Pateikti įrašai priklausantys Realybės suvokimas kategorijai.


Mano pasaulis – norų kombinacija

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kabalistai viską vadina norais. Net mokslininkams sunku suprasti, kai aiškinate, jog stalas – tai irgi noras, ir viskas, ką matome aplink, taip pat.
Atsakymas. Žinoma, bet kuris prietaisas – tai tam tikras noras, t.y. surinkti atomai, kurie tarpusavyje susiję tam tikru būdu. Kaip egzistuoja tas pats stalas? Kaip noras. Jį jaučiu savo noruose, o be jų nėra nieko.
Klausimas. Ką reiškia „manyje“? Juk stalą matau savo išorėje.
Atsakymas. Tau atrodo, kad matai jį ne savyje. Iš tikrųjų jauti jį savyje. Netgi žvaigždes ir kitus didžiulius objektus jauti savyje, o ne išorėje.
Būtent dėl to, kad tavyje egzistuoja negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogiškojo lygmens norai, jauti juos savyje skirtingais deriniais ir tai vadinasi „mano pasauliu“. O išorėje nėra nieko, tik jėgos, veikiančios tave ir pažadinančios tavyje šiuos vaizdus. Viskas, ką dabar jauti aplink save, egzistuoja tavyje.
#232369

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur yra dvasinis pasaulis?

Dvasiniai ir materialieji norai

Visas pasaulis – manyje

Komentarų nėra

Ką dengia nuo mūsų tiesos pasaulis

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Neuronai, iš kurių sudarytos mūsų smegenys, pagal savo funkcionalumą yra loginiai elementai. Jie prisitaikė atvaizduoti tą logiką, kuri yra gamtoje, ir atgamina ją smegenyse, nervų sistemoje.
Todėl jie jaučia, kai jų gaunama informacija neatitinka šios logikos.
Man atrodo, kad jei žmogui suteikiama melaginga informacija, tai neuronų lygyje jis pradeda tai jausti. Nuolatos maitinamas melaginga informacija, jis gali susirgti.
Mūsų istorijoje yra pavyzdžių, kai ilgalaikis melagingos informacijos teikimas žmonėms sukėlė tam tikrų socialinių pasekmių, masinių negatyvių reiškinių.
Kitaip tariant, gamtoje egzistuoja tam tikra objektyvi tiesa, kuri įspausta pačiuose neuronuose, ir jie geba pajausti melą.
Atsakymas. Esmė ta, kad žmogaus sąmonėje yra du gamtos lygiai: aukštesnysis lygmuo, atstovaujantis idealiam ryšiui tarp visų gamtos dalių, ir žemesnysis lygmuo – absoliučiai nutrūkęs, egoistinis ryšys.
Šiandien mes veikiame egoistiniame lygmenyje, atstumiame vienas kitą. Bet gamta sukurta taip, kad galiausiai per visų teigiamų ir neigiamų jausmų pasireiškimą mumyse , proto ir jausmų priešstatą ji vis tiek palaipsniui skatina mus analizuoti, kas iš tikrųjų yra tiesa.
Mes priverstinai turėsime priimti visą tarpusavio priklausomybės sistemą ir pajausime ją, egzistuosime dėl jos globalumo ir integralumo. Ji yra kiekviename žmoguje.
Todėl, tikėtina, neuronai supranta, kad mūsų prigimtyje yra tiesos pojūtis. Iš esmės, mes sukurti teisingai, tik iš aukščiau visa tai padengta didžiuliu egoizmu, kuris užstoja mums vientisą uždarą gerą sistemą.

#220450

Iš 2017 m. gruodžio 12 d. TV programos „Kartu apie svarbiausia. Aleksandras Ždanovas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išeiti iš melo apsupties

Kur slypi valios laisvė

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Komentarų nėra

Laikas priklauso nuo mūsų

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманLaiko nėra. Būsenų pokyčiai mumyse suteikia mums laiko pojūtį. Jei būsena nekistų, aš nejausčiau laiko. Laikas – tai kiekis pokyčių, kuriuos pastebime.
Laikas gali lėtai tęstis, o gali bėgti – viskas priklauso nuo to, kaip žmogus jaučia vykstančius jame pasikeitimus. O kai tik pokyčių nėra – laikas išnyksta.
Mano viduje sukasi mechanizmas, visą laiką budinantis manyje naujas savybes, kuriose aš jaučiu tarsi mane supantis pasaulis keičiasi. Iš tikrųjų pasaulis nekintamas – keičiuosi aš. Sprogsta žvaigždės, zuja žmonės, gyvenimas verda aplinkui, bet tai manyje keičiasi savybės, per kurias aš suvokiu pasaulį.
Žmonės manė, kad laikas nuo mūsų nepriklauso. Bet štai atėjo Einšteinas ir pareiškė, kad laikas reliatyvus. Jei aš judu greičiu, artimu šviesos greičiui, tai laikas gali greitėti ir lėtėti, netgi sustoti, nes laikas nėra numatytas iš aukščiau – jis priklauso nuo stebėtojo.
Kabala sako, kad laikas – tai skaičius veiksmų, kurie vyksta mano nore mėgautis. Aš galiu pagreitinti laiką, galiu sulėtinti. Viskas priklauso nuo manęs, nuo mano subjektyvaus suvokimo. Kabalistas yra iš karto dviejuose tikrovės suvokimo lygiuose: materialiame lygmenyje, pro penkis fizinius jutimo organus, ir dvasiniame lygmenyje. Todėl jis gyvena dviejose tikrovėse, kol galutinai save ištaisys.
Laikas – tai pokytis nuo neištaisytos būsenos iki ištaisytos. Todėl jei bandome kiekvienoje būsenoje susivienyti, vadinasi, greitiname laiką. Laikas skaičiuojamas ne pagal sekundžių kiekį, o pagal pasikeitimą iš vienos būsenos į kitą. Todėl laiko matavimo vienetu gali būti minutė, valanda arba metai – bet tai vienas ir tas pats vienetas: nuo kritimo iki pakilimo.
Ryšių pasikeitimas tarp mūsų daro įtaką išoriniam pasauliui ir suteikia jam formą. Išorinis pasaulis – tai mūsų pokyčių projekcija, jis atspindi mūsų dešimtuko būseną. Kuo labiau mes jungiamės dešimtuke, tuo artimesnis, geresnis, draugiškesnis tampa mums išorinis pasaulis. O kai mes pykstamės tarpusavyje, išorinis pasaulis tampa mums tolimas ir grėsmingas.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Išeiti už laiko ribų

Laukimo laikas baigėsi

Komentarų nėra

Pragaro virtimo rojumi stebuklas

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманJei matytume pasaulį, koks jis yra iš tikrųjų sukurtas Kūrėjo, tai priešais mus atsivertų teigiamas vaizdas, viskas pliuse. O dabar tą patį vaizdą matome neigiamai, viskas minuse.
Į pasaulį projektuojame savo egoistinį požiūrį, ir todėl viską matome, kaip sugadintą. Jei neutralizuojame savo egoistinę prieigą, tai viską matome kaip ištaisytą.
Užuot matę, kaip vienas ėda kitą, matysime kaip vilkas taikiai gyvena kartu su ėriuku, ir visi duoda vieni kitiems tarpusavyje ir Kūrėjui. Juk niekam nieko netrūksta, visi vieni kitiems perduoda Šviesą, įskaitant vilką ir ėriuką.
Esame sistemoje, kur viskas užpildyta Šviesa, ir niekas neturi noro išnaudoti kitų, priešingai – perduoti jiems viską, ko reikia, kol neįsiviešpataus pusiausvyra visose sistemos dalyse. Kai visi subalansuoja visus, tuomet Šviesa viską užpildo priklausomai nuo kiekvieno maksimalių galimybių.
Tik mūsų egoizmas gadina mums visą idealų vaizdą. Reikia ištaisyti savo egoizmą ir išvysi tikrą pasaulį. Tai, kas neigiama, pamažu virs tuo, kas teigiama: kai neigiama – visi vieni kitus ėda, ir staiga visi ima taisytis, taisytis ir viskas virsta rojaus sodu.

[#231543

Iš 2018 m. rugpjūčio 10 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždraustasis vaisius – antrojo bandymo nesėkmė

Taisydamas save – taisai pasaulį

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas   

Komentarų nėra

Dangaus knyga

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманAtmintis – tai ne atminties zona mūsų smegenyse. Prisijungiame prie bendrųjų smegenų, kurios yra bendrame nore. Kas prie jų prisijungęs, iš ten gauna būtiną informaciją. Atsijungia – pamiršta. Ir taip kaskart iš naujo.
Tad nekyla klausimo, kaip praėjusiųjų amžių kabalistai galėjo parašyti savo knygas. Tais laikas buvo draudžiama užrašinėti, visko mokytasi žodžiu. Mokytojas kalbėjo, mokiniai suvokė ir prisiminė. Nebuvo tokios sampratos kaip „užsirašinėti“.
Klausai, suvoki, keitiesi pagal medžiagą, ji įsisavinama, pasijungi prie bendrojo sistemoje esančio proto, ir, kiek esi susijungęs su ja bei į ją panašus, tiek iš jos gauni dvasinės informacijos.
Tai ir yra Knyga – Dangaus Knyga. Mokytojas tik suteikia tau ryšio su šia Dangaus Knyga tašką, o tu turi toliau savo darbu prisijungti prie bendrojo proto, prie bendros atminties, ir būtent tai turi.
Juk bet kuriuo atveju mūsų smegenyse nieko nesaugoma. Mūsų protas – tai ne atmintis, jis tik valdo kūną. Viskas, ką įsimename, viskas, ko mokomės, ypač dvasinių dalykų, saugoma ne mūsų prote, ne mumyse.
Klausimas. Marchu (Chaim Vital) rašė knygose tai, ką pasakė Ari, ar jis pasijungė prie bendrojo proto, prie tos duomenų bazės ir iš ten gavo informaciją?
Atsakymas. Marchu iš Ari mokėsi visko, ko šis mokė. Tačiau tai nereiškia, kad jis įsiminė visą medžiagą. Jis iš Ari gavo prieigą – kaip pasijungti prie bendrojo proto. Pagal tai jis galėjo vėliau visas tas žinias perteikti raštu.
Ir mes lygiai taip pat. Jei pasieki dvasinį pasaulį, imi gauti įrodymus, kylančius ne iš žinojimo prote, o iš suvokimo. Suvokiama ne mūsų įprastiniame prote, suvokimas ateina prisijungus prie bendrojo proto.

Iš 2018 m. liepos 16 d. pamokos „Prisimenant Ari“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvienas turi tapti kūrinio autoriumi!

Dvasinės informacijos perdavimas

Ilgas kabalisto kelias

Komentarų nėra

Veiksmas ir yra atlygis

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jeigu visas pasaulis manyje, vadinasi laikas taip pat manyje. Ar galima paaiškinti, kaip savyje valdyti laiką?
Atsakymas. Įsivaizduok, kad laiko nėra. Nėra kitos akimirkos, kaip sakoma „sustok, akimirka žavinga!“
Taip ir veik: laiko nėra, yra tik mano visiško ryšio su Kūrėju akimirka.
Laikas psichologinis reiškinys. Kabaloje laikas – dvasinių būsenų kaitos dažnumas, o ne tiksintis laikas. Kuo greičiau keičiasi būsenos, tuo greičiau eina laikas.
Klausimas. Išeitų, kad jeigu kažką darau ir laukiu, kad po mėnesio ar metų gausiu atlygį, tai pats laukimas ir yra laikas? O jei iš karto gaunu atlygį veikdamas, tai laikas tarsi išnyksta?
Atsakymas. Jei atlygis veiksme, kitaip tariant, veiksmas ir yra užmokestis, atlygis, tuomet laiko nėra. Tai ir yra žavingoji akimirka.
Klausimas. Vadinasi, ta sekundė – pati geriausia kabalisto gyvenime? Jis visiškai negalvoja apie ateitį?
Atsakymas. Esmė ta, kad kabalistas vienu metu patiria ir savo asmeninę, ir bendrą būseną. Jis turi galvoti apie bendrą pasaulio ištaisymą. Jam veiksmai vardan visuotinio ištaisymo – atlygis. Jeigu Kūrėjas suteikia jam galimybę – taip jį apdovanoja.

Iš 2018 m. kovo 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pastangos – apačioje, pojūčiai – viršuje

Kas yra laikas?

Dvasingumas – greičiau už šviesą

Komentarų nėra

Dėl ko sukurtas šis pasaulis?

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Dėl ko sukurtas šis pasaulis? Koks vaidmuo jame numatytas žmogui?
Atsakymas. Visata panaši į chaosą: nusuprantama, kaip ji sukurta, nežinoma, kokiu tikslu.
Prieš 60 metų, kai mokiausi mokykloje, buvo teigiama, kad Visata yra begalinė ir amžina, šiandien jau kabama kitaip. Visa tai – dėl mūsų pažinimo ribotumo.
Naudodamiesi materialiais pojūčiais ir papildomais savo sukurtais prietaisais bei instrumentais, negalime šito pažinti, nes esame uždaryti savyje ir iš savęs į išorę neišeiname.
Viską, kas vyksta, matome savyje, ir dėl to esame riboti, apskritai, baigtiniai. Jeigu galėtume stebėti tai, kas yra ne mumyse, o išorėje, pamatytume visiškai kitą tikrovės paveikslą.
Kabalos mokslas sako, kad ne mumyse yra laukas, kuris turi savybę, visiškai besiskiriančią nuo materialių savybių: atiduoti, teikti malonumą, užpildyti, kurti, gimdyti. O mūsų prigimtis – negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogus – sukurta su priešinga jėga: gauti viską tik sau ir dėl savęs.
Vadinasi, mūsų prigimtis – tai egoizmas visuose lygiuose, kuriuos tik galime stebėti. O išorinis laukas – visiškai altruistinis. Tačiau tai ne tas altruizmas, apie kurį kalbame mūsų pasaulyje, o absoliutus altruizmas, nukreiptas nuo savęs į išorę.
Šios dvi priešingos prigimtys net nesusiliečia viena su kita. Tačiau išorinė prigimtis – didelis, tobulas laukas – sukūrė mus, visą Vistą: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų. Be to, žmogus pagal šią teoriją vystosi iki to laiko, kol pradeda jausti, suvokti, kad negali toliau egzistuoti tokiu ribotu pavidalu.
Kabala sako, kad šiandien priartėjome prie tokio savo prigimties ribotumo, nenaudingumo suvokimo. Neturime kitos išeities, kaip iš tikrųjų pradėti skverbtis į pasaulį, kuris yra ne mumyse, o tam būtinos davimo savybės.
Kaip išeiti iš savęs savo pojūčiuose, supratime, suvokime – tai problema, kurią sprendžia kabala.
O išsprendžiama taip, kad, iš vienos pusės, kabalistinė metodika panaudoja išorinį – davimo ir meilės – lauką, būdingą tik aukštesniajam pasauliui.
Iš kitos pusės, žmogus, kuriantis pagal šią metodiką tam tikrą bendravimo sistemą, gerų santykių tarp žmonių sistemą, priverčia išorinį lauką spinduliuoti į save. Šis laukas veikia tiek, kiek žmogus įdeda pastangų, siekdamas bendraminčių grupelėje kurti davimą ir meilę.
Iš čia ir kyla kvietimas ,,pamilti savo artimą kaip pats save“, visiškai nesusijęs su jokia religija. Tai nuo senų senovės žinomas pasiūlymas žmogui pabandyti sukurti teisingus santykius su kitais žmonėmis. Tuomet jis pritrauks išorinio lauko meilės, gerumo, davimo spinduliavimą ir galės palaipsniui įvaldyti šias savybes.
Tiek, kiek žmogus įvaldo šias savybes, kurios sužadinamos iš išorinio jį supančio aukštesniojo lauko, tiek pradeda jausti tą lauką ir savo ryšį su juo. Jam tampa aišku, iš kur jis, dėl ko, kokiu būdu aukštesnysis laukas jam padeda suvokti aukštesnįjį pasaulį, artina prie išėjimo iš savo ankšto egoistinio pasaulio. Būtent tai žmogui siūlo kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Be žmogaus nėra Visatos

Visata – žmogaus veidrodis

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Komentarų nėra

Viskas suvokiančio atžvilgiu

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia pakilti į lygmenį, iš kurio valdome mūsų pasaulį? Kabala valdo mūsų pasaulį? Kas turima omenyje?
Atsakymas. Kabala nevaldo mūsų pasaulio.
Esmė ta, kad viską, ką suvokiame, vadiname „mūsų pasauliu“. Tai – mano pasaulis. Nežinau, koks jis iš tikrųjų, iš ko susideda ir kas jame yra. Žinau tik tai, ką jaučiu ir suvokiu. Tai itin svarbus taškas, iš jos reikia pradėti kalbėti apie žmogų ir tai, kur jis esąs.
Reikia suprasti, kad mūsų pasaulis – tai mūsų savyje kuriamas pasaulis. Tad ši sąvoka negali būti objektyvi. Viskas suvokiančiojo atžvilgiu: šiandien suvokiama taip, rytoj – kitaip. Žinoma, egzistuoja bendri dėsniai, taisyklės, metodai, bet vis tiek kalbame apie individualų žmogaus suvokimą.

Iš 2018 m. kovo 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra suvokimas kabaloje?

Kaip suvokiame gamtą?

Kam mums šis išgalvotas pasaulis?

Komentarų nėra

Kiekvienam sava tikrovė

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar yra kokia nors aukštesnioji tikrovė, kurios nejaučiame, bet kuri egzistuoja?
Atsakymas. Aukštesnioji tikrovė yra. Jeigu kas nors ją suvokia, vadinasi, ji egzistuoja jo atžvilgiu. O jeigu nesuvokia, tai jos jam nėra.
Nūnai žemiškąją tikrovę visi jaučiame vienodai, nes esame viename egoistiniame lygmenyje.
Klausimas. Altruistiniame lygmenyje irgi jausime vieną tikrovę ar kiekvienas savo?
Atsakymas. Visi drauge jausime vieni kitus ir vieną tikrovę. Ir kiekvieno tikrovė bus sava, bet visos jos bus panašios.

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Fantazijos ir tikrovė

Kas mato teisingą tikrovę?

Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!

Komentarų nėra

Ateitis kuriama dabartyje, II d.

Krizė, globalizacija, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманIki šiol pasaulis tebando išsisukti, apsisaugoti nuo būsimų gamtos smūgių. Bet smūgiai nesibaigia. Kelkime klausimą, kaip pasipriešinti šiam smūgiui savyje. Tokiu atveju būtų įmanoma pasiekti, kad net nepajaustume, jog gavome smūgį, jog buvo cunamis.
Jeigu mums pavyks valdyti savo vidinį pasaulį, pamatysime visai kitą tikrovę, kuri, kaip dabar atrodo, egzistuoja ne mumyse. Tada suprasime, kad iš tiesų išorėje niekas nekinta: visi cunamiai ir žemės drebėjimai vyksta mumyse, tik mūsų suvokime.
Ateitis – tai dėsnis, egzistuojantis mumyse, kurį įgalina bendra gamtos jėga, kurioje esame. Ši jėga pastovi ir nekintanti, o mes visą laiką keičiamės joje, todėl mums atrodo, kad pasaulis keičiasi. Bet tikrovėje yra ne taip: keičiamės tik mes.
Tokiu atveju mes galime nukreipti dėmesį į savo pokyčius ir pasistengti juos kontroliuoti, kad lemtume savo ateitį: ne tik, ar bus cunamis, bet, apskritai, gyvensime ar mirsime.
Mes galime paversti savo gyvenimą puikiu ir patogiu, ir tam neprireiks nei kondicionierių, nei šildymo – mes jausime tai, ką norėsime. Nesijaus nė mažiausio nepatogumo ir nemalonumo, galėsime susikurti tiesiog rojų.
Klausimas. O kas apskritai yra „laikas“?
Atsakymas. Tam, kad pradėtume teisingai suvokti tikrovę ir išmoktume valdyti laiko suvokimą, tai yra savo pokyčius, mes patalpinti į dvi sistemas: davimo ir gavimo. Esame tai vienoje sistemoje, tai kitoje, gerojoje ir blogojoje: altruistinėje davimo ir meilėje sistemoje ir egosistinėje – gavimo ir neapykantos.
Šį persikėlimą paeiliui iš vienos sistemos į kitą mes jaučiame kaip laiko tėkmę. Tai lemia laiko sąvokos buvimą šiame pasaulyje.
Laikas – tai mūsų pojūtis, o ne sukimasis saulės, mėnulio, žemės rutulio, kuris taip pat vyksta mumyse.
Klausimas. Saulės sistema taip pat egzistuoja mumyse?
Atsakymas. Žinoma, juk nieko nėra be žmogaus, kuris įsivaizduoja pasaulį.
Aš esu valdomas tai altruistinės davimo sistemos, tai egoistinės gavimo, ir šie svyravimai tarp dviejų sistemų tartum švytuoklė: tik-tak, tik-tak – duoda laiko pojūtį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. gruodžio 19 d. 934-osios TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateitis kuriama dabartyje, I d.

Kas yra laikas?

Išeiti už laiko ribų

 

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai