Pateikti įrašai priklausantys Šventės kategorijai.


Pasirengimas Toros gavimui

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманToros dovanojimas, Toros gavimas, pasirengimas ją priimti – itin svarbūs etapai vidiniame žmogaus darbe.
Iki Toros dovanojimo – nepaprastas pasirengimo laikotarpis, paskui labai ilga tremtis, kol žmogus įims į save gaunančiuosius norus. Tremtis – ne šiaip laukimas, o veiksmas, juk dvasiniame pasaulyje nėra prastovų.
Arba žmogus pats atlieka veiksmus, arba jie atliekami su juo iš aukščiau. Tai abipusis aukštesnės ir žemesnės pakopos darbas, ir kuo labiau žmogus gali dalyvauti šiuose veiksmuose, tuo labiau spartina laiką. Bet kuriuo atveju reikia atlikti tam tikrą veiksmų skaičių, antraip nepasiruošime išsilaisvinimui.
Ir netgi pats išsilaisvinimas, po to, kai pasirengta, apima daugybę veiksmų: išėjimą iš Egipto, Raudonosios jūros perėjimą, įsipareigojimai prieš gaunant Torą, t. y. tikėjimo įgijimas. O paskui, jau gavę Torą, imame dirbti taisydami 613 norų: atliekame 613 patarimų ir nurodymų. Prasideda žmogaus taisymas ir darbas dėl davimo.
Šiame procese neįmanoma išskirti svarbesnių ir mažiau svarbių veiksmų – viskas viena tėkmė, nuo tos akimirkos kai Kūrėjas sukūrė norą mėgautis ir iki tol, kol žmogus ima atlikti darbą sąmoningai ir savarankiškai stato savo sielą. Žmogus priima šį darbą iš Kūrėjo ir tampa Jo partneris.
Toros dovanojimas iš aukščiau ir jos priėmimas iš apačios, t. y. nuo kalno viršūnės iki jo papėdės itin svarbūs. Toros dovanojimo šventė – didis įvykis, unikalus taškas žmogaus raidoje. Todėl reikia išsiaiškinti, ko iš mūsų reikalaujama, kad gautume Torą, kokias sąlygas reikia išpildyti ir ko mums trūksta, kad visiškai pasirengtume.

Iš 2018 m. gegužės 14 d. pamokos, skirtos Šavuot šventei

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai kiekvienas atsako už visus

Išeiti iš tremties

Senosios išminties atgimimas

Komentarų nėra

Mozė

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманPagrindinis Pesacho šventės herojus – „Mozė“, t.y. dvasinis vedlys, ypatinga savybė žmoguje, vedanti jį veda prie išėjimo iš Egipto.
Jeigu kalbėsime apie Mozę ne kaip apie savybę žmoguje, bet kaip apie pavidalą, tai jis nebuvo lyderis iš prigimties. Tai uždaras savyje žmogus, norintis pasiekti supantį pasaulį, jo savybes, save.
Jis gyvena Faraono rūmuose, naudojasi visomis princui priklausančiomis privilegijomis. Yra gerbiamas, studijuoja egiptietiškas praktikas, magiją – viską, kuo tuomet naudotasi Egipte statant piramides, pažįstant visatą per astronomiją, ir viską, ką tuomet jie išrado. Tai traukė Mozę. Jis buvo mokytas žmogus, tačiau nebuvo susijęs nei su egiptiečiais, nei su tauta. Jis tiesiog buvo princas.
Kai būnant Egipto tremtyje Kūrėjas pašaukė jį grįžti atgal – jis pakluso, tačiau tam neturėjo jokio asmeninio ketinimo.
Grįžęs į Egiptą jis ateina pas savo dėdę faraoną, pas savo įmotę Batją jau kaip jų priešininkas ir sako: „Paleisk mano tautą.“ O faraonas atrėžia: „Jie čia gyvena su savo šeimomis, gyvuliais ir ūkiu. Jie jau seniai ne mano ir niekur eiti nesirengia.“
Įsivaizduokite, tartum reikalaujame iš JAV prezidento: „Išleisk žydus į Izraelį.“ Jis į tai atsako: „Nesirengiu jų išleisti, jų man reikia ekonomikos, mokslo, prekybos plėtotei. Pamėginkite patys kreiptis į juos ir paklausykite, ką jie atsakys.“
Juk žydai labai gerai gyveno Egipte. Jie naudojosi visomis gėrybėmis, net daugiau nei patys egiptiečiai. Tad prie jų nebuvo kaip prieiti nei per faraoną, nei per pačią žydų tautą.
Izraelio tauta buvo visko pertekusi, tingi, paveikta egiptietiškų tradicijų, kultūros, mokslo, meno, įvairių pramogų. Jie turėjo viską, ko reikia, neaplenkiant ir didžiulių ganyklų gyvuliams. Galima sakyti, kad jie gyveno pačioje geriausioje vietoje pasaulyje.
Tačiau, kai Mozė ėmė prašyti faraoną paleisti Izraelio tautą iš Egipto, tada jie ir pajuto blogąją faraono pusę: smūgiai, priespauda, mokesčiai, net persekiojimai, pogromai.
Iš esmės viskas, ką matome tolesnėje žydų istorijoje, staiga ima atsirasti Egipte tautai, kuri buvo visiškai išlepinta! Savaime suprantama, faraono požiūris į Mozę tapo itin neigiamas.
Bet jis vis tiek eina pas faraoną Kūrėjo palieptas ir reikalauja: „Paleisk mano tautą!“
Esmė ta, kad Mozė bijo ir faraono, ir Kūrėjo, jis nežino, ką daryti. Mozė įtikinėja Kūrėją, kad pats švebeldžiuoja, mikčioja, kad iš prigimties nėra lyderis. O Kūrėjas jam atsako: „Aš žinau, ką pasirinkti. Tad pirmyn.“ Ir jis eina.
Beje, Kūrėjas sako: „Eime drauge. Aš taip apsunkinau faraoną, kad geriau mums eiti kartu.“
Kabala kalba apie itin gilias, vidines žmogaus savybes, kurios turi išsirutulioti būtent per tokį dvasinę raidą, kuomet žmogus ima ieškoti savyje faraono, Mozės, Kūrėjo, Izraelio tautos, egiptiečių ir visų kitų Toros personažų savybių.
Galiausiai jis pasiekia visišką tamsą, supranta, kad nepajėgia išeiti iš Egipto, nenori iš jo išeiti, nežino, kokių jėgų padedamas gali tai atlikti. Ir tuomet naktį prasiveržia didi jėga – audra su perkūnija, griaustinis ir žaibai dvasine prasme. Žmogus ištiktas siaubo! Bet bėga paskui Kūrėją.
Išeinama iš Egipto paskubomis: neaišku kur, nesvarbu kurlink. Kad tik to norėtų Kūrėjas, o žmogus išpildys Jo valią.
Daugiau nieko nėra! Tik Kūrėjo noras, sekimas paskui Jį, nes niekaip neįmanoma susigaudyti savo jausmuose ir žinojime – nei širdimi, nei protu. Tik aukštesnioji jėga rodo tau, kaip eiti. Kūrėjas veda tave ugniniu stulpu ar debesiu ir tu eini. Niekaip kitaip.
O kad visiškai išsivalytum nuo Egipto ir į viską žiūrėtum aukščiau žinojimo ir jausmų – šok į jūrą!
Jūra – tai baisi būsena, kuomet žmogus turi žengti pirmyn nepaisydamas savo jausmų ir proto absoliučiai visur! Paskui jam nebelieka nieko savo! Jis išeina visiškai tyras. Štai tada ir gimstama dvasiškai – visiškas jausminės, materialios atminties ištyrinimas. O tada prasideda naujas gyvenimas.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Faraono sutikimas

Išeitis iš tremties

Pradininkų tauta

Komentarų nėra

Apie Purim šventę (mintys iš Twitter)

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль Лайтман ТвиттерAdar mėnesio prasmė – įveikti atitolinančias nuo Kūrėjo, kylančias žmoguje prieš Kūrėją, Jo vienybę mintis ir norus. Būtina priimti visas kliūtis kaip siunčiamas Kūrėjo, ir suteikiančias žmogui galimybę nepaisant jų priartėti prie Kūrėjo.

Pasirengimas Purimui – įsisąmoninant egoizmą kaip blogį (Aman), jis pasirengęs užmušti visus, kad nori per vienybę prilygti Kūrėjui, davimo ir meilės savybei. Tačiau nėra jėgų priešintis Amanui. Nustatyk, kas tavyje viešpatauja – Amanas ar Mordechajus, priimk Mordechajaus valdžią per jėgą, paskui su noru.

Purimas moko mus, kad kita žmonijos stadija – visos tautos ir visos valstybės apkaltins žydus už visas bėdas, kils globalus antisemitizmas. Vokietija tebuvo pasaulinio holokausto repeticija. Išsigelbėjimas, kaip per Purimą, tik vienijant žydus!

Ateityje išnyks visos šventės išskyrus Purimą, juk Purimas – tai galutinis egoizmo ištaisymas aukščiausia šviesa. Mes nuolatos taisome 288 egoizmo dalis iš 320 esamų. Su kiekvienu taisymu norom nenorom ištaisome 32 dalis – ir atsiskleidžia visa šviesa!

Amanas manė, kad gali sunaikinti žydus, nes jie susiskaidę tarpusavyje, ir todėl nesusijungę su Kūrėju, vadinasi neturi Jo palaikymo. Tačiau Mordechajus suartino žydus tarpusavyje ir su Kūrėju, taip nugalėjo Amaną ir išgelbėjo žydus nuo sunaikinimo.  

Megilat Ester („Ester ritinėlis“). Ritinėlis (megila) – atskleisti Kūrėją paslėptyje (Ester). Tai reiškia, kad Kūrėją galima atskleisti tik išankstinėje paslėptyje, su sąlyga, kad atskleidžiama tam, kad būtų teikiame pirmenybė paslėpčiai. Tokiu atveju žmogui atsiskleidžia šviesa.

Purimas Adar mėnesiu – nutolinantis nuo Kūrėjo. Todėl yra vietos stengtis einant prieš sveiką protą ir abejones Kūrėjo valdymu. Stengtis tvirtinti, kad viskas kyla iš būtinybės atvesti mus prie tikėjimo, kad „nėra nieko kito, tik Jis“, kol tai atsiskleis.

Purimas – tai išsilaisvinimo iš viso pasaulinio egoizmo šventė, egoizmo, kuris sukyla prieš tuos, kurie siekia vienybės ir meilės. Todėl žmoguje būtina išskirti ego (Aman), mat šis trokšta užmušti žmogų žmoguje, ir pritraukti jį taisančią šviesą (Mordechajus).

Ester ritinėlis“: iš pradžių reikia padidinti norą gauti „dėl savęs“ (Aman). Paskui, įsitikinus, kad neįmanoma jame pasiekti kūrimo tikslo, pakeisti jį Mordechajumi, ketinimu duoti. Ir gautame didžiuliame nore su ketinimu „dėl Kūrėjo“ gauti visą begalybės šviesą!

Purimas. Kūrėjo tikslas – suteikti malonumą kūriniui (užpildyti norą šviesa Chochma). Tačiau užsipildydamas egoistiškai, dėl savęs noras išnyksta – kaip valgant. Amžinai užsipildyti įmanoma tik užpildant kitus, Kūrėją (su ketinimu duoti, šviesoje Chasadim). Mėgautis – tai kabalos mokslas – gavimas.

Purimas. Ester-malchut. Joje žmogus nori suprasti ir atskleisti Kūrėją, kenčia dėl negalėjimo to padaryti. Paslėpties dydis matuojamas noru žinoti. Tačiau įstengiančiam dirbti dėl Kūrėjo, kyla klausimas apie darbo prasmę. Atsakymas – eiti aukščiau proto, mušti į dantis (šošan iš žodžio dantys).

Purim: visiškas ištaisymas ateina atskleidus egoizmą kaip blogį, pasirengusį visus užmušti. Tai blogio įsisąmoninimas. Paskui gaunama šviesa ir galimybė nugalėti egoizmą. Nuo norom nenorom iki norint. Svarbiausia – prašyti davimo jėgos. Jos gavimas – stebuklas. Pati jėga – tai antroji prigimtis.

Purimas. „Ester ritinėlis“ – Megilat Ester. Megila – atskleisdimas, Ester – paslėptis. Paslėpties atskleidimas. Todėl Aman mano, kad atėjo laikas atskleisti, žinoti, ir kaltina, kad „nepildo Karaliaus valios.“ O Mordechajaus nuomone, atskleidimas duodamas, kad paslėptum jį Chasadim.

Purimas. Švietė didžiulė Chochma šviesa, kurią galima gauti tik šviesoje Chasadim. Tačiau įvyko stebuklas: prašymais pritraukė šviesą Chasadim ir į ją gavo šviesą Chochma. Tai įmanoma tik visiškai ištaisius egoizmą, kuomet nėra skirtumo tarp gėrio ir blogio – todėl būtina apgirsti.

MordechajusEster ritinėlyje“ vadinamas „ihudi“, vienijantis, nes sujungė Kūrėjo vardą prieš visą pasaulio egoizmą, kad jie pasiektų Kūrėjo didybę, jėgą, vienybę ir vienatiškumą. (Midraš Raba. Ester)

Iš 2018 m. vasario 26 d., ir kovo 1-2 d. Twitterio postų

 

Komentarų nėra

Kūrinijos atsinaujinimo šventė

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманTik iš priešingybės galima suprasti, kiek davimas ir meilė yra pakylėta, ypatinga savybė, kaip sakoma, „šviesos pranašumas iš tamsos.“ Ir todėl šviesa sukuria tamsą ir vysto šį juodąjį tašką.
Išeitų, kad viskas prasideda ir baigiasi AVAJA, nuo keturių tiesioginės šviesos stadijų. Kūrinio viduje tai atsiskleidžia kaip lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus.
Negyvajame lygmenyje beveik nejuntamas šviesos poveikis norui, tad jis mums ne itin įdomus. Pirmąsyk augaluose galime stebėti, kaip šviesa veikia norą.
Tad žmogaus dvasinis vystymasis panašus į medžio augimą: kaip šaknis ir šaka. Štai kodėl sakoma, jog „žmogus tarsi lauke“, juk žmogus prasideda, kai noras ima reaguoti į jį veikiančią šviesą, ką galima stebėti žvelgiant į medžius.
Tad Naujieji medžių metai (Tu bišvat – 15 –oji švat mėnesio diena pagal hebrajų kalendorių – vert. past.) – tai kūrinijos atsinaujinimo šventė, dvasinio darbo etapų mokymasis, Kūrėjo poveikis ir mūsų reakciją į tai.
Mums reikia sužinoti, kaip Kūrėjas veikia kūrinį, ir kaip pastarasis atsakydamas į tai turi prilygti Kūrėjui, kad būtų ne šiaip medis, o žmogus, Adam, augantis it medis. Kitaip tariant, kad prilygtų aukštesniajai jėgai. Jeigu mes savo pastangomis stengiamės prilygti medžio raidos etapams, tai iš šito išauginsime žmogų.

Iš 2018 m. sausio 31 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Piršlybos su Aukštesniąja gamtos jėga

Nuo ko prasideda kūrinys?

Praeiti per pasaulių filtrą

Komentarų nėra

Sukkot: susilieti apsikabinus

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль Лайтман„Ir sakė Dievas, kreipdamasis į Mozę: Pasakyk Izraelio sūnums taip: penkioliktąją septinto mėnesio dieną – Sukkot šventė, septynios dienos Dievui. Pirmoji diena – Šventinis Susibūrimas: nedirbkite jokio darbo.
Septynias dienas neškite Dievui aukas, o aštuntąją – Šventinis Susibūrimas, atneškite Dievui aukas, šventinis susibūrimas reiškia nedirbti jokio darbo.“ [Tora, „Levit“, „Emor“, 23:33-23:36]
Sukkot šventė tęsiasi septynias dienas, kiekvieną dieną pakylama į dvasines pakopas: Chėsėd, Gvura, Tifėrėt, Nėcach, Hod, Jėsod, Malchut.
O aštuntą dieną vyksta ypatingas susibūrimas, kai žmogus pripildomas Chasadim (Gailestingumo) Šviesa – meilės, draugystės, džiaugsmo, užuojautos, prisidėjimo, gėrio Šviesa. Tai vadinama „apsikabinimu iš dešinės pusės“, kaip pasakyta „Jo kairioji ranka po mano galva, o dešinioji – apkabina mane“.
Kitaip tariant, Roš ha Šana ir Jom Kipur – tai „kairioji ranka po galva“, o Sukkot – „dešinioji apkabina mane“. Paskutiniąją aštuntą Sukkot dieną yra suderinamos vyriškoji ir moteriškoji indo/kli dalys.
Per tą laiką žmogaus noras apšviečiamas Šviesa ir todėl per visas šventės dienas atsiskleidžia vis didesnė gėrio Šviesa ir vis labiau susilieja vyriškoji ir moteriškoji noro dalys į vieną „apsikabinimą“.
Tad svarbi kiekviena Sukkot šventės diena. Sukkot švenčiama ypatingoje palapinėje, pastatytoje po atviru dangumi, ten rengiami šventiniai susibūrimai, valgoma.
Būdamas palapinėje septynias dienas žmogus tarsi gauna visas supančias Šviesas, kurios taiso, pripildo ir parengia jį atskleisti Kūrėją, užmegzti ryšį, kontaktą su Juo.
Tai vyksta aštuntąją dieną išėjus iš palapinės. Tad aštuntoji diena vadinama „Simchat Tora“ (Toros Džiaugsmas). Tora – tai Šviesa, taisanti žmogų ir užpildanti jį džiaugsmu.
Klausimas: Sakoma, kad kas vakarą į palapinę paeiliui ateina gerbiami svečiai: Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Aaronas, Juozapas ir Dovydas.
Atsakymas: Visi šie svečiai simbolizuoja taisymo Šviesas septyniose dvasinėse pakopose. Juk tai ne istoriniai personažai, o dvasinės būsenos. Kiekviena pakopa turi ypatingą charakterį, ir tik praėjęs jas, kitaip tariant, ištaisęs save būdamas septynių skirtingo charakterio būsenų, žmogus būna pasirengęs atskleisti Kūrėją.

Iš 2014 m. birželio 18 d. TV laidos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško
Kabalistinės šventės
Sukkot šventė

Komentarų nėra

Sukkot šventė

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманGimstame su egoistiniu noru mėgautis, tačiau netikėtai jame prabunda tam tikras naujas noras (siekti dvasingumo).
Ir galime pasitelkę aplinką ir knygas išauginti šį naują norą, kad jis nusitemptų mus paskui save į savo pasaulį.
O senasis noras sumažės, išnyks, arba priešingai, išaugs, tačiau pakilsime virš jo nore duoti.
Taip mumyse vyksta dviejų norų kova: tarp rūpesčio savimi (šio pasaulio noras) ir davimo noro, priklausančio aukštesniajam pasauliui, Kūrėjui.
O mums noro mėgautis šiame pasaulyje atžvilgiu reikia padidinti norą dvasingumui, davimo norą. Čia visas mūsų darbas ir valios laisvė.
Pasirinkimas, kas svarbiau – ką noriu laikyti svarbesnį: norą, nukreiptą į viršų, iš kurio dabar turiu tik mažą tašką, ar norą, nukreiptą žemyn, į šį pasaulį.
Sukkot šventė ir visi darbai, susiję su šia švente (specialios pastogės „sukka“ statymas), kaip tik ir parodo mums, kaip galime padidinti šį mažą norą dvasingumui, kuris vadinasi „atliekomis“, mat jį suvokiame kaip visiškai nereikalingą: kažkoks davimas, meilė artimui, draugai, vienybė… Šių gerų žodžių niekas nesuvokia rimtai.
Pakelti šių „atliekų“ svarbą virš savojo „Aš“ ir šio pasaulio, iškelti davimą aukščiau gavimo – tai simbolizuoja „sukka“, laikinas statinys.
Net jeigu nuolatos jauti tobulybę išeik į laikiną pastogę, keisk save.

Iš 2010 m. rugsėjo 21 d. iš straipsnio pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško
Kabalistinės šventės

Komentarų nėra

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Kabala, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip pagal kabalą paaiškinti rudenines šventes – Roš haŠana (Naujieji metai), Jom Kipur (Teismo diena), Sukot?
Atsakymas: Visa mūsų problema – kaip iš sudužusių dalelių surinkti draugėn sistemą, vadinamą Adam.
Buvo sistema, viena siela, vienas mechanizmas, vienas noras, o paskui šis noras sudužo į daugybė dalių. Ir mums reikia surinkti visus tuos norus į vieną bendrą norą, koks jis buvo iki sudūžtant. Tai mūsų užduotis.
Vadinasi, žmogus, kuris dirbo ar nedirbo, dėjo ar nedėjo tam tikrų pastangų visus metus turi pasitikrinti. Tam skiriama savaitė prieš Naujuosius metus, kai visą savaitę turime galvoti apie tai, kaip praleidom šiuos metus, ar sukūrėme tinkamus pagrindus tam, kad žmonija susijungtų kartu draugystėje, meilėje, papildydami kits kitą.
Šis patikrinimas, ko dar nepadariau, vadinasi „slichot“, išvertus iš hebrajų k. – „atsiprašymai“. Nieko nereikia atsiprašyti, tik savęs: kur apsirikau, nepakankamai daviau, nusukau sverdamas ir t. t. žmonių tarpusavio ryšio atžvilgiu. Tikrinu save, ar turėjau galimybes: kokias ir kaip jas realizavau.
Po to prasideda Naujieji metai. Naujieji metai reiškia, kad pradedu naują kalendoriaus ratą nuo tam tikros dienos. Ši diena vadinasi Adomo gimimo diena, kitaip tariant, mūsų švenčiami Naujieji metai (pagal hebrajų tradiciją) – Adomo gimimo diena.
Ką reiškia gimimo? Buvo toks žmogus ir jis staiga nušvito: jam atsiskleidė paveikslas, kaip valdomas mūsų pasaulis ir būtinybė suvienyti žmones tarpusavyje. Visa tai jis aprašė knygoje „Slaptasis angelas“ (Raziel haMalach). Jo mokiniai pratęsė šį pasiekimą. Ir taip iki mūsų laikų.
Todėl švenčiame dieną, kai mūsų pasaulyje atsirado pirmasis žmogus, atskleidęs šią žmonių tarpusavio sistemą: kaip jie turi būti vieni su kitais susiję, kaip jie turi išsitaisyti, susivienyti.
Nusprendus, kad šitaip veiksime, po Naujųjų metų ateina dešimt dienų iki Teismo dienos, kai tiksliai tikriname save, visas dešimt mūsų sielos sfiras kasdien tam tikrą sfirą, ir imame matyti, kiek vis dėlto nebaigėme dirbti iki galo, ir kiek turime išsitaisyti.
Paskui prasideda para, vadinama Teismo Diena. Turime įvertinti savo poelgius neapykantos vieni kitiems ir atstūmimo vieni nuo kitų atžvilgiu, turime vieni kitų prašyti atleidimo. Mes iš tikrųjų turime suartėti, kad tie atleidimai nebūtų formalūs, kad jie išeitų iš tyros širdies.
Teismo diena – tai diena, kai stengiamės prasiskverbti į visus mūsų egoizmo užkampius, į visas slaptas vietas, ištraukti jį iš ten ir prisiekti sau, kad visi jį ištaisysime ir pasieksime mūsų abipusio vienybės.
Po to yra penkios dienos, atitinkančios penkias sfiras: Kėtėr, Chochma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut. Ir prasideda Sukot šventė.
Sukot – tai laikas, kai pradedame gauti taisymus iš supančios Šviesos (or makif), šviečiančios mums per stogą, kurį statome iš žalių augalų šakų.
Mes sėdime palapinėje (hebrajiškai suka), kol ši Šviesa visiškai mus paveiks – per Hėsėd, Gvura, Tifėrėt, Nėcach, Hod, Jėsod, Malchut. Kasdien švenčiame kiekvienos mūsų sielos sfiros ištaisymą veikiant šiai supančiai Šviesai.
Kai visiškai ištaisėme savo sielą, ji gali gauti Šviesą, todėl ta diena vadinama Toros švente, t. y. Šviesos švente. Taip baigiame visą rudeninių švenčių ciklą.
Mokomės, kaip turime elgtis, kaip sudaryta mūsų siela, kokius ištaisymus ji praeina kas akimirką. Tam skirta daug literatūros. Ir visa tai aprašyta per tikslius fizikinius mūsų vidinio pasaulio dėsnius.

Iš 2016 m. rugsėjo 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinės šventės

Į naujus metus, į naują pasaulį!

Komentarų nėra

Kabalistinės šventės

Izraelis ir pasaulio tautos, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманVisos Izraelio tautos šventės ateina iš kabalos ir simbolizuoja skirtingus mūsų dvasinio vystymosi etapus.
Kildamas dvasinių pasaulių laiptais (nuo visiškos atskirties nuo Kūrėjo iki visiško suartėjimo ir suartėjimo su Juo), žmogus praeina daugybė tam tikrų pakopų, tarp kurių yra ir itin ypatingos pakopos, vadinamos šventėmis ar geromis dienomis (hebrajiškai jom tov).
Pesach šventė, kuri mūsų pasaulyje švenčiama kaip išsilaisvinimas iš Egipto vergystės, atspindi pirmąją dvasinę pakopą – išėjimą iš egoizmo, išsilaisvinimą iš jo, pakilimą virš jo.
Paskui seka Toros dovanojimo pakopa, kurią perteikia Šavuot šventė.
Plokščių sudaužymą, t. y. laikiną grįžimą į Egiptą (kritimą į egoizmą) simbolizuoja Tiša bėAv. Dabar ši diena – gedulo diena, bet ateityje taps ypatinga džiaugsmo diena.
Po Tiša bėAv seka Roš haŠana (Naujieji metai) – itin rimtas posūkis, kai atliekamas naujas dvasinis išsitaisymas.
Praėjus dešimt dienų po Naujųjų metų ateina Išpirkimo Diena (Jom Kipur), kai tikrinamos visos žmogaus būsenos, ir paskui atskleidžiami ir ištaisomi visi jo nusižengimai.
Po Jom Kipur žmogus pradeda gauti ypatingą taisančią Šviesą, vadinamą Sukot Šviesą – or makif (supančią šviesą), grąžinančią į Šaltinį.
Per septynias Sukot dienas žmogus pasiekia būseną, vadinamą Simhat ToraToros džiaugsmas, juk ta šviesa, kuri jį veikė ir bendrai jį ištaisė, leidžia suartėti su Kūrėju.
Kita šventė – Hanuka, tai šviesos šventė, jos šviesa pakelia mus virš egoizmo, išlaisvina iš jo. Kildamas virš ego, žmogus jaučia, kaip išeina į laisvę. Tačiau tai dar ne visiškas ištaisymas.
Visiškas ištaisymas ateina tada, kai visiškai pakeičiame savo egoizmą į davimo ir meilės būseną. Tai vyksta per Purimą.
Taip žmogus pereina visą švenčių ciklą, simbolizuojančių Izraelio tautos istoriją. Tikiuosi, kad artimiausiu metu galiausiai pasieksime Purimą – visišką išsitaisymą ir tuo pasibaigs mūsų žemiška saga – žmogaus buvimo šiame pasaulyje istorija.

Iš 2014 m. spalio 22 d. TV programos „Trumpos istorijos“ II d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Šviesioji Purimo šventė

Linkiu visiems laisvės ir meilės!

Komentarų nėra

Į naujus metus, į naują pasaulį!

Dvasinis darbas, Šventės
каббалист Михаэль ЛайтманMieli Draugai!
Stovime ant Naujųjų metų slenksčio (š. m. rugsėjo 20 d. pagal hebrajų kalendorių prasidėjo 5778 metai – vert. past.), prieš Jom Kipur, Sukot, Sichat Tora – didžias šventes. Jos visos – itin ypatingos, gilios, plačios kabalistinės sąvokos. Jos atskleidžia mums įėjimą į dvasinį pasaulį.
Siūlau Jums išnaudoti šį ypatingą metų laiką ir traktuojant šias šventes kaip žmogaus raidos naują pakopą, pajausti, suvokti mus supantį pasaulį, mus valdančias sistemas – apie ką ir kalbą kabalos mokslas, ir iš tikrųjų ateinant Naujiems metams praregėti naujame pasaulyje.
Kviečiu Jus!
Komentarų nėra

Mano mintys Twitter (2017 09 20)

Šventės, Twitter

Mylėti – žinoti, kaip suteikti kitam tai, ko jam trūksta, o jis gali duoti man tai, kas būtina man. Tai integralus visos žmonijos mechanizmas.
Mūsų pasaulis – tai kinas. Reikia liautis jį sukus savyje! Pasaulio pabaiga – kai žmogus liaujasi neteisingai jį suvokęs.
Elul (atgailos) mėnuo – kai žmogus nori būti tinkamai su kitais susijęs ir daryti tai, ko reikia jiems!
Principas „viskas sau“ leidžia jausti „šį pasaulį“ . Jei mano „aš“ nukreiptas į davimą, tai šiame siekyje jaučiu dvasinį pasaulį.
Naujieji metai – tai naujas įsisąmoninimas: tikrasis Aš – tai visi kiti. O tai, kas anksčiau buvo manuoju Aš, tėra didžiausias mano priešas – egoizmas!

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai