Pateikti įrašai priklausantys Realybės suvokimas kategorijai.


Pasaulio istorija pagal kabalą I d.

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip ir pagal kokius dėsnius vystosi pasaulio istorija? Ar joje yra koks nors cikliškumas? Ar ji kartojasi kiekvienoje kartoje?
Atsakymas. Tai nėra paprastas klausimas, nes jis susijęs ne su istorija ir geografija, o su mūsų realybės suvokimu.
Pagal kabalos mokslą pasaulyje veikia dvi pagrindinės jėgos: noras duoti – Aukštesnioji teigiama jėga, arba Kūrėjas, ir noras gauti – žemesnioji neigiama jėga, arba kūrinys. Abu norai, sąveikaudami tarpusavyje, praktiškai nulemia visą istoriją.
Kadangi jų pradiniai parametrai ir galutinė būklė nustatyti, galima iš anksto tiksliai nusakyti visus noro gauti (kūrinio) vystymosi, veikiant norui duoti (Kūrėjui), etapus. Iš esmės, negali būti jokių netikėtumų.
Pirmoji istorijos vystymosi dalis vyksta absoliučioje Aukštesniosios arba Kūrėjo jėgos įtakoje. Kūrinys jaučia Šviesos spaudimą ir, būdamas visiškoje jos valioje, keičiasi, praeina tam tikrus vystymosi etapus, tokius pat, kaip gemalas motinos gimdoje per devynis mėnesius. Todėl mums visiškai aišku viskas, kas vyksta.
Kadangi veikia tik vienas faktorius – Aukštesnioji jėga, iš anksto žinome, kaip ir kokius etapus praeisime.
Iš principo, žmonija taip ir vystėsi. Be to, ši kūrimo programa numato žmogaus reakciją į šį poveikį iš viršaus: kiek jis gali priešintis savo egoizmui, būdamas Aukštesniosios šviesos – davimo, meilės ir ryšio savybės, pusėje; arba jis nenori, negali, nesupranta, kaip jam elgtis, tuo tarsi priešindamasis Šviesos poveikiui.
O jeigu jis priešinasi, natūralu, kad jaučiasi kitaip. Juk tuomet į istoriją įsijungia didesnės kūrinio pasipriešinimo jėgos ir stipresnės prievartinės Šviesos – Kūrėjo – jėgos. Bet apskritai, istorijos vystymasis iš pat pradžių yra aiškiai reglamentuotas.
Dabar priėjome labai įdomų vystymosi etapą, kai galime gauti tam tikrą valios laisvę, suteikiančią galimybę keisti savo istoriją, keisti savo vystymosi tempą ir būdą.
Bet kokiu atveju vystysimės tiksliai apibrėžtomis, iš anksto paruoštomis pakopomis. Arba jomis kopsime sąmoningai, suprasdami ir dalyvaudami, tada vystymasis vyks palankiai, savanoriškai, su mūsų pritarimu, matysime jį kaip gerą ir iš mūsų, ir iš Kūrėjo pusės. Arba ožiuosimės kaip maži užsispyrėliai, nenorėdami įgyvendinti kūrimo programos.
Vadinasi, arba apie ją nežinome, kaip dauguma žmonijos, arba žinome, kaip žmonės, studijuojantys kabalos mokslą ir privalantys žinoti kaip tie, kurie kadaise, prieš tūkstančius metų, jau buvo šiose būsenose. Turime bandyti ištaisyti savo kelią, padaryti jį sąmoningesnį, geresnį sau, bet svarbiausia – kitiems.
Taigi, visa pasaulio istorija numatyta iš anksto. Todėl filosofams ir mokslininkams, ėmusiems tyrinėti istoriją, žmonių elgseną, dabartį, praeitį ir ateitį, sunku atsakyti į klausimus: „Ar gali laikas bėgti atgal? Ar viskas nulemta? Kur yra mūsų valios laisvė? Kaip elementarioji dalelė išsirenka, kokiu pavidalu jai toliau vystytis: ar kaip korpuskulinei dalelei, ar kaip bangai, tai yra šviesai?“
Fizikai teigia, kad viskas priklauso nuo eksperimentuotojo. Kai jis derina prietaisą, kad išmatuotų elementariąją dalelę kaip bangą arba kaip korpuskulę, ši tai žino iš anksto ir elgiasi pagal pasirinktą prietaisą. Atrodytų, kad dabartis nulemia praeitį, tai yra laiką, bėgantį atgal. Taip tvirtina fizikai.
Kabalos mokslas apie tai kalba daug paprasčiau. Iš esmės, jis laiko sąvokos nenagrinėja, nes laiko nėra, mes realizuojame tai, kas paruošta Begalybės pasaulyje. Kadangi visos mūsų būsenos nulemtos iš anksto, čia nėra jokių netikėtumų, nėra nei dabarties, nei praeities, nei ateities, tarsi mums rodytų filmą, o mes matytume atskirus jo kadrus.
Viskas iš anksto nufilmuota juostoje, mes tik stebime ją. Tai ir yra mūsų gyvenimas. Jis rodomas mūsų viduje, bet galima sakyti, kad rodomas priešais mus.
Esame tiesioginiai šios peržiūros dalyviai, kai iš anksto viskas nulemta ir žinoma, kas įvyks, ką veiksime, išskyrus viena: būdami grupėje ir pritraukdami Aukštesniąją teigiamą jėgą, galime sukelti pokyčius.
Tik keisti galime ne pačią istoriją, ne įvykių grandinę, o mūsų požiūrį į ją, tada ji atrodys visai kitaip. Juk mūsų požiūris į ją lemia tai, ką matysime filmo kadruose: karą ar taiką, gėrį ar blogį. Viskas priklauso nuo mūsų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninga gamtos evoliucijos jėga

Kiekvienas yra visos žmonijos atstovas

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Komentarų nėra

Kaip pakilti virš laiko?

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip pakilti virš laiko?
Atsakymas. Kad pakiltum virš laiko, turi pasakyti sau, kad neturi kitos akimirkos – viskas šią akimirką. Ir taip gyvenk – tik viena akimirka. Kiekvieną akimirką tu neperkeli savęs į kitą, o ši akimirka prasideda ir baigiasi tarsi iš tikrųjų baigtųsi gyvenimas.
Ir tuomet staiga pajunti, kad pati akimirka ima plėstis, ir joje yra daugybė veiksmų, minčių, poelgių, tačiau laikas išnyksta.
Juk laiko nėra, tai subjektyvus pojūtis.
Klausimas. O kas tada yra ateitis?
Atsakymas. Ateitis visiškai nesusijusi su laiku. Ateitis – tai, kas vyksta po veiksmo, kurį dabar atlieku. Kalbama apie kitą matavimą, kur neegzistuoja laiko ašis. Juk laiko ašis reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ar esu, ar ne, darau kažką ar ne, – laikas eina pats sau nepriklausomai nuo manęs.
Kabalos mokslas teigia, kad nėra taip, turi palikti tokį požiūrį į gyvenimą ir teigti, kad tik tu kuri savo būsenas. O jei nekuri, tai laikas nejuda, niekas nevyksta pats savaime, nuo vieno akimirksnio iki kito. Akimirksnis – jei tu kažką tą akimirką atlikai. Ir taip kaskart.
Gyvename pasaulyje, kuris pagal kabalos mokslą yra išgalvotas, įsivaizduotas. Ir didžiausias melas, kuriame gyvename, – kad egzistuojame laike.
Todėl A. Einšteinas iš tikrųjų atliko revoliuciją, pareikšdamas, kad laikas – subjektyvi sąvoka, jis nėra absoliutus, kad tekėtų žmogui esant ar nesant. Laikas – tai vidinis žmogaus pojūtis. Jei pakilsime virš savo egoizmo, laiko nebeliks.

Iš 2018 m. vasario 5 d. pokalbio apie laiką

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas egzistuoja tik galvoje

Nuo ko priklauso greita laiko tėkmė?

Išeiti už laiko ribų

Komentarų nėra

Mokslas apie dvasinio pasaulio dėsnius

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Teigiate, kad kabala nekalba apie šį pasaulį. Ką gi tada reiškia, kad ji realizuojama visuomenėje?
Atsakymas. Kabala nekalba apie mūsų pasaulį, netiria jo dėsnių, o tiesiog pasakoja apie juos, kaip apie duotybę. Ji tiria – kaip pakilti į kitą dėsnių lygmenį, kur dėsniai, grindžiami davimo savybe.
Mūsų pasaulio dėsniai remiasi gavimu, o dvasinio – davimu. Tai du priešingi pasauliai. Todėl negalime būdami mūsų pasaulyje, turėdami materialias jusles jausti aukštesniojo pasaulio, aukštesnės erdvės, juk ji jaučiama davimo savybe.
Kol kas šios savybės neturime. Jos atsiradimas vadinamas „siela“. Kitaip tariant, šiame pasaulyje gyvename kūne, o dvasiniame – sieloje.
Tačiau iš principo yra dvi valdymo sistemos: arba dėl savęs – mūsų pasaulyje, arba dėl davimo – aukštesniajame pasaulyje. Todėl, kai suvoki dvasinį pasaulį, dingsta laiko pojūtis, mat išeini „iš savęs“, užmezgi išorinius santykius.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabalos suvokimo etapai

Kur yra dvasinis pasaulis?

Komentarų nėra

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, II d.

Kūrėjas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas ta Aukštesnioji, absoliuti gamtos jėga, valdanti visą kūriniją, ir kuo ji skiriasi nuo pagrindinių, mokslui žinomų gamtos jėgų: gravitacinės, branduolinės, elektromagnetinės?
Atsakymas. Visas kitas jėgas žmogus atskleidė vystantis jo protui, jos veikia tik tame lygmenyje, kuriame mes egzistuojame ir tyrinėjame. Jei vystytumės kitokia forma ir kitame lygmenyje, tai atskleistume kitokias jėgas, kitokį pasaulį.
Skirtumą tarp visų šių jėgų ir Aukštesniosios gamtos jėgos lemia subjektyvus jų suvokimas. Viskas priklauso nuo žmogaus – nuo jo tyrinėjimo ir supratimo lygmens. Be jo nieko nėra, ir negalima teigti, kad kažkas egzistuoja.
Klausimas. O jei žiūrėtume ne subjektyviai, bet objektyviai?
Atsakymas. Tai neįmanoma. Negalime tyrinėti objektyviai, nes Aukštesnioji jėga mus sukūrė su tam tikromis savybėmis. Jei nestebiu kokio nors reiškinio, tai jo ir nėra. Jis atsiranda tik tada, kai aš jį suvokiu, ir tik tokia forma, kaip jį jaučiu.
Klausimas. Tai kas gi iš tikrųjų egzistuoja?
Atsakymas. Egzistuoja tik viena Aukštesnioji jėga, sudaranti visos gamtos pagrindą. O mes juntame šią jėgą kaip įvairias formas, skirtingas savybes, priklausomai nuo formų ir savybių, kurias patys kuriame.
Klausimas. Vadinasi, šią vieną bendrąją jėgą suvokiame kaip atskirus fragmentus, priklausomai nuo savo išsivystymo lygio? Ar šis suvokimas ateityje pasikeis?
Atsakymas. Viskas priklauso nuo žmogaus. Juk pasaulis egzistuoja jo suvokime, be to, yra tik viena Aukštesnioji jėga, kurianti visą mūsų gyvenimą, vadinamą „Gamta“. Visi atradimai yra mūsų viduje kaip vienintelės jėgos pasekmės.
Viskas, ką matau, juntu, galvoju, viskas manyje ir aplink mane, visi mano jausmai ir protas – tai Aukštesniosios jėgos apraiškos. Žmogui suteikta galimybė atsiskirti nuo šios jėgos ir jaustis egzistuojančiu tam tikroje realybėje, kurią vadiname šiuo pasauliu.
Klausimas. Kokia šios vienintelės jėgos savybė?
Atsakymas. Vienintelė jos savybė – davimas, dovanojimas, spinduliavimas. Ji tarsi šaltinis, nuolat duodantis ir duodantis… Taip mes ją jaučiame. Atskleidžiame ne ją pačią, o jos santykį su mumis, jos davimo savybę.
Šitaip išsiaiškiname, kad pirmuoju davimo veiksmu ši Aukštesnioji jėga sukūrė mumyse gebėjimą jausti jos poveikį ir skirti ją ir save, esantį atskirai nuo jos. Būtent toks atskyrimas leidžia mums jausti save ir mus supančią tikrovę.

Iš 2017 m. birželio 27 d. 872-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninga gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Mokslinis eksperimentas su aukštesniąja jėga

Noras, prikeliantis žmogų gyvenimui

Komentarų nėra

Kabalisto suvokimas

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Kvantinės fizikos mokslininkai nustatė, kad elektronai elgiasi arba kaip bangos, arba kaip dalelės. Kai mes juos stebime, jie elgiasi kaip materijos dalelės.
Atsakymas. Mokslininkai teigia, kad materijos nėra, yra tik bangos, kurios mūsų atžvilgiu pasireiškia kaip materija.
Klausimas. Taigi, jei aš žiūriu į dešimtuką per mano egoizmą, tai matau dešimt kūnų, o jei žiūrėčiau į juos netrikdomas savo egoizmo, tai vietoj kūnų matyčiau kažkokią energiją, jėgas? Būtent taip mato kabalistas?
Atsakymas. Savo egoizme kabalistas mato tą patį, ką ir kiti žmonės. O pakilęs virš jo, pradeda matyti jėgas, norus.

Iš 2016 m. sausio 11 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Kas mato teisingą tikrovę?

Visata – žmogaus veidrodis

Komentarų nėra

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Kūrėjas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманGyvename tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas“. Klausimas tik tas, kiek tai įsisąmoniname, jaučiame, judame ta linkme. Galima tiesiog sakyti, kad „Nėra nieko kito tik Jis“ ir viskas atliekama iš aukščiau, Kūrėjo, aukštesnės jėgos, ir taip nusiraminti, kitaip tariant, nesuteikti tam ypatingos reikšmės.
O galima įvairiose situacijose, kurios nutinka žmogui, grupei, tautai ar visam pasaulyje – laimingais ir nelaimingais laikotarpiais šlovinti Kūrėją už bloga kaip už gera.
Juk visi pojūčiai pereina per mūsų norą mėgautis, ir jeigu būtume išsitaisę, matytume tik gėrį, ateinantį iš vienos „geros ir kuriančios gėrį“ jėgos.
O jeigu kol kas esame neištaisyti, tai aukštesnioji jėga artina mus prie to, kad taisytume savo egoizmą, ir todėl nuolat atskleidžia mums mūsų nesutikimą su visiškai geru aukštesniuoju valdymu ir mūsų vieninteliu šaltiniu (be kurio nėra nieko) – vienos aukštesniosios jėgos.
Diena iš dienos mumyse atsiskleidžia informaciniai genai (rešimot): kiekviename asmeniškai ir bendri visiems tiems, kas nori judėti tiesos link. Tad kasdien atskleidžiame vis daugiau kliūčių, kad įtvirtintume šį principą. Tačiau šias kliūtis reikia priimti su meile, nors tai itin sunku, ir suprasti, kad viskas kyla iš vieno šaltinio.
Šios kliūtys reikalauja iš mūsų jas traktuoti tinkamai, dėmesingai. Savaime suprantama, kad savo egoizme norėtume šias kliūtis anuliuoti. Tačiau iš kitos pusės, kabalos mokslas moko mus, kad jos siunčiamos tikslingai, kad padėtų mums judėti norimos būsenos link, ir virš visų kliūčių įtvirtinti principą „nėra nieko kito tik Kūrėjas, geras ir kuriantis gėrį“.
Ir vienintelis būdas įtvirtinti šį principą – tai susivienyti pagal principą meilė artimui, kai visus „prasižengimus uždengs meile“.
Priklausomai nuo mūsų pastangų susivienyti, mums vis labiau atsiskleis, kad visos kliūtys kyla iš vieno absoliučiai gero šaltinio. „Karaliaus rūmuose nėra piktadarių“, tačiau, kad išmokytų mus, karalius slepiasi ir siunčia mums savo pasiuntinius, kurie it vagys ir plėšikai.
Mums reikia pasistengti per juos išvysti aukštesniąją ranką ir taip kovoti su jais, kad priartėtum prie vienos, geros ir kuriančios gėrį, jėgos.
Tai reiškia, kad mūsų gyvenimas iš tikrųjų neatskiriamas nuo „Nėra nieko kito, tik Jis“. Diena po dienos privalome vis labiau tvirtinti, kad visa, kas su mumis vyksta – „Nėra nieko kito, tik Jis“. Ir ne šiaip pareikšti žodžiais, bet realizuoti grupėje (dešimtuke) meilės artimui kaip sau dėsnį.
Tuomet išvysime, kiek šios priemonės: norų sudaužymas ir jų sujungimas tarpusavyje duodant ir mylint, priartina mus prie Kūrėjo. Dėl jų gauname bendrą jėgą, leidžiančią priartėti prie Jo ir suteikti Jam vietos mumyse, kur Jis galėtų įsiviešpatauti.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kur nėra nieko kito, tik Jis“

Komentarų nėra

Gyvenimas hologramoje

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Iš naujausių Didžiosios Britanijos, Kanados, Italijos mokslininkų pranešimų matyti, kad visa, ką regime, prie ko prisiliečiame, ką girdime ir jaučiame kaip kvapą, tėra sudėtinga erdvinė holograma. Visata tikriausiai yra gigantiška kompleksinė holograma.
Mokslininkai tikisi, kad jų tyrimai atvers duris gilesniam ankstyvosios Visatos suvokimui ir paaiškins, kaip atsirado erdvė ir laikas.
Atsakymas. Kabala apie tai daug kalba, tačiau siūlo gilintis ne į gamtą, o į žmogų, plėsti žmogaus pažinimo galimybes, jo vidines savybes, tuomet pamatysime, kad mums atsiskleidžiantis pasaulio paveikslas visiškai priklauso nuo mūsų vidinių savybių.
Kaip savyje įforminame, apribojame, tokį ir matome pasaulį. Jeigu praplėstume šį paveikslą, keisdami save savybes, pasaulį išvystume kitokį, kitose dimensijose.
Komentaras. Vadinasi, tam turime pasikeisti mes patys, o mokslininkai mano, kad reikia tyrinėti gamtą.
Atsakymas. Tai itin ribotas priėjimas prie reikalo. Jis nieko neduoda. Nieko vertingo, išskyrus patenkintą smalsumą, iš to negauname.
Žmogus turi vystytis savo viduje. Jis turi išplėsti savo vidinius pažinimo organus, norus, mintis iki tokio lygio, kad pamatytų pasaulius, egzistuojančius ne jame. Jis juos atras tik tuomet, kai atskleis save.
Pavyzdžiui, kuo skiriasi kūdikis nuo suaugusiojo? Tuo, kad jis suvokia kažką mažo, ankšto, nors iš principo mato tą patį, ką ir suaugęs žmogus. Tačiau, kad reiškia ,,mato“? – Čia ir yra problema. Nematome vidinių gamtos ryšių, nematome tikrojo pasaulio, o tik patį žemiausią lygmenį.
Tik tada, kai žmogus išvystys savyje aukštesnį absorbcijos, žinių, pojūčių, patyrimų lygį, jam atsikleis kitas kūrinijos lygmuo, egzistuojantis aplink mus.
Dabar išgyvename būseną, kai pagaliau galime suvokti, kad mūsų judėjimas mokslininkų siūloma kryptimi yra klaidingas.
Būtina gilintis į save, plėsti savo suvokimo organus. Tačiau tai susiję su darbu virš egoizmo, prieš savo prigimtį, o žmogus to nenori. Jis parduoda savo vystymosi galimybę, bandydamas įsiteikti savo niekingam egoizmui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Dvasinės tikrovės filmas

Komentarų nėra

Kaip blogąjį valdytoją pakeisti geru

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманŠiandieniniame pasaulyje, t. y. mūsų pojūčiuose, kurie mums atrodo kaip išorinė tikrovė, karaliauja mūsų egoizmas, priešingos Kūrėjui savybės. Kiek ištaisysime savo norą, kad jis duotų, tiek galėsime sutikti ir išvysti, kad valdo ne egoizmas , ne faraonas , o Kūrėjas .
Viskas priklauso tik nuo mūsų: mes blogąjį valdytoją keičiame geru. Visas mūsų darbas – vietoj egoizmo valdžios atkleisti davimo, meilės valdžią. Ir tai priklauso nuo paties žmogaus, juk visas pasaulis – jo norų atspindys, kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia priklausomai nuo savo trūkumų.“
Žmogaus užduotis – ištaisyti savo norą, kad netrukdytų Kūrėjui užpildyti jo taip, kaip Jis užpildo visą tikrovę. Tam reikia, kad nesijausčiau atskirtas nuo Kūrėjo. Tai tikrovės suvokimo klausimas, tai reikia ištaisyti taip, kad pajaustum, kaip „Visa žemė (noras) Jo kupina“, kitaip tariant, Kūrėjas atsiskleidžia visame žmogaus nore.
Mumyse atsiskleidžia sugadinti, savo forma priešingi Kūrėjui norai, ir turime pasistengti, kad vietoj jų mūsų nore įsiviešpatautų „Nėra nieko kito, tik Jis.“
Pats vienas žmogus to negali atlikti. Jis tegali prisifantazuoti, bet jei iš tikrųjų nori išsitaisyti, reikia, kad jo noras prilygtų Kūrėjui, t. y. davimui ir meilei. Tad čia būtinas bendras darbas su kitais, kad bendrame nore įsiviešpatautų Kūrėjas.
Taip kartas po karto taisome vis labiau sugedusius norus, atsiskleidžiančius iš sudužimo. Susijungdami su draugais susijungiame su Kūrėju, ir taip taisome tikrovę, kol išvysime, kad ji visa užpildyta viena jėga ir „Visa žemė kupina Jo didybės.“

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrinijos dėsnis

Atskleisti tobulą tikrovę

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Komentarų nėra

Atskleisti tobulą tikrovę

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманNuo pat pradžių Kūrėjas sukūrė tobulą kūrinį, juk aukštesniosios jėgos neriboja laikas, vieta, būtinos išpildyti ypatingos sąlygos.
Tik mūsų atžvilgiu egzistuoja paslėptis, kad pasiektume, atskleistume, išmoktume ir įsivaizduotume tas sąlygas bei dėsnį „Be gero ir kuriančio gėrį Kūrėjo nėra nieko kito“, kitaip tariant, yra tik visiška tobulybė, ir prilygtume Jam.
Todėl, kol pasieksime išsitaisymo pabaigą, visa ši tikrovė egzistuos vien mūsų jutimo organuose. Ne mumyse yra tik Begalybės pasaulis, kur kūrimo pradžia ir pabaiga niekuo neatskirtos. Juk Kūrėjui nereikia jokių priemonių, veiksmų ar tarpinių būsenų tarp sumanymo ir jo įgyvendinimo.
Turime visuomet matyti save tobulos būsenos atžvilgiu, nors ir neįstengiame jos atskleisti, tinkamai pavaizduoti ar net įsivaizduoti.
Reikia nuolat prisiminti, kad visada stovime priešais tobulybę, kaskart nedideliais fragmentais atskleidžiame jos trūkumus tiek, kiek galime priešintis ir priartėti prie jos.
Todėl bet kokia būsena – norima. Reikia ją laiminti ir mokytis, kaip tinkamai priešintis pagal dvasinius ir materialius dėsnius, kurie irgi nustatyti pagal aukštesniosios jėgos norą. Ir todėl, jų laikydamiesi, turime ištaisyti save, kol kiekvienos mums duotos būsenos gale nuspręsime, kad „Nėra nieko kito, tik Jis .“
Iš to matyti, kaip reikia žvelgti į visus nemalonumus, pradedant sveikata ir baigiant išorinėmis, socialinėmis, šeimos problemomis, siekiant viską susieti su „Nėra nieko kito, tik Jis“ ir bendrai ištaisyti savo santykį. Juk viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio: kaip žiūrime į tikrovę, taip ji ir atrodo.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Kūrėjas – kūrinio viduje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Komentarų nėra

Tarp paslėpties ir atskleidimo

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманPasaulis – tai Kūrėjas, įsivelkantis į viską, ką matome priešais save: negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmonės. Iš tikrųjų pasaulio nėra, yra šie keturi lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus, – ir jie visi žmoguje. Žmogus mato pats save ir nieko daugiau: savo vidines savybes aukštesniosios Šviesos fone.
Jeigu žmogus dirba ties tuo, kad nebūtų priešingas Šviesai, tai liaujasi matęs save Šviesos fone ir prilygsta jai savybėmis. Ir tuomet Šviesa, davimo ir meilės savybė apsivelka į žmogų, kuris virsta Šchina.
Kūrėjas nori atsiskleisti, nori padėti. Jis visada palaiko žmogų, bet negali sutikti, kad žmogus dėtų mažiau pastangų. Juk būtent dėdamas pastangas žmogus turi išsiaiškinti visus skirtumus tarp savęs ir Kūrėjo, išvystyti savo jausmus ir atskleisti aukštesniąją tikrovę. Tarp atskleidimo ir paslėpties žmogus kuria save. Todėl Kūrėjas gali jam nusileisti ir padėti visur, išskyrus ten, kur reikia dėti pastangas.
Pasaulis mums atrodo tamsus, grėsmingas, mat vis dar matome savo pačių egoistinę prigimtį baltos Šviesos fone. Jei stengsimės prilygti Šviesai, vienybei ir meilei, tai matysime ne save, o pačią Šviesą.
Tad reikia į pasaulį žvelgti kaip į Kūrėjo norą atsiskleisti. Jis tik reikalauja iš mūsų, kad dėtume pastangas, idant kliūtys virstų parama, pagalba. Kliūtys nurodo tas vietas, kur kol kas neatitinkame aukštesniosios jėgos – tol, kol visų priešininkų nepaversime mylimais draugais.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos rengiantis kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Kodėl mes nejaučiame Aukštesniojo pasaulio

Dievas blogas ar geras?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »