Pateikti įrašai priklausantys Paskutinė karta kategorijai.


Kartų skirtumus lemia vaikystėje įgytos vertybės

Auklėjimas, vaikai, Paskutinė karta

Nuomonė: Į darbo rinką išeina karta iki 25 metų. Įvairių kartų strategijos skirtumai priklauso nuo jų vertybių skirtumų, o jas iki 10–12 metų formuoja aplinka. Sparčiai besikeičiantis pasaulis uždėjo neišdildomą antspaudą žmonėms, dar nesulaukusiems 25 metų.
Tai visiškai kitokia karta, su kitokiu požiūriu į gyvenimą, ji dalijasi į dvi dideles dalis. Vieni bando siekti aukštumų per mokslą (dauguma moterų), kiti – per turtus (dauguma vyrų).
Komentaras: Šiandieninė kartų problema ta, kad greitai besikeičiančiame pasaulyje iki 15 metų auklėti vaikai tapo suaugusiaisiais, kurių pasaulis neatitinka juos supančio pasaulio. Didžiausia bėda – netinkama mokykla: ji yra konservatyvi ir prievarta laiko vaikus pasenusioje sistemoje, naudodamasi jų priklausomybe nuo suaugusiųjų. Sistema jau seniai atgyveno ir yra visų problemų šaltinis: jei turėtume „teisingus“ mokytojus, gyventume kitokiame pasaulyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimę lemiantis tarpusavio ryšys

Perkurti patiems save

Komentarų nėra

Šlovingų darbų išvakarėse

Krizė, globalizacija, Paskutinė karta

Pasaulinis kongresas WE! Naujajame Džersyje, 1-oji pamoka

Šiandien atsiskleidžianti tendencija kabalistams buvo žinoma jau prieš dešimtis, šimtus, tūkstančius metų. Jie kalbėjo apie mūsų epochą ir tiksliai nurodė jos laiką remdamiesi bendrais gamtos dėsniais.
Per visą istoriją vystėmės veikiami stumiančios mus į priekį jėgos. Nepaliaujamai egoistiškai kildami keitėmės vystydamiesi nuo proceso prie proceso, nuo formacijos prie formacijos: visuomenėje, šeimyniniame gyvenime, auklėjime, kultūroje ir t. t.
Vystėmės veikiami tik vienos neigiamos jėgos, ir todėl kabalistai galėjo apskaičiuoti, kiek laiko žmonijai prireiks „prieiti tašką“, t. y. pajausti būtinybę pakilti į naująjį lygmenį, kad toliau mus vystytų ne egoizmas, o kita jėga – visuotinės vienybės jėga.
Apskaičiavimas nurodė XX amžiaus pabaigą, 1995 metus. Nuo to laiko mums teks sau atskleisti taisymosi metodiką, skirtą žmogui, kuris sugeba susijungti su visais į vieną visumą abipusiai, globaliai ir integraliai.
Suprantama, šiandien esame tik šio proceso pradžioje. Jis dar tęsis. Tačiau mes (žmonės, kuriems iš aukščiau dovanojo „tašką širdyje“, trauką į viršų) privalome jau dabar kreiptis į visą pasaulį ir aiškinti tai, kas vyksta. Drauge realizuojame savo paskirtį, pateisiname tą gautą impulsą ir keliame žmoniją į naują būseną, į naują lygmenį.
Tai itin savita pakopa. Kūnas, kurio dalys yra suskaldytos ir net priešingos viena kitai, jaučia, kad serga. Bet jeigu dalys pradeda harmoningai jungtis ir sąveikauti, tada kūnas jaučia ne ligą, o aukštesnės tvarkos gyvenimą. Taip ir mes su savo gyvūniniu kūnu jaučiame save žmogaus lygmenyje. Kūnas – gyvūnas, bet žmoguje yra kažkas, kas pakelia jį į aukštesnįjį lygmenį.
Ir štai nūnai tarpusavyje darniai vienydamiesi pajaučiame aukštesnį nei dabartinis gyvenimą. Tai ir yra dvasinis gyvenimas.
Žinoma, turime ties tuo dirbti grupėje. Tai visų pirma skirta mums. Be to, mūsų pareiga – atvesti į tai visą pasaulį, sumažinti didžiules kančias, kurios gali kilti, kai judame tik raginami „lazdos“.  Juk jau šiandien matome, kad žmonijos bėdos tampa vis netikėtesnės ir pavojingesnės.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 1– osios pamokos kongrese „WE“, Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Finišo tiesioji

Pasaulio stipriųjų bejėgiškumas

Pakilk auščiau problemos, kad ją išspręstum

Komentarų nėra

Vergų kartos pabaiga

Auklėjimas, vaikai, Paskutinė karta

Šiandien susidūrėme su nauja karta, kuri sugeba kažką daryti, tik jeigu supranta, jaučia, nusprendžia ir sutinka su tuo, kas turi būti padaryta. Kitaip ji nieko nedarys. Tai matome iš besiritančių per pasaulį įvykių. Kyla nauja banga, kitaip tariant, bunda naujas bendros sielos lygmuo visoje žmonijoje.
Dabartinei kartai netinka auklėjimas moralizavimu, kai įprasta grasinant pirštu pamokslauti: „Imk iš mūsų pavyzdį ir taip pat elkis“. Jaunimui šito nepakanka, jie neis šiuo keliu. Priešingai, jie mėgdžios pačius bjauriausius pavyzdžius ir negalės susitvardyti, kad laikytųsi tavo gerųjų modelių.
Naujoji karta nieko nepriims tik todėl, kad taip turi būti. Tegul žmogus vaikystėje daug ką įsisavina automatiškai, vis tik, net jeigu auklėsime dabartinius vaikus botagu ir meduoliu, jiems tai neveiks. Juk egoizmas auga kiekvieną dieną, negalėsi prieš jį atsilaikyti. Todėl įprotis netaps jų antrąja prigimtimi.
Tiesiog bežiūrint vaikuose skleidžiasi nauja prigimtis, kuri reikalauja metodikos. Tu įkrauni vaikui paruoštus rezultatus, kuriuos jis įgyvendins tarsi paranki mašina, žvelgianti į tave ir viską kartojanti. Bet ne, vaikai persmelkia tave vertinančiu ir puikiai atsirenkančiu žvilgsniu, jie nuolatos tyrinėja ir analizuoja tave, ir tu jiems nesunkiai perkandamas.
Turime suprasti, kad ši karta pareikalaus metodikos – racionalios ir labai logiškos, kurią jie supras ir tik pagal šį supratimą ims naudoti.
Pasibaigė vergų, mašinų karta, kurią pašiepė dar Čarlis Čaplinas. Šiandien turime mąstyti apie tai, kaip paaiškinti jaunimui vystymosi procesą, tikrovę ir jų vietą joje, valdymo būdus ir galimybes, su kuriomis susiduria kiekvienas žmogus. Trumpiau kalbant, žmogui reikia parodyti tas ribas, kuriose jis iš tikrųjų yra laisvas kūrinys.
Klipas „Dar viena plyta sienoje“ (1979) iš filmo „Siena“, čia – klipo dainos vertimas į rusų kalbą.

Naujoji karta labai skiriasi nuo mūsų, todėl turime kurti ne dresavimo metodus, kad ji paklusniai risnotų šalia, o išminties perdavimo metodiką pagal amžių. Tada vaikai naudosis ir įgyvendins šią išmintį savo elgsena, o mums liks tik patikrinti, ar teisingai ją perteikėme. Pamatysime tai pagal vietinius rezultatus.
Anksčiau švietimas ir auklėjimas buvo grindžiami botagu ir meduoliu. Vaikus įsprausdavo į įvairius rėmus ir laikė su trumpu pavadėliu: „Taip reikia elgtis, taip privalai veikti“. Šiandien tai nesuveiks, todėl kad Kūrėjas reikalauja atskleisti blogio suvokimą, suprasti, kas vyksta gyvenime. Turime išmokti valdyti save pagal tikslo svarbą – čia ir slypi savarankiškas žmogaus darbas.
Siela neturi amžiaus. Nesvarbu, kur ji pabunda – suaugusiajame ar vaike. Turime suprasti: jaunesniuosius, taip pat ir vyresniuosius privalome aprūpinti išsitaisymo metodika, kad tik pagal ją augtų.

Iš 2011 m. vasario 19 d. vakarinio pokalbio apie auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities žmogaus auklėjimas

Visus mokslus reikia atnaujinti

Sujungti vienu tinklu

Komentarų nėra

Jūs gimėte nuostabiu metu!

Paskutinė karta

Žvelgdamas į jaunus žmones, kurie šiandien ateina mokytis, manau, kad jiems nereikės eiti tokiu ilgu ir sunkiu keliu kaip kad kabalistams praeityje. Šiandien pradedantiems dvasiškai taisytis, bus lengviau. Jie tam pasiruošę. Juk mes jau paruošėme jiems pasaulį! Tarsi naujagimis – ką gi jis moka? Tėvai rūpinasi jo žaislais, maistu, – viskuo, kas būtina. O ką turėjo vaikas, gimęs laukinėse džiunglėse? Jis augo tokiomis sunkiomis sąlygomis. Dabar jau 10-15 metų vaikai geriau už suaugusius moka naudotis mobiliu telefonu ir kompiuteriu – jie puikiai orientuojasi šiame pasaulyje. Net mes, tie, kurie sukūrė jiems visus tuos prietaisus, nemokame taip gerai jais naudotis. Nes jie gimė su tuo! Nors patys nieko nesukūrė. Kaip gi jie taip viską žino? Jeigu mes juos sukūrėme ir išmanyti turėtume geriau? Ne!
Dėl ryšio su visomis sielomis jaunoji karta viduje jau yra pasirengusi ir pasąmoningai visa tai supranta ir jaučia. Jiems viskas taip paprasta ir aišku, kad nėra ko juos mokyti!.. Todėl jaunajai kartai nereiks ilgo ruoštis, kad įeitų į dvasinį pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paskutiniosios kartos“ vaikai“

„Dykaduonių karta“

Komentarų nėra

Ateities visuomenė: kur dėsime perteklių?

Krizė, globalizacija, Paskutinė karta

Klausimas: Aiškindamas išsitaisymo principus, sakėte, kad gamintojui liks tik tai, kas būtina išgyvenimui, perteklius bus atiduodamas į bendrą kasą, priklausančią visiems žmonėms. Toje kasoje susikaups didžiulės lėšos. Ką su jomis daryti?
Atsakymas: Taip elgdamasis pasaulis įgyja pusiausvyrą su gamta, nes nevartoja daugiau negu būtina. Visa kita žmonės užpildys dvasingumu. Tai reiškia, kad žmogus turi laisvo laiko, gerą atlyginimą, mašiną kelionėms ir t. t. Bet gyvena taip, kad jo santykiai su kitais žmonėmis ir gamta – negyvąja, augaline ir gyvūnine, nepažeidžia ekologinio balanso. Juk žmonių atžvilgiu tu vartoji tik tai, kas būtina normaliam gyvenimui, o gamtos atžvilgiu taip elgiasi visa žmonija. Pusiausvyra iš esmės yra svarbiausias parametras, matas. Jei esi pusiausvyroje su gamta, nėra ekologinių anomalijų ir sveikatos problemų, kurios kankina mus iš vidaus, t. y. iš gyvūninio lygmens arba iš išorės. Tu neturi pertekliaus, juk jo nelieka, kai visi žmonės lygūs. Jei visi vartoja tik tai, kas būtina išgyvenimui, tai kam dirbti po 20 valandų per parą, taip teršti gamtą ir drauge nežinoti, ką daryti su tuo pertekliumi? Kam to reikia? Šiame pasaulyje visi gyvens kaip nieko nenorintys dėl savęs teisuoliai. Jei turiu tai, kas būtina, o galva užimta dvasiniais dalykais, tai aš esu dvasiniame pasaulyje ir tuo mėgaujuosi. Negi džiaugsiuos dėl to, kad turiu sukaupęs 20 kilogramų mėsos atsargų pietums? Perteklius reikalingas, kol visi nebus aprūpinti tuo, kas būtina. Jei visi turi būtinus išgyvenimui dalykus, nieko daugiau mums iš gamtos ir nereikia. Kuomet visa žmonija susijungia kaip vienas žmogus, iš gamtos ima tik tai, kas reikalinga išgyvenimui. Taip elgiasi kabalistas: jis vartoja tai, kas būtina fiziniam gyvenimui, o visa kita skiria dvasiniam darbui. Juk tik tai jį pripildo. Po 8-10 valandų dirbsime tik tol, kol pasaulyje bus nepasiturinčių žmonių. Jei jų nėra – nereikia. Kiek tada kiekvienas žmogus dirbs? – Tiek, kiek dirba visi, tiek, kiek būtina. Kaip nustatyti kas yra būtina? Žmogus tai nustatys jausdamas pusiausvyrą. Atstačius pusiausvyrą pasaulyje viskas susitvarkys, įskaitant ir žmonių skaičių planetoje. Mes paprasčiausiai nesuprantame, ką reiškia pusiausvyra, kai „arklys“ (kūrinys) juda kartu su „raiteliu“ (Kūrėju). Tada tarp jų nėra įtampos, nėra skirtumų, Kūrėjas įsivelka į visus lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogų.

Iš 2009-03-08 pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“  Skaityti visą>>

Komentarų nėra

Kas sudarys ateities visuomenę?

Krizė, globalizacija, Paskutinė karta

Klausimas: Kokia valstybė bus pasiruošusi pradėti būsimos visuomenės kūrimo eksperimentą – ar ta, kurioje dar gyvas prisiminimas apie socializmą, ar, atvirkščiai, kuri jau prisisotino kapitalizmo?
Atsakymas: Manau, kad tai priklauso ne nuo valstybės materialinės padėties, bet nuo to, kiek žmonės pajėgūs suvokti krizės priežastis ir būtinybę iš jos pakilti, įveikti ją susijungiant, suprantant, kad kito būdo išgyventi šiandien – nėra.
Ir šis būdas, – kaip sako Baal Sulamas, – gali suveikti bet kurioje atskiroje šalyje. Nebūtinai visame pasaulyje. Bet tai priklauso nuo žmonių suvokimo, nuo jų išsivystymo lygio.
Turi atsirasti suvokimas ir supratimas, kad nėra kitos išeities (sprendimo) iš dabartinės padėties, kad kitaip išgyventi neįmanoma. Tai nėra kišimasis į asmeninį žmogaus gyvenimą, tai ne prievarta prieš žmones, kaip buvo kuriantis tarybų valdžiai.
Visuomenė turi pati įsitikinti, kad ankstesnis supratimas, seni sprendimai, požiūris (reguliatoriai) jau nebeveikia. Tai gali būti Amerika, Rusija, po to Europa.
Nemanau, kad tai galėtų būti technologiškai ir socialiai neišsivysčiusios šalys, skurdžios, turinčios diktatoriškus, „liaudies“ režimus. Jos dar nepasiekę būtino visuomenės išsivystymo lygmens, sąmoningumo. Šį principą jos perims iš pirmaujančių šalių, iš dalies todėl, kad tai padaryti bus priverstos dėl ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo.
Manau, kad tarptautinis fondas ir vieninga pasaulio vyriausybė, kuri nori nenori bus sudaryta, savo pavyzdžiu ir morališkai spausdama sukels judėjimą bendradarbiavimo link.
Juk žmonija sudaryta piramidės principu: joje yra dalis, kuri jau pajėgi suvokti integralaus vystymosi didybę, ir yra dalys, kurios gali tik prisijungti suvokdamos faktą, kad kitos išeities nėra.
Bet galiausiai vadovaudamiesi gamtos dėsniais visi privalės pasiekti visišką harmoniją kartu su visa Gamta.

Komentarų nėra

Visas pasaulis – artimas

Dvasinis darbas, Paskutinė karta

Klausimas: Nejau negalima imti galvoti, kad „artimas“ – tai visa žmonija, ne tik Bnei Baruch grupė? Galbūt tada priklausomai nuo mūsų minčių pasaulis pasikeis?
Atsakymas: Taip ir yra, visas pasaulis – artimas. Tačiau dabar man „artimesnis“ tas, su kuo galiu suartėti kartu siekiant bendro tikslo – tai mano bičiuliai. O po to, palaipsniui ir visas pasaulis taps artimu, nes jame irgi skleisis šis noras.

Klausimas: O ką reiškia melstis už artimą, jeigu aš pats neišsitaisęs?
Atsakymas: Prašydami artimui, suartėjate su juo, ir priklausomai nuo to, kiek tai nuoširdu, aptinkate savo egoizmą, – ir jūsų malda galiausiai tampa prašymu keisti save. Todėl hebrajiškai žodis malda „lehitpalel“ – reiškia „teisti save“.

icon for podpress  Kaip mylėti visus? (rusų k.): Klausyti | Atsisiųsti
Komentarų nėra

Kabala – tai praktinis mokslas

Klausimai ir atsakymai, Paskutinė karta

Klausimas: Man atrodo, kad tikslai, kuriuos žmonijai kelia kabala (pastaroji jos kryptis), yra visiškai teisingi. Kartu priemonės šiems tikslams pasiekti (kabalos studijavimas) yra  visiškai nepakankamos.
Suaugęs žmogus negali ištrūkti iš savęs; viena vertus, jis yra užsikrėtęs visais visuomenę ardančiais mikrobais, atsiradusiais kartu su pirmaisiais žmonėmis, kita vertus, visuomenėje visada yra sumaniai išnaudojančių šiuos godumo, agresijos, išdidumo mikrobus savo tikslams – pakanka pasižiūrėti į reklamą ar politiką.
Beveik visos religijos ir dauguma filosofijų ragino siekti altruizmo, bet tai niekada nedavė jokio rezultato. Taigi, ar galima sukurti naują bendrą dvasinę esybę (kūną, susidedantį iš altruistinių ląstelių) suaugusių žmonių grupėje? – Ne! Bet jeigu grupė formuojama (auklėtojai, programa) nuo nulinio amžiaus kaip viena visuma, tai jaunos, kur kas lankstesnės sąmonės gali pačios susiorganizuoti į vieną intelektualinį, dvasinį organizmą, kuris siekdamas vientisumo išstumia iš savęs egoistinius mikrobus. Galbūt galiausiai ši grupė į kitą lygmenį išves visą žmoniją… Ar teisingi mano samprotavimai?
Atsakymas: NEŽINAU. Aš visada atsakau kaip mokslininkas. Pirma, tokia yra mano proto ir charakterio sandara. Todėl mano atsakymai dažnai išgirstami kaip nekorektiškai tiesmuki, tiesiai „į kaktą“, tarsi nukreipti prieš religijas, filosofijas, – nors aš tik išsakau tai, ką laikau tiesa, nepriklausomai nuo to, kas kaip į tai žiūri. Juk niekas neims kreipti dėmesio, kaip kam patinka krintantį kūną veikiantis traukos dėsnis, net jei tai kūdikio kūnas, iškritęs iš 10 aukšto…
Aš atsakau NEŽINAU – todėl, kad galiu būti įsitikinęs tik tuo, ką pats patyriau. O tai, ką aprašė kabalistai, jeigu dar pats nepatyriau, – nežinau, ar teisingai juos suprantu, ir todėl mes tegalime kurti modelius, tokius kaip „paskutinė karta“, o kaip jie mumyse ar mes juose keisimės – nežinome – „žmogų moko jo siela“. Kabala – tai itin praktinis mokslas. Kabalistų devizas: „Ko nesuvokiau – nežinau, ir nežinau, kaip tai pavadinti“. Mes patys kartu su savo vaikais kuriame tokią visuomenę, vadovaudamiesi tuo, kas parašyta ir kaip tai suprantame. Visa kita priklausomai nuo mūsų pastangų atsiskleis mums ir mus pakoreguos.

Komentarų nėra

„Ateities Visuomenės“ dėsniai

Klausimai ir atsakymai, Paskutinė karta

Klausimas (iš dienoraščio anglų kalba): „Ateities Visuomenė“, aprašyta Mokytojo Ašlago, – žodis žodin komunistinis manifestas:
1. Visuotinė religija – „Mylėk artimą kaip save“.
2. Pajamų paskirstymas: iš kiekvieno pagal gabumus, kiekvienam pagal poreikius.
3. Privati nuosavybė išliks, tačiau jos savininkas gauna ne daugiau nei jo poreikiai.
4. Nuosavybės valdytojai bus kontroliuojami visuomenės arba kontroliuos patys save.
5. Bedarbiai gaus tiek, kiek ir dirbantieji.
6. Pajamos bus panaudotos visuomenės reikmėms.
Kodėl kabala skelbia komunizmą, nors buvo įrodyta, kad jis neveikia.
Atsakymas:
1. „Mylėk artimą kaip save“ – tai bendras gamtos dėsnis, kadangi gamta – vienas organizmas.
2. „Iš kiekvieno pagal gabumus, kiekvienam pagal poreikius“ – bet kokios tarpusavyje susietos sistemos funkcionavimo dėsnis.
3. Savininkas laimi tai, kad realizuoja save visuomenės labui, įgydamas pagarbą ir išdidumą.
4. Visuomenės kontroliuojami – kol visais atžvilgiais nepakils viena pakopa aukščiau savo egoizmo.
5. Nedirbantieji dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių gauna kaip visi.
6. Visos pajamos, išskyrus būtinas kiekvieno pragyvenimui, yra bendros, skirtos visos sistemos gėrovei.
Skirtumas nuo sovietinės santvarkos yra tas, kad už vienijimąsi su visais kiekvienas gauna aukščiausią apdovanojimą – susiliejimą su Kūrėju, amžiną ir tobulą egzistavimą! Tai yra taisyklės „Mylėk artimą kaip save“ laikymosi priežastis su visomis iš to išplaukiančiomis išvadomis.
Tačiau žmonijos priartėjimas prie šių sąlygų vyksta palaipsniui, savo noru, o ne prievarta. Paslėptojo pasaulio atskleidimas suteikia jėgų ir troškimo būti jame!

Komentarų nėra

„Paskutiniosios kartos“ vaikai

Auklėjimas, vaikai, Paskutinė karta

Klausimas: Jei pagal metų skaičiavimą liko dar 232 metai, kodėl mes savo vaikus vadiname „paskutiniosios kartos“ vaikais?
Atsakymas: Todėl, kad nuo mūsų kartos ir toliau prasideda ši „paskutinioji karta“ – karta, kuriai skirta ištaisyti egoizmą ir pakilti iki Kūrėjo.

Paskaitos straipsnio „Paskutinioji karta“ tema (rusų k.)

Klausimas: Ar vaikai (jaunimas) dvasiniame kelyje praeina tas pačias pakopas, kaip ir suaugusieji? Jei vaiko žodžiuose atsispindi nerimas dėl blogio, kaip tinkamai į tai reaguoti?
Atsakymas: Siela neturi amžiaus, ir todėl kabalos galima mokyti kiekvieną, bet kokio amžiaus. Visų būsenų perėjimas yra būtinas, jį lemia rešimot (informacinių duomenų apie kiekvieną būseną grandinė). Todėl, kad tas pačias būsenas, kurias siela perėjo leisdamasi iš viršaus į apačią, ji turi pereiti atvirkštine tvarka, kildama iš apačios į viršų. Tačiau kiekvienos būsenos perėjimo greitis priklauso nuo aplinkos (grupės) ir praktiškai gali būti žaibiškas. Įveikti visas kelyje kylančias problemas geriausiai padės bendravimas su bendraminčiais ir mūsų medžiagos peržiūra.

Komentarų nėra