Klausimas: Kaip įsivaizduoti procesus, vykstančius dvasiniuose pasauliuose, apie kuriuos mokomės kabalos moksle? Kur ir kada visa tai vyksta, o gal jau įvyko?
Atsakymas: Visi šie procesai jau įvyko mūsų šaknyse, o mes juos atrandame, kildami iš apačios į viršų ir artindamiesi prie jų. Bet visa tai „jau įvyko“.
Laikas dvasiniame pasaulyje – priežasties ir pasekmės veiksmų seka.
Kūrėjas sukūrė norą mėgautis, po to šis noras gavo Šviesą, tada patyrė gėdą, apsiribojo, nusprendė gauti antiegoistiškai (ekranas-ketinimas) ir ėmė gauti dėl davimo pagal savo sugebėjimus ir t.t.
T.y. mes nagrinėjame seką veiksmų, kurie įvyko dar iki tol, kol mes ėmėme save jausti.
Bet štai aš gimstu ir nuo šios akimirkos imu save jausti. Kalbama, kad iki mano gimimo gyveno žmonės, bet aš nežinau, ką reiškia „iki manęs“. Nuo savo gimimo akimirkos aš pradedu suvokti realybę.
Ir tada aš galiu pasakyti, kad „pagal mano realybės suvokimą“ man atrodo, kad čia yra žmonių, kurie gimė anksčiau nei aš ir netgi tokių, kurie gyveno ir jau yra mirę.
Tačiau tai egzistuoja tik mano realybėje, kurioje gimiau ir gyvenu. Jie – tai, ką jaučiu egzistuojant, pavidalai mano galvoje. Mes dirbame tik su savo vidiniu noru – jį mums ir reikia išryškinti.
Todėl mano realybė prasideda nuo mano gimimo. O viską, kas neva vyko iki jo, aš laikau pasirengimu mano pajutimui – tai yra Kūrėjas, jo veiksmai, kuriuos Jis atliko manyje parengdamas, kad nuo tos akimirkos kai gimsiu, imčiau jausti aplink save tokį pasaulį ir tokią realybę.
Bet kas yra tėvas, motina ir visi kiti mane supantys žmonės ir kodėl jie yra tokie? Tai Kūrėjas parengė man tokią sistemą, kuri manimi rūpinasi. Visas pasaulis, kurį matau prieš save, Kūrėjo paruoštas mano darbui.
Todėl visas mūsų gyvenimas susietas su šiais dvasiniais procesais ir skirtas tam, kad padėtų mums dvasiškai pabusti ir atverti naujus pojūčius. O tu manei, kad šiame gyvenime yra nors viena beprasmė akimirka?

Daugiau šia tema skaitykite:

 “Ateiti ir pamatyti” naują realybę

Daugiaserijinis filmas “Mano gyvenimas”

Klausimas: Kodėl pasakyta, kad Šviesa yra absoliučioje ramybėje, jeigu visą mūsų kelią lydi Šviesos įėjimas į norą ir išėjimas iš jo?
Atsakymas: Aukščiausios Šviesos absoliuti ramybė – tai jos nuolatinis keitimasis begaliniu dažniu!
Šviesos „nekintamumas“ reiškia jos ramybę, pastovumą, siekiant vienintelio tikslo – juk ji visą laiką atlieka tik tokius veiksmus, kurie veda į tikslą.
Jos absoliuti ramybė reiškia, kad ji nekeičia šio tikslo, ji juda šio tikslo kryptimi begaliniu greičiu.
Ramybė mums reiškia, jog nesusipainiojame kelyje, o veržiamės viena kryptimi ieškodami tūkstančių būdų, kad pajudėtume jos link, kad būtume įtampoje ir dėtume pastangas.
Visa tai vadinama absoliučia ramybe, nes priešais save matau tik vieną vienintelį tikslą.
Šviesa įeina į norą ir išeina iš jo, kiekvieną akimirką vyksta begalinė daugybė jos veiksmų.
Bet jeigu žmogus turi davimo savybę, tai visus šiuos skirtingus veiksmus jaučia kaip amžiną ramybę!

Ištrauka iš 2010-06-27 d. pamokos „Įvadas į komentarus „Sulam“

Ir paslėptis, ir atskleidimas – mumyse.  Ir tai viskas, kam mes galime turėti poveikį. Juk esame nekintančiame ir amžiname pasaulyje, kuriame nėra pradžios ir niekada nebus pabaigos.
Net kai kalbame apie tai, kad kažkada atsirado kūrinys ir kada nors pasieksime išsitaisymą (susiliesime su Kūrėju, įvykdydami jo sumanymą), ir įsivaizduojame visa tai laike, – mes neteisūs.
Tiesiog mes dėl savo prigimties nesugebame kitaip įsivaizduoti to, kas vyksta. O iš tikrųjų tai, kas vyksta, egzistuoja nuolat.
Esame unikalios sistemos, vadinamos „Gamta“ arba „Kūrėjas“, viduje. Čia nevyksta jokie pasikeitimai, keičiasi tik mūsų pojūčiai!
Engelsas yra pasakęs: „Gyvenimas – tai objektyvi realybė, pasireiškianti mūsų pojūčiuose“. Tai tiesa,  tik žodį „objektyvi“ reiktų pakeisti į „subjektyvi“! Jei ir yra pasikeitimų – jie tik mumyse.
Ir kaip gi mums sąmoningai kontroliuoti savo vystymąsi taip, kad su mumis nevyktų nemalonūs, nepageidaujami pokyčiai?
Mano vidiniuose noruose vyksta pokyčiai, kurie taip keičia mano požiūrį į realybę, kad jaučiu juos kaip problemas, karus, kančias. Yra ir teigiami pokyčiai, tačiau kaip juos valdyti?
To mus moko kabalos mokslas. Juk jei realybė yra nekintanti, tai tik valdydamas savo savybes galiu keisti pasaulio vaizdą ir spręsti, kokį „serialą“ pavadinimu „Mano gyvenimas“ noriu žiūrėti.
Tačiau tai nereiškia, kad turiu galimybę peržiūrinėti kokius tik panorėjęs skirtingų žanrų filmus.
Yra programa, kuri verčia mus atskleisti tikrąjį pasaulio vaizdą, kuriame išnyks visos paslėptys ir amžina bei tobula būklė atsiskleis savo grynuoju pavidalu. Tada pamatysiu nuolatinę ir nekintančią realybę.
Jei visa tai suprantu, galiu judėti lengvuoju keliu. Jei ne – teks eiti kančių keliu. Kalbama tik apie vidinius pasikeitimus žmogaus, egzistuojančio jam kol kas nežinomoje aplinkoje, vadinamoje Kūrėjas arba Begalybė.
Mes neturime galimybės pakeisti mums skirtos pakopų tvarkos. Be to, kas mes tokie, kad suprastume, kokia ji turi būti?
Tačiau mes galime pagreitinti eigą, stengdamiesi ir dalyvaudami joje savo noru. Judėjimo pirmyn greitis leis pradėti jausti kitaip.
Juk viena yra judėti lemtingo įvykio link, nesutinkant su juo, tačiau negalint to išvengti. Kita,  kai siekiama norimo tikslo! Tada kelias patiks ir su džiaugsmu juo eisiu.
Taigi, viskas priklauso nuo pasiruošimo kitoms mano būsenoms, kurios neišvengiamai ateis. Mano pasiruošimas lemia mano suvokimą ir judėjimo greitį.
Todėl mums taip reikalinga kabala, kuri padeda vystytis maloniu ir trumpu, o ne skausmingu ir ilgu  keliu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip išvengti kančių?“

„Milijardus milijardų kartų didesnis už Visatą“

„Šviesos kelias ir kančių kelias“

Mes esame sistemoje, kuri vadinasi vieninteliu kūriniu, Siela, Adomu.
Šią sistemą sukūrė Kūrėjas. Joje esame sujungti pastoviais ryšiais lyg vieno kūno organai.
Mūsų bendras ryšys užpildytas šios sistemos gyvenimu – Šviesa. Sistema vadinasi Begalybės pasauliu, nes joje viskas yra be ribų, tobula.
Ant šio Begalybės pasaulio, kur visos dalys susietos meile ir pripildytos beribe Šviesa, Kūrėjas uždeda mažinantį filtrą, o po to dar vieną ir dar – ir viską gadina…
Tarytum nupieščiau gražų paveikslą, o po to uždėčiau ant viršaus juostą su purvinomis, netvarkingomis dėmėmis.
O po to dar vieną ir dar vieną, vis labiau tepliodamas originalų piešinį – taip uždedu 125 sluoksnius. Tai 125 davimo ir meilės savybių, jungiančių mus Begalybės pasaulio sistemoje, mažėjimo sluoksniai.
Mes esame pačiame išoriniame sluoksnyje ir iš viso nejaučiame ankstesnių sluoksnių. O mūsų sluoksnyje ryšių sistema visiškai sugedusi.
Užuot jautę meilę, jungiančią mus Begalybės pasaulyje, mes nekenčiame vienas kito, nejaučiame bendro ryšio tarp mūsų, esame izoliuoti, užsidarę, sudužę.
Iš šios paskutinės būsenos Kūrėjas nori mus sugrąžinti į pačią pirmąją – šviesią ir gerą būseną, kad per visus šiuos sluoksnius, visus filtrus, visus pasaulius (olam – pasaulis iš žodžio olama – paslėptas) grįžtume atgal į Begalybę.
Todėl Jis mus kviečia ir budina. Prieš tai Jis mus vystė egoistiškai, kad išmoktume geriau suprasti, jausti ir valdyti savo gyvenimą.
O kai pasiekiame tam tikrą brandumą, Jis pradeda mus vystyti kokybiškai.
Jau nebepakanka, kad didindami savo egoizmą tiesiog eitume pirmyn.
Dabar privalome artėti prie Jo savybėmis įgydami tokį norą kaip Jo, kad tas noras būtų to paties tipo, o ne šiaip sau didėtų kaip kad buvo per visą mūsų istoriją. Todėl dabartinis mūsų vystymosi etapas yra toks ypatingas.
Jei bandome vis labiau prilygti vidiniam sluoksniui, kur esame stipriau sujungti vieni su kitais, tai taip sužadiname sau jo Šviesą – ir ji šviečia mums iš toli, kaip supanti Šviesa, Or Makif – ir joje išsitaisome taip, kad tarp mūsų įsiviešpatauja meilės ir davimo Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį!“

„Gyvenimo ir mirties klausimas“

„Paslėptį paversti atskleidimu“

Mes neturime galimybės suvokti dvasinę realybę savo egoistiniu protu. Jis to nesugeba!
Todėl dvasinis supratimas vadinamas suvokimu (asaga) pagal posakį „Suvokimas rankoje“. „Ranka“ – tai ištaisytas egoistinis noras.
Todėl kabalos moksle yra taisyklė: „Iš Tavo veiksmų pažinsiu Tave“, „Teisėjas neturi daugiau, nei mato jo akys“ ir pan., kur nurodoma į Aukštesniojo pasaulio atskleidimą aiškiai jį suvokiant.
Savo suvokime mes pereiname 125 pakopas – nuo jo pradžios iki galo. Kiekvieną pakopą sudaro 25 atskiri parcufai – tarpinės būsenos (žr. Baal Sulamo „Beit Šaar akavanot).
Taigi kiekviena iš 125 pakopų, vadinamų „sfira“, apima 25 savo pačios formas, o kiekviena šių – taip pat 25 savas subformas ir taip toliau, iki Begalybės.
To neįmanoma suskaičiuoti, jų aprašymui nėra konkretaus skaičiaus. Tik aukštesniame lygmenyje, kur nėra raidžių ir skaičių, galime suvokti visą šią naujų savybių įvairovę, o vėliau ir savo pasikeitusiu protu. Tada formų kiekybė pereina į kokybę ir jaučiama suprantamai bei aiškiai.
Todėl begalinis parcufų, sfirų ir pasaulių, dvasinio suvokimo pakopų skaičius atrodo begalinis dabartiniam mūsų protui.
O dvasiniam protui viskas susiveda į paprastą davimo ir meilės norą, kuriame jaučiamas susiliejimas su Kūrėju į vieną visumą „Aš, Šviesa, Kūrėjas – Viena!“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Besiplečianti Begalybė“

„Visas gyvenimas – tarp dviejų Šviesų“

„Su knyga „Zohar“ iki visiško išsitaisymo“

Mūsų vienintelė užduotis – pereiti nuo realybės suvokimo egoistiniais jutimo organais į realybės suvokimą altruistiniais jutimo organais.
Tai ir yra visas skirtumas tarp šio pasaulio ir Aukštesniojo pasaulio pajutimo, tarp mūsų dabartinio realybės suvokimo, gyvenimo mele, atitolus nuo Kūrėjo, nesupratimo, kur esame, ir suvokimo, pajutimo, žinojimo, kur egzistuojame, Kur ir su Kuo esame.
Suvokimo pasikeitimas įvyksta žmogaus pastangomis. Tačiau pirmiausiai turi kilti noras pakeisti suvokimą, juk tai atsitiks tik tuomet, jei mes to panorėsime.
Todėl turime stengtis įsivaizduoti Aukštesniąją realybę, kurti savyje jos pavidalą (apie ką pasakoja kabalos knygos) ir grupėje realizuoti tokius tarpusavio santykius.
Tada besimokydami, skaitydami apie šią Aukštesniąją realybę, mes reikalausime, kad ateitų jėga iš Aukščiau, atvertų mūsų jutimo organus, šiuos jutimo šliuzus, ir mes suvoktume, kur iš tikrųjų esame, o ne liktume šiame melagingame, įsivaizduojamame, išgalvotame paveiksle, kurį šiandien mums pateikia sudrumsti jutimo organai.
Todėl vienintelė mūsų užduotis – teisingai suprasti tai, kas vadinama tikrąja realybe.
Kiekvienas mūsų visomis jėgomis, kiek tai įmanoma, turi stengtis įsivaizduoti, nupiešti, suformuoti sau Aukštesnįjį pavidalą, kuriame mus visus jungia mūsų norai, kartu ir su Kūrėju, tarp mūsų nėra jokių skirtumų, o mūsų viduje ir tarp mūsų karaliauja Kūrėjas – davimo ir abipusės meilės savybė.
Nėra nieko, išskyrus šią būseną, nėra jokių įsivaizduojamų paveikslų ir mes prašome šios realybės, kad ji mus paveiktų ir įsikūnytų į mus. Tai turi būti mūsų pastangų rezultatas.
Būtent to žmogus turi nuolat siekti, skaitydamas knygą „Zohar“ bei kitas kabalistines knygas. Šios knygos pasakoja apie tikrąją realybę. Antraip mes galėtume skaityti knygas, parašytas kitu stiliumi, arba išvis nebūtų jokios prasmės jas skaityti.
Todėl, skaitydami šiose knygose apie Aukštesniąją realybę, turime stengtis ją pasiekti. Kaip rašo Baal Sulamas „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirot“, 155 p.: „Stipriu noru ir siekiu suprasti studijuojamą medžiagą pritraukia Šviesas, supančias jų sielas“, iš tos pačios vienintelės egzistuojančios būsenos – ir taip save ištaiso.

Iš 2010-06-03 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Klausimas: Ar viską, ko mokiausi šiame gyvenime, mano siela prisimins? Ar kitame gyvenime toliau mokysiuos kabalos ir vėl ateisiu į grupę?
Atsakymas: Iš šio gyvenimo žmogus pasiima su savimi tik savo praeitą dvasinį kelią. Tai nedingsta. Juk dvasinio pasaulio atžvilgiu buvome ir liekame toje pačioje realybėje, tik ji šiek tiek nuo mūsų paslėpta. Aš visą laiką esu savo sieloje, nepaisant to, kad jos nejaučiu. Net ir šiandien su ja dirbu ir patiriu skirtingas būsenas.
Visa tai vyksta mano  amžinoje sieloje. Tai, kad dabar matau aplink save fizinius kūnus ir šį pasaulį – tai mano dvasinės būsenos ,,miražas“. Ir jeigu šiandien dirbu su savimi viduje, tai savo kitą įsikūnijimą pradėsiu nuo daug aukštesnės dvasinės būsenos. Tai reiškia, kad greičiau įeisiu į kabalos grupę ir sėkmingiau mokysiuos. Visas praeitas kelias pasiliks manyje kaip dvasiniai genai (rešimot) – tai neišnyksta. Dvasiniame pasaulyje apskritai niekas nedingsta. Viskas pranyksta tik mūsų pasaulyje, nes pranyksta ir jis pats.
O iš viso to, ką įgijau dėl savo egoistinio noro, aišku, kad nieko neliks. Juk šis noras pranyksta. Išliks tik išorinis apvalkalas. Kaskart pereidama naują gyvenimo ciklą siela kuria sau aplinką pagal savo gebėjimus ir būtinybę ištaisyti save.
Kodėl esu būtent tokioje, o ne kitoje aplinkoje? Todėl, kad to reikia mano sielai. Į kūnus nežiūrima – jie palaiko ryšius vieni su kitais šiame pasaulyje ir yra susiję su visais jo įvykiais priklausomai nuo to, kiek to reikia sielos taisymui.
Su kūnu nesiskaitoma. Jis apskritai realiai neegzistuoja – tai tam tikra virtuali iliuzija, pasirodanti priešais mus tokia forma. Iš tikrųjų, egzistuoja tik siela, bet būtent jos mes ir nejaučiame… O jos vystymasis vienareikšmiai nulemia, kas vyksta su kūnais.
Todėl „Įvado į knygos Zohar“ pabaigoje Baal Sulamas rašo, kad tik ištaisyta siela gali mums padėti ištaisyti mūsų pasaulį ir pajausti šį žemišką gyvenimą kaip daug geresnį. Visi šiame pasaulyje vykstantys nusikaltimai kyla dėl neištaisytos sielos. O pačiame pasaulyje nėra jokių veiksmų, nėra ištaisymų – visi pokyčiai galimi tik per sielą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aukščiausia žemiško gyvenimo prasmė“

„Praėjusių gyvenimų paslaptis“

„Sielų persikūnijimai – mūsų nore“

Šio materialaus pasaulio Kūrėjas nekūrė! Mūsų pasaulis egzistuoja tik tavo vaizduotėje ir tik todėl, kad esi egoistas.
Tą akimirką, kai priartėsi prie noro duoti, tau atsivers aukštesnė tikrovė, kurioje mes iš tiesų  gyvename ir vystomės.
Tačiau žemesnysis materialaus noro lygis egzistuos toliau, juk jis turi tau nuolat užtikrinti valios laisvę dvasinės tikrovės atžvilgiu.
Juk ir šiame pasaulyje galiu išeiti į darbą ar į parduotuvę, tačiau žinau, kad turiu savo nuolatinę vietą – namus, šeimą.
Dvasiniame pasaulyje taip pat yra nuolatinė vieta, kurioje mes egzistuojam. Iš čia mes kylame dvasinėmis pakopomis, kylame ir leidžiamės – tačiau šis žemutinis egzistavimo lygis mums garantuotas.
Jis – iliuzija, iš tikrųjų jis neegzistuoja – jis tik mūsų vaizduotėje, kad iš šio bazinio taško pradėtume savarankiškai veikti ugdydami norą duoti.
Kūrėjas visiems mums rodo vieną filmą, kad galėtume egzistuoti šioje tikrovėje.
Todėl ir pats didžiausias kabalistas, ir nieko nesuvokiantis kvailys mato tą patį materialųjį pasaulį.
Suprantama, protingas mato jį kiek kitaip, nes daugiau jame supranta, – tačiau iš principo visi mato vieną paveikslą.
O jei ir yra skirtumų (dėl kokių nors ypatingų savybių) – tai neturi nieko bendra su dvasine tikrove.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ateis motina ir pamaitins sūnų“

„Dvasinis pasaulis – aukščiau žinojimo“

„Gyvenimo ir mirties klausimas“

Klausimas: Sakoma, kad gamta vystysis pagal Kūrėjo sumanymą tol, kol sėkmingai jį įvykdys. Ko iš mūsų nori Kūrėjas?
Atsakymas: Viskas privalo susilieti su Juo. Kūrėjas nesukūrė nieko kita, tik vieną noro taškelį, kuriame mes ir egzistuojame. Šis taškas yra Šviesos okeane, Kūrėjuje. Mums tereikia pajusti šią galią, visą šią pilnatvę ir vienybę su Kūrėju, kuri yra vienintelė sukurta būsena. O visa, kas vyksta po to – vyksta tame pačiame taške, sukurtame „iš nieko“.
Visi čia patiriami įspūdžiai ir pojūčiai – visa tai vyksta su mumis, su kiekvienu iš mūsų, manančiu, jog pasaulis – tai  jis ir jį supantys žmonės bei gamta. Iš tikrųjų visa tai telpa viename taške, kuriame vyksta visi įmanomi pokyčiai, leidžiantys pažinti tikrąją savo būseną.
Kūrėjas nori, kad šis taškelis nueitų visą jam skirtą kelią,  kad didelėmis pastangomis suvoktų, kas yra Šviesa ir Kūrėjas, sukūręs šį tašką iš nieko. Mes turime sužinoti, ką reiškia „iš nieko“, „taškas“, „Šviesa“, turime sužinoti, kodėl jis viską sukūrė.
Mes nežinome, kas bus su mumis, kai atskleisime visa tai, bet, matyt, pasiekus tobulybę, prieš mus atsivers nauji horizontai.
Bet tai nesvarbu, nes mes kylame pakopa po pakopos, ir kiekviena iš jų – paruošiamasis etapas tolimesnei. Mes negalime peršokti per pakopas. Tačiau kaskart privalome siekti Begalybės, nes ten mes siunčiame savo maldą (MAN) ir iš ten gauname atsakymą (MAD). Tik toks elgesys yra teisingas ir tik taip galima pasiekti reikiamą rezultatą. Juk viskas nukreipta į Begalybę ir viskas ateina iš ten, ir nesvarbu, kad mus skiria daugybė pakopų. Visos šios pakopos – tai kol kas nuo manęs paslėptos mano paties būsimos būsenos. Būsimą pakopą aš suvokiu kaip Begalybę.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinio pakilimo žemėlapis“

„Kur neša mus audringas okeanas?“

„Gyvenimo ir mirties klausimas“

Vienintelė problema dvasiškai vystantis yra ta, kad kabalą, Aukštesniojo pasaulio atradimą, mes suprantame kaip mokslinę teoriją, kurią reikia suvokti protu ir realizuoti savomis jėgomis.
O kabala mums siūlo tai, kas visiškai neįprasta, – įgyti naujas savybes. Ir kol žmogus neįgis šių naujų savybių, jis nesupras, apie ką kalba kabala.
Visa kabala – tai metodika, kaip išvystyti naują žmogaus savybę – „meilę artimui“ (ji ir vadinasi „Kūrėjas“) nuo absoliutaus jos neigimo iki visiško atskleidimo. Mūsų „žemiškieji“ jausmai ir protas neturi nieko bendro su Kūrėjo atskleidimu.
Kūrėjo atskleidimas – tai Jo savybės sukūrimas žmoguje. Kabala – davimo savybės, Kūrėjo būsenos formavimo žmoguje metodika. Visą mūsų realybę sudaro du sudedamieji – jausmai ir protas.
Žmogus, sukūręs savyje Kūrėjo pavidalą, vietoje ankstesniųjų įgauna naują protą bei jausmus ir taip nuo šio pasaulio suvokimo (jautimo) pereina prie Aukštesniojo pasaulio suvokimo (jautimo).
Naujas pojūtis žmoguje vadinamas Kūrėju – „Bore“, o tai reiškia  „ateik ir pamatyk“, arba dar kitaip vadinamas siela.
Didžiausia pradedančiojo studijas problema – nesugebėjimas savo vystymąsi susieti su Šviesa, kuri turi mus pakeisti, su ta jėga, kuri turi suteikti mums naujus jausmus ir protą.
Mes įsikimbame į išorines formas ir norime tekstą, parašytą kabalistų, suprasti žemiškais jausmais ir protu, bandome dvasingumą pritaikyti prie savo žemiškosios egzistencijos.
Tačiau kabala nė žodžiu neužsimena apie mūsų pasaulį. Mūsų būsena reikalinga tik tam, kad mokydamiesi, jungdamiesi su grupe pritrauktume jėgą – Šviesą, grąžinančią į šaltinį, bei lauktume savyje gimstančio naujo proto ir jausmų. Jie suteiks naujos realybės suvokimą.
Kovoti su savo prigimtimi – tai pirmiausia pereiti prie naujų pasaulio suvokimo instrumentų, o po to jais naudojantis pajusti ir pažinti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pro džiungles sugrįžtant namo“

„Kur mistika, o kur mokslas?“

„Protingiausia yra …pajausti“