Kabalos mokslas ir gyvenimo prasmė » Realybės suvokimas

Gyvenimas reiškia priklausomybę vienas nuo kito

rima — Fri, 03 Feb 2012 06:00:33 +0000

Klausimas: Nesuprantama, kam reikėjo milijardus metų vystyti negyvąją gamtą, jei ji visiškai nėra susijusi su žmogumi? Ko galime iš jos pasimokyti?
Atsakymas: Mokslas sako, kad Visata atsirado dėl Didžiojo sprogimo. Energijos kibirkštis prasiveržė į tuščią erdvę ir pradėjo kurti šiame vakuume visas materijos rūšis. Taip atsirado visos galaktikos, žvaigždės, įvairios medžiagos formos.
Materija susiformavo iš pačios pirmapradės būsenos – iš neutrinų ir kitų elementariųjų dalelių. Mokslininkai iki šiol nežino visų dalelių, iš kurių susidaro medžiaga.
Vėliau materijos dalelės pradeda artėti ir jungtis viena su kita, sudarydamos visokias formas – taip jau susidarė elektronai, protonai, neutronai. Visas vystymosi procesas – tai medžiagos dalelių jungimosi procesas. Jungimasis vyksta nesąmoningai, veikiant gamtos jėgoms, kurios vadinamos negyvosiomis – ir dėl to trunka taip ilgai.
Galiausiai, materija susijungia pagal tam tikrus dėsnius – jungimosi formules tarp pliusų ir minusų. O paskui ji susijungia tiek, kad iš negyvųjų dalelių išeina augalas – medžiaga gauna galimybę plėstis, augti, pati gimdyti tam tikras naujas savybes – naujas gyvenimo formas.
Visa tai buvo gauta iš pirminės kibirkšties. Skirtumą tarp negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmenų sudaro vis didesnis tos pačios kibirkšties prasiveržimas. Skirtumas, delta tarp dviejų lygių – tai Šviesa! Joje ir slypi gyvenimo esmė, kurią turi augalas. Negyvojoje materijoje nėra gyvybės, ji tiesiog egzistuoja ir viskas.
Visą laiką vyksta prasiveržimas nuo pakopos ant pakopos – po to, kai materija visiškai susijungia su ankstesne pakopa ir baigia savo vystymąsi, pasiekusi visų rūšių susijungimą. Iki tokio laipsnio, kad negyvosios pakopos vystymosi pabaigoje atsiranda radioaktyviųjų medžiagų, kurios gali pačios spinduliuoti energiją. Kitaip tariant, jos visiškai priartėja prie augalinio lygmens, tarsi atlikdamos davimą – ir dėl to jos tokios pavojingos.
Radioaktyvioji medžiaga – jau nepatvari, nes ji turi ypatingų savybių, ypatingą vidinį judėjimą, išmeta iš savęs daleles arba spinduliuoja šviesą ir įvairias bangas.
O augalinėje pakopoje vyksta jau ne paprasta absorbcija ir energijos spinduliavimas, jos perdavimas iš vienos dalelės kitai, ji reikalauja abipusiškumo, laidavimo. Kitaip ji negalės egzistuoti. Aš duodu tau, o tu man pagal tam tikras savybes, ypatingą programą.
Tai jau tikėjimo vienas kitu egzistavimo sąlyga. Juk aš tau duodu, o tu – man, todėl mes turime tikėti vienas kitu! Aš turiu kažkaip tave pajausti, o tu mane, kitaip negalėsime būti susiję vienas su kitu, kad gyventume.
Gyvenimas reiškia, kad aš priklausau nuo tavęs, o tu nuo manęs – medžiagos dalelėmis, kurias mes perduodame vienas kitam, kai susijungiame. Čia iškyla tam tikra nauja esmė.
Lygiai taip vyksta su visa žmonija, kai mes dabar kylame iš savo negyvojo vystymosi lygmens į augalinį. Aš staiga atskleidžiu, kad priklausau nuo tavęs, o tu nuo manęs, dar ir kaip! Aš privalau tau duoti, o tu man, kitaip negalėsime egzistuoti. Baisu jausti tokią abipusę priklausomybę, kol susitaikysime su tuo ir galėsime pasiekti laidavimą.
Reikia, kad pasiekčiau laidavimą ne todėl, kad neturiu kitos išeities, o suprasdamas, kad tuo laimiu nuostabų gerą pasaulį ir tokį gyvenimą, dėl kurio pats panorėsiu šio laidavimo. Laukia įvairių vystymosi pakopų. Tačiau laikas trumpėja, jei anksčiau vystymasis trukdavo milijardus metų, tai šiandien jis bus labai greitas.

Iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – ant mažo plausto

Piramidė

„Viena šeima“ – ne utopija!

Aiškintis, aiškintis, aiškintis…

rima — Fri, 27 Jan 2012 06:01:14 +0000

Klausimas: Realybės suvokimas – tai visuomeninis reiškinys, vykstantis „žmogus – žmogus“ lygmenyje? Ar čia galima įtraukti ir negyvosios, augalinės bei gyvūninės gamtos suvokimą?
Atsakymas: Ne. Pirmiausia rūpinamės tik žmonių visuomene, tarpusavio santykiais.
Žinoma, prie šio proceso prisijungia ir visos kitos gamtos dalys. Mes automatiškai apimame savyje žemesnes pakopas, – čia nekyla jokių problemų, jei tiktai gebame tinkamai kontaktuoti su žmogumi.
Toliau svarbu suprasti: jei priklausau nuo mane supančios aplinkos – kaip turėčiau ją sau suformuoti? Tai – jau kitas kursas, nagrinėjantis, kaip aplink save kuriu visuomenę, kuri mane transformuotų. Kokioje kompanijoje, kieno įtakoje turiu būti, kad įgyčiau kitą norimą būseną, savo formą, tapčiau teisingu integralaus tarpusavio ryšio elementu.
Čia jau turiu susimąstyti: „O ko gi man trūksta? Kokia konkrečiai yra mano prigimtis? Kokios būsenos aš siekiu? Kaip mane veikia supanti aplinka? Kokias mano savybes? Galbūt aš turiu tokias savybes, kurių ji paveikti negali, o kai kurias veikia išskirtinai. Galbūt šalia viso to turiu kaip nors vystytis toliau, pasiduodamas aplinkos poveikiui. Kaip visa tai kontroliuoti?
Kitaip tariant, šiame kurse turiu sužinoti, kas aš toks ir kas yra aplinka. Turiu daug ką išsiaiškinti, taip pat patikrinti praktiškai.
Baigus būtent šį kursą, prasideda praktinis darbas: kaip keisdamas supančią aplinką visą laiką keičiuosi norima kryptimi.
Komentaras: Visa tai – ontologija, pažinimas?
Atsakymas: Visa tai susilieja tarpusavyje.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip suprasti japoną?

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Kas tave domina?

rima — Tue, 20 Dec 2011 06:00:59 +0000

Video klipas rusų k.

www.youtube.com/watch?v=1VX9jf9WntY

Visa visata integraliai susijusi tarpusavyje

rima — Sat, 12 Nov 2011 06:01:35 +0000

Pranešimas (žurnalas „Science“): mokslininkai (vadovaujami prof. Ron Naaiman, Veicmano mokslinių tyrimų ir plėtros institutas, Izraelis) atrado, kad genetinio kodo molekules, DNR, skiria elementariųjų dalelių kvantinės savybės – sukimosi kryptis „į viršų“ arba „į apačią“. Tyrimai parodė, kad molekulę veikia tik vienos krypties sukimasis.
Komentaras: Gautų rezultatų svarba perauga eksperimentinės fizikos rėmus. Reikalas tas, kad kvantiniame lygmenyje tarp dalelių pasireiškia nuoseklaus jungimosi savybė (quantum entanglement), kuri išsaugo daleles, net kai jos atsiduria priešinguose visatos galuose. Jei tik pasikeičia vienos dalelės kryptis, iš karto keičiasi ir kitos, – tai faktiškai paverčia visatą į vientisą tarpusavyje susijusią sistemą.
Tyrimų rezultatai rodo, kad DNR molekulė yra savotiška antena, sugebanti akimirksniu „pagauti“ kvantinės informacijos perdavimą iš bet kokios kosmoso vietos gyvų organizmų lygmenyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tuštuma, kurioje slypi mintis

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

rima — Mon, 17 Oct 2011 06:01:42 +0000

Kančia, sielvartas, sudužimo pakopa privalo atsiskleisti. Tačiau ji gali atsiskleisti tiesiogiai, visiškai nepasaldinta Šviesos. Arba ją gali lydėti būtinumo įsisąmoninimas, kai pats jos lauki – kaip ligonis, einantis pasitikrinti pas gydytoją. Nors jis ir bijo, kad aptiks jo ligą, tačiau trokšta ją atskleisti, kad po to galėtų gauti gydymą.
Yra žmonių, kurie nenori nieko žinoti apie savo ligą, tačiau vėliau jie neišvengia bėdų.
Todėl visą laiką turime krypti dešinėn – į susijungimą, meilę bei kūrimo tikslo ir jo sumanymo suvokimą, ir taip padedame blogiui greičiau atsiskleisti! Tai reiškia, kad „Izraelis greitina laikus“, t. y. aš bėgu pirmyn, nelaukdamas, kol man smogs pasivijusi lazda.
Tačiau tai įmanoma tik tada, kai nuolat gauni tikslo svarbą ir blogio atskleidimo svarbą. Todėl vadinu tai blogiu specialiai, o ne todėl, kad kenčiu. Aš nesijaudinu, kaip jausiuosi – svarbiausia, kad šis blogis atsiskleistų to gėrio, kuris laukia manęs ir vadinasi davimu, meile, atžvilgiu.
Jei tokia forma atskleisiu egoizmo klodus, kančią, tai pereisiu visas jo 0-1-2-3 stadijas iki paskutinės 4-osios, o ten suprasiu, kad kiekvienas dalykas susideda iš kairiosios pusės atskleidimo. Tik atskleisdami savo tuščius norus, galime atverti tikrąją realybę, kurioje jau esame.

Ištrauka iš 2011 m. rugpjūčio 9 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Nesutaisysi – nevažiuosi

Neutralioje zonoje tarp gėrio ir blogio

Skaidrus pasaulis

rima — Sat, 01 Oct 2011 08:50:06 +0000

Klausimas: Ar turiu ištaisyti tuos norus, kurie šiandien atsiranda manyje bendraujant su kitais žmonėmis: pinigų, valdžios, žinių norai?
Atsakymas: Ne, tu nepaisai šių norų. Kam? Palik juos. Kiekvienam jie atsiskleidžia skirtinga kombinacija, tačiau tau reikia taisyti savo požiūrį į artimą bendrai, neskaidant jo į dalis.
Į savo troškimus reaguok paprastai: pirmiausia reikia pasiekti tyro davimo lygmenį: „nedaryk kitam to, kas nepatinka pačiam“ – nesimėgauk, kai kitiems blogai.
Juk sąmoningai ar ne, aš visuomet linkęs į juos žiūrėti iš aukšto: jei žmogus žemiau manęs – man gerai, o jei jis aukščiau – man blogai. Todėl pirmiausia noriu pasiekti tokį lygmenį, kuriame nelyginčiau kitų su savimi. Daugiau nenoriu apie kitus spręsti pagal save.
Kai įgyju tokį požiūrį, pasaulis mano akyse įgauna visiškai kitokią formą. Tarytum numetu vieną užuolaidą, nuimu vieną filtrą nuo savojo suvokimo – ir atlapoju naują pasaulį. Netikėtai pamatau kitus, atitrūkusius nuo savęs, nuo savojo ego. Aš šalinu bet kokią asmeninę naudą bet kokį suinteresuotumą.
Daugiau nevertinu žmogaus išoriškai, pagal aprangą, elgesį, apskritai į jį nežiūriu – aš neutralizavau mūsų tarpusavio santykius. Pasaulis pilnas galimybių. Kokių? Kol kas nežinau. Juk man nieko netrūksta, aš tiesiog egzistuoju drauge su kitais, nedarydamas jiems to, kas nepatiktų pačiam.
Tai labai skaidri, tyra pakopa – juk ji atsiskleidžia aukščiau visų materialių žmogaus norų. Iš išorės jos visiškai neatskirsi – tiesiog tu matai jau kitokį pasaulį.
Sunku aprašyti jo bruožus. Ar matai, kad žmonės kenčia? Ar jie atrodo visi teisuoliai, ar skirstomi į gerus ir blogus? Labai sudėtinga paaiškinti vidinį vaizdą, atsirandantį žmoguje, kai jis nusiima egoistinį filtrą.
Šiaip ar taip, tau pateikiama visiškai kitokia realybė, kitokie santykiai tarp žmonių. Juk kiekvienas matuoja pagal savo trūkumus, o tu išsilaisvinai iš šių trūkumų ir matai pasaulį, neiškreiptą kreivo egoizmo veidrodžio.

Iš 2011 m. birželio 20 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Norus reikia ne eksploatuoti, o taisyti

Daugiau norų – gerų ir skirtingų…

Visa kūrinija bus tavo!

Sujungti savyje visą pasaulį

rima — Thu, 22 Sep 2011 06:03:55 +0000

Klausimas: Kaip galiu susijungti su pasauliu, jei visas pasaulis galvoja tik apie save?
Atsakymas: Tai nesvarbu. Tau tik atrodo, kad pasaulis galvoja apie save. Iš tikro jis negalvoja apie save – tai tu jauti pasaulį tokiu.
O kai tu išsitaisysi, prijungsi prie savęs visus likusius, tu staiga atrasi, kad visų šių likusiųjų nėra. Taip atrodė tau tavo sugadintame egoizme, kad visas pasaulis sudaužytas į dalis, ir kad tau reikia jas ištaisyti. Iš tikrųjų tu taisei save.

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mačiau kitokį pasaulį

Ir kas paslėpta taps akivaizdu

Vakar – šiandien – rytoj

Pasirodo, viskas yra manyje

rima — Sun, 18 Sep 2011 07:01:38 +0000

Klausimas: Kaip atpažinti, kad aš iš tikrųjų myliu savo draugą, o ne apgaudinėju patį save?
Atsakymas: Šito reikia mokytis ir stengtis taip daryti. Tačiau patirtis ateina ne iš karto. Juk vos pradėjus mokytis kabalos, man sakoma, kad reikia susijungti su kitais, išeiti iš savęs ir pamėginti pajausti artimą, ir kad tik susijungus galima atskleisti dvasinį pasaulį. Aš girdžiu šiuos žodžius, tačiau man tai tik tuščias garsas, aš tiesiog nesugebu jų suvokti.
Tai trunka mėnesius, tačiau šis laikas nepraeina veltui: kiekvieną kartą po truputį kažkas smelkiasi vidun. Pamažu pradedu suprasti, kad išeities nėra ir nepaisydamas abejingumo, atstūmimo ir pasibjaurėjimo tuo, kad man reikia su kažkuo susijungti, aš vis tik bandau kažkaip šitai atlikti.
Ir ypatingai turime stengtis susijungti tarpusavyje pamokų metu. Nes knygose, kurias mokomės, parašyta apie mūsų ištaisytas būsenas, apie teisingą mūsų tarpusavio ryšį. Ten kalbama apie daugybę veiksmų ir savybių, kurių absoliučiai nesuprantame: apie sfiras, parcufus, pasaulius, smūginius susijungimus (zivug de akaa), apie tai, kaip Šviesos patenka į indus/norus ir išeina iš jų. Bet iš tikrųjų visi šie veiksmai vyksta mumyse ir yra projektuojami išorėje.
Būtent apie tai parašyta knygose. Tai ypatinga dvasinė psichologija, aprašanti mano ir išorinio pasaulio sąveiką. Juk kol kas savo egoistinėse savybėse suvokiu pasaulį, kuris yra mano viduje. Aš negaliu ištraukti savo akių ir ausų laukan, aš sugaunu tai, kas pereina per mano nervų galūnes ir per jas patenka į smegenis.
Ten ši informacija apdorojama ir manyje kyla bendras paveikslas, kuris kuriamas remiantis mano penkiais jutimo organais. Kitaip tariant, tai paveikslas, kurį jaučiu viduje! Man tik atrodo, jog visa tai yra išorėje.
Tačiau, kai bandau iš savęs išeiti išorėn − į artimo norą, įgyju kitus penkis jutimo organus − išorinius mano atžvilgiu. Jie vadinami kėtėr, chochma, bina, zeir anpin, malchut − penkios sfiros. Ir juose pradedu suvokti išorinius reiškinius − tai, kas vyksta išorėje. Taigi kabalos mokslas paaiškina, kokiu būdu jaučiu tai, kas vyksta ne manyje.
Todėl, kai kartu skaitome kabalistų parašytą knygą stengdamiesi atskleisti joje, kaip suvoksime pasaulį išėję iš savęs, iš savo ego kitų link, − nors dar nesuprantame, kas joje pasakojama, bet siekiame šio jausmo, tuomet augame dvasiškai, vystomės, kad taptume Žmogumi.
Juk ir mūsų pasaulyje norėdami tapti dideliais, žaidžiame įvairius žaidimus, atliekame visokius veiksmus ir taip augame. Štai ir mūsų dvasiniame darbe viskas turi vykti būtent taip: natūraliai ir paprastai.
Tačiau mūsų pasaulyje, kur vystausi tik veikiamas vienos jėgos − savo ego, mane pažadina augti tam, kad paskui tapčiau turtingas, sėkmingas, žinomas. O dvasiniam pakilimui, t. y. vystymuisi tarp dviejų norų, − manęs niekas neverčia.
Todėl turiu būti atitinkamoje aplinkoje ir pažadinti ją, kad ji suteiktų man dvasingumo norą, kad „įžiebtų ugnį manyje“ ir aš imčiau siekti dvasinio pasaulio, panašiai kaip mūsų pasaulyje siekiu gauti to, ko labai stipriai noriu gauti.
Kitaip tariant, norėdamas tapti Žmogumi, pats turiu suformuoti savyje norą vystytis. Tai labai sunku ir priklauso nuo mano santykio su aplinka.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios pamokos kongrese „UNIDOS“, Madride

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Įsikūnyti į kitą

Mes gyvename pasaulyje, kurio dar nėra!

rima — Thu, 08 Sep 2011 06:03:50 +0000

Visi aukštesnieji pasauliai, sudužimas ir nusileidimas iš viršaus į apačią iki mūsų pasaulio, o po to vystymasis šiame pasaulyje iki mūsų laikų – viso to dar negalime vadinti kūriniu! Tik dabar, kai mes vis dėlto pradedame kažką atskleisti ir patys prisidedame prie mūsų praeities vystymosi, galime sakyti, kad artėjame prie kūrimo pradžios. Tie laipteliai, kurios dabar pradedame realizuoti – virsta į kažkokią realią tikrovę.
O tai, kas buvo iki šiol – keturios tiesioginės Šviesos stadijos, Begalybės pasaulio Malchut, visas pasaulių sklidimo iki mūsų pasaulio procesas, mūsų Visatos, Žemės ir žmonijos užgimimas, visa istorija iki šios dienos – tai tarsi grūdas, kuriame slypi visa programa, visas potencialus procesas. Juk kol kas niekas nerealizavo savo valios laisvės! Dar nėra kūrinio! Kol kas niekas nieko nedarė pagal savo paties norą, laisvai rinkdamasis, būdamas atskirtas nuo Kūrėjo.
Tik nuo šiandien prasideda šis ypatingas procesas. O iki šiol – viskas ateidavo iš aukščiau. Ir net jeigu kalbama apie kažkokius veiksmus – ekranus, išskaičiavimus, tai tik ateities atžvilgiu. Be to, apie tai pasakoja žmonės, kurie patys tai pasiekė – iš apačios į viršų. O iš viršaus į apačią tiesiog realizuojama aukščiausioji programa ir tiek.

Iš 2011 m. rugsėjo 1 d. pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda kūrinys?

Mūsų pasaulis – tik pradinis atskaitos taškas

Dieviškoji dalelė išskrieja į aukštesnįjį pasaulį!

rima — Mon, 05 Sep 2011 06:01:54 +0000

Pranešimas: Higso bozonas − vadinamoji „dieviškoji dalelė“, kuriai sugauti buvo pastatytas Didysis hadronų kolaideris, kainavęs 10 milijardų JAV dolerių, greičiausiai neegzistuoja. Prieš metus fizikai dar tikėjosi rasti „dieviškąją dalelę“ − pasaulio sukūrimo pagrindą.
Dabar jie „nuleido rankas“ ir yra pasiruošę pasiduoti, kitaip tariant, paskelbti, kad tokia dalelė apskritai neegzistuoja. Tokia kolaideryje dirbančių pirmaujančių mokslininkų, įskaitant Europos branduolinės fizikos centro direktorių S.Bertolucci ir detektorių vadovą G. Tonelli, visų pranešimų esmė.
Pagal teoriją „dieviškoji dalelė“ suteikia medžiagai masę – visoms kitoms dalelėms visatoje. Būtent jos trūksta, kad triumfuotų standartinio modelio teorija apie pasaulio sukūrimą. Pasirodo, kad kolaiderį kūrė veltui!
Komentaras: dabar teks sugalvoti naująją fiziką, peržiūrėti dabartines sampratas apie pasaulį, nes jos nuo pat pradžių neteisingos. Tad kolaiderį pastatė neveltui! Bet „dieviškoji dalelė“ iš tikrųjų egzistuoja! Fizikai tiesiog ją praleidžia, o kolaiderio detektoriai jos nepagauna.
Galbūt fizikai pagaliau įsiklausys, kad kabalos mokslas gali juos papildyti. Juk tyrinėdami pasienį tarp mūsų ir aukštesniojo pasaulio, jie tiria tik mūsų pasaulį, o visi rezultatai ir pasekmės, tyrimo procese nueinančios į aukštesnįjį pasaulį, yra paslėptos nuo jų. Kad rastų „dieviškąją dalelę“, jiems reikia kitokių detektorių – ekrano ir atspindėtos Šviesos! Būtent juos žmogui duoda kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Kur mus nuves kolaideris?