Video klipas rusų k.

Pranešimas (žurnalas „Science“): mokslininkai (vadovaujami prof. Ron Naaiman, Veicmano mokslinių tyrimų ir plėtros institutas, Izraelis) atrado, kad genetinio kodo molekules, DNR, skiria elementariųjų dalelių kvantinės savybės – sukimosi  kryptis „į viršų“ arba „į apačią“. Tyrimai parodė, kad molekulę veikia tik vienos krypties sukimasis.
Komentaras: Gautų rezultatų svarba perauga eksperimentinės fizikos rėmus. Reikalas tas, kad kvantiniame lygmenyje tarp dalelių pasireiškia nuoseklaus jungimosi savybė (quantum entanglement), kuri išsaugo daleles, net kai jos atsiduria priešinguose visatos galuose. Jei tik pasikeičia vienos dalelės kryptis, iš karto keičiasi ir kitos, – tai faktiškai paverčia visatą į vientisą tarpusavyje susijusią sistemą.
Tyrimų rezultatai rodo, kad DNR molekulė yra savotiška antena, sugebanti akimirksniu „pagauti“ kvantinės informacijos perdavimą iš bet kokios kosmoso vietos gyvų organizmų lygmenyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tuštuma, kurioje slypi mintis

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Kančia, sielvartas, sudužimo pakopa privalo atsiskleisti. Tačiau ji gali atsiskleisti tiesiogiai, visiškai nepasaldinta Šviesos. Arba ją gali lydėti būtinumo įsisąmoninimas, kai pats jos lauki – kaip ligonis, einantis pasitikrinti pas gydytoją. Nors jis ir bijo, kad aptiks jo ligą, tačiau trokšta ją atskleisti, kad po to galėtų gauti gydymą.
Yra žmonių, kurie nenori nieko žinoti apie savo ligą, tačiau vėliau jie neišvengia bėdų.
Todėl visą laiką turime krypti dešinėn – į susijungimą, meilę bei kūrimo tikslo ir jo sumanymo suvokimą, ir taip padedame blogiui greičiau atsiskleisti! Tai reiškia, kad „Izraelis greitina laikus“, t. y. aš bėgu pirmyn, nelaukdamas, kol man smogs pasivijusi lazda.
Tačiau tai įmanoma tik tada, kai nuolat gauni tikslo svarbą ir blogio atskleidimo svarbą. Todėl vadinu tai blogiu specialiai, o ne todėl, kad kenčiu. Aš nesijaudinu, kaip jausiuosi – svarbiausia, kad šis blogis atsiskleistų to gėrio, kuris laukia manęs ir vadinasi davimu, meile, atžvilgiu.
Jei tokia forma atskleisiu egoizmo klodus, kančią, tai pereisiu visas jo 0-1-2-3 stadijas iki paskutinės 4-osios, o ten suprasiu, kad kiekvienas dalykas susideda iš kairiosios pusės atskleidimo. Tik atskleisdami savo tuščius norus, galime atverti tikrąją realybę, kurioje jau esame.

Ištrauka iš 2011 m. rugpjūčio 9 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Nesutaisysi – nevažiuosi

Neutralioje zonoje tarp gėrio ir blogio

Klausimas: Ar turiu ištaisyti tuos norus, kurie šiandien atsiranda manyje bendraujant su kitais žmonėmis: pinigų, valdžios, žinių norai?
Atsakymas: Ne, tu nepaisai šių norų. Kam? Palik juos. Kiekvienam jie atsiskleidžia skirtinga kombinacija, tačiau tau reikia taisyti savo požiūrį į artimą bendrai, neskaidant jo į dalis.
Į savo troškimus reaguok paprastai: pirmiausia reikia pasiekti tyro davimo lygmenį: „nedaryk kitam to, kas nepatinka pačiam“ – nesimėgauk, kai kitiems blogai.
Juk sąmoningai ar ne, aš visuomet linkęs į juos žiūrėti iš aukšto: jei žmogus žemiau manęs – man gerai, o jei jis aukščiau – man blogai. Todėl pirmiausia noriu pasiekti tokį lygmenį, kuriame nelyginčiau kitų su savimi. Daugiau nenoriu apie kitus spręsti pagal save.
Kai įgyju tokį požiūrį, pasaulis mano akyse įgauna visiškai kitokią formą. Tarytum numetu vieną užuolaidą, nuimu vieną filtrą nuo savojo suvokimo – ir atlapoju naują pasaulį. Netikėtai pamatau kitus, atitrūkusius nuo savęs, nuo savojo ego. Aš šalinu bet kokią asmeninę naudą bet kokį suinteresuotumą.
Daugiau nevertinu žmogaus išoriškai, pagal aprangą, elgesį, apskritai į jį nežiūriu – aš neutralizavau mūsų tarpusavio santykius. Pasaulis pilnas galimybių. Kokių? Kol kas nežinau. Juk man nieko netrūksta, aš tiesiog egzistuoju drauge su kitais, nedarydamas jiems to, kas nepatiktų pačiam.
Tai labai skaidri, tyra pakopa – juk ji atsiskleidžia aukščiau visų materialių žmogaus norų. Iš išorės jos visiškai neatskirsi – tiesiog tu matai jau kitokį pasaulį.
Sunku aprašyti jo bruožus. Ar matai, kad žmonės kenčia? Ar jie atrodo visi teisuoliai, ar skirstomi į gerus ir blogus? Labai sudėtinga paaiškinti vidinį vaizdą, atsirandantį žmoguje, kai jis nusiima egoistinį filtrą.
Šiaip ar taip, tau pateikiama visiškai kitokia realybė, kitokie santykiai tarp žmonių. Juk kiekvienas matuoja pagal savo trūkumus, o tu išsilaisvinai iš šių trūkumų ir matai pasaulį, neiškreiptą kreivo egoizmo veidrodžio.

Iš 2011 m. birželio 20 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Norus reikia ne eksploatuoti, o taisyti

Daugiau norų – gerų ir skirtingų…

Visa kūrinija bus tavo!

Klausimas: Kaip galiu susijungti su pasauliu, jei visas pasaulis galvoja tik apie save?
Atsakymas: Tai nesvarbu. Tau tik atrodo, kad pasaulis galvoja apie save. Iš tikro jis negalvoja apie save – tai tu jauti pasaulį tokiu.
O kai tu išsitaisysi, prijungsi prie savęs visus likusius, tu staiga atrasi, kad visų šių likusiųjų nėra. Taip atrodė tau tavo sugadintame egoizme, kad visas pasaulis sudaužytas į dalis, ir kad tau reikia jas ištaisyti. Iš tikrųjų tu taisei save.

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mačiau kitokį pasaulį

Ir kas paslėpta taps akivaizdu

Vakar – šiandien – rytoj

Klausimas: Kaip atpažinti, kad aš iš tikrųjų myliu savo draugą, o ne apgaudinėju patį save?
Atsakymas: Šito reikia mokytis ir stengtis taip daryti. Tačiau patirtis ateina ne iš karto. Juk vos pradėjus mokytis kabalos, man sakoma, kad reikia susijungti su kitais, išeiti iš savęs ir pamėginti pajausti artimą, ir kad tik susijungus galima atskleisti dvasinį pasaulį. Aš girdžiu šiuos žodžius, tačiau man tai tik tuščias garsas, aš tiesiog nesugebu jų suvokti.
Tai trunka mėnesius, tačiau šis laikas nepraeina veltui: kiekvieną kartą po truputį kažkas smelkiasi vidun. Pamažu pradedu suprasti, kad išeities nėra ir nepaisydamas abejingumo, atstūmimo ir pasibjaurėjimo tuo, kad man reikia su kažkuo susijungti, aš vis tik bandau kažkaip šitai atlikti.
Ir ypatingai turime stengtis susijungti tarpusavyje pamokų metu. Nes knygose, kurias mokomės, parašyta apie mūsų ištaisytas būsenas, apie teisingą mūsų tarpusavio ryšį. Ten kalbama apie daugybę veiksmų ir savybių, kurių absoliučiai nesuprantame: apie sfiras, parcufus, pasaulius, smūginius susijungimus (zivug de akaa), apie tai, kaip Šviesos patenka į indus/norus ir išeina iš jų. Bet iš tikrųjų visi šie veiksmai vyksta mumyse ir yra projektuojami išorėje.
Būtent apie tai parašyta knygose. Tai ypatinga dvasinė psichologija, aprašanti mano ir išorinio pasaulio sąveiką. Juk kol kas savo egoistinėse savybėse suvokiu pasaulį, kuris yra mano viduje. Aš negaliu ištraukti savo akių ir ausų laukan, aš sugaunu tai, kas pereina per mano nervų galūnes ir per jas patenka į smegenis.
Ten ši informacija apdorojama ir manyje kyla bendras paveikslas, kuris kuriamas remiantis mano penkiais jutimo organais. Kitaip tariant, tai paveikslas, kurį jaučiu viduje! Man tik atrodo, jog visa tai yra išorėje.
Tačiau, kai bandau iš savęs išeiti išorėn − į artimo norą, įgyju kitus penkis jutimo organus − išorinius mano atžvilgiu. Jie vadinami kėtėr, chochma, bina, zeir anpin, malchut − penkios sfiros. Ir juose pradedu suvokti išorinius reiškinius − tai, kas vyksta išorėje. Taigi kabalos mokslas paaiškina, kokiu būdu jaučiu tai, kas vyksta ne manyje.
Todėl, kai kartu skaitome kabalistų parašytą knygą stengdamiesi atskleisti joje, kaip suvoksime pasaulį išėję iš savęs, iš savo ego kitų link, − nors dar nesuprantame, kas joje pasakojama, bet siekiame šio jausmo, tuomet augame dvasiškai, vystomės, kad taptume Žmogumi.
Juk ir mūsų pasaulyje norėdami tapti dideliais, žaidžiame įvairius žaidimus, atliekame visokius veiksmus ir taip augame. Štai ir mūsų dvasiniame darbe viskas turi vykti būtent taip: natūraliai ir paprastai.
Tačiau mūsų pasaulyje, kur vystausi tik veikiamas vienos jėgos − savo ego, mane pažadina augti tam, kad paskui tapčiau turtingas, sėkmingas, žinomas. O dvasiniam pakilimui, t. y. vystymuisi tarp dviejų norų, − manęs niekas neverčia.
Todėl turiu būti atitinkamoje aplinkoje ir pažadinti ją, kad ji suteiktų man dvasingumo norą, kad „įžiebtų ugnį manyje“ ir aš imčiau siekti dvasinio pasaulio, panašiai kaip mūsų pasaulyje siekiu gauti to, ko labai stipriai noriu gauti.
Kitaip tariant, norėdamas tapti Žmogumi, pats turiu suformuoti savyje norą vystytis. Tai labai sunku ir priklauso nuo mano santykio su aplinka.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios pamokos kongrese „UNIDOS“, Madride

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Įsikūnyti į kitą

Visi aukštesnieji pasauliai, sudužimas ir nusileidimas iš viršaus į apačią iki mūsų pasaulio, o po to vystymasis šiame pasaulyje iki mūsų laikų – viso to dar negalime vadinti kūriniu! Tik dabar, kai mes vis dėlto pradedame kažką atskleisti ir patys prisidedame prie mūsų praeities vystymosi, galime sakyti, kad artėjame prie kūrimo pradžios. Tie laipteliai, kurios dabar pradedame realizuoti – virsta į kažkokią realią tikrovę.
O tai, kas buvo iki šiol – keturios tiesioginės Šviesos stadijos, Begalybės pasaulio Malchut, visas pasaulių sklidimo iki mūsų pasaulio procesas, mūsų Visatos, Žemės ir žmonijos užgimimas, visa istorija iki šios dienos – tai tarsi grūdas, kuriame slypi visa programa, visas potencialus procesas. Juk kol kas niekas nerealizavo savo valios laisvės! Dar nėra kūrinio! Kol kas niekas nieko nedarė pagal savo paties norą, laisvai rinkdamasis, būdamas atskirtas nuo Kūrėjo.
Tik nuo šiandien prasideda šis ypatingas procesas. O iki šiol – viskas ateidavo iš aukščiau. Ir net jeigu kalbama apie kažkokius veiksmus – ekranus, išskaičiavimus, tai tik ateities atžvilgiu. Be to, apie tai pasakoja žmonės, kurie patys tai pasiekė – iš apačios į viršų. O iš viršaus į apačią tiesiog realizuojama aukščiausioji programa ir tiek.

Iš 2011 m. rugsėjo 1 d. pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda kūrinys?

Mūsų pasaulis – tik pradinis atskaitos taškas

Pranešimas: Higso bozonas − vadinamoji „dieviškoji dalelė“, kuriai  sugauti buvo pastatytas Didysis hadronų kolaideris, kainavęs 10 milijardų JAV dolerių, greičiausiai neegzistuoja. Prieš metus fizikai dar tikėjosi rasti „dieviškąją dalelę“ − pasaulio sukūrimo pagrindą.
Dabar jie „nuleido rankas“ ir yra pasiruošę pasiduoti, kitaip tariant, paskelbti, kad tokia dalelė apskritai neegzistuoja. Tokia kolaideryje dirbančių pirmaujančių mokslininkų, įskaitant Europos branduolinės fizikos centro direktorių S.Bertolucci ir detektorių vadovą G. Tonelli, visų pranešimų esmė.
Pagal teoriją „dieviškoji dalelė“ suteikia medžiagai masę – visoms kitoms dalelėms visatoje. Būtent jos trūksta, kad triumfuotų standartinio modelio teorija apie pasaulio sukūrimą. Pasirodo, kad kolaiderį kūrė veltui!
Komentaras: dabar teks sugalvoti naująją fiziką, peržiūrėti dabartines sampratas apie pasaulį, nes jos nuo pat pradžių neteisingos. Tad kolaiderį pastatė neveltui! Bet „dieviškoji dalelė“ iš tikrųjų egzistuoja! Fizikai tiesiog ją praleidžia, o kolaiderio detektoriai jos nepagauna.
Galbūt fizikai pagaliau įsiklausys, kad kabalos mokslas gali juos papildyti. Juk tyrinėdami pasienį tarp mūsų ir aukštesniojo pasaulio, jie tiria tik mūsų pasaulį, o visi rezultatai ir pasekmės, tyrimo procese nueinančios į aukštesnįjį pasaulį, yra paslėptos nuo jų. Kad rastų „dieviškąją dalelę“, jiems reikia kitokių detektorių – ekrano ir atspindėtos Šviesos! Būtent juos žmogui duoda kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Kur mus nuves kolaideris?

Video klipas rusų k.

Kuo skiriasi kūdikio, vaiko, paauglio ir suaugusio žmogaus supratimas? Juk jie gyvena tame pačiame pasaulyje ir jį mato tokį, kaip ir mes su jumis. Tačiau tai, kiek kiekvienas iš jų atskleidžia pasaulį, priklauso nuo jų pačių vystymosi – lygiai tiek jie gali savarankiškai veikti šiame pasaulyje. Kiek jie išsivysto, toks ir pasaulis jiems atsiveria.
Sakykim, iki kokių dešimties metų vaikas laikomas mažu ir tik pagal savo pojūčius ir supratimą įneša atitinkamą indėlį. Skirtumus tarp vaikų ir suaugusių supratimo „padengia“ aplinka, be to, abiem šio žodžio prasmėmis: ir paslėpdama nuo vaiko tokius dalykus, kurių jis kol kas negali teisingai suprasti, ir kompensuodama tai, ko jis pats nesugeba padaryti. Taigi vaikas iš pasaulio gauna viską, ko pats kol kas dar negali „uždirbti“. Lygiai taip pat vyksta su mumis dvasiniame darbe. Mes stovime priešais Kūrėją, Aukščiausiąją Šviesą, kuri yra absoliučioje ramybėje ir be kurios nieko daugiau nėra. Tačiau kol kas yra egzistuoja dengianti Šviesą paslėptis, kurios negalime atskleisti, tai ji užpildo visus mūsų darbo trūkumus.
O kada gi jau galime sakyti, jog žmogus yra „lo lišma“ (dėl savęs) būsenos, iš kurios ateinama į „lišma“ – dėl davimo? Tiktai tuomet, kai jis jaučia, kad neabejotinai esąs priešais Kūrėją, tačiau juos skiria tik tam tikras realybės vaizdas. Pastarasis yra piešiamas jo savybių, pojūčių – tai įsivaizduojamas pasaulis, žmogui atrodantis kaip realus: draugai, grupė, visa aplinkui – tai, kas kol kas skiria žmogų nuo paprastos Aukščiausiosios Šviesos, t. y. davimo ir absoliučios meilės savybės.
Juk kol kas jis neturi tokių savybių, bet sprendžia ir elgiasi atitinkamai pagal savo išsivystymo laipsnį. Tačiau jau turi pojūtį ir teisingą supratimą,  kad „stovi“ priešais Kūrėją, kad yra atskirtas nuo Jo šio pasaulio vaizdu, per kurį ir „dirba“ su Kūrėju. Šis realybės vaizdas, iš esmės, susideda iš visų neištaisytų žmogaus savybių, kurios lyg „plaukai“ slepia ir saugo (kompensuoja).
Juk jeigu jam prieš akis būtų viskas atskleista, jis, žinoma, negalėtų rasti teisingo santykio su Kūrėju.
Taip turėtume vertinti savo būseną. Tik iš tokios „lo lišma” būsenos, kuomet esame įsitikinę, jog yra „lišma” (davimas), nors dar nesame ten, galime palaipsniui ateiti į „lišma”, jeigu nuolatos, atkakliai stengiamės atskleisti Kūrėją ir visus įvykius vertiname kaip galimybę, duotą iš aukščiau, idant ištaisytume savąją „lo lišma“ būseną ir pasiektume „lišma“.

Iš 2011 m. birželio 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip paklusnus molis meistro rankose