Kabala – tai metodika apie susijungimą tarpusavyje, apie Gamtos – vieningos Jėgos planą. Ši Jėga palaiko visą Visatą, visus mus, visą pasaulių sistemą.
Nuo Senovės Babilono laikų šis mokslas buvo paslėptas nuo visos žmonijos. Jame teigiama, kad tūkstančius metų − nuo Senovės Babilono iki dabartinių laikų − kabala bus perduodama mažyčiu „upeliu“ iš mokytojo mokiniui, kol mūsų pasaulis netaps šiuolaikiniu Babilonu – netaps bendra visuma.
Tai reiškia visišką tarpusavio ryšį, nepriklausantį nuo vystantis susiformavusių sienų, šalių, žemynų, rasių, grupių, religijų. Tarp mūsų atsiranda toks tarpusavio ryšys, kuris pašalina visus užtvarus.
Kita vertus, mūsų egoizmas pasiliks ir vystysis toliau. Dėl to dar stipriau nekęsime vieni kitų, atstumsime vieni kitus, automatiškai, pasąmoningai, instinktyviai galvosime vien apie save, visiškai nepaisysime kitų ir tik maksimaliai išnaudosime juos savo naudai. Tokia bus mūsų prigimtis po 3700 metų, sakoma kabalistiniuose šaltiniuose.
Pasieksime didžiulį egoizmą, ir jis mums bus natūralus. Mes net nesuprasime, kad jis kažkoks ypatingas – tiesiog tai mes, ir toks mūsų gyvenimas. Vis dėlto šis egoizmas kartu su mūsų stipriu integraliu ryšiu, tarpusavyje sukurtu bendravimu galų gale vėl gražins mus į Babiloną.
Be to, paskutiniame egoistinės visuomenės vystymosi etape, kai ji jau tampa globalia, praktiškai esame išsėmę visus Žemės resursus ir energijos šaltinius: vandenį, iškasenas, metalus, naftą, anglį, dujas. Visa tai artėja prie pabaigos. Net jeigu ir norėtume toliau auginti savo egoistinį potencialą – tai jau nebeįmanoma.
XX amžiuje išsivysčiusi vartotojiška visuomenė sekina pati save nusiaubdama visus žemiškus išteklius. Galiausiai netgi fiziškai nebegalime taip toliau gyventi. Pasiekėme tokį priešiškumą vieni su kitais ir supančia gamta, kad vien tai verčia mus kažko imtis.
Mūsų visuomenė tampa kitokia – nevaldoma. Matome, kaip įvairiose šalyse, ypač pastaruoju metu, vyksta iš pirmo žvilgsnio nesuprantamos revoliucijos, matome, kaip komunikacija, ryšys tarp žmonių skatina reikalauti socialinių permainų. Tačiau mums dar nesuprantama, kaip ir kodėl tai vyksta: šiandien – ten, rytoj – galbūt čia ar bet kurioje kitoje vietoje. Mes nematome, kur visa tai veda.
Ir štai taip pasimetę, nesuprasdami kito etapo, matome, kaip pasauliui vėl atsiskleidžia kabalos mokslas. Pamenu, kai mokiausi pas savo mokytoją, mes važiuodavome dviese į ypatingas kabalistines vietas ir sėdėdavome ten vienas priešais kitą. Tais vakarais ir naktimis jis stengėsi man papasakoti, kad ateis toks laikas, kai kabala atsiskleis.
Ką reiškia „atsiskleis“?
„Atsiskleis“ – reiškia, kad ne tu pradėsi apie tai kalbėti, bet ateis žmonės, kurie norės tai išgirsti. Juk tai priklauso ne nuo tavęs, o nuo to, ar tavęs klausysis. Ir matome, kad tas laikas atėjo: iš žmonių skaičiaus, kurie šiandien skirtingose šalyse, skirtinguose žemynuose įvairiomis kalbomis pageidauja išgirsti žinią apie tai, ko iš mūsų reikalauja Gamta, Kūrėjas, į ką turime tapti panašūs, kaip turime pakeisti save, į kokį lygmenį pakilti, kaip kartu su tuo pereiti į visiškai kitą išmatavimą, pajausti visa apimančią gamtą, amžinybę, tobulumą, pajausti tai čia ir dabar, mūsų pasaulyje.
Tokie žmonės, kaip pasakyta kabalos moksle, atsiras XX a. pabaigoje. Aš nelabai tuo tikėjau, neįžvelgiau tam jokių prielaidų. Bet iš tikrųjų praeito amžiaus pabaigoje tūkstančiai žmonių ėmė domėtis kabala, pradėjo pasąmoningai, instinktyviai jausti šiam mokslui trauką dėl išsivysčiusių ir visiškai subrendusių savo norų. Šiame visiškai subrendusiame nore ir gimsta kita pakopa – nauja dimensija.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso Maskvoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Babilono palikimas

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Šiandien trečioji iš 7 ypatingų Pesacho šventės (žydų Velykų) dienų.
Per visas šias dienas verta turėti teisingą, nuolatinį ketinimą, nes tai ypatingas laikas.
Mes švenčiame ne religines apeigas ir tradicijas. Esame toli nuo tų veiksmų, kuriuos žmonės atlieka tik todėl, kad taip juos mokė vaikystėje arba, todėl, kad juos stumia egoistinis tikslas gauti atlygį šiame ar būsimame pasaulyje.
Studijuojantys kabalą žmonės pirmiausia trokšta atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, dvasinius veiksmus, o jau po to matydami jų pasekmes, šakas, būna pasiruošę gerbti ir atlikti žemiškas apeigas su tokiu pat ketinimu kaip ir dvasinius veiksmus.
Abraomas ir jo mokiniai pirmieji suvokė šaknų ir šakų ryšį. O iki to Abraomas gamino stabus ir buvo šventiku Senovės Babilone.
Bet atskleidęs dvasinį pasaulį ir jo pasekmes materialiame pasaulyje, atradęs, kad iš dvasinio pasaulio į mūsų materialųjį pasaulį nusileidžia jį išjudinančios jėgos, jis sukūrė šakų kalbą – aprašė mūsų pasaulio, šakų kalba Aukštesnįjį pasaulį, šaknis.
Tuomet jis atskleidė visą tikrovę – materialią ir dvasinę – kaip vieną visumą. Todėl ir dvasiniai, ir žemiški veiksmai jam susijungė į vieną, ir to jis mokė savo mokinius.
Apie tai pasakyta, kad protėviai (pirmieji kabalistai) laikėsi visų Toros priesakų dar iki jos gavimo ant Sinajaus kalno.
Juk jie atskleidė ją suvokę dvasinį pasaulį, dvasinius veiksmus. Todėl jie atlikdavo tuos pačius veiksmus ir mūsų pasaulyje, nes visą tikrovę jautė kaip vieną visumą.

Iš 2010-03-29 d. pasiruošimo pamokai pagal knygą „Šamati“

Klausimas: Ar galima tikėtis geresnės ateities, kai burnoje dar nedingęs aitrus krizės skonis?
Atsakymas: Iš tiesų, mes atsidūrėme tokioje situacijoje, kuri savaime nepraeis. Prasidėjo procesas, kuris turi atvesti mus prie išsitaisymo.
Nepaisant mūsų pastangų ignoruoti akivaizdžius dalykus, mes pamažu verčiami suprasti, kad visuomenėje būtina kažką keisti.
Krizės spaudimas apnuogina mums jos priežastis ir tikrąją poveikio vietą. Tai daugialypė krizė, smogusi šeimai, auklėjimui, ekonomikai, visuomenei, asmenybei.
Reikia suprasti, kad būtinas bendras sprendimas, o ne dalinės atskirų sferų pataisos.
Iš tiesų, darbotvarkėje tėra vienas klausimas: kokio tikslo mumyse siekia gamta (kokia mūsų gyvenimo prasmė)?
Jeigu sužinosime mūsų sukūrimo tikslą, suprasime, kur „plaukiame“ laiko tėkmėje. Šiandien pabundame, pažadinti šio klausimo, ir per jo prizmę matome mūsų gyvenimo krizę.
Kuo greičiau atsakysime į šį klausimą, tuo greičiau pakilsime virš šiandieninės būsenos. Viltys, kad viskas sugrįš į senąsias gyvenimo vėžes, neturi pagrindo. Krizė pasislėpė, kad „užgriūtų“ su nauja jėga.
Šviesa mus sudaužė į dalis, o tai reiškia, kad tik ji gali ištaisyti šį sudužimą. Turime tik panorėti šito, pajausti būtinybę susivienyti.
Pirmą kartą tokia situacija susiklostė Senovės Babilone. Tuomet dalis babiloniečių, vėliau tapusi  Izraelio tauta, suprato, kad reikia susivienyti ir laikinai sugebėjo tai padaryti.
Šiandien visa žmonija privalo suprasti, kad ir vėl pateko į Babiloną. Bet dabar negalime pabėgti vieni nuo kitų – nėra kur.
Norėjome pastatyti bokštą iki dangaus ir patyrėme nesėkmę. Tai krizės požymis, ir mums trūksta tik suvokimo, kad egzistuoja Aukštesnioji jėga, galinti mus suvienyti.
Ir Babilone Abraomas kvietė susivienyti, bet žmonės nusprendė išsiskirstyti. Šiandien išsiskirstyti įmanoma tik per protekcionizmą, nacionalinę ar asmeninę izoliaciją.
Ką gi, pakentėsime ir suprasime, jog tai – ne išeitis. Dar keletas nesėkmingų mėginimų savarankiškai išspręsti problemą, ir žmonija tai supras – padės kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur mes suklydome tada, Babilone?“

„Globalinė krizė: išeitis yra“

„Krizė – naujo pasaulio gimimo kančios“

Visa, kas pranoksta primityviausius tikėjimus gamtos jėgomis, atėjo mums iš kabalos mokslo, po to kai Abraomas atskleidė Aukštesniąją jėgą visuose noro lygmenyse apibrėžęs santykį su Kūrėju.
Pačiame žemiausiame noro lygmenyje tai pasireiškia kaip „dovanos“, kurias Abraomas išdalino savo sugulovių vaikams ir pasiuntė juos į Rytus. Iš ten kilo artimos gamtai ir žmogaus kūnui Rytų religijos.
Pačiame aukščiausiame (egoistiniame, ketvirtajame lygyje) noro lygmenyje veikia metodika, kurios jis mokė savo mokinius – iš šitos grupės kilo Izraelio tauta (isra-el, reiškia – „tiesiai į Kūrėją“).
Kai jo mokiniai (Izraelio tauta) iš savo dvasinio davimo ir meilės artimui pakopos nukrito į egoizmą ir tarpusavio neapykantą (II šventyklos žlugimas), tada vietoje kabalos ir „gyvenimo su Kūrėju“ atėjo judaizmas – religija ir  „gyvenimas nejaučiant Kūrėjo“.
Šitame ištaisytame į meilę ir davimą nore buvo jaučiamas Kūrėjas ir aukštesnysis gyvenimas. Iš davimo nukritus į gavimą, į egoistinį ketinimą „dėl savęs“, vėl tapo jaučiamas tik šitas pasaulis. Kabalą (jautimą, suvokimą, atskleidimą) pakeitė religija (tikėjimas, mistika, tradicija).
Judaizmas (religija) – tai likęs kabalos mokslo atspaudas nore duoti, kuris yra sudužusiame nore gauti (ketvirto sluoksnio noras).
Sudužus bendrai sielai šukės pateko į kitus noro lygmenis (trečiasis – krikščionybė; antrasis – islamas), ir priklausomai nuo to, kaip suprato kabalos atspaudą egoistiniame nore, žmonės sukūrė religijas.
Iš čia matyti, kad pagal Kūrėjo sumanymą, žmonija turi pereiti visus savo egoistinio vystymosi etapus, kad suvoktų savo priešingumą Kūrėjui, pagal principą „Įvertinti Šviesą būnant tamsoje“.
Visos religijos, tikėjimai (jų priskaičiuojama iki 3800) apibrėžiami įvairiomis Kūrėjo sampratomis egoistiniame nore visomis įmanomomis variacijomis.
Todėl pasaulyje egzistuoja tiek daug religinių prieigų ir vienų atstovai nesupranta kitų, juk viskas kilo iš kabalos išsklaidymo į religijas – iš vienybės pojūčio į sudužimo pojūtį.
Tačiau, jeigu mes, turintieji tašką širdyje, įstengsime ištaisyti tarpusavio ryšį mūsų aukštesniajame lygmenyje, tai tada savo tarpusavio ryšiu ištaisysime visas religijas ir tikėjimus (Praeityje ši aukštesnioji pakopa suduždama (II šventykla) atvedė visuomenę prie egoistinių santykių, bendro noro ir Kūrėjo, iš ko ir kilo visos religijos ir tikėjimai.). Tada visi prisijungs prie susiliejimo su Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo religijos“

„Kabala ir dvasinės praktikos“

„Kabala ir pasaulinės religijos“

Kabalos mokslą atskleidė Abraomas senovės Babilone – atskleidė kaip metodiką, sujungiančią sielas.
Jis pasiūlė ją babiloniečiams, kai pirmą kartą kilo visuotinė krizė, o dabar pasaulis ir vėl atsidūrė panašioje situacijoje.
Kabala skirta viso pasaulio ištaisymui, visų be išimties, ir todėl šiandien negalima jos įsprausti į dirbtinius rėmus, siaurą aplinką. Visos sielos turi vėl susijungti į vieną kli ir sugrįžti į Begalybės būseną.
Sielos taisymas niekaip nesusijęs su gyvenimu mūsų pasaulyje. Kiekvienas gali pradėti taisyti savo sielą nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena ir kuo užsiima.
Tam nereikalingas joks ypatingas pasirengimas. Jaučiantis tuštumą žmogus ateina į kabalą, o tas, kuris „pripildytas“ kol kas lieka stovėti „eilėje“.
„Visa žmonija savo vystymosi pabaigoje neišvengiamai turi atskleisti Kūrėją“. Baal Sulamas, „Kabalos mokslo esmė“ (RU, EN).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Jūsų siela pabudo? Neleiskite jai užmigti“

„Kaip susivienyti žmonijai? (video klipas)“

„Kabalos metodika“

Klausimas: sakote, kad visi žmonės kilo iš Babilono, betgi iki Babilono jau gyveno žmonės Afrikoje, Kinijoje, Indijoje ir Amerikoje?
Atsakymas: pirmąsyk uždara civilizacija susiformavo Senovės Babilone. Ir būtent todėl, kad jie pastebėjo „mažą kaimą“ (bendrą ryšį) ir „drugelio efektą“ (visi veikia visus), galėjo atskleisti kabalą.

 Drugelio efektas (video įrašas rusų k.): Klausyti | Atsisiųsti

Klausimas: Aš nesuprantu jūsų vartojamo žodžio „egoistinis“ reikšmės. Dar nesuprantamesnis jis tampa, kai naudojamas kaip priešprieša žodžiui „altruistinis“. Ar negalėtumėt smulkiau paaiškinti, ką mes padarėme neteisingai tada, Babilone, nusprendę eiti tuo keliu, kuris atvedė mus į šiandienos situaciją. Ir svarbiausia: kaip mes, judėdami pirmyn, galime pataisyti šią sudėtingą situaciją?
Atsakymas: Abraomas tarp Senovės Babilono (tiksliau, Uro miesto, kuriame jis gyveno) piliečių įžvelgė stiprėjančią tendenciją egoistiškai vienas kitą išnaudoti.
Šio fenomeno tyrinėjimas padėjo jam atskleisti priežastį: egoizmas nuolatos auga tam, kad žmogus virš jo pakiltų, panaudodamas tą pakilimą savo altruistiniam augimui (kildamas virš nuolat po tavimi augančio kalno). Toks egzistavimo principas vadinasi „augimas tikėjimu virš žinojimo“ – davimas aukščiau gavimo. Nors Abraomas ir mėgino įtikinti babiloniečius realizuoti jo atskleistą gamtos dėsnį, jie nepanoro eiti šiuo keliu. Pasirinko pritarimo egoizmui, paklusimo jam kelią: ką noriu, tą ir darau (kiek tai įmanoma).
Šiandien šis kelias atvedė mus į akligatvį ir mes priverstinai arba savo valia privalome priimti jo išsitaisymo metodiką.