Pateikti įrašai priklausantys Senovės Babilonas kategorijai.


Antisemitizmo teorija, I dalis

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманAntagonizmas žydų tautoje
Komentaras: Per visą žmonijos vystymosi laikotarpį nebuvo tautos, kuri būtų buvusi labiau persekiojama, nei Izraelio tauta. Kai kurie žmonės sako, kad tai – iracionalu. Jūs teigiate, kad tai, priešingai, racionalu.
Atsakymas: Itin racionalu! Tai – gamtos dėsnis.
Klausimas: Kokia šios neapykantos priežastis? Kiek supratau, ji slypi pačiame kūrinyje.
Atsakymas: Žmogus sukurtas egoistu, bet jam suteikta savo egoizmo ištaisymo metodika. Ji yra Izraelio tautoje, kitaip tariant, žmonių grupelėje, kuri buvo sukurta Senovės Babilone Abraomo laikais, kaip apie tai pasakojama ir Toroje (Biblijoje), ir Josifo Flavijaus, ir daugybėje kitų žydų ir ne žydų šaltinių.
Žydų rankose yra tautų vienijimosi metodika, iškelianti aukščiau egoizmo, aukščiausio komforto lygio tiek žemiškajame, tiek ir nežemiškajame egzistavime. Tai reiškia, kad dar materialiame gyvenime žmogus gali pajausti kitą egzistavimo lygmenį ir panaikinti sienas tarp žemiškojo ir Aukštesniojo pasaulio.
Kadangi visa tai yra mūsų metodikoje, kabalos moksle, tai žydai bandė ją įgyvendinti, ypač po išėjimo iš Egipto, Pirmosios ir Antrosios šventovės laikais.
Vyko nuolatinė kova tarp jų, nes buvo grupių, pasisakančių už šios vienijimosi metodikos įgyvendinimą ir dvasinio lygmens pasiekimą, Aukštesniojo pasaulio pajautimą šiame pasaulyje, taip pat ir grupių, kurios manė, kad tai neįmanoma ar nereikalinga, nes kaip jiems rodėsi, yra dar kitų patogių egzistavimo galimybių.
Taip Izraelio tautoje visada buvo didelė nuomonių priešprieša, net iki brolžudiško karo. Taip tęsėsi iki visiškos tremties Antrosios šventovės laikotarpiu.
Todėl tada buvo nereikalingi antisemitai iš pasaulio tautų, kurie nemylėtų žydų. Iki krikščionių ir musulmonų religijų atsiradimo jų praktiškai nebuvo.
Klausimas: Kitaip tariant, neapykanta buvo tik tarp pačių žydų?
Atsakymas: Taip, tautoje buvo labai daug skirtingų srovių.
Komentaras: Pavyzdžiui, Romos imperijos laikais tauta buvo suskilusi į sadukiejus ir fariziejus. Paskui vyko makabiečių karas ne su graikais, o su žydais, toleravusiais helenizmą.
Atsakymas: Dar Pirmosios šventovės laikotarpiu susikūrė žmonių grupės, antagonistiškai nusiteikusios viena prieš kitą.
Komentaras: Be to, žydamas išeiti iš Egipto trukdė ne egiptiečiai, bet žydų sluoksnis, vadinamas „dideliais pašlemėkais“ (erev rav).
Atsakymas: Reikia pasakyti, kad nors kryžiuočių žygių metu arba viduramžių Europoje vyko pogromų, ir žydus persekiojo aplinkinės tautos, bet vis tiek tai kildavo iš neapykantos tarp grupių pačioje žydų tautoje.
Visa tai pagrįsta būtent dvasiniu principu. Žydų tautoje yra tokių, kurie mano, kad žydai turi atlikti savo dvasinę funkciją, kitaip tariant, atskleisti Kūrėją šiame pasaulyje sau ir kitoms tautoms. O yra, kurie sako: „Ne, mes galime egzistuoti kaip kiti. O mūsų religija duota mums, kad ją įgyvendintume įprastu, kasdieniniu lygiu“. Šiandien taip ir vyksta.
Klausimas: Vadinasi, ginčas – kas yra Dievo išrinktasis? Arba reikia vykdyti kažkokius išorinius priesakus ir už tai bus ateities pasaulis ir valdysime visas tautas, arba mes turime susivienyti ir paskleisti vienijimosi metodiką tarp visų tautų?
Atsakymas: Ir taip tarnauti jiems, tapti šviesa kitoms tautoms. Iš tikrųjų, rūpestis viso pasaulio išsitaisymu – didelis darbas.
Bus tęsinys…
#264359

Iš 2019 m. liepos 22 d. TV programos „Sisteminė Izraelio tautos vystymosi analizė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Antisemitizmas gimė prie Sinajaus kalno

Prarastasis pagrindas

Komentarų nėra

Kas kaltas, kad buvo sugriauta Šventykla?

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Kabala, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėn. 9 d. simbolizuoja Šventyklos sugriovimą, įvykusį dėl Izraelio tautoje tvyrojusios neapykantos be priežasties. Matome, kad per visą istoriją žydų tautoje buvo ir yra tam tikros grupės, kovojusios tarpusavyje. Tai ir yra ta neapykanta.
Žydai – tai tauta, kurią Senovės Babilone subūrė Abraomas, kai tarp žmonių kilo neapykanta. Jis mokė, kad tik viena priemonė gali padėti įveikti neapykantą: pakilti į meilę virš visos neapykantos, kuri it Babelio bokštas užaugo lig dangaus. Dalis Babilono gyventojų sekė Abraomą, jis juos išvedė iš Babilono į Knaano, Izraelio žemę. Kiti pasiliko Babilone.
Abraomas mokė savo mokinius gyventi pagal dėsnį „mylėk artimą, kaip save“. Ši svarbiausia taisyklė – „visus prasižengimus uždengs meilė“ išskyrė juos iš kitų pasaulio tautų, likusių Babilone, o paskui pasklidusių po visą Žemę.
Ėjusieji paskui Abraomą buvo visų tautų atstovai, tačiau jie įstengė susivienyti draugėn ir tapo Izraelio tauta, o tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“ (jašar kėl), kitaip tariant, tiesiai į vienybę, į meilę artimui. Jie kovojo už tai, kad suartėtų ir taptų broliais, ir iš dalies jiems tai pavyko.
Jie perėjo Egipto tremtį, patyrę daugybę išbandymų savo kelyje, bet tai tik sustiprino juos. Jie tapo artimi ir iš tikrųjų virto viena tauta bei pasivadino „Israel“ (tiesiai į Kūrėją), mat jie siekė vienos jėgos – meilės jėgos.
Tačiau egoizmas nenurimsta, vėl pabunda ir žadina žmogų, todėl su laiku Izraelio tautoje ima formuotis įvairios grupės, pasisakančios prieš Abraomo metodiką. Jie norėjo gyventi pagal kapitalistinį modelį, kad kiekvienas darytų, ką panorėjęs, užuot gyvenę bendruomenėje. Tarp jų kilo karai, kovos.
Per visą istoriją Izraelio tauta kovoja savo viduje, ir priežastis visad viena: „už“ ar „prieš“ vienybę. Taip buvo griūnant pirmajai ir antrajai Šventykloms. Visos griūtys tik dėl to, kad vienos grupės kvietė vienytis ir visus nusižengimus uždengti meile, o kitos priešinosi, nesutiko.
Taip vyksta ir šiandien. Todėl Izraelio tautai teko patirti tremtį, daugybę kančių ir visų pasaulio tautų nemeilę. Juk kitos tautos irgi išėjo iš Babilono, tik pamiršo apie tai.
Nūnai ir žydai, ir pasaulio tautos išsibarstę po visą žemę, ir niekas nežino, kas yra meilė artimui. Egoizmas nuo to laiko labai išaugo ir pas žydus, ir pasaulio tautose. Visuose reikia pažadinti pirminę priežastį, kad išsiaiškintume, kas vykta su pasauliu, kodėl iki šiol pasaulio tautos turi pretenzijų Izraelio tautai, kokia pastarosios misija. Tai reikia paaiškinti visiems.
Istorikai pirmosios Šventyklos griūtį priskiria Nabuchodonosorui, Babilono valdovui, o antrosios – Romos imperatoriui Titui. Tačiau žydai mano, kad prie griūčių atvedė konfliktai pačioje Izraelio tautoje. Ir iš tiesų, viso to priežastis – nepagrįsta neapykanta, atsiskyrimas. Priešindamiesi vienybei sukėlėme pirmosios ir antrosios Šventyklų griūtis. Visos mūsų nelaimės – dėl to, kad nesutariame tarpusavyje ir negalime susivienyti Izraelio tautoje.
Iš išorės atrodo, kad dėl griūčių kaltos imperatorių kariuomenės, priešai, bet iš tikrųjų mes patys per esamą ar nesamą tarpusavio ryšį nuteikiame šias imperijas prieš save ar už savo egzistavimą ir matome atitinkamą rezultatą. Svetima išorinė jėga tik įgyvendina nuosprendį, bet mes patys tai aktyvizuojame savo tautoje. Tad dėl savo kartaus likimo kaltinti galime vien save.
Ir šiandien vyksta tas pats: Persija (šiandienos Iranas) ir kitos arabų šalys nusiteikusios priešiškai mūsų atžvilgiu ir viskas dėl to, kad mūsų pačių nesieja tinkamas ryšys, ir taip skatiname nesantaiką ir neapykantą pasaulyje tarp visų.
Kitose tautose taip pat gali kilti vidinis priešiškumas, tačiau tokios neapykantos kaip Izraelio tautoje nėra nė vienoje tautoje, mat nekenčiame žydų savo pačių viduje. Vidinis žydas – tai noras, kuris reikalauja iš mūsų susivienyti aukščiau mūsų egoizmo ir parodyti visam pasauliui, kad įmanoma gyventi taikoje, ramybėje ir vienybėje, ir tai bus viso pasaulio išsitaisymas.
Taip kalba žydas, esantis mūsų viduje, tačiau nenorime jo klausyti. Tik kabalistai, studijuojantys kabalos mokslą, kuriame tai aiškiai užrašyta juodu ant balto jau prieš tūkstančius metų, žino, kad Toros pagrindas yra didi taisyklė: meilė artimui, kaip pačiam sau. Bet niekas nenori jų išgirsti.
Juk vienybė teoriškai labai gražiai skamba, tačiau kai tik žmonės bando ją realizuoti, įsitikina, kad tai tiesiog neįmanoma, mat reikalauja iš žmogaus viso jo dėmesio, viso jo gyvenimo. Žmonės tam nėra pasirengę. Tam reikia arba specialaus integralaus ugdymo, arba labai didelių kančių, kurios privers žmones atsisakyti savo egoizmo ir suartėti tarpusavyje.

#268465

Iš 2020 m. liepos 26 d. TV laidos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neplatus takelis „tarp siaurumų“

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Gedėti, nes nėra vienybės

Komentarų nėra

Politeizmas – natūralus žmogaus instinktas

Kabala ir religija, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Visi Senovės Babilono gyventojai garbino daugybę dievų. Kas yra daugdievystė?
Atsakymas. Politeizmas – natūralus žmogaus elgesys. Matome, kad ir šiandien išlikę tokie tikėjimai, ypač Rytuose.
Iš Abraomo prasidėjo judaizmas, krikščionybė ir islamas. O visa kita grindžiama daugdievyste, kitaip tariant, daugybės dievų egzistavimu, daugybe neva įvairiausių gamtos jėgų, kurių kiekvienai priskiriamas koks nors ypatingas poveikis gamtai ir žmogaus likimui.
Klausimas. Galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų – stabmeldys? Kitaip sakant, jeigu žmogus neranda vienintelės jėgos, stovinčios už visos materijos, vadinasi jis stabmeldys?
Atsakymas. Nemanau, kad taip sudieviname tas jėgas. Juk stabmeldžiai nebuvo kvailiai, jie tiesiog matė, kad yra itin priklausomi nuo skirtingų gamtos savybių, tačiau neįstengė jų sujungti draugėn. Ir mes negalime.
Buvo manoma, kad lietaus dievas, saulės dievas, nakties dievas, dienos dievas ir t. t. – tai didelės gamtos jėgos, nuo kurių žmogus visiškai priklauso ir reikia joms paklusti, palaikyti su jomis gerą ryšį. Juk be to, kad žmogus sudievino gamtą, jis jautė savo priklausomybę nuo jos.
Komentaras. Žmonės tikėjo, kad egzistuoja tam tikros jėgos, jas galima pamaloninti, ir geriausia per įvairius žynius, kurie išmano, ką tiksliai daryti.
Atsakymas. Taip. Įsivaizduokite neišsilavinusį, tamsų valstietį. Jam geriau atiduoti grūdų maišą bet būti tikram, kad jau nebeturės jokių problemų nei su derliumi, nei su sausra, nei su upių išsiliejimu.
#258892

Iš 2019 m. birželio 24 d. TV laidos „Izraelio tautos vystymosi sisteminė analizė“

Komentarų nėra

Ką suvokė Abraomas?

Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Vienas iš senovės Babilono gyventojų – Abraomas tapo Izraelio tautos pradininku.
Kaip rašo XII am. kabalistas, gydytojas, filosofas Rambamas: „Abraomas suvokė tiesą dėl savo tinkamo supratimo. Jis žinojo, kad yra vienas Dievas, ir kad Jis suka dangaus sferą, ir Jis sukūrė viską, ir nėra visoje Visatoje Dievo, tik Jis.“ Ką suvokė Abraomas?
Atsakymas. Abraomas suvokė vienintelę Gamtos jėgą, kuri viską valdo, po savimi suvienija visas kitas jėgas ir savybes, esančias tik jos išvestinėmis.
Šią vienintelę Gamtos jėgą galima vadinti Kūrėju, nes iš Jos kyla visos kitos jėgos, materijos savybės, reiškiniai ir t. t.
Abraomas suvokė vienintelį šios jėgos dėsnį – abipusės meilės ir davimo dėsnį. Viskas, kas sukurta gamtoje, be žmogaus, sukurta būtent šiuo dėsniu.
Klausimas. Galima sakyti, kad Abraomas, pajautęs savyje egoizmo pliūpsnį, iš gamtos ištraukę šią teigiamą altruistinę jėgą ir subalansavo savo egoizmą?
Atsakymas. Taip. Tai ir reiškia, kad jis atskleidė Kūrėją.
#258853

Iš 2019 m. birželio 24 d. TV laidos „Izraelio tautos vystymosi sisteminė analizė“

Komentarų nėra

Ir vėl tas pats Babilonas

Dvasinis darbas, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманViskas priklauso nuo to, kiek dvasinė žinia svarbesnė žmogui už materialius jausmus. Aš, kaip Israel, turiu įveikti savo egoizmą ir teikti pirmenybę priartėjimui prie Kūrėjo, o ne visoms žemiškoms problemoms. Kitose tautose tai vyksta kitaip.
Kiekvienas pagal savo sielos šaknį privalo pakilti aukščiau materialių kliūčių, kurios nėra trukdžiai, o sąlygos sielai vystytis ir veržtis vienybės link, nepaisant to, kad nekenčiame vieni kitų.
Patikėkite, antisemito neapykanta žydams gerokai mažesnė už tą, kuri buvo tarp mokytojo Šimono mokinių. Mums dar teks susipažinti su tikrąja neapykanta.
Visa tai įeina į sąlygas: nori dvasiškai pakilti, Kūrėjas ir gyvenimo prasmė tau svarbesni nei pretenzijos kitiems – vadinasi pakilsi. O jei nei, tai liksi čia, gyvendamas kaip gyvūnas.
Visos tautos, visas Babilonas turi pakilti virš egoizmo ir išsitaisyti. Tai šiandienos sąlyga. O mes čia veikiame kaip Abraomas, kuris pasakė: „Kas už Kūrėją – paskui mane!“. Tai tas pats Babilonas ir tie patys sunkumai, kurie buvo Abraomo laikais, tik atsiskleidžia šiuolaikine forma.
Įsivaizduok, kad gyveni Babilone ir staiga atsiranda Abraomo grupė, tvirtinanti, kad reikia mylėti vieniems kitus, kaip patį save. O tu visų nekenti taip, kad esi pasirengęs juos išvyti iš Babilono. Ir jie, jausdami neapykantą, supranta, kad reikia palikti Babiloną.
Ką tuomet darysi? Ar esi pasirengęs prisijungti prie jų ir praeiti per Iraką, Siriją iki Izraelio žemės, žinoma, ne materialiai, o dvasiškai kildamas? Rinktis tau.
#258736

Iš 2020 m. sausio 9 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra

Galutinis rūšiavimas

Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Pagal savo genetiką šiuolaikiniai žydai, kadaise išėję iš Babilono, ir Irane bei Irake gyvenantys žmonės yra genetiškai identiški. Kodėl?
Atsakymas. Mat jie visi išėjo iš Senojo Babilono. Tai žmonės, kurie tam tikru istoriniu etapu priėmė vienybės, vieno Dievo idėją ir todėl tokie liko.
Negalvoju, kad apskritai reikia tuo užsiimti, nes rūšiuoti žmonės – visiškai nevertas užsiėmimas. Juk nūnai artėjame prie galutinio rūšiavimo metodo, kai kiekvienas žmogus apibūdins save pagal savo siekį atskleisti Kūrėją susivienijus su kitais. Apie tai rašoma kabalistiniuose šaltiniuose.
Jei esi pasirengęs vienytis su kitais, kad pasiektum Kūrėją, tai vadiniesi „jėhudi“ (judėjas), nuo žodžio „ichud“ (vienybė).
#256426

Iš 2019 m. sausio 28 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas turi Kūrėjo siekimo tašką?

Abraomo atradimas

Israel misija kūrinijoje

Komentarų nėra

Kas turi Kūrėjo siekimo tašką?

Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Baal Sulamas rašo: „Tora buvo duota Izraelio tautai tobulėjimui, tačiau Izraelio tauta čia atlieka perdavėjo vaidmenį“.
Jei kalbėsime apie dvasines savybes, tai „Israel“ – noras suvokti Kūrėją gali kilti bet kuriam žmogui: afrikiečiui, rusui, amerikiečiui ir t.t. Ir tame pačiame žmoguje yra noras, vadinamas „pasaulio tautomis“.
Lygiai taip ir su žydais: gali būti dvasingumo siekis, o gali ir nebūti. Tačiau kodėl Gamta vis tiek reikalauja iš jų būti aukštesniosios jėgos perdavėjais?
Atsakymas. Mūsų pasaulis – tai aukštesniosios sistemos atspindys. Todėl kiekvienas gimęs tame žmonių būryje, kuris išėjo iš Babilono (jis taip ir vadinasi „didelis susibūrimas“), turi tašką širdyje.
Jei žmogus Babilono išeivis, tai jis tikriausiai turi tą tašką, tik jį reikia pažadinti.
Bet kadangi per daug šimtmečių Izraelio tauta buvo pavergiama skirtingų genčių, žydai buvo priklausomi nuo daugelio ir su daugeliu susimaišė. Išeitų, kad pasaulio tautose yra daug žmonių, kurie turi žydų užuomazgas, o žyduose kitų pasaulio tautų užuomazgos. Vyko ideologinis ir fizinis maišymasis.
#256406

Iš 2019 m. sausio 28 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ pabudimas

Israel misija kūrinijoje

Kabalistinės grupės tikslas III dalis

Komentarų nėra

Žydų tauta – kaip riešutai maiše

Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKiekviena tauta turi natūralų, „biologinį“ pagrindą, paveldėtą iš bendrų protėvių, iš tos mažos grupės, kuri davė jai pradžią. Tačiau Izraelio tauta, skirtingai nei kitos, kilo ne iš etninių protėvių. Jis buvo surinktas iš Senovės Babilone gyvenusių pačių įvairiausių genčių ir tautų atstovų.
Žmonės atsiliepė į Abraomo kvietimą ir jų susijungimas nebuvo grįstas bendru etnosu, kiekvienai kitai tautai suteikiančiam savitą charakterį ir požiūrį į gyvenimą – skiriamuosius bruožus, kuriuos galime matyti ir šiandien.
Žydus jungia tik viena – dvasinis ryšys, kylantis ne iš šio pasaulio. Kitaip tariant, meilės artimui kaip sau principas, kurio Abraomas mokė savo sekėjus ir iš jų subūrė tautą. Ją jis pavadino „Israel“ tauta, tai reiškia, „tiesiai pas aukščiausiąjį“, pas Kūrėją (jašar kėl). Tik Aukščiausiojo pagalba leidžia tautai susivienyti.
Jeigu šioje tautoje nėra aukštesniosios jėgos, tai ji jau ne „Israel“, ir apskritai, ne tauta, o tiesiog žmonių susibūrimas. Juk jie nesiekia Kūrėjo, jų ir grupe nepavadinsi.
Nepaisant ilgos istorijos, ši situacija išlieka ir šiandien: neturėdama pagrindo žydų tauta primena „riešutus maiše“. Kol yra „maišas“ (t. y. priešai, nekenčiantys), išorinis spaudimas suspaudžia „riešutus“ vieną prie kito, ir jie, kad išsigelbėtų, kažkaip laikosi draugėj. Bet jeigu išorinis spaudimas susilpnėja, „riešutai“ pabyra į visas puses pro skyles maiše.
Per tūkstantmečius žydai įėmė į save visų tautų dalis, savybes – ir kaip kad anksčiau turi susivienyti, kad taip parodytų visam pasauliui geros, teisingos vienybės pavyzdį. Kitos tautos yra senovės babiloniečių palikuoniai, nėję paskui Abraomą.
O Abraomo sekėjai gavo vienybės metodiką ir turi ją realizuoti, o paskui visus to išmokyti. Prie to mus veda evoliucija, žmonijos raida.
Jei jau mumyse slypi Kūrėjo siekis, tai ir esame Israel tauta, nepriklausomai nuo to, kas parašyta gimimo liudijime. Būtent mes turime parodyti visoms tautos šią metodiką ir išmokyti juos – dėl to pasaulis išsitaisys.
O kol kas, kol neatliekame savo paskirties, įvairiausios problemos, neaplenkiant augančio antisemitizmo, spaus mus ir stums to link.

* * *
Izraelio tauta Toroje vadinama „žiauriausia“, „užsispyrusia“. Esmė ta, kad iš aukščiau esame pašaukti taisytis, o iš apačios tam priešinamės. Taip ir turi būti. Tai visai ne vaikiškas beprasmis užsispyrimas – tai lemia Gamtos jėgų balansas. Priešais mus kylančios kliūtys visuomet atitinka mūsų gebėjimus.
Štai kodėl mūsų „nepalaužia“ sunkiausi išbandymai. Kas mums kokia nors intifada, jei praėjusiame amžiuje Holokausto aukos net prieš sulipdamos į vagonus, tikėjo, kad juos veža į „poilsio namus“. Jie jau matė valdžios ir apsaugos santykį, bet iki galo stvėrėsi už iliuzijos. Štai tokia užsklanda, per kurią žmogus neįstengia įsisąmoninti, paaiškinti sau to, kas vyksta.
Tad tas „užsispyrimas“ – paslėptis iš aukščiau. Ir pakeisti jį gali tik mūsų žinia, kabalos mokslo platinimas. Juk tai ne šiaip žinios, tai vidinė, dvasinė jėga, kuri iš aukščiau per mus gali sklisti po pasaulį. Žmonėms nešame ne žodžius, o dvasines kibirkštis, ir tik jos veiks.
#237330

Iš 2018 m. lapkričio 29 d. rytinės pamokos, pagal Baal Sulam laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Abraomo atradimas

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Komentarų nėra

Sukurti, kad valdytume Šviesą

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Platinimas, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманŠviesa sukūrė norą mėgautis ir jį užpildo, todėl noras yra visiškai Šviesos valdomas. Bet kūrimo tikslas – kad noras pradėtų valdyti Šviesą, o ne Šviesa norą, kaip yra pasakyta: „Nugalėjo Mane mano sūnūs“. Tai reiškia, kad noras visiškai susilygina savo savybėmis su Šviesa.
Šis kelias nepaprastas ir reikalauja daugybės veiksmų, dėl kurių noras palaipsniui išsitaiso ir tampa panašus į jį sukūrusią Šviesą: savo jėga, suvokimu, veiksmais. Kūrėjas nori, kad kūrinys taptų panašus į Jį ir valdytų Šviesą. Taip tėvai nori, kad vaikai išaugtų ir būtų aukščiau tėvų, o tai išplaukia būtent iš kūrimo programos.
Kūrėjas trokšta ne tik pakelti kūrinį ant rankų ir padaryti jį aukštesnį, o kad kūrinys iš tikrųjų išaugtų ir taptų didelis, stiprus, protingas, suprantantis ir priiminėtų sprendimus, kaip jo Sutvėrėjas.
Pasiekti šią būseną galima tik palaipsniui, pakopa po pakopos taisant save. Pradžioje dvasinės pakopos nusileidžia iš Kūrėjo, nuo viršaus žemyn iki pat šio pasaulio, kur Šviesa ir noras įgauna materialaus kūno ir jį užpildančios gyvenimo šviesos formas.
O iš šio pasaulio prasideda kelias atgal į viršų per negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus pasaulius, kuris vystosi iki aukščiausių lygių ir pasiekia visišką panašumą į Kūrėją, kaip numatyta kūrimo sumanyme.
Šviesa nuo pat pradžių sukūrė kūrinį per keturias AVAJA stadijas, ir todėl kūrinys taip pat turi praeiti keturias stadijas iš apačios į viršų, kad taptų panašus į Šviesą: nuo Malchut iki Keter. Pirmiausia vystosi šio pasaulio žmogus.
Paskui tam tikrame etape Kūrėjas pirmą kartą atsiskleidžia kūrinyje, žmoguje, kurį vadino Adomu. O paskui po 20 kartų nuo Adomo per jo mokinius – iki Abraomo: nuo Adomo iki Nojaus – 10 kartų iš viršaus žemyn ir nuo Nojaus iki Abraomo – 10 kartų iš apačios į viršų.
Abraomas buvo pirmasis, gavęs tikslų supratimą, kad išsitaisymas turi prasidėti visoje žmonijoje tuo metu, kitaip tariant, Senovės Babilone, bet palaipsniui. Todėl Abraomas kvietė: „Kas už Kūrėją – pas mane!“, ir surinko grupę. Jis tarsi nugriebė grietinėlę nuo visų babiloniečių, kurie atstovavo 70 tautų ir paskui pasiskirstė po visą žemę.
Abraomo grupė jungė atstovus visų 70 tautų, kurie pasiekė meilę artimui, kaip sau pačiam, nepaisant, kad tarp jų nebuvo jokio ryšio, išskyrus primityvų, buitinį.
Babilono šventyklos statyba sukėlė priežasties neturinčios neapykantos proveržį, ir tada Abraomas pakvietė pas save tuos žmones iš visų 70 tautų, kurie jau subrendo išsitaisymui, surinkdamas iš jų pirmeivių grupę. Tada pirmąkart tapo akivaizdu, kad išsitaisymas turi būti laipsniškas.
Ir iš tikrųjų, jie išsitaisė ir pakilo į vienybės viršūnę, kuri buvo pavadinta Pirmąja šventove. O paskui įvyko šio didelio bendro indo sudužimas, ir Abraomo grupė išsisklaidė po visas pasaulio tautas, kitaip tariant, po Babiloną, pasklidusį tuo laiku po visą žemę.
Ir visa tai – dėl jų tarpusavio susijungimo, kaip yra pasakyta: „Izraelio tauta ištremiama dėl to, kad prijungtų prie savęs pasaulio tautų sielas“, tai yra perduotų jiems žinias apie išsitaisymą.
Mes nematome aiškių šio proceso rezultatų, nes jis tekėjo slaptai. Jo poveikis lėmė palaipsnį pasaulio tautų dvasinį vystymąsi per du tūkstančius metų, kuris baigėsi ARI laikais.
Šiandien mes pradedame vykdyti tą pačią misiją, platindami žinias apie išsitaisymo būtinybę šiuolaikiniame Babilone, krizės, kuri šiandien atsiskleidžia, fone. Ir svarbiausias išsitaisymas vyksta nedidelėse grupėse, dešimtukuose, surinktuose iš tų, kurie atsiliepė širdimi į šį kvietimą, o iš čia išsitaisymas plačiai pasklis žmonijoje.
#221768

Iš 2018 m. vasario 12 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Abraomo atradimas

Šventovė – dvasinio atskleidimo pakopos

Babilono palikimas

Komentarų nėra

Sistema, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas

Dešimtukas, Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманSenovės Babilone egzistavo 70 pasaulio tautų užuomazgos – daugybė mažų klanų. Jie labai skyrėsi vienas nuo kito. Bet kai Abraomas pradėjo pasakoti jiems apie tai, kad aptiko aukščiau daugybės aukštesniųjų jėgų vieną vienintelę gamtos jėgą, kuri jungia visas kitas, paskui jį pasekė visų tautų atstovai. Jis juos surinko kartu, ir jie net nepajautė, kad yra kilę iš įvairiausių vietų ir skelbia skirtingas teorijas, filosofijas, religines praktikas. Jie iš karto atsiribojo nuo to ir pradėjo tyrinėti pasaulį pagal Abraomo metodiką.
Visa tai yra aprašyta Abraomo „Kūrimo knygoje“. Nuo to laiko žmonės pradėjo rašyti apie vieningą gamtos jėgą. Abraomo grupė, susivienydama ir sukurdama savyje sąlygas „vienas, vienintelis, vieningas organizmas“, atskleidė tame šią bendrą jėgą. Paaiškėjo, kad žmogus gali pats iš savęs sukurti laboratoriją. Tiksliau ne iš savęs, o iš dešimties žmonių, kadangi esame sukurti iš dešimt pradmenų – kurie vadinami dešimčia sfirų. Nei daugiau, nei mažiau. Tai irgi aptiko Abraomas. Kai susirenka dešimt žmonių ir teisingai tarpusavyje vienijasi, tai šiame ryšyje jie pradeda jausti naujos jėgos pasireiškimą, o save jaučia kaip sistemą, kurioje ji atsiskleidžia.
Tokia sistema vadinama „dešimt sfirų. Kitaip tariant, jei dešimt žmonių bando vienas su kitu jungtis aukščiau savo egoizmo, gryname davime ir tarpusavio ryšyje, jie aptinka, kaip tarp jų pasireiškia ryšys dešimties sfirų sistemos pavidalu, o šios sistemos viduje – jų pripildymas. Jėga, pripildanti juos, tarsi juda, persilieja juose. Ši jėga vadinama Kūrėju. Jie atskleidžia ją, kaip pirminę priežastį.
Jei žvelgtume į visa tai iš priešingos gamtos pusės, iš Kūrėjo, tai ši jėga/Kūrėjas sukūrė ant savęs apdangalus iš dešimties sfirų. Kaip mes mokomės kabalos moksle, iš čia, iš viršaus žemyn, iš Begalybės iki mūsų pasaulio, susikūrė jau visa kita negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus pavidalu. O dabar iš priešingos pusės – iš apačios į viršų – mes turime patys sukurti tokią sistemą iš dešimtukų, kur atsiskleistų Kūrėjas.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Abraomo atradimas

Pamatyti pasaulį pro dešimt sfirų

Kaip objektyviai suvokti pasaulį?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai