Klausimas: Kaip žmogus gali išsiaiškinti, dėl kokio tikslo mokosi?
Atsakymas: Jeigu žmogus nesusijęs su mokytoju, nieko nepadarysi – jis klaidžios aplink, šalia ir nieko nepasieks. Taip vyksta iš kartos į kartą. Visada buvo reikalaujama įdėmiai klausyti, ką sako mokytojas − daug metų.
Tačiau šiandien laikas trumpėja, matome, kaip aplinkui vis didėjančiu greičiu vyksta pasikeitimai –tas pats ir su kabala. Žmogus, kuris dabar apie ją nieko nežino, jau po mėnesio ar dviejų gali būti susijęs su išsitaisymo metodika visa širdimi ir siela. O dar po poros mėnesių jį pradės mėtyti – iš blogos būsenos į gerą ir atvirkščiai.
Tačiau kad ir kaip ten būtų, išsitaisymo metodika privalo atsiskleisti, ir kiekvienas atskleidęs ją sau nori ją atskleisti visam pasauliui. Ir priklausomai nuo to, ar daug žmonių ja užsiims, – bus lengviau ją suprasti ir pajausti.
Žmonės tiesiog iš vidaus staiga pajaus, kad viskas yra būtent taip, kaip sako kabala! Kas kadaise iš žmogaus reikalavo didžiulių pastangų ir ilgų, įtemptų apmąstymų, kad susidėliotų koks nors paveikslas, – dabar vyksta paprastai ir savaime.
Taip paprastai, kaip jaunoji karta perpranta šiuolaikinę techniką. Pavyzdžiui, aš, techninės profesijos atstovas, vis tik sunkiai perprantu naujus kompiuterius ir mobiliuosius telefonus. Darau tai iš būtinybės, tačiau manęs prie jų netraukia, juk aš priklausau ankstesnei kartai. Turiu įtemptai galvoti ir mokytis ar studijuoti instrukciją, kad galėčiau jais naudotis.
O mažas vaikas stveria mobilųjį telefoną, spaudžia mygtukus ir skambina – jis jau gimė pasiruošęs naudotis šiais žaisliukais. Juk tai nauji sielų persikūnijimai, naujo noro atskleidimas. Į šį norą įtraukti įrašai apie visus praėjusius gyvenimus (rešimot) ir jie savaime supranta, kaip kas vyksta.
Daug kartų stebėjau, kaip jauni žmonės net neskaitydami instrukcijų, kaip naudotis kokiu nors prietaisu, – šiek tiek paspaudinėję mygtukus perpranta, kaip jis veikia.
Taip pat lengvai suvokiama turi tapti kabalos metodika. Nors atrodytų, kad ji dvasinė ir atitolusi nuo mūsų žemiško gyvenimo – tačiau ji atsiskleis. Kai ji pradės skleistis masėms, tai visiems taps savaime suprantama, kad taip viskas ir yra – juk jei mumyse slypi egoizmo blogis, trukdantis mums gyventi, tai reikia pasinaudoti gėrio jėga.
Ir jeigu žaisime šį gėrį, tai priartėsime prie jo. Šiandien demonstrantai išeina į gatves protestuodami dėl sunkaus gyvenimo – tai sužaiskime ten teisingą aplinką. O norėdami būti ir gyventi naujoje, vieningesnėje visuomenėje žmonės pradės traukti grąžinančią į Šaltinį Šviesą.
O jeigu dar padalinsime jiems kokią nors kabalos medžiagą – tai jiems staiga viskas atsiskleis savaime.

Iš 2011 m. rugpjūčio 11 d. pamokos pagal Rabašo staipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Teisingas vokas gamtos žiniai

Pasaulis pasiruošęs išgirsti

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Klausimas: Kaip teisingai žvelgti į baimę, kurią jaučiu išeidamas į žmones, kad galėčiau papasakoti jiems apie kabalą?
Atsakymas: Ši baimė nepradings iki paties galutinio išsitaisymo. Paskaitykite Psalmėse, nustebsite, kad net karalius Dovydas, būdamas pačiose aukščiausiose dvasinėse pakopose, jautė baimę. Aišku, kad tai ne tokios baimės kaip mūsų, o baimė to, ar galėsi duoti, ar atliksi veiksmą teisingai, nuolatinės abejonės.
Nuo tokių baimių ir abejonių prasideda kiekviena dvasinė pakopa. Lygiai taip ir mums – viskas prasideda nuo baimės, atstūmimo, priešiškumo, būgštavimų. Tai Malchut, kuri atskleidžia savyje visą šį trūkumą. Tokia įėjimo į davimo dėl davimo būseną pakopa, Bina (chafec-chesed).
Davimo dėl davimo būsena – tai nėra bebaimio herojaus būsena. Ji kol kas tik kyla aukščiau savo egoizmo, aukščiau visų baimių ir gali tik duoti dėl davimo. Pakilti į šią davimo pakopą galima tik iš baimės, būgštavimų, jaučiant, kad tavyje nieko nėra: nei jėgų, nei supratimo – bet tai nesvarbu!
Svarbiausia aukščiau visų šių baimių prilipti prie Aukščiausiojo ir pasiekti patį mažiausią, pradinį susiliejimą, kuris vadinamas „užuomazgos“, trijų dienų sėklos absorbcijos būsena – aukščiau visų šių nemalonių pojūčių.
Tai krizės, nutolimo, bejėgiškumo būsena. Ji baisiau už mirtį, juk mirtis – tai kažkokia išeitis, o čia nėra išeities – tik iššokti aukštyn! Tai nepaprasta būsena.

Iš 2011 m. rugpjūčio 16 d. pamokos iš laikraščio „Žmonės“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas atėjo!

Aplenkiant gamtą

Idėjų variklis

Draugai, pirmą kartą istorijoje priėjome prie tikro kabalos mokslo, žmogaus paskirties realizacijos ir išsitaisymo, kurį turi atlikti kūrinys! Dabar visa tai mūsų rankose, privalome tai padaryti, nors gali pasirodyti labai sunku ir netgi neįmanoma.
Nors mumyse gyvena tam tikra baimė, kad esame niekam tikę, ir jaučiame nepasitikėjimą savimi, bet nieko nepadarysi, laikas atėjo! Tikrovė įpareigoja mus veikti. Prieš mus atsiskleidžia sudužimo vieta, ir privalome atlikti išsitaisymą.
Ir nors pripratome manyti, kad kabala – tai tam tikrų tekstų studijavimas, ketinimai, veiksmai, nesuteikiantys matomo rezultato, o aiškėjantys giliai viduje, žmogaus išgyvenimuose ir pojūčiuose, šiandien priėjome tokią situaciją, kai ji taip pat pradeda materializuotis. Tai yra viskas, ko mokomės, ir viską, ką bandome realizuoti ketindami, turime pamatyti aiškiai veikiant materijoje ir materializuojantis pasaulyje, naujoje jėgų pusiausvyroje, procese, kuriame dalyvauja pasaulis.
Mes priėjome prie praktinės kabalos! Neįmanoma mesti savo misijos ir pabėgti. Jeigu nepadarysime to, kas mums pavesta, tai mūsų ir viso likusio pasaulio laukia labai dramatiški įvykiai.
Juk ta jėga, kuri atėjo, kad padėtų mums pasistūmėti, tuo atveju, jei teisingai ja nepasinaudosime, veiks toliau. Jei praleisime galimybę teisingai, pageidaujamu būdu ja pasinaudoti – tai ji pati panaudos mus prieš mūsų norą labai nedėkinga forma.
Norime ar ne, tačiau ši jėga atsikleidžia ir privalo pasireikšti mumyse. Mes galime ją paversti antiegoistiniu ekranu ir atspindėta Šviesa ta dalimi, kuri lygi Kūrėjo davimui – ir kas gi galėtų būti geriau! Jei to nepadarysime, tai ta pati jėga, kurios nepavertėme ekranu ir ketinimu, atspindėta Šviesa ir davimu, Šviesa ir gėriu – pradės veikti mumyse priešinga forma.
Todėl Baal Sulamas kalba, kad privalėjo išleisti laikraštį ir pradėti veikti, kad visi sužinotų, kokia užduotis mūsų laukia, ir kad galėtume ją atlikti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal laikraštį „Narod“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Teisingas vokas gamtos žiniai

Aplenkiant gamtą

Klausimas: Jūs sakote, kad masėms visiškai nebūtina studijuoti kabalos mokslo taip, kaip tai darome mes. Bet argi žmogus galės pasikeisti iš vidaus, jeigu nesuartės su pirminiais šaltiniais? Juk visos permainos kyla iš jų.
Atsakymas: Tu priėjai prie kabalos, nes turi norą vystytis. Taškas širdyje taip traukia žmogų pirmyn. Jam blogai, jis nori pamatyti rytdieną, kažką pasiekti, atverti sau dangų – todėl ateina mokytis.
Nesvarbu, kiek yra pinigų jo sąskaitoje, nesvarbu, ar gerai klostosi jo reikalai darbe ir šeimoje. Jo sielvartas kitoks – jis privalo rasti savo gyvenimo prasmę, atskleisti jo tikslą.
Visai kita padėtis tų, kuriuos pirmyn varo materialios aplinkybės: lėšų trūkumas, nelygybė, dėl kurios kyla pavydas kitiems ir t. t. Šis negatyvas ritasi jiems iš paskos ir verčia kentėti.
Kai žmones varo tik kančios, o ne vidinis šauksmas, ne siekis vystytis, negali jiems žadėti, kad mokymasis išspręs visas jų problemas. Juk žmogus nesusieja savo skausmo su geru tikslu priekyje, su Gero ir Kuriančio gėrį atskleidimu. Jis ir neužčiuops šio ryšio, kol neišeis iš blogio.
Kad išeitų, jis turi susivilioti ėjimu pirmyn, gėrio link, tas gėris jam yra „susivienijimas“, „laidavimas“.
Todėl jam sakome: jeigu susivienysime ir atitiksime integralią, globalią gamtą, mums bus gerai. Vietoje kabalos mokslo jam rodome mokslininkus, politikus, ekonomistus ir t. t.
Pateikiame jam faktus, jau pripažintus ir paskelbtus tų žmonių, kurie yra reikšmingi jo akyse. Jis visai nesiruošia sėsti su mumis studijuoti, jo kitokie gyvenimo planai – vadinasi, turime duoti jam tinkamą atsakymą ir jam tinkamą įgyvendinimo priemonę.
Pasakyta: „Auklėk atžalą jos keliu“. Mes kreipiamės į žmones, kad būtume išgirsti ir suprasti. Mes kalbame iš pačios gamtos pozicijų ir įrodinėjame, kad krizė yra globalaus, integralaus pasaulio pasekmė. Renkame profesionalų nuomones ir jų mokslinių tyrimų rezultatus, norėdami iš jų sudaryti krizės bei jos sprendimo vaizdą.
Reikalas tas, kad visa žmonija neatitinka dabartinio pasaulio, todėl ir negali pritapti jame. Mes įžengsime į teisingą kelią tik tada, kai pradėsime vienytis. Jų žodžius ir pateikiame pasauliui – juk jais vis gi tiki. Jie tvirtina, kad be žmogaus išsitaisymo jokios permainos į gerą neįmanomos. Ir šią žinią išgirs bent dalis klausytojų.

Iš 2011 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Pasaulio labui, Kūrėjui džiaugsmui

„Gyvasis vanduo“ visai žmonijai

Klausimas: Ar atsiveria šiuolaikinis pasaulis kabalos mokslui?
Atsakymas: Taip, jeigu mes susijungsime ir suformuosime savyje vietą davimo savybei, Šviesai, kad per mus Ji paveiktų visą pasaulį. Turime tapti perduodamąja grandimi, laidininku, kuris perduos Šviesą kitoms tautoms.
Jeigu tai padarysime, neliks jokių problemų, ir pasaulinė prabudimo banga pakels mus į dvasinį pasaulį. Tik jeigu susijungsime, kad perduotume šią vienybę visai žmonijai ir suteiktume džiaugsmo Kūrėjui. Tokiu būdu, Jis, mes ir visas pasaulis būsime sulieti įvientisą sistemą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. pamokos pagal laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Revoliucija žmoguje

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Vienas žmogus gali sukelti pasaulio pakilimą arba kritimą

Mūsų užduotis padalyta į dvi dalis: viena vertus, turime dirbti su savimi, kita vertus, turime padėti likusiai žmonijai. Ji jau jaučia krizės apraiškas, ir kitame etape turėsime susijungti su ja, kad kartu tęstume kelią. Tokiu būdu, žinoma, būsime bendro judėjimo priešakyje, todėl kad žmonės tiesiog nežino, kaip eiti tikslo link. Mes turime tapti varomąja jėga – ta žmonijos dalimi, kuri veda ją į priekį.
Tam, kad vestume žmones, pirmiausia turime pasirūpinti savimi. Tačiau svarbu atminti: mes nebūtume gavę dvasinio pabudimo, jei neturėtume ištaisyti pasaulio ir vestis jo iš paskos. Todėl šiandien mums nepasiseks, jei galvosime tik apie savo pažangą. Būtina rūpintis visa žmonija, visu pasauliu, kad atvestume žmones prie visuotinio susijungimo į bendrą sielą, kokia ir buvome nuo pat pradžių. Todėl mus ir pažadino, toks ir turėtų būti mūsų pradinis ketinimas.
Kaip gi mums vystytis, kartu nukreipiant teisinga kryptimi visą pasaulį? Bendra mūsų darbo taisyklė yra ta, kad egzistuoja bendroji Jėga, vadinama „Šviesa“ ar „Kūrėju“, kuri valdo pasaulį ir daro jam įtaką. Ji lemia ir sprendžia viską. Tam, kad prasmingai įsilietume, įsitrauktume į jos veiklą, turime panorėti, kad ji paspartintų mūsų vystymąsi. Be šio noro ji toliau mus vystys pagal pradinę programą – galingais neigiamais impulsais, kurie varo mases.
Todėl visas mūsų darbas yra pareikalauti paspartintos pažangos, aplenkiančios negatyvius pradinės gamtos programos reiškinius. Todėl visada turėtume suprasti, kad susiduriame su bendrąja Jėga, kuri veikia mus visus. Turime ją įpareigoti veikti intensyviau, sparčiau ir efektyviau, tiesiog „tempti“ ją reikiama kryptimi.
Taip sūnelis tempia mamą už rankos. Bet jei tempia ne ten, jam nepavyks, jie nenueis į kiną mažyliui panorėjus, jei jis turi eiti į darželį. Taip pat ir mes visad turime veržtis teisinga kryptimi, norėdami atrasti tą bendrą Jėgą, be kurios nieko nėra. Aš noriu ją išstudijuoti, pažinti, kaip ji veikia, kuria kryptimi. Todėl reikalauju, kad ji atsiskleistų – nes tada jos veiksmai taps man aiškūs.
Visa tai žinodamas, aš reikalauju iš jos paspartinti mano vystymosi tempus. Kiekvieną kartą „timpteliu“ ją reikiama kryptimi, lyg tempčiau mamą iš paskos į darželį su stipresniu nei jos pačios noru ir uolumu.

Iš 2011 m. rugpjūčio 5 d. kongreso Vokietijoje pirmosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Gyvasis vanduo“ visai žmonijai

Idėjų variklis

Kai upelis tampa upe

Klausimas: Tarkime, suteikėte man žinių apie globalią ir integruotą sistemą. Klausausi ir suprantu, ką sakote. Bet aš nesu vyriausybės galva, televizijos ar laikraščio savininkas. Aš eilinis pilietis. Supratau Jūsų žodžius, bet ką gi turėčiau daryti, jeigu norėsiu pradėti taikyti šį suvokimą, laikytis abipusio laidavimo, pusiausvyros su gamta dėsnio?
Atsakymas: Kaip šią žinią pateikiau tau, taip tu turi ją perduoti kitiems. Galbūt turėdamas literatūrinių gebėjimų parašysi kokį nors straipsnį. O šiandien, jeigu gali parašyti bent keletą eilučių – prieš tave atverta visa interneto erdvė.
Šis tinklas tave priims, ir per jį galėsi veikti visus. Tam nereikia būti vyriausybės vadovu. Beje, visos žinios šiandien tarp žmonių perduodamos internetu. Mūsų laikais žiniasklaida nėra taip aukštai, kad formuotų visuomenės nuomonę, – ją formuoja internetas.
Visame mūsų draugų ir palaikančių mus tinkle galime pradėti reklamuoti tarpusavio laidavimo idėją ir visas šias žinias − kiek įstengdami „išmėtyti“ po visą interneto erdvę. Mūsų problema ta, kad kol kas esame užsidarę savyje.
Diena iš dienos iš mūsų kasdienių pamokų ir pokalbių turime kurti tokią media produkciją, kuri tarytum gyvasis vanduo iš čia tekėtų į visą pasaulį − per visus mūsų draugus, mūsų grupes, visus tuos žmones, kurie net nebūdami su mumis supranta, kad tai yra gyvybiškai būtina, nes kitaip pasaulis negalės ilgai išgyventi.
Mums nereikėtų orientuotis į valdžią, žiniasklaidą, į visame pasaulyje žinomus, garsius žmones – niekam to nereikia. Jei mus palaiko tūkstančiai pačių paprasčiausių žmonių visame pasaulyje, jie gali per tviterį ir feisbuką užpildyti visą interneto tinklą mūsų informacija – to nepajėgtų jokia vyriausybė.
Matome, kad vyriausybės krenta vien dėl to, kad kažkoks gandas pasklido internetu per visą šalį. Liaudis išeina į aikštes ir nuverčia vyriausybes.
Taigi, jau dabar mūsų darbas turėtų būti nukreiptas į šios informacijos publikavimą. Tereikia pritraukti kuo daugiau žmonių, kurie su mumis sutinka. Surinkti jų nuomones, taip pat publikuoti paskaitas ir interviu su mokslininkais, ekonomistais, ir kitais žiniasklaidoje žinomais veidais − visomis kalbomis ir visais lygmenimis, su skirtingais požiūriais. Bet kad jie visi kalbėtų apie tą pačią tendenciją, apie tą patį tikslą, apie tą pačią programą. Štai jums ir jau yra paruošta švietimo sistema − dabar telieka ją „įšvirkšti“ per internetą į pasaulį ir plačiai paskleisti.
Tada, remiantis šių mokslininkų nuomone, galima kreiptis į UNESCO arba JTO, į įvairių šalių vyriausybes. Jau ne tu vienas į juos kreipsies – o kartu su jais visais, juk tu nori, kad jų idėjos būtų panaudotos, juk tu manai, kad žmonijai svarbu apie jas žinoti. Taip kuri tarptautinį integralaus mokymo universitetą.
Svarbiausia – pradėti. Ir aš jaučiu, kad pagrindinė mūsų organizacijos problema − jog esame labai užsisklendę viduje ir neišeiname, neprasiveržiame į išorę. Visa savo kuriamą produkciją leidžiame patys sau, be to kalbamės tik tarpusavyje.
Ir jeigu organizuotume tūkstančius mūsų draugų ir sąjungininkų, mūsų mokinius visame pasaulyje, kad jie platinintų masėms, esu įsitikinęs, kad sulauktume kitokio pasaulio atsako.
Mūsų užduotis dabar – kuo greičiau parengti medžiagą apie pasaulio globalumą, integralumą ir apie mūsų, žmonių, pareigą jį atitikti. Turime neminėdami žodžio „kabala“ ir pasitelkdami tik mokslininkų nuomonę bei mokslinius duomenis, skleisti šias žinias visur.
Klausimas: Jeigu žmogus šią idėją perduoda pasauliui, ką iš esmės keičia jame?
Atsakymas: Jis prijungia visą pasaulį prie vienos globalios, integralios jėgos, kuri valdo šį pasaulį – t. y. prie Gamtos jėgos. Jis pats įgyvendina gamtos programą. Ir ne tik jis, bet visi tie, kurie ima iš jo pavyzdį, šią idėją bei daro tą patį. Kiekvienas taip darydamas įgyvendina šią programą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant mažo plausto

Idėjų variklis

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Klausimas: Kaip žmogų skatins naujoji ekonomika? Kas jį varys į priekį?
Atsakymas: Reikia sukurti žmogui aplinką, kuri malonumą, šiandien atrodantį kaip abstrakcija, pavers tiesiog „saldainiuku“. „Tai skanu!“ – tvirtina visi, ir jis pradeda žvalgytis. „Tai puiku!“ – šūkauja visi, ir jis pradeda ieškoti. „Tai nepaprasta!“ – žavisi visi, ir jis pradeda įtarti, kad jie iš tikrųjų turi kažką vertingo ir jam reikalingo.
Tai priremia žmogų prie sienos: „Kodėl aš neturiu to? Kodėl pas mane ne taip, kaip pas juos?“ Aplinkos poveikis – galingiausias faktorius. 99 procentai visų mūsų darbų – šio poveikio pasekmė. Žmogus išlindo iš urvo ir įgijo šiuolaikinį pavidalą tik dėl aplinkos – ji nuolat klibindavo ir ragindavo kiekvieną, parodydama tai, ko jam trūksta.
Apskritai, urvas buvo puikus, labai ekologiškas būstas su ypatingu klimatu. Ištisus metus ten laikydavosi pastovi temperatūra. Mėsa ant laužo, rami, taiki aplinka, nežadinanti jokių kitų poreikių, išskyrus pagrindinius…
Visa, kas viršija gyvulinio lygmens poreikius, sužadina tik aplinka. Tiesiog šiaip sau žmogui nekils noras užsiimti žemdirbyste, amatais ir prekyba. Būtent visuomenė pažadina šiuos norus.
Štai ir dabar, kai buvo sukurta reklama, neturime kitos išeities – privalome įtikinti pasaulį, kad būtina auklėjimo sistema, parodomoji ateities imitavimo sistema, aiškinanti žmonėms, kokia bus rytdiena.
Mus reikia stumti teisingo gyvenimo link. Tačiau vyriausybės sunkiai kyla. Kas gi lieka? – Vystyti šią sistemą internete savo jėgomis ir platinti visais prieinamais kanalais.
Aš buvau susitikęs su Jungtinių Tautų ir UNESCO organizacijų lyderiais, tačiau lieku tos pat nuomonės: mes viską turime daryti patys. Juk mes galime nešti grąžinančią į šaltinį Šviesą. Atskirumas šiuo atveju – ne trūkumas, o privalumas, juk dėl to mūsų nesaisto išoriniai apribojimai. Galime patys daryti būtent tai, ką sugebame, tai, ką laikome reikalinga. Mes rūpinamės, kad mūsų įmonės veikla būtų sėkminga, ir galiausiai, būsime priversti iššaukti Šviesą, kuri pradės sklisti per mūsų sukurtą sistemą.
Tegul ji atrodo silpna, kaip mažas plaustas virtualaus vandenyno bangose – nesvarbu. Jo kvietimą išgirs visi. Juk jame – Šviesos jėga. Leisk Šviesai atlikti savo darbą.
Toks turi būti mūsų požiūris.

Iš 2011 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikti pasaulį su ugdymo metodika

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Idėjų variklis

Tik rūpindamiesi plačiuoju pasauliu užčiuopsime mūsų vienybės teritoriją. Susijungimas turi būti rūpinantis kuo nors. Lygiai taip pat rūpindamiesi vaikais sutuoktiniai pradeda jaustis tėvais, globėjais.
Todėl mums reikia dėti jėgas į abipusį, teisingą, gerai organizuotą platinimą. Mes pasitelkiame interviu, klipus, dainas ir kitą medžiagą. Reikia sukurti nuolat pasipildantį „naujos produkcijos sandėlį“, kad iš ten galėtume imti reikalingą medžiagą, versti į skirtingas kalbas ir naudoti.
Būtent toks rūpestis pasauliu sujungs mus draugėn. Sutvarkyti tarpusavio ryšius galime tik duodami kitiems. Toks dvasinis dėsnis: aš nesugebu užmegzti kontakto, nesugebu pajudėti, jei tai nebus davimas kažkam. Mes turime ties šituo dirbti kartu vis geriau organizuodamiesi.
Ir nelaukite iniciatyvų iš Izraelio centro – veikite savarankiškai. Izraelyje mes dabar pasinėrę į savo problemas, ši vieta tampa karštuoju pasaulio tašku. Tad realizuokite savo pradėtus darbus, pritaikytus jūsų sąlygoms.
Juk mes platiname ne kabalos mokslą, o žinias apie tikrąją pasaulio būseną. Reikia tik mokytis teisingų davimo formų ir nuolatos jas gerinti. Tik platinimas leis mums vystytis.
Pagrindinė darbo kryptis: internetas ir kontaktai su mokslininkais. Remdamiesi jų duomenimis kreipiamės į viršų, į vyriausybes, taip pat į apačią – į tautą. Mes atliekame „idėjų variklio“ vaidmenį skleisdami gyvybiškai svarbias žinias visuomenėje ir internete.
Virtualus platinimas nereikalauja didelių įnašų. Nereikia persistengti ruošiant medžiagą. Svarbiausia – atnešti žmonėms idėjas. Mūsų dienomis pagrindiniai veiksniai − tai paprastumas ir prieinamumas. Žmonėms patinka, kai su jais kalbama paprastai ir apie esmę, be pagražinimų ir specialiųjų efektų. Tad mokykimės to kartu ir kaip galima greičiau.

Iš 2011 m. rugsėjo 16 d. ketvirtosios kongreso Toronte pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vystytis bijant mirties?

Kai upelis tampa upe

Visas kūrinio dalis sujungti į vieną sistemą

Sėkmė šiomis dienomis priklauso nuo to, kaip vykdome gamtos programą. O gamta siekia mus sujungti, tai ji mums šiandien ir rodo kaip aukštesnioji jėga. Ši jėga artinasi mūsų link, kad galėtume ją atskleisti, tačiau mes jaučiame ją kaip blogį.
Aukštesnysis atveria savo apatinę – ACHAP dalį, suteikdamas galimybę prie jo prisitvirtinti. Jis atsiskleidžia davimo forma, bet tu tai suvoki kaip tamsą, painiavą, bejėgiškumą. Tačiau, viso to nepaisydamas, dabar turi prisijungti prie Jo.
Mes atstovaujame dviems gretimoms pakopoms: aukštesniajai ir žemesniajai. Dabar aukštesnioji pakopa ACHAP De-Bina, t. y. Elokim, Kūrėjas atsiskleidžia mums pačia mažiausia dalimi. Mes gi turime pasistengti tai suvokti. Tokia yra gamta ir nieko negalim padaryti – ji atsiskleidžia mums, parodydama, kad privalome būti susieti.
Aukštesniojo ACHAP reikalauja to iš mūsų, atskleisdamas mums pageidaujamą formą, t. y. tokią, kokią turėtume įgauti, ir tada pasijusime gerai. Kitu atveju Jis mums švies, tačiau Jo švytėjimas atrodys mums kaip tamsa, t. y. ne Šviesa (or), o naktis (orta). Jusime tokį Jo poveikį, kol mums pasidarys visiškai blogai, spaudžiami to blogio, vis tiek turėsime pasikeisti, sutikę su Jo valdžia.
Taigi, ką vadiname krize, iš tikrųjų yra ne krizė, o kitos, aukštesnės pakopos, į kurią turime pakilti, atskleidimas. Kuo anksčiau tai suprasime, tuo labiau palengvinsime sau šį procesą, kurį bet kuriuo atveju turėsime pereiti – savo noru ar priverstinai.
Taigi, kreipiamės į žmones ir bandome tai visiems paaiškinti. Svarbu, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie tai, net jei nelabai įsiklausys ir supras, – bet jei ši informacija kokiu nors būdu prasiskverbs į mases, ji pradės veikti. Juk masinė nuomonė yra ypač stipri, nes remiasi dideliu kiekiu žmonių, tauta, todėl žmonės staiga pradės tai jausti, suprasti.
Jie pradės veikti jungimosi kryptimi, tarsi nežinodami, kodėl jiems staiga kilo toks noras. Juk, jei nuomonė išplinta masėse, pakanka pusės žodžio, kad visiems taptų savaime aišku, kad verta susijungti, kad tai yra gerai.
Ši būsena – tai Kūrėjo atsiskleidimas kūriniui, Jis pasirengęs atvirai užmegzti ryšį su mumis pačioje pirmojoje pakopoje. Todėl ši pakopa ir atsiskleidžia mums savo apatine – ACHAP, dalimi. O mes vadiname tai krize, t. y. neatitikimu, disbalansu, ryšio, harmonijos, homeostazės tarp žemesniojo ir aukštesniojo trūkumu.
Būtinai turime prilygti Jam savybėmis, juk bet kurioje vietoje veikia dėsnis, įpareigojantis atitikti Aukštesnįjį valdymą. Jei neatitinkame – mums bus blogai, o jei pradėsime atitikti – bus gerai. O Aukštesnysis nesikeičia, Jis tik vis aiškiau bando parodyti mums savo savybes – savo ACHAP, prie kurio turime prisitvirtinti.
Jei dabartinėje savo būsenoje to nedarome, tai Jo ACHAP veikia pagal užduotą programą, vis labiau atsiskleisdamas – dar ir dar po truputį. Lyg  pasisukdamas į mus nugara vis labiau ir labiau, kol ateinanti nuo jo tamsa tampa mums nebepakeliama. O tada – spaudžiami smūgių ir didelių kančių – turėsime kažką su savimi padaryti.
O Aukštesnysis visada atsiskleidžia aukštesne forma, t. y. idėjos forma, tokiu būdu suteikdamas mums galimybę vystytis. Jis neatsiskleidžia kaip maisto ar saugumo trūkumas, o dažniausiai – kaip supratimo stoka, painiava, nesugebėjimas valdyti. Juk Jis siekia visų pirma vystyti tavyje žmogaus pakopą, nori, kad suprastum, sutiktum ir pradėtum keisti save ir aplinką – pertvarkytum savo pakopą, t. y. visą pasaulį pagal Jį.
Jei to nedarai, Jis dar šiek tiek pasisuka, juk Jame tai veikia tarsi mechaninis variklis, vadinamas „savo laiku“ (beito), kaip pagal laikrodį. Jis vis labiau ir labiau rodo savo ACHAP – galų gale teks sureaguoti. Todėl neverta delsti!
Galime sakyti, kad šiuo atveju jau susiduriame su praktine kabala.

Iš 2011 m. rugsėjo 2 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Kaip nutiesti tunelį į dvasinį pasaulį

Pavyzdys visam pasauliui