Pateikti įrašai priklausantys Realybės suvokimas kategorijai.


Ateitis kuriama dabartyje, III d.

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žmogus skirsto laiką į tris kategorijas: praeitis, dabartis ir ateitis. Kas tai yra?
Atsakymas. Dabarties laikas – tai jausmas, kylantis dėl vidinės šviesos veikimo. Tai sudėtingiau, nei Einšteino reliatyvumo teorija. Einšteinas aprašė ypatingą išorinio pasaulio suvokimą, o kabala aprašo ypatingą žmgaus vidinio pasaulio suvokimą, kuris gerokai sunkiau suprantamas. Juk būtina perversti visą save tam, kad jį suprastum. O reliatyvumo teorijos suvokimui reikia perversti tik smegenis.
Praeities pajautimą lemia šviesa, tai yra sielos pripildymas, kuris buvo nore ir išėjo iš jo. Esamas vidinis sielos pripildymas – tai dabartinis laikas. O pripildymas, kuris laukia sielos, kad pripildytų ją po akimirksnio, vadinasi ateitimi.
Klausimas. O kas yra „siela“?
Atsakymas. Siela – tai sistema, dėl kurios mes jaučiame save egzistuojančiais ir kuri prisipildo Aukštesniąja šviesa. Jeigu save vystome pagal kabalos metodiką, tai pradedame jausti šiuos pripildymus ir su jais susijusią praeitį, dabartį, ateitį.
Praeitis, dabartis, ateitis – tai šviesos poveikis man, kuris buvo, yra ir bus. Mano noras gauti malonumą užsipildo Aukštesniąja šviesa, vadinama Kūrėju.
Jautimas praeities, dabarties ir ateities priklauso nuo žmogaus išsivystymo lygio. Kai kurių žmonių apskritai nejaudina ateitis, o yra tokių, kurie tučtuojau užmiršta praeitį. Iš dabarties dauguma taip pat suvokia tik ribotą dalį. Laiko pojūtis kiekvieno žmogaus individualus.
Klausimas. O kur aš pats egzistuoju: praeityje, dabartyje ar ateityje?
Atsakymas. Tu esi ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje, nes laikas neegzistuoja atskirai, o tiktai tavo pojūčiuose. Visos tavo būsimos būsenos jau egzistuoja, iki pačios paskutinės, kur tu ir Kūrėjas susijungiate pagal savybių panašumą, ir tu atskleidi, kaip tave pripildo Aukštesnioji jėga, išorėje likusi šviesa. Pasiekę pačią paskutinę būseną, kuri vadinama išsitaisymo pabaiga, mes užsipildome visa šviesa, kuri šiuo metu yra ne mumyse.
#220122

Iš 2017 m. gruodžio 19 d. 934-osios TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateitis kuriama dabartyje, I dalis

Ateitis kuriama dabartyje, II dalis

Išeiti už laiko ribų

Komentarų nėra

Suvokti visatos protą

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar mes turime galimybę pažinti visatos protą ir išmokti teisingai suvokti, reaguoti ir formuoti savo elgesį visuomenėje ir pačią visuomenę?
Atsakymas. Jei žvelgsime tik į mūsų gyvenimą, į mūsų ribotas galimybes ir savybes, tai jokia ateitis mums neprašvis.
Mes matome, kas vyksta pasaulyje: egoizmas auga, žmonija jam pataikauja, niekas nesiruošia jo apriboti ir negali, niekas išmintingai nevaldo pasaulio.
Jei ir yra atskiros didžios asmenybės, kurios tai supranta, tai jų įtaka visuomenei tokia maža, kad tikimybė ištaisyti pasaulį praktiškai lygi nuliui.
Kabalos mokslas kalba apie labai įdomius ir netgi revoliucingus dalykus. Jis aiškina, kad išorėje nieko nėra. Viskas, ką aš stebiu, ir viskas, kas man matosi, yra mano vidinės savybės. Absoliučiai viskas yra manyje. Bet aš matau tai tarsi išorėje kaip negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmogų tik dėl to, kad galėčiau geriau pajausti, nes savyje to suvokti negaliu.
Jei pradedu priimti ir pažinti išorinį pasaulį, kaip savo vidinį, išplėsdamas savo dalyvavimą jame, susiedamas save su pasauliu geru ryšiu ir su meile, tai pradedu jausti savyje šias savybes. Jos tarsi iš išorės grįžta į mane.
Aš suvokiu jas savyje ir taip suprantu, kad išskyrus mano tikrąjį suvokimą, t. y. didžiulį informacinį lauką, išorėje nieko nėra, ir jo atžvilgiu aš egzistuoju. O visi kiti kūriniai, įskaitant žmones, egzistuoja manyje, kaip mano vidinės savybės.
Kai pradedi į tai įsiskverbti, tai supranti, kad čia nėra jokių prieštaravimų – tau tiesiog matosi kiti žmonės, kurie turi tam tikrų savybių ir tarsi egzistuoja kaip tu, o iš tikrųjų egzistuoji tu vienas vienoje sąmonėje.
Pasak kabalos, žmonija pasieks būseną, kai galutinai įsitikins, kad jai gresia susinaikinti. Bet ji negali susinaikinti, kadangi tai prieštarauja bendrai vystymosi programai. Todėl žmonės supras, kad jie turi susikurti tokį tarpusavio ryšį, kuris suteiktų galimybę pajausti save egzistuojančiais kitame lygmenyje – ne tik gavimo, bet ir davimo jėgoje.
Ir tada tarp šių dviejų plokštumų – žemesnės (egoistinės) ir aukštesnės (altruistinės) – galėsime egzistuoti taip, kad ir egoizmas veiks davimo ir meilės naudai, juk jis mums reikalingas, kad pajaustume kitus ir žinotume, ką jiems duoti ir kaip teisingai su jais komunikuoti.
#220091

Iš 2017 m. lapkričio 24 d. TV programos „Kartu apie svarbiausia. Aleksandras Ždanovas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėl ko sukurtas šis pasaulis?

Kur atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Laidavimo jėga

Komentarų nėra

Gyvenimo ilgumo istorija, I d.

Auklėjimas, vaikai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kiek žmogui svarbu žinoti pasaulio ir savo tautos istoriją?
Atsakymas. Žmogus, žinantis savo istoriją, jaučia, kad jis turi šaknis, stuburą, jėgą ir savo vietą pasaulyje. Jis gimė ne atsitiktinai, o kaip tęsinys daugelio kartų, kurios egzistavo iki jo ir sukūrė jam gyvenimą. Jis iš protėvių gavo kalbą, kultūrą, išsilavinimą, artimus ir tolimus giminaičius, net priešus.
Jis jaučia, kad paveldėjo šį pasaulį iš ankstesnės kartos ir yra šiame pasaulyje, nes supranta ir jaučia nesibaigiantį kartų kaitos procesą. Jam tai nėra istorija, o jo gyvenimas.
Žmogus gyvena šioje planetoje jau ne vieną milijoną metų, ir visa tai – jo gyvenimas. Iš kartos į kartą jis gyvena ir miršta, bet miršta tik jo išorinė dalis, o vidinė visą laiką atsinaujina ir gyvena toliau, vystosi.
Mes matome daugybę kūnų, kurie gyvena ir miršta, bet į tai turime žvelgti kitaip: kaip į visumą fizinių kūnų, kurie atsinaujina, tarsi gulasi miegoti ir nubunda.
Tada istorija tampa mūsų gyvenimu. Neverta žvelgti į istoriją kaip į kažką, kas buvo iki mūsų gimimo ar bus po mūsų mirties, – reikia pakilti aukščiau viso to. Aš noriu žvelgti ne į žmogų, o į tautą ar visas tautas.
Toks turi būti žvilgsnis į istoriją: niekas nemiršta, neišnyksta ir negimsta, o tiesiog vyksta labai ilgas procesas, prasidėjęs prieš milijonus metų, ir kas žino, kada jis baigsis.
Toks požiūris suteikia žmogui savo šaknų, pagrindo pojūtį. Jis nesijaučia vienišas, atkirstas nuo tikrovės, o priešingai, egzistuoja joje, vystydamasis kartu su ja. Jis yra tas pats žmogus, gyvenęs akmens amžiuje, o paskui variniame, bronziniame, geležiniame, kol šiandien priėjo iki plastikinio amžiaus. Visą istoriją aš apimu vienu žvilgsniu.
Žmogus negali egzistuoti be šaknų. Tačiau negalima užsidaryti vien praeityje, reikia visą laiką ieškoti saugesnės ir teisingesnės, tikros ateities, vis artėjant prie didesnio gamtos dėsnių suvokimo.
#221064

Iš 2018 m. sausio 7 d. 943-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio istorija pagal kabalą, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, II dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, III dalis

Komentarų nėra

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманSunku paaiškinti, kokia yra tikroji realybė, nes ji paslėpta, o mūsų akys sugadintos. Ir visgi reikia dėti pastangas, kad išvystume maksimaliai teisingą vaizdą. Gyvename įsivaizduojamame pasaulyje, juk visa, ką matome, tėra dvasinių savybių simboliai.
Visas pasaulis – tai įvairios noro dalys, kurios skiriasi savo galia, t.y. neišsitaisymo laipsniu, kuris atitinka noro jėgą. Kuo labiau ištaisytas kažkada buvo noras bendros Adam sielos sistemoje iki jos sudužimo, tuo labiau sugadintas jis yra dabar.
Po bendro noro sudužimo, kiekvienoje jo dalelėje liko ekrano dužena, atspindėtos Šviesos (iki Adomui prasižengiant) kibirkštis. Todėl šiandien pasaulyje yra tiek daug žmonių, t. y. norų, kuriuose ši kibirkštis daugiau ar mažiau atsiskleidžia.
Bendra Šviesa veikia sudužusias noro dalis ir sluoksnis po sluoksnio pažadina jas gyvenimui. Norai jaučia siekį priartėti prie Šviesos, prilygti jai. Iš pradžių to siekia egoistiškai, su sugadintu ketinimu, mėgindami savo malonumui išnaudoti kibirkštį, likusią juose iš abipusio davimo dvasinės būsenos.
Tie norai, kurie iki šios dienos pabudo ar dar pabus ir sieks kūrimo tikslo, sieks susilieti su Kūrėju, vadinasi „Israel“ (heb. – jašar kėl – tiesiai pas Kūrėją). Šie norai turi itin stiprias kibirkštis, kurios pažadina žmogų.
O tie, kieno kibirkštis dar silpna vadinami pasaulio tautomis, nes jie jaučia tik įprastinius žemiškus norus – ne susilieti su Kūrėju, o tiesiog gyventi gerai šiame pasaulyje. Toks skirtumas.
Jei pasaulio tautos jaučia, kad jokie šio pasaulio užsiėmimai negali jų užsipildyti, jos sutinka prisijungti prie „Israel“ norėdamos, kad žmonės, siekiantys dvasingumo, eitų pirmi ir vestų jas į išsitaisymą. Juk tik ten yra viltis užsipildyti. Arba priešingai, traukia „Israel“ žemyn į egoistinius norus.
#233383

Iš 2018 m. rugsėjo 16 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Tarnaitė, einanti šeimininkės įpėdine“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Trys žmonijos dalys

Pasaulio širdis

Komentarų nėra

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Dvasinis darbas, Platinimas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманIšeiname iš Begalybės pasaulio (Būsena Nr. 1) ir per penkis pasaulis, per darbą dešimtuke (Būsena Nr. 2) vėl ateiname į Begalybės pasaulį, bet jau ištaisytą (Būsena Nr. 3).
Visas pasaulis – tai vienas dešimtukas, be Begalybės pasaulio daugiau nieko nėra. Visos mūsų maldos kyla iki Begalybės pasaulio Malchut ir visa informacija apie būsenas, kurias praeisime, nusileidžia iš ten.
Iš esmės, dešimtukas apima visą žmoniją, visas sielas, visų kartų kabalistus, viską, kas buvo ir bus. Visa tai vienas dešimtukas, tačiau mes būdami būsenos Nr. 2, galime pamatyti tik jo ribotą dalį. Būnant šios būsenos turime maksimaliai atlikti savo darbą ir paraginti visus taisytis.
Gavome ypatingą misiją – būti atsakingiems už būseną Nr. 2, stovėti visos žmonijos priešakyje ir vesti ją į taisymąsi. Netgi didžių kabalistų ir teisuolių sielos irgi yra po mumis, nes jų darbas priklauso nuo mūsų maldos, nuo mūsų darbo. Suprantama, kad jie žadina mus, padeda, tačiau tai paslėpta.
Šiandien mums reikia surinkti visą tą sudužusią, išskaidytą tikrovę su penkiais pasauliais, parcufais ir sfiromis, visas išmėtytas dalis ir sujungti atgal į vieną ratą.
„Apskritimas“ – tai galva, o kūnas visada „kvadratinis“. Galvoje nėra apribojimų, jie tik kūne. Mums reikia kūną priartinti prie galvos formos, prie jos mokymo. Taip iš parcufo virstame apskritimu.
Kai žmogus supranta šią sistemą ir savo paskirtį joje, jis ima rūpintis visa žmonija, iš visų jėgų stengdamasis negalvoti apie save ir platinti kabalos mokslą pasaulyje. Jis supranta, kad jo sėkmė priklauso nuo viso pasaulio, kuris išgyvena gilią krizę.
#233319

Iš 2018 m. rugsėjo 12 d. rytinės pamokos, tema „Kabalos mokslo platinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis gimsta tarp mūsų

Kiekvienas turi išsitaisyti pats!

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Komentarų nėra

Kam keisti pasaulį, jei jis iliuzinis?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei pasaulis – iliuzija, kam keisti pasaulį ir nešti jam Šviesą, juk tai dalis mano asmeninės iliuzijos?
Atsakymas. Pasaulį vadindami iliuzija turime omeny, kad jis atsirado mūsų savybėse. Pakeitęs savo savybes – pakeisi pasaulį. Tuomet vietoj mūsų pasaulio imsi jausti Asija, Jėcira, Brija ir Acilut pasaulius.
Klausimas. Nejau nepakanka pakeisti man atrodančio paveikslo?
Atsakymas. Keisdamas save, keiti pasaulio vaizdą. Išvysti jo kitą prasmę, pasaulis tau atrodo kitoks.
#233508

Iš 2018 m. balandžio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam mums šis išgalvotas pasaulis?

Nori pakeisti pasaulį – pakeisk save

Visas pasaulis – manyje

Komentarų nėra

Mano pasaulis – norų kombinacija

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kabalistai viską vadina norais. Net mokslininkams sunku suprasti, kai aiškinate, jog stalas – tai irgi noras, ir viskas, ką matome aplink, taip pat.
Atsakymas. Žinoma, bet kuris prietaisas – tai tam tikras noras, t.y. surinkti atomai, kurie tarpusavyje susiję tam tikru būdu. Kaip egzistuoja tas pats stalas? Kaip noras. Jį jaučiu savo noruose, o be jų nėra nieko.
Klausimas. Ką reiškia „manyje“? Juk stalą matau savo išorėje.
Atsakymas. Tau atrodo, kad matai jį ne savyje. Iš tikrųjų jauti jį savyje. Netgi žvaigždes ir kitus didžiulius objektus jauti savyje, o ne išorėje.
Būtent dėl to, kad tavyje egzistuoja negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogiškojo lygmens norai, jauti juos savyje skirtingais deriniais ir tai vadinasi „mano pasauliu“. O išorėje nėra nieko, tik jėgos, veikiančios tave ir pažadinančios tavyje šiuos vaizdus. Viskas, ką dabar jauti aplink save, egzistuoja tavyje.
#232369

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur yra dvasinis pasaulis?

Dvasiniai ir materialieji norai

Visas pasaulis – manyje

Komentarų nėra

Ką dengia nuo mūsų tiesos pasaulis

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Neuronai, iš kurių sudarytos mūsų smegenys, pagal savo funkcionalumą yra loginiai elementai. Jie prisitaikė atvaizduoti tą logiką, kuri yra gamtoje, ir atgamina ją smegenyse, nervų sistemoje.
Todėl jie jaučia, kai jų gaunama informacija neatitinka šios logikos.
Man atrodo, kad jei žmogui suteikiama melaginga informacija, tai neuronų lygyje jis pradeda tai jausti. Nuolatos maitinamas melaginga informacija, jis gali susirgti.
Mūsų istorijoje yra pavyzdžių, kai ilgalaikis melagingos informacijos teikimas žmonėms sukėlė tam tikrų socialinių pasekmių, masinių negatyvių reiškinių.
Kitaip tariant, gamtoje egzistuoja tam tikra objektyvi tiesa, kuri įspausta pačiuose neuronuose, ir jie geba pajausti melą.
Atsakymas. Esmė ta, kad žmogaus sąmonėje yra du gamtos lygiai: aukštesnysis lygmuo, atstovaujantis idealiam ryšiui tarp visų gamtos dalių, ir žemesnysis lygmuo – absoliučiai nutrūkęs, egoistinis ryšys.
Šiandien mes veikiame egoistiniame lygmenyje, atstumiame vienas kitą. Bet gamta sukurta taip, kad galiausiai per visų teigiamų ir neigiamų jausmų pasireiškimą mumyse , proto ir jausmų priešstatą ji vis tiek palaipsniui skatina mus analizuoti, kas iš tikrųjų yra tiesa.
Mes priverstinai turėsime priimti visą tarpusavio priklausomybės sistemą ir pajausime ją, egzistuosime dėl jos globalumo ir integralumo. Ji yra kiekviename žmoguje.
Todėl, tikėtina, neuronai supranta, kad mūsų prigimtyje yra tiesos pojūtis. Iš esmės, mes sukurti teisingai, tik iš aukščiau visa tai padengta didžiuliu egoizmu, kuris užstoja mums vientisą uždarą gerą sistemą.

#220450

Iš 2017 m. gruodžio 12 d. TV programos „Kartu apie svarbiausia. Aleksandras Ždanovas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išeiti iš melo apsupties

Kur slypi valios laisvė

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Komentarų nėra

Laikas priklauso nuo mūsų

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманLaiko nėra. Būsenų pokyčiai mumyse suteikia mums laiko pojūtį. Jei būsena nekistų, aš nejausčiau laiko. Laikas – tai kiekis pokyčių, kuriuos pastebime.
Laikas gali lėtai tęstis, o gali bėgti – viskas priklauso nuo to, kaip žmogus jaučia vykstančius jame pasikeitimus. O kai tik pokyčių nėra – laikas išnyksta.
Mano viduje sukasi mechanizmas, visą laiką budinantis manyje naujas savybes, kuriose aš jaučiu tarsi mane supantis pasaulis keičiasi. Iš tikrųjų pasaulis nekintamas – keičiuosi aš. Sprogsta žvaigždės, zuja žmonės, gyvenimas verda aplinkui, bet tai manyje keičiasi savybės, per kurias aš suvokiu pasaulį.
Žmonės manė, kad laikas nuo mūsų nepriklauso. Bet štai atėjo Einšteinas ir pareiškė, kad laikas reliatyvus. Jei aš judu greičiu, artimu šviesos greičiui, tai laikas gali greitėti ir lėtėti, netgi sustoti, nes laikas nėra numatytas iš aukščiau – jis priklauso nuo stebėtojo.
Kabala sako, kad laikas – tai skaičius veiksmų, kurie vyksta mano nore mėgautis. Aš galiu pagreitinti laiką, galiu sulėtinti. Viskas priklauso nuo manęs, nuo mano subjektyvaus suvokimo. Kabalistas yra iš karto dviejuose tikrovės suvokimo lygiuose: materialiame lygmenyje, pro penkis fizinius jutimo organus, ir dvasiniame lygmenyje. Todėl jis gyvena dviejose tikrovėse, kol galutinai save ištaisys.
Laikas – tai pokytis nuo neištaisytos būsenos iki ištaisytos. Todėl jei bandome kiekvienoje būsenoje susivienyti, vadinasi, greitiname laiką. Laikas skaičiuojamas ne pagal sekundžių kiekį, o pagal pasikeitimą iš vienos būsenos į kitą. Todėl laiko matavimo vienetu gali būti minutė, valanda arba metai – bet tai vienas ir tas pats vienetas: nuo kritimo iki pakilimo.
Ryšių pasikeitimas tarp mūsų daro įtaką išoriniam pasauliui ir suteikia jam formą. Išorinis pasaulis – tai mūsų pokyčių projekcija, jis atspindi mūsų dešimtuko būseną. Kuo labiau mes jungiamės dešimtuke, tuo artimesnis, geresnis, draugiškesnis tampa mums išorinis pasaulis. O kai mes pykstamės tarpusavyje, išorinis pasaulis tampa mums tolimas ir grėsmingas.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Išeiti už laiko ribų

Laukimo laikas baigėsi

Komentarų nėra

Pragaro virtimo rojumi stebuklas

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманJei matytume pasaulį, koks jis yra iš tikrųjų sukurtas Kūrėjo, tai priešais mus atsivertų teigiamas vaizdas, viskas pliuse. O dabar tą patį vaizdą matome neigiamai, viskas minuse.
Į pasaulį projektuojame savo egoistinį požiūrį, ir todėl viską matome, kaip sugadintą. Jei neutralizuojame savo egoistinę prieigą, tai viską matome kaip ištaisytą.
Užuot matę, kaip vienas ėda kitą, matysime kaip vilkas taikiai gyvena kartu su ėriuku, ir visi duoda vieni kitiems tarpusavyje ir Kūrėjui. Juk niekam nieko netrūksta, visi vieni kitiems perduoda Šviesą, įskaitant vilką ir ėriuką.
Esame sistemoje, kur viskas užpildyta Šviesa, ir niekas neturi noro išnaudoti kitų, priešingai – perduoti jiems viską, ko reikia, kol neįsiviešpataus pusiausvyra visose sistemos dalyse. Kai visi subalansuoja visus, tuomet Šviesa viską užpildo priklausomai nuo kiekvieno maksimalių galimybių.
Tik mūsų egoizmas gadina mums visą idealų vaizdą. Reikia ištaisyti savo egoizmą ir išvysi tikrą pasaulį. Tai, kas neigiama, pamažu virs tuo, kas teigiama: kai neigiama – visi vieni kitus ėda, ir staiga visi ima taisytis, taisytis ir viskas virsta rojaus sodu.

[#231543

Iš 2018 m. rugpjūčio 10 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždraustasis vaisius – antrojo bandymo nesėkmė

Taisydamas save – taisai pasaulį

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas   

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »