Klausimas: Kaip vyksta dvasinis išsitaisymas?
Atsakymas: Iš pradžių aukštesnysis dvasinis parcufas nusileidžia pas žemesnįjį, prilimpa prie jo, įgauna jo formą ir savybes. Paskui ateina Šviesa, ir per ryšį, kuris užsimezgė tarp aukštesniojo ir žemesniojo parcufo, aukštesnysis kildamas gali paimti žemesnįjį ir pakelti jį kartu su savimi.
Todėl būtent sielų kritimas ir sudužimas suteikia galimybę išsitaisyti. Iš pradžių aukštesnioji pakopa nusileidžia pas žemesniąją, sugenda, tampa blogesnė – susilygina su žemesniąja, jos virsta visuma.
Tačiau, kai vėliau ateina Šviesa, aukštesniosios pakopos dalis, nukritusi į žemesniąją, gali prabusti – juk tai jos Šviesa, davimo Šviesa!
Žemesnioji pakopa negali pabusti veikiant šiai Šviesai, jos visai neįkvepia pasakojimai apie meilę ir davimą – joje tik noras mėgautis!
Tačiau dėl jų tarpusavio ryšio aukštesnioji pakopa kildama gali nusitempti žemesniąją su savimi – juk jos kartu buvo nukritę. Būtent čia slypi visas taisymosi stebuklas…

Iš 2010-07-05 d. pamokos „Mokymas apie 10 sfirot“

Klausimas: Kaip galima įsitikinti, kad tavo kabalos mokytojas – tikras kabalistas, jei reikia vadovautis tikėjimu aukščiau žinojimo?
Atsakymas: O kaip tu gali remdamasis savo žinojimu patikrinti, kiek jis pakilęs, kabalistas jis ar ne?
Kas tu toks, kad sugebėtum tai patikrinti? Kokiais instrumentais, kokiais matais matuosi?
Gal žiūrėsi pagal tai, kaip gerai jis išmano teoriją ir „Mokymą apie dešimt sfirot“? Tačiau visi pamena Baal Sulamo pasakojimą apie „kabalistus“, kuriuos jis sutiko atvykęs į Jeruzalę.
Jie puikiai žinojo visus Ari veikalus ir mintinai mokėjo visą knygą „Zohar“. Galėjai pasakyti bet kurio sakinio pradžią ir jie galėjo pratęsti iki skyriaus galo.
Tačiau ar tai įrodo, kad jie buvo kabalistai, pasiekę dvasinį pasaulį? Tai tiesiog tarsi kompiuteris su gera atmintimi.
Kaipgi tada tikrinsi, juk neturi jokių tam reikalingų instrumentų! Jei ne pagal teorines žinias ir mokėjimą gražiai tai aptarinėti, – tai daugiau kriterijų iš viso nėra.
Juk dvasingumas – tokiose savybėse, kurių tu neturi, ir nėra galimybės patikrinti, ar kitas jas turi.
Be to, kabalistas gali slėptis. Net tarp dviejų kabalistų vienas gali taip pasislėpti, kad kitas jo nesupras ir nepajaus.
Todėl neturime jokios galimybės patikrinti kitą žmogų – tik širdimi.
Turi atskleisti sau savo širdį, kad niekur sau neveidmainiautum, ir tada patikrinti: ar esi pasiruošęs eiti paskui šį žmogų, dėl nieko neapgailestaudamas ir neprievartaudamas savęs, nekovodamas su abejonėmis.
Nors gali būti, kad yra dalykų, su kuriais nesutinki, – tačiau eini jų patikrinti.
Tau gali nepatikti, kaip jis moko ar išoriškai elgiasi, bet esi pasiryžęs patikrinti, kokiais principais jis vadovaujasi ir kodėl taip daro.
Pats turi tai patikrinti, niekas negali tau pasakyti. Juk kuo čia gali patikėti? Tai vienas ir tas pats: ar tikėti tuo žmogumi, ar tuo, kas apie jį kalba.
Kieno žodžiu gali pasitikėti? Pasitikėti kažkuo, reiškia patikėti tikėjimu aukščiau žinojimo, kad jis pasiekęs dvasinį pasaulį ir žino, ką šneka.
Todėl tik širdis gali žmogui patarti. Sakoma, kad „Žmogus mokosi tik ten, kur linksta jo širdis“.
Tačiau reikia iš tikrųjų išsiaiškinti, ko nori tavo širdis, ir nepasiduoti jokių kitų nuomonių įtakai. Pasitikėk savo pasirinkimu…

Ištrauka iš 2010-06-13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Klausimas: Nors esate daug kalbėjęs apie Mokytojo vaidmenį suvokiant kabalą, man išlieka labai aiškus JAUSMAS, kad neteisinga leisti žmonėms kištis tarp savęs ir gamtos, siekiant ją suvokti per tarpininką.
Atsakymas: Jūs panašus į vaiką, kuris nusprendė pats pasirūpinti savo išsilavinimu… Jei jums atsivers Kūrėjas kaip kelioms ypatingoms sieloms, tokioms kaip Adomas, Abraomas, Mozė, – tada gali būti, kad jums nereikalingos net ir kabalistinės knygos. Tačiau jei esate kaip dauguma sielų, tada jums beprasmiška ieškoti pačiam, nes taip nustatyta pačioje sistemoje. Ryšį „mokytojas-mokinys“ sugalvojom ne mes, tai ne žmonės, o ryšys tarp pakopų – aukštesnės ir žemesnės. Mes tik naudojamės sielų sistemos savybe, jų tarpusavio ryšiu. Kitaip dvasinis gimimas neįvyks.

Mūsų karta neturi kitos metodikos suvokti kūrimo tikslą, išskyrus sukurtąją  Baal Sulamo.
Turime studijuoti ir absorbuoti tai, ką jis pasakė, ne kabindamiesi į jo knygų turinį, o verždamiesi pasiekti jo „dvasią“, prisirišdami, kaip vaikas prisiriša prie suaugusiojo.
Mažylis nesupranta suaugusiojo, nežino, kodėl šis taip elgiasi, vaikas tiesiog „prilimpa“ prie jo, priklauso jam – ir taip tobulėja.
Toks yra ryšys tarp aukštesniojo ir žemesniojo. Tu turi susilieti su viskuo, ką tau duoda aukštesnysis, iškeldamas jo didingumą virš savojo egoizmo.
Visas savo savybes turi suderinti su jo savybėmis. Tai vadinama „tarnavimu aukštesniajam“. Tuomet pakyli į jo lygį, tau atsiskleidžia jo laiptelis.
Nėra kitos galimybės pakilti ant aukštesnio laiptelio, tik susilieti su aukštesniojo „ACHAP-u“.
„Susilieti su juo“ reiškia norą atskleisti jo dvasią, skonį, mintis, kuo jis gyvena, kaip jaučia dvasingumą, kokia jo minčių eiga, jo požiūris.
Visus tuos išorinius požymius, kuriuose galime nuspėti aukštesniojo laiptelio pasireiškimą.

Animacinis filmas rusų kalba, sukurtas pagal pasakėčią iš Baal Sulamo knygos „Kopėčių pakopos“

Vakar buvo mano mokytojo, Ravo Barucho Šalomo Levi Anšlago-Rabato, atminimo diena.
Visi mes semiamės iš  jo. Jis buvo vienintelis žmogus, kuris suprato Baal Sulamą ir pratęsė jo kelią.
Jis perdavė šią  metodiką keletui savo mokinių, ir tai, kad mes šiandien galime pasistūmėti pagal Baal Sulamo metodiką, matyti, girdėti, jausti ir suprasti jo tekstus, – Rabašo nuopelnas.
Rabašas parašė daugiau kaip keturis šimtus straipsnių – po straipsnį per savaitę, kuriuose paaiškino visas kabalos mokslo dalis apie vidinį žmogaus darbą.
Šiuose straipsniuose, parašytuose metodiškai, paprastai ir artimai žmogui, mums suteikiama galimybė pajusti dvasinį pasaulį.
Savo straipsniuose jis dažnai cituoja Torą, Talmudą ir kitus šaltinius, norėdamas susieti mus su originaliais šaltiniais, paaiškinti jų autorių-kabalistų, perteikiančių mums savo pojūčius būtent tokia forma, minčių kelią.
Be jokios abejonės, be Rabašo knygų mes negalėtume rasti ryšio su Baal Sulamo veikalais. Be jo paaiškinimų neįmanoma „atskleisti“ šių knygų.
Aš dėkingas Aukštesniajai Jėgai, pasiuntusiai man Mokytoją, iš kurio gavome kabalą. Savo gyvenimu jis atliko dvasinį proveržį į naują lygį ir atskleidė mums kabalistinę metodiką.
Baal Sulamas šią metodiką  išdėstė savo straipsniuose, bet jie liko neatskleisti. Rabašas, paėmęs savo tėvo medžiagą, perrašė ją pasauliui suprantama kalba ir perteikė savo mokiniams.
Pirmą kartą kabalos istorijoje Rabašas pradėjo laisvai priiminėti mokinius. Po metų mokymosi pas Rabašą aš perskaičiau kelias paskaitas Bergo mokymo centre – ne publikai, o dėstytojams.
Ir po to visi šie dėstytojai paliko tą vietą, nes suprato, jog ten mokėsi visai ne kabalos, o biznio.
Aš atvedžiau juos pas Rabašą kartu su grupe jaunų ir nereligingų vyrų, iš viso keturiasdešimt žmonių, – ir 77 metų amžiaus Rabašas, visą gyvenimą gyvenęs Bnei Brake ortodoksinių žydų bendruomenėje, su visais jos draudimais ir apribojimais, nepabijojo jų priimti mokiniais.
O juk jie nesiruošė grįžti į religiją – jie atėjo pas jį mokytis kabalos. Ir jis dėstė kabalą pasauliečiams vaikinams iš Tel-Avivo! Tai buvo tikra revoliucija, pakreipusi mūsų pasaulį ištaisymo link!
Tai buvo visiškai naujas reiškinys, to kabalos istorijoje dar nebuvo. Nuo tada prasidėjo plati kabalos mokslo sklaida, nes visi keturiasdešimt mokinių pratęsė jo kelią.
Rabašas buvo didis revoliucionierius, turintis galingą vidinę jėgą, padėjusią jam atlikti tai, nepaisant visų jo chasidų ir artimųjų.
Visa, kas manyje, gavau iš jo. Jo vardu pavadinta mūsų grupė Bnei Baruch – Barucho sūnūs, ir aš tikiu, jog tapsime garbingais jo dvasiniais įpėdiniais.
Tebūnie palaimintas jo atminimas mumyse!