Klausimas. Abraomas buvo pirmasis kabalistas. Jis subūrė aplink save žmones, kurie jį palaikė, ir išugdė jų gebėjimą matyti jėgas, valdančias pasaulį. Kitaip tariant, jie galėjo pakilti virš įprastos gyvenimo tėkmės tarsi į kitą aukštą ir iš ten pamatyti viską valdančias jėgas?
Atsakymas. Taip, jie žinojo, kaip valdomas pasaulis, todėl suprato, kaip įsijungti į šį valdymą, kad galėtų vesti visą pasaulį geruoju keliu tikslo link, tarsi pradininkai, visus vedantys paskui save. Žydų tautai buvo suteikta tokia potenciali galimybė pageidautinu būdu valdyti pasaulį ir atvesti jį į išsitaisymą, visišką išsilaisvinimą.
Visiškas išsilaisvinimas reiškia, kad Aukštesnioji jėga visiškai atsiskleidžia visai žmonijai visa savo negyvąja, augaline ir gyvūnine prigimtimi. Valdyti pasaulį – vadinasi – mokyti jį ir padėti judėti šios nuostabios, galutinės būsenos link. Tai valdymas meilės jėga.
Klausimas. Paprastai valdymas suvokiamas negatyviai.
Atsakymas. Todėl, kad jie nepajėgė išsilaikyti dvasinėje aukštumoje bei pakilti iki viso pasaulio valdymo ir nukrito žemyn. O tada visos jėgos, veikusios juose dvasinėje, nuostabioje formoje, pavirto negatyviomis. Kol Izraelio tauta yra pakilime, ji – aukščiau už visas kitas, bet kai krenta, tai žemiau visų kitų tautų.
Klausimas. Ar yra vilties, kad ši tauta pakils?
Atsakymas. Tai net ne viltis, o pareiga. Niekas nepanaikino Izraelio tautos misijos, kurią ji privalo įvykdyti. Jeigu tai būtų tiesiog galimybė, tai žydų tauta niekuo nesiskirtų nuo kitų. Istorijoje buvo daug tautų, išvarytų iš savo žemės, išsibarsčiusių tarp kitų tautų ir išnykusių be pėdsakų.
Tačiau, nepaisant nieko, žydų tauta išliko, nes privalo įgyvendinti savo misiją.
Klausimas. Jūs vartojate religinius terminus: maldos, visiškas išsilaisvinimas ir t. t. Ar reiškia, kad galų gale visi žmonės turi tapti religingais ir priimti judaizmą?
Atsakymas. Ne, kalbu ne apie religiją, o apie tai, kad visi žmonės turi susijungti į vieną sferą be jokių tarpusavio skirtumų. Kiekvienas turi įsijungti į ją pagal savo charakterį, savo vidines jėgas ir susijungti su visais kitais absoliučios meilės ir visiško davimo saitais.
Kai tarp visų įsivyraus tokie santykiai, tai mūsų ryšių, visos šios sferos viduje, atskleisime Kūrėją, bendrąją davimo ir meilės jėgą. Tai neturi nieko bendra su religija. Mūsų pasaulis pakils virš visko, kas materialu, ir egzistuos tik norų – gavimo ir davimo, lygmenyje.

Iš 2014 m. gruodžio 25 d.483-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Izraelis, įspraustas į svetimus rėmus

Neribota prieiga prie Kūrėjo kompiuterio

Tiesa apie tris pasaulines religijas, I dalis

Žmogus visuomet labai priklausė nuo savo aplinkos: nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos, taip pat nuo kitų žmonių: blogų ar gerų kaimynų, tautų, gyvenančių šalia. Todėl kiekvienas norėjo žinoti, kas jo laukia ateityje.
Žmonės visais laikais tyrinėdavo įvairius požymius, ženklus, matomus gamtoje, ir stebėdavo, kaip jie susiję su jų likimu.
Apie tai yra labai daug literatūros, parašytos nuo seniausių laikų iki dabar. Juk ir šiais laikais nesame išsprendę ateities mįslės, ji liko po paslapties skraiste. Nors yra žmonių, gebančių numatyti ateitį.
Būna žmonių, matančių ir jaučiančių ateitį taip, tarsi joje gyventų. Jie pasiekia ypatingą vidinę būseną ir pakyla virš savęs, prisijungdami prie informacijos srauto, esančio aukščiau mūsų suvokimo. Paprastam žmogui jis nepasiekiamas, o kai kurie žmonės gali jį suvokti ir papasakoti mums.
Yra įvairių būdų išlavinti tokį jautrumą – gebėjimą pajusti gamtą už savo kūno, atsijungti nuo jo, pavyzdžiui, vartojant narkotikus, pasiekus ekstazę. Tokie metodai žinomi įvairių tautų kultūrose, apie tai sukurta nemažai pasakų, sakmių, legendų.
Vienos tautos labiau linkusios tikėti prietarais, kitos – mažiau. Kai prieš trisdešimt metų lankiausi Anglijoje, mane nustebino tradicija prieš įsikraustant į butą kviesti ypatingą tarnybą, kuri pašalina ne dulkes, bet piktąsias dvasias.
Visas laikraštis buvo pilnas skelbimų apie tokias paslaugas, garantuojančias, kad namuose nebus blogosios energijos, o tik geroji. Sako, kad praktiškai niekas nesikrausto į kitą butą, kol jo šitaip neišvalo.
Meksikoje kartą metuose vyksta mirusiųjų šventė, per kurią įprasta nešti maistą ant giminaičių kapų. Visa tai transliuojama per pagrindinį Meksikos televizijos kanalą – tai visuotinė tradicija. Žmonės netgi plauna mirusiųjų kaulus ir deda juos atgal į kapą – tai laikoma ypatingos pagarbos mirusiems tėvams ženklu.
Visose religijose yra ritualų, primenančių burtus ir prietarus. Tai nežinoma mums sritis. Bet istorijoje buvo žmogus, paskelbęs šiai nežinomybei karą. Jis drąsiai kovėsi ir įvykdė didžiulį perversmą. Tas žmogus – Abraomas.
Iš pradžių jis pats buvo pranašas ir žynys, studijavo astronomiją, astrologiją, pranašavo ateitį ir prekiavo stabais bei amuletais. Tais laikais mokslas buvo labai persipynęs su religija ir įvairiausiais tikėjimais. Mokslu užsiiminėjo vienuolynuose, jis buvo religijos dalis.
Ta painiava likusi iki šiol, mes taip ir neišsivadavome iš viduramžiškų prietarų. Visas technologijų vystymasis buvo grynai mechaninis ir žmogaus dvasios nekėlė. Priešingai – smukdė vis labiau.
Abraomas pardavinėjo stabus, buvo didis astrologas ir įžymus burtininkas. Jo tėvas Terachas buvo žynys. Babilone juos laikė svarbiais žmonėmis, aukščiausios, dvasinės, valdžios atstovais.
Tačiau Abraomas metė savo garbingas pareigas tam, kad realizuotų savo vidinį siekį: jis tyrinėjo gamtą, stengdamasis suprasti, kam skirtas visas šis pasaulis ir kur ta aukštesnioji, viską valdanti, jėga, kol galų gale atskleidė šią jėgą – Kūrėją.
Jis dirbo labai pasiaukojamai, be baimės. Juk veikė prieš savo ankstesnius pagrindus, nebijodamas, kad bus už tai nužudytas. Ir tikrai, vėliau jam teko bėgti iš Babilono. Abraomas buvo pirmasis žmogus šioje žemėje, perėjęs nuo mistikos ir burtų, amuletų ir stabmeldystės prie tikrojo gamtos pažinimo.

Iš 2015 m. sausio 1 d. 488-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Ar praeityje Izraelis perdavė Šviesą pasauliams?
Atsakymas. Izraelis niekada neperdavė pasauliams Šviesos, nes tai nebuvo jo pareiga. Esame vystymosi procese, prasidėjusiame nuo Adam Rišon, kuris buvo tik pasiruošimas.
Po to Abraomas ėmė organizuoti visos žmonijos pradininkų būrį. Jis pasikvietė babiloniečius ir juos mokė, rašė knygas, kaip teigė Rambamas.
Jis ne pasivaikščioti išvedė juos iš Babilono į Kanaano žemę, o atliko didžiulį dvasinį darbą ir aiškinimą. Nors apie tai niekur neparašyta, bet man atrodo, kad Abraomas darbavosi ne vienas, šalia jo buvo daug pagalbininkų, dirbusių kartu. Vis dėlto Abraomas – tai visos genties, Abraomo namų simbolis. Babilone jis nuveikė didžiulį darbą ir nebuvo nė vieno babiloniečio, likusio nežinioje.
Rambamas rašo: „Abraomas skelbė, kad pasaulyje yra tik vienas Kūrėjas, dėl kurio reikia dirbti. Jis vaikščiojo iš miesto į miestą, kol aplink save subūrė daug tūkstančių sekėjų, pasivadinusių Abraomo mokyklos šalininkais. Abraomas jų širdyse pasėjo šį didįjį principą, parašė knygas ir ši idėja vystėsi bei stiprėjo tarp Jakovo sūnų ir sekėjų, taip pasaulyje gimė tauta, pažįstanti Kūrėją.“
Taigi, tai buvo gana ilgas procesas. Reikėjo laiko, kol Abraomas apėjo visą Babiloną ir suorganizavo savo grupę, subūręs aplink save tūkstančius mokinių. Tai reiškia, kad žmonės, buvę tame pačiame lygmenyje kaip Abraomas, gavo iš jo žinią ir taip pat ėmė veikti.
Babilonas išsitaisė. Vieni prisišliejo prie Abraomo ir ėjo su juo, o kiti savo noru nutarė pasitraukti toliau nuo Abraomo. Taip kaip ir dabar, kiekvienas realizuoja savo norą ir renkasi savo kelią.
Vedami savo norų vėliau jie išsivaikščiojo į visas puses, sudarė skirtingas grupes, gentis. Pasaulis iki šiol taip ir gyvena. O Abraomo grupei reikėjo save realizuoti, todėl jie pastatė Pirmąją Šventyklą – pirmąją dvasinę savo taisymosi pakopą.
Ir iš karto pradėjo kristi, nes dvasiniame pasaulyje pasiekęs kurią nors pakopą bei ją realizavęs, tuoj pat patenki į kitą būseną. Todėl jie ėmė kristi – iškeliavo į Babilono tremtį ir vėl grįžo į Izraelio žemę, kad suformuotų indą pakopoje – Antrąją Šventyklą.
Ši Šventykla taip pat buvo sugriauta. Rabi Akiva žinojo, kad taip turi nutikti. Jis juokėsi stovėdamas ant Antrosios Šventyklos griuvėsių, džiaugdamasis tuo, kad artėja galutinio išsitaisymo metas.
Viena vertus, reikėjo raginti mylėti artimą, kaip save patį. Mylėti ir būti vienybėje. Todėl jis krimtosi dėl savo mokinių, su kuriais tiek dirbo, o šie nukrito į be jokios priežasties kylančią neapykantą. Tačiau Rabi Akiva žinojo, kad taip turi atsitikti, ir džiaugėsi atėjus kito etapo laikui – išsitaisymo laikui.

Iš 2014 m. liepos 23 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Bailono palikimas

Kur mes suklydome tada, Babilone?

Sudaužytas dvasingumo atspaudas

Susiklosčiusi  pasaulyje padėtis mums jau rodo, kad susijungimas yra naudingas. Turime rimtai susitelkti  ir daryti vienas kitam gera. Apsimoka organizuoti teisingą sistemą, kurioje kiekvienas dirbs pagal galimybes, gaudamas tiek, kiek jam reikia, ir ne daugiau.
Iš esmės, kas geriau? Matome labai paprastą ir logišką formulę. Net vaikus įkvepia ši idėja. Reikia pamatyti, kaip džiaugsmingai, su įkvėpimu jie skaito apie ją. Nes ji – tarsi pasaka, kurią labai norisi paversti tikrove.
Bet kyla klausimų. Pirma, kodėl mes neatitinkame šito idealo? Kodėl Gamta iš pat pradžių padarė mumyse ydą?
Antra, ar galime tokį tikslą pasiekti savo jėgomis?
Ir trečia, kodėl iki šiol to nepadarėme? Argi tokio gyvenimo nauda nebuvo aiški iš pat pradžių?
Tarp mūsų kalbant, būtent taip gyveno žmonės prieš dešimtis tūkstančių metų. Komunistinė visuomenė buvo pirmasis žmonijos civilizacijos etapas. Pirmieji žmonės, išlipę iš medžių,  buvo komunistai: jiems viskas buvo bendra, visi gyveno kaip viena šeima, ir kiekvienas dirbo jos gerovei.
Tačiau toliau pasaulis vystėsi priešinga linkme, galime tik ilgėtis tų naivių „gerųjų“ laikų. Kaip viskas buvo paprasta: gentis bendrai užmušdavo mamutą ir bendrai jį suvalgydavo. Niekam net mintis nekilo ko nors palikti be kąsnio, žmonės jautėsi vieningi, ir tas jausmas buvo išsaugotas iki Senovės Babilono laikų.
Kas gi nutiko vėliau? Ar įmanoma susigrąžinti tai, kas buvo? Juk niekas su tuo nesutinka. Priešingai, mūsų gyvenimas vis labiau krypsta į kitą pusę: mes tolstame, izoliuojamės vienas nuo kito. Žmonės skiriasi, kiekvienam reikia atskiro kambario, savo kampo… Panašu, kad mums ir nepavyksta sugrįžti prie naiviojo altruizmo. Mes matome, kad tai prieštarauja evoliucijai. Matome liūdnus Tarybinės Rusijos ir izraelitiškų kibucų pavyzdžius.
Ką gi daryti? Juk krizė aiškiai parodė, kad mes priklausome vienas nuo kito, kad esame sujungti kaip dantratukai. Kita vertus, mes neapkenčiame, nepakenčiame vienas kito, kiekvienas norėtų likti vienas visame pasaulyje, kad tik kiti netrukdytų. Kaip suderinti šias dvi tendencijas?
Štai kokią problemą šiandien turi spręsti pasaulis. Ir manipuliacijomis su palūkanų normomis čia neišsisuksi. Juk ekonomika atspindi mūsų tarpusavio ryšį. Tai ar galime įnešti į ją bendradarbiavimo tendenciją?
Šiandien atsižvelgiama į svetimus interesus tik tada, kai jie naudingi sau: pavyzdžiui, Vokietija gelbsti Graikiją todėl, kad šiuo metu ją gelbėti kainuoja pigiau negu palikti likimo valiai. Taip žaidžia Kūrėjas su mumis, kol išbandysime visus senus metodus ir apčiuopsime teisingą sprendimą.

Iš 2011 m. spalio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl žlugo marksizmo teorija

Išsivysčiusios visuomenės forma

Ir vėl Marksas ir komunizmas…

Kabala – tai metodika apie susijungimą tarpusavyje, apie Gamtos – vieningos Jėgos planą. Ši Jėga palaiko visą Visatą, visus mus, visą pasaulių sistemą.
Nuo Senovės Babilono laikų šis mokslas buvo paslėptas nuo visos žmonijos. Jame teigiama, kad tūkstančius metų − nuo Senovės Babilono iki dabartinių laikų − kabala bus perduodama mažyčiu „upeliu“ iš mokytojo mokiniui, kol mūsų pasaulis netaps šiuolaikiniu Babilonu – netaps bendra visuma.
Tai reiškia visišką tarpusavio ryšį, nepriklausantį nuo vystantis susiformavusių sienų, šalių, žemynų, rasių, grupių, religijų. Tarp mūsų atsiranda toks tarpusavio ryšys, kuris pašalina visus užtvarus.
Kita vertus, mūsų egoizmas pasiliks ir vystysis toliau. Dėl to dar stipriau nekęsime vieni kitų, atstumsime vieni kitus, automatiškai, pasąmoningai, instinktyviai galvosime vien apie save, visiškai nepaisysime kitų ir tik maksimaliai išnaudosime juos savo naudai. Tokia bus mūsų prigimtis po 3700 metų, sakoma kabalistiniuose šaltiniuose.
Pasieksime didžiulį egoizmą, ir jis mums bus natūralus. Mes net nesuprasime, kad jis kažkoks ypatingas – tiesiog tai mes, ir toks mūsų gyvenimas. Vis dėlto šis egoizmas kartu su mūsų stipriu integraliu ryšiu, tarpusavyje sukurtu bendravimu galų gale vėl gražins mus į Babiloną.
Be to, paskutiniame egoistinės visuomenės vystymosi etape, kai ji jau tampa globalia, praktiškai esame išsėmę visus Žemės resursus ir energijos šaltinius: vandenį, iškasenas, metalus, naftą, anglį, dujas. Visa tai artėja prie pabaigos. Net jeigu ir norėtume toliau auginti savo egoistinį potencialą – tai jau nebeįmanoma.
XX amžiuje išsivysčiusi vartotojiška visuomenė sekina pati save nusiaubdama visus žemiškus išteklius. Galiausiai netgi fiziškai nebegalime taip toliau gyventi. Pasiekėme tokį priešiškumą vieni su kitais ir supančia gamta, kad vien tai verčia mus kažko imtis.
Mūsų visuomenė tampa kitokia – nevaldoma. Matome, kaip įvairiose šalyse, ypač pastaruoju metu, vyksta iš pirmo žvilgsnio nesuprantamos revoliucijos, matome, kaip komunikacija, ryšys tarp žmonių skatina reikalauti socialinių permainų. Tačiau mums dar nesuprantama, kaip ir kodėl tai vyksta: šiandien – ten, rytoj – galbūt čia ar bet kurioje kitoje vietoje. Mes nematome, kur visa tai veda.
Ir štai taip pasimetę, nesuprasdami kito etapo, matome, kaip pasauliui vėl atsiskleidžia kabalos mokslas. Pamenu, kai mokiausi pas savo mokytoją, mes važiuodavome dviese į ypatingas kabalistines vietas ir sėdėdavome ten vienas priešais kitą. Tais vakarais ir naktimis jis stengėsi man papasakoti, kad ateis toks laikas, kai kabala atsiskleis.
Ką reiškia „atsiskleis“?
„Atsiskleis“ – reiškia, kad ne tu pradėsi apie tai kalbėti, bet ateis žmonės, kurie norės tai išgirsti. Juk tai priklauso ne nuo tavęs, o nuo to, ar tavęs klausysis. Ir matome, kad tas laikas atėjo: iš žmonių skaičiaus, kurie šiandien skirtingose šalyse, skirtinguose žemynuose įvairiomis kalbomis pageidauja išgirsti žinią apie tai, ko iš mūsų reikalauja Gamta, Kūrėjas, į ką turime tapti panašūs, kaip turime pakeisti save, į kokį lygmenį pakilti, kaip kartu su tuo pereiti į visiškai kitą išmatavimą, pajausti visa apimančią gamtą, amžinybę, tobulumą, pajausti tai čia ir dabar, mūsų pasaulyje.
Tokie žmonės, kaip pasakyta kabalos moksle, atsiras XX a. pabaigoje. Aš nelabai tuo tikėjau, neįžvelgiau tam jokių prielaidų. Bet iš tikrųjų praeito amžiaus pabaigoje tūkstančiai žmonių ėmė domėtis kabala, pradėjo pasąmoningai, instinktyviai jausti šiam mokslui trauką dėl išsivysčiusių ir visiškai subrendusių savo norų. Šiame visiškai subrendusiame nore ir gimsta kita pakopa – nauja dimensija.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso Maskvoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Babilono palikimas

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Šiandien trečioji iš 7 ypatingų Pesacho šventės (žydų Velykų) dienų.
Per visas šias dienas verta turėti teisingą, nuolatinį ketinimą, nes tai ypatingas laikas.
Mes švenčiame ne religines apeigas ir tradicijas. Esame toli nuo tų veiksmų, kuriuos žmonės atlieka tik todėl, kad taip juos mokė vaikystėje arba, todėl, kad juos stumia egoistinis tikslas gauti atlygį šiame ar būsimame pasaulyje.
Studijuojantys kabalą žmonės pirmiausia trokšta atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, dvasinius veiksmus, o jau po to matydami jų pasekmes, šakas, būna pasiruošę gerbti ir atlikti žemiškas apeigas su tokiu pat ketinimu kaip ir dvasinius veiksmus.
Abraomas ir jo mokiniai pirmieji suvokė šaknų ir šakų ryšį. O iki to Abraomas gamino stabus ir buvo šventiku Senovės Babilone.
Bet atskleidęs dvasinį pasaulį ir jo pasekmes materialiame pasaulyje, atradęs, kad iš dvasinio pasaulio į mūsų materialųjį pasaulį nusileidžia jį išjudinančios jėgos, jis sukūrė šakų kalbą – aprašė mūsų pasaulio, šakų kalba Aukštesnįjį pasaulį, šaknis.
Tuomet jis atskleidė visą tikrovę – materialią ir dvasinę – kaip vieną visumą. Todėl ir dvasiniai, ir žemiški veiksmai jam susijungė į vieną, ir to jis mokė savo mokinius.
Apie tai pasakyta, kad protėviai (pirmieji kabalistai) laikėsi visų Toros priesakų dar iki jos gavimo ant Sinajaus kalno.
Juk jie atskleidė ją suvokę dvasinį pasaulį, dvasinius veiksmus. Todėl jie atlikdavo tuos pačius veiksmus ir mūsų pasaulyje, nes visą tikrovę jautė kaip vieną visumą.

Iš 2010-03-29 d. pasiruošimo pamokai pagal knygą „Šamati“

Klausimas: Ar galima tikėtis geresnės ateities, kai burnoje dar nedingęs aitrus krizės skonis?
Atsakymas: Iš tiesų, mes atsidūrėme tokioje situacijoje, kuri savaime nepraeis. Prasidėjo procesas, kuris turi atvesti mus prie išsitaisymo.
Nepaisant mūsų pastangų ignoruoti akivaizdžius dalykus, mes pamažu verčiami suprasti, kad visuomenėje būtina kažką keisti.
Krizės spaudimas apnuogina mums jos priežastis ir tikrąją poveikio vietą. Tai daugialypė krizė, smogusi šeimai, auklėjimui, ekonomikai, visuomenei, asmenybei.
Reikia suprasti, kad būtinas bendras sprendimas, o ne dalinės atskirų sferų pataisos.
Iš tiesų, darbotvarkėje tėra vienas klausimas: kokio tikslo mumyse siekia gamta (kokia mūsų gyvenimo prasmė)?
Jeigu sužinosime mūsų sukūrimo tikslą, suprasime, kur „plaukiame“ laiko tėkmėje. Šiandien pabundame, pažadinti šio klausimo, ir per jo prizmę matome mūsų gyvenimo krizę.
Kuo greičiau atsakysime į šį klausimą, tuo greičiau pakilsime virš šiandieninės būsenos. Viltys, kad viskas sugrįš į senąsias gyvenimo vėžes, neturi pagrindo. Krizė pasislėpė, kad „užgriūtų“ su nauja jėga.
Šviesa mus sudaužė į dalis, o tai reiškia, kad tik ji gali ištaisyti šį sudužimą. Turime tik panorėti šito, pajausti būtinybę susivienyti.
Pirmą kartą tokia situacija susiklostė Senovės Babilone. Tuomet dalis babiloniečių, vėliau tapusi  Izraelio tauta, suprato, kad reikia susivienyti ir laikinai sugebėjo tai padaryti.
Šiandien visa žmonija privalo suprasti, kad ir vėl pateko į Babiloną. Bet dabar negalime pabėgti vieni nuo kitų – nėra kur.
Norėjome pastatyti bokštą iki dangaus ir patyrėme nesėkmę. Tai krizės požymis, ir mums trūksta tik suvokimo, kad egzistuoja Aukštesnioji jėga, galinti mus suvienyti.
Ir Babilone Abraomas kvietė susivienyti, bet žmonės nusprendė išsiskirstyti. Šiandien išsiskirstyti įmanoma tik per protekcionizmą, nacionalinę ar asmeninę izoliaciją.
Ką gi, pakentėsime ir suprasime, jog tai – ne išeitis. Dar keletas nesėkmingų mėginimų savarankiškai išspręsti problemą, ir žmonija tai supras – padės kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur mes suklydome tada, Babilone?“

„Globalinė krizė: išeitis yra“

„Krizė – naujo pasaulio gimimo kančios“

Visa, kas pranoksta primityviausius tikėjimus gamtos jėgomis, atėjo mums iš kabalos mokslo, po to kai Abraomas atskleidė Aukštesniąją jėgą visuose noro lygmenyse apibrėžęs santykį su Kūrėju.
Pačiame žemiausiame noro lygmenyje tai pasireiškia kaip „dovanos“, kurias Abraomas išdalino savo sugulovių vaikams ir pasiuntė juos į Rytus. Iš ten kilo artimos gamtai ir žmogaus kūnui Rytų religijos.
Pačiame aukščiausiame (egoistiniame, ketvirtajame lygyje) noro lygmenyje veikia metodika, kurios jis mokė savo mokinius – iš šitos grupės kilo Izraelio tauta (isra-el, reiškia – „tiesiai į Kūrėją“).
Kai jo mokiniai (Izraelio tauta) iš savo dvasinio davimo ir meilės artimui pakopos nukrito į egoizmą ir tarpusavio neapykantą (II šventyklos žlugimas), tada vietoje kabalos ir „gyvenimo su Kūrėju“ atėjo judaizmas – religija ir  „gyvenimas nejaučiant Kūrėjo“.
Šitame ištaisytame į meilę ir davimą nore buvo jaučiamas Kūrėjas ir aukštesnysis gyvenimas. Iš davimo nukritus į gavimą, į egoistinį ketinimą „dėl savęs“, vėl tapo jaučiamas tik šitas pasaulis. Kabalą (jautimą, suvokimą, atskleidimą) pakeitė religija (tikėjimas, mistika, tradicija).
Judaizmas (religija) – tai likęs kabalos mokslo atspaudas nore duoti, kuris yra sudužusiame nore gauti (ketvirto sluoksnio noras).
Sudužus bendrai sielai šukės pateko į kitus noro lygmenis (trečiasis – krikščionybė; antrasis – islamas), ir priklausomai nuo to, kaip suprato kabalos atspaudą egoistiniame nore, žmonės sukūrė religijas.
Iš čia matyti, kad pagal Kūrėjo sumanymą, žmonija turi pereiti visus savo egoistinio vystymosi etapus, kad suvoktų savo priešingumą Kūrėjui, pagal principą „Įvertinti Šviesą būnant tamsoje“.
Visos religijos, tikėjimai (jų priskaičiuojama iki 3800) apibrėžiami įvairiomis Kūrėjo sampratomis egoistiniame nore visomis įmanomomis variacijomis.
Todėl pasaulyje egzistuoja tiek daug religinių prieigų ir vienų atstovai nesupranta kitų, juk viskas kilo iš kabalos išsklaidymo į religijas – iš vienybės pojūčio į sudužimo pojūtį.
Tačiau, jeigu mes, turintieji tašką širdyje, įstengsime ištaisyti tarpusavio ryšį mūsų aukštesniajame lygmenyje, tai tada savo tarpusavio ryšiu ištaisysime visas religijas ir tikėjimus (Praeityje ši aukštesnioji pakopa suduždama (II šventykla) atvedė visuomenę prie egoistinių santykių, bendro noro ir Kūrėjo, iš ko ir kilo visos religijos ir tikėjimai.). Tada visi prisijungs prie susiliejimo su Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo religijos“

„Kabala ir dvasinės praktikos“

„Kabala ir pasaulinės religijos“

Kabalos mokslą atskleidė Abraomas senovės Babilone – atskleidė kaip metodiką, sujungiančią sielas.
Jis pasiūlė ją babiloniečiams, kai pirmą kartą kilo visuotinė krizė, o dabar pasaulis ir vėl atsidūrė panašioje situacijoje.
Kabala skirta viso pasaulio ištaisymui, visų be išimties, ir todėl šiandien negalima jos įsprausti į dirbtinius rėmus, siaurą aplinką. Visos sielos turi vėl susijungti į vieną kli ir sugrįžti į Begalybės būseną.
Sielos taisymas niekaip nesusijęs su gyvenimu mūsų pasaulyje. Kiekvienas gali pradėti taisyti savo sielą nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena ir kuo užsiima.
Tam nereikalingas joks ypatingas pasirengimas. Jaučiantis tuštumą žmogus ateina į kabalą, o tas, kuris „pripildytas“ kol kas lieka stovėti „eilėje“.
„Visa žmonija savo vystymosi pabaigoje neišvengiamai turi atskleisti Kūrėją“. Baal Sulamas, „Kabalos mokslo esmė“ (RU, EN).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Jūsų siela pabudo? Neleiskite jai užmigti“

„Kaip susivienyti žmonijai? (video klipas)“

„Kabalos metodika“

Klausimas: sakote, kad visi žmonės kilo iš Babilono, betgi iki Babilono jau gyveno žmonės Afrikoje, Kinijoje, Indijoje ir Amerikoje?
Atsakymas: pirmąsyk uždara civilizacija susiformavo Senovės Babilone. Ir būtent todėl, kad jie pastebėjo „mažą kaimą“ (bendrą ryšį) ir „drugelio efektą“ (visi veikia visus), galėjo atskleisti kabalą.