Klausimas: Kas yra artimumas mokytojui, taip pat mokymasis iš lūpų į lūpas?
Atsakymas: Artimumas mokytojui nereiškia, kad žmogus fiziškai artimas, – tai neturi jokios reikšmės. Artimumas mokytojui yra, kai žmogus jaučia, kad mokytojas gali jam perduoti viską, ką jis turi, ir nori jam perduoti viską, ką turi, bet tuo mastu, kiek žmogus tam atsiveria. Juk kontaktuojant, bendraujant reikalinga perduodančiojo ir gaunančiojo tarpusavio sąsaja.
Vadinasi, pirmas dalykas: tikėjimas tuo, kad Mokytojas nuolatos perduoda, ir yra ką iš jo paimti, – tai priklauso nuo mokinio. Antras: mokinys turi suprasti, kad tik tokiu mastu, kokiu yra jautrus tam, kas išeina iš Mokytojo, jis gali gauti.
Apskritai, žinoma, viskas priklauso nuo mokinio. Tik nuo mokinio! Nuo mokytojo praktiškai niekas nepriklauso. Kita vertus, mokinys turi visiškai nusiteikti gauti. Ką reiškia gauti? Sąsają. Tai reiškia, jog jo mintys, jausmai, kryptys kuo nors turi būti panašios į mokytojo, bent vienu procentu. Jis turi norėti iš mokytojo priimti, jis turi būti nusiteikęs tai pačiai srovei. Tada jam pavyks.
Mokslą sudaro du lygmenys:
1. „Iš lūpų į ausis“ – verbalinis bendravimas, kai aš kalbu burna, o mokinys priima informaciją ausimi.
2. „Iš lūpų į lūpas“ – kai sakoma „lūpos“, turimas omenyje bendras ekranas, kuris yra dvasinio parcufo burnoje.
Tai štai, kai bendraujame taip, kad mokinys nenori arba dar negali būti viename lygyje su mokytoju, tada jis girdi. Jis gali girdėti nenorėdamas, nelabai stengdamasis, jis gali net būti prieš mokytoją, – ir kažkiek vis tiek girdi.
Tai dar ne vienas ekranas, ne vienas siekis, ne koks nors bendras ryšys, kuriame jie susiję kartu bent vienu procentu. Jeigu jie susisieję, tada šio ryšio mastu jis gauna informaciją iš lūpų į lūpas, t. y. šio bendro ekrano, bendro siekio mastu. Tai nelengvas darbas su savo egoizmu, bet jis įmanomas, ir tada viskas, ką turi mokytojas, pereina mokiniui.
Klausimas: Jūs turite galimybę pasirinkti, kuris Jums bus artimas, o kuris ne?
Atsakymas: Nuo mokytojo nepriklauso, kuris bus jam artimas, o kuris ne. Tas, kuris pasiekia mokinio lygmenį, ir yra mokinys. Kartais mokytojas labai nori, kad mokiniais būtų tam tikri konkretūs žmonės, nes jie turi ypatingų sugebėjimų ir per juos, galbūt, galima greičiau ir ryškiau perteikti žmonijai idėją, tačiau šie žmonės nesugeba, ignoruoja galimybę – ir praranda progą.

Iš 2011 m. birželio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas su manimi?

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pamoka Nr.3

Klausimas: Ne kartą kalbėjote, kad žmonės, kurie daug metų užsiima kabala, išoriškai visai nesiskiria nuo kitų ir jų niekaip neatpažinsi.
Tuo pat metu, ištaisę norą žmonės keičia realybę aplink save, turi visai kitą traukos jėgą. Pagal kokius išorinius požymius galima atpažinti kabalistą?
Atsakymas: Man dar teko sutikti gyvus keletą Baal Sulamo mokinių, buvau šalia jų. Man buvo 35 metai, o jiems – 75. Aš jaučiausi it kūdikis ant jų rankų. Bet niekada nemačiau, kad jie darytų kokius nors stebuklus, negirdėjau ypatingų pokalbių. Jie visi stengėsi ir iš tikro buvo labai paprasti žmonės.
Kabalistas neskleidžia aplink save jokių bangų. Žmogus, kuris pradeda girdėti kabalistą, suprasti jį, teisingai adaptuoti savyje jo žodžius, jo mintis, realizuoti savyje jo patarimus, pradeda jausti save ir pasaulį kitaip. Ne todėl, kad kabalistas daro jam įtaką, − kabalistas neveikia kito žmogaus. Negalima! Taip panaikinčiau kito žmogaus valios laisvę.
Kaip mokome vaiką? Mes visą laiką duodame jam pratimus, sakome jam, kaip reikia padaryti, bet atlikti turi jis pats – kitaip neužaugs.
Todėl kabalistas niekada nieko aplink save nekeičia ir negali nieko keisti. Štai taip! Čia nėra jokių fokusų. Nieko negalima keisti, jeigu žmogus nepasikeis.
Turiu daug giminaičių, artimųjų, draugų ir mylimų mokinių ir niekaip negaliu jiems padėti, tik dar kartą paaiškinti, dar kartą kažkokiu būdu papasakoti. Niekaip kitaip! O jeigu žmogus nusisuka nuo manęs, tai aš niekaip negaliu jo gražinti atgal. Aš taip pat jį palieku – ir viskas. Nors ir skaudu, bet nieko nepadarysi.
Negalvokite, kad kabalistas gali kažką antgamtiško, ko negali paprastas žmogus. Ne. Žinoma, priklausomai nuo savo ištaisyto noro jis plačiau atskleidžia sau šį pasaulį. Bet tik sau! Per visą istoriją buvo labai daug kabalistų, kurie nemokėjo mokyti.
Jie įgijo suvokimą, atliko ištaisymus aukštesniajame pasaulyje, sielų tinkle tarp mūsų, paruošė visą šią sistemą, kad ji būtų arčiau žmonijos, bet ne daugiau. Taip kaip mes paruošiame šiandieninį pasaulį mūsų vaikams ir anūkams, bet ne kitaip.
Neieškokite kabaloje jokių fokusų. Stebuklų nėra. Tai kiekvieno iš mūsų milžiniškas, sunkus darbas taisant save prieš mūsų prigimtį. Ir būtent tai visai žmonijai teks mūsų laikais įgyvendinti.

Iš 2011 m. birželio 11 d. Maskvos kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pareiga mokytis iš tikro išminčiaus kabalisto

Kaip atpažinti kabalistą?

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Klausimas: Kaip turime prisijungti prie jūsų proto būdami Jūsų mokiniais?
Atsakymas: Ką reiškia „su manimi“? Tu su manimi, jeigu anuliuoji save, nužemini savo norą prieš mano norą. Lankyti pamokas – tai dar nereiškia būti su manimi, tai dar nėra mokymasis tikrąja prasme.
Juk susivienijimas turi būti vidinis, esmė − ne girdimi žodžiai. Mes jungiamės norais, tikslais, bendrais veiksmais. Mokosi tas, kas išjudina davimo savybę – tokiu būdu iš tikrųjų mokaisi išminties. Negausi iš manęs išminties, Šviesos Chochma, jeigu kaip indo neaktyvuoji Šviesos Chasadim. O Chasadim – tai savęs išsižadėjimas, vienybė, kada tu tam pasiruošęs.
Savo širdyje atlaisvini vietą kiekvienai sielai, ir tada visos sielos užpildo šią apimtį, visa realybė grįžta tau. Bet grįžta būtent dėl to, kad save anuliuoji.

Iš 2011 m. balandžio 28 d. pamokos pagal straipsnį „Kuriantis protas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kilsime kartu!

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Vienintelė galimybė pasistūmėti

Klausimas: Kaip žmogus gali sužinoti, kad priešais jį – tikras kabalistas?
Atsakymas: Iš kur sužinoti, kad priešais tave tikras kabalistas? Jis negali parodyti kokio nors ypatingo diplomo ar stebuklingų veiksmų, kurie atrodytų dvasingi, – iš kur tau žinoti, kas yra dvasingumas? Todėl gali vadovautis tik savo nuojauta, sakančia, ar tai tinka, ar sieja tave su sielos šaknimi. Kol suradau Rabašą, mokiausi 5-6 vietose. Išėjau ne dėl to, kad radau kažką geresnio – paprasčiausiai supratau, kad ten nebėra ką veikti, ko mokytis. Ir ne todėl, kad jie norėjo mane apgauti – kiekvienas turėjo savo metodiką, savo matymą ir savo paklydimų. O aš ieškojau, kur galėčiau studijuoti kabalą kaip mokslą. Kai patekau pas Rabašą, iškart pamačiau, kad ten studijuoja tikruosius šaltinius: knygą „Zohar“, Ari, Baal Sulamą – pagrindines kabalos knygas, ten pateikiami gilūs logiški sąvokų apibrėžimai be išorinių religinių apeigų ar meditacijų. Jo požiūris buvo griežtai mokslinis, be lenkimo į vieną ar kitą pusę, todėl jau tada supratau, kad visa kita neturi ryšio su tiesa. Pajutau, kad ten, kur kalbama apie kažkokius veiksmus, susijusius su fiziniu kūnu, ar apie fantazijas, nėra ryšio su dvasingumu. Aš visiškai aiškiai jutau, kad čia turi būti kažkoks įėjimas į gilesnį vidinį pasaulį, kuris nepriklauso nuo kūno ar vaizduotės – savybių, kurias turiu. Reikia atverti kažkokią gilesnę žmogaus vidinę plotmę, ir aš ieškojau, kaip tai padaryti. Kai atėjau pas Rabašą ir pradėjau mokytis, supratau, kad jis kalba būtent apie tai. Baal Sulamas rašo, kad trokštantis gauti dvasinių žinių privalo rasti labiausiai jam tinkantį mokytoją – tikrą išminčių kabalistą. Jeigu žmogus jaučia, kad yra netinkamoje vietoje, turi ieškoti toliau, juk laikas nelaukia!

Iš 2011 vasario 13 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Kaip atpažinti kabalistą?

Šiais laikais daugelis save vadina kabalistais, kabalos vardu platindami viską, kas šauna į galvą. Iš kur jie semia savo žinias − neaišku, nes pas nieką nesimokė.
Kabalos mokslo pačiam suvokti neįmanoma: nuo Adomo prasideda grandinė kabalistų, kurie kiekvienoje kartoje perduoda aukščiausios jėgos suvokimo metodiką savo mokiniams.
Todėl žmogus negali šiaip sau pareikšti, kad jam atėjo nušvitimas, ir jis tapo kabalistu – taip nebūna.
Norint tapti kabalistu reikia turėti labai gilų ir glaudų ryšį su mokytoju, tiksliai sekti jo patarimus mokantis „iš lūpų į lūpas” (pė el pė). Toks mokymasis iš pagrindų skiriasi nuo įprastinės žinių perdavimo formos. Jis pagrįstas bendrų su Mokytoju dvasinių indų/kėlim sukūrimu.
Jeigu darai viską, kad būtum susiliejęs su mokytoju, tai laikui bėgant, tai, ką turi jis, perteka tau. Tai nepriklauso nuo žinių ar kažkokių ypatingų požymių, tai priklauso tik nuo susijungimo su Mokytoju laipsnio.
Tačiau šis kelias tik vienetams (ypatingoms asmenybėms „jachidėj sgula”). O mūsų kartoje visi turi pažinti Kūrėją ir atverti aukštesnįjį pasaulį – kiekvienas atskirai ir visa žmonija kartu. Bet visi negali būti taip glaudžiai susiję su mokytoju.
Todėl nūnai būdas kitoks: mokytojas – kabalistas, gavęs dvasinį atskleidimą iš savo mokytojo, žinomo kabalisto, – moko visus norinčiuosius. Kiek kiekvienas gali išgirsti, kad reikia priartėti, susijungti ir susilieti su mokytoju, suprasdamas jį ir sutikdamas su juo, tiek jis juda pirmyn.
Šis mokslas nepaveldimas, neįgyjamas protu, o tiesiog įsilieja į mokinį dėl vidinio ryšio su mokytoju.
Mūsų karta pirmoji vystosi tokiu keliu. Vieni mokiniai arčiau, kiti toliau mokytojo, tačiau palaipsniui visi juda pirmyn.
Kaip atpažinti kabalistą? Kabalistas moko, kaip atskleisti Kūrėją, remdamasis pirminiais šaltiniais, gautais iš savo mokytojo. Jis aiškina, kaip išvystyti norus/kėlim, kuriuose atsiskleidžia Kūrėjas, juk kabala – tai Kūrėjo atskleidimo žmogui šiame pasaulyje metodika.

Iš 2010 m. gruodžio 1 d. programos „Kabala pradedantiesiems”

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Klausimas: Kaip vyksta dvasinis išsitaisymas?
Atsakymas: Iš pradžių aukštesnysis dvasinis parcufas nusileidžia pas žemesnįjį, prilimpa prie jo, įgauna jo formą ir savybes. Paskui ateina Šviesa, ir per ryšį, kuris užsimezgė tarp aukštesniojo ir žemesniojo parcufo, aukštesnysis kildamas gali paimti žemesnįjį ir pakelti jį kartu su savimi.
Todėl būtent sielų kritimas ir sudužimas suteikia galimybę išsitaisyti. Iš pradžių aukštesnioji pakopa nusileidžia pas žemesniąją, sugenda, tampa blogesnė – susilygina su žemesniąja, jos virsta visuma.
Tačiau, kai vėliau ateina Šviesa, aukštesniosios pakopos dalis, nukritusi į žemesniąją, gali prabusti – juk tai jos Šviesa, davimo Šviesa!
Žemesnioji pakopa negali pabusti veikiant šiai Šviesai, jos visai neįkvepia pasakojimai apie meilę ir davimą – joje tik noras mėgautis!
Tačiau dėl jų tarpusavio ryšio aukštesnioji pakopa kildama gali nusitempti žemesniąją su savimi – juk jos kartu buvo nukritę. Būtent čia slypi visas taisymosi stebuklas…

Iš 2010-07-05 d. pamokos „Mokymas apie 10 sfirot“

Klausimas: Kaip galima įsitikinti, kad tavo kabalos mokytojas – tikras kabalistas, jei reikia vadovautis tikėjimu aukščiau žinojimo?
Atsakymas: O kaip tu gali remdamasis savo žinojimu patikrinti, kiek jis pakilęs, kabalistas jis ar ne?
Kas tu toks, kad sugebėtum tai patikrinti? Kokiais instrumentais, kokiais matais matuosi?
Gal žiūrėsi pagal tai, kaip gerai jis išmano teoriją ir „Mokymą apie dešimt sfirot“? Tačiau visi pamena Baal Sulamo pasakojimą apie „kabalistus“, kuriuos jis sutiko atvykęs į Jeruzalę.
Jie puikiai žinojo visus Ari veikalus ir mintinai mokėjo visą knygą „Zohar“. Galėjai pasakyti bet kurio sakinio pradžią ir jie galėjo pratęsti iki skyriaus galo.
Tačiau ar tai įrodo, kad jie buvo kabalistai, pasiekę dvasinį pasaulį? Tai tiesiog tarsi kompiuteris su gera atmintimi.
Kaipgi tada tikrinsi, juk neturi jokių tam reikalingų instrumentų! Jei ne pagal teorines žinias ir mokėjimą gražiai tai aptarinėti, – tai daugiau kriterijų iš viso nėra.
Juk dvasingumas – tokiose savybėse, kurių tu neturi, ir nėra galimybės patikrinti, ar kitas jas turi.
Be to, kabalistas gali slėptis. Net tarp dviejų kabalistų vienas gali taip pasislėpti, kad kitas jo nesupras ir nepajaus.
Todėl neturime jokios galimybės patikrinti kitą žmogų – tik širdimi.
Turi atskleisti sau savo širdį, kad niekur sau neveidmainiautum, ir tada patikrinti: ar esi pasiruošęs eiti paskui šį žmogų, dėl nieko neapgailestaudamas ir neprievartaudamas savęs, nekovodamas su abejonėmis.
Nors gali būti, kad yra dalykų, su kuriais nesutinki, – tačiau eini jų patikrinti.
Tau gali nepatikti, kaip jis moko ar išoriškai elgiasi, bet esi pasiryžęs patikrinti, kokiais principais jis vadovaujasi ir kodėl taip daro.
Pats turi tai patikrinti, niekas negali tau pasakyti. Juk kuo čia gali patikėti? Tai vienas ir tas pats: ar tikėti tuo žmogumi, ar tuo, kas apie jį kalba.
Kieno žodžiu gali pasitikėti? Pasitikėti kažkuo, reiškia patikėti tikėjimu aukščiau žinojimo, kad jis pasiekęs dvasinį pasaulį ir žino, ką šneka.
Todėl tik širdis gali žmogui patarti. Sakoma, kad „Žmogus mokosi tik ten, kur linksta jo širdis“.
Tačiau reikia iš tikrųjų išsiaiškinti, ko nori tavo širdis, ir nepasiduoti jokių kitų nuomonių įtakai. Pasitikėk savo pasirinkimu…

Ištrauka iš 2010-06-13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Klausimas: Nors esate daug kalbėjęs apie Mokytojo vaidmenį suvokiant kabalą, man išlieka labai aiškus JAUSMAS, kad neteisinga leisti žmonėms kištis tarp savęs ir gamtos, siekiant ją suvokti per tarpininką.
Atsakymas: Jūs panašus į vaiką, kuris nusprendė pats pasirūpinti savo išsilavinimu… Jei jums atsivers Kūrėjas kaip kelioms ypatingoms sieloms, tokioms kaip Adomas, Abraomas, Mozė, – tada gali būti, kad jums nereikalingos net ir kabalistinės knygos. Tačiau jei esate kaip dauguma sielų, tada jums beprasmiška ieškoti pačiam, nes taip nustatyta pačioje sistemoje. Ryšį „mokytojas-mokinys“ sugalvojom ne mes, tai ne žmonės, o ryšys tarp pakopų – aukštesnės ir žemesnės. Mes tik naudojamės sielų sistemos savybe, jų tarpusavio ryšiu. Kitaip dvasinis gimimas neįvyks.

Mūsų karta neturi kitos metodikos suvokti kūrimo tikslą, išskyrus sukurtąją  Baal Sulamo.
Turime studijuoti ir absorbuoti tai, ką jis pasakė, ne kabindamiesi į jo knygų turinį, o verždamiesi pasiekti jo „dvasią“, prisirišdami, kaip vaikas prisiriša prie suaugusiojo.
Mažylis nesupranta suaugusiojo, nežino, kodėl šis taip elgiasi, vaikas tiesiog „prilimpa“ prie jo, priklauso jam – ir taip tobulėja.
Toks yra ryšys tarp aukštesniojo ir žemesniojo. Tu turi susilieti su viskuo, ką tau duoda aukštesnysis, iškeldamas jo didingumą virš savojo egoizmo.
Visas savo savybes turi suderinti su jo savybėmis. Tai vadinama „tarnavimu aukštesniajam“. Tuomet pakyli į jo lygį, tau atsiskleidžia jo laiptelis.
Nėra kitos galimybės pakilti ant aukštesnio laiptelio, tik susilieti su aukštesniojo „ACHAP-u“.
„Susilieti su juo“ reiškia norą atskleisti jo dvasią, skonį, mintis, kuo jis gyvena, kaip jaučia dvasingumą, kokia jo minčių eiga, jo požiūris.
Visus tuos išorinius požymius, kuriuose galime nuspėti aukštesniojo laiptelio pasireiškimą.

Animacinis filmas rusų kalba, sukurtas pagal pasakėčią iš Baal Sulamo knygos „Kopėčių pakopos“