Pateikti įrašai priklausantys Šventės kategorijai.


„Tarp siaurumų“ veda kelias į Šviesą

Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманPrasidėjo trys savaitės, truksiančios iki Avo mėnesio 9 dienos (pagal žydų kalendorių tai pati nelaimingiausia, juodžiausia diena – vert. past.), kurios vadinamos „tarp siaurumų“ (bein hamecarim).
Veiksmai ir būsenos aukštesniajame pasaulyje sklinda iš aukštesniosios šaknies į materialią šaknį ir realizuojasi šiame pasaulyje šakose: negyvojoje materijoje, augalijoje, gyvūnijoje, žmonėse visais laikais ir visai periodais. Reikia studijuoti šaknis, analizuojant jų šakas.
Iki šiandien mūsų pasaulyje jau realizavosi visos aukštesniosios šakos, išskyrus išsitaisymo pabaigą (gmar tikun). Viskas, kas turėjo atsiskleisti, jau atsiskleidė, teliko galutinis išsitaisymas. Todėl Baal Sulamas sako, kad esame paskutinėje kartoje, kuriai liko ištaisyti jau visiškai atsiskleidusį sudužimą. Dabar belieka dėti pastangas, kad pakiltume.
Tačiau pakilti neįmanoma nesuprantant, kas neištaisyta egzistuojančioje sistemoje, ir be teisingo požiūrio kaip į būtiną sąlygą. Iš esmės tai ne trūkumas – sukurti blogąjį pradą buvo būtina. Reikia ir „dangaus“, ir „žemės“, juk „vieną priešais kitą sukūrė Kūrėjas“, neva supriešinęs blogąją ir gerąją jėgas.
Iš tikrųjų blogoji jėga tik pabrėžia gėrį. Juk kaip atsiskleis ateityje – blogio nėra, yra tik gėrio trūkumas. Ir gėris atsiskleis daugybę kartų, nes priešais jį buvo blogis ir atliko savo vaidmenį. Blogio nėra, taip atsikleidžia gėris priešinga forma.
Reikia turėti omenyje, kad egzistuoja ryšys tarp šaknies ir šakos. Tai reiškia, kad ir mūsų laikais, kaip kad per visą istoriją, šaknis atsiskleidžia šakoje tam tikromis datomis, kartojasi vienu ir tuo pačiu metu, kaip, pavyzdžiui, Tamuzo mėn. 17 d. ar Avo mėn. 9 d. Šios datos visuomet atnešdavo bėdas Izraelio tautai. O laikai, kai švenčiamas Purimas, paprastai būdavo džiaugsmingi ir geri.
Todėl tuo laiku reikia būti itin atsargiems, netgi kalbant apie materialius reikalus ir susilaikyti nuo rizikingų veiksmų iki Avo mėn. 9 d. pabaigos. Iškart po to jau imame jausti, kad paliekame gedulingą metą ir galime džiaugtis, siekti galutinio išsitaisymo.
Tamuzo mėnesio 17 d. – dienų „tarp siaurumų“ pradžia, tai susiję su Jeruzalės Šventyklos sienos sugriovimu, pačios Šventyklos sugriovimu. Šventykla simbolizuoja ryšį, buvusį Izraelio tautoje įžengus į Izraelio žemę. Šis ryšis įmanomas dėl to, kad buvo gauta Tora, pasiruošus keturiasdešimt metų klaidžiojant dykumoje ir ištaisius Malchut pasitelkiant Biną. Bina – tai „mėm“ raidė, jos skaitinė reikšmė – „keturiasdešimt“.
O pastačiusi Pirmąją Šventyklą, žydų tauta ėmė leistis. Pastatė Antrąją Šventyklą, jau esančią žemiau pirmosios, bet ir ji buvo sunaikinta. Tai jau buvo galutinis griuvimas. Ir visi šie sunaikinimai vyko Avo mėn. 9 d.
O mums mūsų dienomis jau reikia atkurti visą šventumą. Kitaip tariant, išsitaisymas turi įvykti būtent tuo laiku: ten, kur atsiskleidė neapykanta, sudužimas, ten turi atsiskleisti vienybė ir meilė.
#229297

Iš 2018 m. liepos 1 d. rytinės pamokos, tema – „Dienos tarp siaurumų“

Komentarų nėra

Žmonių vienybė – tai šventė

Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar yra koks nors ypatingas švytėjimas pagal šaknies-šakos dėsnį per šventes, pavyzdžiui, per Naujuosius metus?
Atsakymas. Visų priimti Naujieji metai – tai maloni šventė, kurią visi mėgsta. Tačiau ji neturi ypatingos dvasinės šaknies ir atitinkamai kokio nors švytėjimo.
Tačiau, kita vertus, kai žmonės vienijasi draugėn gerais ryšiais ir nori pritraukti sau aukštesniąją Šviesą, jie tai gali atlikti bet kuriuo metu, nepriklausomai nuo metų, laiko, dienos ar nakties.
Žmonių vienybė – ir yra šventė.
#243735

Iš 2018 m. gruodžio 30 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Su kovo 8-ąja!

Šventės

Brangios moterys!
Kovo 8-oji – tai jūsų šventė, svarbi diena! Linkiu jums viso ko geriausio, ko galima palinkėti žmogui šiame gyvenime: vaikų, anūkų, meilės, šilumos! Ir šiek tiek supratimo, kam mums ruošia šis gyvenimas.
Tegu visas pasaulis jus džiugina!
#242421

Komentarų nėra

Tu bė Švat – žmogaus pradžia

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманMatome, kad kai nėra ryšio su tikrąją dvasine šaknimi, ypatingos datos mūsų pasaulyje tampa vaikiškomis šventėmis. Taip ir Tu bė Švat (Švat mėnesio 15 d. – vert. past.) apsiribojama medžių sodinimu sode ar mieste. Tai, žinoma, nuostabu, tačiau toli nuo tikrosios prasmės.
Juk Tu bė Švat, Medžių naujieji metai – tai itin rimta data pagal savo dvasinę šaknį, nurodančią į žmogaus pradžią. Pasakyta, kad „žmogus tarsi medis lauke“.
Todėl dera tą dieną sodinti medžius, bet reikia dar ir pasirūpinti žmogaus ugdymu, kad išaugtų iš jo „medis, duodantis vaisius“. O tai reiškia, žmogaus, panašaus į Kūrėją, ugdymas.
Įdomu, kad visus darbus, kuriuos atliekame su medžiais, reikia atlikti ir su žmogumi. Kitaip, jo medis neduos vaisių arba jie bus kartūs, netinkami žmogui valgyti. Reikia atlikti 39 rūšių darbus, kad pasirūpintume žmogaus sielos augimu tarsi augančiu medžiu.
Tai ne šiaip medis lauke, o vaismedis, augantis Rojaus sode, juk jis augina mūsų sielą: ištaisytus gaunančius ir duodančius norus, kurie susijungia kartu į vieną vaisių. Ir tai dėl formavimo, aplinkos, terpės, be kurios medis neišaugs į gerą ir neneš vaisių.
Todėl žmogų lygina su medžiu lauke. Ir tai ne paprastas laukas, o palaimintas Kūrėjo. Kūrėjas laimina šį lauką priklausomai mūsų įdėtų pastangų rūpinantis medžiu, kitaip tariant, priklausomai nuo indėlio į aplinką.
Nesikišame į tai, kas medžio viduje, veikiame jį iš išorės. Rūpinantis medžiu išoriškai, jis ima nešti puikius, saldžius vaisius. Ir tai priklauso nuo aplinkos, nuo grupės, dešimtuko.
Reikia stengtis sukurti tokią aplinką, kuri taps palaimintu Kūrėjo lauku. Kitaip tariant, santykiai tarp draugų turi būti tokie, kad kiekvienas galėtų užtikrintai augti tinkamai, gerai, kad susijungtų draugėn ir neštų vieną bendrą vaisių – Rojaus sodo obuolį, ištaisytą sielą.
Todėl Tu bė Švat simbolizuoja visą dvasinį žmogaus darbą pradiniu etapu. Juk medis – tai, kas išauga iš negyvos dirvos. Jei organizuosime tinkamą aplinką, išorines sąlygas, tai sulauksime gyvo daigo, kuris virs medžiu, nešančiu vaisius, tinkamus žmogaus maistui.
#239906

Iš 2019 m. sausio 21 d. pamokos, skirtos šventei Tu bė Švat

Komentarų nėra

Apie Sukot šventę

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль Лайтман ТвиттерSukot – simbolizuoja antiegoistinio ekrano pastatymą. Gyvenome „nuolatiniame name“, egoizme – nore mėgautis, o dabar nusprendėme įeiti į laikiną būstą, dvasinį kelią. Dvasiniame pasaulyje nėra pastovumo: nuolat esame „laikiname būste“, be perstojo keičiamės.
Sukos (tai laikina palapinė, su augalais dengtu stogu – vert. past.) uždengimas turi būti sandarus, kad joje būtų daugiau šešėlio, nei prasiskverbiančios saulės šviesos. Tai nuolatinio darbo simbolis su tokia didele Chasadim Šviesa, kuri uždengia visus norus, kad negrėstų gauti Šviesą dėl savęs.
Šventė, „gera diena“, (jom tov) – tai grąžinančios į Šaltinį Šviesos gavimas, kas suteikia ekraną norui mėgautis, ir prilygina mus Šviesai, Kūrėjui, davimui. Gera diena – gavimas dėl davimo, nes iš aukščiau gaunama jėga duoti.
Per Sukot šventę paliekame savo nuolatinį būstą ir apsistojame laikiname, sukoje (palapinėje). Laikinas būstas kaskart keičiasi, tačiau jis mums brangesnis už nuolatinį namą, nes įgyjame „šešėlį“, kitaip tariant, ekraną Malchut sfirai, ir galime gauti dėl davimo kaip dvasinis parcufas.
Džiaugiamės Sukot švente! Ir tikimės, kad mūsų vienybė po palapinės iš lapų skliautais, per kuriuos spindi saulė, mėnulis ir žvaigždės, padės mums pasiekti būseną, kai rasime save visiškai susijusiais vieni su kitais ir užpildytais didžiule Šviesa!
Priešakyje – šilta, šviesi Sukot šventė! Statome palapinę, mūsų laikiną namą, ir jeigu susijungsime vieni su kitais, tai laikinas namelis virs šventykla. Linkiu visiems mums šviesios, saldžios, šiltos šventės, kai visi drauge – visa žmonija – sėdime vienoje palapinėje!
Sėdėti sukoje (palapinėje) – reiškia būti po ekranu. Kartu galime sukurti tokį ekraną, kad galėsime ne tik duoti, bet netgi gauti, kad duotume, – tai tikroji šventė! Ir galėsime joje priimti „svečius“, t. y. turėsime pakankamai Chasadim Šviesos, kad atskleistume Chochma Šviesą.
#233686

Pagal 2018 m. rugsėjo 23 d. Twitter publikuotas mintis

Daugiau šia tema skaitykite:

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Sukot šventė

Sukot: susilieti apsikabinus

Komentarų nėra

Jom kipur būsena

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманMaterialus kalendorius ir jo šventės nevisiškai atspindi, kas vyksta dvasiniame pasaulyje. Būsena, vadinama „jom kipur“, gali būti realizuota per Chanuką, ar per Pesachą, kitaip tariant, bet kuriuo metu galima „išeiti iš Egipto“.
Mūsų pasaulyje viską lemia bendra negyvoji sistema, tačiau dvasiniame pasaulyje viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo individualios raidos. Todėl įmanoma, kad vienas iš mūsų patiria būseną „purimas“, kitas – „pesachą“, o trečias – įprastą dieną ar Avo mėnesio 9 d.
Dvasinės būsenos priskiriamos prie žmonių vienybės, kol bus visiškai atkurta bendra pirmojo žmogaus (Adam) sistema. Ši sistema sudužo, ir mums reikia ją surinkti draugėn. Pamažu atsiskleidžia visi jos sudužę ryšiai, visas sudužimo sunkumas, prasiskverbęs iki pačių gamtos gelmių.
„Jom kipur“ – itin sunki būsena, bet itin svarbi taisymuisi, juk tądien mums atsiskleidžia, kad trūksta mūsų tarpusavio ryšio, tikėjimo, Kūrėjo jautimo. O šios dienos taisymas: „Grįžkite, Izraelio sūnūs, pas Kūrėją“, kitaip tariant, pajauskite aukštesniąją jėgą kaip save patį. Jungdamiesi tarpusavyje leidžiame Kūrėjui atsiskleisti tarp mūsų ir susiliejame su Juo.
„Jom kipur“ – tai viso noro, kuriam reikia taisytis, atskleidimas. Svarbiausia atskleisti savo blogį, o Šviesa juk ištaisys. Mūsų užduotis – įsisąmoninti savo blogį, neapkęsti jo ir panorėti iš jo išeiti. O Kūrėjas šį darbą atliks už mus.

* * *
Galima sakyti, kas visi prasižengimai vyksta dėl vienos priežasties – Kūrėjo nejautimo. Galima net sakyti, kad Kūrėjo nejautimas ir yra pagrindis prasižengimas.

* * *
Jom kipur pasninkas simbolizuoja tai, kad apribojame savo sudaužytus norus ir esame pasirengę juos išnaudoti tik dėl davimo. Jeigu norai sugadinti, tai jų taisymas prasideda nuo apribojimo, nuo sąlygos, kad nepriimame jokios Šviesos neturėdami ketinimo duoti artimui.
Galėsiu naudoti savo norą kitų labui, jei liausiuos gavęs „visą dieną“, o paskui vėl galėsiu gauti Šviesą. Tai reiškia, kad perėjau visą pakopą būdamas atsiplėšęs nuo gavimo, atlikęs apribojimą, ir dabar vėl galiu gauti Šviesą, bet jau dėl davimo. Dvasiniame pasaulyje toks veiksmas vyksta ant kiekvienos naujos pakopos.

* * *
Egzistuojame pilnoje AVAJA, penkiose sfirose: Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut. Jei nuo jų pašalinsime visas Malchut sfiras, tai likusius kelim galima naudoti. Todėl Teismo dieną (per Jom kipur) yra penki apribojimai Keter, Chohma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut atžvilgiu: draudimas valgyti ir gerti, turėti intymių ryšių, maudytis ir avėti odinę avalynę.
Visa kita – tai mūsų vidinės mintys ir norai, ten jau atlik išskaičiavimą, kad jie nebūtų dėl savęs.
Tai reiškia, kad atlieki apribojimą ir taip pervedi save per „teismą“. Jom kipur – tai teismo diena.
#233534

Iš 2018 m. rugsėjo 18 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Savęs teisimo diena

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Kabalistinės šventės

Komentarų nėra

Pirmoji stotelė taisymosi link

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманŠventės prasidedančios nuo Naujųjų metų pagal žydų kalendorių simbolizuoja žmogaus dvasinio darbo pradžią. Tačiau iš esmės tai prasideda gerokai anksčiau, parengiamuoju laikotarpiu. Ir todėl Ėlul mėnuo reiškia „aš pas Mylimąjį, o Mylimasis pas mane“. Kitaip tariant, žmogus ima atskleisti, kad jis turi ryšį su Kūrėju.
Po keletos kabalos studijų metų, žmogus pamato, kad patiria pakilimus ir nuopuolius, ar tai būtų nuotaika, supratimas, ar tekstų suvokimas. Paskui po kurio laiko įsisąmonina, kad dvasinį pasaulį galima pasiekti tik susijungus, t. y. ima tikėti tuo, ką perskaitęs, ima susisieti su medžiaga.
Žmogus supranta, kad neturi pasirinkimo: reikia įsijungti į grupę ir imtis praktinio darbo. Juk nepakanka vien gražių pokalbių, reikia įsiskverbti širdimi, pažadinti savo jausmus. Tai būtina dvasiniam suvokimui, pajautimui, savo gyvenimo realizavimui. Jis nenori, kad gyvenimas praeitų tarp gimimo ir mirties datų, ir be pėdsakų pasibaigtų, jis nori pakilti virš jo ir tęsti toliau.
Ir tuomet jis supranta, kad reikia ištaisyti save, įgyti davimo jėgą virš gavimo jėgos. Kai įsisąmoninama vidinių pokyčių būtinybė – prasideda Ėlul mėnuo.
Ėlul – tai savianalizės mėnuo: ką galiu atlikti su savo siela, kad imčiau artėti prie pirmojo kontakto su Kūrėju. Laukiu aukštesniosios jėgos atskleidimo ne tam, kad tuo mėgaučiausi, o tam, kad nusilenkčiau prieš ją.
Tegu mano egoizmas nusilenkia ir leidžia man tapti Kūrėjo vergu. Džiaugsiuosi galėdamas atiduoti save Šviesos valdžiai ir pajausti jos tobulybę, amžinumą, didybę. Priešais tokį atskleidimą mano noras mėgautis yra pasirengęs nusilenkti, susimažinti ir atsiduoti aukštesnės jėgos valdžiai.
Taip ateiname į Naujuosius metus, Roš ha Šana, kurių esmė – paskelbti Kūrėją viso pasaulio karaliumi. Aukštesnioji jėga yra ir viso ko pradžioje, ir pabaigoje, ir viduryje, ji valdo viską be išimčių. Mums tereikia pajausti, kad esame veikiami aukštesniosios jėgos, kad esame Kūrėjo vergai, jo ištikimi pavaldiniai: gauti tikėjimą aukščiau žinojimo, t. y. davimo aukščiau gavimo jėgą, ir jai padedant pradėti dirbti su savo noru.
Visas šis darbas priskiriamas Roš ha Šana šventei – pirmajai stotelei kelyje į kūrinijos išsitaisymą.
#232119

Iš 2018 m. rugpjūčio 21 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ypatingas dvasinio gimimo taškas

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Kiek metų liko žmonijai?

Komentarų nėra

Metai

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль Лайтман„Metai“ – tai laikotarpis nuo kūrinijos pradžios iki jos galo. Parašyta, kad Adam buvo sukurtas naujųjų metų išvakarėse, per Roš ha Šana, o iki to buvo sukurtas visas pasaulis. Todėl per metus reikia pabaigti visus taisymus. Ir jeigu nepavyko per šiuos metus, tai ateina kiti.
Metai – tai visas būsenų ciklas, būtinas visoms mūsų savybėms ištaisyti. Todėl mūsų programa kitiems metams – pasiekti galutinio išsitaisymo būseną, o tam reikia visąlaik žadinti Kūrėją, kad duotų mums jėgų taisytis. Nepalikti Jo ramybėje.

Iš 2018 m. rugsėjo 11 d. rytinės pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinės šventės

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Kiek metų liko žmonijai?

Komentarų nėra

Pasirengimas Toros gavimui

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманToros dovanojimas, Toros gavimas, pasirengimas ją priimti – itin svarbūs etapai vidiniame žmogaus darbe.
Iki Toros dovanojimo – nepaprastas pasirengimo laikotarpis, paskui labai ilga tremtis, kol žmogus įims į save gaunančiuosius norus. Tremtis – ne šiaip laukimas, o veiksmas, juk dvasiniame pasaulyje nėra prastovų.
Arba žmogus pats atlieka veiksmus, arba jie atliekami su juo iš aukščiau. Tai abipusis aukštesnės ir žemesnės pakopos darbas, ir kuo labiau žmogus gali dalyvauti šiuose veiksmuose, tuo labiau spartina laiką. Bet kuriuo atveju reikia atlikti tam tikrą veiksmų skaičių, antraip nepasiruošime išsilaisvinimui.
Ir netgi pats išsilaisvinimas, po to, kai pasirengta, apima daugybę veiksmų: išėjimą iš Egipto, Raudonosios jūros perėjimą, įsipareigojimai prieš gaunant Torą, t. y. tikėjimo įgijimas. O paskui, jau gavę Torą, imame dirbti taisydami 613 norų: atliekame 613 patarimų ir nurodymų. Prasideda žmogaus taisymas ir darbas dėl davimo.
Šiame procese neįmanoma išskirti svarbesnių ir mažiau svarbių veiksmų – viskas viena tėkmė, nuo tos akimirkos kai Kūrėjas sukūrė norą mėgautis ir iki tol, kol žmogus ima atlikti darbą sąmoningai ir savarankiškai stato savo sielą. Žmogus priima šį darbą iš Kūrėjo ir tampa Jo partneris.
Toros dovanojimas iš aukščiau ir jos priėmimas iš apačios, t. y. nuo kalno viršūnės iki jo papėdės itin svarbūs. Toros dovanojimo šventė – didis įvykis, unikalus taškas žmogaus raidoje. Todėl reikia išsiaiškinti, ko iš mūsų reikalaujama, kad gautume Torą, kokias sąlygas reikia išpildyti ir ko mums trūksta, kad visiškai pasirengtume.

Iš 2018 m. gegužės 14 d. pamokos, skirtos Šavuot šventei

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai kiekvienas atsako už visus

Išeiti iš tremties

Senosios išminties atgimimas

Komentarų nėra

Mozė

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманPagrindinis Pesacho šventės herojus – „Mozė“, t.y. dvasinis vedlys, ypatinga savybė žmoguje, vedanti jį veda prie išėjimo iš Egipto.
Jeigu kalbėsime apie Mozę ne kaip apie savybę žmoguje, bet kaip apie pavidalą, tai jis nebuvo lyderis iš prigimties. Tai uždaras savyje žmogus, norintis pasiekti supantį pasaulį, jo savybes, save.
Jis gyvena Faraono rūmuose, naudojasi visomis princui priklausančiomis privilegijomis. Yra gerbiamas, studijuoja egiptietiškas praktikas, magiją – viską, kuo tuomet naudotasi Egipte statant piramides, pažįstant visatą per astronomiją, ir viską, ką tuomet jie išrado. Tai traukė Mozę. Jis buvo mokytas žmogus, tačiau nebuvo susijęs nei su egiptiečiais, nei su tauta. Jis tiesiog buvo princas.
Kai būnant Egipto tremtyje Kūrėjas pašaukė jį grįžti atgal – jis pakluso, tačiau tam neturėjo jokio asmeninio ketinimo.
Grįžęs į Egiptą jis ateina pas savo dėdę faraoną, pas savo įmotę Batją jau kaip jų priešininkas ir sako: „Paleisk mano tautą.“ O faraonas atrėžia: „Jie čia gyvena su savo šeimomis, gyvuliais ir ūkiu. Jie jau seniai ne mano ir niekur eiti nesirengia.“
Įsivaizduokite, tartum reikalaujame iš JAV prezidento: „Išleisk žydus į Izraelį.“ Jis į tai atsako: „Nesirengiu jų išleisti, jų man reikia ekonomikos, mokslo, prekybos plėtotei. Pamėginkite patys kreiptis į juos ir paklausykite, ką jie atsakys.“
Juk žydai labai gerai gyveno Egipte. Jie naudojosi visomis gėrybėmis, net daugiau nei patys egiptiečiai. Tad prie jų nebuvo kaip prieiti nei per faraoną, nei per pačią žydų tautą.
Izraelio tauta buvo visko pertekusi, tingi, paveikta egiptietiškų tradicijų, kultūros, mokslo, meno, įvairių pramogų. Jie turėjo viską, ko reikia, neaplenkiant ir didžiulių ganyklų gyvuliams. Galima sakyti, kad jie gyveno pačioje geriausioje vietoje pasaulyje.
Tačiau, kai Mozė ėmė prašyti faraoną paleisti Izraelio tautą iš Egipto, tada jie ir pajuto blogąją faraono pusę: smūgiai, priespauda, mokesčiai, net persekiojimai, pogromai.
Iš esmės viskas, ką matome tolesnėje žydų istorijoje, staiga ima atsirasti Egipte tautai, kuri buvo visiškai išlepinta! Savaime suprantama, faraono požiūris į Mozę tapo itin neigiamas.
Bet jis vis tiek eina pas faraoną Kūrėjo palieptas ir reikalauja: „Paleisk mano tautą!“
Esmė ta, kad Mozė bijo ir faraono, ir Kūrėjo, jis nežino, ką daryti. Mozė įtikinėja Kūrėją, kad pats švebeldžiuoja, mikčioja, kad iš prigimties nėra lyderis. O Kūrėjas jam atsako: „Aš žinau, ką pasirinkti. Tad pirmyn.“ Ir jis eina.
Beje, Kūrėjas sako: „Eime drauge. Aš taip apsunkinau faraoną, kad geriau mums eiti kartu.“
Kabala kalba apie itin gilias, vidines žmogaus savybes, kurios turi išsirutulioti būtent per tokį dvasinę raidą, kuomet žmogus ima ieškoti savyje faraono, Mozės, Kūrėjo, Izraelio tautos, egiptiečių ir visų kitų Toros personažų savybių.
Galiausiai jis pasiekia visišką tamsą, supranta, kad nepajėgia išeiti iš Egipto, nenori iš jo išeiti, nežino, kokių jėgų padedamas gali tai atlikti. Ir tuomet naktį prasiveržia didi jėga – audra su perkūnija, griaustinis ir žaibai dvasine prasme. Žmogus ištiktas siaubo! Bet bėga paskui Kūrėją.
Išeinama iš Egipto paskubomis: neaišku kur, nesvarbu kurlink. Kad tik to norėtų Kūrėjas, o žmogus išpildys Jo valią.
Daugiau nieko nėra! Tik Kūrėjo noras, sekimas paskui Jį, nes niekaip neįmanoma susigaudyti savo jausmuose ir žinojime – nei širdimi, nei protu. Tik aukštesnioji jėga rodo tau, kaip eiti. Kūrėjas veda tave ugniniu stulpu ar debesiu ir tu eini. Niekaip kitaip.
O kad visiškai išsivalytum nuo Egipto ir į viską žiūrėtum aukščiau žinojimo ir jausmų – šok į jūrą!
Jūra – tai baisi būsena, kuomet žmogus turi žengti pirmyn nepaisydamas savo jausmų ir proto absoliučiai visur! Paskui jam nebelieka nieko savo! Jis išeina visiškai tyras. Štai tada ir gimstama dvasiškai – visiškas jausminės, materialios atminties ištyrinimas. O tada prasideda naujas gyvenimas.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Faraono sutikimas

Išeitis iš tremties

Pradininkų tauta

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai