Pateikti įrašai priklausantys Šventės kategorijai.


Sukkot: susilieti apsikabinus

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль Лайтман„Ir sakė Dievas, kreipdamasis į Mozę: Pasakyk Izraelio sūnums taip: penkioliktąją septinto mėnesio dieną – Sukkot šventė, septynios dienos Dievui. Pirmoji diena – Šventinis Susibūrimas: nedirbkite jokio darbo.
Septynias dienas neškite Dievui aukas, o aštuntąją – Šventinis Susibūrimas, atneškite Dievui aukas, šventinis susibūrimas reiškia nedirbti jokio darbo.“ [Tora, „Levit“, „Emor“, 23:33-23:36]
Sukkot šventė tęsiasi septynias dienas, kiekvieną dieną pakylama į dvasines pakopas: Chėsėd, Gvura, Tifėrėt, Nėcach, Hod, Jėsod, Malchut.
O aštuntą dieną vyksta ypatingas susibūrimas, kai žmogus pripildomas Chasadim (Gailestingumo) Šviesa – meilės, draugystės, džiaugsmo, užuojautos, prisidėjimo, gėrio Šviesa. Tai vadinama „apsikabinimu iš dešinės pusės“, kaip pasakyta „Jo kairioji ranka po mano galva, o dešinioji – apkabina mane“.
Kitaip tariant, Roš ha Šana ir Jom Kipur – tai „kairioji ranka po galva“, o Sukkot – „dešinioji apkabina mane“. Paskutiniąją aštuntą Sukkot dieną yra suderinamos vyriškoji ir moteriškoji indo/kli dalys.
Per tą laiką žmogaus noras apšviečiamas Šviesa ir todėl per visas šventės dienas atsiskleidžia vis didesnė gėrio Šviesa ir vis labiau susilieja vyriškoji ir moteriškoji noro dalys į vieną „apsikabinimą“.
Tad svarbi kiekviena Sukkot šventės diena. Sukkot švenčiama ypatingoje palapinėje, pastatytoje po atviru dangumi, ten rengiami šventiniai susibūrimai, valgoma.
Būdamas palapinėje septynias dienas žmogus tarsi gauna visas supančias Šviesas, kurios taiso, pripildo ir parengia jį atskleisti Kūrėją, užmegzti ryšį, kontaktą su Juo.
Tai vyksta aštuntąją dieną išėjus iš palapinės. Tad aštuntoji diena vadinama „Simchat Tora“ (Toros Džiaugsmas). Tora – tai Šviesa, taisanti žmogų ir užpildanti jį džiaugsmu.
Klausimas: Sakoma, kad kas vakarą į palapinę paeiliui ateina gerbiami svečiai: Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Aaronas, Juozapas ir Dovydas.
Atsakymas: Visi šie svečiai simbolizuoja taisymo Šviesas septyniose dvasinėse pakopose. Juk tai ne istoriniai personažai, o dvasinės būsenos. Kiekviena pakopa turi ypatingą charakterį, ir tik praėjęs jas, kitaip tariant, ištaisęs save būdamas septynių skirtingo charakterio būsenų, žmogus būna pasirengęs atskleisti Kūrėją.

Iš 2014 m. birželio 18 d. TV laidos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško
Kabalistinės šventės
Sukkot šventė

Komentarų nėra

Sukkot šventė

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманGimstame su egoistiniu noru mėgautis, tačiau netikėtai jame prabunda tam tikras naujas noras (siekti dvasingumo).
Ir galime pasitelkę aplinką ir knygas išauginti šį naują norą, kad jis nusitemptų mus paskui save į savo pasaulį.
O senasis noras sumažės, išnyks, arba priešingai, išaugs, tačiau pakilsime virš jo nore duoti.
Taip mumyse vyksta dviejų norų kova: tarp rūpesčio savimi (šio pasaulio noras) ir davimo noro, priklausančio aukštesniajam pasauliui, Kūrėjui.
O mums noro mėgautis šiame pasaulyje atžvilgiu reikia padidinti norą dvasingumui, davimo norą. Čia visas mūsų darbas ir valios laisvė.
Pasirinkimas, kas svarbiau – ką noriu laikyti svarbesnį: norą, nukreiptą į viršų, iš kurio dabar turiu tik mažą tašką, ar norą, nukreiptą žemyn, į šį pasaulį.
Sukkot šventė ir visi darbai, susiję su šia švente (specialios pastogės „sukka“ statymas), kaip tik ir parodo mums, kaip galime padidinti šį mažą norą dvasingumui, kuris vadinasi „atliekomis“, mat jį suvokiame kaip visiškai nereikalingą: kažkoks davimas, meilė artimui, draugai, vienybė… Šių gerų žodžių niekas nesuvokia rimtai.
Pakelti šių „atliekų“ svarbą virš savojo „Aš“ ir šio pasaulio, iškelti davimą aukščiau gavimo – tai simbolizuoja „sukka“, laikinas statinys.
Net jeigu nuolatos jauti tobulybę išeik į laikiną pastogę, keisk save.

Iš 2010 m. rugsėjo 21 d. iš straipsnio pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško
Kabalistinės šventės

Komentarų nėra

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Kabala, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip pagal kabalą paaiškinti rudenines šventes – Roš haŠana (Naujieji metai), Jom Kipur (Teismo diena), Sukot?
Atsakymas: Visa mūsų problema – kaip iš sudužusių dalelių surinkti draugėn sistemą, vadinamą Adam.
Buvo sistema, viena siela, vienas mechanizmas, vienas noras, o paskui šis noras sudužo į daugybė dalių. Ir mums reikia surinkti visus tuos norus į vieną bendrą norą, koks jis buvo iki sudūžtant. Tai mūsų užduotis.
Vadinasi, žmogus, kuris dirbo ar nedirbo, dėjo ar nedėjo tam tikrų pastangų visus metus turi pasitikrinti. Tam skiriama savaitė prieš Naujuosius metus, kai visą savaitę turime galvoti apie tai, kaip praleidom šiuos metus, ar sukūrėme tinkamus pagrindus tam, kad žmonija susijungtų kartu draugystėje, meilėje, papildydami kits kitą.
Šis patikrinimas, ko dar nepadariau, vadinasi „slichot“, išvertus iš hebrajų k. – „atsiprašymai“. Nieko nereikia atsiprašyti, tik savęs: kur apsirikau, nepakankamai daviau, nusukau sverdamas ir t. t. žmonių tarpusavio ryšio atžvilgiu. Tikrinu save, ar turėjau galimybes: kokias ir kaip jas realizavau.
Po to prasideda Naujieji metai. Naujieji metai reiškia, kad pradedu naują kalendoriaus ratą nuo tam tikros dienos. Ši diena vadinasi Adomo gimimo diena, kitaip tariant, mūsų švenčiami Naujieji metai (pagal hebrajų tradiciją) – Adomo gimimo diena.
Ką reiškia gimimo? Buvo toks žmogus ir jis staiga nušvito: jam atsiskleidė paveikslas, kaip valdomas mūsų pasaulis ir būtinybė suvienyti žmones tarpusavyje. Visa tai jis aprašė knygoje „Slaptasis angelas“ (Raziel haMalach). Jo mokiniai pratęsė šį pasiekimą. Ir taip iki mūsų laikų.
Todėl švenčiame dieną, kai mūsų pasaulyje atsirado pirmasis žmogus, atskleidęs šią žmonių tarpusavio sistemą: kaip jie turi būti vieni su kitais susiję, kaip jie turi išsitaisyti, susivienyti.
Nusprendus, kad šitaip veiksime, po Naujųjų metų ateina dešimt dienų iki Teismo dienos, kai tiksliai tikriname save, visas dešimt mūsų sielos sfiras kasdien tam tikrą sfirą, ir imame matyti, kiek vis dėlto nebaigėme dirbti iki galo, ir kiek turime išsitaisyti.
Paskui prasideda para, vadinama Teismo Diena. Turime įvertinti savo poelgius neapykantos vieni kitiems ir atstūmimo vieni nuo kitų atžvilgiu, turime vieni kitų prašyti atleidimo. Mes iš tikrųjų turime suartėti, kad tie atleidimai nebūtų formalūs, kad jie išeitų iš tyros širdies.
Teismo diena – tai diena, kai stengiamės prasiskverbti į visus mūsų egoizmo užkampius, į visas slaptas vietas, ištraukti jį iš ten ir prisiekti sau, kad visi jį ištaisysime ir pasieksime mūsų abipusio vienybės.
Po to yra penkios dienos, atitinkančios penkias sfiras: Kėtėr, Chochma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut. Ir prasideda Sukot šventė.
Sukot – tai laikas, kai pradedame gauti taisymus iš supančios Šviesos (or makif), šviečiančios mums per stogą, kurį statome iš žalių augalų šakų.
Mes sėdime palapinėje (hebrajiškai suka), kol ši Šviesa visiškai mus paveiks – per Hėsėd, Gvura, Tifėrėt, Nėcach, Hod, Jėsod, Malchut. Kasdien švenčiame kiekvienos mūsų sielos sfiros ištaisymą veikiant šiai supančiai Šviesai.
Kai visiškai ištaisėme savo sielą, ji gali gauti Šviesą, todėl ta diena vadinama Toros švente, t. y. Šviesos švente. Taip baigiame visą rudeninių švenčių ciklą.
Mokomės, kaip turime elgtis, kaip sudaryta mūsų siela, kokius ištaisymus ji praeina kas akimirką. Tam skirta daug literatūros. Ir visa tai aprašyta per tikslius fizikinius mūsų vidinio pasaulio dėsnius.

Iš 2016 m. rugsėjo 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinės šventės

Į naujus metus, į naują pasaulį!

Komentarų nėra

Kabalistinės šventės

Izraelis ir pasaulio tautos, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманVisos Izraelio tautos šventės ateina iš kabalos ir simbolizuoja skirtingus mūsų dvasinio vystymosi etapus.
Kildamas dvasinių pasaulių laiptais (nuo visiškos atskirties nuo Kūrėjo iki visiško suartėjimo ir suartėjimo su Juo), žmogus praeina daugybė tam tikrų pakopų, tarp kurių yra ir itin ypatingos pakopos, vadinamos šventėmis ar geromis dienomis (hebrajiškai jom tov).
Pesach šventė, kuri mūsų pasaulyje švenčiama kaip išsilaisvinimas iš Egipto vergystės, atspindi pirmąją dvasinę pakopą – išėjimą iš egoizmo, išsilaisvinimą iš jo, pakilimą virš jo.
Paskui seka Toros dovanojimo pakopa, kurią perteikia Šavuot šventė.
Plokščių sudaužymą, t. y. laikiną grįžimą į Egiptą (kritimą į egoizmą) simbolizuoja Tiša bėAv. Dabar ši diena – gedulo diena, bet ateityje taps ypatinga džiaugsmo diena.
Po Tiša bėAv seka Roš haŠana (Naujieji metai) – itin rimtas posūkis, kai atliekamas naujas dvasinis išsitaisymas.
Praėjus dešimt dienų po Naujųjų metų ateina Išpirkimo Diena (Jom Kipur), kai tikrinamos visos žmogaus būsenos, ir paskui atskleidžiami ir ištaisomi visi jo nusižengimai.
Po Jom Kipur žmogus pradeda gauti ypatingą taisančią Šviesą, vadinamą Sukot Šviesą – or makif (supančią šviesą), grąžinančią į Šaltinį.
Per septynias Sukot dienas žmogus pasiekia būseną, vadinamą Simhat ToraToros džiaugsmas, juk ta šviesa, kuri jį veikė ir bendrai jį ištaisė, leidžia suartėti su Kūrėju.
Kita šventė – Hanuka, tai šviesos šventė, jos šviesa pakelia mus virš egoizmo, išlaisvina iš jo. Kildamas virš ego, žmogus jaučia, kaip išeina į laisvę. Tačiau tai dar ne visiškas ištaisymas.
Visiškas ištaisymas ateina tada, kai visiškai pakeičiame savo egoizmą į davimo ir meilės būseną. Tai vyksta per Purimą.
Taip žmogus pereina visą švenčių ciklą, simbolizuojančių Izraelio tautos istoriją. Tikiuosi, kad artimiausiu metu galiausiai pasieksime Purimą – visišką išsitaisymą ir tuo pasibaigs mūsų žemiška saga – žmogaus buvimo šiame pasaulyje istorija.

Iš 2014 m. spalio 22 d. TV programos „Trumpos istorijos“ II d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Šviesioji Purimo šventė

Linkiu visiems laisvės ir meilės!

Komentarų nėra

Į naujus metus, į naują pasaulį!

Dvasinis darbas, Šventės
каббалист Михаэль ЛайтманMieli Draugai!
Stovime ant Naujųjų metų slenksčio (š. m. rugsėjo 20 d. pagal hebrajų kalendorių prasidėjo 5778 metai – vert. past.), prieš Jom Kipur, Sukot, Sichat Tora – didžias šventes. Jos visos – itin ypatingos, gilios, plačios kabalistinės sąvokos. Jos atskleidžia mums įėjimą į dvasinį pasaulį.
Siūlau Jums išnaudoti šį ypatingą metų laiką ir traktuojant šias šventes kaip žmogaus raidos naują pakopą, pajausti, suvokti mus supantį pasaulį, mus valdančias sistemas – apie ką ir kalbą kabalos mokslas, ir iš tikrųjų ateinant Naujiems metams praregėti naujame pasaulyje.
Kviečiu Jus!
Komentarų nėra

Mano mintys Twitter (2017 09 20)

Šventės, Twitter

Mylėti – žinoti, kaip suteikti kitam tai, ko jam trūksta, o jis gali duoti man tai, kas būtina man. Tai integralus visos žmonijos mechanizmas.
Mūsų pasaulis – tai kinas. Reikia liautis jį sukus savyje! Pasaulio pabaiga – kai žmogus liaujasi neteisingai jį suvokęs.
Elul (atgailos) mėnuo – kai žmogus nori būti tinkamai su kitais susijęs ir daryti tai, ko reikia jiems!
Principas „viskas sau“ leidžia jausti „šį pasaulį“ . Jei mano „aš“ nukreiptas į davimą, tai šiame siekyje jaučiu dvasinį pasaulį.
Naujieji metai – tai naujas įsisąmoninimas: tikrasis Aš – tai visi kiti. O tai, kas anksčiau buvo manuoju Aš, tėra didžiausias mano priešas – egoizmas!

Komentarų nėra

Kiek metų liko žmonijai?

Egoizmo vystymasis, Šventės

Klausimas. Kodėl sakote, kad žmonijai liko 223 metai? Iš kur šitie skaičiavimai?
Atsakymas. Prieš 5777 metus žmogus, vardu Adomas, atskleidė, kad egzistuoja tokia metodika, kurią pasitelkus galima pasiekti Aukštesnįjį pasaulį.
Šią dieną laikome jo gimimo diena ir švenčiame Naujuosius metus – Roš ha Šana. Adomas parašė knygą apie savo atradimus, kuri vadinasi ,,Slaptasis angelas (,,Slaptoji jėga“). Nuo to laiko mes vedame kabalistinį kalendorių – jau praėjo 5777 metai.
Taigi, mums liko šiek tiek daugiau nei du šimtai metų, kuomet visa žmonija, kaip ir Adomas, pasieks Aukštesnįjį pasaulį, tai yra tikrąją būseną, kurią jausime, išėję iš savo egoizmo ribų.
Baal Sulamas pateikia labai gražų pavyzdį su ridiku, kuriame gyvena kirminas.


Kuomet kirminas iškiša galvą į išorę ir žiūri į pasaulį, jis mato, kad ten šviečia saulutė, čiulba paukščiai. Jis nustemba, dėl ko visą tą laiką gyveno tokiame nykiame pasaulyje (mūsų pasaulyje), jeigu egzistuoja toks nuostabus Aukštesnysis pasaulis?
Taip ir mes turime išlįsti iš savo ridiko. Kaip kirminą paskatino išlįsti į viršų ridiko kartumas, taip skausmas (kančios) išstumia mus iš mūsų pasaulio.
Nieko įdomaus mūsų pasaulyje nėra. Mes turime suprasti, kad tikrasis prisipildymas pasiekiamas su kabalos metodika. Šiandien žmonija po truputį pradeda jausti, kad mūsų pasaulis – tai karti ropė, ir dėl to priartėja prie kabalos.

Komentarų nėra

Su kovo 8-ąja!

Moters dvasingumas, Šventės, Viena siela, Vyras ir moteris
Brangios moterys!
Jūs nuostabi, ypatinga žmonijos dalis, simbolizuojanti pačią gamtos esmę. Jūs artimos jai, ir todėl klystate  mažiau nei mes. Jūs teisingesnės.
Jūs visiems dovanojate gyvenimą. Vyras gimsta iš moters. Jis myli moterį. Jis jai suteikia viską, ką turįs (jeigu tai tikras vyras). O moteris simbolizuoja visą pasaulio prigimtį.
Šiandien dar negalime tinkamai įvertinti to, kas yra moteris gamtoje, tačiau reikia suprasti, jog tai visa bendra kūrinija.
O vyras – tik padedanti jėga, skirta šiek tiek ištaisyti šį kūrinį savo atitinkamu dalyvavimu. Jeigu jis tinkamai save pozicionuos, t. y. pereis iš ketinimo dėl savęs prie ketinimo duoti (Kam? Moteriai.), tai tada visa gamta išsitaisys ir pasieks ramybę.
Tikėsimės, jog šitai įvyks, jei ne šiandien, tai rytoj.
Čia linkiu Jums, sau ir visiems vyrams didelės sėkmės!
Komentarų nėra

Pesachas (žydų Velykos)

Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Šventės

Pesach – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus mūsų pasaulyje jį jaučia)  į aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai atlikti gali tik kabalistas.
Pesachas kaip ir visos žydų šventės – kabalistinė šventė. Ji apie tai, kaip žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būsena, kai jo egoizmas leidžia susivienyti.
Kai žmogus išsiveržia iš egoizmo valdžios ir susijungia su artimais dvasia žmonėmis vadinama „Pesachu“.
Klausimas. Kas jam leidžia atlikti tokį šuolį?
Atsakymas. Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą iki buvimo Egipte pabaigos be perstojo vystosi didžiulis egoistinis noras, kuris neleidžia Izraelio tautai tarpusavyje susivienyti.
Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai jis mato, jog neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esąs egiptietiškoje tamsoje. Štai dabar jis pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į visa tai žvelgtume iš žmogaus pozicijų, juk paprastai kabaloje kalbama būtent apie tai, kas vyksta su žmogumi, tai omenyje turima žmogaus savybė, kai jis pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik atsiplėštų nuo savo egoizmo ir pakiltų virš jo, pasiektų Kūrėjo savybę – meilę ir davimą.
Jis šoka į jūrą, o jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atkerta save nuo ego ir taip tampa pasirengęs perdaryti jį į altruizmą (būnant virš egoizmo ir dirbant su juo). Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kurį švenčiame per Pesachą.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Misija neįmanoma

Vienintelė, bet be galo sunki sąlyga

Pabėgimas nakties priedangoje

Komentarų nėra

Su Juoko diena!

Humoras, Įvairūs, Šventės

Komentaras: Balandžio pirmoji – juoko diena. Ji ir melagių, pokštų diena. Yra daugybė puikių balandžio pirmosios pokštų! Manoma, kad melagių diena – vienintelė šventė, suvienijanti visų rasių, religijų ir amžiaus žmones. 🙂
Atsakymas: Žmogus linkęs kvailioti. Jei vos šiek tiek atitrauksime jį nuo teroro, karų, problemų, baimių, jis ims kvailioti, nes tai vaikystė, tai laisvė, kilimas virš savęs.
Humoras mėgstamas. Satyra – nelabai, nes ji nors ir linksmina, bet palieka kartėlį. O humoras – tai grynas džiaugsmas, nes jame sužiba žmogaus protas, sumanančio tokias būsenas, kurių iš tikrųjų nėra.
Tačiau jos susideda iš dviejų priešingų teiginių ir todėl, kai vienas prieštarauja kitam ir jį anuliuoja, ir tuo pat metu abu kartu egzistuoja, sukelia mums linksmumą. Džiaugiamės tokiais proto blyksniais, tokiomis išdaigomis, mėgstame tokias būsenas. Tuo mes vaikai.
Klausimas: Ko palinkėtumėte balandžio pirmosios proga?
Atsakymas: Iš šios šventės turėtume padaryti išvadą, kad žmogui patinka būti pakilios būsenos, kai pakylama virš savęs! Juk mes šaipomės iš savęs: iš savo egoizmo, iš savo ribotumo, iš naivaus tikėjimo tuo, kuo mus „peni“ žiniasklaida ir kiti žmonės.
Praktiškai liekame mažais vaikais. Mums tetrūksta šilto, patikimo pasaulio, kad jis pats savaime būtų nuolatinio šilumos ir džiugesio objektas.
Juk kaip gera būti vaiku, jei tik jo neprispaudžia mokykla, muštras ir visa kita, ir jis plaukia per gyvenimą, vystosi, kai visi jo užsiėmimai atitinka tai, kas traukia jo sielą.
Galime sukurti sau tokį gyvenimą ir jaustis ne kaip per „balandžio pirmąją“, kuomet tartum apgaudinėjame save. Pamėginkime apgauti mūsų egoistinę prigimtį, padarykime taip, tarsi mes virš jos, suprantame savo egoizmą ir išvien veikiame prieš jį. Ir staiga išvysime, kad tai įmanoma, kad mūsų prigimtis mūsų rankose.
Padėkime kits kitam apgauti ne kitus žmones, o pačius save! Ir pamatysime, jog galime sukurti nuostabų pasaulį, visuomenę, gerus tarpusavio santykius ir taip vieni kitiems be perstojo rodysime pavyzdį. Tuomet balandžio pirmoji tęsis ištisus metus!
Sėkmės mums!

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai