Dvasiniame kelyje kyla klausimas: ką daryti su įgimtomis savybėmis?
Vienas turi gerą charakterį: jis sumanus, protingas, neužsispyręs, sutinka, jei mato, kad verta, iškart įsijungia į grupę, pritraukia Šviesą ir eina į priekį. O kitas visų nekenčia, nieko nenori daryti, tingi, trumpai tariant, elgiasi kaip blogas berniukas. Tačiau jis nekaltas − jį tokiu sukūrė.
Ką gi daryti? Žmonės būna skirtingi: kvailoki, sumanūs, nevykėliai, talentingi, greiti, lėtoki, arogantiški, garbėtroškos ir t. t. Savybių daug ir kiekvienas turi skirtingas jų kombinacijas. Kūrėjas suteikė man tam tikrą savybių rinkinį ir aš negaliu to valdyti. Aš to nesirinkau, nedėjau paukščiukų sąraše.
Tai kur mano valios laisvė? Kur lygybė dvasiniame kelyje? Kur bendra pasirinkimo pakopa? Kur kiekvienam suteikta galimybė? Negana to, kad visi esame skirtingi, vieniems likimas geras, o kitiems – žiaurus. Kartais žmonėms kyla tokių problemų, kad neduok Dieve.
O juk valios laisvė nuo pat pradžių turi būti grįsta lygiomis galimybėmis. Tai kurgi ši lygybė kelio pradžioje ir toliau? O Mums viskas ne taip.
Baal Sulamas aiškina, kodėl kūrinys turi vystytis būtent šitaip. Esmė ta, kad mes kylame iš galutinės, tobulos būsenos. Pasakyta: „Veiksmo pabaiga slypi pradiniame sumanyme“.
Tartum Kūrėjas sakytų: „Aš noriu visus matyti tokios būsenos“. Jis iškart sukūrė galutinę būseną, kur esame puikūs ir tobuli.
Kaipgi daryti, kad patys į ją ateitume? Tam iš galutinės būsenos nusidriekė kelias atgal – atgal pas mus, į šį pasaulį.
Kas kad matome daugybę „nepabaigtų apskaičiavimų“ ir netikslumų, kas kad visi esame skirtingi, kas kad kiekvienam savas likimas ir savybių rinkinys – visa tai kilo ir „išsivystė“ iš galutinės, tobulos būsenos.
Vis dėlto įdomu, kodėl situacija susiklostė būtent taip? Kodėl aš ne princas Viljamas, kurio vestuves stebėjo visas pasaulis? Ir apskritai, kodėl iš tobulumo kilo tiek daug netobulų būsenų ir iškraipymų?
Į šiuos ir kitus klausimus Baal Sulamas atsako straipsnyje „Valios laisvė“ (RU, EN).

Iš 2011 m. balandžio 29 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvė

Laisvės beieškant

Nuo ko prasideda žmogus?

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 3 pamoka

Kabalistai labai stengiasi paaiškinti svarbiausią mūsų darbo momentą – kaip mes prieiname laisvą pasirinkimą.
Jų paaiškinimas prasideda nuo to, kad mes visiškai nelaisvi. Tai tampa aišku iš biologijos, zoologijos, psichologijos, genetikos ir kitų mokslo duomenų. Mes nesame laisvi.
Kiekvienas žmogus gimsta šeimoje, kurios nepasirinko, visuomenėje, kurios nepasirinko, tautoje, kurios nepasirinko, su savybėmis, kurių nepasirinko. Jis mokosi taip pat toje vietoje, kurios nepasirinko. Ir kaip jis galėjo pasirinkti? Šeima, vaikų darželis, mokykla – tai aplinka, kurios veikiamas jis auga.
Itin retai tarsi atsitiktinai žmogus patiria kokį poveikį iš šalies, pavyzdžiui, knygų – ir tuomet vystosi šiek tiek kitaip nei aplinka. Tokių žmonių labai mažai, juos nukreipia iš viršaus.
Visur kitur, kaip Baal Sulamas rašo straipsnyje „Valios laisvė“, aš nesu savarankiškas: kai sėdžiu, valgau, miegu, kalbu… Apskritai, aš – tai ne aš. Viskas įterpta man iš aplinkos, kurios turimi prioritetai verčia mane elgtis būtent taip, net kai būnu vienas. Aš sugėriau iš aplinkos visas vertybes ir alsuoju jomis.
Iš pradžių buvau sėklos lašelis, o visa kita gavau iš aplinkos: iš tėvų, artimųjų, auklėtojų ir mokytojų, draugų, kiemo, miesto ir t. t. Net ir sėklos lašelis buvau ne aš, o paveldo rinkinys, perduotas tėvų.
Vadinasi, žmogus neturi laisvės, nieko nėra, ką galima būtų priskirti jam asmeniškai. Viena vertus, labai sunku su tuo sutikti, o, kita vertus, mokslininkai jau tai atrado ir visiškai su tuo sutinka. Tik žmonių visuomenėje mes vis dar sprendžiam apie žmogų pagal tai, kas jis toks, nors iš tikrųjų jis atstovauja aplinkai, kuri jį nulipdė.
Dvasiniu požiūriu, sąlygos, kuriose esame, apskritai neleidžia kalbėti apie mus kaip tokius. Dvasiniame pasaulyje kiekvieno pradžia sėklos lašelyje, kuris vadinamas „tašku širdyje“. Kai žmogus pajunta šį tašką savyje, jis nukreipiamas į atitinkamą aplinką.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 3-osios paskaitos kongrese „WE!“ Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda žmogus?

Išvien su Kūrėju

Tokia neapčiuopiama sąvoka − laisvė

Mes ne tik turime galimybę pasiekti pasirinkimo laisvę, bet tiesiog privalome tai padaryti. Niekam nepavyks šito išvengti, juk to link mus stumia ir traukia visos Gamtos jėgos: ir tave, ir visus likusius, − bet kurį žmogų pasaulyje! Kiekvienas privalės kažkaip realizuoti savo valios laisvę.
Prieš mus nutiesti du keliai: Šviesos (kabalos) ir kančių kelias. Ir rinktis turime kiekvieną akimirką! Tai nereiškia, kad kažkada patekęs į kelių sankirtą kartą pasirinkau, pasukau į dešinę ar į kairę ir jau eisiu tuo keliu.
Pajudėjau metrą kuriuo nors keliu ir vėl stoviu prieš laisvą pasirinkimą, prieš kelių sankirtą. Pasirinkau, žengiau žingsnį šiuo keliu ir vėl patekau į naują sankryžą, kurioje vėl turiu rinktis. Kiekviename žingsnyje man duota pasirinkimo laisvė, du keliai priešais mane! Nuolatos, kiekvieną akimirką turiu rinktis vieną iš jų: judėdamas pirmyn iš vienos būsenos į kitą, kiekviename taške, kurdamas iš jų liniją, kelią į savo galutinį išsitaisymą, į Gmar Tikun.
Ir kiekviename tokiame taške turiu spręsti, kuria kryptimi iš visų 360 laipsnių judėsiu (juk taškas − tai apskritimas). Bet, iš esmės, visos šios kryptys susijungia į du galimus pasirinkimo variantus: Šviesos kelią ar kančių kelią.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Venkite loterijos

Tokia neapčiuopiama sąvoka − laisvė

Diena prasideda vakare

Klausimas: Kokiu būdu visa žmonija pasieks išsitaisymą? Ar laisvo pasirinkimo klausimas kils visiems, ar tiktai vadovaujančiai šiam procesui mažumai?
Atsakymas: Laisvas pasirinkimas, kaip bet koks reiškinys, susideda iš 4 lygių: negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus. Laisvo masių pasirinkimo esmė – prisijungti ir sekti paskui einančius proceso priekyje.
Tai reiškia, kad jie turi suprasti savo būseną, lyderių užduotį, bendrą tikslą ir įsijungti į jo siekimą. Kitaip tariant, jie irgi turi atitinkamą pasiekimą pagal savo sielos šaknį – kaip ir dabar mūsų pasaulyje.
Sakykime, kodėl vieni žmonės pasitenkina kukliais pasiekimais, o kiti veržiasi prie didžiausių? Todėl, kad priklausomai nuo sielos šaknies juos taip veda noras gauti, ir tai nepriklauso nuo žmogaus pasirinkimo – jis toks gimė.
Išsitaisymo pabaigoje, kai visi susivienys, sudarydami ratą, visi skirtumai išnyks, bet išsitaisymo procese kiekvienas privalo atskleisti savo sielos šaknį ir pagal ją vystytis.
Baal Sulamas rašo, kad po to, kai Izraelis – sielos, besiveržiančios prie Kūrėjo, esančios piramidės viršuje, – mesis į priekį, paskui jas paseks visas pasaulis. Taigi kad tikrąją pasirinkimo laisvę turi tiktai tie, kuriems gimsta noras duoti, ir tokių žmonių pasaulyje vis daugėja. Kartu jie vadinasi Izraelis, nes turi polinkį atskleisti aukštesnįjį pasaulį, o visi likusieji gauna iš jų.
Todėl, jeigu mes atliksime savo darbą, nelaukdami, kad jį atliks kažkas kitas, tuo pasieksime viską. Visi likusieji taip pat turi atskleisti tikslą ir Kūrėją, bet kiekvienas gauna pagal savo vietą toje bendroje sistemoje, kuri maitina visus. Be kita ko, kalba eina ne apie kiekvieno svarbumo laipsnį, o apie įsijungimo tvarką.
Iš pradžių atskleidė dvasinį pasaulį, realizavo laisvą pasirinkimą ir pritraukė Šviesą Protėviai. Po to veikė išminčių kartos, o dabar atėjo mūsų eilė, kaip rašo Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“.
Kiekvienas turi savo vietą šitame procese ir savo išsitaisymą – niekas nuo šito netampa mažesnis už kitus. Kalba eina tiktai apie pakopų seką, apie vystymosi ir išsitaisymo tvarką.
Ankstesniųjų kartų kabalistai veikė bendroje sistemoje iki mūsų, atsiskleidė iki mūsų, ir mes gauname iš jų – kaip šitame pasaulyje per jų knygas, taip ir dvasiniame. O per mus gaus kiti. Taip palaipsniui atsiskleidžia iš viršaus žemyn Gyvybės medis.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką vadinsime žmogumi?

Pusiausvyra visuomenėje

Piramidė

Kiekvienam žmogui kyla savi norai ir jis stengiasi juos patenkinti. Bet yra žmonių, kurie prieštarauja, priešinasi norams. Tai irgi valdo Kūrėjas. Jis perstatinėja mus kaip figūrėles ant šachmatų lentos.
Neturime jokios valios laisvės, todėl nėra prasmės charakterizuoti žmogų: geras jis ar blogas. Ir nėra ko jam laukti kokių nors pasekmių, savo poelgių atgarsių: nei rojaus, nei pragaro, kad ir kas tai išvis būtų. Kaip sakoma knygoje „Zohar“: „Visi esame kaip gyvūnai.“
Ir iš tikro, kur tavoji valios laisvė? Net jeigu tau kyla jos iliuzija, tai tik dėl to, kad aiškiai nesupranti, ko norįs. Kūrėjas specialiai nustato tavyje tokius nurodymus, tokius valdymo signalus, kurie sukuria laisvų veiksmų viziją − ne daugiau.
Todėl įsisąmoninti, kad „Nėra nieko kito tik Jis“, reiškia visų pirma suprasti, jog esame sraigteliai didžiuliame mechanizme.
Nuo ko gi prasideda žmogus? Žmogus prasideda nuo valios laisvės. O kad ją pasiektų, žmogui reikia iki jos išsivystyti. Todėl iš pradžių žmogus tūkstančius metų vystosi savo egoizme, kuris valdomas Kūrėjo iš aukščiau, o paskui jame atsiranda „taškas širdyje“. Kitais žodžiais tariant, kyla dar vienas noras – papildomas, priešingas visiems kitiems. Jis suskaldo žmogų į dalis, kankina ir veržia.
Šis noras, žinoma, taip pat ateina iš Kūrėjo. Iš niekur daugiau jis negali atsirasti, tiesiog iš oro neatsiras. Juk žmogus – tai kūrinys. Todėl netgi taško širdyje atsiradimas dar nedaro mūsų laisvais – laisvais nuo Kūrėjo.
O nuo ko gi dar galima būti „laisvam“? Jeigu yra vienintelė Jėga, kuri visus valdo iš viršaus, tai mano laisvė gali būti tik gebėjimas šią jėgą neutralizuoti.
Kokiu būdu tai galiu atlikti? Be to, jeigu, tarkim, ją neutralizuosiu, kas tada iš manęs liks? Kokias jėgas turėsiu, kokį protą? Kaip rinksiuosi? Kas mane skatins veikti? Visiškai nesuprantama. Jeigu egzistuotų dvi jėgos, tai rinkčiausi vieną iš jų. O jeigu yra tik viena, vadinasi valios laisvės nėra? Tai kam gi tada viskas sukurta? Kad būtų galima šituos vabalėlius valdyti?
Ne, prasmė yra. Ji tokia: kūrinys, t. y. žmogus įvaldęs dvi priešingas jėgas ir varijuodamas tarp jų, ima pavyzdį iš Kūrėjo, perima Jo savybes, kopijuoja Jį ant savęs. Nuosekliai, kartas nuo karto, savybė po savybės, palaipsniui žmogus iš Kūrėjo perveda sau vis didesnį informacijos kiekį ir galiausiai visiškai prilygsta Kūrėjui.
Tada pagal tai, kiek žmogus panašus į Kūrėją, tiek savarankiškai pradeda save valdyti taip, kaip jį valdytų Kūrėjas. Ir netgi daug geriau.
Juk jame atsiranda tikslingai sukurtas noras: žmogus nori būti priešingas Kūrėjui. Bet vietoj to, perėmęs iš Kūrėjo programą, valdymo metodą žmogus pradeda teisingai save valdyti nepaisydamas savojo egoizmo.
Taip išeina, kad Kūrėjas sukūrė žmogų blogu. Taip ir pasakyta: „Aš sukūriau blogį. Ir kartu Aš daviau tau metodiką, kad ištaisytum šį blogį į gėrį. Tada tu tampi panašus į Mane ir laisvas, savarankiškai atlieki su savimi visus veiksmus.
Tavo rankose dvi vadžios: tavo blogoji egoistinė prigimtis ir tavo geroji altruistinė prigimtis. Imk, kopijuok Mane ir taikyk sau. Tada vadinsiesi Adam, iš žodžio „domė“ – panašus į Kūrėją.“
Taigi turime galimybę išsivaduoti iš Aukščiausiojo valdymo, nebūti marionetėmis ir nesakyti, kad „Nėra nieko kito, tik Jis“. Be Jo yra dar viena jėga – to žmogaus, kuris kopijuoja Kūrėją ir viską daro už Jį, jėga. Ir čia iš tikrųjų slypi valios laisvė, nes tada dirbame su dviem priešingomis kūrinio savybėmis: su egoizmu ir su davimo savybe.

Iš 2011 m. sausio 29 d. pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvien su Kūrėju

Tokia neapčiuopiama sąvoka − laisvė

Dėlionė iš 613 vienos sielos dalių

Klausimas: Kaip nore mėgautis gali atsiskleisti jam visiškai priešinga savybė, kuri tarsi jį sunaikina?
Atsakymas: Jeigu tai būtų dviejų tipų medžiaga: materija ir antimaterija – tai iš tikrųjų jų nebūtų galima sujungti kartu. Bet jeigu medžiaga ir priešingas jai ketinimas, tada yra įmanoma. O be to, šitai galiu atskleisti tik esant vienai sąlygai: kad galiu juos sujungti tik vidurinėje linijoje.
Todėl mano prigimtinis noras mėgautis ir ketinimas duoti veikia dviejose skirtingose plotmėse: vienas nore, o kitas – ketinime. Ir visi mano išskaičiavimai, visa mano vidinė kova skirta tam, kad juos sujungčiau draugėn.
Tarkim, aš turiu norą mėgautis, kuriame gyvenu. Be jo gaunu ketinimą duoti, kuris gali būti:
1) žemiau noro mėgautis
2) viename lygyje su juo
3) aukščiau jo.
Dabar turiu juos kažkaip sujungti. Ketinimą gaunu tik iš „Šviesos, grąžinančios į šaltinio“, supančios Šviesos. Aš ją galiu pritraukti, tik turėdamas siekį duoti, „tašką širdyje“, kurį vystau padedamas grupės.
Aš, grupė ir mano noras mėgautis – visa yra mano nore ir susijungia draugėn. Jeigu mano noras pagal svarbumą lieka apačioje, o grupė ir „taškas širdyje“ viršuje, ir iš jų duoti, tai pakeliu šitą savo prašymą (MAN). O kaip atsaką į savo prašymą aš gaunu supančią Šviesą, kuri man suteikia ketinimą duoti.
Dabar, gavęs ketinimą duoti, galiu rinktis:
1) nuleisti jį žemiau savojo noro, tai yra, panaudoti jį dėl savo noro mėgautis, dėl naudos sau − tai vadinama netyrumu, klipa.
2) ketinimą laikyti viename lygmenyje su noru, juos sujungti – tai neišsiaiškinta būsena.
3) ketinimą iškelti aukščiau už norą – tai „šventumas“, davimas.
Būtent toks yra mano darbas – išsirinkti, kurioje iš šių trijų būsenų gebu būti.
Jeigu žmogus atkreips dėmesį ir pajaus, kas su juo iš tiesų vyksta, tai supras, kad jis visą laiką gali rinktis, tarsi būtų ant svarstyklių lėkštės. Iš vienos pusės – gavimas, iš kitos – davimas, o viduryje – klausiantis aš: ką pasirinkti?!

Iš 2011 m. sausio 21 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kurianti mintis

Universali gamtos formulė

Laisvas davimo veiksmas

Iš 2011 m. sausio 14 d. pamokos Maskvoje
Klausimas: Kas Jūsų nuomone yra laisvė? Ar Jūs esate laisvas?
Atsakymas: Mano nuomone laisvė – tai būti visiškai panašiam į Kūrėją, kai neturi kitų norų, tik tokius kaip Jo.
Nes Kūrėjas – tai absoliutus gamtos dėsnis, o ne kažkas sėdintis padangėse. Tai milžiniškas gamtos dėsnis, supantis visą gamtą ir viską valdantis, visas gamtos dalis, įskaitant mane.
O aš esu absoliučiame kalėjime. Įsivaizduokite save visiškai surištą, jūsų nervai neišlaiko, jūs negalite, plėšotės – tai tiesiog siaubinga! Štai tokia jūsų būsena, jeigu esate priešingas Kūrėjui.
Jeigu kartu su Juo tampate panašus į Jį, įgyjate Jo supratimą, pasiekiate pusiausvyrą, tai staiga jaučiate, kad visi šie geležiniai pančiai, visi šie apribojimai dingsta.
Jūs tarytum sraigtelis kartu su visais kitais sraigteliais esate uždarytas iš visų pusių. Jūs negalite nei kur nors pajudėti, nei atsikvėpti. Jūs ničnieko negalite padaryti! Ir staiga jaučiate, kad būtent tai, kad suprantate Kūrėją, kad sutariate su Juo padeda rasti tokią pusiausvyrą, tokią džiaugsmingą būseną, kad daugiau tiesiog nieko nereikia. Toks nusiraminimas…
Tai jau „chasadim“ būsena, kai esate tikėjimo, chasadim savybės viduje. Jums daugiau nieko nereikia, tik sutapti su Juo savybėmis. Kad ir kas vyktų, tai vis Jis jus veikia, idant rastumėte dar didesnę galimybę prilygti Jam.
Po to, kai patyrėte visus įmanomus Jo poveikius ir visus juos atitikote, ir dabar jau niekas nebegali jūsų paveikti taip, kad nebūtumėte panašus į Kūrėją, pasiekėte visiško davimo būseną, Biną. Štai dabar jaučiatės esąs visiškai laisvas.
Ką reiškia „visiškai laisvas“? Esate visiškoje Kūrėjo valdžioje, kaip ir buvote, bet visiškai sutinkate su Juo ir ne priverstinai, o savo laisva valia, įsisąmoninę, kad būtent taip, o ne kitaip viskas turi būti. Esate su Juo visiškoje harmonijoje, sutarime. Tai − Binos būsena, kai nieko nereikia!
Ir tik po to prasideda kitoks darbas, vadinamas gavimu dėl davimo.

Iš 2011 m. sausio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Gamtos programa

Tokia neapčiuopiama sąvoka − laisvė

Klausimas: Tai kokia yra gyvenimo paslaptis?
Atsakymas: Paslaptis ta – kaip pakeisti šio gyvenimo kryptį iš gavimo į davimo, į „meilės artimui“ kryptį ar bent jau laikytis principo: „nedaryk kitam to, ko nekenti pats“.
Kai tik pradedi eiti davimo kryptimi, išeini iš savo ankšto pasauliuko, kuriame esi užrakintas ir dirbi kaip robotas pagal iš anksto nustatytus, nulemtus dėsnius. Juk neįmanoma pažeisti dėsnių – tik jų paslėptis, žinių trūkumas verčia mus taip manyti. Pavyzdžiui, iš dešimto aukšto žiūriu žemyn į tai, kas vyksta apačioje, ir matau, kaip iš už kampo išvažiuoja mašina, o į gatvę išeina jos nematantis žmogus, ir mašina partrenkia jį. Arba, matau, kaip žmogus palieka mašiną neleistinoje vietoje, o iš toli artėja policininkas, norintis išrašyti jam baudą. Aš iš viršaus visą tai matau, o jie apčioje nieko nemato! Tai argi šis nežinojimas jiems suteikia galimybę sakyti, jog toks įvykis – grynas atsitiktinumas? Man tai tikrai ne atsitiktinumas, aš mačiau, kaip viena su kitu buvo susiję. Tai ne šiaip fantazija, tai tam tikras atvėrimas. Arba, žiūrėdami į vaiką suprantame, kas turi įvykti dėl to, ką jis daro. Mes tai jau žinome iš anksto, o jis nežino, – tai tik žinių apie save trūkumas. Todėl jokios valios laisvės mes neturime – yra vien nežinojimas. Ir kuo giliau atskleisime šį pasaulį, tuo labiau jausimės sukaustyti grandinėmis. Nėra jokios valios laisvės – nei mintyje, nei nore, nei veiksme.
Vienintelis dalykas, kurį galime padaryti – pakeisti savo kryptį. Ši paradigma, visa nukreipta tik į gavimą sau – visiškai apribota, ir ji apribota mūsų pačių, mūsų norų. Ją mes galime pakeisti į visiškai priešingą – kaip minusą į pliusą! Pradėk duoti ir pamatysi, ką tuo galima pasiekti!
Tu jau turi būsimo altruistinio noro šaknį, tašką širdyje – tau tereikia pritraukti jį vystančią jėgą. Tada jau nebūsi apribotas, juk išeisi iš savęs! Po viso savo vystymosi mes galiausiai atskleisime, kad esame pasodinti į savo gyvūninį kūną, kuriame nėra nieko žmogiško, išskyrus vienintelį tašką! Jeigu tu rūpiniesi kūnu – esi gyvūnas, o jei rūpiniesi šiuo tašku – atskleisi jame žmogų.

Iš 2010 m. lapkričio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Savęs pačių „atnaujinimas“

Kas išeina iš Kūrėjo?

Kaip išaugti iš nulio

Klausimas: Stebėdamas žmonijos gyvenimą visiškai nematau jokios valios laisvės: kažkas nulėmė mūsų pradinę ir galutinę būsenas, o mes tik bėgame nuo starto iki finišo. Kur gi mūsų laisvė?
Atsakymas: Tai visiškai teisinga. Mes negalime rinktis nei pačių kūrinijos būsenų: 1−2−3 (startas − keitimasis − finišas), nei mūsų vystymosi etapų nuo 1-osios iki 3-iosios būsenos — juk viskas jau iš anksto nuspręsta.
Gimiau su užprogramuotomis savybėmis ir privalau realizuoti manyje esančią programą — neištaisytas aš turiu pasiekti Galutinį išsitaisymą (Gmar Tikun). Ir yra aišku, koks aš neišsitaisęs, koks turiu tapti išsitaisęs, netgi visas mano taisymosi kelias aprašytas žingsnis po žingsnio.
Jeigu šis kelias man tampa aiškus, tai suprantu, kaip griežtai viskas susiję, − tarsi variklyje, kuriame visos dalys juda nuosekliai.
,,Tora“ kilusi iš žodžio ,,instrukcija“ (oraa), t. y. tau duodami tikslūs nurodymai ir nelieka jokio laisvės − išskyrus viena! Arba tu trokšti visa tai atlikti savo gera valia, pasirinkdamas pats, arba tave privers. Dabar spręsk − ar eisi savo noru, ar tave muš, kol nepanorėsi eiti.
Pasirinkimo esmė ne ta, kad išvengi kančių. Kai renkiesi eiti pirmyn savo noru, tu eini suvokimo link, vystaisi, susipažįsti su dvasingumo didybe, atskleisdamas dvasinį pasaulį kaip kažką be galo pakilaus.
Tas taškas tavyje, kuris pasirenka norįs atverti dvasinį pasaulį, pakildamas virš tavo materialinio, egoistinio noro, ir vadinasi tavuoju ,,Aš“.
Ne tavo jėgoms išvengti šios būsenos, tačiau tu pats renkiesi, kaip ją pasiekti.

Iš 2011 m.  sausio 7 d. pamokos pagal straipsnį ,,Valios laisvė”

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėlionė iš 613 vienos sielos dalių

Nori spręsti pats?

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Kur gi mūsų laisvė? Ne savo noru gimiau, nieko gyvenime pats nesirinkau: nei šeimos, nei šalies, nei tautybės.
Aš sukurtas iš tėvo ir motinos genų, kurie lemia absoliučiai visas mano savybes, buvau auklėjamas aplinkos, į kurią patekau: namų, vaikų darželio, mokyklos, kurių nesirinkau. Neturiu nieko savo!
Tapdamas suaugęs jau esu visiškai susiformavęs, „iškeptas“ − lyg ištraukta iš krosnies bandelė.
Tačiau net ne tokia esmė! Juk, kaip moko kabala, esame sujungti it dantratukai, mes visi sudarome vieną bendrą sielą, kuri vėliau buvo sudaužyta į dalis. Tarytum iš mūsų būtų padarę „dėlionę“: atspausdino vieną bendrą paveikslą, o po to jį supjaustė į smulkias dalis.
Kiekvienam iš mūsų joje paskirta konkreti vieta, kurioje tinkame pagal visus savo parametrus−savybes, t. y. 613 norų, kuriais priklausome nuo vieno, antro, trečio žmogaus, kad galėtume su jais susijungti. Visi nuo visų visur priklauso, kad būtų galima pilnai sudėti šią dėlionę!
Ir tai yra ne šiaip dėlionė plokštumoje, mes jungiamės ne šiaip kontūrais. Kiekvienas iš mūsų turi „613“ briaunų, kuriomis jungiasi su visais. Įsivaizduokite tokią 613-matę erdvę…
Tačiau apie kokią laisvę tada išvis galime kalbėti, jei aš esu tik mažytė dėlionės dalis, turinti visais parametrais visiškai atitikti visas kitas?!
Todėl kai kalbama apie laisvę, savaime suprantama, nekalbama apie žmogų patį savaime ir jo nepriklausomą pasirinkimą. Ši laisvė – viena visiems, ji priklauso nuo mūsų visų! Jei žmogus ir gali atlikti kokį nors judesį, tai jis turi būti suderintas su visų kitų dalių judesiais, kitomis sielomis ir jų savybėmis.
Jeigu judu kuria nors kryptimi, tai judėjimas turi įvykti visoje sistemoje. Dabar telieka atrasti, kas vadinama manąja valios laisve?

Iš 2011 m. sausio 7 d. pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Studijuojant Kūrėjo veiksmus

Nori spręsti pats?

Kas mes – laisvi žmonės ar kūrinijos sraigteliai?