Žmogus negali gyventi atsiskyręs nuo visuomenės. Esame specialiai sukurti taip, kad būtume kartu su kitais žmonėmis – taip lemia bendros sielos sudužimas į daugybę individualių sielų.
Juk tam, kad atskleistume Kūrėją, turime atskleisti ir ištaisyti sutrūkusius tarpusavio ryšius. Tuomet, pažinę Jo veikimą, suprasime ir Jo tobulumą. Todėl esame sukurti taip, kad nė vienas negalime gyventi visiškai izoliuotas – nusiristume iki gyvūninio lygmens. Jeigu išsivystėme iki žmogaus, privalome gyventi kaip žmonės – naudotis kitais ir patys įnešti savo dalį kitiems.
Žmonijos vystymasis vertintinas kaip mūsų tarpusavio ryšių, tarpusavio priklausomybės raida. Iš pradžių buvo tik šeimos, paskui pradėjo formuotis didelės giminių bendruomenės, gentys, vėliau – kaimai, miestai, valstybės. Prieš kelis šimtus metų tarp šalių prasidėjo aktyvi tarptautinė prekyba.
Būtent dėl to išsivysčiusios tautos traukė užkariauti kitų šalių ir ieškoti naujų žemių, jausdamos, kad joms trūksta ryšių. Egoistiniai norai mus nuolat stumia į tarpusavio ryšius ir mainus.
Taip vystėsi ekonomika, kuri yra mūsų vidinio siekio būti susijusiems tarpusavyje atspaudas. Todėl visa ekonomika sukonstruota pagal mūsų egoizmą, pagal norą mėgautis, kuris pajuto, jog privalo išlošti ir uždirbti iš visų kitų, tu – man ir t. t. Vienas užsiėmė žemės ūkiui, kitas – amatu, o susijungimas buvo naudingiausias abiem.
Aišku, neįmanoma sustabdyti evoliucinio vystymosi ir kaip kadaise vienam viską gaminti natūriniame ūkyje. Taip konstravome tarpusavio ryšius, derančius su egoistine prigimtimi, kuri vystėsi tūkstančius metų ir kartų.
Kol mūsų laikais staiga atsiskleidė, jog ryšys jau ne toks paprastas, kaip manėme, vadovaudamiesi savuoju ego! Šiandien skleidžiasi kitos sąsajos – tarpusavio ir visuotinės. Tokias jas atveria gamta.
Mes sukūrėme tokį sąryšį, kokio norėjome, kokį matėme, koks abiem pusėms atrodė geresnis, naudingesnis. Kūrėme laisvu noru, paklusdami savo egoizmo reikalavimui – taip radosi politika, visuomenė, ekonomika, šeima, švietimas – visos  gyvybinės sistemos.
Tačiau staiga pradeda vertis kažkoks naujas ryšys – kitoks, priešingas viskam, ką ligi šiolei darėme! Todėl atsiranda problema ir įsiplieskia krizė.

Iš 2011 m. rugpjūčio 17 d. pamokos pagal laikraštį „Narod“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mes ir kaip mus valdo

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Vieninteliai ir nepakartojami

Klausimas: Jūs sakote, kad masėms visiškai nebūtina studijuoti kabalos mokslo taip, kaip tai darome mes. Bet argi žmogus galės pasikeisti iš vidaus, jeigu nesuartės su pirminiais šaltiniais? Juk visos permainos kyla iš jų.
Atsakymas: Tu priėjai prie kabalos, nes turi norą vystytis. Taškas širdyje taip traukia žmogų pirmyn. Jam blogai, jis nori pamatyti rytdieną, kažką pasiekti, atverti sau dangų – todėl ateina mokytis.
Nesvarbu, kiek yra pinigų jo sąskaitoje, nesvarbu, ar gerai klostosi jo reikalai darbe ir šeimoje. Jo sielvartas kitoks – jis privalo rasti savo gyvenimo prasmę, atskleisti jo tikslą.
Visai kita padėtis tų, kuriuos pirmyn varo materialios aplinkybės: lėšų trūkumas, nelygybė, dėl kurios kyla pavydas kitiems ir t. t. Šis negatyvas ritasi jiems iš paskos ir verčia kentėti.
Kai žmones varo tik kančios, o ne vidinis šauksmas, ne siekis vystytis, negali jiems žadėti, kad mokymasis išspręs visas jų problemas. Juk žmogus nesusieja savo skausmo su geru tikslu priekyje, su Gero ir Kuriančio gėrį atskleidimu. Jis ir neužčiuops šio ryšio, kol neišeis iš blogio.
Kad išeitų, jis turi susivilioti ėjimu pirmyn, gėrio link, tas gėris jam yra „susivienijimas“, „laidavimas“.
Todėl jam sakome: jeigu susivienysime ir atitiksime integralią, globalią gamtą, mums bus gerai. Vietoje kabalos mokslo jam rodome mokslininkus, politikus, ekonomistus ir t. t.
Pateikiame jam faktus, jau pripažintus ir paskelbtus tų žmonių, kurie yra reikšmingi jo akyse. Jis visai nesiruošia sėsti su mumis studijuoti, jo kitokie gyvenimo planai – vadinasi, turime duoti jam tinkamą atsakymą ir jam tinkamą įgyvendinimo priemonę.
Pasakyta: „Auklėk atžalą jos keliu“. Mes kreipiamės į žmones, kad būtume išgirsti ir suprasti. Mes kalbame iš pačios gamtos pozicijų ir įrodinėjame, kad krizė yra globalaus, integralaus pasaulio pasekmė. Renkame profesionalų nuomones ir jų mokslinių tyrimų rezultatus, norėdami iš jų sudaryti krizės bei jos sprendimo vaizdą.
Reikalas tas, kad visa žmonija neatitinka dabartinio pasaulio, todėl ir negali pritapti jame. Mes įžengsime į teisingą kelią tik tada, kai pradėsime vienytis. Jų žodžius ir pateikiame pasauliui – juk jais vis gi tiki. Jie tvirtina, kad be žmogaus išsitaisymo jokios permainos į gerą neįmanomos. Ir šią žinią išgirs bent dalis klausytojų.

Iš 2011 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Pasaulio labui, Kūrėjui džiaugsmui

„Gyvasis vanduo“ visai žmonijai

Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą kaip prieskonį, nes joje esanti Šviesa grąžina žmogų į Šaltinį“. Tad pirmiausia mums reikia atskleisti blogąjį pradą – ir tada, jį pajautę, tiek pat panorėsime rasti „prieskonį“, „vaistus“, kurie pavers jį geruoju pradu.
Kaipgi atskleisti blogąjį pradą? Tam žmogus turi rasti teisingą aplinką. Jeigu jis nori įsijungti į šią aplinką, kad visi taptų kaip vienas žmogus su viena širdimi; jeigu nori tarpusavio laidavimo ir integralios vienybės su visais be jokiu skirtumų, kai kiekvienas atsako už visus, panašiai kaip gyvo organizmo ląstelės; jeigu neteisia kitų, o rūpinasi jais taip, kad jie galėtų jį budinti; jeigu svarbiausia jam − jo paties vidinis darbas; jeigu jis stengiasi būti tarp draugų ir nulenkti prieš juos galvą – tik dėl to, kad perimtų iš jų tikslo svarbą, ir vėl anuliuoja save, kad draugų svarba „įkrautų“ dar didesnę tikslo ir aplinkos svarbą; jeigu žmogus nuolatos yra šiame rate ir dirba jame, tada iš draugų gauna jų bendrą, integralų tikslo svarbos suvokimą.
Tai jau ne jo indas, ne jo noras, o bendras noras. Tai jau Malchut. Žmogus, kuris stengėsi kelti MAN (prašymą) į grupę, į Acilut pasaulio Malchut, dabar yra joje, jeigu tik įsijungia į draugus, žadina juos ir dirba kartu su jais. Jie atsako žadindami jį, ir visi tampa viena visuma, vienu noru. Jų asmeniniai prašymai susivienija ir virsta Acilut pasaulio Malchut, kuri mums artima.
Ir jeigu tarp jų yra vienybė (nors kur nors), ji jau veikia aukštesnes pakopas, kurioms nepriklausome. Mūsų pojūčiai, suvokimas, mūsų realybė – tik Malchut viduje.
Vadinasi, mūsų darbas turi būti nukreiptas į Acilut pasaulio Malchut,  į tai, kad susijungtume su visais kartu ir visi kartu susijungtume su Šviesos Šaltiniu – Kūrėju.
Šis darbas skirstomas į dvi sudėtines dalis, kurios, iš esmės, turi būti sujungtos tarpusavyje:
- žmogaus santykiai su grupe;
- žmogaus santykiai su Kūrėju.
Jeigu veikiame teisingai, tai atskleidžiame pirmąją pakopą. Atskleidimas priklauso tik nuo to, kiek suvienysime savo prašymus į vieną maldą. Ir tada kiekvienas savo asmeniniu noru pamatys, kad įsijungė į Malchut. Ji pati – taškas, bet mes „išpučiame“, statome ją savo norais. Juk jos devynios apatinės sfiros yra BEA pasauliuose, sudužusios būsenos.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebijok blogio atsiskleidimo

Remontas – subtilus reikalas

Pažadinti sustingusią žemę

Nuomonė: (J. Galtungas, matematikas, sociologas, „Transcend“ įkūrėjas): 10 keičiančių pasaulį tendencijų:
- 5 globalios tendencijos – atsiskleidžia globalioje erdvėje tarp valstybių ir regionų: JAV nuosmukis, Vakarų nuosmukis, valstybių silpnėjimas ir regionų stiprėjimas, atsilikusiųjų pakilimas, Kinijos augimas.
- 5 socialinės tendencijos – atsiskleidžia socialinėje erdvėje tarp žmonių grupių: tautų stiprėjimas, pilietiškos visuomenės stiprėjimas, jaunimo aktyvumo augimas, moterų vaidmens didėjimas, nelygybės ir maištų augimas.
Komentaras: Šios ir kitos tendencijos yra mūsų egoistinio noro, kuris tampa vis labiau tarpusavyje susijęs (kol virsta vientisu), vystymosi rezultatas. Ir šis vidinis mūsų norų ryšys yra globalus, integralus, tarpusavyje susietas tarpusavio laidavimu, šiuolaikiniu pasauliu.
Jei visas šias tendencijas sujungsime draugėn ir įsivaizduosime jų tarpusavio davimo formą, tai gausime mūsų gero vystymosi formulę. Kitaip, šios tendencijos suplėšys žmoniją į gabalus per naują pasaulinį karą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žlugimas žlugimui nelygu

Egoizmo aklumas

Gyvenimas dėl akimirkos

Klausimas: Sprendžiant iš naujų tendencijų, pasaulio šalims teks suirti iš vidaus, kad atgimtų iš naujo…
Atsakymas: Visas pasaulis turi suirti, bet irimas gali vykti arba fiziniame, arba supratimo, sąmoningumo lygmenyje. Viena iš dviejų: arba mums, kad suprastume, jog būtina „sužlugdyti“ egoistinę dvasią, teks visiškai žlugti materialiąja prasme, arba mes išvengsime materialiosios kracho dalies ir pereisime į dvasinį žlugimo įsisąmoninimą, kad po to padėtį ištaisytume.
Šiaip ar taip, privalai ateiti į sudužimą, į vidinį žlugimą – galimas daiktas, kad dėl to teks žlugti ir iš išorės.
Pavyzdžiui, šiandien Izraelyje į socialinio protesto bangą bandome įlieti žinią apie vienybės ir integralios visuomenės sukūrimo būtinybę. Klausimas: ar efektyvios mūsų pastangos? Galimas daiktas, prireiks nedidelių kančių, idant žmonės suprastų, jog iš tikrųjų trūksta tiktai šito ir tik taip galima pasiekti teisingą paskirstymą.
Liaudis iš tiesų nori socialinės lygybės – tačiau, kaip ją įgyvendinti? Netinka diegti tai, kas patinka tau, bet nepatinka kitiems. Socialinė lygybė turi aprėpti visus, visą visuomenę. Argi galima šitai įgyvendinti be tarpusavio laidavimo?
Gerai, jeigu žmonės tai įsisąmonins. Priešingu atveju prireiks bėdų. Kitų variantų nėra: arba gerasis kelias, arba kančių kelias. Jeigu nepasiseka gerajame kelyje, tuomet prie jo jungiasi antrasis. Šitaip bus visose mūsų gyvenimo srityse.
Kuo labiau mums pavyks paveikti aplinką, tuo didesnė tikimybė, kad neteks išgyventi tikrų karų, į kuriuos, kaip rašo Baal Sulamas, galime nusiristi netinkamai susiklosčius aplinkybėms.

Iš 2011 m. rugpjūčio 18 d. pamokos pagal laikraštį „Liaudis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo aklumas

Kelias į tarpusavio laidavimą

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Kalbantis prie apvalaus stalo svarbiausia paaiškinti tai, kad tarpusavio laidavimas nėra pasiekiamas savaime. Tai rimto mokymosi, kaip gamta tarpusavyje priklausoma, rezultatas. O viso to tikslas − integruoti į gamtą žmogų kaip sudėtinį jos elementą.
Ir tarpusavio laidavimu vadinamas tik toks Gamtos ir visų žmonių derinys, kai visi bus absoliučioje pusiausvyroje, kitaip tariant, kai žmogus darniai gaus ir duos žmonijos visuomenėje, kaip tai vyksta organizmo ląstelėse.
Bet pirmiausia turime mokytis laidavimo elementų: kaip tarpusavyje nusileisti vieni kitiems, kaip užmegzti ryšius nepaisant visų mus skiriančių prieštaravimų, kuriuos egoizmas specialiai mums parodo. Į skirtumus tarp mūsų turime žiūrėti kaip į pratimus, kai turime virš jų pakilti – ir būtent tokiu būdu išaugti − kaip kad auga žaisdami vaikai.
Štai taip ir einame tarpusavio laidavimo būsenos link, visapusio tarpusavio ryšio link − tarsi viename sveikame organizme.
Tai yra viso kūrimo tikslas, todėl priklausomai nuo to, kiek užmegsime tokį ryšį, jame pajausime abipusį davimą, meilę, dalyvavimą, norų susiliejimą, susijungimą to, kas mums trukdė. Niekas nepašalinama, visi priešingi elementai lieka, ­o virš jų kuriame mūsų tarpusavio santykius.
Tokią susivienijimo nepaisant skirtumų metodiką reikia kantriai išaiškinti – ir žmogaus sąmonė pamažu evoliucionuos priklausomai nuo bendro tarpusavio ryšio realizavimo virš visų atsiskleidusių prieštaravimų.
Tai ilgas kelias, kaip atkurti nutrauktus mūsų tarpusavio ryšius, tokiu būdu mes einame, pasiekiame visiško žmonijos išsitaisymo ir jos susijungimo į vieną visumą su gamta.
Štai taip pasiekiame Begalybės pasaulio Malchut, kurioje susirenka visi jos prieštaravimai, priešingybės, visas egoizmas ir tuo pat metu virš viso to atsikleidžia visiškas altruizmas, ir mes įsisąmoniname kūrinijos Sumanymą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Apribojimas iki taško

„Viena šeima“ – ne utopija!

Surasti ryšį su dvasiniu pasauliu galime tik per indą / norą / kli. Dvasingumu yra vadinama Šviesa. Šviesa atsiskleidžia inde. Indas – tai sudužusios dalys, kurios susijungia tarpusavyje. Tuo atveju, kai, nugalėjusios savo pasipriešinimą šoreš / 0 lygmenyje, susijungia, jos atskleidžia savyje mažytę Šviesą, vadinamą „nefeš Šviesa“.
Jei jos jungiasi su didesne jėga, vadinama alef / 1, tai atskleidžia susijungimo, Šviesos, abipusio davimo, laidavimo, vadinamosios „ruach Šviesos“ galią.
Dar intensyviau susijungusios, jos atskleidžia Šviesą nešama, po to chaja ir jechida, kol tarp jų susiformuoja neribotas ryšys, o Šviesa jose vadinama Begalybės Šviesa.
Neturime nerimauti dėl Šviesos, juk ji egzistuoja visada. Tačiau negalime atskleisti šios Šviesos, ją pajausti, nes egzistuoja jos atskleidimo sąlygos – savybių panašumo dėsnis. Jei inde, kurį formuojame, jungdamiesi tarpusavyje, išvystome tokią pat savybę, kokia yra Šviesoje – tai jaučiame Šviesą mūsų inde.
Todėl mūsų darbas neturi jokio kito tikslo – tik rūpintis mūsų dvasinio indo susijungimu. Teisingas indo sujungimas vadinamas „laidavimu“, „davimu“, „meile“. Tik tuo turime rūpintis. Kiek pavyks susijungti tarpusavyje, tiek atskleisime savo naujos būsenos gyvenimą.
Dabartinis žmonių gyvenimas visuomenėje jau stumia mus link vienybės. Pasaulis tapo integralus, visos jo dalys tarpusavyje susijusios. Žmonės nenori šio tarpusavio ryšio, bet visa visuomenė, visa aplinka, visa visata, visa Gamta jau taip egzistuoja. Mes vieninteliai jo nenorime. Todėl visas šis fizinis pasaulis turi pastūmėti žmoniją link dvasingumo.
Tas pats vyksta su mumis, mūsų kelyje dvasingumo link. Tarpusavyje patiriame integralų ryšį, tačiau nenorime to pripažinti. Todėl kenčiame.
Priklausomai nuo to, kaip toliau formuosime teisingą tarpusavio ryšį, perduosime pasauliui gebėjimą teisingai jungtis tarpusavyje jų lygmenyje. Tokiu būdu visi patrauks ta pačia vienijimosi linkme, kol atskleis visą Šviesą, visą NaRaNCHaJ susijungime, laidavime.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tokia paprasta mechanika

Spinduliuoti pasauliui meilę

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Klausimas: Kuo turi pasireikšti mano poreikis laidavimui?
Atsakymas: Jis pasireiškia tuo, kad aš purtau, žadinu kitus − savyje, o ne žodžiais. Žodžiai, priešingai, iškreipia esmę. Visas mūsų darbas vyksta ne išorėje, o viduje. Svarbu tai, kaip labai stengiuosi išjudinti draugus savyje, kad kartu eitume laidavimo link.
Savo jėgomis laidavimo nepasiekiame, mes reikalaujame, kad atsiskleistų Kūrėjas. Juk laidavimas – tai Kūrėjo jėga, kuri jungia mus tarpusavyje. Patys negalime megzti ryšio siūlų ir vienas kitam duoti. Jeigu tarp mūsų neatsiskleis Šviesa – nieko neišeis.
Šiandien mus jungia tik neapykanta. Tačiau, jeigu tarp mūsų įsikaraliaus Šviesa, tai susijungsime meilėje, duodami. Abipusis davimas, kai Kūrėjas pripildo mūsų tarpusavio santykių erdvę, ir yra laidavimas.
Mes turime veržtis laidavimo link, nors patys to pasiekti neįstengsime. Viskas išnirs iš tamsos, jeigu išties panorėsime atskleisti laidavimą dėl Kūrėjo. O „dėl Kūrėjo“ – reiškia dėl absoliučios davimo savybės.

Iš 2011 m. liepos 26 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas mūsų jėgoms?

Ką daryti, kad išgirstume?

Draugavo du draugai

Klausimas: Kaip mūsų darbas ties laidavimu susijęs su likusiu pasauliu?
Atsakymas: Žmonės pasaulyje jaučia laidavimo poreikį, kylantį iš sudužimo, iš blogos būsenos, iš patiriamos krizės.
O mes – ne. Mums gera, mes pasaldiname savo egoizmą mokomąją medžiaga – ir taip „užkemšame“ jį. Netgi išorinio pasaulio norai praslenka šalia mūsų, mes jų nejaučiame. Žmonėms nepakanka maisto, sekso, šeimyninių santykių, pinigų, garbės, valdžios, žinių – o mums viskas gerai, juk mums pažadėta kur kas daugiau. Tiesa, kol kas mes šito nepasiekėme, bet jau „skrajojame“ virš materialių norų.
Tas ir išeina, kad išoriniam pasauliui daug labiau nei mums reikia laidavimo ir susijungimo. Žmonės nuo ryto iki vakaro klajoja, nežinodami, kaip gyventi, neturėdami sprendimo, o mums ­− tvarka, mums viskas aišku, mes kone teisuoliai.
Tai kas blogesnis, kas savo ketinimais yra toliau nuo kūrimo tikslo: jie ar tu? Tu blogesnis. Ir štai, kad priverstų tave padėti jiems ištaisyti juos, jie nukreipia į tave savo neapykantą. Juos taip verčia daryti jėgos, veikiančios bendroje sistemoje.
Šviesa veikia žmones, kad jie savo ruožtu veiktų tave. Juk jų noras didesnis už tavąjį. Todėl jie nekenčia tavęs, šito pasekmės pasirodys labai sunkios, jeigu tu kaip anksčiau nesiskubinsi.
Klausimas: Ar be darbo ties laidavimu grupėje dar galiu ką nors padaryti?
Atsakymas: Reikia dirbti būtent ties laidavimu grupėje − kad išlietume tai į pasaulį.

Iš 2011 m. liepos  26 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas – tai atsakas į Gamtos iššūkį

„Viena šeima“ – ne utopija!

Spinduliuoti pasauliui meilę

Klausimas: Kaip suprantame vienybę kreipdamiesi į pasaulį?
Atsakymas: Susivienyti pagal tarpusavio laidavimo sąlygą – reiškia būti, kaip vienam žmogui su viena širdimi. Norėdami visas širdis sujungti į vieną širdį, visus norus į vieną norą, kokio kad jo būta iki sudūžtant indams, pereiname du etapus.
Pirmame etape neutralizuojame norą gauti dėl gavimo, taip pat išpildome chafėc chėsėd sąlygą: „Nedaryk kitam to, ko pats nekenti“. Dėl šios priežasties jau nesielgiu blogai artimo atžvilgiu, jau neteisiu žmogaus, kiek jis geras ar blogas, kiek galiu jį išnaudoti, valdyti ir apgaudinėti.
Daugiau neieškau naudos iš pasaulio, aš paprasčiausiai nieko nenoriu. Pažinęs visą didybę, visą savo blogio gudrumą, skatinantį kas akimirką daryti žalą kitiems, aš noriu minimaliai sumažinti savo norų naudojimą. Prašau tik to, be ko neišsiversiu, to, kas gyvybiškai būtina, tačiau ne savo naudai, o tik egzistavimui palaikyti – viliantis, kad po to įgysiu davimo savybę.
Noriu tapti tašku, panašiai kaip į Biną įsijungusi Malchut. Tik vienu tašku. Manęs lyg nėra, mano „Aš“ įsijungęs į Bina ir yra ištikimas jai it maža sėkla gimdoje. Kol kas aš – tik lašelis, egzistuojantis ne savo, o aukštesniosios pakopos sąskaita.
Toks pirmasis etapas, kai mūsų širdys dar nesusijungusios, tačiau ir neatmeta viena kitos.
Kitame etape jos ima artėti. Apie tai pasakyta: „Pamilk artimą, kaip save patį“. Visa savo širdimi (juk kitų instrumentų neturiu) tikrinu artimo širdį ir matau, kiek galiu jo pripildyti ir kiek gauti iš jo. Mano širdis visiškai tarnauja jo širdies pripildymui, ir jo santykis mano atžvilgiu lygiai toks pat. Tai ir yra širdžių vienybė, kurią pasiekiame, vykdydami meilės artimui kaip sau principą ir šitaip tapdami kaip vienas žmogus su viena širdimi.

Iš 2011 m. liepos 27 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės link – per dykumą

Apie meilę ir neapykantą

Mes visi atsakingi vienas už kitą