Iš Kūrėjo išeina pripildymo, prisotinimo Šviesa (+), kuri pagimdo norą, kli/indą (-).
Šviesa – tai nulinė stadija (Kėtėr). Pirmoji stadija (Chochma) – tai jau sukūrimas noro gauti, kuris siekia mėgautis Šviesa. Šis noras – natūralus, prigimtinis, instinktyvus. Paprastai mes jį vaizduojame kaip dubenėlį, kuris gauna Šviesą.

Šviesai sukūrus norą, jis pradeda transformuotis. Dabar jis nori tapti panašus į Šviesą ir todėl atsisako mėgautis. Šviesa palaipsniui perduoda norui savo davimo savybę, ir todėl noras, kuris jau pats nori duoti, tapti panašus į Šviesą, ištuštėja. Tai trečioji stadija, arba Bina.
Klausimas. Jei pirmojoje stadijoje aš norėjau gauti, tai antrojoje stadijoje, veikiant Šviesai, aš staiga noriu duoti, būti panašus į Šviesą?
Atsakymas. Tu pradedi keistis, veikiamas Šviesos.
Trečioji stadija labai įdomi. Ji priešinga pirmajai stadijai, kitaip tariant, čia kūrinys pasiekia būseną, priešingą tai, kurioje Kūrėjas ją sukūrė.Toliau Bina sprendžia: „Jei aš noriu duoti, aš turiu realizuoti save“. Ir todėl, esant norui duoti, ji sukuria kitą stadiją, kuri vadinama „Zeir Anpin“.
Tai – noras gauti, bet mažas, ne toks didelis kaip „Chochma“ stadija.
Klausimas. Kodėl nepakanka antrosios stadijos, jei mes jau tampame panašūs į Aukštesniąją jėgą, kuri duoda?
Atsakymas. Ne. Mes tampame panašūs į Aukštesniąją jėgą tik savo siekiu, bet ne savo būsena. Juk mes nieko neduodame Binos stadijoje, o tiesiog esame atsisakymo gauti būsenoje. O kai Bina realizuos save Zeir Anpine, trečiojoje stadijoje, tai būtent tokiu būdu ji pasireikš kaip panaši į Kūrėją.
Todėl Kėtėr – tai Kūrėjo savybė duoti. Chochma – šio noro įgyvendinimas, davimas. Bina gauna tą savybę, kurią jai perduoda Chochma, ir savo ruožtu atsisako gavimo.
Bet kol kas ji neturi ką duoti, o ir nenori.
O trečiojoje stadijoje, Zeir Anpine, Bina realizuoja savo savybę duoti. Ji tarsi gimdo, sukuria šią būsimą savybę ir ją pripildo.
Klausimas. Vadinasi, trečiojoje stadijoje aš truputį gaunu ir truputį atiduodu?
Atsakymas. Taip, Zeir Anpinas sudėtingas, kompleksiškas. Jis sudarytas tarsi iš dviejų dalių. Ir Bina taip pat susideda iš dviejų dalių. Ir Chochma jau susideda iš dviejų dalių, ir net Kėtėr. Kitaip tariant, noras gauti egzistuoja visada.
Kai Zeir Anpinas visiškai prisisotina iš Binos, jis pjaučia, kad, iš esmės, svarbiausia jam, vis dėl to, prisipildyti, o ne atsisakyti gavimo. Todėl ta savybė jame, kuri nori tik prisipildyti, vadinama Malchut, kas išvertus reiškia „karalystė“ – noro karalystė.
Malchut absoliučiai priešinga Kėtėr. Tai reiškia, kad pagaliau sukurtas kūrinys, kuris visiškai priešingas Kūrėjui, bet nori įgyvendinti tai, kas Jo yra numatyta. Kitaip tariant, Kūrėjas nori duoti, o Malchut nori gauti būtent tai, ką nori duoti Kėtėr.
Laukite tęsinio…
#247888

Iš 2018 m. lapričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Kas yra aukštesniosios jėgos? Tai angelai, dievai, sielos?
Atsakymas. Kabala nesutinka su niekuo, ką galite išgalvoti remdamiesi savo išprotavimais. Visa tai ji atmeta ir tvirtina, kad nieko panašaus nėra!
Egzistuoja pasaulis, susidedantis iš dviejų jėgų: teigiamos ir neigiamos, egoistinės ir altruistinės. Materialaus pasaulio lygmenyje šios jėgos priešingos: pliusas – minusas, trauka – atstūmimas, šaltis – šiluma ir pan.
Žmogaus lygmenyje jos pasireiškia trauka, meile, atstūmimu ar neapykanta. Iš šių dviejų jėgų nuo pat Begalybės pasaulio iki mūsų pasaulio susideda visa pasaulėdaros struktūra. Tik iš jų.
Teigiama jėga, traukos, pripildymo, davimo jėga – tai Kūrėjo jėga ir išeina iš Jos.
Neigiama jėga atsiskleidžia Begalybės pasaulyje greta teigiamos jėgos ir kyla iš priešingumo jai. Ir taip šios dvi jėgos formuoja iš viršaus žemyn visą pasaulėdarą, visus penkis pasaulius iki mūsų pasaulio. O mes, būdami pabaigoje, pačioje apačioje, turime imti neigiamą jėgą, ir prilyginti ją teigiamai. Čia yra mūsų misija.
#254470

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė, už viską atsakinga jėga

Dvi jėgos pasaulyje

Dvi jėgos, gimdančios žmogų

Klausimas. Kaip galime pasiekti aukščiausią egzistavimo lygmenį?
Atsakymas. Pamažu. Pradedant mūsų pasauliu, per 125 dvasines pakopas.
Nuo Begalybės pasaulio iki mūsų pasaulio nusileidžia penki pasauliai, kurių kiekviename yra penki parcufai, o kiekviename parcufe – penkios pakopos, iš viso 125 pakopos.
Jomis ir kilsime, kol pasieksime Begalybės pasaulį.
Kiekvienoje pakopoje turime perdaryti savo egoizmą į priešingą ir taip kilti. Kitaip tariant, visos pakopos – tai mūsų vidiniai pokyčiai savyje: kas kart vis aukščiau virš savęs, egoisto.
Klausimas. Nuo kur prasideda atskaitos taškas?
Atsakymas. Atskaitos taškas prasideda nuo nulio. Kai įeinate į grupę ir imate anuliuoti save grupės atžvilgiu, tuomet imate viską pagal tai matuoti. Tai nulinė pakopa.
Drauge tiksliai žinote, kur esąs: aukščiau, žemiau, pakilimai, kritimai, įvairios fluktuacijos kelyje. Ir taip tęsite.
#254352

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sutalpinti savyje Begalybės pasaulį

125 pakopos iki tobulybės

Kodėl egzistuoja mūsų pasaulis?

Klausimas. Tai, ką mes, žmonės, šiandien gauname, visa tai – nekontroliuojami procesai? Manyje yra noras gauti, kuris ateina iš išorės, aš net nežinau, iš kur man kyla mintys ir norai. T. y. aš neturiu jokios pasirinkimo laisvės?
Atsakymas. Natūralu.
Komentaras. O vėliau mes turime įgyti jėgą, kuri neleidžia gauti, kontroliuoja mano norus. Ji vadinasi „ekranas“.
Atsakymas. Gebėjimą kontroliuoti save suteikia ypatingas veiksmas, kai galiu atsiriboti nuo Kūrėjo, nutraukti tiesioginį ryšį su Juo, nutraukti Jo nurodymus, kuriuos aš instinktyviai vykdžiau. Aš manau, kad dabar to negaliu padaryti. Aš darau tokį veiksmą, kuris vadinasi „apribojimas“ (cimcum), juo tarsi atkertu save nuo Kūrėjo.
Ir tik tiek, kiek galiu susilieti su Jo veiksmais, juos vykdyti, vadovaudamasis noru būti panašus į Jį, – tik tiek aš galiu gauti. T. y., kaip Jis duoda, aš taip gaunu, ir nieko negaliu padaryti, aš vis tiek esu gaunantis, tačiau mano gavimas įgauna visai kitą formą, kai aš nusprendžiu, kad man to reikia tam, kad tapčiau panašus į Kūrėją.
Jei Kūrėjas duoda, skleidžia iš Savęs, tai aš duodu jam tuo, kad aš po apribojimo atveriu save tam tikru būdu ir gaunu iš Jo malonumą aiškiai suprasdamas, kad tai darau būtent norėdamas suteikti malonumą Jam. T. y. iš esmės – prieš savo valią.
Klausimas. Vadinasi, aš slepiu Kūrėjo šviesą, t. y. malonumą nuo savo noro gauti.
Šviesa pastovi, kaip saulė, ji visada veikia, duoda. Ir jei aš turiu ekraną, galimybę, kontroliuoti šviesos srautą, tai aš ją slepiu nuo savo noro gauti. Tai ir yra sąmoningas Kūrėjo atskleidimas?
Atsakymas. Taip, o vėliau, kai aš save atveriu, tai jau vadinama sąmoningu šviesos gavimu arba ypatingu ryšiu su Kūrėju.
#248163

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsitraukti į kūrimo programą

Kelias į galutinę būseną

Atskleisti Kūrėją ne dėl savęs

Klausimas. Tarkime, aš gaunu ir net nejaučiu iš ko, manęs tai nedomina. Kaip gyvūnas, kuriam kažką duodi ir kuriam nerūpi, kas tu.
Tačiau šviesa taip vysto malchut, kad staiga paskutinėje stadijoje ji pradeda suprasti, kas jai duoda, ir nori tapti tokia, kaip Kūrėjas?
Atsakymas. Taip. Priešingai savo pirminiam norui. Norėdama tai padaryti, ji turi atsisakyti prieš tai atliktų veiksmų. Todėl ji iš viso nustoja gauti ir tokiu būdu kažkiek prilygsta Aukštesniajai jėgai, kuri neturi noro gauti. Tada prasideda jos vystymasis, padiktuotas visai kitų impulsų. Malchut nusprendžia tapti savarankiška, kitaip – jos nėra.
Jei ji tiesiog gauna ar nustoja gauti, kaip vyksta keturiose tiesioginės šviesos stadijose, tai ji veikia visiškai laikydamasi tiesioginės šviesos nurodymų. Todėl tai ir vadinasi „keturios tiesioginės šviesos stadijos“.
Kada gi ji gali tapti savarankiška? Tik jei priešinasi šviesai. Kaip priešinasi? Ji sutinka su visais veiksmais tik tada, kai pati leidžia šviesai save paveikti. Tiek, kiek ji gali apsisaugoti nuo šviesos įtakos ir pasielgti taip, kad pirmiausia užkirstų kelią jos veikimui ir tik po to leistų jai veikti, tai parodo malchut savarankiškumą, jos supratimą apie Kūrėją, pritarimą Jo veiksmams.
Tai yra, aš riboju savo nesavarankiškumą, nustoju būti gyvūnu ir tampu žmogumi. „Žmogus“ hebrajų kalba „Adomas“, nuo žodžio „panašus“ į Kūrėją. Tiek, kiek aš galiu atsiriboti nuo nesąmoningo gyvūninio gavimo ir padaryti save sąmoningu gavėju, vadinuosi Žmogumi.
Tai jau absoliuti kontrolė, supratimas to, ką aš darau, Kūrėjo savybių pasireiškimas manyje.
#248137

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Koks yra sukūrimo tikslas?
Atsakymas. Sukūrimo tikslas yra svarbiausias – nuo jo priklauso visa, kame mes esame.
Užmanymas – sukurti kūrinius tam, kad būtų galima juos džiuginti, suteikti malonumą. Kad suteiktum malonumą, kūriniai turi jo panorėti. Todėl pirmiausia reikia, kad jie jaustų poreikį, suvoktų, kad jiems kažko trūksta. Todėl pagrindinė kūrinio savybė yra trūkumas ar noro gauti malonumą jausmas.
Šis noras turėtų palaipsniui vystytis kūrinijoje, nes būtent dėl laipsniško noro vystymosi kūrinys galės nustatyti, kas jam pageidautina ir kas ne, kokiais etapais, kokia forma ir t. t.
Tai reiškia, kad kūrinys negali būti sukurtas iš karto. Galite iš karto sukurti mašiną, kuri kažką darys. Bet jei norite, kad kūrinys taptų nepriklausomas, kad jis taptų panašus į Kūrėją, kad jis mėgautųsi, noras turi pereiti tam tikrus vystymosi etapus.
Klausimas. Taigi, net Kūrėjas negali sukurti kūrinio iš karto, be jokių vystymosi stadijų?
Atsakymas. Ne. Kitaip tai bus robotas, toks pat kaip negyvasis, augalinis, gyvūninis gamtos lygmenys, kurie automatiškai vykdo programą be jokios valios laisvės ir savarankiško dalyvavimo.
Sukurti žmogų – tai išvystyti norą iki savarankiškumo lygmens, suvokimo, kas jis, kas jį valdo, kodėl ir kaip. Viena vertus, reikia suteikti šiam norui savybes, priešingas Kūrėjui, kita vertus, duoti galimybę pasiekti Jo savybes. Tik tokiu pavidalu kūrinys gali būti užbaigtas.
Todėl viskas prasideda nuo Kūrėjo poveikio kūriniui.
#247857

Iš 2019 m. gruodžio 27 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Kūrinys – tai noras gyventi

Klausimas. Baal Sulamas mini sąvokas „mūsų pasaulis“ ir „šis pasaulis“. Kuo jie skiriasi vienas nuo kito?
Atsakymas. Mūsų pasaulis – tai, ką jaučiame savo savybėse.
O „šis pasaulis“ – taip kabalistai įvardiją žemiausiąją pakopą, kuri tuo pat metu vadinama „mūsų pasauliu“.
Viskas priklauso nuo stebėtojo. Jeigu stebime, kas vyksta aplinkui, tai vadiname šitai „mūsų pasauliu“. Jeigu kabala apie tai kalba kaip apie žemiausią visų pasaulių pakopą, tuomet vartojamas „šis pasaulis“.
#254750

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulis – pati tamsiausia vieta

Kuo pasauliai skiriasi vienas nuo kito

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Klausimas. Ką reiškia pažinti daiktų esmę per raides?
Atsakymas. Pirma, tam reikia analizuoti kiekvieną raidę, iš kokių elementų ji sudaryta.
Jeigu nesigilinant į detales, tai kiekviena raidė atstovauja tam tikram deriniui šviesos Chohma ir šviesos Chasadim, gavimo ir davimo, jų varijavimo ir abipusio sutapimo tarpusavyje.
Kitaip sakant, kiek aš galiu atiduoti dėl to, kad kažką gaučiau? Arba atvirkščiai, kaip aš galiu gauti, ir kiek man už tai reikia atiduoti? Tai skirtingi dalykai, nors atrodo vienodi. Priklauso nuo to, kas yra priekyje.
Antra, raidės negali bet kaip stovėti šalia viena kitos. Yra raidžių, kurios negali būti šalia, jos išsidėsto pagal tam tikrą seką.
Raidės vaizduoja šviesą. Pagal dvasinės sistemos sandarą yra penkios sfiros: keter, chochma, bina, zeir anpin ir malchut. Iki binos vidurio nėra raidžių, yra tiktai abstrakti aukštesnioji šviesa.
O pradedant nuo binos vidurio ir toliau aukštesnioji šviesa jau įeina į kelim (indus), į norus. Todėl binos apatinėje dalyje yra devynios raidės, zeir anpine – devynios, keturios – malchute. Iš viso 22 raidės.
Jų negali būti daugiau ar mažiau, nes toks kiekis sfirų nuo binos iki malchut, t. y. kiekviena sfira atitinka tam tikrą raidę. Be to, skirtinguose lygiuose sfiros gali būti žymimos skirtingomis raidėmis.
Dar yra penkios papildomos raidės (manzepah), kurios dedamos žodžio gale ir iki galo užbaigia visą vystymąsi iš viršaus į apačią.
Pagal gematriją (skaitinę raidės reikšmę) pirmos devynios raidės nuo alef iki tet – tai vienetai, nuo jud iki cadik – dešimtys, o paskutinės keturios raidės kuf, reiš, šin, tav – šimtai.
#244839

Iš 2019 m. sausio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ivritas – raktas į suvokimą

Ivritas – Aukštesniųjų pasaulių melodija

Raidės – dvasinio indo atspindys

Klausimas. Kuo skiriasi Asija pasaulio ir Brija pasaulio tikrovės? Ten kitaip teka laikas, kitas materijos tankumas, kitas matavimų skaičius?
Atsakymas. Ne! Pamirškite apskritai visus savo apibrėžimus, nieko tokio dvasiniame pasaulyje nėra: nei materijos tankumo, nei laiko, nei atstumo, nei judėjimo.
Jie skiriasi tik tuo, kad kiekviename pasaulyje arba kiekvienoje šių pasaulių pakopoje egzistuoja tam tikra davimo jėga. Tik tuo pasauliai ir jų pakopos skiriasi vienos nuo kitų.
#254123

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Prigimties paslaptis

Kam mūsų pasaulio lygmenyje atlikti dvasinius veiksmus?

Iliuzinis pasaulis

Iš vienintelio šaltinio, kuris yra Kūrėjas, nusileidžia dvi jėgos. Viena iš jų – tai jėga, kuri susijusi su Juo: davimo, meilės savybė, emanacija. Kita – dirbtinė jėga, sukurta Kūrėjo, kurios nebuvo iki sukūrimo pradžios, – gavimo, prarijimo savybė, tapusi po to egoistine savybe.
Abi jėgos gyvuoja visoje Aukštesniųjų pasaulių ir mūsų pasaulio prigimtyje kaip pliusas ir minusas. Jos sukurtos priešingomis viena kitai tam, kad mes, atstovaujantys gavimo savybei, neigiamai egoistinei jėgai, galėtume su savo savybėmis nustatyti priešingą mums teigiamą jėgą – Kūrėją, ir sukurti su ja tam tikras sąveikas, vienijimąsi, kaip atome.
Viena jėga neegzistuoja atskirai nuo kitos. Mes visada matuojame, matome, jaučiame ir randame jas tam tikroje pozicijoje viena kitos atžvilgiu.
Todėl neigiama jėga, kurioje mus sukūrė Kūrėjas, būtina būtent dėl to, kad mes rastume, nustatytume, pajaustume Jį kaip teigiamą, spinduliuojančią jėgą ir tokiu būdu galėtume užmegzti ryšį su Juo: aptikti, apibrėžti, pajausti, priartėti ar nutolti nuo Jo.
Kitaip tariant, matyti, kokios būsenos mes esame Kūrėjo atžvilgiu, nustatyti galimybę įsisavinti Jo savybes.
Kaip galime būdami neigiami, sukurti panašumą į Jį, lyg mes būtume ir neigiami, ir teigiami? Nepaprastas pats klausimas, o tuo labiau, jo sprendimas.
Tai ne paprastas atskleidimas vienybės minuso ir pliuso, Kūrėjo ir kūrinio, o atskleidimas, kokiu būdu kūrinys vystosi, pasiekia savo visiškai priešingą Kūrėjui būseną ir pradeda jausti šią būseną kaip absoliučiai kenksmingą, netinkamą, nepakenčiamą ir po to daro viską, kad pakiltų virš jos ir pradėtų iš savęs neigiamo kurti kai ką teigiamo.
Kaip tai įmanoma? Juk kūrinys niekaip negali pakeisti savo prigimties. Pasirodo, kad jis gali pakeisti tik savo prigimties pritaikymą. Tai yra, nors aš sukurtas visiškai neigiamas, bet galiu net savo neigiamas savybes, paskatas, veiksmus perorganizuoti taip, kad jų galutinis rezultatas būtų teigiamas. O kaip tai padaryti – tikrai, paslaptis.
Negalime to įsivaizduoti, todėl ir sakome, kad tai yra paslaptis, juk mes dar visiškai esame ne tame, o savo egoistinėse neigiamose savybėse.
#247101

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų k.