renkame profesionalų nuomones ir jų mokslinių tyrimų rezultatus, norėdami iš jų sudaryti krizės bei jos sprendimo vaizdą.
Reikalas tas, kad visa žmonija neatitinka dabartinio pasaulio, todėl ir negali pritapti jame. Mes įžengsime į teisingą kelią tik tada, kai pradėsime vienytis. Jų žodžius ir pateikiame pasauliui – juk jais vis gi tiki. Jie tvirtina, kad be žmogaus išsitaisymo jokios permainos į gerą neįmanomos. Ir šią žinią išgirs bent dalis klausytojų.

Iš 2011 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Pasaulio labui, Kūrėjui džiaugsmui

„Gyvasis vanduo“ visai žmonijai

Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą kaip prieskonį, nes joje esanti Šviesa grąžina žmogų į Šaltinį“. Tad pirmiausia mums reikia atskleisti blogąjį pradą – ir tada, jį pajautę, tiek pat panorėsime rasti „prieskonį“, „vaistus“, kurie pavers jį geruoju pradu.
Kaipgi atskleisti blogąjį pradą? Tam žmogus turi rasti teisingą aplinką. Jeigu jis nori įsijungti į šią aplinką, kad visi taptų kaip vienas žmogus su viena širdimi; jeigu nori tarpusavio laidavimo ir integralios vienybės su visais be jokiu skirtumų, kai kiekvienas atsako už visus, panašiai kaip gyvo organizmo ląstelės; jeigu neteisia kitų, o rūpinasi jais taip, kad jie galėtų jį budinti; jeigu svarbiausia jam − jo paties vidinis darbas; jeigu jis stengiasi būti tarp draugų ir nulenkti prieš juos galvą – tik dėl to, kad perimtų iš jų tikslo svarbą, ir vėl anuliuoja save, kad draugų svarba „įkrautų“ dar didesnę tikslo ir aplinkos svarbą; jeigu žmogus nuolatos yra šiame rate ir dirba jame, tada iš draugų gauna jų bendrą, integralų tikslo svarbos suvokimą.
Tai jau ne jo indas, ne jo noras, o bendras noras. Tai jau Malchut. Žmogus, kuris stengėsi kelti MAN (prašymą) į grupę, į Acilut pasaulio Malchut, dabar yra joje, jeigu tik įsijungia į draugus, žadina juos ir dirba kartu su jais. Jie atsako žadindami jį, ir visi tampa viena visuma, vienu noru. Jų asmeniniai prašymai susivienija ir virsta Acilut pasaulio Malchut, kuri mums artima.
Ir jeigu tarp jų yra vienybė (nors kur nors), ji jau veikia aukštesnes pakopas, kurioms nepriklausome. Mūsų pojūčiai, suvokimas, mūsų realybė – tik Malchut viduje.
Vadinasi, mūsų darbas turi būti nukreiptas į Acilut pasaulio Malchut,  į tai, kad susijungtume su visais kartu ir visi kartu susijungtume su Šviesos Šaltiniu – Kūrėju.
Šis darbas skirstomas į dvi sudėtines dalis, kurios, iš esmės, turi būti sujungtos tarpusavyje:
- žmogaus santykiai su grupe;
- žmogaus santykiai su Kūrėju.
Jeigu veikiame teisingai, tai atskleidžiame pirmąją pakopą. Atskleidimas priklauso tik nuo to, kiek suvienysime savo prašymus į vieną maldą. Ir tada kiekvienas savo asmeniniu noru pamatys, kad įsijungė į Malchut. Ji pati – taškas, bet mes „išpučiame“, statome ją savo norais. Juk jos devynios apatinės sfiros yra BEA pasauliuose, sudužusios būsenos.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebijok blogio atsiskleidimo

Remontas – subtilus reikalas

Pažadinti sustingusią žemę