Pateikti įrašai priklausantys Realybės suvokimas kategorijai.


Kodėl žmogus laikomas kūrinijos viršūne?

Realybės suvokimas

Klausimas. Kodėl butent žmogus laikomas kūrinijos viršūne?
Atsakymas. Žmogus – kūrinijos viršūnė, nes viskas sukurta pagal struktūrą, kuri vadinasi „Žmogus“ (Adam) ir visos kūrinijos dalys yra šios sistemos dalys.
Kai žmogus pradeda suvokti kūriniją, ji jame atsiskleidžia kaip jo sudedamosios dalys ir jis ima suprasti, kad iš esmės sukurtas tik jis, visa kita – negyvosios gamtos, augalijos objektai ir reiškiniai, gyvūnai ir žmonės yra jame.
Taip jaučia ir suvokia kiekvienas iš mūsų. Ir nors mums nesuprantama, kaip taip gali būti, bet būtent taip yra: jaučiu, kad viskas manyje, tu jauti, kad viskas tavyje, jis – kad viskas jame. Juk kūrinija – tai daugybę kartų persipinanti sistema, kurioje kiekvienas įjungia savyje visus.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Grįžti į Adomo pavidalą

Žmonija – uždarų sielų sistema

Toks nenuspėjamas žmogus

Komentarų nėra

Fantazijos ir tikrovė

Realybės suvokimas

Pasaulis, kurį matome, nėra tikrovė, o tam tikras 3D tipo filmas. Mums tik rodosi, kad matome kitus žmones, iš tikrųjų, matome savo savybes, esančias tarsi ne mumyse.
Klausimas. Kaip gi tada du žmonės žiūri į trečią ir mato tą patį?
Atsakymas. Mes nematome to paties. Mes nė negalime sulyginti to, ką matome, ir įvertinti, ką jaučia kitas žmogus. Tiesiog tarp mūsų yra nerašytas susitarimas vadinti matomą filmą mūsų pasauliu. Mes galime net ginčytis dėl kažkieno savybių, nes mūsų suvokimas skiriasi.
Mes visi matome vieną ir tą pačią iliuzinę tikrovę, į kurią kiekvienas žiūri pro savo 3D akinius.
Klausimas. Kodėl gi mes matome vieną ir tą pačią tikrovę?
Atsakymas. Todėl, kad mūsų matoma tikrovė turi atsispausti penkiuose jutimo organuose: regėjime, klausoje, uoslėje, skonyje, lytėjime. Yra matrica, pro kurią kiekvienas sugeba žiūrėti į pasaulį, ir todėl matome tik tam tikras savybes. Tačiau kiekvienas traktuoja ir suvokia jas pagal savo charakterį.
Tikrovė gali būti tik viena – Aukštesnioji jėga, kuri vadinama Kūrėju, kurį mes turime atskleisti. Jis – tai tikra ir vienintelė egzistuojanti tikrovė. Visa kita – iliuzija, įskaitant ir mus pačius ir visą šį pasaulį, kuris kabaloje vadinamas įsivaizduojamuoju pasauliu.
Man rodosi, kad egzistuoju aš ir visi, aš įsivaizduoju visas kitas formas ir milijardus žmonių, žemės rutulį, mūsų galaktiką, visatą. Bet visa tai egzistuoja tik mano vaizduotėje.
Šiuolaikinės technologijos leidžia pagaminti tokius akinius, kurie vaizduoja žmogui didžiulės apimties holografinius vaizdus ir suteikia jam visiškai tikrovišką įspūdį, kad prieš jį yra, sakykim, kavos puodelis, kurio iš tikrųjų nėra.
Jei nedėvime tokių akinių, tai juk jau gimėme su jais. Jie yra galvoje, todėl visą laiką matom įsivaizduojamą tikrovę. Mes negalime jų nusiimti, jie įaugę mumyse nuo gimimo.
Kitaip tariant, ir be 3D akinių esame 3D iliuzijoje. Visas pasaulis – tai iliuzija, kurią visi įsivaizduojame nuo akimirkos, kai gimstame.

Iš 2016 m. lapkričio 1 d. 787 –ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas akvariume

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Kas yra dvasinis suvokimas?

Komentarų nėra

Pasaulis per bendro noro prizmę

Realybės suvokimas

Klausimas: Kas yra kolektyvinis tikrovės suvokimas? Sakykime, aš – biologinis organizmas, susidedantis iš milijardo ląstelių, kurios susijungė, ir taip suvokiu pasaulį. Tačiau kiekviena ląstelė manyje taip pat kažkaip suvokia pasaulį. Ar galima palyginti tai su tuo, kaip suvokia pasaulį atskiras žmogus ir kaip suvokia pasaulį visuomenė? Kaip suvokia pasaulį kabalistas?
Atsakymas: Mūsų organizmas suvokia pasaulį ribotai, per savo visas poras, per visas savo ląsteles, per visus savo suvokimo organus – regėjimą, klausą, skonį, lytėjimą, uoslę.
O kabalistas suvokia pasaulį per bendrą norą, kurį sudaro negyvosios, augalinės gamtos, ir gyvūniniai bei žmogiškieji norai kartu. Tai yra kabalistai jaučia viską, ką jaučia visa visata, kaip savo asmeninę dalį. Iš esmės, tai žmonijos noras, kurį jie jaučia kaip savo asmeninį.
Tai labai nepaprasta. Tai labai keičia žmogaus suvokimą apie pasaulį, sukelia jame atitinkamas reakcijas. Baal Sulamas rašo apie tai, kad jis visa tai jaučia savyje, savimi, o ne atskirų, išorinių pojūčių lygmenyje.
Įsivaizduokime, kad šeimoje yra 10 vaikų, visi jie turi savo poreikių, o mama jaučia juos visus. Ji jaučia visumą: ko jiems trūksta, kas jiems geriausia ir taip toliau. Ji nejaučia kiekvieno individualaus egoizmo, o jaučia bendrą norą, jų siekimą ir tą galimybę, kurią ji gali duoti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra dvasinis suvokimas?

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Komentarų nėra

Kas ten, už laimės viršūnės?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas. Įgiję šeštąjį jutimo organą, imame regėti dvasinį pasaulį, bet mūsų pasaulis taip pat neišnyksta. Kaip šie du – dvasinio ir mūsų – pasaulio vaizdai gali būti kartu, perdengti vienas kitą?
Atsakymas. Per mūsų pasaulį žmogus mato dvasinį pasaulį. Kuo gi mūsų pasaulis skiriasi nuo dvasinio? Žmogui vis labiau atsiveria jo ryšiai, priežastys, pasekmės ir vis naujesnės ryšio formos. Be to, žmogus ima matyti šią sistemą, jausti joje sielas, papildomus instrumentus, norus, mintis ir taip toliau.
Ką pasaulyje mato mažas vaikas? Jame jis yra kartu su mumis, bet nemato milijono dalykų, kuriuos pastebime, nes mes juos suprantame, suvokiame jų esmę ir tarpusavio ryšį. O vaiką domina koks nors žaisliukas – ir viskas.
Čia ir slypi mūsų vystymosi problema. Vystykimės ir pamatysime aplinkui visą pasaulį. Mums nereikia niekur eiti. Mums tereikia pamatyti šio pasaulio ryšius – tai ir bus Aukštesnysis pasaulis.
Klausimas. Tarkime, kad tapome laimingi, pasiekėme vystymosi viršūnę, suteikėme Kūrėjui malonumą, susijungėme su Juo. O kas toliau?
Atsakymas. Kai atskleidžiate Aukštesnįjį pasaulį, patenkate į sistemą, kurioje nėra „toliau“.
Nėra laiko, erdvės, koordinačių, judėjimo, yra tik vis gilesnis tam tikro lygio, vadinamo „visiškas sistemos ištaisymas“ – t. y. Kūrėjo, suvokimas. O kas bus po to – nežinome. Kol kas turime pasiekti šį lygmenį.
Po to pateksime į kitą būseną, kurią pereisime jau dvasiniame pasaulyje. Kai pateksime į šią dvasinę būseną, kilsime 125 dvasiniais laipteliais iki visiško išsitaisymo.
Kai visiškai išsitaisysime, dings laiko, judėjimo, erdvės, gėrio, blogio ir kt. supratimas, viskas bus absoliutus gėris, absoliuti šviesa, mes pateksime į kitą pasaulį. O dabar apie jį nieko nežinome, todėl negalime apibūdinti.
Pakalbėsime apie tai, kai tik visiškai išsitaisysime.

Iš 2016 m. birželio 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyva Aukštesniojo pasaulio kopija

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Kas yra dvasinis suvokimas?

Komentarų nėra

Laikas egzistuoja tik galvoje

Realybės suvokimas

Nuomonė. Žurnale „Annalen der Physik“, tame pačiame, kuriame Einšteinas paskelbė straipsnius apie bendrąją ir dalinę reliatyvumo teoriją, išėjo mokslininkų straipsnis, kuriame teigiama, kad laiko ašis priklauso nuo stebėtojo.
Laikas juda, nes žmonės biologiškai ir neurologiškai jaučia būtent taip, o ne kitaip.
Savo darbuose apie reliatyvumo teoriją Einšteinas parodė, kad laikas priklauso nuo stebėtojo, stebėtojas iš esmės jį sukuria. Neįmanoma laiko koncepcijos apibrėžti matematiškai, neįtraukiant į duotą sistemą stebėtojų, palyginimą pagal nutylėjimą komponuoja ir analizuoja žmonės.
Komentaras. Laiko iš viso nėra, kaip nėra ir erdvės, ir judėjimo – visi jie atsiranda tiktai mūsų sąmonėje. Kaip nuspręsti, kas yra ne mūsų sąmonėje? Dėl to reikia pakilti virš jų, pasitelkus Supančiąją šviesą (OM).

Daugiau šia tema skaitykite:

Išeiti už laiko ribų

Pakilti virš laiko

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Komentarų nėra

Nežemiškoji civilizacija Žemės planetoje, I d.

Egoizmo vystymasis, Realybės suvokimas

Klausimas. Žmonija nori žinoti, kas yra už mūsų Žemės rutulio. Apie kitų civilizacijų paieškas sukurta daugybė knygų ir filmų, jos žadina žmonių vaizduotę. Tačiau kodėl tai mus taip jaudina? Kodėl negalime skirti viso dėmesio savo planetai ir neeikvoti jėgų kitoms?
Atsakymas. Vienų žmonių visiškai nejaudina gyvybė kitose planetose, o kitus ši tema nepaprastai domina. Pamenu, kaip vaikystėje svajojau nuskristi į kokią nors žvaigždę. Net jei man būtų pasakę, kad negalėsiu sugrįžti į Žemę, vis tiek būčiau ryžęsis tokiai kosminei kelionei.
Tiesa, tai buvo 50-ųjų metų pabaiga, pirmųjų skrydžių į kosmosą laikas. Todėl visus ši tema taip jaudino, visi svajojo pamatyti ir sužinoti, kas yra kitose planetose.
Po to šis domėjimasis užgeso, nes mūsų norai vystosi. Iš pradžių noras stūmė mus užkariauti kosmosą ir susuko galvas žvaigždžių romantika, o paskui ši euforija palaipsniui išblėso.
Žmonės tapo abejingi kosminiams tyrinėjimams ir liovėsi juos vystyti. Kosmosą paliko kariškiams, kurie jį naudojo tik neva gynybiniams tikslams, t. y. mūsų egoizmo, siekiančio viską valdyti, interesams.
Kartais laikraščiai išspausdina sensacingų naujienų apie atrastus kokius nors gyvybės egzistavimo kitose planetose požymius. Bet aš į tai žiūriu labai skeptiškai, dar daugiau – esu tikras, kad mokslininkai nieko neras. Nors gerai, kad žmones jaudina galimybė rasti gyvybę Visatoje.
Tik labai įdomu, kodėl žmonėms šito reikia. Ta pati jėga, vysčiusi mus nuo negyvosios gamtos iki augalų, gyvūnų ir žmonių, neleidžia nusiraminti ir vysto toliau. Ji skatina mus pamatyti, padaryti, valdyti, skristi į kitas žvaigždes. Bet, iš tiesų, nieko ypatinga ten nerasime.
Tarkime, kad atskridome į Marsą – ką gi ten galime rasti? Net jei pafantazuosime ir įsivaizduosime, kad radome ten primityvių gyvybės formų – ką mums tai duos?
Jei galėtume rasti kokią nors ypatingą, labai išvystytą civilizaciją, tai ateiviai jau seniai būtų pas mus atskridę. O gal jiems mes neįdomūs – primityvūs ir sugadinti? Taigi, bet kuriuo atveju – yra gyvybė kitose planetose ar ne, ji nieko gera mums nežada.
Vystymosi esmė – tai ne skraidymas nuo žvaigždės prie žvaigždės ir vėliavų smaigstymas jose, tarsi norėtume parodyti, kad planeta priklauso Žemės gyventojams. Todėl aišku, kodėl žmonija atvėso nuo kosmoso užkariavimo, juk iš tikrųjų jame nieko nėra.
Turime vystytis visiškai kita kryptimi: atskleisti jėgą, kuri mus išvystė nuo negyvosios materijos iki augalų, gyvūnų, o po to – žmonių. Šią jėgą turime atskleisti savyje, nes ji slypi mumyse, ir jos padedami vystytis toliau.
Matyt, ši jėga ruošiasi mus vystyti iki kitos formos – taip pat, kaip vystėmės negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje pakopose. Pažiūrėkime, koks gi kitas mūsų vystymosi etapas.
Tai gali būti labai įdomu. Galbūt sugebėsime patys stimuliuoti savo vystymąsi, pagreitinti jį. Ir tada nereikės svajoti apie tai, kaip nuskristi iki artimiausios žvaigždės, nutolusios kelis šviesmečius, nes aišku, kad tai neįgyvendinama, juk skrydis šiuolaikine technika truktų dešimtis tūkstančių metų. Vietoj to patys save kuo greičiau išvystysime ir virsime naujais kūriniais.
Kaip dabar skiriasi akmuo nuo augalo, augalas nuo gyvūno, gyvūnas nuo žmogaus, taip ir mes galime vystytis toliau iki visiškai naujo lygmens. Tai bus dar įspūdingesnis ir ypatingesnis vystymasis kiekybiškai, bet svarbiausia – kokybiškai, skirtumas bus daug didesnis, nei dabar esantis tarp gyvūnų ir žmogaus.

Iš 2016 m. rugpjūčio 30 d. 765-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Kas yra dvasinis suvokimas?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas. Kas yra dvasinis suvokimas?
Atsakymas. O kas yra žemiškas suvokimas? Pavyzdžiui, ką savo pasaulėlyje mato mažas vaikas? Tik menką dalį to, ką suvokia ir apdirba jo smegenys – jo jutiminis, regimasis, mąstymo aparatas.
Lygiai taip ir su mumis. Galbūt matome kur kas daugiau nei suvokiame. Aplink mus egzistuoja ištisi pasauliai, bet mes jų nejaučiame, juk viduje neturime jų modelio. O kabalos mokslas suteikia mums šią didžią, stebuklingą galimybę pradėti jausti tikrąjį, mus supantį pasaulį.
Pastaruoju metu šia tema atsiranda daug įdomių mokslinių darbų, kalbančių apie tai, kad gyvename matricoje, kad mūsų Visata – tik viena iš sudedamųjų visatų ir pan.
Ir štai čia atsiskleidžia kabalos mokslas, kuris sako žmogui: „Tu visa tai gali suvokti, atskleisti, išvysti, pajausti, gyventi tame. Beje, taip įeiti į naująją erdvę, kad liktum joje visiems laikams. Kas tau šiame pasaulyje? Jis pamažu išsisklaidys iš tavo pojūčių. Kaip kad išsisklaido rūkas ir per jį vis aiškiau matosi laukai, medžiai, namai, taip ir šis pasaulis išnyks it rūkana“.
Būtent toks įspūdis susidaro žmogui, kai jis ima suvokti aukštesnįjį pasaulį, nes naujojo pasaulio jautimas tampa kur kas stipresnis nei mūsų pasaulio pojūtis, ir mūsų pasaulis pamažu netenka savo reikšmės, savo įtakos ir lėtai atsitraukia į antrąjį planą, paskui į trečiąjį ir t. t. kol visiškai neišnyksta.

Iš 2016 m. lapkričio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyva Aukštesniojo pasaulio kopija

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Komentarų nėra

Pažinti Kūrėjo protą

Realybės suvokimas

Klausimas iš feisbuko . Kaip pažinti Kūrėjo protą?
Atsakymas. Aukštesnįjį protą galima pažinti tik per jo kūrinius, per tai, ką jis su jais daro. Praktiškai visas pasaulis, viskas, ką atskleidžiama pasitelkę kabalą: penkis aukštesniuosius pasaulius,  Begalybės pasaulį ir visa, kas juose vyksta, – tai Kūrėjo sumanymas.
Klausimas. O jeigu žiūrėtume į mūsų pasaulį, ar galima suvokti Kūrėjo protą?
Atsakymas. Taip nieko neįmanoma suprasti. Mūsų pasaulis netgi neįeina į išvardintus pasaulius. Jis menamas, išgalvotas, egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Iš tikrųjų jo nėra, dabar esame it sapne. Juk vos tik išeisime į Aukštesnįjį pasaulį, šis pasaulis išnyks.

Iš 2017  m. sausio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aš – Kūrėjo veiksmas

Kaip pažinti Kūrėją?

Neribota prieiga prie Kūrėjo kompiuterio

Komentarų nėra

Už visko yra Kūrėjas

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kongresas Maskvoje. 4 pamoka
Užsiimdami dvasiniu darbu, turime laikytis pirmojo pagrindinio kabalos principo „Nieko nėra, išskyrus Jį“ – nėra kūrinių, nėra nieko. Aš turiu reikalą tik su Kūrėju, ir tik aš vienas egzistuoju ir nuolat esu priešais Jį.
Pagal tai, ką Kūrėjas rodo man mano viduje ir išorėje, aš suvokiu, kad visa tai Jis rodo man, kad aš įgyčiau reikiamų pojūčių ir geriau atskleisčiau Kūrėją.
Jis nori auklėti mane, kaip kūdikį, kurį laikome ant rankų ir stengiamės išjudinti, parodyti, išmokyti, kad jis kuo greičiau taptų protingesnis, labiau išsivystęs, supratingesnis.
Todėl, kai prisirišu prie „Nieko nėra, išskyrus Jį“ ir tiksliai susitelkiu į tokį suvokimą, pradedu suvokti viską, kas vyksta pasaulyje, kaip Kūrėjo vaizdinį manyje.
Jis nori, kad aš atskleisčiau Jį teisinguose santykiuose su visais, kitaip tariant, žiūrėčiau į juos taip, kaip į Kūrėją. Juk viskas, kas vyksta aplink mane – Jo išraiška.
Iš čia kyla sąlygos „pamilk artimą, kaip save“ ir „nuo meilės kūriniams – į meilę Kūrėjui“. Mums nepavyks Jo atskleisti, jei nesuprasime, kad nėra nei svetimo, nei artimo – nieko! Tiesiog Kūrėjas iš toliau ar iš arčiau pasireiškia man įvairiomis formomis.
Aš matau Jį mokinių, negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos, visos žmonijos pavidaluose. Ir tiek, kiek aš galiu visus šiuos elementus priartinti prie savęs, žvelgdamas į juos, kaip į Kūrėjo išraišką, man išryškėja labai paprastas vaizdas: pasaulis, užpildytas tik Kūrėju.
O kur visi kiti? Pasirodo, jie – mano sielos dalys, kurios atskleidžia man Kūrėją. O kas aš pats esu? Tik taškas, iš kurio tai atskleidžiu.
Mes turime reikalą su Kūrėju! O techninius klausimus deriname tarpusavyje, nes esame normalaus materialaus pasaulio rėmuose ir privalome tai daryti. Mes žinome, kad už kiekvieno draugo yra Kūrėjas! Ir jei meluojame draugui, mes meluojame Kūrėjui.
Taip aš visą laiką turiu įsivaizduoti, kad Kūrėjas yra tarp mūsų, arba už draugų, arba save kartu su draugais, priklausančiais Kūrėjui. Mes turime kiekvieną kartą tai aiškintis. Ir kiekvieną kartą tai atrodys kitaip.
Tokiose situacijose žmogus ugdo reikiamus pojūčius, kuriuose paskui atsiskleidžia Kūrėjas. Jei vietoj to žmogus atsiduoda įprastam gyvenimui ir savyje nesuvirškina viso to, ką Kūrėjas jam siūlo suvokti, kad galėtų atsiskleisti, jei neieško, kaip teisingai sureaguoti į Kūrėjo kvietimus, jo minutės, dienos, mėnesiai, metai praeina veltui ir net blogiau, nei paprastų žmonių.
Juk paprasti žmonės nepuoselėja vilties suvokti aukštesnįjį pasaulį, o šis galvoja, kada jam atsiskleis Kūrėjas, tačiau visiškai nesirūpina kiekvieną minutę auklėti save taip, kad jaustų Kūrėją – tuo, kas jam suteikiama kiekvieną akimirką.
Todėl, kai žmogui kyla įvairiausių problemų, kurios painioja ir atitolina jį nuo tikslo, – tai reiškia, kad Kūrėjas daugiau dirba su juo. Ir jis turi padėkoti Kūrėjui už visas tas problemas ir kliūtis.
Reikia teisingai priimti tai, kas vyksta, nereikia ieškoti ramybės, o bandyti maksimaliai efektyviai išnaudoti laiką, ir tikrai nereikia gilintis į savo charakterį, nekristi į sąstingio, „mirties“ būseną, nes tokia forma nieko neįstengs padaryti.
Tai labai įdomus, kūrybinis darbas, ypač, kai pasineri vidun ir supranti, kad priešais tave – nuostabi sistema, kurioje Kūrėjas moko mus, kaip mažus vaikus: žiūrėk dar ir dar, iš ko tu sudarytas.
Mes suvokiame šį pasaulį savyje. Be mūsų nieko nėra! Sukaupę iš aplinkos pakankamą įvairiausių problemų kiekį ir pojūčių kokybę, mes atskleidžiame tame Kūrėją.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. ketvirtosios pamokos Maskvos kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Pasaulis, kuriame “Nėra nieko kito, išskyrus Jį”

Komentarų nėra

2016 metų rezultatai: pasaulis ieško naujų kelių

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Realybės suvokimas

Evoliucija tęsiasi: savu greičiu vystosi negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmonija. Bet yra problema – žmonės nežino, kad jų vystymąsi lemia gamtoje įdiegta programa.
Jiems atrodo, kad vystosi patys, savo noru. Iš tikrųjų galime planuoti, bet pasaulis eina savo keliu.
Tai primena kadaise Rusijoje vykdytą bandymą, kai liaudis iš feodalizmo kokiai dešimčiai metų buvo nukreipta socializmo link, o vėliau vis tiek teko grįžti atgal, nes bandymas nepavyko.
Ir kitose šalyse buvo bandymų pakeisti vystymosi eigą – nėra pasaulyje šalies, ėjusios tik tiesiai. Juk niekas nežino gamtos dėsnių, todėl vystymasis toks vingiuotas.
Pastaruoju metu pasaulis ima suvokti problemos, kurioje atsidūrė, globalumą. Nežinome, kaip vystytis toliau, nes egoizmas išsisėmė ir nebestimuliuoja mūsų. Nebėra andainykščio lenktyniavimo. Jaunoji karta nenori gyventi taip, kaip gyveno jos pirmtakai.
Visos ankstesnės žmonijos kartos tūkstančius metų vystėsi, nes norėjo vis daugiau ir daugiau. O dabar viskas kitaip: jaunosios kartos netraukia jos tėvų garbintos vertybės. Tačiau ir negalime jų visų aprūpinti darbu.
Mokytis jie nenori, nosis įbedę į išmaniuosius telefonus niekuo daugiau nesidomi. Bet vis tiek turėsime juos aprūpinti būtinais dalykais: drabužiais, maistu. Dingsta ryšys tarp darbo vietos ir uždarbio.
Iš vienos pusės, yra daugybė žmonių, kurie beveik nedirba, bet dėl tam tikrų priežasčių labai daug uždirba. Iš kitos pusės, yra žmonių, kurie nedirba, bet gauna pašalpas, yra tuo patenkinti ir daugiau nieko nenori. Prarastas ryšys tarp darbo ir uždarbio, dingo malonumas dirbti ir užsidirbti.
Žmogui neteikia malonumo nei darbas, nei uždarbis, nei šeima, nei vaikai – niekas. Galų gale pasirodo, kad jam nebėra dėl ko gyventi – lieka tik narkotikai. Todėl šiais laikais imta legalizuoti narkotikus, kitaip liaudis visoje šalyje sukels revoliuciją ir riaušes.
Klausimas. Kokia kryptimi šiandien juda pasaulis?
Atsakymas. Pasaulis ieško… Bet nėra prasmės ieškoti naujų dalykų senoje plokštumoje. Pasaulis – gilioje krizėje. Priėjome aklavietę, viskas baigiasi, juk mūsų egoizmas daugiau nebeskatina siekti materialių laimėjimų. Ir ką gi daryti?
Taigi, turime suprasti, kad pasiekti kitą vystymosi pakopą galime tik vienydamiesi. Tas pats vyksta gamtoje. Būtina pakilti!
Klausimas. Kas naujajame pasaulyje teiks malonumą?
Atsakymas. Naujasis malonumas – Aukštesniojo pasaulio, amžinybės ir tobulumo atskleidimas, žmogaus egzistavimas naujoje dimensijoje. Tai gali atrodyti nerealu ir fantastiška, bet taip bus.
Vidinis savo prigimties atskleidimas taps visai naujas, leis žmogui išsiveržti iš kūno ir suvokti pasaulį ne ribotais kūniškais jutimo organais, o virš jų. Štai tuomet jis pajus amžiną ir tobulą pasaulį.
Mūsų egoizmas, nepatenkintas gyvenimu ir nesugebantis juo užsipildyti, išstums mus į šią pakopą. Esame prieš pat šį proveržį, kurį labai lengva įgyvendinti susivienijus. Susivieniję galime pereiti į kitą egzistavimo lygmenį.
Žmonės jaučia, kad tikrovė tampa siurrealistinė ir kinta, tik neaišku, kaip. Jie dar negali jos pajusti, nes jos nėra jutimo organuose. Reikia išvystyti naujus jutimo organus.
Klausimas. Kaip ši nuostabi svajonė apie naująjį pasaulį siejasi su dabartine tikrove?
Atsakymas. Siejasi puikiai, juk iš esmės ieškome prisipildymo, norime jaustis tobuli, išaukštinti, ne veltui gyvenantys. Norime išeiti iš savo materialaus kūno, kuris neišvengiamai kada nors numirs.
Kabaloje yra metodika, galinti padaryti mus amžinus ir tobulus, atskleisti mums visatą, pakelti virš gyvenimo ir mirties ribos, virš visų apribojimų.
Tokiu būdu neprarandame nieko, ką turime dabar, o papildomai įgyjame tobulumą ir amžinybę. Tai įmanoma, tereikia gauti papildomus, vidinius jutimo organus, kad sugebėtume išeiti iš savęs ir pajusti išorinę tikrovę.
Klausimas. Tokia svajonė patraukli daugeliui žmonių, bet jie reikalauja įrodymų, kad tai veiks. Ar galite tai įrodyti?
Atsakymas. Kaip galima įrodyti tam, kuris neturi dvasinių jutimo organų? Tarkime, iš prigimties aklą žmogų įkalbinėja pasidaryti regos atkūrimo operaciją, bet šis nesupranta, ką apskritai reiškia matyti. Jam atrodo, jog pakanka, kad ir dabar viską junta.
Taip pat neįmanoma paaiškinti žmogui, kad jis nesuvokia išorinio pasaulio, nepriklausančio nuo kūno ir leidžiančio pasijusti amžinam bei tobulam. To negalima išaiškinti, kol žmogus neįgijo šio suvokimo. Tikėkimės, kad 2017 metais mums pavyks tai perduoti žmonėms, svarbiausia – žydams, kad jie suvoktų savo pareigą.

Daugiau šia tema skaitykite:

2016 metų rezultatai: ekonomika

Padarius 2016 metų išvadas: Terorizmas

2016-ieji: nauja tendencija

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai