Pateikti įrašai priklausantys Pasaulio problemos kategorijai.


„Protinga ekonomika“ tik iliuzija?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos

Nuomonė: Postindustrinio ūkio šerdimi tapo negamybinis sektorius – apyvartos ir paslaugų sfera. „Pažangą“ lemia ne gamybos augimas ar derlingumo mažėjimas, ne naujų energijos linijų atidarymas, o su ūkiu nesusiję faktoriai ir manipuliacijos.
Virtualiosios ekonomikos pertekliniai pelnai viršija gamybos ar paslaugų sferos pelnus. Dėl to pasaulyje kaip niekad padaugėjo per lengvatinio apmokestinimo zonų įmones plaunamų pinigų. Lengvatinio apmokestinimo bendrovių sąskaitose esančius 9,8 trilijono dolerių dalijasi tik 92 tūkstančiai žmonių. Šie pinigai nemiega. Jie išimti iš nacionalinių ekonomikų ir tarnauja tik savo tikriesiems šeimininkams.
147 tarpusavyje susijusios korporacijos praktiškai kontroliuoja pasaulinę ekonomiką. Šios ekonomikos instrumentai bei institutai, eksportuoti į bet kurią šalį, gali pavergti bet kokią jos ūkio ar pramonės sistemos dalį, ir net ją visą.
Esant reikalui nepaklusnią ląstelę atjungia nuo tinklo su visomis dėl to kylančiomis pasekmėmis. Laikinai ar visam laikui – priklauso nuo ląstelės pastangų taisyti klaidas. Šiandien dauguma europiečių jaučiasi kaip aukos. Žmonės ėmė jausti, kad nebekontroliuoja padėties. Juos verčia sutikti su dalykais, kurie jiems pateikiami be alternatyvų.
Komentaras: Susiduriame su tuo pačiu egoizmu, tik jau utriruotu ir nebevaldomu jo savininkų. Tai egoizmas juos valdo, ir niekas negali su tuo susitvarkyti, nes mes, žmonės, turime pasiekti egoizmo kaip visuotino blogio suvokimo būseną. Toks nuopuolis gali atvesti prie karo. Įmanoma egoizmą kaip visuotinį blogį suvokti ir taikiai – integraliojo švietimo ir auklėjimo keliu – jį ir siūlo kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

Valstybės silpsta

Ekonomika – jau ne mokslas

Komentarų nėra

Amerika dirba ne visą darbo dieną

Ekonomika ir pinigai, Pasaulio problemos

Tyrimai: Amerika virsta šalimi, kuri dirba ne visą darbo dieną arba laikinai. Tai yra pavojingiau nei nuolatinis nedarbas, nes ištrūkti iš laikinų uždarbių jungo sunkiau nei susirasti naują vietą. Nedarbo lygis trypčioja vietoje.
Rekordinis skaičius 28 milijonai darbingų piliečių dirba ne visą darbo dieną. Priežastis: pinigų trūkumas, kurį patiria įmonės, naujovės, susijusios su sveikatos apsaugos sistemos reforma (stambioms įmonėms ir net privačioms firmoms pelningiau paversti visą darbo dieną į „dalinę“, išvengiant privalomųjų išmokų į medicinos draudimo fondą), rinkos struktūros pasikeitimas.
Komentaras: Mums meluoja – mažinimas vyksta visur, o skaičiai išpūsti, kad nuramintų rinkas. Visuomenė palaipsniui deformuojasi į nieko negaminančią visuomenę, paslėptas nedarbas yra visur.  Žmones reikia kažkaip ir kažkuo užimti – valstybės galvoja, kaip ir kuo juos užimti. Bet tai nenuramins, juk Gamta veda mus prie suvokimo, kad  būtina pereiti į naują vystymosi lygmenį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nedidelis daržas galės pamaitinti visus

Ekonomistai turi atsisakyti įprastų teorijų

Komentarų nėra

Kodėl veikia reklama

Egoizmo vystymasis, Pasaulio problemos

Pranešimas. Reklama veikia ir pirkėjai permoka už prekės ženklą, nes už prekės pasirinkimą ir emocijas atsako ta pati smegenų dalis. Prekės kainos įvertinimas ir jausmai, kuriuos sukelia konkreti prekė, glaudžiai susiję – abu jaučiami vienoje galvos smegenų srityje – ventromedialinėje  prieškakčio žievėje (VMPC).
Dėl šios priežasties perkant brangų daiktą mokslininkai siūlo kuriam laikui atsitraukti  ir pagalvoti apie neutralius dalykus, nors truputį leisti emocijoms atvėsti.
Komentaras. Laikas daro savo: asmeninis egoizmas ėmė prieštarauti integraliosioms gamtos jėgoms, žmonės praranda norą dirbti dėl drabužių ir stebinti aplinkinius. O aplinkiniams prekės ženklai sukels pajuoką. Mes galų gale nusirisime arba racionaliai priimsime paprastumą ir patogumą kaip stilių. O mūsų norai vis smarkiau kreips mus į nematomą tikslą – į gyvenimo prasmę…

Komentarų nėra

Frustracijos apimtų asmenybių laikas

Krizės sprendimas, Pasaulio problemos

Nuomonė. Matome prievartos proveržį pasaulyje. Prievartos priežastis ta, kad asmenybė pasirenka sau nepasiekiamą tikslą arba menkai išsilavinęs miestietis atsiduria situacijoje, kuri kelia jam pernelyg didelius reikalavimus. Tokiu atveju įprasti veiksmai nepadeda, iškyla neįveikiama kliūtis, kyla frustracija, o tokią būseną išgyvenantis žmogus vadinamas frustracijos apimta asmenybe.
Trys žmogaus reakcijos į frustraciją tipai – agresija, atsitraukimas, regresija (suicidinė būsena). Reakcija priklauso nuo mentaliteto ir istorinio momento. Įmanomas frustracijos apimtų asmenybių susitelkimas į judėjimą, kuris gali daryti įtaką visuomenei.
Šiandien frustracija sukelia prievartą pasaulyje: daugeliui šalių iškilo nenugalimi trukdžiai.  Iš to atsiranda vidiniai konfliktai, nes neįmanoma patenkinti vartotojiškų arba „kūrybinių“ poreikių. O tai – frustracijos požymiai.
Frustracijos apimtos šalys – Baltijos šalys, visa Afrika, nemažai Juodosios jūros šalių, daugelis musulmonų pasaulio, Balkanų pusiasalio, Pietryčių Azijos, Centrinės ir Pietų Amerikos šalių. Jų reakcija į frustraciją – tai atsitraukimas, agresija ir regresija.
Apskritai dabartiniu metu vos ne kiekviena šalis yra atsidūrusi frustracijos apimtų asmenybių „smūgio“ pavojuje, nes vis daugėja žmonių, kurie nesugeba prisitaikyti prie mokslinio ir techninio proceso. O pastaruoju metu atsirado grupė frustracijos apimtų šalių, kurių agresyvūs veiksmai nukreipti į savo šalies vidų ir į išorę.
Kadangi mokslinės ir pramoninės revoliucijos atšaukti neįmanoma, vis daugiau žmonių bei ištisų šalių atsidurs frustracijos būsenoje, todėl vis dažniau pasireikš prievarta, vandalizmas, kils masinės riaušės, „spalvotosios“ revoliucijos, neturinčios nei programų, nei ilgalaikių tikslų. Apskritai pasaulį ilgam užkloja tamsus frustracijos debesis.
Komentaras. Vienintelis prieinamas, pigus, veiksmingas būdas tokiam reiškiniui pasaulio istorijoje panaikinti – tai žmonių auklėjimas. Integraliojo auklėjimo metodas gali pradėti keisti žmogų jau nuo pirmojo žaidimo…

Daugiau šia tema skaitykite:

Išjausti visas pasaulio baimes

Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Komentarų nėra

Meilė bundančių norų šviesoje

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Pasaulio problemos

Kongresas Sankt Peterburge. Paruošiamoji pamoka
Klausimas: Meilė turite galvoje draugystė, o draugystė – meilė. Kodėl tarp vaikų ir tėvų yra meilė, bet nėra draugystės?
Atsakymas: iš esmės, šiandien nėra nei vieno, nei kito. Mes esame padidinto egoizmo būsenoje, kai vaikai ir tėvai nejaučia meilės vienas kitam. Mes dėl to nekalti, tiesiog tai yra tai, kas yra.
Šiandien daug kas keičiasi žmonijoje. Žmonės nenori turėti vaikų, nenori kurti šeimos. Yra tokių, kurie sutinka kurti šeimą, bet nenori turėti vaikų. Ir priešingai, nori vaikų, bet nenori kurti šeimos.  Apskritai, viskas ne taip.
Mano jaunystės laikais viskas buvo šiek tiek kitaip. O šiandien žiūriu į jaunimą ir nesuprantu jų – juose visiškai kita prigimtis. Tai – ryški kartų kaita, laiko greitėjimas ir ateityje mūsų laukia  dar rimtesni pokyčiai.
Faktas tas, kad vyksta norų kilimas, kurie mumyse dar akivaizdžiai neišreikšti, bet jau atitrūkę nuo ankstesnės pakopos, t.y. mes vis labiau ir labiau tolstame nuo gyvūninio lygmens. Kitaip tariant, mumyse vis labiau ir labiau pasireiškia žmogiškoji prigimtis, žmogaus egoizmas. Todėl mes atitrūkstame nuo ankstesnio gyvūninio lygmens ir  mums dingsta natūralūs instinktai, kurie nukreipti į šeimos sukūrimą ir vaikų auklėjimą. Jie įgyja labai sąlyginį vaizdą.
Visa tai veda mus į išsitaisymą. Kol kas žmonės sukasi naujų bundančių juose norų poveikyje, o paskui jie suvoks juos, be to suvoks juos kaip kenksmingus. Kaip tai ištaisyti? Tiktai ištaisant savo ketinimą – dirbant su klaidomis.

Iš 2013 m. liepos 11 d. pamokos prieš kongresą Sankt Peterburge

Daugiau šia tema skaitykite:

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Šeima – kaip visatos centras

Komentarų nėra

Kova su narkotikais: nauji iššūkiai

Pasaulio problemos

Pranešimas: 77 milijonai europiečių nuo 15 iki 64 metų išbando marihuaną. Mažėja tradicinių narkotikų – heroino, kanapių, kokaino –  vartojimas ir daugėja sintetinių narkotikų, kurie veikia psichiką. Jie siūlomi tiek nelegaliose, tiek ir „legaliose“ rinkose – tai medžiagos,  kurios yra parduodamos buičiai, bet gali būti naudojamos kaip narkotikai.
Didžiuosiuose Europos miestuose sintetiniai narkotikai vis lengviau  prieinami visuomenei. Jų vartojimas sukelia didžiulių bėdų, gadina sveikatą, griauna socialinį, šeimos gyvenimą.
Komentaras: Organizuotas karas su rūkymu ir organizuotos narkotikų prekybos skatinimas yra dalys vieno plano „nuraminti ir runkelizuoti“ gyventojus , įvedant į transą milijonus nereikalingų žmonių. Palaipsniui bus panaikinti narkotikų vartojimo apribojimai, kad visuomenė liktų rami: „Narkotikų debesys mus nuneš  į kitokį pasaulį“. Bet gamta, suplanavusi padaryti žmogų, panašų į save, sužlugdys jų planus, ir būsime priversti auklėti naują žmogų integraliojoje švietimo sistemoje.

Daugiau šia tema skaitykite:

JTO reikalauja legalizuoti narkotikus

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Komentarų nėra

Sriuba visiems

Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos

Klausimas: Žmonija jau sėkmingai  išgyveno nemažai sunkių ekonominių krizių, iš kurių kaskart rasdavo išeitis. Netgi Didžiąją praeito amžiaus 30-ųjų depresiją pavyko įveikti, bet mes tvirtiname, kad šiandien būtina pakeisti žmogų. Tai skamba neracionaliai…
Atsakymas: Aš manau kitaip: visų šiandieninių problemų priežastis – žmogus. Anksčiau manėm, kad krizės kyla dėl įvairių išorinių priežasčių, bet dabartinėje epochoje tampa akivaizdu, kad vykstančių reiškinių šaltinis yra žmogus, neturintis orientyrų ir nesuprantantis, kur yra. Būtent žmogus klysta, būtent žmogus negali susiderinti su kitais, būtent žmogus pučia chaoso burbulą, nepajėgdamas sutvarkyti sistemos.
Atrodytų, kad mums aiškūs žmonių visuomenės trūkumai, belieka juos ištaisyti. Bet mes nežinome kaip! Kyla naujų problemų ir, nesugebėdami jų išspręsti, jaučiamės bejėgiai. Vadinasi, didžiausia problema – mumyse.
Pavyzdžiui, nepajėgiame suvienyti Europos į tikrai draugišką ir vieningą sąjungą, kad valstybės nemeluotų, nežemintų viena kitos, o atvirkščiai, bendradarbiautų kaip vientisas lydinys. Tačiau taip neišeina, kiekviena tempia antklodę į save, užuot davusi kitai, o galiausiai ji netenka nė vienai, ir šąla visos.
Ko trūksta Europai iš tikrųjų? Žemės ūkis ir pramonė, įvairios paslaugos, ryšiai tarp šalių, transporto komunikacijos, traukiniai, lėktuvai – visko yra. Geram gyvenimui trūksta tik teisingo ryšio tarp žmonių, ne daugiau. To trūksta visiems: ir magnatams, ir varguoliams, ir dešiniesiems, ir kairiesiems.
Kas gi kitas žmogų ištaisys, jei ne auklėjimas? Sutvarkę ugdymo sistemą, europiečiai galėtų užsitikrinti tiesiog nuostabų gyvenimą. Skandinavijoje, kuri gerai materialiai aprūpinusi, gana aukštas savižudybių procentas, o pietų šalyse didelė bedarbystė ir kyla liaudies neramumų. Graikijoje situacija tampa panaši į humanitarinę katastrofą: žmonės tiesiog neturi kuo maitinti vaikų. Mažylius palieka gatvėje, kad jais pasirūpintų valstybė, o netekę vilties varguoliai nusikalsta, kad patektų į kalėjimą.
Tai ką gi daryti? Taisyti žmogų!
Iš tikrųjų, išteklių užtenka visiems. Sakykime, kad kažkas turi druskos, kažkas – mėsos, kažkuris – ugnies, o kažkuris – daržovių, bet negalime susitarti, kad išvirtume sriubos visiems. Kiekvienas laikosi savo, o galiausiai lieka be nieko. Juk vien druska sotus nebūsi, taip pat ir žalia mėsa…
Situacija tik aštrės, nes tokia yra gamtos programa, – kol suprasime, kad be teisingo, sąžiningo ryšio paprasčiausiai pražūsim.
Kalbant apie praėjusias krizes, tai jų nėra ko lyginti su dabartine. Šiandien krizė priklauso nuo žmogaus išsitaisymo, todėl jos sprendimas – sudėtingiausias.
30-aisiais, kai dar vystėsi kapitalizmas, puoselėjantis ambicingus planus ir viltis, netikėtas žlugimas atnešė žmonėms siaubingų pojūčių. Šiandien žmogus nusivylė savo paties norais ir yra rengiamas blogiausiam variantui. Jaučiame, kad ateityje mūsų nebelaukia naujos „vartojimo aukštumos“, ir tamsa tik tirštėja.
Tai vyksta, kad suvoktume esmę: dabartinė krizė, kitaip nei ankstesnės, rutuliojasi visiškai kitame lygmenyje, kitoje srityje. Ji vyksta žmoguje. Todėl bankai ir kiti išoriniai ligos požymiai niekuo dėti. Kovodami su simptomais, krizės neįveiksime. Vienintelis būdas – taisyti santykius tarp žmonių.
Mes mirsime badu, kol kaip reikiant nesusivienysime ir „neišvirsime sriubos“ drauge. Ši situacija iš esmės skiriasi nuo buvusių praeityje. Anksčiau žmonės troško daugiau ir likdavo be nieko, tai jiems keldavo neviltį, nepakeliamas kančias ir dažnai savižudybes. Šiandien žmogus jau be jokių ambicijų, iš anksto žino, kad greitai neturės ko valgyti. Jam lyg ir iš tolo parodo, kaip jis palaipsniui nukeliaus į kapą. Rodo tam, kad kiekvienas suprastų, kur einame. Gamta moko mus, etapais atskleidžia mums susiklosčiusią padėtį ir aiškina, ką turime daryti.
Šis procesas nesibaigs staiga, jis truks metų metus, kol žmonės pajaus, kad bėdos nesibaigs, kol jie vėžlio žingsniu nusiris iki bjauriausių būsenų. Mes dar nesuvokiame krizės rezultatų, nepastebime įmonių uždarymo, darbinio aktyvumo mažėjimo, įvairių sričių žlugimo. Bet palaipsniui pasaulis mūsų akyse giliai panirs į tamsų „miegą“, kol žmonės suvoks, kad problema – juose. Tai jie nesugeba „išjudinti“ pasaulio, nepriklausomai nuo visos jame esančios gausybės.
„Kodėl gi mums nesiseka? Štai mėsa, štai vanduo, štai ugnis ir daržovės – tai išvirkime skanią sriubą…“ Prireiks laiko, kol jie pagaliau su tuo sutiks.
Tokios krizės dar nebuvo.

Iš 2013 m. vasario 14 d. pamokos pagal „Knygos Zohar baigiamąjį žodį“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išjausti visas pasaulio baimes

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Komentarų nėra

Patekome į tinklus

Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos

Nuomonė. Šiuolaikinis pasaulis skiriasi nuo to, koks buvo pieš dešimt metų, ne kokybe ir gyvenimo lygiu, o prasme. Hierarchinę visuomenės struktūrą keičia tinklo struktūra. Naujosios technologijos susijusios ne su gamyba ir medžiagų apdirbimu, o su paties žmogaus pakeitimu.
Tuo tikslu naudojamos kognityviosios technologijos – asmenybės transformavimo būdai, siekiant tam tikrų savybių, priverčiant žmogų kažką padaryti. Yra keletas naujų gyvenimo tikslų formavimo technologijų.
Kultas. Jis padėjo sukurti pirmuosius teroristinių organizacijų tinklus, atsirasti Ošo pasekėjams, „al Qaeda“ kovotojams.
Subkultūros. Hipiai (industrija pavirtęs stichiškai kilęs protestas), emo (iškėlusi Rusiją į 1-ąją vietą pasaulyje pagal paauglių savižudybių skaičių).
Žaidimas. Ši veikla leidžia peržengti visuomenės nustatytus rėmus. Šis būdas naudojamas arabų šalyse: Gazos ruože 80 proc. mirtininkų – vaikai iki 14-os metų. Šios gerai apgalvotos technologijos atneša didžiulius pelnus ir yra galingas politinės bei ekonominės įtakos instrumentas.
Naujos visuomenės nereikia užkariauti tankais – norint pajungti ją sau, pakanka panaudoti naujus gyvenimo tikslus formuojančius instrumentus.
Komentaras. Nukreipti prieš tai galima tik individualios asmenybės transformaciją į integralią – tokiu būdu bus išspręsta visa pasaulio problema, nes bus paisoma visuotinės tinklinės priklausomybės.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujojo pasaulio gimimas

Pasaulis be turinio

Priešaky – visuotinė betvarkė

Komentarų nėra

Fanatizmas, fašizmas arba kabala

Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos, Platinimas

Klausimas. Kaip įveikti pasaulėžiūros atotrūkį tarp kabalą studijuojančių žmonių ir kitų žmonių?
Atsakymas. Studijuodami kabalą mes formuojame ypatingą požiūrį į save, tikrovę ir Kūrėją – Aukštesniąją jėgą, kurią atskleidžiame supanašėdami su ja savybėmis. Tapdami panašesni mes vis labiau atskleisime ją 125 pakopose, kurių kiekviena – tai ištisas naujas pasaulis ir tame pasaulyje – naujasis aš.
Kita vertus, daugumos žmonių požiūris į tikrovę nekinta. Žmogus pasilieka savo lygmenyje ir suvokia pastovų, įprastą pasaulio vaizdą. Dar daugiau, jis tuo didžiuojasi, laikosi to, jaučiasi teisus ir manosi esąs blaivaus proto.
Mes nuolat keičiamės, nuolat abejojame, mums nuolat kyla klausimų. Mūsų kita akimirka gali būti priešinga ankstesnei. Mūsų kelyje apstu tokių iš vidaus iškylančių siurprizų.
Neatsitiktinai pasakyta: „Netikėk savimi iki mirties dienos.“ Pasakyk tai kokiam nors pašaliniam žmogui, ir jis iš aukšto nusišaipys, tarsi tu būtum ne iš šio pasaulio, tarsi tu iš viso nebūtum žmogus. Turime suprasti šį bruožą kreipdamiesi su savo žinia į adresatą – žmogaus suvokimas nesikeičia ir todėl jis taip pasitiki savimi.
Vis dėlto ateina laikas ir žmogų palaužia krizė. Tuomet visa jo pasaulėjauta sudūžta į šipulius ir štai jis jau nebežino, kur atsidūrė. Ką tik turėjo ištisą aiškų ir nuspėjamą pasaulį, ką tik žinojo, kaip reikia veikti, ir staiga virto mažu suglumusiu vaiku. Pasaulio vaizdas sudužo į šukes ir žmogus jau nebemato teisingų sprendimų, nebesupranta, kas vyksta, nebepasitiki savimi, jis išsigandęs: „Kur mama? Kur slėptis? Ką daryti?“
Taip jaučiasi žmonės dabartinės krizės metu – vis bejėgiškesni. Jie neturi atsakymų, kaip kad būdavo anksčiau.
Kažkada mes galėjome mėtytis tai viena, tai kita kryptimi, įvesdavome naujoves, darydavome revoliucijas – socialines, pramonines, kultūrines, trumpiau tariant, mums buvo aišku, ką reikia daryti. Visada rasdavome kokią nors permainų tendenciją ir laikėmės jos būdami įsitikinę savo teisumu.
Deja, šiandien to nebėra, nes žlugimas apėmė visas sferas. Tai visuotinis, totalus, visapusis žlugimas. O svarbiausia, paprasti žmonės vis aiškiau supranta tai, kas vyksta. Visas pasaulis byra į dalis. Ir kas gi jo laukia?
Trys dalykai: fašizmas, fanatizmas arba pakilimas, kurį siūlo kabala. Blaiviai mąstant, daugiau variantų nėra. Auklėjimas, švietimas, kultūra, darbas, konkurencija, technikos plėtra, kosmoso tyrinėjimai – visa tai jau nebeveikia. Viskas sudužo, nieko neliko. Vadinasi, reikia pakeisti patį žmogų. Kaip?
Fašizmas ir fanatizmas siūlo fundamentalistinį, šiurkštų kelią: tegul žmogus pašėlusiai patikės kuo nors. Įkalsime jam į galvą naują „faktą“, kuris taps nauju žmogaus gyvenimo pagrindu, ir paversime jį fanatiku, iš esmės „zombiu“. Taip elgiamasi, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose: čia žmonėms atrodo, jog tai išsigelbėjimas. Griūnant visam pasauliui, žmogus pasiryžęs iškelti savo tikėjimo vėliavą ir net mirti už jį. Aplinka palanki tokiai įvykių raidai.
Tas pats ir dėl fašizmo: „Mes patys pranašiausi! Mes eisime savo keliu ir pasieksime sėkmę  nepaisydami nieko!..“ Žmogus išmoksta trumpus, kapotus šūkius. Jie susiaurina jo akiratį  ir padeda tvirtai jaustis viduje, kai visi kiti racionalūs mūsų pasaulio principai jau nebeveikia. Štai kur krizė.
Na, o kabalos mokslas iš esmės sako žmonėms: „Mes turime racionaliai pakilti į iracionalią pakopą.“ Tai sunku suvokti. Vis dėlto, kad ir kaip būtų, aišku, kad kovojama prieš didelį, „siaurakaktį“ egoizmą, kuris stengiasi nuvilioti, nutempti žmones žemyn, o mes turime kelti juos aukštyn.
Čia viskas priklauso ne nuo jų stiprumo arba silpnumo. Fanatizmas ir fašizmas pajėgs pakeisti žmonių suvokimą, pažadėję priedangą nuo užgriuvusių problemų. Taigi mes turime sužadinti savo vidines jėgas, savo tarpusavio ryšį, kad pritrauktume Aukštesniąją jėgą. Tuomet ji per vidinį tinklą pasklis po visą pasaulį ir žmonės, pajutę, kad yra kitas kelias, juo nueis.
Neigiamos jėgos siekia primesti žmogui fanatiškumą, o mes veikiame iš vidaus ir, atvirkščiai, atveriame žmogui akis. Štai kur dabartinio mūšio esmė. Ir būtent todėl naciai taip nesitaikstė su žydais.
Mums pavyks. Tuo neabejojame.

Iš 2012 m. gruodžio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar aš taisau pasaulį?

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Susivienijimas su įdaru

Komentarų nėra

Išjausti visas pasaulio baimes

Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos

Dabartinė pasaulio būsena daug baisesnė nei ją jaučiame, matome ir žinome. Visiškai teisinga, kad mums apie ją nepasakojama, kadangi politikai, ekonomistai nenori, kad kiltų panika. Jie negali atsakyti į klausimą apie krizę? Nėra atsakymo – nieko nepadarysi. Kam be reikalo panikuoti? Ir jie teisūs.
Bet mums reikia įsivaizduoti žmones, kurie kenčia bado, sausros, šalčio baimę, kuri nenuspėjamai slenka artyn iš visų pusių. Mums reikia bandyti įkvėpti visas gyvūnines pasaulio baimes – išgyvenimo baimes. Jos padės mums susitelkti ir išryškinti jėgą – supančiąją Šviesą (Or makif), kuri pereis per mus į pasaulį, ir viskas nurims. Visos šalys, visos visuomenės, visos tautos pradės bendradarbiauti, nes supras, kad tai vienintelis būdas atvesti pasaulį į pusiausvyrą, kad ne negyvoji, ne augalinė, ne gyvūninė gamta, o tik žmogus pažeidžia harmoniją, ir visa kita pažeidžiama dėl jo egoistinių veiksmų.
Mums trūksta nervinio virpulio, trūksta vidinės isterijos. Su ja būtų lengviau.
Bėda, kad mes atsijungiame nuo šio pasaulio ir bandome kažkur savo aukštesnėse sferose rasti ramų kampelį. Tai negerai. Būtina elgtis priešingai – rasti, iš vienos pusės, tikslo svarbą, o iš kitos pusės, vidines baimes, juk mūsų egoizmas maitinasi tik tuo. Baimė ir tikslo svarba – tai dvi galingos jėgos, kurios stumia mus iš nugaros (baimė) ir vilioja pirmyn (tikslo svarba). Jos mums padės susivienyti.
Būtina spausti save, kad pabandytume sugerti visus neigiamus pasaulio pojūčius, iškilusius dėl krizės, ir paverstume juos mūsų vystymosi jėga. Juk vystymasis vyksta  pagal dėsnį „neigti neigimą“. Kol mes jaučiamės daugmaž normaliai, nepasieksime kitos būsenos. Tik kančios ar tikslo svarba, kai kenčiu nuo to, kad jos nejaučiu, verčia mus eiti.
Egzistuoja du kančių tipai: kančia dėl trūkumo ir kančia dėl dar neišsipildžiusios meilės pojūčio.

Iš 2012 m. rugpjūčio 18 d. pokalbio prieš Charkovo kongresą

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Pakeisi save – pakeisi visuomenę

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »