Pateikti įrašai priklausantys Šventės kategorijai.


Pesachas (žydų Velykos)

Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Šventės

Pesach – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus mūsų pasaulyje jį jaučia)  į aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai atlikti gali tik kabalistas.
Pesachas kaip ir visos žydų šventės – kabalistinė šventė. Ji apie tai, kaip žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būsena, kai jo egoizmas leidžia susivienyti.
Kai žmogus išsiveržia iš egoizmo valdžios ir susijungia su artimais dvasia žmonėmis vadinama „Pesachu“.
Klausimas. Kas jam leidžia atlikti tokį šuolį?
Atsakymas. Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą iki buvimo Egipte pabaigos be perstojo vystosi didžiulis egoistinis noras, kuris neleidžia Izraelio tautai tarpusavyje susivienyti.
Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai jis mato, jog neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esąs egiptietiškoje tamsoje. Štai dabar jis pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į visa tai žvelgtume iš žmogaus pozicijų, juk paprastai kabaloje kalbama būtent apie tai, kas vyksta su žmogumi, tai omenyje turima žmogaus savybė, kai jis pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik atsiplėštų nuo savo egoizmo ir pakiltų virš jo, pasiektų Kūrėjo savybę – meilę ir davimą.
Jis šoka į jūrą, o jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atkerta save nuo ego ir taip tampa pasirengęs perdaryti jį į altruizmą (būnant virš egoizmo ir dirbant su juo). Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kurį švenčiame per Pesachą.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Misija neįmanoma

Vienintelė, bet be galo sunki sąlyga

Pabėgimas nakties priedangoje

Komentarų nėra

Su Juoko diena!

Humoras, Įvairūs, Šventės

Komentaras: Balandžio pirmoji – juoko diena. Ji ir melagių, pokštų diena. Yra daugybė puikių balandžio pirmosios pokštų! Manoma, kad melagių diena – vienintelė šventė, suvienijanti visų rasių, religijų ir amžiaus žmones. :-)
Atsakymas: Žmogus linkęs kvailioti. Jei vos šiek tiek atitrauksime jį nuo teroro, karų, problemų, baimių, jis ims kvailioti, nes tai vaikystė, tai laisvė, kilimas virš savęs.
Humoras mėgstamas. Satyra – nelabai, nes ji nors ir linksmina, bet palieka kartėlį. O humoras – tai grynas džiaugsmas, nes jame sužiba žmogaus protas, sumanančio tokias būsenas, kurių iš tikrųjų nėra.
Tačiau jos susideda iš dviejų priešingų teiginių ir todėl, kai vienas prieštarauja kitam ir jį anuliuoja, ir tuo pat metu abu kartu egzistuoja, sukelia mums linksmumą. Džiaugiamės tokiais proto blyksniais, tokiomis išdaigomis, mėgstame tokias būsenas. Tuo mes vaikai.
Klausimas: Ko palinkėtumėte balandžio pirmosios proga?
Atsakymas: Iš šios šventės turėtume padaryti išvadą, kad žmogui patinka būti pakilios būsenos, kai pakylama virš savęs! Juk mes šaipomės iš savęs: iš savo egoizmo, iš savo ribotumo, iš naivaus tikėjimo tuo, kuo mus „peni“ žiniasklaida ir kiti žmonės.
Praktiškai liekame mažais vaikais. Mums tetrūksta šilto, patikimo pasaulio, kad jis pats savaime būtų nuolatinio šilumos ir džiugesio objektas.
Juk kaip gera būti vaiku, jei tik jo neprispaudžia mokykla, muštras ir visa kita, ir jis plaukia per gyvenimą, vystosi, kai visi jo užsiėmimai atitinka tai, kas traukia jo sielą.
Galime sukurti sau tokį gyvenimą ir jaustis ne kaip per „balandžio pirmąją“, kuomet tartum apgaudinėjame save. Pamėginkime apgauti mūsų egoistinę prigimtį, padarykime taip, tarsi mes virš jos, suprantame savo egoizmą ir išvien veikiame prieš jį. Ir staiga išvysime, kad tai įmanoma, kad mūsų prigimtis mūsų rankose.
Padėkime kits kitam apgauti ne kitus žmones, o pačius save! Ir pamatysime, jog galime sukurti nuostabų pasaulį, visuomenę, gerus tarpusavio santykius ir taip vieni kitiems be perstojo rodysime pavyzdį. Tuomet balandžio pirmoji tęsis ištisus metus!
Sėkmės mums!

Komentarų nėra

Purimo herojai: Amanas

Izraelis ir pasaulio tautos, Šventės

Klausimas. Kas yra Amanas, vienas iš Purimo šventės herojų?
Atsakymas. Amanas – tai ryški istorinė asmenybė. Didžiulis dvasinis pavyzdys šiuolaikinei žmonijai!
Komentaras. Bet juk jis piktadarys?!
Klausimas. Na ir kas? Stalinas ir Hitleris irgi buvo piktadariai. Istorijoje buvo daug tokių žmonių, o Amanas pranoko visus. Jo vardu galima pavadinti visus pasaulio piktadarius. Tai – apibendrinantis pavidalas.
Amanas – mokslininkas, astrologas, gyvenantis idėja, supratingas žmogus. Jis daug padarė žmonijai, viskuo rizikavo, ir galiausiai žuvo kartu su visa savo šeima, dešimčia sūnų, žmona Zereš, daugybe sugulovių ir visu savo dvaru.
Ir visa tai tam, kad pažadintų žydus, kad jie nesėdėtų ramiai 127 Senovės Babilono valstybėse, Achašveroš karalystėje, kad jie sukiltų, susivienytų ir grįžtų namo.
Netgi pasakyčiau, kad dėl kančių, Amano kančių, žydai ėmė vienytis. Iš Amano kylantis mirties pavojus privertė juos susitelkti, sukilti, sunaikinti visus savo priešininkus, grįžti į Izraelio Žemę ir pastatyti Antrąją Šventyklą.
Nesvarbu, kokia Amano asmenybė, – teigiama ar neigiama. Ji judina istoriją! Juk evoliucija iš esmės vyksta spaudžiant neigiamiems personažams, todėl žmonės, ir pirmiausia žydai – nepaklusni, užsispyrusi tauta.
Mumyse verda didžiulės neigiamos jėgos, vadinamos Faraonu, Amanu, Amaleku ir t.t., kurie lazda mus veja į laimę, nes nesuprantame kreipimosi geruoju.
Tačiau nuo dabar mums atskleistas kabalos mokslas, kuris parodo, kaip eiti į tikslą geru keliu – kaip tinkamai keistis, vystytis, kad visas pasaulis susivienytų, kitaip tariant, kad atliktume savo galutinę misiją, pasiektume paskutinę instanciją.
Tikėsimės, kad sugebėsime tai realizuoti be naujų Amanų, Achašverošų, Hitlerių ir kitokių faraonų.

Iš 2016 m. kovo 16 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo herojai: Mordechajus

Purimo herojai: Ester

Susivienyti, nepaisant visų skirtumų

Komentarų nėra

Purimo herojai: Mordechajus

Izraelis ir pasaulio tautos, Šventės

Klausimas. Kas toks Purimo šventės herojus Mordechajus?
Atsakymas. Mordechajus – tai paslaptinga asmenybė, ne nežinomas kandidatas, o šviesus žmogus.
Jis visiškai nepastebimas, niekam nekrinta į akis. Vienintelį Amaną jis nervina, nes šis supranta, kad jeigu žydai turi tokį atstovą, tai juos nepaprasta valdyti, pavergti, sunaikinti.
Klausimas. Ką gi Amanas mato žiūrėdamas į Mordechajų, juk jis ramiai sėdi prie vartų?
Atsakymas. Nors Mordechajus tyliai sėdi prie vartų, bet jis tik laikinai ramus. Vos tik Amanas imsis rimtų veiksmų, tai iš karto atsiskleis Mordechajaus būdas, atkaklumas ir jėga, o Amanui bus nemalonumų.
Kadangi Mordechajus sėdi ne prie miesto, o prie karališkų vartų, Amanui tai trukdo. Juk norėdamas patekti pas karalių, jis turėtų kažkaip apeiti Mordechajų.
Mordechajus simbolizuoja potencialią jėgą, gyvuojančią žydų tautoje, kuri kažkada leido jai susijungti ir pakilti virš egoizmo. Ir ši potenciali jėga gyvuoja toliau. Ji gali iš išorės pritraukti papildomas pasaulių sistemoje, gamtoje egzistuojančias jėgas. Tuo Mordechajus pavojingas Amanui, ir jam būtinai reikia pavergti Mordechajų. Tad Amanas ir prigalvoja įvairių suktybių: kreipiasi į karalių ir t. t.
Iš esmės, tarp jų itin aiški prieštara. Amanas tvirtina, kad visas jam paklūstantis egoizmas sukurtas tam, kad užpildytų, pakeltų žmogų, kad būtų galima užsidirbti iš jo, judinti progresą. Kitaip tariant, tai sveikas kapitalistinis požiūris į gyvenimą.
O Mordechajus sako, kad egoizmas mums duotas tik tam, kad pakiltume ir dirbtume su juo!
Būtent kylant virš ego galima atskleisti Aukštesnįjį pasaulį – kitą pakopą, kitą matavimą, kuriame turi egzistuoti žmonija.
Todėl tarp Amano ir Mordechajaus slypi itin rimti ideologiniai prieštaravimai. Galiausiai pasirodo, kad nors Amanas ir teisus: egoizmas tai jėga, varanti mus į priekį, bet būtent Mordechajaus savybė yra ta jėga, kuri ištaiso mus ir pakelia į Kūrėjo lygmenį, išgelbsti, ir veda visą žmoniją į kūrimo tikslą.
Nors šis pasakojimas apie tai, kas vyko senovės Babilone prieš du su puse tūkstančių metų, bet jis kaip niekad aktualus mūsų laikais, juk šiandien esame lygiai tokioje pačioje padėtyje. Skirtumas tas, kad jau išėjome iš tremties, iš siaubingos tamsos būsenos, ir dabar turime paskui save patraukti visą žmoniją.

Iš 2016 m. kovo 16 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo herojai: Ester

Šviesioji Purimo šventė

Komentarų nėra

Linkiu visiems laisvės ir meilės!

Klausimai ir atsakymai, Šventės

Klausimas: Ar reikia mums, jūsų mokiniams, studijuojantiems kabalą, bet ne žydams, švęsti Pesach ir kitas šventes? Daugelis pas mus kalba, kad reikia skubėti pirkti macų ir ruoštis Seder Pesach.
Atsakymas: Brangūs mano mokiniai. Pabandysiu dar kartą atsakyti, paprastai ir visam laikui, mat jau daug kartų atsakinėjau.
Žydų tauta – tai iki I m. e. am. egzistavusi kabalistinė grupė, kurią dar prieš 1 700 metų Babilone įkūrė Abraomas. Nuo I m. e. am. žydai prarado savo dvasinę pakopą ir pamiršo, kas jie tokie. Šiandien jie atgimsta savo išsitaisymui, nes pasauliui reikia kabalos.
Visi žydų pirminiai šaltiniai parašyti kabalistų, ir mes juos studijuojame kaip  kabalistinius, o ne taip, kaip juos nuo I m.e.a. studijuoja žydų tauta – žemiškuoju pavidalu, tarsi būtų kalbama apie mūsų pasaulį.
Tarp jų, žinoma, reikia studijuoti ir „Agada šel Pesach“ („Velykų pasakojim1“ apie išėjimą iš Egipto),  nes  ten kalbama ne apie išėjimą iš Egipto šalies, o apie tai, kaip pakylame virš savo egoizmo. Jūs galite prisijungti prie mūsų tradicijos – sėdėti vakare už šventinio stalo, virtualiai būti su  mumis ir valgyti macas su farširuota žuvimi arba duoną su kiauliena – kaip pageidausite.
Baal Sulamas knygoje „Paskutinioji karta“ rašo, kad netgi visiškai išsitaisius kiekviena tauta gali pasilikti prie savo religijos ir paproči7. Keičiasi tiktai santykiai tarp žmonių: nuo neapykantos iki meilės – tai ir yra išėjimas iš Egipto. Visiems mums linkiu tokios šventės!

Daugiau šia tema skaitykite:

Nieko bendra su kūnu

Svarbiausia – sielos išsitaisymas

Kam kabalistui kipa?

Komentarų nėra

Pesach – bendras ir galutinis

Kabala, Šventės

Pesach šventė reiškia „Pe-sach“  (peršokimas, pasirinkimas) – pasirinkimą tik tų egoizmo savybių, kurias galima ištaisyti ir panaudoti davimui, kitų labui.
Kai žmogus supranta, kad visame pasaulyje tik jo prigimtis yra blogis, žudantis jį ir kitus, jis prieina išvados, kad nori tik vieno – atsikratyti šio blogio.
Besistengdamas tai padaryti (studijuodamas kabalistinius tekstus, kurie tik apie tai ir kalba, grupėje, kuri siekia pakilti aukščiau blogio), jis pajunta, kad neturi jėgų pakilti aukščiau egoizmo.
Supratimas, kad būtina (išeiti iš egoizmo) ir neįmanoma (padaryti tai pačiam), pagimdo žmoguje vidinį riksmą, nukreiptą į Kūrėją – tą, kuris taip padarė, – ir išgelbėja nuo egoizmo!
Lai išgelbėjimas pasiekia kiekvieną jo trokštantį per šią šventę!

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie Pesacho šventės ištakas

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Komentarų nėra

Šviesioji Purimo šventė

Realybės suvokimas, Šventės

Esame ekrano viduje, ant kurio atsispindi mūsų savybės. Ir jeigu jos egoistinės, tai atitinkamai priešais mus rodomi mūsų norai mėgautis negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir „žmogaus“ lygmenyse (jų dydis 0−1−2−3−4) ir mes juos matome kaip mus supantį pasaulį. Vadinasi, mano matoma, jaučiama ir gyvenama tikrovė − tai žymė, atspindys to, kas yra mano viduje (minčių ir norų).
O jeigu greta savo bendrosios prigimties (gavimo savybės) įgyju dvasinę prigimtį (davimo savybę), tai it kompiuterio ekrane man atsiveria dar vienas langas, kuriame matau aukštesnįjį pasaulį − savo sielos jėgas. Ir dabar atpažįstu, kad tai, ką matau pirmajame lange yra mano gaunančiųjų jėgų projekcija, o antrajame lange piešiu savo susijungimo (dėl davimo) su kitais žmonėmis formą.
Kiek galiu susijungti su kitais bent jau lygmenyje „nedaryk kitam to, ko nemėgsti pats“, tiek galėsiu pažinti dvasinį pasaulį. Ir dabar viskas priklauso nuo mano išskaičiavimo: kaip kaskart žadinu save perkelti tikrovę iš materialaus pasaulio į dvasinį.
Pati tobuliausia dvasinė būsena tai „purim“, iš žodžio „pur“ − lemtis, tenai mano norai yra ištaisyti, esu susijungęs su visomis sielomis, o savąją pagal savybių panašumo dėsnį esu pripildęs Šviesa.
Purimas − tai galutinio ištaisymo šventimas. Švęsdami šią šventę tarsi pritraukiame iš šios ištaisytos būsenos, į kurią norime įsijungti, ištaisančią ir sujungiančią mus jėgą.
Paprotys šią dieną dėvėti kaukes ir persirengti būdingus šiai šventei kostiumais kilo iš to, kad Aman (egoistinis noras) apsivelka Mordechaj (altruistinis noras) apdarais, ir mes galime į didžiulius Aman norus gauti Mordechaj savybės Šviesą.
Todėl per Purimo šventę turime paprotį valgyti trikampio formos sausainius, kurie vadinami „Aman kišenėmis“, nes kišenės simbolizuoja norą gauti. Mums būtina iš Aman gauti šiuos norus ir padedant Mordechaj, per Chasadim Šviesą, davimo savybę, ištaisyti juos, kad būtų su ketinimu dėl davimo. Tada galėsime gauti Šviesą Chochma − atskleisime Kūrėją, t. y. galutinio ištaisymo būseną.

Iš 2011 m. kovo 15 d. paskaitos „Kabala tautai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Komentarų nėra

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Dvasinis darbas, Šventės

Žinoma, kad visi įvykiai aprašyti Purimo istorijoje − tai užuomina į ištaisymą, kurį reikia praeiti. Tik svarbu iš poetiškos, spalvingos pasakojimų kalbos šiuos ištaisymus pervesti į kalbą apie kokybiškus vidinius pokyčius, idant suprastume, jog kalbame tik apie mūsų tarpusavio ryšio stiprinimą.
Juk pasakojimo („Megilat Ester“, „Ester pasakojimas“) pradžioje pasakyta apie Izraelio tautą: kad yra viena tauta, kuri išbarstyta tarp visų tautų, kitaip tariant tarp visų žmonių, kurie veržiasi „tiesiai į Kūrėją“ (Israel, jašar kel), slypi egoizmas. Šis juos skiriantis ego ir atveda prie to, kad tautai gresia sunaikinimas.
Tačiau, kai Izraelio tauta (t. y. mes visi su jumis, kurie siekia Kūrėjo) supranta, jog būtina susijungti draugėn ir atlieka veiksmą, idant susijungtų, tada Mordechaj jėga kyla, o Aman jėga krinta, ir mes galime kontroliuoti savo egoizmą, mus skiriančią neapykantą.
Juk kiekviename iš mūsų yra savas Aman, ir jį galime „pakabinti ant medžio“ − ant mirties medžio, kuris virsta gyvybės medžiu. Ir taip atskleidžiame Kūrėją. Juk būtent Jį paslepia ir atskleidžia „Megilat Ester“ (atskleidimas to, kas paslėpta − megale/atskleisti, ester/paslėptis). O dirbdami su šiomis jėgomis − Mordechaj ir Ester − atskleidžiame Kūrėją.
Kūrėjas, aukščiausioji jėga nė karto nepaminėta istorijoje „Megilat Ester“: pasakojama apie karalių Achašveroš, bet ne apie Kūrėją, nes Jis atsiskleidžia kaip ištaisytų kelim užpildymo pasekmė. Kūrėjas jaučiamas tik ištaisytuose kelim kaip jų tarpusavio davimas. Tą meilę, kurią jaučiame vieni kitiems, kai esame ištaisytos būsenos, ir yra aukščiausios jėgos, Kūrėjo atskleidimas.
Skaitant istoriją „Megilat Ester“ svarbu ne tik įspėti kokia dvasinė savybė slepiasi po kokiais personažais: kur ten Zeir Anpin (ZA), kur Malchut (karalienė Ester), ką ji slepia ir kaip prisijungia prie ZA ir prie Mordechaj (Bina).
Mordechaj − tai davimo, Binos savybė, o Aman − visi netyrieji BEA pasauliai, netyras noras/klipa, Žaltys, „beždžionė“ vietoj žmogaus (beždžionė/kof rašoma kaip raidė „kuf“ (ק), jos ilgas pagaliukas, nutysta žemiau eilutės tarsi beždžionės uodega ir maitina netyrus norus). Tačiau svarbiausia − rasti, kokios savybės išreiškiamos šiomis sampratomis mūsų tarpusavio santykių atžvilgiu.

Iš 2011 m. kovo 20 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesioji Purimo šventė

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Komentarų nėra

Purimas – išsitaisymo pabaiga

Dvasinis darbas, Šventės

Įvairių tautų šventės, kaip įprasta, rengiamos kokio nors istorinio įvykio, vykusio šiame pasaulyje, garbei.
Kadangi Izraelio tauta kadaise atsiskyrė nuo kitų tautų dėl ypatingos misijos – kad ištaisytų savo žmogiškąją prigimtį, o po to į ištaisymą atvestų visą žmoniją – tai ir jos šventės turi ypatingą, su šituo susijusią prasmę.
Istorija, aprašyta „Ester ritinėlyje“ (Megilat Ester) (apie Mordechajų, karalių Achašverošą, princesę Ester, išgelbėjusią nuo mirties žydus, kuriuos sugalvojo pražudyti piktasis Hamanas) ir yra skirta Purimo šventei, ji būtent ir paaiškina, kaip pasiekti šio tikslo. Todėl parašyta, kad ateityje visos šventės, išskyrus Purimą, atšaukiamos, nes jos metu šitoje pakopoje šviečia pati didžiausia Šviesa, apimanti visas ankstesnes pakopas.
Visos Izraelio tautos šventės simbolizuoja ypatingas būsenas dvasinių pakopų laiptuose, kuriais kylame iš šio pasaulio į Begalybės pasaulį, įgydami vis didesnį panašumą į Kūrėją duodant, mylint, tarpusavyje jungiantis.
Todėl kiekviena aukštesnė pakopa apima žemesnes pakopas kaip ją sudarančias. Purimas kaip pati aukščiausia pakopa, suprantama, apima visas ankstesnes, smulkesnes pakopas, kurios anuliuojamos jos atžvilgiu ir į ją įeina. Galų gale, išskyrus Purimą, nebeliks jokios kitos šventės.
Kaip ateinama į šią šventę? Visas mūsų „darbas“ grįstas maldos (MAN) iškėlimu dėl vienybės ir tarpusavio meilės, kurią stengiamės pasiekti – juk ji skirta atskyrimo taisymui. Iš pradžių turime susijungti pakopoje „davimas dėl davimo“, kuri reiškia Mordechajaus savybę.
Kai jau ateiname iki „karališkųjų vartų“ (kaip pasakojama apie Mordechajų, sėdintį karaliaus vartuose), tai ten sutinkame savąjį Hamaną – mums atsiskleidžiantį milžinišką, siaubingą egoistinį norą. Tada reikia jį ištaisyti ir į jo kelim gauti Šviesą su Mordechajaus ketinimu „dėl davimo“. Taip gaunama Mordechajaus Šviesa į Hamano kelim ir pasiekiama Išsitaisymo pabaiga (Gmar Tikun).
Mums reikia iš savosios prigimties, savojo egoistinio noro pasiimti jėgą, „dvasinį indą“ ir prie šių norų pridėti ketinimą „dėl davimo“, kad šis pradėtų mus valdyti, „apžergti jį per viršų“, kaip kad Mordechajus „išjojantis viršuje ant žirgo“.

Iš 2011 m. kovo 20 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesioji Purimo šventė

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Komentarų nėra

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Dvasinis darbas, Šventės

Kiekviena kita būsena gimsta tik su sąlyga, kad ankstesnioji būsena visiškai „išsisėmė“.
Pasėtas į žemę grūdas turi visiškai supūti, idant iš jo ankstesnės būsenos, kuri jaučiama kaip nereikalinga ir nenaudinga, gimtų nauja pakopa.
Todėl apie Purimo šventę parašyta, kad Zeir Anpin miega ir dėl to Malchut pasineria į tamsą ir tik iš šios tamsos būsenos galima pasiekti pačią didžiausią Šviesą, būseną, kuri vadinasi Purimu ir atitinka Galutinį Išsitaisymą.
Jeigu Zeir Anpin nepraleidžia Šviesos į Malchut, tuomet jaučiamės esą ištremti, negalime įsijungti į Malchut ir susivienyti.
Tačiau kančios ir tamsa priverčia mus reikalauti iš Zeir Anpino jėgų susijungti, kad galėtume įsijungti į Malchut, į vieną bendrąją sielą.
Taip pagimdome kitą savo pakopą.
Kibirkštis, kurią gauname savo vidinio darbo pradžiai – tai ta pati šventa, mažoji žvakė, kurią kiekvienas turime savyje surasti.
Kai galėsime šią kibirkštį įžiebti, tuomet pradėsime taisyti savo pagrindinį egoistinį norą ir iš jo ruošti alyvą žibalinei lempai.
„Chanuka“ (iš žodžio „chanu-ko“ – „sustojome čia“) – tai tik trumpas atokvėpis kelionės viduryje, tarp vidinių būsenų, kurios vadinasi Jom Kipur (Roš Ha Šana, kelionės pradžia) ir Purimo (galutinio ištaisymo).
Chanukos metu uždegdami žvakę virš noro mėgautis ištaisome tik duodančiuosius kelim. O kai ateiname į Purimo šventę, tai naudojame būtent patį norą. Todėl Purimo šventės simbolis – tai jau ne žvakė, deganti virš alyvos–noro, o vynas, pripildanti norą Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Šviesioji Purimo šventė

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai