Pateikti įrašai priklausantys Senovės Babilonas kategorijai.


Žydų tauta – kaip riešutai maiše

Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKiekviena tauta turi natūralų, „biologinį“ pagrindą, paveldėtą iš bendrų protėvių, iš tos mažos grupės, kuri davė jai pradžią. Tačiau Izraelio tauta, skirtingai nei kitos, kilo ne iš etninių protėvių. Jis buvo surinktas iš Senovės Babilone gyvenusių pačių įvairiausių genčių ir tautų atstovų.
Žmonės atsiliepė į Abraomo kvietimą ir jų susijungimas nebuvo grįstas bendru etnosu, kiekvienai kitai tautai suteikiančiam savitą charakterį ir požiūrį į gyvenimą – skiriamuosius bruožus, kuriuos galime matyti ir šiandien.
Žydus jungia tik viena – dvasinis ryšys, kylantis ne iš šio pasaulio. Kitaip tariant, meilės artimui kaip sau principas, kurio Abraomas mokė savo sekėjus ir iš jų subūrė tautą. Ją jis pavadino „Israel“ tauta, tai reiškia, „tiesiai pas aukščiausiąjį“, pas Kūrėją (jašar kėl). Tik Aukščiausiojo pagalba leidžia tautai susivienyti.
Jeigu šioje tautoje nėra aukštesniosios jėgos, tai ji jau ne „Israel“, ir apskritai, ne tauta, o tiesiog žmonių susibūrimas. Juk jie nesiekia Kūrėjo, jų ir grupe nepavadinsi.
Nepaisant ilgos istorijos, ši situacija išlieka ir šiandien: neturėdama pagrindo žydų tauta primena „riešutus maiše“. Kol yra „maišas“ (t. y. priešai, nekenčiantys), išorinis spaudimas suspaudžia „riešutus“ vieną prie kito, ir jie, kad išsigelbėtų, kažkaip laikosi draugėj. Bet jeigu išorinis spaudimas susilpnėja, „riešutai“ pabyra į visas puses pro skyles maiše.
Per tūkstantmečius žydai įėmė į save visų tautų dalis, savybes – ir kaip kad anksčiau turi susivienyti, kad taip parodytų visam pasauliui geros, teisingos vienybės pavyzdį. Kitos tautos yra senovės babiloniečių palikuoniai, nėję paskui Abraomą.
O Abraomo sekėjai gavo vienybės metodiką ir turi ją realizuoti, o paskui visus to išmokyti. Prie to mus veda evoliucija, žmonijos raida.
Jei jau mumyse slypi Kūrėjo siekis, tai ir esame Israel tauta, nepriklausomai nuo to, kas parašyta gimimo liudijime. Būtent mes turime parodyti visoms tautos šią metodiką ir išmokyti juos – dėl to pasaulis išsitaisys.
O kol kas, kol neatliekame savo paskirties, įvairiausios problemos, neaplenkiant augančio antisemitizmo, spaus mus ir stums to link.

* * *
Izraelio tauta Toroje vadinama „žiauriausia“, „užsispyrusia“. Esmė ta, kad iš aukščiau esame pašaukti taisytis, o iš apačios tam priešinamės. Taip ir turi būti. Tai visai ne vaikiškas beprasmis užsispyrimas – tai lemia Gamtos jėgų balansas. Priešais mus kylančios kliūtys visuomet atitinka mūsų gebėjimus.
Štai kodėl mūsų „nepalaužia“ sunkiausi išbandymai. Kas mums kokia nors intifada, jei praėjusiame amžiuje Holokausto aukos net prieš sulipdamos į vagonus, tikėjo, kad juos veža į „poilsio namus“. Jie jau matė valdžios ir apsaugos santykį, bet iki galo stvėrėsi už iliuzijos. Štai tokia užsklanda, per kurią žmogus neįstengia įsisąmoninti, paaiškinti sau to, kas vyksta.
Tad tas „užsispyrimas“ – paslėptis iš aukščiau. Ir pakeisti jį gali tik mūsų žinia, kabalos mokslo platinimas. Juk tai ne šiaip žinios, tai vidinė, dvasinė jėga, kuri iš aukščiau per mus gali sklisti po pasaulį. Žmonėms nešame ne žodžius, o dvasines kibirkštis, ir tik jos veiks.
#237330

Iš 2018 m. lapkričio 29 d. rytinės pamokos, pagal Baal Sulam laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Abraomo atradimas

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Komentarų nėra

Sukurti, kad valdytume Šviesą

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Platinimas, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманŠviesa sukūrė norą mėgautis ir jį užpildo, todėl noras yra visiškai Šviesos valdomas. Bet kūrimo tikslas – kad noras pradėtų valdyti Šviesą, o ne Šviesa norą, kaip yra pasakyta: „Nugalėjo Mane mano sūnūs“. Tai reiškia, kad noras visiškai susilygina savo savybėmis su Šviesa.
Šis kelias nepaprastas ir reikalauja daugybės veiksmų, dėl kurių noras palaipsniui išsitaiso ir tampa panašus į jį sukūrusią Šviesą: savo jėga, suvokimu, veiksmais. Kūrėjas nori, kad kūrinys taptų panašus į Jį ir valdytų Šviesą. Taip tėvai nori, kad vaikai išaugtų ir būtų aukščiau tėvų, o tai išplaukia būtent iš kūrimo programos.
Kūrėjas trokšta ne tik pakelti kūrinį ant rankų ir padaryti jį aukštesnį, o kad kūrinys iš tikrųjų išaugtų ir taptų didelis, stiprus, protingas, suprantantis ir priiminėtų sprendimus, kaip jo Sutvėrėjas.
Pasiekti šią būseną galima tik palaipsniui, pakopa po pakopos taisant save. Pradžioje dvasinės pakopos nusileidžia iš Kūrėjo, nuo viršaus žemyn iki pat šio pasaulio, kur Šviesa ir noras įgauna materialaus kūno ir jį užpildančios gyvenimo šviesos formas.
O iš šio pasaulio prasideda kelias atgal į viršų per negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus pasaulius, kuris vystosi iki aukščiausių lygių ir pasiekia visišką panašumą į Kūrėją, kaip numatyta kūrimo sumanyme.
Šviesa nuo pat pradžių sukūrė kūrinį per keturias AVAJA stadijas, ir todėl kūrinys taip pat turi praeiti keturias stadijas iš apačios į viršų, kad taptų panašus į Šviesą: nuo Malchut iki Keter. Pirmiausia vystosi šio pasaulio žmogus.
Paskui tam tikrame etape Kūrėjas pirmą kartą atsiskleidžia kūrinyje, žmoguje, kurį vadino Adomu. O paskui po 20 kartų nuo Adomo per jo mokinius – iki Abraomo: nuo Adomo iki Nojaus – 10 kartų iš viršaus žemyn ir nuo Nojaus iki Abraomo – 10 kartų iš apačios į viršų.
Abraomas buvo pirmasis, gavęs tikslų supratimą, kad išsitaisymas turi prasidėti visoje žmonijoje tuo metu, kitaip tariant, Senovės Babilone, bet palaipsniui. Todėl Abraomas kvietė: „Kas už Kūrėją – pas mane!“, ir surinko grupę. Jis tarsi nugriebė grietinėlę nuo visų babiloniečių, kurie atstovavo 70 tautų ir paskui pasiskirstė po visą žemę.
Abraomo grupė jungė atstovus visų 70 tautų, kurie pasiekė meilę artimui, kaip sau pačiam, nepaisant, kad tarp jų nebuvo jokio ryšio, išskyrus primityvų, buitinį.
Babilono šventyklos statyba sukėlė priežasties neturinčios neapykantos proveržį, ir tada Abraomas pakvietė pas save tuos žmones iš visų 70 tautų, kurie jau subrendo išsitaisymui, surinkdamas iš jų pirmeivių grupę. Tada pirmąkart tapo akivaizdu, kad išsitaisymas turi būti laipsniškas.
Ir iš tikrųjų, jie išsitaisė ir pakilo į vienybės viršūnę, kuri buvo pavadinta Pirmąja šventove. O paskui įvyko šio didelio bendro indo sudužimas, ir Abraomo grupė išsisklaidė po visas pasaulio tautas, kitaip tariant, po Babiloną, pasklidusį tuo laiku po visą žemę.
Ir visa tai – dėl jų tarpusavio susijungimo, kaip yra pasakyta: „Izraelio tauta ištremiama dėl to, kad prijungtų prie savęs pasaulio tautų sielas“, tai yra perduotų jiems žinias apie išsitaisymą.
Mes nematome aiškių šio proceso rezultatų, nes jis tekėjo slaptai. Jo poveikis lėmė palaipsnį pasaulio tautų dvasinį vystymąsi per du tūkstančius metų, kuris baigėsi ARI laikais.
Šiandien mes pradedame vykdyti tą pačią misiją, platindami žinias apie išsitaisymo būtinybę šiuolaikiniame Babilone, krizės, kuri šiandien atsiskleidžia, fone. Ir svarbiausias išsitaisymas vyksta nedidelėse grupėse, dešimtukuose, surinktuose iš tų, kurie atsiliepė širdimi į šį kvietimą, o iš čia išsitaisymas plačiai pasklis žmonijoje.
#221768

Iš 2018 m. vasario 12 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Abraomo atradimas

Šventovė – dvasinio atskleidimo pakopos

Babilono palikimas

Komentarų nėra

Sistema, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas

Dešimtukas, Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманSenovės Babilone egzistavo 70 pasaulio tautų užuomazgos – daugybė mažų klanų. Jie labai skyrėsi vienas nuo kito. Bet kai Abraomas pradėjo pasakoti jiems apie tai, kad aptiko aukščiau daugybės aukštesniųjų jėgų vieną vienintelę gamtos jėgą, kuri jungia visas kitas, paskui jį pasekė visų tautų atstovai. Jis juos surinko kartu, ir jie net nepajautė, kad yra kilę iš įvairiausių vietų ir skelbia skirtingas teorijas, filosofijas, religines praktikas. Jie iš karto atsiribojo nuo to ir pradėjo tyrinėti pasaulį pagal Abraomo metodiką.
Visa tai yra aprašyta Abraomo „Kūrimo knygoje“. Nuo to laiko žmonės pradėjo rašyti apie vieningą gamtos jėgą. Abraomo grupė, susivienydama ir sukurdama savyje sąlygas „vienas, vienintelis, vieningas organizmas“, atskleidė tame šią bendrą jėgą. Paaiškėjo, kad žmogus gali pats iš savęs sukurti laboratoriją. Tiksliau ne iš savęs, o iš dešimties žmonių, kadangi esame sukurti iš dešimt pradmenų – kurie vadinami dešimčia sfirų. Nei daugiau, nei mažiau. Tai irgi aptiko Abraomas. Kai susirenka dešimt žmonių ir teisingai tarpusavyje vienijasi, tai šiame ryšyje jie pradeda jausti naujos jėgos pasireiškimą, o save jaučia kaip sistemą, kurioje ji atsiskleidžia.
Tokia sistema vadinama „dešimt sfirų. Kitaip tariant, jei dešimt žmonių bando vienas su kitu jungtis aukščiau savo egoizmo, gryname davime ir tarpusavio ryšyje, jie aptinka, kaip tarp jų pasireiškia ryšys dešimties sfirų sistemos pavidalu, o šios sistemos viduje – jų pripildymas. Jėga, pripildanti juos, tarsi juda, persilieja juose. Ši jėga vadinama Kūrėju. Jie atskleidžia ją, kaip pirminę priežastį.
Jei žvelgtume į visa tai iš priešingos gamtos pusės, iš Kūrėjo, tai ši jėga/Kūrėjas sukūrė ant savęs apdangalus iš dešimties sfirų. Kaip mes mokomės kabalos moksle, iš čia, iš viršaus žemyn, iš Begalybės iki mūsų pasaulio, susikūrė jau visa kita negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus pavidalu. O dabar iš priešingos pusės – iš apačios į viršų – mes turime patys sukurti tokią sistemą iš dešimtukų, kur atsiskleistų Kūrėjas.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Abraomo atradimas

Pamatyti pasaulį pro dešimt sfirų

Kaip objektyviai suvokti pasaulį?

Komentarų nėra

Abraomo atradimas

Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKūrėjas – tai davimo ir meilės savybė. Jis tobulas. Ir tik toks Jis mums pasireiškia. Tam, kad atsiskleistų savo kūriniams ir padarytų juos panašius į save, Jis sukūrė juos priešingus sau, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogį“. Tačiau sukūręs mus kaip blogas būtybes, kasdien tampančias vis egoistiškesnėmis, kartu Jis suteikė mums išsitaisymo instrumentą. Tik bėda, kad visa tai vyksta palaipsniui, pagal gamtos dėsnius.
Gamta vystosi pagal negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmogaus organizmo dėsnius. Pasak kabalos mokslo, žmogus nuo gyvūnų skiriasi ne tuo, kad vaikšto ant dviejų kojų ir aukštai pakelta galva (juk strutis taip pat vaikšto ant dviejų kojų). Ir net ne tuo, kad mąsto. Jis siekia gyvenimo tikslo, tai jį ir skiria nuo gyvūnų.
Tai aiškus siekis sužinoti gyvenimo tikslą, klausimas apie jo prasmę. „Dėl ko ir kam aš gyvenu? Koks mano sukūrimo ir egzistavimo tikslas?“ – klausimai, labai jaudinantys kai kuriuos žmones. Tačiau šie neranda atsakymo.
Pirmasis, prieš 5777 metų pabandęs atsakyti į šį klausimą, buvo žmogus vardu Adomas. Jis savo mintimis, jausmais, vidiniu siekiu, giliais samprotavimais įsiskverbė į Visatos paslaptis ir tai aprašė nedidelėje knygelėje „Slaptasis angelas“, kuri pasiekė mūsų laikus.
Dėl šio atskleidimo ir darbo su savimi jis pirmasis pradėjo teisingai naudoti gamtos jėgas savo vystymuisi ir pasivadino Adomu. „Adomas“ kilo iš žodžio „panašus“ į Kūrėją.
Daugelis vėlesnių kartų žmonių naudojosi Adomo metodika. Po 20 mokinių kartų ji pasiekė Abraomą, gyvenusį Senovės Babilone ir iš pradžių skleidusį ne visai teisingą požiūrį į gamtą: jis manė, kad dvasinis pasaulis – tai daugybė dievukų, kuriuos reikia garbinti.
Tačiau vėliau aptiko, kad ta daugybė priešingų gamtos jėgų, veikiančių savarankiškai ir netgi esančių tarp savęs teigiamuose ir neigiamuose santykiuose kaip senovės Graikijos dievai, iš tikrųjų kyla iš vieno bendro proto ir jėgos.
Šį protą reikia tyrinėti, atskleisti, prie jo priartėti, tada žmogus sužinos ir supras gyvenimo prasmę. Kitaip, mąstė Abraomas, visi amžiai, praėję nuo Adomo iki jo, nepaliko pėdsakų ir nedavė naudos.
Iš esmės, mes tyrinėjame įvairias tikrovėje egzistuojančias jėgas. Bet jos neturi bendro pagrindo, šaltinio, todėl jį būtinai reikia atskleisti. Tai ir padarė Abraomas.
Jis atrado bendrąją gamtos jėgą, esančią virš kitų atskirų jėgų, kurias tais laikais garbino visi žmonės ir jis taip pat, prieš atskleisdamas bendrąją jėgą. Tyrinėdamas šią jėgą, nustatė, kad ji absoliučiai gera ir bendra. Tai Abraomas ėmė aiškinti babiloniečiams.
Mums atrodo, kad tarp daugdievystės ir viendievystės ypatingo skirtumo nėra. Tačiau vienos jėgos garbinimas reiškia ne viendievystę, o supanašėjimą su ja. Reikalas tas, kad kai žmogus, vykdydamas savo paskirtį, siekia tapti į ją panašus, jis kartu keičia save, savo elgesį, požiūrį į pasaulį, sureguliuoja visuomeninius santykius.
Keisdamasis jis keičia pasaulį, visuomenę, šeimą, Jis viską kuria pagal vieną bendrą šabloną, pavyzdį, gaunamą iš viršaus, atskleidęs, išaiškinęs, įsisavinęs, ištyręs Aukštesniąją jėgą.
Tai iš esmės ir atliko Abraomas. Jis pabandė viską išaiškinti savo mokiniams, ir tie pasekė jo keliu. Taip susibūrė žmonių grupė, vadinama „Izraelio tauta“, nuo žodžio „Isra-El“ („Isra“ – tiesiai, „El“ – Kūrėjas) – tiesiai į Kūrėją. Kitaip sakant, tai grupė, siekianti tyrinėti gerą bendrąją jėgą – Kūrėją.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų laikų

Komentarų nėra

Kodėl bijoma kabalos? II d.

Izraelis ir pasaulio tautos, Kabala, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманPrieš 3500 metų Senovės Babilone susikūrė grupė, vadovaujama Abraomo, kurios nariai vadino save „Israelis“ pagal savo krypties vektorių „Isra-El“ – „tiesiai pas Kūrėją“.
Tam tikrą laiką jie egzistavo šitaip, o paskui paniro į egoizmą ir išgyveno egoistinio apsunkinimo laikotarpį, vadinamąją „Egipto tremtį“.
Vėliau jie išėjo iš tremties, bet ne visiškai sėkmingai, suskilę į dvi dalis. Vienai daliai priklausė Izraelio tauta, t. y. tie, kurie buvo pasiruošę išeiti iš Egipto, pakilti aukščiau egoizmo, susijungti tarpusavyje ir kiek įmanoma tapti panašiais į Kūrėją davimo ir meilės savybe, kurią jie puoselėjo tarp savęs, vienas kitą ištaisydami.
Likusioji dalis vadinosi „erev rav“ („didysis jovalas“). Tai buvo žmonės, kurie negalėjo išeiti iš egoizmo ir manė, kad tai apskritai nereikalinga: pakanka paprasto egoistinio buvimu kartu, laikantis visokių išorinių formalumų.
Jie buvo pasiruošę daryti viską, ką žmogus privalo fiziniame lygmenyje, draugiškai nusiteikęs kitų atžvilgiu, bet nebuvo pasiruošę pasikeisti vidumi: „Aš galiu būti padorus, mielas kitiems žmonėms ir mūsų bendruomenėje, bet pakeisti savęs, savo prigimties – negaliu.“
Tokie žmonės po išėjimo iš Egipto liko tarp Izraelio žmonių, todėl visos vėlesnės problemos kildavo tik dėl jų buvimo.
Skaitydami Torą turime suprasti, kad visi vėlesni įvykiai: auksinio veršio liejimas, varinės gyvatės garbinimas, visi nemalonumai, – kildavo iš šios grupės žmonių, kurie iš išorės buvo panašūs į kitus, bet vidumi negalėjo pasikeisti, liko labai egoistiški. Juose nuolat vyko ideologinė kova: reikia save keisti ar ne.
Jie išvystė savo ideologiją, kuri skelbė, kad reikia likti paprastais žmonėmis, laikantis visų tradicijų ir nuostatų fiziniame lygmenyje, t. y. atlikti ne vidinius, o išorinius pokyčius.
Viską, kas pasakyta Toroje, jie suprato tiesiogiai ir manė, kad tai reikia vykdyti, sąveikaujant su kitais kasdieniniame gyvenime.
Pradedant nuo Pirmosios Šventyklos statybos ir vėliau, vyko tautos susiskaldymas į dvi dalis, nepertraukiama žūtbūtinė kova tarp jų, kai žmonės tiesiog žudė vienas kitą.
Ypač tai akivaizdžiai pasireiškė statant Pirmąją Šventyklą, nes ją statė fiziškai, o to iš esmės neturėjo būti. Yra pasakyta, kaip Kūrėjas kreipėsi į žmones per pranašus, sakydamas: „Kodėl Jūs Man statote Šventyklą? Man nereikalingi šie akmenys ir lentos.“
Galiausiai ideologinis žmonių susiskaldymas atvedė prie dvasinio lygmens kritimo taip pat ir tų, kurie stengėsi pakilti dvasiškai ir priartėti prie Kūrėjo, – jie nepajėgė to padaryti.
Ir taip visa tauta nukrito iki nepagrįstos neapykantos lygmens, kuri sugriovė jų širdyse tai, kas buvo vadinama „Antrąja Šventykla“. Nuo to laiko tauta išgyvena tremtį iš dvasingumo. Juose neliko jokio vidinio ryšio su Kūrėju, išskyrus grynai išorinius veiksmus, vadinus tradicijomis.

Iš 2017 m. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Israelis ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Dykuma II dalis

Komentarų nėra

Už ką fašistai nekentė žydų? I d.

Izraelis ir pasaulio tautos, Kabala, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. JAV ir Europoje atgimsta nacizmas ir verčia mus vėl ieškoti atsakymo, kaip tai galėjo įvykti istorijoje, kaip to išvengti ateityje. Hitlerio teigimu, pagrindinis mūšis vyko tarp vokiečių ir žydų.
Jis tarsi taip bijojo žydų, jog pasakė, jeigu liksiąs nors vienas žydas, net negavęs žydiško išsilavinimo ir nelankęs sinagogos, kad ir vaikas, vis tiek jo sieloje bus kažkas tokio, dėl ko jį reikėtų sunaikinti.
Atsižvelgiant į tai, kad nacizmo problema mūsų laikais tampa itin aktuali, verta išsiaiškinti, kodėl būtent žydai atsirado šios teorijos taikinyje?
Atsakymas. Žmogaus prigimties pagrindas yra egoizmas. Tiesą sakant, pirmasis fašistas buvo senovės Babilono karalius Nimrodas, kuris kovojo su Abraomu, pirmuoju žydu. Nuo to laiko prasidėjo ši kova, atsirado du skirtingi keliai.
Tie, kas buvo su Nimrodu, vadovavosi egoizmu ir vystėsi pagal jį. Kurį laiką jiems pavyko kartu sugyventi Babilone, o kai tai tapo neįmanoma, jie išsiskirstė po visą pasaulį.
O maža Abraomo grupė buvo surinkta pagal kitą prigimtį, kitą metodiką: susivienijimą ne dėl egoizmo, o dėl meilės, uždengiančios visus nusikaltimus. Ši metodika priešinga egoizmui, juk turiu mylėti kiekvieną, kas nori ir gali su manimi susijungti remiantis abipusiu nusileidimu.
Šios dvi grupės visą laiką egzistavo lygiagrečiai. Abraomo grupė išgyveno Egipto tremtį ir galiausiai atėjo į Izraelio žemę, kur virto maža žydų tauta. O Nimrodo grupė, visi likusieji Babilono gyventojai, anuomet plėtėsi ir apsigyveno visame Žemės rutulyje.
Jie buvo priešingi vieni kitiems. Šis susipriešinimas pasireiškė Pirmosios ir Antrosios Šventyklų laikais, nors pasaulio tautos, ypač graikai, ateidavo pas žydus mokytis. Vėliau šis susipriešinimas tarp dviejų požiūrių labai sustiprėjo.
Nimrodo metodika buvo egoistinė ir mokė vienytis pagal žmogiškojo egoizmo dėsnius. Iš Nimrodo ji vėliau perėjo į Senovės Romą. Remiantis šia metodika kiekvienas egzistuoja ir naudojasi savo egoizmu, kad klestėtų gyvenime.
Tačiau yra valstybė, socialinė tvarka, įstatymai, kurie juos jungia virš egoizmo. Ne meilė juos jungia aukščiau egoizmo, kaip Abraomo metodikoje, o jėgos rėžimas, neleidžiantis žudyti vieniems kitų.
Abraomo metodika mokė jungtis virš egoizmo. Nežiūrint į tai, kad egoizmas mūsų prigimtyje, stengiamės mažiau dėmesio kreipti į savo egoistinius polinkius. Tada santykiai tarp žmonių bus kuriami meilės pagrindu.
Taip kilo šis susipriešinimas: iš vienos pusės – Senovės Romos ir Senovės Graikijos filosofija, iš kitos pusės – kabalos mokslo, tikrosios Toros dėsniai.

Iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 901 laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelio valstybė – vieta Kūrėjui atskleisti

Hitlerio gimimo dieną

Neapykanta žydams išsitaisymo procese

Komentarų nėra

Kalba be žodžių

Krizė, globalizacija, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Neseniai minėjome dar vienas esperanto kalbos sukūrimo metines. Anuomet tai buvo bandymas sukurti visus žmones jungiančią kalbą. Bandymas geras ir mintis puiki, bet rezultatas nepateisino lūkesčių. Kodėl? Juk ketinimai buvo teisingi: kad visi kalbėtų viena kalba.
Atsakymas. O kam? Tai prieštarauja prigimčiai.
Kadaise, kai buvome vienas kitam artimi, kalbėjomės viena kalba. Tai buvo Senovės Babilone. O po to, atsiradus tarpusavio atstūmimui, staiga prakalbome skirtingomis kalbomis. Toks reiškinys, kai žmonės nustojo suprasti vienas kitą, vadinamas „Babilono bokštu“.
Jie savo lūkesčiais nutolo vienas nuo kito, tapo tiesiog svetimi ir todėl nustojo vieni kitus suprasti, net ėmė kalbėti skirtingomis kalbomis. Iš čia radosi visos pasaulio kalbos. Todėl žmonės išsivaikščiojo į skirtingas puses. Taip gyvename ir iki šiol.
Klausimas. Tai kodėl tuomet neatsiranda visus sujungianti kalba? Beje, esperanto kalba vis dėlto kalba du milijonai žmonių.
Atsakymas. Nė vienas iš jų šia kalba nekalba. Tie du milijonai ja bendrauja kaip būrelio mėgėjai.
Iš to nieko nebus, kol žmonės nepajus, kad vėl turi tapti kažkuo bendru, kad jie turi tam tikrą bendrą pagrindą, bendrus siekius. Tada jie atras, kad yra bendra kalba, kuria jie gali susikalbėti.
Atsiskleis vidinė žmogaus kalba, žmonės, supras vienas kitą, be žodžių perduodami mintis. Tokia kalba būtinai atsiras! Bet tik po to, kai žmonija norės būti kartu.
Skilimo, įvykusio Babilone, šaknis buvo egoizmas. Jei pakilsime virš egoizmo, vėl suprasime vienas kitą ir susivienysime. Tam nereikia jokios kalbos.
Todėl esperanto kalba nieko gero neduos. Tai tas pats Babilonas su daugybe kalbų. Iš šios maišalynės padarė kalbinę mišrainę, kuri vien tik primena buvusį skilimą, nutolimą.
Klausimas. Jei žmonės iš tiesų norės susivienyti, tapti vieniu, tai kalba atsiras pati?
Atsakymas. Taip. Jie turi stengtis dvasiškai artėti vieni prie kitų, tada supras, kokia kalba tarpusavyje bendrauti.

Iš 2017 m. liepos 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės vienijimosi metodika

Babilono palikimas

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Komentarų nėra

Auklėjimas lemia likimą

Izraelis ir pasaulio tautos, Pasaulio struktūra, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš „Facebook“. Nuolat kalbate, kad auklėjimas išspręs visas žmogaus ir pasaulio problemas. Apie tai jau kalbama daug dešimtmečių. Nežiūrint į tai, kad daugybė organizacijų užsiima auklėjimu, gyvenimas teka pagal savo dėsnius.
Atsakymas. Gyvenimas teka pagal egoizmo dėsnį. Reikia padaryti, kad jis tekėtų pagal altruizmo dėsnį: davimo, meilės, jungimosi. To nedaro niekas, ir niekas padaryti negali.
Vienintelis, kuris pasiekė laimėjimų šioje srityje prieš tris su puse tūkstančio metų, – Abraomas, kuomet pašaukė iš Babilono visus, kurie norėjo sumažinti ten įsiplieskusią įtampą dėl humanitarinės, bendražmogiškos, visuomeninės krizės. Iš prisijungusių prie jo žmonių sukūrė grupę, kurią pavadino ,,Izraeliu“, arba žydų tauta.
Abraomas tapo naujos auklėjimo sistemos pradininku. Nuo to laiko grupė jau egzistuoja tris su puse tūkstančio metų, ir negali išsiskirti ir niekur pradingti. Ji priešpastatyta visam likusiam pasauliui – tiems babiloniečiams, kurie išsiskirstė po visą pasaulį, ir jie mato, kad tai – kažkas ypatingo.
Reikia paimti tą metodiką ir pasiūlyti visam pasauliui, nes pasaulis jau suvokė, kad jam nėra kur dėtis, svarbiausia – susijungimas, kitaip žmonės suės vienas kitą.
Klausimas. Kuomet kalbate apie grupę, kuri egzistuoja ir žino šitą metodiką, turite mintyje visą žydų tautą?
Atsakymas. Ne! Nuo to laiko žydai prarado šią metodiką, išskyrus kabalistus, kurie iš kartos į kartą perduoda ir įsisavina ją kaip asmeninę patirtį. Jeigu jie vadovausis šia auklėjimo sistema ir ją perduos žmonijai, tuomet sulauks geros pabaigos – visiško susijungimo.
Klausimas. Manote, kad žmonės tai išgirs?
Atsakymas. Jeigu neišgirs, tai kils labai rimtų karų, kurie atneš tokių kančių, kad žmonės bus priversti išgirsti. Tačiau išmintingas mato šias kančias iš toli ir jų nepatiria.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės plana, I dalis

Neįmanoma, bet būtina

Nelaukiant kritinės ribos

Komentarų nėra

Visuomenės vienijimo metodika

Ateities visuomenė, Platinimas, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Nuo kada Abraomo metodiką galima laikyti religija?
Atsakymas. Nuo tada, kai ji tapo vienijančia, visuomenės kūrimo jėga, visuomenės, kuri perima šią idėją, apsiginkluoja ja, priima, kaip savo egzistavimo pavidalą.
Tai nutiko tada, kai Abraomo grupė, kadaise išėjusi iš Babilono, ėmė formuoti save prie Sinajaus kalno. Suprantama, Toroje ši istorija pasakojama alegoriškai. Iš tiesų žmonės nestovėjo pakalnėje – tai vidinis jų išgyventas potyris.
Po to jau galima kalbėti, kad atsirado religija, t.y. tauta imta dalinti į dešimtis, šimtus, tūkstančius, apibrėžiami tinkami tarpusavio santykiai, kuriuose atsiskleidžia Kūrėjas – meilės, davimo, tarpusavio laidavimo savybė.
Nuo čia prasideda socialinis išeivių iš Babilono judėjimas, ir taip jie pamažu tampa tauta.
Kitaip tariant, perversmo taškas – tas momentas, kai prireikė instrukcijos pakilti virš tarpusavio neapykantos. Iš čia kyla religiją – metodika, kaip sujungti tautą į vieną visumą, kad prilygtų aukštesniajai jėgai.
Šią metodiką vadiname „religija“, mat tauta pagal savo sandarą visąlaik nukreipta į tai, kaip prilygti aukštesniajai jėgai, ji siekia daryti viską, kad aukštesnioji jėga atsiskleistų joje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – religija – kabala

Kaip sulipdyti puolusią ir suskaldytą visuomenę?

Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Komentarų nėra

Genetinis žmonijos žemėlapis, 1 d.

Krizė, globalizacija, Senovės Babilonas, Sveikata

Klausimas. Neseniai buvo paskelbti vieno įdomaus genetinio tyrimo rezultatai. Žmonės apstulbo, sužinoję, kokių genų jie turi, kas buvo jų protėviai, kokiose vietose gyveno.
Apie visa tai gali papasakoti žmogaus genetinis žemėlapis. Ką daugiau už genetiką, fizinius genus gali pasakyti kabala?
Atsakymas. Žmonija kilo iš Senovės Babilono, kuriame gyveno daugybė smulkių tautelių. Iš ten jos išsivaikščiojo įvairiomis kryptimis po visą žemę. Iš pradžių jos turėjo bendrą kultūrą ir kalbą, gana panašų požiūrį į gyvenimą, šeimą. Bet kadangi kiekviena tauta apsigyveno tam tikroje vietoje, jas ėmė veikti tos vietovės gamta, ten veikianti jėga, aplinkos sąlygos.
Kiekviena tauta buvo veikiama skirtingai, todėl įgijo savitą spalvą, charakterį, priklausomai nuo to, kur apsigyveno: Anglijoje, Europoje, Afrikoje ar Rytuose: Indijoje, Kinijoje, Japonijoje.
Skirtingos vietovės įvairiai paveikė žmones, todėl jie skiriasi vieni nuo kitų, o kaimyninės tautos paprastai esti panašios viena į kitą.
Mes visi kilome iš Senovės Babilono – visi pasaulio žmonės. Manau, kad dar paaiškės tais laikais egzistavęs ryšys tarp Pietų ir Šiaurės Amerikos, Europos ir Afrikos. Kaip dvasine prasme visi esame kilę iš Adomo ir Ievos, taip ir materialiąja prasme visi atsiradome iš vienos konkrečios beždžionių rūšies, kuri išsivystė ir paplito visoje žemėje.
Skirtingai nei beždžionė, žmogus įgijo ypatingą gebėjimą vystytis. Beždžionės iš kartos į kartą nesikeičia, o žmonės labai smarkiai kinta.
Matome, kad nauja karta nepanaši į ankstesnę, tarsi būtų padaryta iš kitos medžiagos. Šiuolaikinėje kartoje viskas kitaip: požiūris į gyvenimą, šeimą, vaikus, į visus būtinus gyvenime pamatinius dalykus. Visa tai keičiasi iš kartos į kartą.
Šeima jau nebe tokia, kokia buvo anksčiau. Santykiai tarp vyro ir moters, tėvų ir vaikų, namų, virtuvės suvokimas – viskas kinta, ypač pastaruoju metu. Todėl nemanau, kad verta stebėtis genetinių tyrimų rezultatais. Argi visi anglo protėviai gyveno Anglijoje? Prieš du tris tūkstančius metų visoje Europoje gyveno barbarai.
Kultūra iš Senovės Babilono ėmė plisti į Viduržemio jūros regioną, o iš Senovės Graikijos ir Romos plito toliau po Europą. Visos tautos, pradėjusios sklaidytis iš Senovės Babilono, jau buvo persimaišiusios. Žiūrėdami į žmogų sakome, kad jis ketvirtadaliu yra indas, kitu ketvirtadaliu suomis ir puse – prancūzas. Bet tai tik mums žinoma informacija, o iš tikrųjų visi šie genai jau buvo susimaišę keliaujant iš Babilono.
Klausimas. Kaip šios charakteringos ypatybės pereina iš kartos į kartą? Kokiu būdu jos perduodamos?
Atsakymas. Savybės perduodamos vadinamaisiais „rešimot“ – informaciniais genais. Tai sėkloje esanti informacijos dalelytė, kuri besivystančiam iš jos žmogui perduoda visą vidinį ir išorinį pavidalą. Tėvai – ne inkubatorius, kuriame tiesiog išperimas kiaušinis. Yra daug gilesnis vidinis ryšys tarp tėvų ir vaikų, perduodamas tėvo sūnui.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. liepos 12 d. 744-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Babilono palikimas

Kas ten, už žvaigždžių?

Tiesa ims staiga pati skleistis

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai