Pateikti įrašai priklausantys Realybės suvokimas kategorijai.


Už visko yra Kūrėjas

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kongresas Maskvoje. 4 pamoka
Užsiimdami dvasiniu darbu, turime laikytis pirmojo pagrindinio kabalos principo „Nieko nėra, išskyrus Jį“ – nėra kūrinių, nėra nieko. Aš turiu reikalą tik su Kūrėju, ir tik aš vienas egzistuoju ir nuolat esu priešais Jį.
Pagal tai, ką Kūrėjas rodo man mano viduje ir išorėje, aš suvokiu, kad visa tai Jis rodo man, kad aš įgyčiau reikiamų pojūčių ir geriau atskleisčiau Kūrėją.
Jis nori auklėti mane, kaip kūdikį, kurį laikome ant rankų ir stengiamės išjudinti, parodyti, išmokyti, kad jis kuo greičiau taptų protingesnis, labiau išsivystęs, supratingesnis.
Todėl, kai prisirišu prie „Nieko nėra, išskyrus Jį“ ir tiksliai susitelkiu į tokį suvokimą, pradedu suvokti viską, kas vyksta pasaulyje, kaip Kūrėjo vaizdinį manyje.
Jis nori, kad aš atskleisčiau Jį teisinguose santykiuose su visais, kitaip tariant, žiūrėčiau į juos taip, kaip į Kūrėją. Juk viskas, kas vyksta aplink mane – Jo išraiška.
Iš čia kyla sąlygos „pamilk artimą, kaip save“ ir „nuo meilės kūriniams – į meilę Kūrėjui“. Mums nepavyks Jo atskleisti, jei nesuprasime, kad nėra nei svetimo, nei artimo – nieko! Tiesiog Kūrėjas iš toliau ar iš arčiau pasireiškia man įvairiomis formomis.
Aš matau Jį mokinių, negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos, visos žmonijos pavidaluose. Ir tiek, kiek aš galiu visus šiuos elementus priartinti prie savęs, žvelgdamas į juos, kaip į Kūrėjo išraišką, man išryškėja labai paprastas vaizdas: pasaulis, užpildytas tik Kūrėju.
O kur visi kiti? Pasirodo, jie – mano sielos dalys, kurios atskleidžia man Kūrėją. O kas aš pats esu? Tik taškas, iš kurio tai atskleidžiu.
Mes turime reikalą su Kūrėju! O techninius klausimus deriname tarpusavyje, nes esame normalaus materialaus pasaulio rėmuose ir privalome tai daryti. Mes žinome, kad už kiekvieno draugo yra Kūrėjas! Ir jei meluojame draugui, mes meluojame Kūrėjui.
Taip aš visą laiką turiu įsivaizduoti, kad Kūrėjas yra tarp mūsų, arba už draugų, arba save kartu su draugais, priklausančiais Kūrėjui. Mes turime kiekvieną kartą tai aiškintis. Ir kiekvieną kartą tai atrodys kitaip.
Tokiose situacijose žmogus ugdo reikiamus pojūčius, kuriuose paskui atsiskleidžia Kūrėjas. Jei vietoj to žmogus atsiduoda įprastam gyvenimui ir savyje nesuvirškina viso to, ką Kūrėjas jam siūlo suvokti, kad galėtų atsiskleisti, jei neieško, kaip teisingai sureaguoti į Kūrėjo kvietimus, jo minutės, dienos, mėnesiai, metai praeina veltui ir net blogiau, nei paprastų žmonių.
Juk paprasti žmonės nepuoselėja vilties suvokti aukštesnįjį pasaulį, o šis galvoja, kada jam atsiskleis Kūrėjas, tačiau visiškai nesirūpina kiekvieną minutę auklėti save taip, kad jaustų Kūrėją – tuo, kas jam suteikiama kiekvieną akimirką.
Todėl, kai žmogui kyla įvairiausių problemų, kurios painioja ir atitolina jį nuo tikslo, – tai reiškia, kad Kūrėjas daugiau dirba su juo. Ir jis turi padėkoti Kūrėjui už visas tas problemas ir kliūtis.
Reikia teisingai priimti tai, kas vyksta, nereikia ieškoti ramybės, o bandyti maksimaliai efektyviai išnaudoti laiką, ir tikrai nereikia gilintis į savo charakterį, nekristi į sąstingio, „mirties“ būseną, nes tokia forma nieko neįstengs padaryti.
Tai labai įdomus, kūrybinis darbas, ypač, kai pasineri vidun ir supranti, kad priešais tave – nuostabi sistema, kurioje Kūrėjas moko mus, kaip mažus vaikus: žiūrėk dar ir dar, iš ko tu sudarytas.
Mes suvokiame šį pasaulį savyje. Be mūsų nieko nėra! Sukaupę iš aplinkos pakankamą įvairiausių problemų kiekį ir pojūčių kokybę, mes atskleidžiame tame Kūrėją.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. ketvirtosios pamokos Maskvos kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Pasaulis, kuriame “Nėra nieko kito, išskyrus Jį”

Komentarų nėra

2016 metų rezultatai: pasaulis ieško naujų kelių

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Realybės suvokimas

Evoliucija tęsiasi: savu greičiu vystosi negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmonija. Bet yra problema – žmonės nežino, kad jų vystymąsi lemia gamtoje įdiegta programa.
Jiems atrodo, kad vystosi patys, savo noru. Iš tikrųjų galime planuoti, bet pasaulis eina savo keliu.
Tai primena kadaise Rusijoje vykdytą bandymą, kai liaudis iš feodalizmo kokiai dešimčiai metų buvo nukreipta socializmo link, o vėliau vis tiek teko grįžti atgal, nes bandymas nepavyko.
Ir kitose šalyse buvo bandymų pakeisti vystymosi eigą – nėra pasaulyje šalies, ėjusios tik tiesiai. Juk niekas nežino gamtos dėsnių, todėl vystymasis toks vingiuotas.
Pastaruoju metu pasaulis ima suvokti problemos, kurioje atsidūrė, globalumą. Nežinome, kaip vystytis toliau, nes egoizmas išsisėmė ir nebestimuliuoja mūsų. Nebėra andainykščio lenktyniavimo. Jaunoji karta nenori gyventi taip, kaip gyveno jos pirmtakai.
Visos ankstesnės žmonijos kartos tūkstančius metų vystėsi, nes norėjo vis daugiau ir daugiau. O dabar viskas kitaip: jaunosios kartos netraukia jos tėvų garbintos vertybės. Tačiau ir negalime jų visų aprūpinti darbu.
Mokytis jie nenori, nosis įbedę į išmaniuosius telefonus niekuo daugiau nesidomi. Bet vis tiek turėsime juos aprūpinti būtinais dalykais: drabužiais, maistu. Dingsta ryšys tarp darbo vietos ir uždarbio.
Iš vienos pusės, yra daugybė žmonių, kurie beveik nedirba, bet dėl tam tikrų priežasčių labai daug uždirba. Iš kitos pusės, yra žmonių, kurie nedirba, bet gauna pašalpas, yra tuo patenkinti ir daugiau nieko nenori. Prarastas ryšys tarp darbo ir uždarbio, dingo malonumas dirbti ir užsidirbti.
Žmogui neteikia malonumo nei darbas, nei uždarbis, nei šeima, nei vaikai – niekas. Galų gale pasirodo, kad jam nebėra dėl ko gyventi – lieka tik narkotikai. Todėl šiais laikais imta legalizuoti narkotikus, kitaip liaudis visoje šalyje sukels revoliuciją ir riaušes.
Klausimas. Kokia kryptimi šiandien juda pasaulis?
Atsakymas. Pasaulis ieško… Bet nėra prasmės ieškoti naujų dalykų senoje plokštumoje. Pasaulis – gilioje krizėje. Priėjome aklavietę, viskas baigiasi, juk mūsų egoizmas daugiau nebeskatina siekti materialių laimėjimų. Ir ką gi daryti?
Taigi, turime suprasti, kad pasiekti kitą vystymosi pakopą galime tik vienydamiesi. Tas pats vyksta gamtoje. Būtina pakilti!
Klausimas. Kas naujajame pasaulyje teiks malonumą?
Atsakymas. Naujasis malonumas – Aukštesniojo pasaulio, amžinybės ir tobulumo atskleidimas, žmogaus egzistavimas naujoje dimensijoje. Tai gali atrodyti nerealu ir fantastiška, bet taip bus.
Vidinis savo prigimties atskleidimas taps visai naujas, leis žmogui išsiveržti iš kūno ir suvokti pasaulį ne ribotais kūniškais jutimo organais, o virš jų. Štai tuomet jis pajus amžiną ir tobulą pasaulį.
Mūsų egoizmas, nepatenkintas gyvenimu ir nesugebantis juo užsipildyti, išstums mus į šią pakopą. Esame prieš pat šį proveržį, kurį labai lengva įgyvendinti susivienijus. Susivieniję galime pereiti į kitą egzistavimo lygmenį.
Žmonės jaučia, kad tikrovė tampa siurrealistinė ir kinta, tik neaišku, kaip. Jie dar negali jos pajusti, nes jos nėra jutimo organuose. Reikia išvystyti naujus jutimo organus.
Klausimas. Kaip ši nuostabi svajonė apie naująjį pasaulį siejasi su dabartine tikrove?
Atsakymas. Siejasi puikiai, juk iš esmės ieškome prisipildymo, norime jaustis tobuli, išaukštinti, ne veltui gyvenantys. Norime išeiti iš savo materialaus kūno, kuris neišvengiamai kada nors numirs.
Kabaloje yra metodika, galinti padaryti mus amžinus ir tobulus, atskleisti mums visatą, pakelti virš gyvenimo ir mirties ribos, virš visų apribojimų.
Tokiu būdu neprarandame nieko, ką turime dabar, o papildomai įgyjame tobulumą ir amžinybę. Tai įmanoma, tereikia gauti papildomus, vidinius jutimo organus, kad sugebėtume išeiti iš savęs ir pajusti išorinę tikrovę.
Klausimas. Tokia svajonė patraukli daugeliui žmonių, bet jie reikalauja įrodymų, kad tai veiks. Ar galite tai įrodyti?
Atsakymas. Kaip galima įrodyti tam, kuris neturi dvasinių jutimo organų? Tarkime, iš prigimties aklą žmogų įkalbinėja pasidaryti regos atkūrimo operaciją, bet šis nesupranta, ką apskritai reiškia matyti. Jam atrodo, jog pakanka, kad ir dabar viską junta.
Taip pat neįmanoma paaiškinti žmogui, kad jis nesuvokia išorinio pasaulio, nepriklausančio nuo kūno ir leidžiančio pasijusti amžinam bei tobulam. To negalima išaiškinti, kol žmogus neįgijo šio suvokimo. Tikėkimės, kad 2017 metais mums pavyks tai perduoti žmonėms, svarbiausia – žydams, kad jie suvoktų savo pareigą.

Daugiau šia tema skaitykite:

2016 metų rezultatai: ekonomika

Padarius 2016 metų išvadas: Terorizmas

2016-ieji: nauja tendencija

Komentarų nėra

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kongresas Maskvoje. 4 pamoka
Tėra trys būsenos:
•    Žmogaus būsena mūsų pasaulyje, kai jis suvokia tik tai, ką jaučia savo penkiais pojūčių organais. Tai visiškas atitrūkimas nuo bet kokio Aukštesniojo pasaulio, sistemos, valdomos Kūrėjo.
•    Būsena, kuomet žmogus jaučia, kad jam neužtenka, trūksta Kūrėjo, t. y. jis jaučia Kūrėjo paslėptį, Kūrėjas jam reikalingas.
•    Būsena, kai žmogus atskleidžia Kūrėją.
Kiekvieną gyvenimo akimirką mes turime aiškiai suprasti, kurią iš trijų būsenų išgyvename.
Arba aš gyvūnas ir daugiau nieko nenoriu jausti, išskyrus tai, ką dabar jaučiu, kad tik būtų kiek patogiau, ir viskas.
Arba aš jaučiu, kad mane kamuoja būtinybė atskleisti Kūrėją: suprasti, pajausti, pačiupinėti Jį, bet kol kas negaliu to padaryti. Tokia būsena vadinasi ,,ištrėmimu“, ir išeiti iš jos galima, tik padedant sistemai, aiškinančiai, kaip pasiekti Aukštesniąją jėgą.
Arba aš jau atskleidžiu, kad Kūrėjas egzistuoja ir užpildo visą pasaulio paveikslą.
Kaip surasti ryšį tarp šių būsenų: žmogus mūsų pasaulyje, žmogus be susijungimo su Kūrėju ir žmogus, susiliejęs su Kūrėju? Kaip nuolat kontroliuoti, kokioje būsenoje esu? Jeigu neatsakau sau, kaip aš suvokiu supantį pasaulį, tai aš – kaip gyvūnas, atrajojantis pievoje. Taigi mano požiūris į pasaulį lemia, kas aš.
Kiekvieną akimirką turiu aiškiai suvokti, ar aš atsijungęs nuo pasaulio, ar įsijungęs į jį, suvokiu jį tik gyvūninėje būsenoje, ar jaučiu, kad man trūksta Kūrėjo, ir siekiu jo, vystau tam tikrus norus, padėdamas sau įvairiomis priemonėmis: grupe, mokymusi, supančiąja šviesa, galimybe tiesiogiai suvokti kitų norus.
Iš principo yra daug skirtingų pagalbinių instrumentų, padedančių išsiugdyti siekius, sugebėjimus atskleisti Kūrėją. Juk šita jėga egzistuoja ir užpildo visą visatą, tiktai aš neturiu aiškių, stiprių, teisingai suformuotų norų, galinčių ją išaiškinti.
Mums duota šita tikrovė, kad privestų mus prie visiškos savikontrolės, ir joje aš turiu palaipsniui pereiti iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Komentarų nėra

Netikėk savo akimis

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Tyrimas. Kartais gyvenimo faktai susidėlioja taip, kad pasaulis atrodo kitoks nei yra. Priežastis – mūsų smegenų ir psichikos darbo mechanizmas. Smegenys susiduria su begaliniu informacijos srautu, iš kurio remdamosi praeities patirtimi kuria supančio pasaulio modelius.
Smegenys įdeda į pasaulio paveikslą tai, kas joms naudinga, o netinkamą informaciją pamiršta, manipuliuoja faktais tam, kad išlaikytų norimą paveikslą. Taip veikia apsauginis psichikos mechanizmas. Akys pastebi tik tai, ką nori protas. Mes pripažįstame tai, ką patvirtina mūsų asmeninės nuostatos, o priešingybes laikome neteisinga metodika.
Komentaras. Šie faktai seniai žinomi ir ištirti, tačiau problema išlieka. Kadangi mūsų prigimtis – vien tik noras gauti malonumą, ir daugiau mumyse nieko nėra, viskas yra skirta tik savęs pripildymui, tai nepaisant visų tyrimų mes vis tiek aklai tarnausime savo norui. Tik kabalos metodika leidžia mums pakilti virš savo prigimties, ir tuomet matome ne tą paveiklą, kurį piešia mūsų egoistinės smegenys, o tikrojo pasaulio vaizdą – štai jis ir vadinamas aukštesniuoju pasauliu – pasauliu, kuris aukščiau mūsų siauro egoizmo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas valdo smegenis?

Kai mokslas bejėgis – atsako kabala!

Akys mato daugiau nei protas

Komentarų nėra

Gyventi kitose koordinatėse

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Klausimas. Ar gali žmogus pakeisti savo gyvenimo trukmę? Juk norisi gyventi ilgiau…
Atsakymas. Jeigu norisi ilgiau, tai prašom, galima šitame gyvenime pakilti į amžinybės lygį ir gyventi amžinai.
Klausimas. Ar galima pratęsti materialaus gyvenimo laikotarpį?
Atsakymas. Jeigu aš turiu savybių, kurios man leidžia pajusti laiką, tai galiu pakilti virš jo. Fizikai sako, kad laiko nėra.
Galima valdyti laiką, bet tai priklauso nuo to, kiek aš susijęs su kitais. Kai tik pakylu į lygį, kur kartu su kitais sudarau vieną bendrą kūną, manyje išnyksta laiko pojūtis ir nekyla jokių klausimų, dėl to, kad aš jau veikiu visai kitose koordinatėse.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Pakilti virš laiko

Pagreitintas laiko pulsas

Komentarų nėra

Kas valdo smegenis

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Komentaras. Neurochirurgas akademikas, smegenų tyrinėtojas Arnoldas Smejanovič,  viename interviu pasakė: „Matau prieš save medžiagą, kurios ląstelės pripildytos tokiu žinių kiekiu, kad kaip Niutonas noriu kelti savo skrybėlę prieš kiekvieną jos tyrinėtoją.
Neaišku, kaip ji „dirba“. Signalas iš nervų, ausų ar akių sukuria joje „paveikslą“. Tačiau kaip žmogus galiausiai supranta, kad tai – beždžionė, šitai – lempa, o tai – jis pats? Akivaizdu, kad smegenys yra daug galingesnės nei superkompiuteris. Įspūdingiausias dalykas, kad sąmonė neturi vietos kūne, o smegenų ir minties ryšys – apskritai neįmenama paslaptis. Atsakymą tikriausiai turi tik Kūrėjas.“
Atsakymas. Šiandien mokslininkai nebebijo kalbėti apie „Kūrėjo“ sąvoką, tuo patvirtindami, kad jis aukščiau mūsų supratimo, sąmonės, modeliavimo.
Kitaip tariant, jie supranta, kad tam tikri veiksmai sužadina atitinkamas smegenų sritis, ir tarp jų atsiranda ypatingas, sudėtingos konfigūracijos ryšys. Kas toliau? Jie nežino.
Čia dėžutė, ten dėžutė, tarp jų užsimezgė ryšys, dar kažkur kažkas, tačiau esmė neaiški! Nesuprantama, kas vyksta viduje! Kokia gi mintis atsispaudžia žmoguje ir leidžia jam pajausti, kad esąs tam tikroje erdvėje.
Mintis piešia žmogui tam tikrą vaizdą, kuris jį veikia ir kažkur atsideda, o žmogus veikia ją ir vyksta informacijos apdorojimas. Kur visa tai?! To nėra smegenyse.
Tiesą sakant, yra vienas didžiulis „protas“, pavadinčiau jį jėgų lauku, kuriame egzistuoja absoliučiai viskas! Jis vadinamas Kūrėju. O mes prijungti prie šio lauko, nuolatos esame jame: tai aktyvesni, tai pasyvesni.
Reikia tik pasistengti neapsiriboti pilkąja mase ar kažkokiomis jos smulkiomis detalėmis ir suprasti, kad be šio lauko daugiau nieko nėra. Deja, nesuvokiame jo viso, nematome, kaip viskas tarpusavyje susiję į vieną visumą, tikrasis pasaulio vaizdas prasprūsta pro mus. Todėl mums atrodo, jog niekas neaišku: iš kur ir kaip.
Būtent suvokimas, kad smegenų savybės begalinės ir kad jos tėra kontaktinė dalis, biologinis, dvasinis superkompiuteris, atskleis mums faktą, jog esame Kūrėjo viduje (vadinkime tai Kūrėjo lauku). Žmonijos užduotis – atskleisti mūsų ryšį su Juo.
Klausimas. Nobelio premijos laureatas, fiziologijos ir medicinos daktaras John Eccles sako, kad „smegenys negeneruoja minčių, o priima jas iš išorės. Kur gimsta teorijos, hipotezės, atradimai – kol kas fiziologams neaišku. Aš irgi manau, kad smegenys – būtybė būtybėje, paslaptis už septynių užraktų“.
Atsakymas. Viskas teisinga. Tad būtina studijuoti kabalos mokslą!
Klausimas. Didis rusų chirurgas Pirogovas rašė: „Atskiro žmogaus smegenys tarnauja pasaulinės minties organui. Reikia pripažinti, jog egzistuoja ne tik smegenų mintis, bet ir kita – aukštesnė, pasaulinė.“
Atsakymas. Taip, savaime suprantama. Todėl mes visi susieti per vadinamąsias smegenis. Bet tai ne smegenys, tai siela.
Komentaras. Tiesa, apie sielą. Kada akademiko Smejanovičiaus paklausė, kur sielos vieta: galvos smegenyse, stuburo smegenyse ar širdyje, jis atsakė: „Man atrodo, šiai substancijai nereikia vietos. Jeigu ji šeimininkauja visame kūne“.
Atsakymas. Ne, siela – tai milžiniškas jėgos laukas, Aukščiausiojo proto laukas, kuriame egzistuojame.
Klausimas. Neįmanoma pasakyti, kur jos vieta?
Atsakymas. Visų pirma aukščiausiajame pasaulyje nėra vietos, erdvės, judėjimo. Antra, nėra ir mūsų kūnų. Tai mumyse piešiama iliuzija. Knyga „Zohar“ ir kabalos mokslas atvirai teigia, kad įsivaizduojame save ir mūsų pasaulį itin ribotu mastu ir forma, kurių iš tiesų nėra – tai iliuzija.
Klausimas. Ar akademikai įstengs prie to prieiti?
Atsakymas. Ne. Spekuliatyviai jie kažkaip tai nuspės, bet moksliškai nepagrįs. Tam reikalingas kitoks regėjimas.
Pamažu jie atras kabalos mokslą, atmes savo „pilkąją masę“ į šalį ir ims suvokti pasaulį per norą duoti, norą gauti.
Dabar jie pažįsta pasaulį per protą, o turi pažinti per vieną vienintelį norą; tiek, kiek į jį įsijungia, žmogus ima jausti tikrąjį pasaulį.

Iš 2016 m. liepos 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai mokslas bejėgis – atsako kabala!

Amžinai nauja mano siela

Smegenys – vyriausias koordinatorius

Komentarų nėra

Dvasinis atskleidimas ir kūrybiškumas

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas. Kai žmogus pasiekia Aukštesniuosius pasaulius, ar jam lieka sugebėjimas ir noras rašyti, klausyti eilėraščių ir muzikos, gėrėtis gamta, gimdyti vaikus?
Atsakymas. Žinoma, visa tai lieka, ir dar daugiau, nei įprasta paprastam žmogui. Žmogus įgauna labai tikslų skonio, rūšių, spalvų suvokimą, apskritai, suvokimas tampa daug aštresnis, ryškesnis.
Jis net gali prastai matyti ar girdėti, bet viduje jaučia viską milijoną kartų ryškiau, negu bet kuris kitas Žemės gyventojas.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas, nešantis sėkmę

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Pajusti gyvenimą!

Komentarų nėra

Kai mokslas bejėgis – atsako kabala!

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas, Valios laisvė

Nuomonė. Kodėl egzistuoja Visata? Mūsų atsiradimas Visatoje – keistas įvykis. Mūsų kasdieninio gyvenimo šurmulys verčia mus laikyti mūsų egzistavimą savaime suprantamu dalyku. Kodėl apskritai kažkas egzistuoja? Kodėl tokie yra gamtos dėsniai?
Filosofai atrado antropinį principą, pagal kurį mūsų konkreti Visata pasireiškia būtent tokiu būdu tik dėl to, kad mes joje egzistuojame kaip stebėtojai.
Atsakymas. Visko egzistavimo priežastis – mintis, ji pirminė ir gimdo materiją, norą pripildyti save. Perduoda šiam norui, materijai, savo savybes – dėl ko materija, noras, siekia tapti panašūs į mintį, į savo Kūrėją.
Ar mūsų Visata yra tikra? Iš kur mums žinoti, kad aplinkui matome tikrovę, o ne didžiulę iliuziją, sukurtą kažkokios nematomos jėgos? Galbūt, esame sąmoningo modeliavimo produktas, o mūsų civilizacija – iliuzija, o mes – ne tie, kuo save laikome? Ką laikyti „tikrove“?
Atsakymas. Tai, ką jaučiame, pasireiškia mūsų pojūčiuose, mumyse, ir nėra jokios galimybės sužinoti, kas yra ne mumyse. Kabala vysto žmoguje galimybę pajausti ne savyje, „tikėjimą aukščiau žinių“ – ir tuo suteikia galimybę atsakyti į visus klausimus…
Ar mes turime valios laisvę? Ar mūsų veiksmai yra valdomi, ar mes patys priimame sprendimus? Neurochirurgija rodo, kad smegenys priima sprendimus anksčiau, nei mes juos apgalvojame. Kvantinė mechanika teigia, kad gyvename tikimybių visatoje ir bet koks determinizmas iš esmės neįmanomas.
Atsakymas. Yra valios laisvė tyrinėti numatytą mums kelią ir sekti juo priverstinai arba sąmoningai. Skaitykite Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“.
Ar egzistuoja Dievas? Mes negalime sužinoti, ar egzistuoja Dievas, ar ne. Mes nesuvokiame vidinio Visatos darbo, kad darytume grandiozinius pareiškimus apie tikrovės prigimtį ir apie tai, ar tik nesislepia užkulisiuose Aukštesnioji jėga.
Atsakymas. Kūrėją turime atskleisti – tik taip išsispręs šį problema! Kūrėjo atskleidimo metodika vadinama kabala.
Ar yra gyvenimas po mirties? Mes negalime paklausti mirusiųjų, mums lieka tik spėlioti. Materialistai teigia, kad gyvenimo po mirties nėra, bet patikslinti moksliniu keliu nėra galimybės.
Atsakymas. Biologinė gyvybė gimsta, gyvena, miršta. Amžinas yra noras, susijęs su „biologiniu kūnu“, kuris turi praeiti augimo etapus. Noras auga pritraukiant jį sukūrusią jėgą, Kūrėją. Gyvenimas suteiktas, kad atskleistume jame aukštesniąją būseną –  pasiektume Kūrėjo lygmenį.
Ar įmanoma ką nors suvokti objektyviai? Supančią aplinką galima stebėti tik per mūsų pojūčių filtrus ir apmąstymai mūsų protuose. Viskas, kas jaučiama, praėjo per daugiasluoksnį fiziologinių ir kognityvinių procesų filtrą. Pasaulio suvokimas – subjektyvus.
Vienintelis būdas tai patikrinti – kažkokiu būdu pamatyti pasaulį per kito žmogaus suvokimą. Visatą galima stebėti tik per smegenis ir interpretuoti tik subjektyviai.
Atsakymas. Kabala vysto mumyse ne kūniškus jutimo organus, kuriais mes iš tikrųjų atskleidžiame egzistuojančią tikrovę – Aukštesnįjį pasaulį ir jo priežastį – Kūrėją. Vienijimosi grupėje pastangos sužadina išsitaisymo Šviesą, OM, ir vysto žmoguje suvokimo organą, esantį išorėje jo subjektyviojo  egoistinio filtro. Tai ir vadinama Kūrėjo ir Aukštesniojo pasaulio atskleidimu žmogui.
Kokia vertybių sistema geriausia? Mes niekada negalėsime nubrėžti tikslios ribos tarp „gerų“ ir „blogų“ poelgių. Gyvenimas sudėtingesnis, nei gali pasiūlyti universali moralinių ar absoliučių vertybių sistema. Mūsų požiūris į blogį ir gėrį keičiasi.
Atsakymas. Mes neturime tikrų standartų ir tik tiesos atskleidimas ne mumyse, davimo ir meilės savybė, suteiks mums galimybę viską išmatuoti jos atžvilgiu ir ištaisyti save, savo egoizmą į meilę kūriniams.
Kas yra skaičiai? Skaičiai padeda mums paaiškinti Visatą. Ar jie yra realūs objektai ar tik aprašo santykius, kurie būdingi visoms struktūroms?
Atsakymas. Skaičiai – tai aprašymo kalba dviejų savybių, Kūrėjo ir kūrinio, davimo ir gavimo. Gimsta iš tarpusavio ryšio ir matuoja jų santykius. Tai kalba, apibūdinanti Kūrėjo ir kūrinijos santykį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Kas yra Dievas?

Komentarų nėra

Ką mums suteikia vienybė?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas. Jūs nuolatos kalbate apie vienybę, apie žmonių suartėjimą, susijungimą. Išeitų, kad „pamilk artimą“ – tai ne moralė, kaip piešia religija, o naujas tikrovės suvokimo būdas. Ir dėl to reikia susivienyti, o ne tam, kad tiesiog mylėtume kits kitą, tiesa?
Atsakymas. Mums nereikia suartėti tam, kad sąveikautume remdamiesi principu „tu – man, aš – tau, štai kokie mes gražūs, geri, mieli“. Ne.
Mums reikia pamažu atsiplėšti nuo šio pasaulio įsivaizdavimų ir suprasti, į kokią tarpusavio sistemą galime įžengti, kiek kolektyvi sąmonė, kurią galime įgyti dar mūsų pasaulyje, iš tikrųjų atveda mus į visiškai naują suvokimo, jautimo lygmenį.
Beje, tokiu atveju pasiekiame naują gamtos lygmenį, kuriame nieko nėra, ir tik žmogus gali į jį pakilti, nes būtent pakilęs virš savo egoizmo, jis pakils į kitą pakopą ir pajaus save kaip egzistuojantį amžiname, tobulame matmenyje.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Gyvenimas akvariume

Besąlyginė meilė

Komentarų nėra

Ketinimas, nešantis sėkmę

Ketinimas, malda, Realybės suvokimas

Klausimas. Jeigu noriu išmokti teisingo ketinimo, kad veikčiau realybę, turiu pasikeisti savo protu ar jausmais?
Atsakymas. Protas formuoja jausmus, o pasikeitimai, kurie vyksta tavyje – jausminiai.
Pradėsi atpažinti aukštesniąją jėgą ir suprasi, kaip ji formuoja visus tavo veiksmus, taip tu turi elgtis su Ja – nepaisydamas savo pojūčių Jos veiksmus matyti kaip gerus ir kuriančius gėrį.
Ne visada jauti tuos veiksmus tokius, bet turi pakilti aukščiau savo pojūčių. Tuomet pakilęs virš jų, suprasi, kad kalbama apie pačią jėgą – davimo jėgą, virš tavojo noro mėgautis, gavimo jėgos. Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo.
Tu pažįsti jėgą, veikiančią visoje tikrovėje. Turi ryšį su Ja. Pradedi suvokti aukštesniąją realybę, gamtoje esančią amžinybę, tobulumą. Kyli į lygį, kuris yra aukščiau kūno.
Klausimas. Kaip keičiasi mano ketinimai?
Atsakymas. Visi jie nukreipti į davimą, meilę artimui, ryšį su visa realybe, juk jauti, kad visa tai priklauso tau, piešiama tavyje.
Kabalos mokslas vadinasi paslėptu mokslu, nes kol žmogus nepasiekia jo, neįgyja galimybės taip žvelgti į realybę, nežino, apie ką kalbama.
Klausimas. Su kokiu ketinimu žmogus turi žiūrėti į realybę?
Atsakymas. Su meile visai tikrovei, visom jos dalims – negyvajai, augalinei, gyvūninei gamtai ir žmonėms.
Į visą realybę žvelgiu kaip į pačią svarbiausią man, turiu ketinimą nešti jai gėrį, juk visa tai priklauso tai pačiai aukštesniajai Jėgai.
Jeigu neignoruoju tos realybės, myliu ir saugau visas jos dalis, tai pamažu įgyju tokius pat jausmus kaip aukštesnioji, visą tikrovę valdanti Jėga. Tai reiškia, kad artėju prie Jos. Galiu Ją atpažinti, tirti, jausti Ją, pradėti su Ja dialogą.
Klausimas. Ką reiškia ryte nuteikti save mylėti visą realybę? Juk sakote, kad tai pats sėkmingiausias ketinimas, kurį rekomenduojate žmogui jo gyvenime.
Atsakymas. Svarbiausia, nuteikti save tam, kad visa realybė – tai viena jėga, meilės ir davimo jėga, sukūrusi visą realybę, palaikančią ją ir mus, suteikianti mums galimybę ją pažinti, elgtis su ja pagal principą ,,Nėra nieko, išskyrus Jį, Gerą ir Kuriantį gėrį“.
Jeigu norime pajausti tą jėgą ir nustatyti, kad nėra nieko išskyrus Ją, Gerą ir Kuriančią gėrį Jėgą, tai privalome įgyti tą pačią Jos turimą davimo ir meilės savybę.
Klausimas. Su kokiu ketinimu žmogus turi atsikelti ryte ir išeiti į pasaulį?
Atsakymas. ,,Nėra nieko, išskyrus aukštesniąją Jėgą, Gerą ir Kuriančią gėrį“ ir „pamilk savo artimą kaip save“.

Iš 2016 m. vasario 18 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 695

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Nusitaikyti į Kūrėją

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai