Pateikti įrašai priklausantys Paskutinė karta kategorijai.


Embriono virsmas žmogumi

Dvasinis darbas, Moters dvasingumas, Paskutinė karta, Žmonija, visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKodėl gamta gimdymą lydi tokiomis baisiomis kančiomis? Esmė ta, kad paskui šis skausmas virsta jėga. Skausmas, kurį moteris patiria gimdymo metu, stiprina ją ir suteikia didžiulės jėgos tolesniame gyvenime, leidžia jai rūpintis kūdikiu ir ištverti gyvenimo išbandymus.
Gimdymo metu patiriamos kančios stiprina moters kūną. Todėl gimdžiusi moteris yra stipresnė už negimdžiusią; ji stipresnė, kantresnė nei vyras.
Gimdymo kančios labai naudingos sveikatai, jos suteikia moteriai kantrybės ir tvirtumo gyvenime. Ir todėl kančios, kurias dabar žmonija patiria dėl koronaviruso, suteiks jėgų vystytis ateityje.
Juk teks pereiti iš vieno pasaulio į kitą tarsi kūdikiui, kuris gimsta iš motinos įsčių, iš embriono virsdamas žmogumi. Gimęs jis elgiasi visiškai kitaip, susipažįsta su nauja tikrove ir pasauliu už motinos įsčių. Naujagimio kūnas ima veikti savarankiškai: kūdikis verkia, šypsosi, mokosi klausytis, matyti, o paskui kalbėti.
Kūdikis taip pat išgyvena gimdymo kančias, nors ir ne tokias stiprias, kaip motina. Juk jis praranda visus pojūčius, patiriamus būnant motinos viduje. Motina išstumia jį, bet ir jis pats stengiasi išsiveržti į išorę. Žinoma, jis nesupranta, ką darąs, o veikia instinktyviai pagal gamtos šauksmą.
Gamta verčia kūdikį apsiversti žemyn galva ir suteikia jam jėgų išeiti iš gimdos per siaurus gimdymo takus. Kūdikis gimdymo metu irgi atlieka didžiulį darbą.
Ir šiandien kiekvienas iš mūsų yra toks embrionas, o motinos įsčios – tai mūsų aplinka. Turime gimti pasitelkę aplinką ir pradėti gyventi naujoje terpėje, jausdami aplinką kaip savo sielos parcufą.
Tenka atsisakyti įprasto gyvenimo sename pasaulyje, kuriame jautėmės šiltai, užtikrintai, saugiai. Dabar paliekame šią vietą ir išeiname į naują, nežinomą pasaulį. Kaip mums praeiti šią būseną, įveikti šį barjerą?
Kol kas dar nematyti, kad gimda imtų vertis. Viskas kol kas uždaryta, nors sąrėmiai jau prasidėjo. Bet šie sąrėmiai, spaudimas žmonijai gimdos viduje kol kas nėra kryptingas. Embrionas dar neapsivertęs žemyn galva ir prireiks laiko, kad jis gimtų.
Apsivertimas žemyn galva – tai vertybių, visko, kas anksčiau buvo svarbu, pasikeitimas. Galva viršuje reiškia, kad man svarbiausia – egoizmas ir asmeninis egoistinis egzistavimas. Tačiau dabar noriu atsisakyti šio požiūrio, anuliuotis, pamiršti save ir elgtis kitaip, o tai reiškia, kad apsiverčiu žemyn galva.
Visa, kas man anksčiau buvo svarbu, jau nebesvarbu, svarbu visai kas kita, tai, kas anksčiau buvo nesvarbu: davimas, vienybė, meilė artimui. Ankstesnės žmonių visuomenės vertybės (maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios) praranda vertę naujame pasaulyje, kuriame visi drauge ruošiamės gimti. Jis veikia pagal visai kitokius principus.
Mums svarbiausia – susivienyti ir per tarpusavio ryšį atskleisti naują tikrovę, aukštesniąją jėgą, susijungti su ja ir nuolat stiprinti šį kontaktą.

#268379

Iš 2020 m. liepos 9 d. laidos „Moterys naujame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Naujos gyvenimo programos gimimas

Krizė – naujos visuomenės gimimas

Komentarų nėra

Ne pavieniui, o su visu pasauliu

Pamokos, Paskutinė karta

каббалист Михаэль ЛайтманReikia visuomet prisiminti, kad priklausome vienai sielai, vienam norui (nors jis ir sudužo dėl Adomo prasižengimo), ir esame valdomi vienos jėgos, vadinamos „Kūrėju“. Nėra nieko, tik tai: vien Kūrėjas ir kūrinys – dvi viena priešais kitą esančios jėgos.
Kūrinys skilo į daugybę dalių ir dabar yra žmogus, jo šeima, tauta, šalis, materialus ir dvasinis gyvenimas, tačiau reikia pasistengti tai sujungti draugėn. Juk Kūrėjo atžvilgiu viskas viena, Kūrėjas veda visą kūriniją iš atsiskyrimo į vienybę. Analizuodami ir sintezuodami daugybę priešingų norų ir minčių, siekdami išsiaiškinti ir sujungti juos kartu galime atskleisti Kūrėją, suprasti Jo mintis ir norus.
Todėl žmogaus vystymasis, kuris iki šiol buvo asmeninis, individualus, mūsų laikais virsta integraliu procesu. Žmonija jaučia savo visišką tarpusavio ryšį ir negebėjimą vieniems nuo kitų atsiskirti. Pasaulis juda galutinio išsitaisymo link, ir šios būsenos neįmanoma pasiekti nedidele grupe ar šalimi, o tik su visu pasauliu išvien. Prie to mus veda Kūrėjas ir tokią mūsų ateitį nori matyti.
Bnei Baruch grupė egzistuoja tik tam, kad padėtų Kūrėjui realizuoti šį taisymą visame pasaulyje ir atskleistų Jį visiems, perduodama žmonėms metodiką ir taisymosi galią.

#274173

Iš 2020 m. lapkričio 18 d. rytinės pamokos „Pasaulio vienybė paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „gimsta” žmonija

Kabalos mokslas – metodika, keičianti likimą

Padėti žmonijai pakilti

Komentarų nėra

Kas išvaduoja nuo koronaviruso?

Ateities visuomenė, Pasaulio problemos, Paskutinė karta

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Izraelio vyriausybės vadovas paskelbė, kad meilė – tai susvetimėjimas, atsiskyrimas, t. y. laikydamiesi visų Sveikatos apsaugos ministerijos taisyklių tarsi parodote solidarumą ir rūpestį kitais.
Anot kabalos, tai panašu į meilę artimui, kuri pasireiškia ne žmonių suartėjimu, bet pirmiausia atitolimu, tada apribojimu ir ekrano įgijimu. Kitaip tariant,  pirma – apriboti žmonių tarpusavio ryšius. Antra – įgyti ekraną, antiegoistinės savybės ugdymas savyje. Trečia – tinkamas žmonių suartėjimas.
Atsakymas: Iš principo, egoistinė meilė slypi – kai naudojamės kitais, norėdami suteikti sau malonumą, taip dažniausiai nutinka tarp tėvų ir vaikų. Juk vaikus gimdome sau, neklausdami būsimų vaikų, ar jie nori gimti. Tas pats ir čia. Todėl niekas negalvoja apie meilę kitam, galvoja tik apie meilę sau. Taip esame užprogramuoti ir elgiamės automatiškai.
Bet jeigu galvotume apie kitus, elgtumės kitaip. O pasaulį apėmęs koronavirusas, mums padeda: „Pirmiausia atsitraukite vienas nuo kito. Kai nepriklausysite vieni nuo kitų, pagalvokite, kodėl jums reikia priartėti. Jei suartėsite ne dėl savęs, o dėl kitų, tuomet nė vienas virusas jums nepakenks, nebus jokių problemų! Padarykite taip, kad jums būtų gerai, nes darote gera kitiems, tuomet visi virusai išnyks“.
Galbūt kalbu apie pernelyg aukštus santykius, bet iš principo tai yra tikrasis išsivadavimas iš koronaviruso.
Gamta turi atvesti mus prie to, kad neišnaudotume kitų, o veiktume kaip integralioje sistemoje, kur kiekvienas organas veikia dėl visos sistemos.
#262961

Iš 2020 m. kovo 19 d. TV laidos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Virusas su karūna

Žmogus tampa kitoks

Koks bus pasaulis po koronairuso

Komentarų nėra

Kūrėjas kol kas laukia…

Dvasinis darbas, Paskutinė karta

каббалист Михаэль ЛайтманPagal daugelį požymių mūsų karta jau pasirengusi pradėti išsitaisymo procesą. Teorinis pagrindas paruoštas: atskleista kabala, išsitaisymo metodika, kurią belieka pritaikyti praktiškai. Taip pat buvo suteikta galimybė išeiti iš tremties, ir dabar yra vieta, kur galima įgyvendinti šią metodiką.
Izraelio tauta gavo valstybinę ir ekonominę nepriklausomybę. Teliko pasiekti tikrąją nepriklausomybę išsivaduojant iš mūsų egoistinio noro ir parodyti visam pasauliui pavyzdį, kaip tai daroma.
Gamta vis tiek mus atves prie egoizmo kaip blogio įsisąmoninimą: arba Šviesos, arba natūralaus vystymosi, t. y. kančių, keliu. Galime gauti tiek problemų, kad gyvenimas bus blogesnis už mirtį. Ir tada sutiksime daryti tai, ko reikalauja gamta, Kūrėjas: netgi tapsime duodančiais.
Žmogus gali bet ką, jei užgriuvo daug kančių ir problemų. Juk esame sukurti iš noro mėgautis, iš jaučiančios materijos. Ir vos ėmę kentėti, iš karto klausiame: „Kodėl tai ir kaip iš to išeiti?“ Todėl per kančias labai paprasta mus įpareigoti taisytis.
Tačiau yra ir kitas būdas – greitesnis ir labiau tinkantis žmogui, jis vadinamas Šviesos keliu, „laiko greitinimu“ (achišena). Mokomės, kaip pakilti virš noro mėgautis į davimo norą be fizinių ar socialinių smūgių egoizmui, be karų ir didelių kančių.
Tuomet labai greitai pereiname visas būsenas, nes kabalos mokslas leidžia gerokai sutrumpinti šį kelią įsisąmoninant blogį.
Jei mokomės mažoje grupėje, pritraukdami grąžinančią į Šaltinį Šviesą, ir norime kaip laboratorijoje patikrinti, kas esą ir kaip galime susijungti, tuomet išsiaiškiname, kad negalime to padaryti. Mums belieka šaukti Kūrėjui, kad išgelbėtų mus, o tai atveda prie pirmojo atsiskleidimo, pirmojo kontakto su aukštesniąja jėga.
Toks šauksmas pasiekiamas arba per karus, nelaimes, dideles nesėkmes arba įsisąmoninant blogį, kai trokštame ištrūkti iš egoizmo, bet negalime. Tiek vienu, tiek kitu atveju šaukiame Kūrėjui, kad norime pakilti virš savo noro mėgautis – ir Jis tai atlieka. Savaime suprantama, verčiau pasiekti to kabalos, o ne kančių keliu. Kol kas Kūrėjas laukia, suteikdamas mums laiko išsitaisyti…

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesos kelias ir kančių kelias

Panorėsime dabar – bus dabar!

Kančių mažinimo formulė, I dalis

Komentarų nėra

Vakar viena nelaimė, šiandien kita, o kas rytoj?

Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos, Paskutinė karta

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Potvyniai Azijoje, gaisrų banga miškuose Amerikoje, pakrantėse vienas po kito praūžiantys uraganai. Kas vyksta?
Atsakymas. Pasaulis išėjo iš pusiausvyros negyvajame lygmenyje, nes žmonės daro nusikaltimus, klaidas, negatyvius veiksmus dvasiniame lygmenyje. Žmonija jau išsivystė iki dvasinės pakopos ir privalo išsitaisyti, ne šiaip mūsų karta vadinama „paskutiniąja“.
Tai tarsi vaikas, kuris užaugo ir turi eiti į mokyklą, o jis šaukia, kad nenori mokytis! Bet jam sakoma: „Brangusis, tu užaugai, privalai eiti į mokyklą, nori to ar nenori“.
„Paskutinioji karta“ reiškia, kad pasiekėme naują būseną, nors to dar neįsisąmoniname. Kabalistai perspėja: „Saugokitės, šiandien jūs jau pirmoje klasėje. Norite to ar ne, bet jums rašomi pažymiai ir pagal šiuos pažymius gamta vertins jus. Žinok, kad jei grįžti namo gavęs dvejetą, būsi nubaustas“.
Bet žmonija nekreipia dėmesio į šiuos perspėjimus, tęsia nerūpestingas linksmybes it vaikai kieme. Tad vienas po kito vyksta gamtos kataklizmai.
Kol kas darome nedidelius nusižengimus žmonių visuomenėje, nes iš mūsų nereikalaujama daug ko – tik šiek tiek įsisąmoninti, kur esame ir dėl ko gyvename.
Bet jei vietoj to užsiimame niekiniais reikalais, tai mūsų smulkios klaidos išsiaiškinimo lygyje, išauga besileisdamos per visus lygius: žmogaus, gyvūninį, augalinį ir pasiekusios negyvąjį lygmenį virsta gamtiniais kataklizmais.
Taip veikia vientisa integrali sistema ir jos dėsnių nesilaikymas gali sukelti katastrofiškas pasekmes. Baisiausia – tai net ne uraganas ar gaisras kokioje nors vienoje vietoje, o tai, kad staiga galime likti apskritai be maisto. Tiesiog nebus derliaus – ir ką tada daryti? Mes labai priklausome nuo negyvosios gamtos.
Būtina skubiai pradėti taisytis, juk šiandien nėra nieko, kam gerai gyventųsi šiame pasaulyje. Stovime ant didelių krizių slenksčio: finansų sistemoje, ekologijoje, prieš teroro bangą, jau nekalbant apie branduolinę grėsmę. Žmonija ruošia sau tokius gąsdinančius siurprizus, kad verta paskubėti. Uraganai, gaisrai, vulkanų išsiveržimai nesibaigs, juk gamta neteko pusiausvyros.

Iš 2017 m. rugsėjo 6 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Uraganai perspėja planetos gyventojus

Kada mus nustos purtyti?

Akivaizdus ekologijos žlugimas

Komentarų nėra

Kartų skirtumus lemia vaikystėje įgytos vertybės

Auklėjimas, vaikai, Paskutinė karta

Nuomonė: Į darbo rinką išeina karta iki 25 metų. Įvairių kartų strategijos skirtumai priklauso nuo jų vertybių skirtumų, o jas iki 10–12 metų formuoja aplinka. Sparčiai besikeičiantis pasaulis uždėjo neišdildomą antspaudą žmonėms, dar nesulaukusiems 25 metų.
Tai visiškai kitokia karta, su kitokiu požiūriu į gyvenimą, ji dalijasi į dvi dideles dalis. Vieni bando siekti aukštumų per mokslą (dauguma moterų), kiti – per turtus (dauguma vyrų).
Komentaras: Šiandieninė kartų problema ta, kad greitai besikeičiančiame pasaulyje iki 15 metų auklėti vaikai tapo suaugusiaisiais, kurių pasaulis neatitinka juos supančio pasaulio. Didžiausia bėda – netinkama mokykla: ji yra konservatyvi ir prievarta laiko vaikus pasenusioje sistemoje, naudodamasi jų priklausomybe nuo suaugusiųjų. Sistema jau seniai atgyveno ir yra visų problemų šaltinis: jei turėtume „teisingus“ mokytojus, gyventume kitokiame pasaulyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimę lemiantis tarpusavio ryšys

Perkurti patiems save

Komentarų nėra

Šlovingų darbų išvakarėse

Krizė, globalizacija, Paskutinė karta

Pasaulinis kongresas WE! Naujajame Džersyje, 1-oji pamoka

Šiandien atsiskleidžianti tendencija kabalistams buvo žinoma jau prieš dešimtis, šimtus, tūkstančius metų. Jie kalbėjo apie mūsų epochą ir tiksliai nurodė jos laiką remdamiesi bendrais gamtos dėsniais.
Per visą istoriją vystėmės veikiami stumiančios mus į priekį jėgos. Nepaliaujamai egoistiškai kildami keitėmės vystydamiesi nuo proceso prie proceso, nuo formacijos prie formacijos: visuomenėje, šeimyniniame gyvenime, auklėjime, kultūroje ir t. t.
Vystėmės veikiami tik vienos neigiamos jėgos, ir todėl kabalistai galėjo apskaičiuoti, kiek laiko žmonijai prireiks „prieiti tašką“, t. y. pajausti būtinybę pakilti į naująjį lygmenį, kad toliau mus vystytų ne egoizmas, o kita jėga – visuotinės vienybės jėga.
Apskaičiavimas nurodė XX amžiaus pabaigą, 1995 metus. Nuo to laiko mums teks sau atskleisti taisymosi metodiką, skirtą žmogui, kuris sugeba susijungti su visais į vieną visumą abipusiai, globaliai ir integraliai.
Suprantama, šiandien esame tik šio proceso pradžioje. Jis dar tęsis. Tačiau mes (žmonės, kuriems iš aukščiau dovanojo „tašką širdyje“, trauką į viršų) privalome jau dabar kreiptis į visą pasaulį ir aiškinti tai, kas vyksta. Drauge realizuojame savo paskirtį, pateisiname tą gautą impulsą ir keliame žmoniją į naują būseną, į naują lygmenį.
Tai itin savita pakopa. Kūnas, kurio dalys yra suskaldytos ir net priešingos viena kitai, jaučia, kad serga. Bet jeigu dalys pradeda harmoningai jungtis ir sąveikauti, tada kūnas jaučia ne ligą, o aukštesnės tvarkos gyvenimą. Taip ir mes su savo gyvūniniu kūnu jaučiame save žmogaus lygmenyje. Kūnas – gyvūnas, bet žmoguje yra kažkas, kas pakelia jį į aukštesnįjį lygmenį.
Ir štai nūnai tarpusavyje darniai vienydamiesi pajaučiame aukštesnį nei dabartinis gyvenimą. Tai ir yra dvasinis gyvenimas.
Žinoma, turime ties tuo dirbti grupėje. Tai visų pirma skirta mums. Be to, mūsų pareiga – atvesti į tai visą pasaulį, sumažinti didžiules kančias, kurios gali kilti, kai judame tik raginami „lazdos“.  Juk jau šiandien matome, kad žmonijos bėdos tampa vis netikėtesnės ir pavojingesnės.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 1– osios pamokos kongrese „WE“, Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Finišo tiesioji

Pasaulio stipriųjų bejėgiškumas

Pakilk auščiau problemos, kad ją išspręstum

Komentarų nėra

Vergų kartos pabaiga

Auklėjimas, vaikai, Paskutinė karta

Šiandien susidūrėme su nauja karta, kuri sugeba kažką daryti, tik jeigu supranta, jaučia, nusprendžia ir sutinka su tuo, kas turi būti padaryta. Kitaip ji nieko nedarys. Tai matome iš besiritančių per pasaulį įvykių. Kyla nauja banga, kitaip tariant, bunda naujas bendros sielos lygmuo visoje žmonijoje.
Dabartinei kartai netinka auklėjimas moralizavimu, kai įprasta grasinant pirštu pamokslauti: „Imk iš mūsų pavyzdį ir taip pat elkis“. Jaunimui šito nepakanka, jie neis šiuo keliu. Priešingai, jie mėgdžios pačius bjauriausius pavyzdžius ir negalės susitvardyti, kad laikytųsi tavo gerųjų modelių.
Naujoji karta nieko nepriims tik todėl, kad taip turi būti. Tegul žmogus vaikystėje daug ką įsisavina automatiškai, vis tik, net jeigu auklėsime dabartinius vaikus botagu ir meduoliu, jiems tai neveiks. Juk egoizmas auga kiekvieną dieną, negalėsi prieš jį atsilaikyti. Todėl įprotis netaps jų antrąja prigimtimi.
Tiesiog bežiūrint vaikuose skleidžiasi nauja prigimtis, kuri reikalauja metodikos. Tu įkrauni vaikui paruoštus rezultatus, kuriuos jis įgyvendins tarsi paranki mašina, žvelgianti į tave ir viską kartojanti. Bet ne, vaikai persmelkia tave vertinančiu ir puikiai atsirenkančiu žvilgsniu, jie nuolatos tyrinėja ir analizuoja tave, ir tu jiems nesunkiai perkandamas.
Turime suprasti, kad ši karta pareikalaus metodikos – racionalios ir labai logiškos, kurią jie supras ir tik pagal šį supratimą ims naudoti.
Pasibaigė vergų, mašinų karta, kurią pašiepė dar Čarlis Čaplinas. Šiandien turime mąstyti apie tai, kaip paaiškinti jaunimui vystymosi procesą, tikrovę ir jų vietą joje, valdymo būdus ir galimybes, su kuriomis susiduria kiekvienas žmogus. Trumpiau kalbant, žmogui reikia parodyti tas ribas, kuriose jis iš tikrųjų yra laisvas kūrinys.
Klipas „Dar viena plyta sienoje“ (1979) iš filmo „Siena“, čia – klipo dainos vertimas į rusų kalbą.

Naujoji karta labai skiriasi nuo mūsų, todėl turime kurti ne dresavimo metodus, kad ji paklusniai risnotų šalia, o išminties perdavimo metodiką pagal amžių. Tada vaikai naudosis ir įgyvendins šią išmintį savo elgsena, o mums liks tik patikrinti, ar teisingai ją perteikėme. Pamatysime tai pagal vietinius rezultatus.
Anksčiau švietimas ir auklėjimas buvo grindžiami botagu ir meduoliu. Vaikus įsprausdavo į įvairius rėmus ir laikė su trumpu pavadėliu: „Taip reikia elgtis, taip privalai veikti“. Šiandien tai nesuveiks, todėl kad Kūrėjas reikalauja atskleisti blogio suvokimą, suprasti, kas vyksta gyvenime. Turime išmokti valdyti save pagal tikslo svarbą – čia ir slypi savarankiškas žmogaus darbas.
Siela neturi amžiaus. Nesvarbu, kur ji pabunda – suaugusiajame ar vaike. Turime suprasti: jaunesniuosius, taip pat ir vyresniuosius privalome aprūpinti išsitaisymo metodika, kad tik pagal ją augtų.

Iš 2011 m. vasario 19 d. vakarinio pokalbio apie auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities žmogaus auklėjimas

Visus mokslus reikia atnaujinti

Sujungti vienu tinklu

Komentarų nėra

Jūs gimėte nuostabiu metu!

Paskutinė karta

Žvelgdamas į jaunus žmones, kurie šiandien ateina mokytis, manau, kad jiems nereikės eiti tokiu ilgu ir sunkiu keliu kaip kad kabalistams praeityje. Šiandien pradedantiems dvasiškai taisytis, bus lengviau. Jie tam pasiruošę. Juk mes jau paruošėme jiems pasaulį! Tarsi naujagimis – ką gi jis moka? Tėvai rūpinasi jo žaislais, maistu, – viskuo, kas būtina. O ką turėjo vaikas, gimęs laukinėse džiunglėse? Jis augo tokiomis sunkiomis sąlygomis. Dabar jau 10-15 metų vaikai geriau už suaugusius moka naudotis mobiliu telefonu ir kompiuteriu – jie puikiai orientuojasi šiame pasaulyje. Net mes, tie, kurie sukūrė jiems visus tuos prietaisus, nemokame taip gerai jais naudotis. Nes jie gimė su tuo! Nors patys nieko nesukūrė. Kaip gi jie taip viską žino? Jeigu mes juos sukūrėme ir išmanyti turėtume geriau? Ne!
Dėl ryšio su visomis sielomis jaunoji karta viduje jau yra pasirengusi ir pasąmoningai visa tai supranta ir jaučia. Jiems viskas taip paprasta ir aišku, kad nėra ko juos mokyti!.. Todėl jaunajai kartai nereiks ilgo ruoštis, kad įeitų į dvasinį pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paskutiniosios kartos“ vaikai“

„Dykaduonių karta“

Komentarų nėra

Ateities visuomenė: kur dėsime perteklių?

Krizė, globalizacija, Paskutinė karta

Klausimas: Aiškindamas išsitaisymo principus, sakėte, kad gamintojui liks tik tai, kas būtina išgyvenimui, perteklius bus atiduodamas į bendrą kasą, priklausančią visiems žmonėms. Toje kasoje susikaups didžiulės lėšos. Ką su jomis daryti?
Atsakymas: Taip elgdamasis pasaulis įgyja pusiausvyrą su gamta, nes nevartoja daugiau negu būtina. Visa kita žmonės užpildys dvasingumu. Tai reiškia, kad žmogus turi laisvo laiko, gerą atlyginimą, mašiną kelionėms ir t. t. Bet gyvena taip, kad jo santykiai su kitais žmonėmis ir gamta – negyvąja, augaline ir gyvūnine, nepažeidžia ekologinio balanso. Juk žmonių atžvilgiu tu vartoji tik tai, kas būtina normaliam gyvenimui, o gamtos atžvilgiu taip elgiasi visa žmonija. Pusiausvyra iš esmės yra svarbiausias parametras, matas. Jei esi pusiausvyroje su gamta, nėra ekologinių anomalijų ir sveikatos problemų, kurios kankina mus iš vidaus, t. y. iš gyvūninio lygmens arba iš išorės. Tu neturi pertekliaus, juk jo nelieka, kai visi žmonės lygūs. Jei visi vartoja tik tai, kas būtina išgyvenimui, tai kam dirbti po 20 valandų per parą, taip teršti gamtą ir drauge nežinoti, ką daryti su tuo pertekliumi? Kam to reikia? Šiame pasaulyje visi gyvens kaip nieko nenorintys dėl savęs teisuoliai. Jei turiu tai, kas būtina, o galva užimta dvasiniais dalykais, tai aš esu dvasiniame pasaulyje ir tuo mėgaujuosi. Negi džiaugsiuos dėl to, kad turiu sukaupęs 20 kilogramų mėsos atsargų pietums? Perteklius reikalingas, kol visi nebus aprūpinti tuo, kas būtina. Jei visi turi būtinus išgyvenimui dalykus, nieko daugiau mums iš gamtos ir nereikia. Kuomet visa žmonija susijungia kaip vienas žmogus, iš gamtos ima tik tai, kas reikalinga išgyvenimui. Taip elgiasi kabalistas: jis vartoja tai, kas būtina fiziniam gyvenimui, o visa kita skiria dvasiniam darbui. Juk tik tai jį pripildo. Po 8-10 valandų dirbsime tik tol, kol pasaulyje bus nepasiturinčių žmonių. Jei jų nėra – nereikia. Kiek tada kiekvienas žmogus dirbs? – Tiek, kiek dirba visi, tiek, kiek būtina. Kaip nustatyti kas yra būtina? Žmogus tai nustatys jausdamas pusiausvyrą. Atstačius pusiausvyrą pasaulyje viskas susitvarkys, įskaitant ir žmonių skaičių planetoje. Mes paprasčiausiai nesuprantame, ką reiškia pusiausvyra, kai „arklys“ (kūrinys) juda kartu su „raiteliu“ (Kūrėju). Tada tarp jų nėra įtampos, nėra skirtumų, Kūrėjas įsivelka į visus lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogų.

Iš 2009-03-08 pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“  Skaityti visą>>

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai