Pateikti įrašai priklausantys Naujasis internetas kategorijai.


Išmanieji telefonai išstumia meilę

Krizė, globalizacija, Naujasis internetas

Komentaras. Dabar pasaulyje išmanieji telefonai išstumia iš žmogaus gyvenimo visa kita. Viurcburgo universitete buvo atlikta 1215 žmonių apklausa, gauti labai įdomūs duomenys.
37 %  respondentų teigė, kad pagal svarbą telefonas yra viename lygyje ar net lenkia draugus; 29 % vertina savo išmaniuosius telefonus taip pat, kaip ir tėvus; 21 % mano, kad telefonas jiems taip pat svarbus, kaip sutuoktinis ar partneris; 17 % eksperimento dalyvių pripažino, kad išmanieji telefonai jiems artimesni nei žmonės.
Atsakymas. Žinoma, išmanusis telefonas reikalingas šiandien labiau, nei kažkoks kitas instrumentas. Jis saugo mus nuo pernelyg artimų kontaktų su kitais žmonėmis, o, kita vertus, suteikia ryšį, kad sureguliuotume atstumą iki kito žmogaus.
Žmonėms labai sunku bendrauti tarpusavyje tiesiogiai, nes egoizmas atitolina juos vieną nuo kito. Todėl jie su malonumu bendrauja išmaniaisiais, kuriuose telpa visi kompiuterinės technikos pasiekimai.
Telefonas ir toliau tobulės, taps toks parankus žmogui, kad iš tikrųjų pakeis visus įmanomus buities įrenginius. Išmanusis telefonas – tai ir televizorius, ir radijas, ir pokalbių įrenginys. Su juo  įmanoma per atstumą įjungti skalbimo mašiną, mikrobangų krosnelę, užsisakyti pietus restorane, įsigyti bilietus į renginius ir t. t.
Komentaras. Tai suprantama. O kaip tėvai, draugai, sutuoktiniai?
Atsakymas. Visi jie egzistuos tik mano išmaniajame: aš galėsiu kalbėtis su tėvais, parodyti jiems save ir anūkus, ir viskas bus gerai ir paprasta.
Tai prives prie to, kad suintensyvės bendravimas tarp žmonių, o paskui jį galima bus palaipsniui pripildyti talpesnio turinio, nei ženkliukai, reiškiantys „au“ ir „ku-ku“.
O kol kas nors taip žmogus jaučiasi egzistuojantis informaciniame lauke.
Klausimas. Kodėl tada reikalaujate susitikimus daryti fiziniuose ratuose tiems, kurie studijuoja kabalą? Kodėl ratų nedaryti virtualiai, „Zoom“ programoje?
Atsakymas. Jokiu būdu. Juk išmanieji telefonai, visų pirma, leidžia laikytis distancijos ir kontaktuoti tarpusavyje per atstumą, kitaip tariant, iš pradžių atitolinti žmones, o paskui per atstumą megzti kontaktus. Dėl to egoizmas ramus: aš esu saugiu atstumu. O pas mus to neturi būti.  Priešingai, aš turiu būti tampriai susijęs su kitais. Tai ir yra darbas su egoizmu. Todėl mums išmanieji telefonai nepadės.

Iš 2015 m. birželio 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas, prabėgantis prie klaviatūros

Cukerbergo kalėjimas

Priklausomybė nuo socialinių tinklų – dalis evoliucijos

Komentarų nėra

Pagauk pokemoną – atskleisk Kūrėją

Naujasis internetas

Komentaras. Dabar labai populiarus žaidimas, kuris vadinasi „pokenomanija“. Žmonės bėgioja, tarkim, parke ir mobiliuoju telefonu ieško pasislėpusios figūros – pokemono. Jeigu aš pirmas randu vietą, kur jis slepiasi, vadinasi, jį sugavau.
Psichologas, biologas ir Privataus gyvenimo akademijos įkūrėjas iš Sankt Peterburgo apie tai rašo: „Man labai įdomi pokenomanijos patirtis. Visai neseniai buvo periodas, kai visi buvo pasinėrę į virtualųjį pasaulį, o dabar stebimas noras išeiti į realųjį pasaulį“, t. y. ten, kur vyksta žmonių susitikimai.
Šiandien žmogus ieško gyvenimo prasmės. Anksčiau ją suteikdavo valstybė, įmonė, partija, dabar žmogus pats turi ieškoti savo gyvenimo prasmės, savo talento, nes išorinės prasmės dingo, o vidinė prasmė – visada kūryboje, kūrime kažko unikalaus, ką gali sukurti tik tu“.
Atsakymas. Žmogus visada žaidžia, nes ieško gyvenimo tikslo, ieško, kaip save realizuoti. Todėl nesu prieš šį žaidimą, juk viskas, kas atsiranda mūsų pasaulyje, veda mus į išsitaisymą.
Klausimas. Ar žmogus gali gyvenimo tikslą atrasti per žaidimą?
Atsakymas. Žinoma! Visas kabalos mokslas – tai žaidimas. Sakoma, kad Kūrėjas žaidžia su Leviatanu. Ir mes žaidžiame tarpusavyje.
Žaidimas – tai veiksmas, kai įsivaizduoju sau tą būseną, kurioje dar nesu, kaip teatre. Jeigu mes ruošiamės ir kartu imituojame dvasines būsenas, kurios atsiskleidžia ryšiuose tarp mūsų, įsivaizduojame, kokios jos turi būti, tai pradedame jausti pakopą, esančią visai šalia dvasinio pasaulio.
Mes įsivaizduojame ateities visuomenę, kurioje visi susiję, ir tuo pritraukiame ypatingą energiją, kuri fiziškai stumia mus į priekį.
Klausimas. Tai mes – vaikai?
Atsakymas. Žinoma! Jeigu suprastume, kad mes – vaikai, ir iš tiesų būtume vaikais, jau seniai taptume rimtais suaugusiaisiais.
Pradėkime žaisdami augti, nes ateityje mūsų laukia labai šiltas, geras, mielas gyvenimas. Ir ten bus jau ne tik žaidimas, o tikras pokemonas. Juk vydamiesi pokemoną, vejamės Kūrėjo atskleidimą!
Būtent tuo užsiima kabalos mokslas. Mes pastoviai savyje ir ryšiuose su kitais nusiteikiame vis didesniam Kūrėjo atskleidimui. Mes vejamės tai, kol Jis pradeda atsiskleisti vis labiau ir labiau. Tai 125 neriboto, tobulo, aukščiausio būvio atskleidimo pakopos!
Ir tai ne bėgimas paskui kažkokią vaiduoklišką figūrą, o tai, kas keičia mūsų gyvenimą, išveda mus į kitą lygmenį.
Klausimas. Kas mus veda į priekį šiame žaidime?
Atsakymas. Vidinis mūsų ryšys. Kai prisitaikai prie jo, keiti savo jutimo organus. Išeini į kitą realybę vis labiau. Tai nesulyginama su tuo, kai bėgioji po parką ir kažko ieškai.
Komentaras. Ir, vis tik, tai – dar vienas žmonijos žingsnelis.
Atsakymas. Žinoma! Bet kokie reiškiniai mūsų pasaulyje duoda pažangą. Susikaupkime tikrai paieškai!

Iš 2016 m. liepos 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas pagal gerumo taisykles

Gyvenimas, prabėgantis prie klaviatūros

Širdžių apnuoginimas

Komentarų nėra

Draugystė internete negali būti tvirta

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Naujasis internetas

Nuomonė. Draugystė internete negali būti tvirta, nes žmogaus emocijų nepakeisi simboliais, tačiau bendravimas tinkluose turi teisę gyvuoti kaip vienas iš ryšio būdų.
Draugystė internete, ypač, kai pašnekovai nepažįstami asmeniškai, pavojinga savo nuasmeninimu.
Toks bendravimas magina tikrą gyvenimą pakeisti virtualiu. Pašnekovas nebesuvokiamas kaip gyvas žmogus, ir virsta simbolių rinkiniu.
Kaip žaisdami kompiuterinius žaidimus nebijome šaudyti ir žudyti, taip ir internete nebijome taukšti niekų, sakyti nemalonius žodžius, kurių asmeniškai niekada neištartume pašnekovui.
Bendraujant internetu nėra džiaugsmo, liūdesio, geros ir blogos nuotaikos, pykčių ir susitaikymų. Bendraudami su žmogumi ir nematydami jo ar apskritai jo nepažindami, nesidomite jo asmeniniu gyvenimu. Dažniausiai susirašinėjama „Labas, kaip sekasi?“ lygmeniu. Tačiau tai viena iš šiuolaikinio bendravimo formų. Socialiniuose tinkluose, kaip ir gyvenime, santykiai gali būti tikri, gali būti ir dirbtiniai.
Siekis socialiniuose tinkluose susidraugauti su kuo daugiau draugų primena varžybas. Tai neturi nieko bendro su draugyste ar paprastu bendravimu. Kelis iš tokių žmonių tikrai pažįsti, keliems esi pasirengęs padėti, ir keli iš jų pagelbės tau sunkiu metu?
Bendraujant su tikrais draugais vis dėlto naudojamasi telefonu, o ne internetu. Balsas – tai artimesnis kontaktas nei susirašinėjimas internete. Iš socialinių tinklų pašalinus savo paskyrą galima patikrinti, kas tikras draugas, o kas virtualus.
Bendravimo internetu specifika – galimybė išsikalbėti, tai ne draugystė, o pakeleivių bendravimas. Žmonės gali būti atviri, žinodami, kad niekada kits kito neišvys.
Komentaras. Mes praeiname laikotarpį, kai savo egoistinę prigimtį įsisąmoniname kaip blogį, kad galėtume visiškai jos atsisakyti, ėmę jos nekęsti. Visa mūsų ir visuomenės raida vyksta tik tam, kad pakiltume į kitą pakopą – kur mus sieja abipusio ryšiai, kur jaučiamas aukštesnis pasaulis ir jo programa – Kūrėjas.
Bendravimo tinkle sklaida leidžia greičiau įsisąmoninti būtinybę jausti kits kitą betarpiškai, be pastangų, it vieną kūną.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas, prabėgantis prie klaviatūros

Širdžių apnuoginimas

Cukerbergo kalėjimas

Komentarų nėra

„Google“ įtaka žmonių sprendimams

Krizė, globalizacija, Naujasis internetas

Replika. Amerikiečių psichologas Robertas Epšteinas užsibrėžė tikslą išsiaiškinti, kaip „Google“ paieškos sistemos pateikti rezultatai gali paveikti žmonių politinius vertinimus. Pasirodė, kad esant poreikiui ir norui, „Google“ gali pati išrinkti naują JAV prezidentą.
Nustatyta, kad 50 proc. žmonių skaito tiktai dvi pirmąsias paieškos sistemos pateiktų rezultatų eilutes, o 90 proc. žmonių – ne daugiau kaip devynias eilutes. Tai yra žmonės mano, kad jie laisvi…
Atsakymas. Jie niekada nebuvo laisvi. Tuo labiau atsiradus žiniasklaidai.
Atsiradus laikraščiams, pasibaigė vadinamoji žmogaus laisvė. Žmogus ir iki tol nebuvo laisvas, nes už jį buvo sprendžiama viskas, ir jis nieko nerinko: nei caro, nei kitų valstybės veikėjų.
O išsivysčius žiniasklaidai, kai berniukai laikraščių pardavėjai pradėjo bėgioti ir rėkauti: „Naujienos!“, prasidėjo tiesioginis gyventojų apdorojimas. Vietoj monarcho, prezidento ar kokio nors kito šeimininko šalys pradėjo reklamuoti ir pardavinėti tariamą laisvę ir demokratiją.
Kaip veikiami gyventojai? Per viešosios informacijos priemones. Be to, dabar poveikis daug rafinuotesnis nei anksčiau, nes tuo užsiima ištisi institutai ir manipuliuoja žmonėmis kaip panorėję.
Radijas, televizija, internetas buvo išrasti tiktai šiuo tikslu, kitaip tai nebūtų išplitę, įsilieję į gyvenimą, visuomenę. Bet kurio panašaus išradimo pradžioje aiškinamasi, kokiu būdu juo naudojantis galima valdyti mases, ir tiktai po to imamasi jį taikyti.
Jeigu kas nors mano, kad šiuo atžvilgiu Sovietų Sąjunga pirmavo, tai labai klysta. Lyderės – Amerika ir Europa. Jų žiniasklaida tikrai moka tai daryti.
Replika. Tai dar kartą įrodo kabalistinį postulatą, kad laisvė neegzistuoja.
Atsakymas. Neegzistuoja jokia laisvė nuo Kūrėjo poveikio!
O Žemėje žmonėms duodama galimybė eiti prie to, ką numatė Kūrėjas, daugiau ar mažiau teisingu keliu. Priklausomai nuo to patiriame tam tikrų kančių. Vis tiek padarysime tai, kas numatyta Kūrėjo, bet mes lyg ir renkamės kelią. Ir čia žiniasklaida vaidina didelį vaidmenį.
Klausimas. Bet juk jos įtakai neįmanoma nepasiduoti?
Atsakymas. Žinoma! Viskas taip apdorota, kad mes pasiduodame jos įtakai.
Klausimas. Ką daryti? Išrinkti Hilari Klinton prezidente, ir pirmyn?!
Atsakymas. Nieko nepadarysi. Ją jau išrinko už tave, o tave taip nukreipė. Ir tu, kaip robotas, ramiai ir gražiai eini į tariamai laisvus rinkimus ir renki prezidentą.
Sovietų Sąjungoje buvo vienas kandidatas, ir jį „rinko“, o čia du trys, nes Vakarai gali sau leisti tokią rafinuotą metodiką ir tokį ištęstą, visus metus trunkantį šou, kad būtų, ką veikti ir apie ką rašyti.
Tai juk didžiulis prekybos, politikos, viso, ko tik nori, variklis, kuriam išleidžiami didžiuliai pinigai. Juk visa tai pagyvina gyvenimą. Amerikiečiai gali sau tai leisti. Todėl pas juos gali būti kad ir 20 kandidatų. Koks skirtumas?
Klausimas. O pakilus virš nuodėmingos žemės, ką su tuo galima padaryti?
Atsakymas. Nieko! Tiktai jeigu žmonija pagaliau supras, kad ji privalo iš tikrųjų ko nors imtis! Ir tada žmonėms taps aišku, kaip jie gali paveikti savo gyvenimą – tiktai per aukštesnįjį ryšį, kad jų lūkesčiai sklistų tiesiai į viršų.
O tam žmonės turi susivienyti. Juos gali išgelbėti tik bendras noras liautis klaidžioti žemiškame lygmenyje, pakilti į aukštesnę pakopą, susijungti su aukštesniuoju valdymu ir valdyti savo likimą.
Klausimas. Visi laiko tai fantastika. Tokia nuomonė irgi įteigta žiniasklaidos?
Atsakymas. Žinoma. Platindami kabalą mes jaučiame, prieš ką dirbame. Tai juk didžiulė egoistinė mašina, kuri neleidžia plėsti mūsų darbo! Visais lygmenimis: valstybiniu, politiniu, religiniu, emociniu, nesvarbu kokiu, – visur viešpatauja egoizmas!
Ir mes – vieninteliai, kurie sakome: „Virš jo reikia pakilti.“ Todėl viskas, kas yra žmonijos rankose, bus nukreipta prieš mus.

Iš 2016 m. kovo 17 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Internetiniai psichikos sutrikimai

Poreikiai vietoj žinių

Vienišiaus būtis

Komentarų nėra

Priklausomybė nuo socialinių tinklų – dalis evoliucijos

Egoizmo vystymasis, Naujasis internetas

Tyrimas. Per didelė priklausomybė nuo socialinių tinklų, tokių kaip Twitter arba Facebook, yra dalis evoliucijos proceso, prie kurio prisiderina mažėjančios žmogaus, kaip socialinio gyvūno, smegenys.
Mūsų smegenys tūkstančius metų ruošėsi bendravimo lygmeniui, kurį suteikia Twitter ir Facebook. Žmonių smegenys pradėjo mažėti prieš maždaug 20 tūkst. metų, ledynmečio pabaigoje, dėl klimato, mitybos pokyčių ir sėslaus gyvenimo būdo, kuris panaikino būtinybę kiekvienam turėti visą informaciją.
Žmonės tapo plepiais, o šiuolaikiniai socialiniai tinklai tenkina šį natūralų poreikį. Kiekvienas like socialiniuose tinkluose sukelia endorfinų išsiskyrimą ir pasitenkinimo jausmą. Tai atitinka mūsų natūralų norą sulaukti plataus žmonių rato pritarimo.
Komentaras. Visas mūsų evoliucinis vystymasis nukreiptas į vienintelį tikslą: visą žmoniją atvesti į visišką tarpusavio susijungimą. Mes nuėjome ilgą pasiruošimo kelią, trukusį tūkstančius metų, ir šiandien matome šio proceso realizaciją!

Daugiau šia tema skaitykite:

Tinklas, pagavęs kas 12-tą žmogų pasaulyje

Virtualus ryšys priartina prie dvasinio pasaulio

Internetas – vystymosi greitintuvas

Komentarų nėra

Gyvenimas, prabėgantis prie klaviatūros

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Naujasis internetas

Klausimas. Matau, kad mano šešiolikmetis brolis ir jo draugai gyvena šaltame pasaulyje, bendrauja tik virtualiai, tarsi būtų uždaryti abejingumo kapsulėje. Kas galėtų pažadinti juos iš šito abejingumo, kaip galėčiau broliui pagelbėti?
Atsakymas. Manau, kad tai būdinga visai jaunajai kartai, juk jos egoizmas labai didelis ir išsivystęs, neleidžiantis pajausti vieniems kitų. Matome, kad visi tampa abejingi. Teroristai kasdien žudo žmones, o mes prie to lyg ir pripratome.
Tėvai nesijaudina dėl vaikų, o vaikai dėl tėvų, jie vis labiau tolsta vieni nuo kitų. Esame natūraliame vystymosi procese, todėl negalime savęs lyginti su praėjusiomis kartomis, kai vyravo kitokie žmonių tarpusavio santykiai.
Mūsų egoizmas pernelyg išbujojo, tai rodo nuolat vykstantys pokyčiai. Į mūsų gyvenimą atėjo technika, naujosios technologijos, ryšys per kompiuterio ekraną, modemą. Nejaučiame vienas kito, o bendraujame keisdamiesi trumpais jaustukais, šypsenėlėmis.
Matyt, toks naujosios kartos poreikis. Tačiau, pasak kabalos, tai būtina sąlyga pereinant į kitą pakopą. Jei nesimokyčiau kabalos, būčiau tokioje pat neviltyje, kaip ir visas pasaulis. Bet, būdamas kabalistas, matau, kad viskas, kas su mumis vyksta – tai nepasitenkinimas dabartine būsena, kurią turime išgyventi ir užsinorėti pakilti į kitą pakopą.
O kitoje būsenoje norėsime bendrauti vieni su kitais ne per televizijos kabelius ir internetą, bet iš tiesų vienydamiesi. Juk pajusime, kad šiuolaikinių kompiuterių kuriamas atstumas kiekvieną iš mūsų uždaro kokone, narvelyje.
Šiuo metu visas mūsų gyvenimas sukoncentruotas šiame narvelyje, į kurį užsisakome picą ir kolą, nenorime nieko matyti, tik savo kompiuterio ekraną. Mums būtina pereiti šį etapą, kuris galų gale atves į blogio suvokimą. Tai yra, pajusime dabartinės būsenos blogį, jos tuštumą. Gyvenime neliks užpildymo, tikslo, prasmės.
Šioje abejingoje mechaninėje kartoje iš žmogaus vidaus prasiverš klausimas: „Dėl ko aš gyvenu?“ Ir tuomet pamatysime nuostabų jos vystymąsi.
O kol kas reikia stengtis išaiškinti, į kokį tikslą veda mus toks vystymasis, kokia jo nauda. Kompiuteriai atskleidžia mums tiesą, tai yra leidžia pajusti, kad jie negali užpildyti žmogaus gyvenimo.
Žmogaus gyvenimo esmė – tai ne klaviatūros ar mobiliojo telefono maigymas, o jutiminio ryšio su kitais kūrimas, kai pakylame į aukštesnį tikrovės suvokimo lygį ir pradedame jausti Aukštesnįjį pasaulį. Tuomet mūsų gyvenimas tampa amžinas ir tobulas.
Kabalos mokslas mums aiškina, prieš kokias naujos realybės duris, pasiruošusias atsiverti visiems, stovime. Imkime dirbti kartu, kad žmonija priartėtų prie šių durų į naująjį pasaulį atvėrimo.

Iš 2016 m. sausio 8 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Širdžių apnuoginimas

Cukerbergo kalėjimas

Komentarų nėra

Cukerbergo kalėjimas

Krizė, globalizacija, Naujasis internetas

Komentaras. Feisbuko kūrėjas Markas Cukerbergas paprastai prieš prasidedant naujiems metams kelia sau tam tikrus tikslus. 2015-iems metams jis iškėlė sau užduotį skaityti po dvi knygas per mėnesį, o iki tol – išmokti kinų kalbą ir t. t.
2016 metais jis ketina sukurti dirbtinį intelektą, kuris atliktų jo asmeninio asistento vaidmenį: įjungtų ir išjungtų šviesą, įleistų ir išleistų žmones, nustatytų jų tapatybę, stebėtų, ar neverkia jo naujagimė dukrelė ir pan.
Atsakymas. Ko, jo manymu, reikia žmogui? Kad žmogus susietų save su mašina, kuri tarsi mama rengtų, aptarnautų, tvarkytų, vedžiotų jį už rankutės, lydėtų į darbą, dirbtų už jį. Ką tada daryti jam?
Mašina užduotų jam klausimus, o jis kaip robotas atsakinėtų jai: „Taip. Ne. Taip. Ne“. Kitaip tariant, jis taptų šios mašinos priedu. Visa tai įmanoma, o kas toliau?
Kita vertus, manau, kad tai netgi gerai. Juk turime pereiti visas šias kvailystes, kad suprastume, jog mūsų gyvenimas neturi prasmės. Mums būtinai reikia rasti jo prasmę. Negali būti, kad gamta sukūrė tokį visagalį žmogų, galintį daryti didžius darbus tam, kad jis taptų mašinos priedu, kaip mažas vaikas šalia savo mamos.  Mašina neklysta, ji jam viską diktuoja, o jis – vykdo.
Komentaras. Markas Cukerbergas – žmogus, kuris išrado didžiulį pasaulinį tinklą…
Atsakymas. Tai, ką jis padarė pasauliui, galėjo padaryti tik žmogus, nekenčiantis visų Žemėje. Jis atvedė žmoniją prie tokios būsenos, kai žmonės visą savo laiką praleidžia milžiniškame „turguje“, užsiimdami vien tuščiais plepalais. Kad bent jau jie ko nors mokytųsi iš to.
Visas šis jo sukurtas tinklas reikalingas tik tam, kad trauktų iš žmonių pinigus, kuriuos paskui skirtų štai tokio roboto vystymui, kuris po to taip pat būtų kaip priedėlis kiekvienam žmogui.
Komentaras. Bet vis dėlto, kiekvienas tinkle turi daug draugų ir palaiko tam tikrus ryšius su jais…
Atsakymas. Aš šito nematau. Matau labai susvetimėjusius žmones, kurie jaučiasi vieniši, uždaryti savo kompiuterių rėmuose, kurie nenori su niekuo nuoširdžiai bendrauti. Cukerbergo dėka visi sėdi savo dėžutėse. Taip tęsis tol, kol žmonės nesulaužys šio roboto, vardu feisbukas.
Feisbukas – tai tiesiog kalėjimas žmogui, nes jis nėra skirtas ugdyti žmogų, kelti jį aukščiau. Jis tik suteikia žmogui galimybę užsiplepėti, užsimiršti.
Kadangi gyvename milžiniškame kompiuteryje – Gamtos kompiuteryje, – tai jis vis tiek paskatins mus įsisąmoninti blogį, kylantį iš feisbuko ir pan.
Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau žmonės sukils, sulaužys kompiuterius ir panorės tarpusavyje suartėti, sukurti tinkamą ryšį, teisingą ketinimą, per kurį galės pasiekti aukštesnį savo egzistencijos lygmenį, o ne tik keltis, gulti, rengtis, susišukuoti ir panašiai, ką nori atlikti Cukerbergas.
Klausimas. Būdamas Cukerbergo vietoje kokius uždavinius keltumėte sau?
Atsakymas. Ugdyti kiekvieną žmogų, kad jis galėtų palaikyti tinkamus ryšius su kitais žmonėmis pagal formulę, kurią gauname iš gamtos, ir kurią mums pateikia kabalos mokslas.
Mes turime visiškai susilieti vieni su kitais pagal principą „pamilk artimą kaip save“. Štai kur link mus veda gamta, bet tik smūgių keliu. O reikėtų sukurti tokį tinklą, kuris prie šito atvestų žmones greitai, lengvai, maloniai, su supratimu ir meile.
Aš labai tikiuosi, kad kas nors sukurs tokį tinklą, bet, matyt, tai bus jau ne Cukerbergas. Nors jam patarčiau užsiimti būtent tuo, o ne dirbtinio intelekto sukūrimu, kuris žmones pavers robotais.

Iš 2016 m. sausio 1 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Širdžių apnuoginimas

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Naujasis internetas

Šalin uždangas
Mes išgyvename būtiną žmonijos vystymosi etapą, kuris padeda atskleisti tikrąjį kiekvieno „aš“. Ateityje mums teks atkurti ankstesnes, netikras santykių sistemas. Visuotinai pripažinti sąlyginumai ir mandagumai buvo mieli, bet apgaulingi.
Šiandien gamta reikalauja iš mūsų nuoširdumo ir darnaus veikimo su jos mechanizmu – kitaip tariant, abipusio, tikro, atviro ir širdingo susitelkimo. Ir todėl mes daugiau negalime dangstyti savo tarpusavio santykių apgaulingu mandagumu. Priešingai, apsimetinėjimas dingsta, niekas nenori klausytis melo, pridengto tinkamais drabužiais. Mums teks nuplėšti nuo savęs visus šiuos apdangalus ir bendrauti iš širdies, kaip ir turi būti viename socialiniame mechanizme.

Iš širdies į širdį
Šiame kontekste šiuolaikinės komunikacijos priemonės – visi šie skirtingų dydžių ir sprendimų ekranai – iš esmės ruošia mus kitam etapui, suartina žmones ir kiekvieną padaro matomą. Kad ir kiek aš slėpčiausi už savo kompiuterio ekrano, apie mane viskas yra žinoma, aš „atskleistas“ ir aiškus.
Pasislėpti nėra kur, viskas matoma – mano bankas, mano šeima, mano darbas, mano ryšiai, mano draugai, mano pokalbiai ir jų statistika, mano pageidavimai, mano drabužių ir avalynės dydžiai, mano skoniai, mano laisvalaikis…
Apie kiekvieną yra viskas žinoma, žmogus nuogas, kitiems matoma tai, ko jis ir pats apie save nežino. Su jo duomenimis dirba psichologai, sociologai, analitikai, profesionalai, kurie supranta žmonių visuomenės ir žmonių psichologijos dėsnius.
Visa tai veda mus prie tokios būsenos, kai mes patys panorėsime „apsinuoginti“ – tai yra susivienyti be nuslėpimų į vieną visumą, kur kiekvienas susijęs su visais, kur tarp mūsų nėra jokių uždangų ir ekranų – įskaitant ir skystųjų kristalų, – ir visi mes jaučiame vienas kitą širdimi. Visi mes – viena širdis.
Tik tokia vienybė šimtu procentu atitiks Gamtą, kuri kol kas mums suteikia ekranus norėdama, kad mes per juos palaikytume ryšį.

Iš 2015 m. sausio 20 d. 504-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra