Pateikti įrašai priklausantys Senovės Babilonas kategorijai.


Už ką fašistai nekentė žydų? I d.

Izraelis ir pasaulio tautos, Kabala, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. JAV ir Europoje atgimsta nacizmas ir verčia mus vėl ieškoti atsakymo, kaip tai galėjo įvykti istorijoje, kaip to išvengti ateityje. Hitlerio teigimu, pagrindinis mūšis vyko tarp vokiečių ir žydų.
Jis tarsi taip bijojo žydų, jog pasakė, jeigu liksiąs nors vienas žydas, net negavęs žydiško išsilavinimo ir nelankęs sinagogos, kad ir vaikas, vis tiek jo sieloje bus kažkas tokio, dėl ko jį reikėtų sunaikinti.
Atsižvelgiant į tai, kad nacizmo problema mūsų laikais tampa itin aktuali, verta išsiaiškinti, kodėl būtent žydai atsirado šios teorijos taikinyje?
Atsakymas. Žmogaus prigimties pagrindas yra egoizmas. Tiesą sakant, pirmasis fašistas buvo senovės Babilono karalius Nimrodas, kuris kovojo su Abraomu, pirmuoju žydu. Nuo to laiko prasidėjo ši kova, atsirado du skirtingi keliai.
Tie, kas buvo su Nimrodu, vadovavosi egoizmu ir vystėsi pagal jį. Kurį laiką jiems pavyko kartu sugyventi Babilone, o kai tai tapo neįmanoma, jie išsiskirstė po visą pasaulį.
O maža Abraomo grupė buvo surinkta pagal kitą prigimtį, kitą metodiką: susivienijimą ne dėl egoizmo, o dėl meilės, uždengiančios visus nusikaltimus. Ši metodika priešinga egoizmui, juk turiu mylėti kiekvieną, kas nori ir gali su manimi susijungti remiantis abipusiu nusileidimu.
Šios dvi grupės visą laiką egzistavo lygiagrečiai. Abraomo grupė išgyveno Egipto tremtį ir galiausiai atėjo į Izraelio žemę, kur virto maža žydų tauta. O Nimrodo grupė, visi likusieji Babilono gyventojai, anuomet plėtėsi ir apsigyveno visame Žemės rutulyje.
Jie buvo priešingi vieni kitiems. Šis susipriešinimas pasireiškė Pirmosios ir Antrosios Šventyklų laikais, nors pasaulio tautos, ypač graikai, ateidavo pas žydus mokytis. Vėliau šis susipriešinimas tarp dviejų požiūrių labai sustiprėjo.
Nimrodo metodika buvo egoistinė ir mokė vienytis pagal žmogiškojo egoizmo dėsnius. Iš Nimrodo ji vėliau perėjo į Senovės Romą. Remiantis šia metodika kiekvienas egzistuoja ir naudojasi savo egoizmu, kad klestėtų gyvenime.
Tačiau yra valstybė, socialinė tvarka, įstatymai, kurie juos jungia virš egoizmo. Ne meilė juos jungia aukščiau egoizmo, kaip Abraomo metodikoje, o jėgos rėžimas, neleidžiantis žudyti vieniems kitų.
Abraomo metodika mokė jungtis virš egoizmo. Nežiūrint į tai, kad egoizmas mūsų prigimtyje, stengiamės mažiau dėmesio kreipti į savo egoistinius polinkius. Tada santykiai tarp žmonių bus kuriami meilės pagrindu.
Taip kilo šis susipriešinimas: iš vienos pusės – Senovės Romos ir Senovės Graikijos filosofija, iš kitos pusės – kabalos mokslo, tikrosios Toros dėsniai.

Iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 901 laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelio valstybė – vieta Kūrėjui atskleisti

Hitlerio gimimo dieną

Neapykanta žydams išsitaisymo procese

Komentarų nėra

Kalba be žodžių

Krizė, globalizacija, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Neseniai minėjome dar vienas esperanto kalbos sukūrimo metines. Anuomet tai buvo bandymas sukurti visus žmones jungiančią kalbą. Bandymas geras ir mintis puiki, bet rezultatas nepateisino lūkesčių. Kodėl? Juk ketinimai buvo teisingi: kad visi kalbėtų viena kalba.
Atsakymas. O kam? Tai prieštarauja prigimčiai.
Kadaise, kai buvome vienas kitam artimi, kalbėjomės viena kalba. Tai buvo Senovės Babilone. O po to, atsiradus tarpusavio atstūmimui, staiga prakalbome skirtingomis kalbomis. Toks reiškinys, kai žmonės nustojo suprasti vienas kitą, vadinamas „Babilono bokštu“.
Jie savo lūkesčiais nutolo vienas nuo kito, tapo tiesiog svetimi ir todėl nustojo vieni kitus suprasti, net ėmė kalbėti skirtingomis kalbomis. Iš čia radosi visos pasaulio kalbos. Todėl žmonės išsivaikščiojo į skirtingas puses. Taip gyvename ir iki šiol.
Klausimas. Tai kodėl tuomet neatsiranda visus sujungianti kalba? Beje, esperanto kalba vis dėlto kalba du milijonai žmonių.
Atsakymas. Nė vienas iš jų šia kalba nekalba. Tie du milijonai ja bendrauja kaip būrelio mėgėjai.
Iš to nieko nebus, kol žmonės nepajus, kad vėl turi tapti kažkuo bendru, kad jie turi tam tikrą bendrą pagrindą, bendrus siekius. Tada jie atras, kad yra bendra kalba, kuria jie gali susikalbėti.
Atsiskleis vidinė žmogaus kalba, žmonės, supras vienas kitą, be žodžių perduodami mintis. Tokia kalba būtinai atsiras! Bet tik po to, kai žmonija norės būti kartu.
Skilimo, įvykusio Babilone, šaknis buvo egoizmas. Jei pakilsime virš egoizmo, vėl suprasime vienas kitą ir susivienysime. Tam nereikia jokios kalbos.
Todėl esperanto kalba nieko gero neduos. Tai tas pats Babilonas su daugybe kalbų. Iš šios maišalynės padarė kalbinę mišrainę, kuri vien tik primena buvusį skilimą, nutolimą.
Klausimas. Jei žmonės iš tiesų norės susivienyti, tapti vieniu, tai kalba atsiras pati?
Atsakymas. Taip. Jie turi stengtis dvasiškai artėti vieni prie kitų, tada supras, kokia kalba tarpusavyje bendrauti.

Iš 2017 m. liepos 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės vienijimosi metodika

Babilono palikimas

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Komentarų nėra

Auklėjimas lemia likimą

Izraelis ir pasaulio tautos, Pasaulio struktūra, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš „Facebook“. Nuolat kalbate, kad auklėjimas išspręs visas žmogaus ir pasaulio problemas. Apie tai jau kalbama daug dešimtmečių. Nežiūrint į tai, kad daugybė organizacijų užsiima auklėjimu, gyvenimas teka pagal savo dėsnius.
Atsakymas. Gyvenimas teka pagal egoizmo dėsnį. Reikia padaryti, kad jis tekėtų pagal altruizmo dėsnį: davimo, meilės, jungimosi. To nedaro niekas, ir niekas padaryti negali.
Vienintelis, kuris pasiekė laimėjimų šioje srityje prieš tris su puse tūkstančio metų, – Abraomas, kuomet pašaukė iš Babilono visus, kurie norėjo sumažinti ten įsiplieskusią įtampą dėl humanitarinės, bendražmogiškos, visuomeninės krizės. Iš prisijungusių prie jo žmonių sukūrė grupę, kurią pavadino ,,Izraeliu“, arba žydų tauta.
Abraomas tapo naujos auklėjimo sistemos pradininku. Nuo to laiko grupė jau egzistuoja tris su puse tūkstančio metų, ir negali išsiskirti ir niekur pradingti. Ji priešpastatyta visam likusiam pasauliui – tiems babiloniečiams, kurie išsiskirstė po visą pasaulį, ir jie mato, kad tai – kažkas ypatingo.
Reikia paimti tą metodiką ir pasiūlyti visam pasauliui, nes pasaulis jau suvokė, kad jam nėra kur dėtis, svarbiausia – susijungimas, kitaip žmonės suės vienas kitą.
Klausimas. Kuomet kalbate apie grupę, kuri egzistuoja ir žino šitą metodiką, turite mintyje visą žydų tautą?
Atsakymas. Ne! Nuo to laiko žydai prarado šią metodiką, išskyrus kabalistus, kurie iš kartos į kartą perduoda ir įsisavina ją kaip asmeninę patirtį. Jeigu jie vadovausis šia auklėjimo sistema ir ją perduos žmonijai, tuomet sulauks geros pabaigos – visiško susijungimo.
Klausimas. Manote, kad žmonės tai išgirs?
Atsakymas. Jeigu neišgirs, tai kils labai rimtų karų, kurie atneš tokių kančių, kad žmonės bus priversti išgirsti. Tačiau išmintingas mato šias kančias iš toli ir jų nepatiria.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės plana, I dalis

Neįmanoma, bet būtina

Nelaukiant kritinės ribos

Komentarų nėra

Visuomenės vienijimo metodika

Ateities visuomenė, Platinimas, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Nuo kada Abraomo metodiką galima laikyti religija?
Atsakymas. Nuo tada, kai ji tapo vienijančia, visuomenės kūrimo jėga, visuomenės, kuri perima šią idėją, apsiginkluoja ja, priima, kaip savo egzistavimo pavidalą.
Tai nutiko tada, kai Abraomo grupė, kadaise išėjusi iš Babilono, ėmė formuoti save prie Sinajaus kalno. Suprantama, Toroje ši istorija pasakojama alegoriškai. Iš tiesų žmonės nestovėjo pakalnėje – tai vidinis jų išgyventas potyris.
Po to jau galima kalbėti, kad atsirado religija, t.y. tauta imta dalinti į dešimtis, šimtus, tūkstančius, apibrėžiami tinkami tarpusavio santykiai, kuriuose atsiskleidžia Kūrėjas – meilės, davimo, tarpusavio laidavimo savybė.
Nuo čia prasideda socialinis išeivių iš Babilono judėjimas, ir taip jie pamažu tampa tauta.
Kitaip tariant, perversmo taškas – tas momentas, kai prireikė instrukcijos pakilti virš tarpusavio neapykantos. Iš čia kyla religiją – metodika, kaip sujungti tautą į vieną visumą, kad prilygtų aukštesniajai jėgai.
Šią metodiką vadiname „religija“, mat tauta pagal savo sandarą visąlaik nukreipta į tai, kaip prilygti aukštesniajai jėgai, ji siekia daryti viską, kad aukštesnioji jėga atsiskleistų joje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – religija – kabala

Kaip sulipdyti puolusią ir suskaldytą visuomenę?

Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Komentarų nėra

Genetinis žmonijos žemėlapis, 1 d.

Krizė, globalizacija, Senovės Babilonas, Sveikata

Klausimas. Neseniai buvo paskelbti vieno įdomaus genetinio tyrimo rezultatai. Žmonės apstulbo, sužinoję, kokių genų jie turi, kas buvo jų protėviai, kokiose vietose gyveno.
Apie visa tai gali papasakoti žmogaus genetinis žemėlapis. Ką daugiau už genetiką, fizinius genus gali pasakyti kabala?
Atsakymas. Žmonija kilo iš Senovės Babilono, kuriame gyveno daugybė smulkių tautelių. Iš ten jos išsivaikščiojo įvairiomis kryptimis po visą žemę. Iš pradžių jos turėjo bendrą kultūrą ir kalbą, gana panašų požiūrį į gyvenimą, šeimą. Bet kadangi kiekviena tauta apsigyveno tam tikroje vietoje, jas ėmė veikti tos vietovės gamta, ten veikianti jėga, aplinkos sąlygos.
Kiekviena tauta buvo veikiama skirtingai, todėl įgijo savitą spalvą, charakterį, priklausomai nuo to, kur apsigyveno: Anglijoje, Europoje, Afrikoje ar Rytuose: Indijoje, Kinijoje, Japonijoje.
Skirtingos vietovės įvairiai paveikė žmones, todėl jie skiriasi vieni nuo kitų, o kaimyninės tautos paprastai esti panašios viena į kitą.
Mes visi kilome iš Senovės Babilono – visi pasaulio žmonės. Manau, kad dar paaiškės tais laikais egzistavęs ryšys tarp Pietų ir Šiaurės Amerikos, Europos ir Afrikos. Kaip dvasine prasme visi esame kilę iš Adomo ir Ievos, taip ir materialiąja prasme visi atsiradome iš vienos konkrečios beždžionių rūšies, kuri išsivystė ir paplito visoje žemėje.
Skirtingai nei beždžionė, žmogus įgijo ypatingą gebėjimą vystytis. Beždžionės iš kartos į kartą nesikeičia, o žmonės labai smarkiai kinta.
Matome, kad nauja karta nepanaši į ankstesnę, tarsi būtų padaryta iš kitos medžiagos. Šiuolaikinėje kartoje viskas kitaip: požiūris į gyvenimą, šeimą, vaikus, į visus būtinus gyvenime pamatinius dalykus. Visa tai keičiasi iš kartos į kartą.
Šeima jau nebe tokia, kokia buvo anksčiau. Santykiai tarp vyro ir moters, tėvų ir vaikų, namų, virtuvės suvokimas – viskas kinta, ypač pastaruoju metu. Todėl nemanau, kad verta stebėtis genetinių tyrimų rezultatais. Argi visi anglo protėviai gyveno Anglijoje? Prieš du tris tūkstančius metų visoje Europoje gyveno barbarai.
Kultūra iš Senovės Babilono ėmė plisti į Viduržemio jūros regioną, o iš Senovės Graikijos ir Romos plito toliau po Europą. Visos tautos, pradėjusios sklaidytis iš Senovės Babilono, jau buvo persimaišiusios. Žiūrėdami į žmogų sakome, kad jis ketvirtadaliu yra indas, kitu ketvirtadaliu suomis ir puse – prancūzas. Bet tai tik mums žinoma informacija, o iš tikrųjų visi šie genai jau buvo susimaišę keliaujant iš Babilono.
Klausimas. Kaip šios charakteringos ypatybės pereina iš kartos į kartą? Kokiu būdu jos perduodamos?
Atsakymas. Savybės perduodamos vadinamaisiais „rešimot“ – informaciniais genais. Tai sėkloje esanti informacijos dalelytė, kuri besivystančiam iš jos žmogui perduoda visą vidinį ir išorinį pavidalą. Tėvai – ne inkubatorius, kuriame tiesiog išperimas kiaušinis. Yra daug gilesnis vidinis ryšys tarp tėvų ir vaikų, perduodamas tėvo sūnui.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. liepos 12 d. 744-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Babilono palikimas

Kas ten, už žvaigždžių?

Tiesa ims staiga pati skleistis

Komentarų nėra

Pinigų epochos pabaiga, I dalis

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija, Senovės Babilonas

Pirmojo žmogaus nuodėmė su gėrio ir blogio pažinimo medžiu buvo ta, kad Adomas paragavo, kokį didžiulį malonumą galima gauti suteikiant džiaugsmą Kūrėjui ir negalėjo susilaikyti, kad negautų jo egoistiškai.
Jis galėjo gauti šį malonumą su sąlyga, kad suvienys visą pasaulį – taip jis sukurtų ekraną virš egoistinio noro gauti, bet jis neturėjo tokio ekrano, ir todėl nusidėjo.
Šio didžiulio egoistinio noro atskleidimas vadinamas pirmagimio nuodėme, ir mes visi, visas mūsų pasaulis – šios nuodėmės pasekmė. Pirmąkart ji atsiskleidė dar Senovės Babilone. Dalis babiloniečių pastebėję, kad egoistinis vienijimasis veda mus į krizę, nusprendė išsiskirstyti. Lygiai tas pats dabar vyksta Europoje ir greitai prasidės Amerikoje.
O kiti babiloniečiai pasakė: „Ne! Mes turime mokytoją, Abraomą, jis sako, kad įmanoma rasti jėgą, kuri mus suvienys“. Ir nuo to laiko žmonija susiskaldė ir nuėjo dviem skirtingais keliais.
Bet paskui ir ta dalis, kuri sekė paskui Abraomą, pasivadinę Izraelio tauta, taip pat nukrito į tokį pat egoizmą, kaip ir kitos pasaulio tautos. Ir vis dėlto jie negalėjo tapti tokiais pat, kaip visi –atsiskyrimas Senovės Babilone tęsiasi per visą žmonijos istoriją. Ir iki šiol vyksta ta pati kova.
Po to, kai Adomui atsiskleidė naujas noras – egoistinis, jis jau apie nieką negalvojo, tik apie tai, kaip gauti. Visas mūsų pasaulis – tai materializavusi šio veiksmo pasekmė ir todėl jis visas grįstas materialia sėkme. Jame visa matuojama pinigais, kurie yra visų žmogaus veiksmų ekvivalentas.
Negalime vertinti žmonių pagal jų psichologiją, kultūrinius pasiekimus ar išsilavinimą. Galiausiai viskas virsta pinigais. Taip sutvarkytas visas pasaulis, tačiau mūsų laikais šis matavimo etalonas ima svyruoti. Greitai pinigais nieko nebus galima matuoti ir jie išnyks, liausis buvę vieninteliu kriterijumi.
Griūtis jau prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur anksčiau nebuvo jokio kito išskaičiavimo, tik piniginis. Juk šią šalį kūrė žmonės, susirinkę iš įvairių tautų, visų kultūrų. Jie nekreipė dėmesio į tai, kokios spalvos tavo oda juoda, balta ar geltona, jų apskritai niekas tavyje nejaudino, išskyrus pinigus. Pinigai buvo svarbiausia jėga.
Nūnai pinigų galia silpsta ir galiausiai nelieka jokio matavimo etalono. Tačiau per tris egzistavimo šimtmečius Amerikai labai pagelbėjo tai, kad ji be pinigų nepaisė jokių kitų vertybių.
Europoje buvo kitaip. Amerika – viena šalis, kur gyvena daug tautų, o Europoje – daugybė valstybių su skirtingomis nuomonėmis, ideologijomis, laisvės ir lygybės idealais, ilga tarpusavio santykių ir konfliktų istorija tarp visų šalių. Todėl jungtis jiems nebuvo lengva ir užuot susivieniję, jie ėmė kariauti.
Po karų europiečiai mėgino susivienyti pagal amerikiečių pavyzdį, norėjo įgyvendinti amerikietišką svajonę. Bet tam reikėjo tapti „Jungtinėmis Amerikos Valstijomis“, o tai nėra taip paprasta. Jie neturėjo vienos vyriausybės, vienos tautos ir todėl tai nepavyko. Be to, jiems sutrukdė psichologinių principų skirtumas. Amerikoje buvo tik vienas principas – pinigai! O Europoje buvo dar daug kitų, juk vis dėl to tai ypatinga, sena kultūra.
Nors, kad ir kaip ten būtų, vieni griūna iš vienos pusės, kiti iš kitos, bet galiausiai abiejų laukia griūtis.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. rugpjūčio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Pareiga pakilti kartu su visu pasauliu

Senovės Babilono ir šiandienos krizė

Komentarų nėra

Senovės Babilono ir šiandienos krizė

Krizė, globalizacija, Senovės Babilonas

Klausimas. Kuo skiriasi žmonijos krizė Abraomo laikais ir dabar? Kodėl jo vienijimosi metodikos nepanaudojo, o vietoje jos atsirado religija, kodėl tik dabar žmonijai vėl tos metodikos prireikė? Ar tai aiškinama tiesiog egoistinio noro vystymosi skirtumais?
Atsakymas. Abraomo laikais krizė kilo tam, kad būtų sukurta kabalistinė grupė, kad ji suskiltų ir pasiskirstytų po visas pasaulio tautas.
Mūsų laikais krizė atvedė žmoniją prie Abraomo grupės metodikos panaudojimo, ji jau aprašyta ir paruošta naudoti visiems, skirtinguose lygiuose – nuo paties pasyviausio iki aktyviausio.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pareiga pakilti kartu su visu pasauliu

Duoti krizei atkirtį

Babilono palikimas

Komentarų nėra

Pareiga pakilti kartu su visu pasauliu

Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Platinimas, Senovės Babilonas

Klausimas. Abraomas buvo pirmasis kabalistas. Jis subūrė aplink save žmones, kurie jį palaikė, ir išugdė jų gebėjimą matyti jėgas, valdančias pasaulį. Kitaip tariant, jie galėjo pakilti virš įprastos gyvenimo tėkmės tarsi į kitą aukštą ir iš ten pamatyti viską valdančias jėgas?
Atsakymas. Taip, jie žinojo, kaip valdomas pasaulis, todėl suprato, kaip įsijungti į šį valdymą, kad galėtų vesti visą pasaulį geruoju keliu tikslo link, tarsi pradininkai, visus vedantys paskui save. Žydų tautai buvo suteikta tokia potenciali galimybė pageidautinu būdu valdyti pasaulį ir atvesti jį į išsitaisymą, visišką išsilaisvinimą.
Visiškas išsilaisvinimas reiškia, kad Aukštesnioji jėga visiškai atsiskleidžia visai žmonijai visa savo negyvąja, augaline ir gyvūnine prigimtimi. Valdyti pasaulį – vadinasi – mokyti jį ir padėti judėti šios nuostabios, galutinės būsenos link. Tai valdymas meilės jėga.
Klausimas. Paprastai valdymas suvokiamas negatyviai.
Atsakymas. Todėl, kad jie nepajėgė išsilaikyti dvasinėje aukštumoje bei pakilti iki viso pasaulio valdymo ir nukrito žemyn. O tada visos jėgos, veikusios juose dvasinėje, nuostabioje formoje, pavirto negatyviomis. Kol Izraelio tauta yra pakilime, ji – aukščiau už visas kitas, bet kai krenta, tai žemiau visų kitų tautų.
Klausimas. Ar yra vilties, kad ši tauta pakils?
Atsakymas. Tai net ne viltis, o pareiga. Niekas nepanaikino Izraelio tautos misijos, kurią ji privalo įvykdyti. Jeigu tai būtų tiesiog galimybė, tai žydų tauta niekuo nesiskirtų nuo kitų. Istorijoje buvo daug tautų, išvarytų iš savo žemės, išsibarsčiusių tarp kitų tautų ir išnykusių be pėdsakų.
Tačiau, nepaisant nieko, žydų tauta išliko, nes privalo įgyvendinti savo misiją.
Klausimas. Jūs vartojate religinius terminus: maldos, visiškas išsilaisvinimas ir t. t. Ar reiškia, kad galų gale visi žmonės turi tapti religingais ir priimti judaizmą?
Atsakymas. Ne, kalbu ne apie religiją, o apie tai, kad visi žmonės turi susijungti į vieną sferą be jokių tarpusavio skirtumų. Kiekvienas turi įsijungti į ją pagal savo charakterį, savo vidines jėgas ir susijungti su visais kitais absoliučios meilės ir visiško davimo saitais.
Kai tarp visų įsivyraus tokie santykiai, tai mūsų ryšių, visos šios sferos viduje, atskleisime Kūrėją, bendrąją davimo ir meilės jėgą. Tai neturi nieko bendra su religija. Mūsų pasaulis pakils virš visko, kas materialu, ir egzistuos tik norų – gavimo ir davimo, lygmenyje.

Iš 2014 m. gruodžio 25 d.483-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Izraelis, įspraustas į svetimus rėmus

Neribota prieiga prie Kūrėjo kompiuterio

Tiesa apie tris pasaulines religijas, I dalis

Komentarų nėra

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Senovės Babilonas

Žmogus visuomet labai priklausė nuo savo aplinkos: nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos, taip pat nuo kitų žmonių: blogų ar gerų kaimynų, tautų, gyvenančių šalia. Todėl kiekvienas norėjo žinoti, kas jo laukia ateityje.
Žmonės visais laikais tyrinėdavo įvairius požymius, ženklus, matomus gamtoje, ir stebėdavo, kaip jie susiję su jų likimu.
Apie tai yra labai daug literatūros, parašytos nuo seniausių laikų iki dabar. Juk ir šiais laikais nesame išsprendę ateities mįslės, ji liko po paslapties skraiste. Nors yra žmonių, gebančių numatyti ateitį.
Būna žmonių, matančių ir jaučiančių ateitį taip, tarsi joje gyventų. Jie pasiekia ypatingą vidinę būseną ir pakyla virš savęs, prisijungdami prie informacijos srauto, esančio aukščiau mūsų suvokimo. Paprastam žmogui jis nepasiekiamas, o kai kurie žmonės gali jį suvokti ir papasakoti mums.
Yra įvairių būdų išlavinti tokį jautrumą – gebėjimą pajusti gamtą už savo kūno, atsijungti nuo jo, pavyzdžiui, vartojant narkotikus, pasiekus ekstazę. Tokie metodai žinomi įvairių tautų kultūrose, apie tai sukurta nemažai pasakų, sakmių, legendų.
Vienos tautos labiau linkusios tikėti prietarais, kitos – mažiau. Kai prieš trisdešimt metų lankiausi Anglijoje, mane nustebino tradicija prieš įsikraustant į butą kviesti ypatingą tarnybą, kuri pašalina ne dulkes, bet piktąsias dvasias.
Visas laikraštis buvo pilnas skelbimų apie tokias paslaugas, garantuojančias, kad namuose nebus blogosios energijos, o tik geroji. Sako, kad praktiškai niekas nesikrausto į kitą butą, kol jo šitaip neišvalo.
Meksikoje kartą metuose vyksta mirusiųjų šventė, per kurią įprasta nešti maistą ant giminaičių kapų. Visa tai transliuojama per pagrindinį Meksikos televizijos kanalą – tai visuotinė tradicija. Žmonės netgi plauna mirusiųjų kaulus ir deda juos atgal į kapą – tai laikoma ypatingos pagarbos mirusiems tėvams ženklu.
Visose religijose yra ritualų, primenančių burtus ir prietarus. Tai nežinoma mums sritis. Bet istorijoje buvo žmogus, paskelbęs šiai nežinomybei karą. Jis drąsiai kovėsi ir įvykdė didžiulį perversmą. Tas žmogus – Abraomas.
Iš pradžių jis pats buvo pranašas ir žynys, studijavo astronomiją, astrologiją, pranašavo ateitį ir prekiavo stabais bei amuletais. Tais laikais mokslas buvo labai persipynęs su religija ir įvairiausiais tikėjimais. Mokslu užsiiminėjo vienuolynuose, jis buvo religijos dalis.
Ta painiava likusi iki šiol, mes taip ir neišsivadavome iš viduramžiškų prietarų. Visas technologijų vystymasis buvo grynai mechaninis ir žmogaus dvasios nekėlė. Priešingai – smukdė vis labiau.
Abraomas pardavinėjo stabus, buvo didis astrologas ir įžymus burtininkas. Jo tėvas Terachas buvo žynys. Babilone juos laikė svarbiais žmonėmis, aukščiausios, dvasinės, valdžios atstovais.
Tačiau Abraomas metė savo garbingas pareigas tam, kad realizuotų savo vidinį siekį: jis tyrinėjo gamtą, stengdamasis suprasti, kam skirtas visas šis pasaulis ir kur ta aukštesnioji, viską valdanti, jėga, kol galų gale atskleidė šią jėgą – Kūrėją.
Jis dirbo labai pasiaukojamai, be baimės. Juk veikė prieš savo ankstesnius pagrindus, nebijodamas, kad bus už tai nužudytas. Ir tikrai, vėliau jam teko bėgti iš Babilono. Abraomas buvo pirmasis žmogus šioje žemėje, perėjęs nuo mistikos ir burtų, amuletų ir stabmeldystės prie tikrojo gamtos pažinimo.

Iš 2015 m. sausio 1 d. 488-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Skubiai reikalingi Abraomo pagalbininkai

Dvasinis darbas, Platinimas, Senovės Babilonas

Klausimas. Ar praeityje Izraelis perdavė Šviesą pasauliams?
Atsakymas. Izraelis niekada neperdavė pasauliams Šviesos, nes tai nebuvo jo pareiga. Esame vystymosi procese, prasidėjusiame nuo Adam Rišon, kuris buvo tik pasiruošimas.
Po to Abraomas ėmė organizuoti visos žmonijos pradininkų būrį. Jis pasikvietė babiloniečius ir juos mokė, rašė knygas, kaip teigė Rambamas.
Jis ne pasivaikščioti išvedė juos iš Babilono į Kanaano žemę, o atliko didžiulį dvasinį darbą ir aiškinimą. Nors apie tai niekur neparašyta, bet man atrodo, kad Abraomas darbavosi ne vienas, šalia jo buvo daug pagalbininkų, dirbusių kartu. Vis dėlto Abraomas – tai visos genties, Abraomo namų simbolis. Babilone jis nuveikė didžiulį darbą ir nebuvo nė vieno babiloniečio, likusio nežinioje.
Rambamas rašo: „Abraomas skelbė, kad pasaulyje yra tik vienas Kūrėjas, dėl kurio reikia dirbti. Jis vaikščiojo iš miesto į miestą, kol aplink save subūrė daug tūkstančių sekėjų, pasivadinusių Abraomo mokyklos šalininkais. Abraomas jų širdyse pasėjo šį didįjį principą, parašė knygas ir ši idėja vystėsi bei stiprėjo tarp Jakovo sūnų ir sekėjų, taip pasaulyje gimė tauta, pažįstanti Kūrėją.“
Taigi, tai buvo gana ilgas procesas. Reikėjo laiko, kol Abraomas apėjo visą Babiloną ir suorganizavo savo grupę, subūręs aplink save tūkstančius mokinių. Tai reiškia, kad žmonės, buvę tame pačiame lygmenyje kaip Abraomas, gavo iš jo žinią ir taip pat ėmė veikti.
Babilonas išsitaisė. Vieni prisišliejo prie Abraomo ir ėjo su juo, o kiti savo noru nutarė pasitraukti toliau nuo Abraomo. Taip kaip ir dabar, kiekvienas realizuoja savo norą ir renkasi savo kelią.
Vedami savo norų vėliau jie išsivaikščiojo į visas puses, sudarė skirtingas grupes, gentis. Pasaulis iki šiol taip ir gyvena. O Abraomo grupei reikėjo save realizuoti, todėl jie pastatė Pirmąją Šventyklą – pirmąją dvasinę savo taisymosi pakopą.
Ir iš karto pradėjo kristi, nes dvasiniame pasaulyje pasiekęs kurią nors pakopą bei ją realizavęs, tuoj pat patenki į kitą būseną. Todėl jie ėmė kristi – iškeliavo į Babilono tremtį ir vėl grįžo į Izraelio žemę, kad suformuotų indą pakopoje – Antrąją Šventyklą.
Ši Šventykla taip pat buvo sugriauta. Rabi Akiva žinojo, kad taip turi nutikti. Jis juokėsi stovėdamas ant Antrosios Šventyklos griuvėsių, džiaugdamasis tuo, kad artėja galutinio išsitaisymo metas.
Viena vertus, reikėjo raginti mylėti artimą, kaip save patį. Mylėti ir būti vienybėje. Todėl jis krimtosi dėl savo mokinių, su kuriais tiek dirbo, o šie nukrito į be jokios priežasties kylančią neapykantą. Tačiau Rabi Akiva žinojo, kad taip turi atsitikti, ir džiaugėsi atėjus kito etapo laikui – išsitaisymo laikui.

Iš 2014 m. liepos 23 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Bailono palikimas

Kur mes suklydome tada, Babilone?

Sudaužytas dvasingumo atspaudas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »