Pateikti įrašai priklausantys Realybės suvokimas kategorijai.


Kodėl Visatoje tiek daug negyvosios medžiagos?

Realybės suvokimas

Klausimas. Kam tiek daug materijos Visatoje, jei egzistuoja tik viena žmonija?
Atsakymas. Mat gamta sudaryta iš keturių lygmenų: negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos ir žmonių. Negyvoji gamta – didžiausia, ji iš savo kiekio sukuria naują kokybę – augalinę pakopą.
Augalija padengia visą žemę, bet visa jos gausa išreiškia tik vieną kokybę – gyvūninę.
Gyvūnų kur kas mažiau nei augalų, bet jie visa savo įvairove vis tiek pasiekia būseną, kai prilygsta vienam žmogui.
Taip viskas sukurta. Tad būtina didžiulė negyvosios materijos sankaupa, kuri pasiekia pusiausvyrą vos per nedidelį augalijos kiekį.

Iš 2017 m. sausio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Beribio prisipildymo stebuklas

Kai mokslas bejėgis – atsako kabala

Gamta – tai vienybė

Komentarų nėra

Kaip atskirti tikrovę nuo iliuzijos

Realybės suvokimas

Klausimas. Ar galima atskirti iliuziją nuo tikrovės? Galbūt žmonės, patiriantys Aukštesnįjį pasaulį, tiesiog pereina prie kitos iliuzijos, kuri jiems atrodo tikra?
Atsakymas. Ne. Esmė ta, kad jie išeina iš savo būsenos ir pradeda jausti pasaulį ne savyje, jis nepraeina per jų įprastus pojūčių organus ir neišsikreipia dėl jų asmeninių savybių. Dėl to tai ne iliuzija, o tikroji realybė, kuri egzistuoja ne mumyse.
Tuomet tai, ką laikome tikrove, egzistuojančia ne mumyse, iš esmės egzistuoja mūsų viduje, mūsų egoistiniame suvokime.
Kabalistai sako, kad klausimas apie gyvenimo prasmę skatina mus pakilti virš mūsų tikrovės. Jeigu teisingai pasinaudosime šiuo klausimu, per jį rasime metodiką pakilimo į kitą, aukštesnę, tikrovę, tuomet ir pamatysime mūsų tikrovę iš šalies.
Mes plaukiojame egoizme kaip vandenyje, ir matome tik per jį. Žmogus – viso labo tik suvokimo, kas egzistuoja aplink jį, organas.
Dėl ko pasaulis sukurtas būtent taip? Dėl to, kad žmogus galėtų tam tikrą laiką egzistuoti ir išeitų iš šios būsenos į kitą, į aukštesnę, tikrovę, kuri nepriklauso nuo žmogiškojo egoizmo. Neutralizuodamas savo egoizmą, žmogus pradeda išeiti iš savęs, tampa absoliučiai objektyvus. Tada jam nebėra laiko, erdvės ir judėjimo apribojimų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Fantazijos ir tikrovė

Komentarų nėra

Mylėti – užpildyti artimo norus

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Klausimas. Kur riba tarp dvasinio ir materialaus pasaulio? Kaip ją kirsti? Ar egzistuoja ta riba?
Atsakymas. Riba tarp dvasinio ir materialaus pasaulio yra žmoguje. Viską galime išmatuoti ir tyrinėti tik žmogaus atžvilgiu. Todėl mūsų požiūris į pasaulį, gyvenimą itin subjektyvus: kol gyvenu, Visata šviečia.
Jei iššeinu iš savo egoizmo, kuris psichologiškai yra mano prigimtis, jei pakylu virš jo, imu jausti visą pasaulėdarą visiškai kitaip, nes iš vidaus jau matau per davimo, meilės, altruizmo prizmę. Mano jutimo organai ima jausti visiškai kitas charakteristikas, vertybes ir todėl pasaulis man atrodo kitoks.
Klausimas. Kodėl tai vadinama meile?
Atsakymas. Mat noriu gero artimui. Mūsų pasaulyje nežinau, kas yra meilė, o kabalos moksle meilė – toks santykis su artimu, kai tu nori užpildyti bet kokius jo norus. Atlikti tai, ko nori jis, reiškia jį mylėti.
Jausdamas artimą kaip save, visiškai ištaisai save – išsiverži iš mūsų pasaulio rėmų į kitą pasaulį, kitą suvokimo, pažinimo pakopą.
Klausimas. Fizikoje yra įdomus reiškinys, vadinamas sinergija, kai sistema nėra lygi savo posistemių sumai. Tai kažkiek primena tai, ką sako kabala apie neįtikėtiną ryšį, kai žmonės susivienydami ima jausti save kaip vieną visumą, nedalomą į atskiras dalis.
Atsakymas. Visuma – daug daugiau nei ją sudarančių dalių suma.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Absoliuti meilė

Komentarų nėra

Kodėl žmogus laikomas kūrinijos viršūne?

Realybės suvokimas

Klausimas. Kodėl būtent žmogus laikomas kūrinijos viršūne?
Atsakymas. Žmogus – kūrinijos viršūnė, nes viskas sukurta pagal struktūrą, kuri vadinasi „Žmogus“ (Adam) ir visos kūrinijos dalys yra šios sistemos dalys.
Kai žmogus pradeda suvokti kūriniją, ji jame atsiskleidžia kaip jo sudedamosios dalys ir jis ima suprasti, kad iš esmės sukurtas tik jis, visa kita – negyvosios gamtos, augalijos objektai ir reiškiniai, gyvūnai ir žmonės yra jame.
Taip jaučia ir suvokia kiekvienas iš mūsų. Ir nors mums nesuprantama, kaip taip gali būti, bet būtent taip yra: jaučiu, kad viskas manyje, tu jauti, kad viskas tavyje, jis – kad viskas jame. Juk kūrinija – tai daugybę kartų persipinanti sistema, kurioje kiekvienas įjungia savyje visus.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Grįžti į Adomo pavidalą

Žmonija – uždarų sielų sistema

Toks nenuspėjamas žmogus

Komentarų nėra

Fantazijos ir tikrovė

Realybės suvokimas

Pasaulis, kurį matome, nėra tikrovė, o tam tikras 3D tipo filmas. Mums tik rodosi, kad matome kitus žmones, iš tikrųjų, matome savo savybes, esančias tarsi ne mumyse.
Klausimas. Kaip gi tada du žmonės žiūri į trečią ir mato tą patį?
Atsakymas. Mes nematome to paties. Mes nė negalime sulyginti to, ką matome, ir įvertinti, ką jaučia kitas žmogus. Tiesiog tarp mūsų yra nerašytas susitarimas vadinti matomą filmą mūsų pasauliu. Mes galime net ginčytis dėl kažkieno savybių, nes mūsų suvokimas skiriasi.
Mes visi matome vieną ir tą pačią iliuzinę tikrovę, į kurią kiekvienas žiūri pro savo 3D akinius.
Klausimas. Kodėl gi mes matome vieną ir tą pačią tikrovę?
Atsakymas. Todėl, kad mūsų matoma tikrovė turi atsispausti penkiuose jutimo organuose: regėjime, klausoje, uoslėje, skonyje, lytėjime. Yra matrica, pro kurią kiekvienas sugeba žiūrėti į pasaulį, ir todėl matome tik tam tikras savybes. Tačiau kiekvienas traktuoja ir suvokia jas pagal savo charakterį.
Tikrovė gali būti tik viena – Aukštesnioji jėga, kuri vadinama Kūrėju, kurį mes turime atskleisti. Jis – tai tikra ir vienintelė egzistuojanti tikrovė. Visa kita – iliuzija, įskaitant ir mus pačius ir visą šį pasaulį, kuris kabaloje vadinamas įsivaizduojamuoju pasauliu.
Man rodosi, kad egzistuoju aš ir visi, aš įsivaizduoju visas kitas formas ir milijardus žmonių, žemės rutulį, mūsų galaktiką, visatą. Bet visa tai egzistuoja tik mano vaizduotėje.
Šiuolaikinės technologijos leidžia pagaminti tokius akinius, kurie vaizduoja žmogui didžiulės apimties holografinius vaizdus ir suteikia jam visiškai tikrovišką įspūdį, kad prieš jį yra, sakykim, kavos puodelis, kurio iš tikrųjų nėra.
Jei nedėvime tokių akinių, tai juk jau gimėme su jais. Jie yra galvoje, todėl visą laiką matom įsivaizduojamą tikrovę. Mes negalime jų nusiimti, jie įaugę mumyse nuo gimimo.
Kitaip tariant, ir be 3D akinių esame 3D iliuzijoje. Visas pasaulis – tai iliuzija, kurią visi įsivaizduojame nuo akimirkos, kai gimstame.

Iš 2016 m. lapkričio 1 d. 787 –ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas akvariume

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Kas yra dvasinis suvokimas?

Komentarų nėra

Pasaulis per bendro noro prizmę

Realybės suvokimas

Klausimas: Kas yra kolektyvinis tikrovės suvokimas? Sakykime, aš – biologinis organizmas, susidedantis iš milijardo ląstelių, kurios susijungė, ir taip suvokiu pasaulį. Tačiau kiekviena ląstelė manyje taip pat kažkaip suvokia pasaulį. Ar galima palyginti tai su tuo, kaip suvokia pasaulį atskiras žmogus ir kaip suvokia pasaulį visuomenė? Kaip suvokia pasaulį kabalistas?
Atsakymas: Mūsų organizmas suvokia pasaulį ribotai, per savo visas poras, per visas savo ląsteles, per visus savo suvokimo organus – regėjimą, klausą, skonį, lytėjimą, uoslę.
O kabalistas suvokia pasaulį per bendrą norą, kurį sudaro negyvosios, augalinės gamtos, ir gyvūniniai bei žmogiškieji norai kartu. Tai yra kabalistai jaučia viską, ką jaučia visa visata, kaip savo asmeninę dalį. Iš esmės, tai žmonijos noras, kurį jie jaučia kaip savo asmeninį.
Tai labai nepaprasta. Tai labai keičia žmogaus suvokimą apie pasaulį, sukelia jame atitinkamas reakcijas. Baal Sulamas rašo apie tai, kad jis visa tai jaučia savyje, savimi, o ne atskirų, išorinių pojūčių lygmenyje.
Įsivaizduokime, kad šeimoje yra 10 vaikų, visi jie turi savo poreikių, o mama jaučia juos visus. Ji jaučia visumą: ko jiems trūksta, kas jiems geriausia ir taip toliau. Ji nejaučia kiekvieno individualaus egoizmo, o jaučia bendrą norą, jų siekimą ir tą galimybę, kurią ji gali duoti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra dvasinis suvokimas?

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Komentarų nėra

Kas ten, už laimės viršūnės?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas. Įgiję šeštąjį jutimo organą, imame regėti dvasinį pasaulį, bet mūsų pasaulis taip pat neišnyksta. Kaip šie du – dvasinio ir mūsų – pasaulio vaizdai gali būti kartu, perdengti vienas kitą?
Atsakymas. Per mūsų pasaulį žmogus mato dvasinį pasaulį. Kuo gi mūsų pasaulis skiriasi nuo dvasinio? Žmogui vis labiau atsiveria jo ryšiai, priežastys, pasekmės ir vis naujesnės ryšio formos. Be to, žmogus ima matyti šią sistemą, jausti joje sielas, papildomus instrumentus, norus, mintis ir taip toliau.
Ką pasaulyje mato mažas vaikas? Jame jis yra kartu su mumis, bet nemato milijono dalykų, kuriuos pastebime, nes mes juos suprantame, suvokiame jų esmę ir tarpusavio ryšį. O vaiką domina koks nors žaisliukas – ir viskas.
Čia ir slypi mūsų vystymosi problema. Vystykimės ir pamatysime aplinkui visą pasaulį. Mums nereikia niekur eiti. Mums tereikia pamatyti šio pasaulio ryšius – tai ir bus Aukštesnysis pasaulis.
Klausimas. Tarkime, kad tapome laimingi, pasiekėme vystymosi viršūnę, suteikėme Kūrėjui malonumą, susijungėme su Juo. O kas toliau?
Atsakymas. Kai atskleidžiate Aukštesnįjį pasaulį, patenkate į sistemą, kurioje nėra „toliau“.
Nėra laiko, erdvės, koordinačių, judėjimo, yra tik vis gilesnis tam tikro lygio, vadinamo „visiškas sistemos ištaisymas“ – t. y. Kūrėjo, suvokimas. O kas bus po to – nežinome. Kol kas turime pasiekti šį lygmenį.
Po to pateksime į kitą būseną, kurią pereisime jau dvasiniame pasaulyje. Kai pateksime į šią dvasinę būseną, kilsime 125 dvasiniais laipteliais iki visiško išsitaisymo.
Kai visiškai išsitaisysime, dings laiko, judėjimo, erdvės, gėrio, blogio ir kt. supratimas, viskas bus absoliutus gėris, absoliuti šviesa, mes pateksime į kitą pasaulį. O dabar apie jį nieko nežinome, todėl negalime apibūdinti.
Pakalbėsime apie tai, kai tik visiškai išsitaisysime.

Iš 2016 m. birželio 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyva Aukštesniojo pasaulio kopija

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Kas yra dvasinis suvokimas?

Komentarų nėra

Laikas egzistuoja tik galvoje

Realybės suvokimas

Nuomonė. Žurnale „Annalen der Physik“, tame pačiame, kuriame Einšteinas paskelbė straipsnius apie bendrąją ir dalinę reliatyvumo teoriją, išėjo mokslininkų straipsnis, kuriame teigiama, kad laiko ašis priklauso nuo stebėtojo.
Laikas juda, nes žmonės biologiškai ir neurologiškai jaučia būtent taip, o ne kitaip.
Savo darbuose apie reliatyvumo teoriją Einšteinas parodė, kad laikas priklauso nuo stebėtojo, stebėtojas iš esmės jį sukuria. Neįmanoma laiko koncepcijos apibrėžti matematiškai, neįtraukiant į duotą sistemą stebėtojų, palyginimą pagal nutylėjimą komponuoja ir analizuoja žmonės.
Komentaras. Laiko iš viso nėra, kaip nėra ir erdvės, ir judėjimo – visi jie atsiranda tiktai mūsų sąmonėje. Kaip nuspręsti, kas yra ne mūsų sąmonėje? Dėl to reikia pakilti virš jų, pasitelkus Supančiąją šviesą (OM).

Daugiau šia tema skaitykite:

Išeiti už laiko ribų

Pakilti virš laiko

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Komentarų nėra

Nežemiškoji civilizacija Žemės planetoje, I d.

Egoizmo vystymasis, Realybės suvokimas

Klausimas. Žmonija nori žinoti, kas yra už mūsų Žemės rutulio. Apie kitų civilizacijų paieškas sukurta daugybė knygų ir filmų, jos žadina žmonių vaizduotę. Tačiau kodėl tai mus taip jaudina? Kodėl negalime skirti viso dėmesio savo planetai ir neeikvoti jėgų kitoms?
Atsakymas. Vienų žmonių visiškai nejaudina gyvybė kitose planetose, o kitus ši tema nepaprastai domina. Pamenu, kaip vaikystėje svajojau nuskristi į kokią nors žvaigždę. Net jei man būtų pasakę, kad negalėsiu sugrįžti į Žemę, vis tiek būčiau ryžęsis tokiai kosminei kelionei.
Tiesa, tai buvo 50-ųjų metų pabaiga, pirmųjų skrydžių į kosmosą laikas. Todėl visus ši tema taip jaudino, visi svajojo pamatyti ir sužinoti, kas yra kitose planetose.
Po to šis domėjimasis užgeso, nes mūsų norai vystosi. Iš pradžių noras stūmė mus užkariauti kosmosą ir susuko galvas žvaigždžių romantika, o paskui ši euforija palaipsniui išblėso.
Žmonės tapo abejingi kosminiams tyrinėjimams ir liovėsi juos vystyti. Kosmosą paliko kariškiams, kurie jį naudojo tik neva gynybiniams tikslams, t. y. mūsų egoizmo, siekiančio viską valdyti, interesams.
Kartais laikraščiai išspausdina sensacingų naujienų apie atrastus kokius nors gyvybės egzistavimo kitose planetose požymius. Bet aš į tai žiūriu labai skeptiškai, dar daugiau – esu tikras, kad mokslininkai nieko neras. Nors gerai, kad žmones jaudina galimybė rasti gyvybę Visatoje.
Tik labai įdomu, kodėl žmonėms šito reikia. Ta pati jėga, vysčiusi mus nuo negyvosios gamtos iki augalų, gyvūnų ir žmonių, neleidžia nusiraminti ir vysto toliau. Ji skatina mus pamatyti, padaryti, valdyti, skristi į kitas žvaigždes. Bet, iš tiesų, nieko ypatinga ten nerasime.
Tarkime, kad atskridome į Marsą – ką gi ten galime rasti? Net jei pafantazuosime ir įsivaizduosime, kad radome ten primityvių gyvybės formų – ką mums tai duos?
Jei galėtume rasti kokią nors ypatingą, labai išvystytą civilizaciją, tai ateiviai jau seniai būtų pas mus atskridę. O gal jiems mes neįdomūs – primityvūs ir sugadinti? Taigi, bet kuriuo atveju – yra gyvybė kitose planetose ar ne, ji nieko gera mums nežada.
Vystymosi esmė – tai ne skraidymas nuo žvaigždės prie žvaigždės ir vėliavų smaigstymas jose, tarsi norėtume parodyti, kad planeta priklauso Žemės gyventojams. Todėl aišku, kodėl žmonija atvėso nuo kosmoso užkariavimo, juk iš tikrųjų jame nieko nėra.
Turime vystytis visiškai kita kryptimi: atskleisti jėgą, kuri mus išvystė nuo negyvosios materijos iki augalų, gyvūnų, o po to – žmonių. Šią jėgą turime atskleisti savyje, nes ji slypi mumyse, ir jos padedami vystytis toliau.
Matyt, ši jėga ruošiasi mus vystyti iki kitos formos – taip pat, kaip vystėmės negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje pakopose. Pažiūrėkime, koks gi kitas mūsų vystymosi etapas.
Tai gali būti labai įdomu. Galbūt sugebėsime patys stimuliuoti savo vystymąsi, pagreitinti jį. Ir tada nereikės svajoti apie tai, kaip nuskristi iki artimiausios žvaigždės, nutolusios kelis šviesmečius, nes aišku, kad tai neįgyvendinama, juk skrydis šiuolaikine technika truktų dešimtis tūkstančių metų. Vietoj to patys save kuo greičiau išvystysime ir virsime naujais kūriniais.
Kaip dabar skiriasi akmuo nuo augalo, augalas nuo gyvūno, gyvūnas nuo žmogaus, taip ir mes galime vystytis toliau iki visiškai naujo lygmens. Tai bus dar įspūdingesnis ir ypatingesnis vystymasis kiekybiškai, bet svarbiausia – kokybiškai, skirtumas bus daug didesnis, nei dabar esantis tarp gyvūnų ir žmogaus.

Iš 2016 m. rugpjūčio 30 d. 765-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Kas yra dvasinis suvokimas?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas. Kas yra dvasinis suvokimas?
Atsakymas. O kas yra žemiškas suvokimas? Pavyzdžiui, ką savo pasaulėlyje mato mažas vaikas? Tik menką dalį to, ką suvokia ir apdirba jo smegenys – jo jutiminis, regimasis, mąstymo aparatas.
Lygiai taip ir su mumis. Galbūt matome kur kas daugiau nei suvokiame. Aplink mus egzistuoja ištisi pasauliai, bet mes jų nejaučiame, juk viduje neturime jų modelio. O kabalos mokslas suteikia mums šią didžią, stebuklingą galimybę pradėti jausti tikrąjį, mus supantį pasaulį.
Pastaruoju metu šia tema atsiranda daug įdomių mokslinių darbų, kalbančių apie tai, kad gyvename matricoje, kad mūsų Visata – tik viena iš sudedamųjų visatų ir pan.
Ir štai čia atsiskleidžia kabalos mokslas, kuris sako žmogui: „Tu visa tai gali suvokti, atskleisti, išvysti, pajausti, gyventi tame. Beje, taip įeiti į naująją erdvę, kad liktum joje visiems laikams. Kas tau šiame pasaulyje? Jis pamažu išsisklaidys iš tavo pojūčių. Kaip kad išsisklaido rūkas ir per jį vis aiškiau matosi laukai, medžiai, namai, taip ir šis pasaulis išnyks it rūkana“.
Būtent toks įspūdis susidaro žmogui, kai jis ima suvokti aukštesnįjį pasaulį, nes naujojo pasaulio jautimas tampa kur kas stipresnis nei mūsų pasaulio pojūtis, ir mūsų pasaulis pamažu netenka savo reikšmės, savo įtakos ir lėtai atsitraukia į antrąjį planą, paskui į trečiąjį ir t. t. kol visiškai neišnyksta.

Iš 2016 m. lapkričio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyva Aukštesniojo pasaulio kopija

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »