Klausimas: Kaip pagal kabalą paaiškinti rudenines šventes – Roš haŠana (Naujieji metai), Jom Kipur (Teismo diena), Sukot?
Atsakymas: Visa mūsų problema – kaip iš sudužusių dalelių surinkti draugėn sistemą, vadinamą Adam.
Buvo sistema, viena siela, vienas mechanizmas, vienas noras, o paskui šis noras sudužo į daugybė dalių. Ir mums reikia surinkti visus tuos norus į vieną bendrą norą, koks jis buvo iki sudūžtant. Tai mūsų užduotis.
Vadinasi, žmogus, kuris dirbo ar nedirbo, dėjo ar nedėjo tam tikrų pastangų visus metus turi pasitikrinti. Tam skiriama savaitė prieš Naujuosius metus, kai visą savaitę turime galvoti apie tai, kaip praleidom šiuos metus, ar sukūrėme tinkamus pagrindus tam, kad žmonija susijungtų kartu draugystėje, meilėje, papildydami kits kitą.
Šis patikrinimas, ko dar nepadariau, vadinasi „slichot“, išvertus iš hebrajų k. – „atsiprašymai“. Nieko nereikia atsiprašyti, tik savęs: kur apsirikau, nepakankamai daviau, nusukau sverdamas ir t. t. žmonių tarpusavio ryšio atžvilgiu. Tikrinu save, ar turėjau galimybes: kokias ir kaip jas realizavau.
Po to prasideda Naujieji metai. Naujieji metai reiškia, kad pradedu naują kalendoriaus ratą nuo tam tikros dienos. Ši diena vadinasi Adomo gimimo diena, kitaip tariant, mūsų švenčiami Naujieji metai (pagal hebrajų tradiciją) – Adomo gimimo diena.
Ką reiškia gimimo? Buvo toks žmogus ir jis staiga nušvito: jam atsiskleidė paveikslas, kaip valdomas mūsų pasaulis ir būtinybė suvienyti žmones tarpusavyje. Visa tai jis aprašė knygoje „Slaptasis angelas“ (Raziel haMalach). Jo mokiniai pratęsė šį pasiekimą. Ir taip iki mūsų laikų.
Todėl švenčiame dieną, kai mūsų pasaulyje atsirado pirmasis žmogus, atskleidęs šią žmonių tarpusavio sistemą: kaip jie turi būti vieni su kitais susiję, kaip jie turi išsitaisyti, susivienyti.
Nusprendus, kad šitaip veiksime, po Naujųjų metų ateina dešimt dienų iki Teismo dienos, kai tiksliai tikriname save, visas dešimt mūsų sielos sfiras – kasdien tam tikrą sfirą, ir imame matyti, kiek vis dėlto nebaigėme dirbti iki galo, ir kiek turime išsitaisyti.
Paskui prasideda para, vadinama Teismo Diena. Turime įvertinti savo poelgius neapykantos vieni kitiems ir atstūmimo vieni nuo kitų atžvilgiu, turime vieni kitų prašyti atleidimo. Mes iš tikrųjų turime suartėti, kad tie atleidimai nebūtų formalūs, kad jie išeitų iš tyros širdies.
Teismo diena – tai diena, kai stengiamės prasiskverbti į visus mūsų egoizmo užkampius, į visas slaptas vietas, ištraukti jį iš ten ir prisiekti sau, kad visi jį ištaisysime ir pasieksime mūsų abipusio vienybės.
Po to yra penkios dienos, atitinkančios penkias sfiras: Kėtėr, Chochma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut. Ir prasideda Sukot šventė.
Sukot – tai laikas, kai pradedame gauti taisymus iš supančios Šviesos (or makif), šviečiančios mums per stogą, kurį statome iš žalių augalų šakų.
Mes sėdime palapinėje (hebrajiškai suka), kol ši Šviesa visiškai mus paveiks – per Hėsėd, Gvura, Tifėrėt, Nėcach, Hod, Jėsod, Malchut. Kasdien švenčiame kiekvienos mūsų sielos sfiros ištaisymą veikiant šiai supančiai Šviesai.
Kai visiškai ištaisėme savo sielą, ji gali gauti Šviesą, todėl ta diena vadinama Toros švente, t. y. Šviesos švente. Taip baigiame visą rudeninių švenčių ciklą.
Mokomės, kaip turime elgtis, kaip sudaryta mūsų siela, kokius ištaisymus ji praeina kas akimirką. Tam skirta daug literatūros. Ir visa tai aprašyta per tikslius fizikinius mūsų vidinio pasaulio dėsnius.

Iš 2016 m. rugsėjo 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinės šventės

Į naujus metus, į naują pasaulį!

Visos Izraelio tautos šventės ateina iš kabalos ir simbolizuoja skirtingus mūsų dvasinio vystymosi etapus.
Kildamas dvasinių pasaulių laiptais (nuo visiškos atskirties nuo Kūrėjo iki visiško suartėjimo ir suartėjimo su Juo), žmogus praeina daugybė tam tikrų pakopų, tarp kurių yra ir itin ypatingos pakopos, vadinamos šventėmis ar geromis dienomis (hebrajiškai jom tov).
Pesach šventė, kuri mūsų pasaulyje švenčiama kaip išsilaisvinimas iš Egipto vergystės, atspindi pirmąją dvasinę pakopą – išėjimą iš egoizmo, išsilaisvinimą iš jo, pakilimą virš jo.
Paskui seka Toros dovanojimo pakopa, kurią perteikia Šavuot šventė.
Plokščių sudaužymą, t. y. laikiną grįžimą į Egiptą (kritimą į egoizmą) simbolizuoja Tiša bėAv. Dabar ši diena – gedulo diena, bet ateityje taps ypatinga džiaugsmo diena.
Po Tiša bėAv seka Roš haŠana (Naujieji metai) – itin rimtas posūkis, kai atliekamas naujas dvasinis išsitaisymas.
Praėjus dešimt dienų po Naujųjų metų ateina Išpirkimo Diena (Jom Kipur), kai tikrinamos visos žmogaus būsenos, ir paskui atskleidžiami ir ištaisomi visi jo nusižengimai.
Po Jom Kipur žmogus pradeda gauti ypatingą taisančią Šviesą, vadinamą Sukot Šviesą – or makif (supančią šviesą), grąžinančią į Šaltinį.
Per septynias Sukot dienas žmogus pasiekia būseną, vadinamą Simhat Tora – Toros džiaugsmas, juk ta šviesa, kuri jį veikė ir bendrai jį ištaisė, leidžia suartėti su Kūrėju.
Kita šventė – Hanuka, tai šviesos šventė, jos šviesa pakelia mus virš egoizmo, išlaisvina iš jo. Kildamas virš ego, žmogus jaučia, kaip išeina į laisvę. Tačiau tai dar ne visiškas ištaisymas.
Visiškas ištaisymas ateina tada, kai visiškai pakeičiame savo egoizmą į davimo ir meilės būseną. Tai vyksta per Purimą.
Taip žmogus pereina visą švenčių ciklą, simbolizuojančių Izraelio tautos istoriją. Tikiuosi, kad artimiausiu metu galiausiai pasieksime Purimą – visišką išsitaisymą ir tuo pasibaigs mūsų žemiška saga – žmogaus buvimo šiame pasaulyje istorija.

Iš 2014 m. spalio 22 d. TV programos „Trumpos istorijos“ II d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Šviesioji Purimo šventė

Linkiu visiems laisvės ir meilės!

Mylėti – žinoti, kaip suteikti kitam tai, ko jam trūksta, o jis gali duoti man tai, kas būtina man. Tai integralus visos žmonijos mechanizmas.
Mūsų pasaulis – tai kinas. Reikia liautis jį sukus savyje! Pasaulio pabaiga – kai žmogus liaujasi neteisingai jį suvokęs.
Elul (atgailos) mėnuo – kai žmogus nori būti tinkamai su kitais susijęs ir daryti tai, ko reikia jiems!
Principas „viskas sau“ leidžia jausti „šį pasaulį“ . Jei mano „aš“ nukreiptas į davimą, tai šiame siekyje jaučiu dvasinį pasaulį.
Naujieji metai – tai naujas įsisąmoninimas: tikrasis Aš – tai visi kiti. O tai, kas anksčiau buvo manuoju Aš, tėra didžiausias mano priešas – egoizmas!

Klausimas. Kodėl sakote, kad žmonijai liko 223 metai? Iš kur šitie skaičiavimai?
Atsakymas. Prieš 5777 metus žmogus, vardu Adomas, atskleidė, kad egzistuoja tokia metodika, kurią pasitelkus galima pasiekti Aukštesnįjį pasaulį.
Šią dieną laikome jo gimimo diena ir švenčiame Naujuosius metus – Roš ha Šana. Adomas parašė knygą apie savo atradimus, kuri vadinasi ,,Slaptasis angelas (,,Slaptoji jėga“). Nuo to laiko mes vedame kabalistinį kalendorių – jau praėjo 5777 metai.
Taigi, mums liko šiek tiek daugiau nei du šimtai metų, kuomet visa žmonija, kaip ir Adomas, pasieks Aukštesnįjį pasaulį, tai yra tikrąją būseną, kurią jausime, išėję iš savo egoizmo ribų.
Baal Sulamas pateikia labai gražų pavyzdį su ridiku, kuriame gyvena kirminas.

Kuomet kirminas iškiša galvą į išorę ir žiūri į pasaulį, jis mato, kad ten šviečia saulutė, čiulba paukščiai. Jis nustemba, dėl ko visą tą laiką gyveno tokiame nykiame pasaulyje (mūsų pasaulyje), jeigu egzistuoja toks nuostabus Aukštesnysis pasaulis?
Taip ir mes turime išlįsti iš savo ridiko. Kaip kirminą paskatino išlįsti į viršų ridiko kartumas, taip skausmas (kančios) išstumia mus iš mūsų pasaulio.
Nieko įdomaus mūsų pasaulyje nėra. Mes turime suprasti, kad tikrasis prisipildymas pasiekiamas su kabalos metodika. Šiandien žmonija po truputį pradeda jausti, kad mūsų pasaulis – tai karti ropė, ir dėl to priartėja prie kabalos.

Pesach – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus mūsų pasaulyje jį jaučia)  į aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai atlikti gali tik kabalistas.
Pesachas kaip ir visos žydų šventės – kabalistinė šventė. Ji apie tai, kaip žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būsena, kai jo egoizmas leidžia susivienyti.
Kai žmogus išsiveržia iš egoizmo valdžios ir susijungia su artimais dvasia žmonėmis vadinama „Pesachu“.
Klausimas. Kas jam leidžia atlikti tokį šuolį?
Atsakymas. Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą iki buvimo Egipte pabaigos be perstojo vystosi didžiulis egoistinis noras, kuris neleidžia Izraelio tautai tarpusavyje susivienyti.
Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai jis mato, jog neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esąs egiptietiškoje tamsoje. Štai dabar jis pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į visa tai žvelgtume iš žmogaus pozicijų, juk paprastai kabaloje kalbama būtent apie tai, kas vyksta su žmogumi, tai omenyje turima žmogaus savybė, kai jis pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik atsiplėštų nuo savo egoizmo ir pakiltų virš jo, pasiektų Kūrėjo savybę – meilę ir davimą.
Jis šoka į jūrą, o jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atkerta save nuo ego ir taip tampa pasirengęs perdaryti jį į altruizmą (būnant virš egoizmo ir dirbant su juo). Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kurį švenčiame per Pesachą.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Misija neįmanoma

Vienintelė, bet be galo sunki sąlyga

Pabėgimas nakties priedangoje

Komentaras: Balandžio pirmoji – juoko diena. Ji ir melagių, pokštų diena. Yra daugybė puikių balandžio pirmosios pokštų! Manoma, kad melagių diena – vienintelė šventė, suvienijanti visų rasių, religijų ir amžiaus žmones. 🙂
Atsakymas: Žmogus linkęs kvailioti. Jei vos šiek tiek atitrauksime jį nuo teroro, karų, problemų, baimių, jis ims kvailioti, nes tai vaikystė, tai laisvė, kilimas virš savęs.
Humoras mėgstamas. Satyra – nelabai, nes ji nors ir linksmina, bet palieka kartėlį. O humoras – tai grynas džiaugsmas, nes jame sužiba žmogaus protas, sumanančio tokias būsenas, kurių iš tikrųjų nėra.
Tačiau jos susideda iš dviejų priešingų teiginių ir todėl, kai vienas prieštarauja kitam ir jį anuliuoja, ir tuo pat metu abu kartu egzistuoja, sukelia mums linksmumą. Džiaugiamės tokiais proto blyksniais, tokiomis išdaigomis, mėgstame tokias būsenas. Tuo mes vaikai.
Klausimas: Ko palinkėtumėte balandžio pirmosios proga?
Atsakymas: Iš šios šventės turėtume padaryti išvadą, kad žmogui patinka būti pakilios būsenos, kai pakylama virš savęs! Juk mes šaipomės iš savęs: iš savo egoizmo, iš savo ribotumo, iš naivaus tikėjimo tuo, kuo mus „peni“ žiniasklaida ir kiti žmonės.
Praktiškai liekame mažais vaikais. Mums tetrūksta šilto, patikimo pasaulio, kad jis pats savaime būtų nuolatinio šilumos ir džiugesio objektas.
Juk kaip gera būti vaiku, jei tik jo neprispaudžia mokykla, muštras ir visa kita, ir jis plaukia per gyvenimą, vystosi, kai visi jo užsiėmimai atitinka tai, kas traukia jo sielą.
Galime sukurti sau tokį gyvenimą ir jaustis ne kaip per „balandžio pirmąją“, kuomet tartum apgaudinėjame save. Pamėginkime apgauti mūsų egoistinę prigimtį, padarykime taip, tarsi mes virš jos, suprantame savo egoizmą ir išvien veikiame prieš jį. Ir staiga išvysime, kad tai įmanoma, kad mūsų prigimtis mūsų rankose.
Padėkime kits kitam apgauti ne kitus žmones, o pačius save! Ir pamatysime, jog galime sukurti nuostabų pasaulį, visuomenę, gerus tarpusavio santykius ir taip vieni kitiems be perstojo rodysime pavyzdį. Tuomet balandžio pirmoji tęsis ištisus metus!
Sėkmės mums!

Klausimas. Kas yra Amanas, vienas iš Purimo šventės herojų?
Atsakymas. Amanas – tai ryški istorinė asmenybė. Didžiulis dvasinis pavyzdys šiuolaikinei žmonijai!
Komentaras. Bet juk jis piktadarys?!
Klausimas. Na ir kas? Stalinas ir Hitleris irgi buvo piktadariai. Istorijoje buvo daug tokių žmonių, o Amanas pranoko visus. Jo vardu galima pavadinti visus pasaulio piktadarius. Tai – apibendrinantis pavidalas.
Amanas – mokslininkas, astrologas, gyvenantis idėja, supratingas žmogus. Jis daug padarė žmonijai, viskuo rizikavo, ir galiausiai žuvo kartu su visa savo šeima, dešimčia sūnų, žmona Zereš, daugybe sugulovių ir visu savo dvaru.
Ir visa tai tam, kad pažadintų žydus, kad jie nesėdėtų ramiai 127 Senovės Babilono valstybėse, Achašveroš karalystėje, kad jie sukiltų, susivienytų ir grįžtų namo.
Netgi pasakyčiau, kad dėl kančių, Amano kančių, žydai ėmė vienytis. Iš Amano kylantis mirties pavojus privertė juos susitelkti, sukilti, sunaikinti visus savo priešininkus, grįžti į Izraelio Žemę ir pastatyti Antrąją Šventyklą.
Nesvarbu, kokia Amano asmenybė, – teigiama ar neigiama. Ji judina istoriją! Juk evoliucija iš esmės vyksta spaudžiant neigiamiems personažams, todėl žmonės, ir pirmiausia žydai – nepaklusni, užsispyrusi tauta.
Mumyse verda didžiulės neigiamos jėgos, vadinamos Faraonu, Amanu, Amaleku ir t.t., kurie lazda mus veja į laimę, nes nesuprantame kreipimosi geruoju.
Tačiau nuo dabar mums atskleistas kabalos mokslas, kuris parodo, kaip eiti į tikslą geru keliu – kaip tinkamai keistis, vystytis, kad visas pasaulis susivienytų, kitaip tariant, kad atliktume savo galutinę misiją, pasiektume paskutinę instanciją.
Tikėsimės, kad sugebėsime tai realizuoti be naujų Amanų, Achašverošų, Hitlerių ir kitokių faraonų.

Iš 2016 m. kovo 16 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo herojai: Mordechajus

Purimo herojai: Ester

Susivienyti, nepaisant visų skirtumų

Klausimas. Kas toks Purimo šventės herojus Mordechajus?
Atsakymas. Mordechajus – tai paslaptinga asmenybė, ne nežinomas kandidatas, o šviesus žmogus.
Jis visiškai nepastebimas, niekam nekrinta į akis. Vienintelį Amaną jis nervina, nes šis supranta, kad jeigu žydai turi tokį atstovą, tai juos nepaprasta valdyti, pavergti, sunaikinti.
Klausimas. Ką gi Amanas mato žiūrėdamas į Mordechajų, juk jis ramiai sėdi prie vartų?
Atsakymas. Nors Mordechajus tyliai sėdi prie vartų, bet jis tik laikinai ramus. Vos tik Amanas imsis rimtų veiksmų, tai iš karto atsiskleis Mordechajaus būdas, atkaklumas ir jėga, o Amanui bus nemalonumų.
Kadangi Mordechajus sėdi ne prie miesto, o prie karališkų vartų, Amanui tai trukdo. Juk norėdamas patekti pas karalių, jis turėtų kažkaip apeiti Mordechajų.
Mordechajus simbolizuoja potencialią jėgą, gyvuojančią žydų tautoje, kuri kažkada leido jai susijungti ir pakilti virš egoizmo. Ir ši potenciali jėga gyvuoja toliau. Ji gali iš išorės pritraukti papildomas pasaulių sistemoje, gamtoje egzistuojančias jėgas. Tuo Mordechajus pavojingas Amanui, ir jam būtinai reikia pavergti Mordechajų. Tad Amanas ir prigalvoja įvairių suktybių: kreipiasi į karalių ir t. t.
Iš esmės, tarp jų itin aiški prieštara. Amanas tvirtina, kad visas jam paklūstantis egoizmas sukurtas tam, kad užpildytų, pakeltų žmogų, kad būtų galima užsidirbti iš jo, judinti progresą. Kitaip tariant, tai sveikas kapitalistinis požiūris į gyvenimą.
O Mordechajus sako, kad egoizmas mums duotas tik tam, kad pakiltume ir dirbtume su juo!
Būtent kylant virš ego galima atskleisti Aukštesnįjį pasaulį – kitą pakopą, kitą matavimą, kuriame turi egzistuoti žmonija.
Todėl tarp Amano ir Mordechajaus slypi itin rimti ideologiniai prieštaravimai. Galiausiai pasirodo, kad nors Amanas ir teisus: egoizmas tai jėga, varanti mus į priekį, bet būtent Mordechajaus savybė yra ta jėga, kuri ištaiso mus ir pakelia į Kūrėjo lygmenį, išgelbsti, ir veda visą žmoniją į kūrimo tikslą.
Nors šis pasakojimas apie tai, kas vyko senovės Babilone prieš du su puse tūkstančių metų, bet jis kaip niekad aktualus mūsų laikais, juk šiandien esame lygiai tokioje pačioje padėtyje. Skirtumas tas, kad jau išėjome iš tremties, iš siaubingos tamsos būsenos, ir dabar turime paskui save patraukti visą žmoniją.

Iš 2016 m. kovo 16 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo herojai: Ester

Šviesioji Purimo šventė