Pateikti įrašai priklausantys Viena siela kategorijai.


Ar galima suvokti Kūrėją?

Dvasinis darbas, Viena siela

Klausimas. Kūrėjas yra kiekviename iš mūsų, visuose septyniuose milijarduose žmonių. Suvokti Kūrėją galima, tiktai susijungus kartu. Bet jeigu visi septyni milijardai žmonių nesusijungs, vadinasi, negalėsime suvokti Kūrėjo?
Atsakymas. Mes bet kuriuo atveju privalome tai pasiekti. Kūrinijos programa vykdoma nepriklausomai nuo mūsų! Ji glūdi gamtoje, ir gamta spaudžia mus pagal tą programą veikti.
Mums tereikia apsispręsti eiti į priekį greitu ir lengvu keliu, pagreitinant mūsų vystymąsi, susijungimą su supančiais mus žmonėmis, t. y. su ląstelėmis, kad greičiau suformuotume mūsų kūno – bendros sielos – organus.
Klausimas. Jeigu visiems nebūtina susijungti, ar gali žmogus, studijuojantis ir perprantantis kabalą, vienas suvokti Kūrėją, ar tai įmanoma tik grupėje?
Atsakymas. Vienas negali. Juk kur jis patikrins, parodys, atskleis davimo ir meilės savybes? Ko ar kieno atžvilgiu? Kūrėjo atžvilgiu? O Kūrėjo nėra. Tu turi sukurti Jį ryšyje tarp savęs ir draugų.

Iš 2016 m. kovo 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Netrauk savęs už plaukų

Už ką žmogus atsakingas?

Grįžti į Adomo pavidalą

Komentarų nėra

Grįžti į Adomo pavidalą

Viena siela

Klausimas. Jei Kūrėjas sukūrė kūrinį pagal savo atvaizdą ir pavidalą, tai kam jį taisyti?
Atsakymas. Biblijoje pasakyta, kad Kūrėjas sukūrė Adomą. „Adomas“ hebrajiškai reiškia „žmogus“. Kitaip tariant, Adomas – dvasinio žmogaus, sukurto pagal Paties Kūrėjo atvaizdą, prototipas.
Ir tada šis žmogus nusidėjo, t. y. nukrito iš dvasinio, davimo, meilės, panašumo į Kūrėją, lygmens į priešingą Jam lygmenį ir sutrupėjo į daugybę mažų dalelių. Ir dabar mes visi kartu turime pakelti šį žmogų.
Mes esame Adomo sūnūs, nes kiekviename iš mūsų yra jo dalelė. Mes turime susivienyti ir vieningai kartu pakelti Kūrėjui savo vidinius lūkesčius ir egoizmo ištaisymą. Tačiau dabar mes nesame Jam tapatūs, mes priešingi Jam.
Todėl turime grįžti į savo  pradinę būseną, ištaisyti visas daleles ir susivienyti į vieną visumą, į tą patį Adomą. Tai ir yra mūsų išsitaisymas. Todėl įsako „pamilk artimą, kaip pats save“  vykdymas yra kelias į išsitaisymą.
Klausimas. Kaip paaiškintumėte, kad vieni kenčia labiau negu kiti? Pavyzdžiui, vienas gimė be namų, be šaknų ir visas jo gyvenimas – kova už gyvybę, kitas gimė gausoje ir nematė gyvenime nei kliūčių, nei kančių.
Atsakymas. Kiekvienas iš mūsų kilo iš įvairių dvasinio Adomo lygmenų. Vienoje dalelėje jo daugiau, kitoje mažiau, ir visos jos kilo iš įvairių dalių: iš smegenų, rankos, kojos, liemens ir t.t.
Adomas – tai dvasinė sistema, kurią nagrinėjame kaip savo kūną, kiekviename yra kita jo dalis, kita didelės bendros sielos šaknis. Todėl kiekvienas turi savo likimą, pradines sąlygas ir, be abejonės, įvairias galutines būsenas.
Tačiau mes visi kartu sudarome vieną pavidalą, ir todėl aš vis tiek save kompensuoju! Kuo aš blogesnis, tuo man lengviau išsitaisyti! Ir kiekvienam skirtasis darbas yra toks pats.

Iš 2016 m. vasario 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonija – uždara sielų sistema

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Kur yra siela?

Komentarų nėra

Nėra nieko stipriau už mintį, II d.

Mintis ir noras, Realybės suvokimas, Viena siela

Asmeninės mintys iš bendrojo kompiuterio
Klausimas. Kasdien žmogaus galvoje praskrieja šimtai įvairiausių minčių. Galima būti gerai nusiteikusiam, bet staiga naujienose išgirstas koks nors įvykis visiškai pakeis tavo minčių eigą ir užlies išgyvenimais. Mintys visą laiką keičiasi. Iš kur jos ateina ir nuo ko priklauso?
Atsakymas. Mintys mums ateina iš bendrojo visos gamtos „kompiuterio“, kuris vadinasi „visatos centras”, „kūrimo centras“ arba Šchina , Aukštesnioji jėga, Aukščiausias sumanymas.
Klausimas. Ar šiame kūrimo centre yra mano asmeninis kompiuteris?
Atsakymas. Ne, visi kartu įsijungiame į vieną bendrą kompiuterį, iš kurio išeina visos asmeninės mintys. Dar daugiau, nieko nėra „nereikalingo“ mūsų pasaulyje. Mes tik įsivaizduojame, kad veikiame patys, nepriklausomai vieni nuo kitų. Iš tikrųjų, visi esame susiję ir sujungti į vieną sistemą, valdomi vieno kompiuterio, kuris vadovauja mums visiems per mūsų mintis ir norus.
Klausimas. Kodėl mūsų mintys keičiasi?
Atsakymas. Paprasti žmonės maitinasi mintimis iš bendrojo kompiuterio, iš Aukštesniosios jėgos sumanymo. Žmogų veda per įvairiausius norus ir apmąstymus, visokias situacijas, kurių jis nesirenka, kad atvestų į tobulesnę būseną, kurioje jis galų gale, susimąstys apie savo mintis ir troškimus. Jis ims analizuoti, iš kur jos ateina, koks jų tikslas?
Nuo šios akimirkos jis pradės klausti: „Dėl ko aš gyvenu? Koks mano gyvenimo tikslas?“ Kitaip tariant, jis klaus jau ne apie savo gyvenimą šiame pasaulyje, o apie tai, ko iš jo nori bendrasis kompiuteris, aukštesnysis noras, protas, širdis iš kitos pakopos.
Ir tada žmogus supras, kad visas pasaulis pildo Aukštesniosios jėgos norus ir yra įjungtas į vieną mechanizmą, vieną sistemą. Nūnai šioje materialioje pakopoje atskleidžiame, kad mūsų pasaulis – tai mažas kaimas, kuriame mes visi tarpusavyje susiję.
Galiausiai išsiaiškinsime, kad esame ne šiaip susiję tarpusavyje šio pasaulio plotmėje, mes sujungti su mus valdančiu aukštesniuoju šaltiniu, jo smegenimis ir širdimi. Jis veda mus prie to, kad suvoktume, esą jo sudedamosios, integralios, visiškai tarpusavyje susijusios dalys.
Pradėję tyrinėti šiuos ryšius suprasime, kokie jie nepertraukiami, vienijantys mus į vieną žmogų su viena širdimi ir viena mintimi. Todėl mums reikia būti vieningiems tarsi vienas kūnas. Ir taip pakilsime į visos didžiulės, integralios, vieningos sistemos aukštesnįjį proto ir širdies lygmenį, kuris vadinamas Kūrėju , Aukštesniąja jėga.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 689-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra nieko stipriau už mintį, I d.

Numalšinti troškulį minties jėga

Žmonija – uždara sielų sistema

Komentarų nėra

Artimieji tampa mūsų sąmonės dalimi

Realybės suvokimas, Viena siela

Pranešimas. Mokslininkai išsiaiškino, kad kiti žmonės įsipina į mūsų sąmonę neuronų lygmenyje. Ką nors įsileisdami į savo gyvenimą, mes tai tiesiog įleidžiame į savo smegenis. Žmonės gali su artimaisiais integruotis neuronų lygmenyje.
Evoliucijos procese mūsų sąmonė tapo dalimi „neuronų gobeleno“, į kurį įpinti tie žmonės, kuriems esame neabejingi. Kuo daugiau laiko žmonės leidžia kartu, tuo panašesni vienas į kitą tampa.
Tyrimai atskleidžia smegenų gebėjimą modeliuoti sąmonę kitų žmonių atžvilgiu. Artimi žmonės tampa mūsų pačių dalimi, ir tai yra realybė. Mes iš tikrųjų jaučiame grėsmę, kai partneriui iškyla grėsmė. To nebūna, jei pavojus gresia nepažįstamajam.
Komentaras. Apskritai mes visi esame bendrame tinkle, absoliutaus tarpusavio ryšio voratinklyje, mums dar teks atskleisti jo universalumą. Iš to suprasime, kaip kiekvienas iš mūsų formuoja kitų gyvenimus. Vadinasi, būtent absoliutus mūsų tarpusavio ryšys prives prie tobulo egzistavimo. Visi turime tapti artimi, nes ne savo valia esame susieti į bendrą tinklą!

Daugiau šia tema skaitykite:

Empatija – mūsų ląstelėse!

Sąmonė – tai tam tikrą struktūrą turinti šviesa

Pasiūlymas, naudingas vyriausybei ir visiems

Komentarų nėra

Žmonija – uždara sielų sistema

Viena siela

Klausimas. Nieko nežinome apie tuos, kas pasiekė aukštas dvasines pakopas. Išeitų, kad jie dirbo dėl savęs. Kokia iš to darbo nauda žmonijai?
Atsakymas. Pirmiausia, visa žmonija – tai visiškai tiksli, uždara sielų sistema, apimanti mirusiuosius ir gyvuosius, dar negimusius, esančius dvasiniame pasaulyje ar mūsų lygmenyje – nesvarbu, kur ir kaip. Į šią sistemą įeina ir negyvoji gamta, augalija, gyvūnija.
Kitaip tariant, visa gamta yra vieninga, integraliai suderinta, sujungta, tai vienas ryšys, viena schema. Tad nereikia kokios nors dalies atskirti nuo kitų. Visa tai – tarpusavyje susijusi sistema.
Nesvarbu, jaučia žmogus tai ar ne – jis yra joje! O toliau viskas priklauso nuo to, kaip jis su šia didžiule sielų sistema sąveikauja, arba, kitaip tariant, kaip jis sąveikauja su ta viena, vieninga, bendra siela, kaip jis ją veikia, kaip šią bendrą sielą veda į geriausią būseną – į tobulumą.

Iš 2016 m. sausio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Šeštasis pojūtis – siela

Kaip atskleisti gyvenimo žemėlapį?

Kaip pagerinti savo gyvenimą?

Komentarų nėra

Kaip atskleisti gyvenimo žemėlapį?

Kabala, Viena siela

Klausimas. Sakote, kad mes visi viena siela. Kaip tai susiję su mano gyvenimu? Net jeigu tai tiesa, nesuprantu, ką su tuo daryti praktiškai?
Atsakymas. Gyvenime atliekame daugybę veiksmų. Pradedu, baigiu šį gyvenimą, bet ar žinau, dėl ko gyvenu? Ne. Ar žinau šiandien, ką savo gyvenime veiksiu rytoj? – Nelabai.
Galbūt įeinu pro mažas duris į didelį pastatą, pasimetu ir nežinau, kada sugebėsiu išeiti iš visų tų kambarių, ar patekau į juos atsitiktinai, ar ne. Nenumanome, kaip rasti savo gerą lemtį.
Kabalos mokslas suteikia mums gyvenimo žemėlapį. Atverti jį priešais save kaip geografijos atlasą.
Pavyzdžiui, per atostogas nuvykai į kokią nors šalį. Atsiverti tos šalies, miesto, kur gyveni, žemėlapį ir tau aišku, kas kur yra, kaip naudingiausiai ir maloniausiai praleisti atostogų savaitę, kad nieko nepraleistum – kad pamatytum naujų, gražių vietų, paragautum skanių vietinių patiekalų ir t.t. Netgi šią savaitę gaila praleisti tuščiai.
O čia priešais mus visas gyvenimas, įėjome į kažkokią vietą, vadinamą „šis pasaulis“, ir mūsų tiesiog nejaudina, kaip jame praleisime laiką.
Kabalos mokslas tau dovanoja žemėlapį, kuriame gali išvysti, kur esąs ir iš anksto sužinoti, kur yra visa, kas gera ir gražu. Kam tau šiaip šlaistytis po gatves, patenkant į pavojingas ir nešvarias vietas?!
Gali išsirinkti gerą kelią ir pasiekti pačių geriausių būsenų. Visuomet yra pasirinkimas – didesnis ar mažesnis. Kiekvienas gali rinktis tai, kas jam tinka atsižvelgiant į jo sielos šaknį. Būtent tai suteikia kabalos mokslas.
Iki dabartinės kartos vystėmės labai paprastai: kiekvienas įgydavo kokią nors profesiją, kad užsidirbtų, sukurtų šeimą, pasiektų laimėjimų. Nūnai jau peraugome šį raidos etapą. Nebenorime šiaip šeimos, šiaip profesijos. Trokštame pažinti kažką, esantį giliau viduje.. Todėl mums reikia kabalos, kad ši tinkamai nukreiptų mus ieškant gyvenimo prasmės.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pagerinti savo gyvenimą?

Gyvenimo programa, I d.

Atskleidžiant gyvenimo paslaptis

Komentarų nėra

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Kūnas ir siela, Viena siela

Klausimas. Ką reiškia susijungti su kitais žmonėmis? Kas man trukdo susijungti su jais? Kokia jėga gali ištaisyti šį blogį manyje?
Atsakymas. Kabala sako, kad mūsų biologiniai kūnai liks gyvūniniai ir toliau gyvens kaip visi kiti gyvūnai. Bet žmogaus viduje dar yra jo žmogiškoji esmė – sielos užuomazga. Kiekviename iš mūsų yra mažytė šios sielos dalis.
Žmogiškoji dalis mumyse – tai mūsų vidinis pasaulis, psichologija, norai, mintys, kurie nepriklauso kūniškajam egzistavimui, jie kyla aukščiau jo.
Tai mūsų troškimas sužinoti, kas yra gyvenimas, koks jo tikslas ir dėl ko atėjome į šį pasaulį, kitaip tariant, atsakyti į visus šiuos neva vaikiškus klausimus. Jei kiekvienas išskirsime šią žmogiškąją dalį savyje ir sujungsime tarpusavyje, tai surinksime, sujungsime bendrą sistemą, kuri vadinama Adomu – „pirmuoju žmogumi“.
Ši bendra sistema jau egzistavo, bet sudužo į daugybę dalių, kurios vadinamos nuodėme su pažinimo medžiu. Ir dabar turime ją sujungti.
Jei kartu atkuriame šią sistemą, tai pradedame ją tyrinėti, suprasti jos veikimą. Matydami sudėtingą tarpusavio santykių susipynimą, suprantame kūrimo programą, jos tikslą. Pakylame aukščiau savo kūnų mūsų pojūčiais, supratimu ir suvokimu, imdami labiau rūpintis ne kūnišku egzistavimu, o savo sielomis.
Taip kuriame savo bendrą sielą ir jaučiame joje naują tikrovę – aukštesnįjį pasaulį, rojaus sodą. Toks ir yra tikslas – iš gyvenimo kūne, kuris priklauso gyvūninei pakopai ir gyvena kaip gyvūnas, pakilti į pirmojo žmogaus, Adomo, pakopą.
Jei sujungsime visas mūsų žmogiškąsias dalis tarpusavyje, tai pajausime Žmogaus gyvenimą. Jis kardinaliai skiriasi nuo ankstesniojo: gyvendami Žmogaus gyvenimą, nepriklausome nuo savo kūnų. Kūnas gali numirti, o Žmogus ir toliau gyvens savo naujojoje pakopoje.
Mūsų egzistavimo tikslas – pakilti iš gyvūninės pakopos į Žmogaus, čia ir slypi skirtumas tarp šio ir būsimojo pasaulių.

Iš 2015 m. rugpjūčio 30 d. 103FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus išsitaisymo procesas prasidėjo

Gyvenimas kaip akimirka, arba akimirka kaip gyvenimas

Laidavimas – tai atsakas į Gamtos iššūkį

Komentarų nėra

Karta, gyvenanti tūkstančius metų

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas, Viena siela

Klausimas. Kas atsitinka žmogaus sielai, kai jis numiršta?
Atsakymas. Kartą šį klausimą uždaviau savo mokytojui Baruchui Ašlagui. Jis atsakė, kad kaip vakare nusivelki purvinus marškinius ir meti juos į skalbinių dėžę, lygiai taip pat gyvenimo pabaigoje nusimeti nuo sielos kūną. Kūnas supūva, o siela gyvena. Juk gyveni, kai nusivelki senus marškinius? Lygiai taip pat gyveni po to, kai nusiimi kūną.
Klausimas. Kaip gali siela egzistuoti be kūno?
Atsakymas. Siela ir dabar egzistuoja ne kūne. Ji tik lydi kūną, bet jo neliečia. Siela egzistuoja kitoje dimensijoje, kurios tu nejauti.
Baal Sulamas rašo straipsnyje „Pasaulis“, kad šiame pasaulyje „nėra naujų sielų, todėl visos kartos nuo Sutvėrimo pradžios apibrėžiamos kaip viena karta, gyvenanti keletą tūkstančių metų“.
Sielos vystymosi periodas šiame pasaulyje – 6000 metų. Šis vystymasis prasidėjo nuo Adomo Rišono, kuris gyveno prieš 5775 metus, ir tęsis iki 6000 metų pabaigos. T. y. mums liko 225 metai. Per šį laiką visi turime išvystyti savo sielą, t. y. savo dalį bendroje sieloje ir kartu susijungti joje.
Kabalos mokslas paaiškina visą vystymosi procesą. Prieš 14 milijardų metų, po Didžiojo sprogimo, iš vienos kibirkšties prasidėjo materialusis mūsų Visatos vystymasis. Taip pradėjo vystytis negyvoji gamta.
Prieš du milijardus metų žemėje atsirado pirmieji augalai, po to gyvūnai ir žmonės. Žmonija vystėsi tol, kol pasiekė tokį lygmenį, kai joje pradėjo vystytis noras atskleisti savo gyvenimo šaltinį, aukštesnįjį pasaulį, tolimesnę pakopą.
Vystymasis prasideda nuo negyvojo lygmens, po to pereina į augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį. Žmogus turi pasiekti aukštesnę pakopą, t. y. išvystyti savo sielą ir pakilti ant aukštesniojo pasaulio pakopos.
Aukštesniajame pasaulyje taip pat egzistuoja, bet jau dvasinės negyvoji, gyvūninė ir žmogiškoji pakopos. Kildami jomis vystomės ir pasiekiame dar aukštesnį pasaulį. Taip pereiname penkis pasaulius.
Klausimas. Vadinasi, prieš 5775 metų gyveno pirmasis žmogus, kuris išvystė savo sielą?
Atsakymas. Taip, todėl jis vadinamas pirmuoju žmogumi – Adam Rišon.
Klausimas. Taigi, po 225 metų visi turi būti išvystę savo sielas?
Atsakymas. Taip, absoliučiai visi – po 225 metų ar mažiau. Todėl ir matome, kad vystymasis spartėja, laikas tampa tankus, tarsi susispaudžia. Jeigu patys neišvystysime savo sielos, jei nepaskubėsime, tai pateksime po baisiu gamtos jėgų presu, kuris mus spaus visokiomis bėdomis, taip skatindamas sielos vystymąsi.
Siela, pirma, gali vystytis tik šiame pasaulyje, o antra, tik žmonėms susivienijus. Savo vienijimusi mes kuriame vieną sielą, bendrą visiems.

Iš 2015 m. vasario 1 d. 103FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzijos nelaisvėje

Amžinai nauja mano siela

Klausimai apie sielą

Komentarų nėra

Visos pasaulio bėdos

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas, Viena siela

Iš esmės, Kūrėjas parodo man „teatro vaidinimą“, kuriame visi – aktoriai, visi – marionetės, išskyrus mane. Stengdamasis juos priartinti prie Jo, aš, iš tikrųjų, taisau save patį. Visas pasaulis – mano sielos dalelės, suskaldyti ir išbarstyti indai-norai, išsklidę nuo manęs į visas puses. Štai dabar turiu juos vėl suartinti.
Jeigu būčiau pakankamai stiprus, Kūrėjas leistų man pajusti jų širdgėlą kaip savą. Vis dėlto, norėdamas palengvinti mano darbą, Jis siunčia man „svetimų“ bėdų pajutimą – kad dirbčiau su jomis. Jeigu ignoruosiu šį darbą, tai pajusiu, kad pats patekau į bėdą.
Štai kodėl kol kas visą pasaulį jaučiu „iš šalies“ – kad būtų lengviau dirbti. Jeigu visos žmonių, mirštančių nuo bado, karų bei kitų katastrofų, nelaimės pasireikštų manyje, jeigu savo viduje sukoncentruočiau visus savo tuščius indus, net pačioje žemiausioje mūsų pasaulio pakopoje, tai neatlaikyčiau tokio spaudimo.
Kad taip neįvyktų, šie indai buvo atitolinti nuo manęs ir man buvo duota pajausti juos kaip svetimus, kad aš palaipsniui, pagal savo jėgas, priartinčiau juos prie savęs. Tada, vykstant šiam suartėjimui, pamatau, kad jie visai nėra bėdoje, o atvirkščiai, ištaisyti ir patiria malonumą. Baal Sulamas apie tai rašo straipsnyje „Kūrėjo paslėptis ir atskleidimas“.
Kito kelio nėra. Aš negaliu įtraukti į save visų pasaulio bėdų, nors ir kalbama apie mano indus-norus.
Mes paprasčiausiai nesuprantame, kad indų suskaldyme iš tikrųjų slypi aukščiausias gailestingumas. Galiausiai dėl jo aš įgyju indą, galintį aprėpti visą realybę, visą Kūrėjo Šviesą, tačiau niekada nejaučiu šio indo tokio tuščio, koks jis yra iš tikrųjų, nes neįmanoma atlaikyti tokio jausmo. Netgi mūsų mažoje pakopoje su jos bėdomis žmogus vos laikosi ant kojų. Ką jau kalbėti apie visą žmoniją ir apie visą ištuštėjusią Begalybės pasaulio Malchut? Kartais žmogui duodama pajusti šios būsenos lašą – „Malchut švytėjimą“, siaubingą atsivėrusios bedugnės jausmą…
Kaip pagalba mums yra atliktas indų suskaldymas, ir dabar esame pajėgūs patirti besikeičiančias būsenas, palaipsniui surinkdami suskaldytus indus į vieną. Man priartinant prie savęs kurią nors išorinę dalį, šis kartus „vaisius“ virsta saldžiu, tokiu, kad galiausiai aš jį dedu į savo „krepšį“, ir taip kol pripildysiu jį visų Pažinimo medžio vaisių.

Iš 2013 m. rugpjūčio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Trimituojantis Mašiacho ragas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame “Nėra nieko kito, išskyrus Jį”

Šviesa viską sustatys į vietas

Komentarų nėra

Šviesa viską sustatys į vietas

Dvasinis darbas, Viena siela

3-ioji kongreso Sankt Peterburge pamoka
Baal Sulamas rašo, kad yra tik viena siela – tik vienas sukurtas noras. Dvasingumas nedalijamas į dalis, todėl siela yra absoliučiai kiekviename iš mūsų ir visuose kartu.
„Kiekviename iš mūsų“ reiškia, kad jei aš galiu įsijungti į visus, tai pastebiu bendrą sielą, t. y. ne tik tuos milijardus, kurie gyvena dabar, bet ir tuos, kurie dar negimė ir gims ateityje.
Kitaip tariant, tai vienas tūris, viena siela, viena materija. Ji mums atsiskleidžia tik ta apimtimi, kurioje galime teisingai egzistuoti, ir tokiu stiprumu, kuriame galime sąveikauti tarpusavyje.
Pagal tai apibrėžiamos kiekvieno žmogaus savybės, t. y. kiekvienos dalelės, esančios kiekviename iš mūsų. Yra žmonių, kurių asmeninei sielai būdingas plitimas, t. y. ryšys su dideliu žmonių kiekiu, o yra tokių, kuriems būdingas, atvirkščiai, siauras ratas, bet didelis susijungimo su jais stiprumas. T. y. pagal kokybę arba pagal kiekybę kiekviename iš mūsų yra ir viena, ir kita, tik vyrauja priklausomai nuo sielos savybių.
Tarkime, širdis tiksliai atlieka savo konkrečią funkciją, nors ji ir susijusi su daugybe organų. O kitos sistemos, sakykime, kraujotakos, limfotakos, nervų ir kt., atvirkščiai, išplitusios visur, pasiekia visas organizmo dalis. Tokio tipo yra ir mūsų ryšiai.
Tai galima matyti ir pagal žmogų, jo siekius. Pavyzdžiui, aš matau, kur mano mokiniai gali pasireikšti (kiek aš tai galiu matyti).
Tačiau, apskritai, tai neturi reikšmės, todėl kad Šviesa vis tiek mus sustatys į reikiamas vietas. Nieko nauja – mes tik pagreitiname mūsų vystymąsi, pritraukdami Supančiąją šviesą. Bet kuriuo atveju ji vis tiek mus varys į priekį pagal gamtos programą. Tačiau ši programa yra tik Šviesos Nefeš lygmenyje, t. y. negyvojoje būsenoje, t. y. Šviesa mus spaus nuolat, o mes nuo jos bėgsime, nes spaudimą suvoksime kaip neigiamą, ir visą laiką taip vystysimės. Tačiau toks vystymosi kelias nėra geras, kadangi gali atvesti prie didžiulių katastrofų, karų ir t. t. Jei nieko nedarysime, to ir tikėkimės.
Ir atvirkščiai, jei paspartiname Aukštesniosios Šviesos poveikį mums, padidiname švytėjimą, tai judame pirmyn greitai.
Baal Sulamas rašo apie darbą grupėje: „Daugybė davimo kibirkščių yra kiekviename iš mūsų draugų, ir jei surinktumėte šias kibirkštis į vieną vietą, viename troškime, broliškoje vienybėje, meilėje ir draugystėje, tai, žinoma, pasiektumėte šią valandą labai svarbų davimo lygmenį“.

Iš 2013 m. liepos 13 d. trečiosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždraustas vaisius: antrojo bandymo nesėkmė

Taisydamas save – taisai pasaulį

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai