Pateikti įrašai priklausantys Realybės suvokimas kategorijai.


Ar galima sukurti dirbtinį intelektą?

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar galima dirbtinai sukurti žmogaus intelektą?
Atsakymas. Ne. Mes apskritai nesuprantame, kas yra protas, nes manome, kad smegenys kažką daro, skaičiuoja, bet visa tai vyksta ne materialiame lygmenyje.
Mes net neįsivaizduojame, kaip stipriai esame susiję ir tarpusavyje, ir su milžiniškomis sistemomis, kuriose esame, nors jų ir nejaučiame, nes jos yra kitame išmatavime.
Visa tai atsiveria tik kabalistui, o jis mato, kad nereikia jokių gudrių išskaičiavimų, nors žmonės užsiima atskirais vienkartiniais išskaičiavimais: vienur išsprendė kažkokį uždavinį, kitur priėjo prie tam tikros išvados ir t. t. Mes visą laiką nepaliaujamai ieškome sprendimų, neįtardami, kad visos problemos sprendžiamos analoginiu būdu.
Aukštesnioji sistema yra analoginė, o ne skaitmeninė, diskretinė, sistema, todėl vienu metu sprendžia užduotis bet kuriame begalinės noro ir šviesos erdvės (ji vadinama „Begalybės pasaulio Malchut“) taške. Juk veikiant analoginei sistemai visi potencialai įgauna pusiausvyrą, ir joje paraleliai vyksta visi pasikeitimai.

Iš 2016 m. rugpjūčio 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima išnaudoti smegenis 100 procentų?

Kas valdo smegenis?

Smegenys – vyriausias koordinatorius

Komentarų nėra

Dvasiniai jutimo organai

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip sudarytos dvasinės juslės: rega, klausa, uoslė, skonis?
Atsakymas. Tai skirtingi noro lygmenys. Taip jie atsiskleidžia: didesne ar mažesne galimybe prasiskverbti prilygstant Šviesai.
Pavyzdžiui, svarbiausia mūsų juslė – akys. 95 nuošimčius informacijos gauname per regą. O gyvūnai didžiąją informacijos dalį suvokia per uoslę. Ropliai, ypač gyvatės, per šilumą, t .y. per taktilinius jutimo organus. Kiekvienas savaip.
Klausimas. Ką reiškia „matyti Kūrėją“, „girdėti Kūrėją“?
Atsakymas. „Matyti Kūrėją“ – reiškia tapti panašiam į Jį šviesos Chochma lygmenyje, o girdėti – šviesos Bina lygmenyje. Kitaip tariant, tai skirtingi suvokimo lygmenys.
Pats aukščiausias suvokimas – susilietu su Kūrėju visomis mintimis.

Iš 2017 m. gegužės 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam reikalingas papildomas jutimo organas?

Dialogas tamsoje

Svarbiausias, ką įgiju gyvenime, -siela

Komentarų nėra

Kada išnyks laikas?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas. Rinkti norus draugėn – koks tai dvasinis veiksmas?
Atsakymas. Tai reiškia sujungti visus norus į vieną vieningą norą, panašų į Kūrėją.
Tai vienintelis dvasinis veiksmas – tapti it vienam žmogui su viena širdimi, vienu ketinimu, susietu su vienu Kūrėju. Ir tuomet tarp šio „surinkto“ žmogaus pavidalo ima švytėti Kūrėjas.
Tą akimirksnį išnyksta laikas, atstumas, pradingsta pasauliai ir telieka švytėjimas.

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išeiti už laiko ribų

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Komentarų nėra

Ar galima išnaudoti smegenis 100 procentų?

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Klausimas. Remiantis moksliniais duomenimis, išnaudojame  tik 3–5 procentus savo smegenų potencialo. Ar kabalistas išnaudoja savo smegenis 100 procentų?
Atsakymas. Ne, mūsų smegenys bus naudojamos daugiau tik tada, kai būsime integraliai susiję.
Kiekvienas iš mūsų turi įeiti į sistemą, kurioje be jo yra milijardai dalelių, turinčių norą ir protą. Mes visi turime tarpusavyje susijungti, padedami aukštesniosios Šviesos. Tada žmogui reikės panaudoti daugiau smegenų.
Kai susijungiame savo norais ir protu, mūsų smegenys dirba tarsi modemas. Dabar turime tik gyvūninius norus ir jų realizaciją.
Klausimas. Taigi, siekiant patenkinti milijardo žmonių norus, man reikės įjungti papildomus 97 procentus smegenų?
Atsakymas. Esmė ne milijardai žmonių. Reikia išsiaiškinti paprastą integralą: vienam aš galiu duoti tik tą, kitam – kitką, vienam vienaip, kitam – kitaip ir t. t. Tu, apskaičiuodamas visas galimybes, įsijungi į begalinę grandinę, kuri priklauso nuo tavęs, o tu – nuo jos. To neįmanoma įgyvendinti tiesiogiai, tik dvasiniu būdu.
Tačiau skaičiavimas vyksta ne mūsų prote. Protas padengia norą, ir viskas susijungia į elementarią integralią tarpusavyje susijusią begalinę grandinę.
Būtent tai mes studijuojame kabalos moksle: ryšius tarp parcufimų, tarp pasaulių, kur kiekviena dalelė, kurioje vyksta pasikeitimai, sukelia pasikeitimus visoje sistemoje.
Bet koks pasikeitimas tiesiog sukrečia visą sistemą. Todėl visiems skaičiavimams, pojūčiams, kaip tai persilieja begalinėje amžinoje harmonijoje, reikalingi milžiniški mūsų jausmai ir protas.
Kabalistas mato, kaip visos mūsų bendro noro dalelės palaipsniui ir pastoviai persiskirsto ir tarsi jūroje persilieja į milijonus lašelių, ir visi susilieja į vieną. Tai vadinama Šchinos spindėjimu.

Iš 2016 m. rugpjūčio 21 d. pamokos rusų kalba.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas valdo smegenis?

Smegenys – vyriausias koordinatorius

Mūsų gyvenimas – smegenyse

Komentarų nėra

Žmogus – savo laiko priešas

Realybės suvokimas

Klausimas. Kada laikas – žmogaus priešas?
Atsakymas. Laikas nėra žmogaus priešas, žmogus – savo laiko priešas. Juk tavyje yra toks prietaisas, kuriame tu nustatai laiką – nuo nulio iki begalybės, bet kokiu greičiu. Laikas keičiasi. Netgi fizikai apie tai kalba. Tik ne mūsų koordinatėse.
Kabala nuo kvantinės fizikos ir kitų tiksliųjų mokslų skiriasi tuo, kad atveda žmogų į belaikę erdvę, kur jis pats gali save keisti savo išvestinėse koordinatėse. Tačiau tam reikia įgyti visiškai kitus instrumentus – kitus suvokimo organus!

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninga gamtos evoliucijos jėga, 1 dalis

Laikas egzistuoja tik galvoje

Išeiti už laiko ribų

Komentarų nėra

Diena ir naktis dvasiniame pasaulyje

Pasaulio struktūra, Realybės suvokimas

Klausimas. Kas yra dienos ir nakties kaita? Ir ar tai turi analogų?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje nėra dienos ir nakties. Šviesos sklidimas nore vadinasi „diena“, Šviesos išstūmimas iš noro – „vakaras“ ir „naktis“.
Klausimas. O ciklai? Pavyzdžiui, paros ciklas?
Atsakymas. Ciklai egzistuoja, tačiau kituose matavimuose, kitaip suprantami. Į dvasinį pasaulį išėjęs žmogus visiškai naujai graduoja, kas yra „diena“, „naktis“, „laikas“, „aš“, „pasaulis“. Visi apibrėžimai absoliučiai keičiasi, iš naujo atgimsta.

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Gėris priešingoje šviesoje

Praeiti per pasaulių filtrą

Komentarų nėra

Ką sukūrė Dievas: kūną ar sielą?

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Klausimas. Remdamasis nepatikrinta žmogaus kilmės idėja, tvirtinate, kad žmogus kilo iš beždžionės. Gal Baal Sulamas taip pat klydo. Kodėl prieštaraujate Biblijai, kurioje kalbama, kad žmogų Dievas sukūrė pagal savo paveikslą?
Atsakymas. Apie tai, kad žmogus kilo iš beždžionės, rašė ne tik Baal Sulamas, bet ir daugelis kitų kabalistų.
Kai kalbame apie žmogų, reikia suprasti, ką turime omenyje. Jei tai mūsų pasaulio žmogus iš kūno ir kraujo, tuomet kalbame apie gyvūną ir turime visiškai sutikti su tuo, kas rašoma mokslinėse knygose.
Dar prieš 300 metų iki Darvino, XV-XVI a., didysis kabalistas Ari rašė, kad žmogus – tai pirma stadija po beždžionės, tarpinė stadija tarp gyvūninės ir žmogaus prigimties.
Mūsų gyvūninę būseną kabalistai suprato labai aiškiai. Net tai, ką aprašė Ari, taip pat nebuvo nauja, nes apie žmogaus kilmę ir vystymąsi iš beždžionės parašyta knygoje „Zohar“ II m. e. amžiuje.
Kabalistai šį procesą matė iš Aukštesniųjų jėgų vystymosi perspektyvos ir papasakojo apie jį vos keliais sakiniais, kurių visiškai užtenka, kad viską suprastum.
Be to, nagrinėdami pasaulių sistemą, dalijame ją į penkis lygius pagal penkias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas. Todėl, kalbant apie kokį nors objektą, reikia kalbėti apie jį visuose vystymosi lygiuose.
Žmogumi vadinama siela, o ne kūnas. Kaip bet kuris gyvūnas, kūnas pereina savo vystymosi stadijas, gyvena ir numiršta, o siela jį lydi. Kūnas padeda sielai vystytis,– tokia jo misija.
Kol žmogus neįgyja savo sielos, nepradeda rinkti jos iš sudužusių dalių, tol egzistuoja kūne. O kai pradeda savo sielą, t. y. savo ketinimus taisyti iš „gavimo sau“ į davimą kitiems, tuomet jis jau nebe beždžionė ir ne mūsų pasaulio žmogus, o „Adomas“ – „panašus į Kūrėją“, nors ir maža dalimi atsiskleidusio jame noro. Šią dalį jau vadiname žmogumi.
Šiuo požiūriu mūsų pasaulyje nėra žmonių, o tik žmogbeždžionės. O žmones vadiname siela – Adomu. Viskas priklauso nuo to, apie ką ir kokiame lygmenyje kalbame. Tuomet galima viską suprasti.
Klausimas. Ką sukūrė Dievas: biologinį kūną ar mūsų sielą?
Atsakymas. Tora kalba apie viską, bet, iš esmės, apie sielą.
Visa kita, ką matome, iš tikrųjų neegzistuoja, tai tik mumyse esantys įvairiausi norai. Jų kopijos, atsispaudusios aplink mus, vadinamos „šiuo pasauliu“. Todėl įvairūs negyvi, augaliniai, gyvūniniai ir žmogiškieji objektai, kuriuos matome, tėra mūsų vidinių savybių atspaudai.
Esame matricoje, kurioje veikia tik jėgos, tarsi kompiuterio ekrane vaizduojančios mus pačius ir tai, ką matome savyje bei aplinkui. Tarp kitko, mes patys galime pavaizduoti jose viską, ko tik norime.
Jeigu vadinamuosiuose ekranuose stebime savo vidinius norus, nukreiptus į save, matome mūsų pasaulį, o jei vidiniai norai ir jėgos, nukreipti ne savo, o kitų gerovei – tai Aukštesnįjį pasaulį. Tokia mūsų sandara.

Iš 2016 m. rugsėjo 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai žmogus tampa Žmogumi

Amžinai nauja mano siela

Siela – tai Kūrėjo dalis

Komentarų nėra

Vieninga gamtos evoliucijos jėga, 1 dalis

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Klausimas. Kokia ta jėga, kuri verčia vystytis pasaulį – visą gamtą ir žmogų?
Atsakymas. Mes egzistuojame jėgos lauke, vadinamame „gamta“, kuriame yra daugybė įvairių jėgų.
Mes skirstome šią jėgą į lygius: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus arba pagal mokslinį požiūrį: į fiziką, chemiją, biologiją ir t.t. Mes apibrėžiame ją pagal savo vystymosi ašį, kaip priežasties ir pasekmės ryšius.
Šiame lauke yra tokių sričių, kurios mums nežinomos ir neaiškios. Visa gamta – tai vieninga jėga. Kuo geriau suvokiame tikrovę ir kuo giliau tiriame gamtą, tuo labiau įsitikiname, kad tai – viena jėga.
Mūsų suvokimas tampa vis integralesnis, globalesnis ir mes jau suprantame, kad nėra atskirai fizikos, chemijos, biologijos, ekologijos, o visa atspindi vieną formą. Tik dėl mūsų suvokimo ribotumo jaučiame vieną tikrovę kaip atskirus fragmentus. Mes tiesiog negalime pamatyti visos visatos kaip vieno paveikslo, vienos jėgos.
Bet palaipsniui pagal savo išsivystymo lygį pradedame suprasti, kad tai iš tikrųjų vienas paveikslas, viena jėga, kurioje esame. Ir ši jėga mus vysto ir suteikia galimybę ją suvokti. Jėga, vadinama „gamta“, tarsi pati nori, kad mes ją pažintume.
Žmogus tyrinėja gamtą, naudodamasis savo savybėmis, gautomis nuo gimimo, todėl jį, žinoma, riboja laikas, judėjimas, erdvė ir savas suvokimas. Jis negali išvalyti savo smegenų ir perprogramuoti jų iš naujo. Juk žmonija – tai rezultatas ilgo evoliucijos vystymosi, ją milijardus metų formavo įvairiausi poveikiai ir jėgos.
Žmogus – tai gamtos vystymosi rezultatas, todėl kyla klausimas, ar jis gali, būdamas neatsiejama integralios gamtos dalimi, ją tyrinėti ? Juk dėl to būtina pakilti aukščiau gamtos.
Tik įvykus pastarojo meto mokslo proveržiams, pradedame suprasti, kad laikas ir vieta reliatyvūs, o vietoje masės gali būti energija. Bet energija – tai kažkas, kas greitai išnyksta, vadinasi, ir masė gali išnykti.
Išeina, kad begalinės tonos materijos, kurią matome Visatoje, yra ne masė, o energija, t. y. kažkas perregimo ir išnykstančio. Iš esmės, mūsų Visata tuščia!
Be to, priežastis ir pasekmė gali pasikeisti vietomis, ir tai, kas mums rodėsi kaip priežastis, pasirodys kaip pasekmė, arba priešingai. Galbūt įvykis, kuris turi atsitikti, sukelia savo priežastį, o ne priežastis sukelia įvykius.
Kvantinėje fizikoje žinomi reiškiniai, kai dalelės, nutolusios viena nuo kitos kosminiu atstumu, yra susijusios viena su kita. Ir jei viena dalelė atlieka apsisukimą, tai už milijardų kilometrų nuo jos kita dalelė atlieka tą patį. Ir nėra taip, kad viena dalelė kartoja kitos veiksmus, – jos abi tarsi sukibusios kaip viena.
Nė viena iš jų nėra priežastis ir pasekmė, o visos sukuria vieną visumą ir tokia forma, kurios nesugebame suvokti savo protu, nes jis nepaprastai ribotas.
Taigi, išeina, kad visi mūsų gamtos tyrimai – labai riboti.
Klausimas. Turime pripažinti, kad mes daug ko nežinome?
Atsakymas. Mes beveik nieko nežinome! Juk mūsų matematikos ir fizikos suvokimas – tai irgi mūsų struktūros pasekmė. O jei būtume kitaip sukurti, turėtume kitą matematiką ir „1+1“ nebūtų lygus „2“.
Juk tai tik prielaida, kad 1+1= 2. Jei pakeistume savo suvokimo organus, tai pamatytume kitą tikrovę. Visa mus supanti gamta atrodytų visiškai kitaip.
Bet jėgą, kuri vysto gamtą, galima laikyti absoliutu, esančiu ne mumyse. Ši jėga kuria gamtą ir mus pačius tokia forma, kuri kažkiek leidžia mums ištirti dalį gamtos. O jei iš tikrųjų norime ištyrinėti gamtą, tai turime pakilti į šios jėgos lygmenį, o tam turime įgyti naujų savybių.
Tęsime….

Iš 2017 m. birželio 27 d. 972-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta – tai vienybė

Gamta neišmokys blogo

Kaip suvokiame gamtą?

Komentarų nėra

Kūrimo pabaiga

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas. Kaip suprasti kūrimo pabaigą? Kas įvyks su materialiais objektais po kūrimo pabaigos?
Atsakymas. Kūrimo pabaiga suprantama taip: mes vis glaudžiau susijungiame, pradedame jausti aukštesniojo pasaulio pilnatvę, kol pasiekiame būseną, kai ji užima visiškai visą mūsų norą.
Ir tas žiupsnelis mūsų noro, kuris jautė iškreiptą tikrovę, tiesiog dingsta ir pereina į tikrą pasaulio suvokimą, kuris yra išorėje, o ne mūsų viduje.
Šis pasaulis tarsi išnyksta, todėl jis vadinamas iliuziniu.

Iš 2016 m. rugsėjo 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulybė be išimčių

Kas įvyks po galutinio išsitaisymo?

Didelis egoizmas – didelis ištaisymas

Komentarų nėra

Tikrovė ar subjektyvi iliuzija

Realybės suvokimas

Klausimas. Jau Talmude buvo parašyta, kad kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Jau tada žmonės suprato, kad pakeitę savo savybes, jie sugebės pamatyti tikrą pasaulį.
Ar galima sakyti, kad kiti man duoti tik tam, kad patikrinčiau savo požiūrį į juos? Ir kaip panaudoti pakilimui tai, kad kituose matau neigiamas savybes, o savyje visada teigiamas?
Atsakymas. Išorinis pasaulis egzistuoja tik tavyje ir tu negali pasakyti, ar jis egzistuoja be tavęs.
Tarkim, žmogus šiandien egzistuoja, o rytoj jo nebus: pasaulis išliks ar ne? Žmogus negali to tvirtinti. Niekas negali to tvirtinti, įskaitant Niutoną, nes kiekvieno požiūriu visa tai subjektyvi iliuzija. Galima paprieštarauti, nes mes matome, – kai žmogus miršta, pasaulis išlieka. Tačiau kur jis egzistuoja, kame? Tiems, kurie gyvena – jis egzistuoja. O to, kuris mirė, atžvilgiu negalime pasakyti nieko, nes nejaučiame to, ką jaučia jis.
Todėl žmogus ir sukurtas taip, kad pakeistų savo požiūrį į kitus. Ir tai jam pačiam yra išėjimo iš savęs į aukštesnįjį pasaulį indikatorius. Pasaulis, esantis už žmogaus ribų, ir yra aukštesnysis pasaulis.

Iš 2016 m. rugsėjo 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas mato teisingą tikrovę?

Iliuzinis pasaulis

Nešališkas požiūris į pasaulį

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai