Klausimas: Žmonės, gyvenantys Žemės rutulyje, vadovaujasi įvairiomis pažinimo sistemomis. Pavyzdžiui, europiečiai turi vadinamąjį vertikalų pažinimą, japonai – horizontalųjį. Kiek man reikia tai suprasti? Ar turiu išmokti suprasti japonus, ar man pakanka suprasti tuos žmones, kurie mane supa?
Atsakymas: Pasaulėžiūros sistema neturi jokios reikšmės! Aš nesiruošiu į pasaulį žiūrėti japono arba kiniečio, ukrainiečio arba afrikiečio akimis. Manęs tai nedomina. Svarbiausia, kuo domiuosi aš, kaip man pakeisti save, kad bet kokia svetima nuomonė, norai, mintys įeitų ir absorbuotųsi manyje tarsi mano paties. Štai ir viskas. Nesvarbu, kokie jie!
Įsivaizduokime, man gimė vaikas nuo japonės. Aš matau, kad jo kažkokia specifinė pasaulėžiūros, pasaulio suvokimo sistema. Negi turiu versti jį būtinai perimti mano sistemą?! Tai neįmanoma!
Skirtingas pasaulio pajautimas – galvos smegenų funkcijos tam tikro perjungimo rezultatas, išsivystęs ir evoliucionavęs į tokią sistemą, kurios šiandien sugriauti neįmanoma.
Mūsų integraliojo auklėjimo metodika pagrįsta tiktai savęs pažinimu, jokiu būdu neslopinant nei savęs, nei kitų! Slopindami visiškai atsijungiame nuo teisingo evoliucijos judėjimo prie harmonijos su gamta. Gamta to nekenčia!
Mums atrodo, kad gamta mus verčia, bet tik dėl to, kad mes patys, savo noru žengtume teisingą žingsnį. Mus vers tol, kol rasime geros valios ir žengsime teisingą žingsnį. Bet ji nenurodo, kokį būtent žingsnį turime žengti.
Todėl aš turiu stengtis visais įmanomais būdais ugdyti savo vaiką. Kaip pasakyta Biblijoje: „Mokyk atžalą jo keliu“, tai yra pagal jo polinkius ir gabumus, jam duotus gamtos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Penklinė viena – melodijos skirtingos

Tokie skirtingi…

Video klipas rusų k.

Pasaulyje žmonės priklauso visoms Kūrėjo sutvertos Malchut dalims. Kiekvienas joje turi savo dalį. Pačioje Malchut yra penki noro gauti lygmenys, kurie skiriasi išsivystymo lygiu, charakteriu, gebėjimu išsitaisyti, savo natūraliomis savybėmis.
Šias savybes lemia dvasinė struktūra, sudaryta iš dešimties sfirų į aukštį ir į plotį, trijų linijų, dvylikos parcufų bei daugybės kitų dalių, įsijungiančių viena į kitą.
Dėl to kiekvienas žmogus turi savitą savybių derinį, savitą paruošiamąjį sisteminį pagrindą. Viskas priklauso nuo vietos bendroje sistemoje. Šviesa tarytum veikia ją iš išorės, nuosekliai, vieną po kito žadindama kitas dalis pagal avijuto augimą nuo šakninio (nulinio) laipsnio iki ketvirtojo.
Priklausymas vienai ar kitai bendros sistemos daliai nuo mūsų nepriklauso. Tačiau mes visi tarpusavyje susiję, ir kai pabunda sielos, priklausančios nuliniam avijuto laipsniui, jos traukia paskui save visų kitų kategorijų nulinius laipsnius. Po to pabunda pirmasis laipsnis ir tai pat žadina visus savo „dukterinius skyrius“ iš kitų kategorijų.
„Pratarmėje knygai „Zohar“ aiškinama, kaip mes kylame ištaisymuose, Baal Sulamas aprašo šio kilimo tvarką. Iš pradžių pasaulyje Asija galutinai ištaisome Šviesą nefeš ir pradedame taisyti Šviesas ruach ir nešama. Taip visiškas pakopos nefeš ištaisymas leidžia kažkuo ištaisyti Šviesą nefeš visose pakopose.
Apskritai, tai labai sudėtinga sistema, kurios visos dalys tarpusavyje susijusios. Panašiai yra susijusios pagrindinės organų sistemos: kraujo, limfos ir kitos. Jos apima visas kūno dalis, todėl palietęs bet kurią jos dalį, paveiki visą organizmą.
Taigi, ne mes sprendžiame, kas ir kada turi pabusti bendroje žmonijos sistemoje. Kiekvienas įsijungia į ištaisymo procesą pagal savo norą. Bet, žinoma, yra tokių dalių, kurios išsitaiso pirmos dėl savo švarumo, – tokios kaip protėviai, ir yra dalių, kurios bus ištaisytos vėliau. Atitinkamai, ta dalis, kuri taisosi pirma, vadinama „Izraeliu“, kas reiškia „Tiesiai link Kūrėjo“ (jašar-El).
Todėl, kaip ir Abraomo laikais, tu turi grupę. Visų kartų kabalistai rinkdavosi į grupę, nes joje pažadini gyvenimui bendros sistemos dalį ir ją taisai. Grupė yra surinkta iš įvairių Malchut sričių, bet mums tai nesvarbu. Pakanka to, kad draugai susirinko kartu ir nori ištaisymo.
Grupė būtina visada, juk bendra sistema nevienalytė, ji išrikiuota pagal noro ir sudužimo laipsnius. Žinoma, visas pasaulis ištaisymo link judės etapais. Lygiai taip po rimtos avarijos gydytojas iš eilės tvarko pažeistus organus bei kūno dalis – juk jie priklauso vienas nuo kito ir skiriasi savo svarba organizmui.
Šio principo turime laikytis, nešdami pasauliui ištaisymą.

Iš 2011 m. liepos 12 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvo pasirinkimo pakopos

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Video klipas rusų k.

Klausimas: Kas yra lygybė?
Atsakymas: Lygybė – tai, kai kiekvienas iš mūsų turi vienodas galimybes – sąlygiškai vienodas, individualiai lygias galimybes teisingai išreikšti save bendroje integralioje sistemoje: gauti ir duoti, būti pusiausvyroje su visais likusiais.
Širdis lygi plaučiams, kepenims, inkstams, kojoms, rankoms ir t. t. Kuo? Tuo, kad jie visi teisingai tarpusavyje sąveikauja. Tuo visi lygūs, bet kiekvienas individualiai dirba bendram labui – ir todėl organizmas gyvena!
Aš nekaltas dėl to, kad gimiau ir priklausau, tarkim, inkstams, o tu širdžiai, o jis plaučiams, o kitas dar kažkam. Šiuo atžvilgiu kiekvienam iš mūsų duota savo. Bet jeigu mes tarpusavyje darniai bendradarbiaujame, tai kiekvienas prilygsta visiems likusiems ir nėra to, kuris mažesnis ar didesnis. Mes realizuojame savo įgimtą potencialą, kurio patys nesirinkome.
Kiekvienas gimėme su įvairiais polinkiais, skirtingose šeimose. Turime kitokį išsilavinimą, auklėjimą, skirtingai suvokiame pasaulį, skirtingai į jį žiūrime, kiekvienas savaip save suvokia. Bet jeigu kiekvienas iš mūsų realizuoja save harmonijoje su likusiais, – tai šitai vadinama lygybe.

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. TV programos „Klausk kabalisto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygybė bendroje šeimoje

Penklinė viena – melodijos skirtingos

Sveikos visuomenės paslaptis

Klausimas: Kiek supratau, turime išvystyti šeštąjį jausmą, kuris leis mums suprasti visų mūsų vienybę. Ar ši galimybė egzistuoja kiekvienam žmogui? Ar kiekvienas iš mūsų gali išvystyti tą šeštąjį jausmą?
Atsakymas: Yra žmonių, kurie siekia šio išsivystymo, klausia savęs, kam jie gyvena ir kodėl, kokia gyvenimo prasmė, kur jo šaltinis, kaip viskas sukasi šioje tikrovėje, kas joje vyksta. Negavę atsakymų į šiuos klausimus, jie negali nusiraminti.
Šie žmonės ima studijuoti kabalos mokslą, nes jaučia, kad tiesiog privalo to pasiekti, kitaip jiems neverta gyventi, juk gyventi kaip gyvūnai jie nesugeba. Tačiau tokių žmonių pasaulyje nedaug.
Žmogaus noras skirstomas į šešis norus. Trys norai susiję su mūsų kūnu – tai maisto, sekso, šeimos troškimai. Kiti trys norai susiję su visuomene – tai turtų, garbės, žinių troškimai. Tai šeši svarbiausi norai. Jeigu žmogus gali juose atrasti save, gyvenimo tikslą, tai atranda ir taip gyvena.
Jūs klausiate apie aukštesnį norą – norą pažinti gyvenimo šaltinį. Toks noras kyla tik kai kuriems  žmonėms pasaulyje, tačiau pastaruoju metu jų daugėja.
Maždaug prieš keturiasdešimt metų, kai ėmiau studijuoti kabalos mokslą, tokių žmonių buvo nedaug, tik vienetai. Bet kaip parašyta knygoje „Zohar“, XX a. pabaigoje ir vėliau daugybė žmonių staiga ėmė klausinėti apie gyvenimo esmę – dėl ko jie gyvena, kokia yra gyvenimo prasmė, ir ėmė studijuoti kabalos mokslą.
Ir tikrai, per 15 metų mūsų mokinių skaičius išaugo iki dviejų milijonų. Aš manau, kad iš tikrųjų jų yra kur kas daugiau, tiesiog mes apie juos nežinome, juk nesurašome žmonių, kurie mokosi su mumis internete.
Aš manau, kad bet kuriuo atveju pasaulyje nebus daug žmonių, kuriems iš tiesų rūpės klausimas apie gyvenimo esmę. Tačiau ir visiems kitiems teks pakilti aukščiau savo ego, ne todėl, kad jie leisis į priekį, prie gyvenimo šaltinio, trokšdami suprasti, dėl ko gyvena, o tik tam, kad išsigelbėtų nuo kančių, stumiančių juos iš nugaros. Todėl jie prisijungs prie mūsų, neturėdami kitos išeities. Tokiu būdu, tikiuosi, visi pasieksime gerą gyvenimą. Gamta privers mus susijungti į vientisą visuomenę.

Iš 2011 m. gegužės 20 d. paskaitos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygybė bendroje šeimoje

Spinduliuoti pasauliui meilę

Bendrosios sielos kritinė masė

Klausimas: Koks abipusio laidavimo principas ir kokia jo vieta gamtos pusiausvyroje?
Atsakymas: Abipusis laidavimas – tai principas, kuris veikia visuose gamtos lygmenyse (negyvame, augaliniame, gyvūniniame)  bei privalo realizuotis žmogaus lygmenyje – ryšyje tarp mūsų.
Tirdami gamtą matome, kad visos jos dalys tarpusavyje sujungtos pagal dėsnį, kuris vadinamas „laidavimas“. Juk jeigu viena dalis nepasirūpins kita, organizmas negyvens. Viskas tarpusavyje susijungę ir susiję, yra keičiamasi medžiagomis ir informacija.
Kaip kad mūsų kūne: širdis, plaučiai, inkstai − visi organai dirba dėl bendro organizmo. Nė vienas organas nedirba dėl savęs, visi kartu susiję, ir kiekvienas veikia ne dėl savęs, o dėl kitų, ir iš bendro organizmo ima būtent tiek, kiek reikia, kad dirbtų viso organizmo labui. Be to, dėl savęs jam nieko nereikia.
Kitaip tariant, kiek gaunu kalorijų, informacijos ir kažkokių gabumų? Tik tiek, kad ištraukčiau iš savęs viską, ką galiu suteikti organizmui ypatinga, būdinga man forma, ir duočiau jam tai, kas reikalinga. Viskas, kas įeina į mane, dauginama iš mano gebėjimų ypatingai tarnauti visam kūnui – ir tai atiduodu iš savęs. Sau nepalieku nieko, viską išnaudoju, kad įgyvendinčiau savo misiją visos sistemos atžvilgiu.
Bet kas man iš to? Po to, kai visi esame tokiame lygyje, visiškoje harmonijoje, tobuloje integralioje formoje, kiekvienas iš mūsų nusipelno priklausyti aukštesnei pakopai, visiškai kitokiam egzistavimo lygmeniui. Tada esame tokios būsenos, kai ne tik šiaip gyvename biologinio, baltyminio kūno viduje, bet ir patiriame žmogiškos pakopos jausmus, pažįstame jos protą.
Kodėl? Gyvūnų organizmai veikia natūraliai, būdami instinktyviai susiję, išlaikydami pusiausvyrą su gamta, juk negyvojoje gamtoje, augalijoje ir gyvūnijoje visi veikia būdami tarpusavyje susiję.
Tačiau, jeigu žmogus harmoninga ir integralia forma įsipaišo į tą negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos paveikslą, tai šitai daro prieš savo norą išaiškindamas, tirdamas, eksperimentuodamas ir  pažindamas save. Jis pakelia save, taip pat jausmus ir protą, į integralų lygmenį. Ir tada stebi visą šią sistemą iš viršaus, nes suvokia ją. Juk jos nesuvokęs, negalėtų egzistuoti kaip integrali dalis kartu su visais likusiais žmonėmis.
Tada išeinu iš savęs į išorę – ir imu jausti pačią sistemą. Aš nejaučiu savęs atskirai nuo kitų, aš suvokiu visus kartu, o tai jau aukštesnė sistema, kuri vadinasi „Adam“ – Žmogumi, panašiu į visa apimančią gamtą. Tada pakylame į šį lygį – ne kiekvienas pats sau, o visi kartu, mūsų bendroje sistemoje. Matome, kaip esame tarpusavyje sujungti ir atveriame naująjį išmatavimą, vadinamą „Žmogumi“.
Tačiau šiandien dar nepasiekėme žmogaus lygmens, juk mus valdo mūsų prigimtinis ego ir todėl esame gyvūnai. Nūnai nė nepavadinsi mūsų žmonėmis, juk iš kur galime turėti kažką savo? Egzistuojame instinktyviai ir veikiame savo viduje, savo nore mėgautis.
Bet veikdami prieš savo norą ir kurdami mūsų tarpusavio ryšį, laidavimą, pakylame į integralios sistemos, visa apimančios Gamtos lygmenį, o tuo tarpu veikiame žemiau jo.

Iš 2011 m. liepos 11 d. pokalbio apie naująją knygą

Daugiau šia tema skaitykite:

Spinduliuoti pasauliui meilę

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Nusiraminimas: dėl ko ir kam?

Klausimas: Jeigu toliau dirbsime, kad viduje susivienytume ir tarpusavyje susijungtume, tai išoriniame pasaulyje taip pat daugiau mylėsime vieni kitus?
Atsakymas: Ne tik mes, bet ir visas pasaulis. Juk visa tai viena sistema. Ir jeigu mes savo lygmenyje – jis aukštesnis nei likusio pasaulio – pasistengsime priartinti dvasines dalis prie susijungimo, tai tuo pačiu paskatinsime ir materialias dalis, t. y. žmones, susijungti vienus su kitais.
Juk nėra žmonių, ir nėra susijungimo arba atotrūkio tarp jų. Tai tos pačios sielos. Tik jos parodo save ir ryšį tarp jų iš tokio požiūrio taško, kuris vadinasi „šis pasaulis“. Viskas, ką matai, – tai tame pačiame tinkle esančios sielos, tik šitaip jos jaučia save ir tarpusavio ryšio tinklą – kaip mūsų įsivaizduojamą pasaulį.
Ir todėl, jeigu siekiame užmegzti šį ryšį būdami kartu bendroje vidinėje sistemoje, bet ant aukštesnio suvokimo ir supratimo lygio, – suprantama, tai veiks ir visus likusius žmones.

Iš 2011 m. liepos  14 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sutikti su laidavimu

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Bendrosios sielos kritinė masė

Meilės strėles į draugo širdį reikia siųsti vidiniuose ketinimuose, o išorėje turiu tiesiog parodyti, kad esu įkvėptas dvasinio tikslo, ir stengtis juos taip pat pažadinti. Tačiau viduje, savyje, turiu nuolatos galvoti, kaip prasiskverbti į draugo širdį.
Žinoma, nepakenks ir materialios dovanos – tik svarbu, kad jos nepakeistų mano vidinių pastangų, mano tikrojo troškimo susijungti.
Juk dirbame tam, kad pažadintume savyje vidines jėgas – jėgų tinklą, t. y. vienos Kūrėjo jėgos lauką. Jėgos, su kuria siekiame susivienyti, įsijungti į vidų, kaip šitaip įsiskverbtume į visų širdis, į visas sielas.
Šiame darbe padeda ir išorinės dovanos, bet pagrindinis tikslas – tai pastangos įsilieti į šią darnią sistemą, jungiančią mus vieną su kitu, ir tenai atskleisti mūsų ryšį – prasiskverbti į sistemos vidų. Tai ir reiškia įsiskverbti į draugo širdį.
Kuo giliau noriu patekti į draugo širdį – tuo labiau lydau savąją. Ir kuo minkštesnė ji tampa, tuo plačiau atsiveria draugo širdis, ir aš jau galiu patekti į jos vidų ir susilieti su ja vienoje širdyje.
Vos tik imu rūpintis draugo širdimi, man atrodo, kad jis man svetimas. Bet palaipsniui pamatau, kad tai ne svetimas žmogus, o lydymo katilas, kuriame galiu išlydyti savo širdį. Kreipdamasis į jį ir trokšdamas susijungti, dirbu su savo širdimi. Šitaip jungdamasis priklausau ne nuo jo ir ne nuo to, kiek jis man atsivėrė, − aš priklausau nuo savo širdies, nuo to, kiek man pavyko ją suminkštinti, kad ji pajėgtų įsilieti į „svetimą“ širdį.
Darbo pabaigoje atskleidžiu, kad nėra mano ar jo širdies − yra tik viena vieta, vienas noras, viena širdis, kuri nuo pat pradžių tokia ir buvo. Tik man atrodė, kad tai atskiros širdys – svetimos ir skirtingos, buvusios toli viena nuo kitos.

Iš 2011 m. balandžio 12 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Įleisk visus į savo širdį

Studijuojant Kūrėjo veiksmus

Apie meilę ir neapykantą

Maskvos kongreso uždarymas

Viskas, ko mums reikia – savo širdyje nuolat siekti atlaisvinti vietos visiems. Mano širdis – tai mėsos gabalas, o aš turiu jos viduje rasti tokį taškelį, iš kurios padaryčiau tuštumą – sukurčiau vietą. Tai ir yra tas taškelis, iš kurio tarsi išsivystė mūsų Visata.
Juk iš tikrųjų mūsų Visatos nėra, ir nėra jokių pasaulių – visa tai mūsų jutimuose.
Taigi, jeigu mūsų širdyje pradės plėstis tokia tuštuma, tai bus tarsi naujo pasaulio atsiradimas, panašiai kaip susidarė mūsų Visata nore. Tai mums reikia padaryti.
Tegul kiekvienas pajaučia savyje tą taškelį savo širdyje ir bando padaryti aplink ją tuštumą tam, kad tilptų visi.

Iš pranešimo Maskvos kongreso uždarymo ceremonijoje 2011 m. birželio 12 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa ieško suvienytos širdies

Unikalus kiekvienos sielos diapazonas

Tokie skirtingi…