Jeigu studijuosime kabalą tik dėl žinių, nenorėdami savęs ištaisyti – iš to nebus jokios naudos! Svarbiausia – pritraukti sau gražinančią į šaltinį Šviesą.
Todėl praėjusiais amžiais kabalistai slėpė savo knygas, nes žmonės dar nejautė taisančios Šviesos poreikio.
Ir kam tada duoti žmogui knygą? Jis matytų joje tik negyvas raides, tuščias akutes.
Todėl kabala buvo draudžiama! Jeigu žmoguje nesubrendo teisingas noras – kabala jam nebus naudinga, ji atneš tik žalos, nes žmogus studijuos ją mechaniškai, taip ir liks kaip buvęs materialiame lygmenyje.
Bet tada kyla klausimas: kodėl platiname kabalą visiems, neaplenkiant tų, kurie dar neturi dvasinio noro, „taško širdyje“?
Todėl, kad mūsų norą sudaro visi lygmenys. Bendras dvasinis indas apima visas sielas, visus žmones, netgi tuos, kurių sielose dar neatsiskleidė dvasinio taisymosi rešimot, šios sielos negali pradėti taisytis tiesiog dabar, nes nejaučia poreikio pasiekti dvasinį tikslą.
Tačiau kiekvienas žmogus turi sielą! Ir visos jos sudaro Begalybės pasaulio Malchut. Todėl, kai prisijungiame visas šias sielas, jos įsijungia į mūsų ratą, ir mes spinduliuojame jiems mūsų pritrauktą supančią Šviesą, veikiančią visus, kurie kaip nors su mumis susiję.
Supanti Šviesa neveikia jų tokia jėga kaip veikia mus. Mumyse ji betarpiškai veikia dvasinį rešimo, o juose šis rešimo dar neatsiskleidė, ir Šviesa jį veikia netiesiogiai, bet, nepaisant visko, artina juos prie ištaisymo ir jungia prie mūsų bendro, dvasinio organizmo.
Todėl tai anaiptol ne beprasmis darbas! Baal Sulamas rašė, kad kabalos mokslo platinimas plačioms masėms ir yra vadinamasis „Mesijo rago kvietimas“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti gėrio jėgas

Kas yra tikrasis „platinimas“?

Kada mezgasi ryšys su Šviesa…

Klausimas: Kaip man rasti teisingą kryptį, siekiant tikslo?
Atsakymas: Kūrėjas man davė žiūronus, kuriais galiu matyti tikslą, tam, kad siekčiau jo.
Šie žiūronai – tai saujelė sielų, prie kurių aš prisijungiu ir per jas man išryškėja tikslas. Jų padedamas aš žygiuoju link jo. Iš visumos sielų Kūrėjas man išskyrė dalį – bendros sielos organą, kuriam aš priklausau, ir atvedė mane iki ryšio su juo. Tai vadinama sielų susijungimu, skirtu man. Jo padedamas aš galiu judėti, įsijungdamas į jį, suvokti šį susijungimą, o per jį – Bendros  Sielos sistemą. Aš dar nesusijungęs su šiomis sielomis, dar neatpažįstu jų. Visas ryšys tarsi būtų po vandeniu, o virš vandens aš matau fizinius kūnus. Juk Kūrėjas atvedė mane į tokių pat kaip aš žmonių fizinę grupę. Kūrėjas suteikė man galimybę, organizuojant fizinį ryšį tarp draugų, prisiimant įvairius įsipareigojimus, rūpesčius, budėjimus, įstatus – užmegzti vidinį ryšį tarp sielų. Vidiniame savo ryšyje su jais, „pasinerdamas po vandeniu“, aš aptinku, kad ši grupė jau visiškai ištaisyta, o aš – neištaisytas, ir man suteikė galimybę tokiu būdu prisijungti prie ištaisytos sistemos, – kol kas ne prie visos Adomo, Begalybės Malchut sistemos, tačiau prie jos dalies. Mano santykis su draugais turi būti „mylėk artimą kaip save“. O su likusiais milijardais pasaulyje – „pateisink kiekvieną žmogų“. „Mylėti artimą“ – vadinasi, susijungti su grupe, į kurią mane atvedė Kūrėjas, susijungti su jų nuomone, su jų troškimais. Ar priimti grupę, Kūrėjo pasirinkimą, ar likti „laisvam“ (o iš tikro besąlygiškai vykdyti Jo nurodymus) – štai mano pasirinkimas, mano laisva valia – judėti priverstinai, kaip visi, ar sąmoningai – su grupe.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė ar tik laisvės iliuzija

Sielos – tai ryšiai tarp norų

Veiksmas ir ketinimas

Klausimas: Kaip visa tai, apie ką skaitome „Mokyme apie dešimt sfirot“, susiję su meile artimui arba draugams?
Atsakymas: Visa, kas pasakojama „Mokyme apie dešimt sfirot“, vyksta tarp sielų, ryšyje tarp jų. Kabalos mokslas nekalba apie tai, kas vyksta materijoje – nore mėgautis.
Kalbama tik apie tai, kas vyksta ketinimuose, jėgose, veikiančiose materiją vienijantis sieloms.
Yra sistema – bendri norai, padalinti į galybę atskirų norų, lygių, besiskiriančių tūkstančių tūkstančiais įvairiausių savybių ir jų išraiškų. Šios norų savybės gali tarpusavyje jungtis.
Esmė ne pats noras. Jis duotas mums negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyje. Svarbiausia – ryšys tarp noro dalių, tarp skirtingų norų, nes tai jau žmogiškasis lygmuo. Čia jau atsiranda išskaičiavimai, mintys, santykiai, ryšiai.
Todėl visas kabalos mokslas kalba ne apie norus, materiją, o apie ketinimą, ryšius tarp norų.
Būtent ryšiai vadinami sielomis, nes jie formuoja dvasinį pasaulį. O norai kuria mūsų materialųjį pasaulį.
Jei kalbama apie ryšį, jame turi būti Roš – dvasinio parcufo galva, priimanti sprendimus, planuojanti ryšius, ir Guf – parcufo kūnas, įgyvendinantis šį ryšį.
Tiek dvasinio parcufo Roš, tiek Guf yra tarp norų, kadangi dvasinio parcufo Guf – tai jau susidariusio ryšio rūšis.
Apie pačius norus mes išvis nekalbame, jie glūdi po paviršiumi. Tai tarsi duotybė, Kūrėjo sukurtas pagrindas, ant kurio kuriame ryšius.
Todėl kabalos moksle kalbama apie sielas – ryšius tarp norų.

Daugiau šia  tema skaitykite:

„Kaip suklijuoti sudužusį indą“

„Dieviškasis patentas“

„Kur ieškoti Kūrėjo?“

Jei pasikeliu virš savo egoizmo ir įeinu į kitų žmonių norus, tai gaunu begalinį dvasinį indą, kuriame galiu pajausti visą Begalybės Šviesą.
Tai veikia labai paprastai. Tarsi būtų didelis vamzdis, kuriuo teka Šviesa, o ant jo – čiaupas. Ir šiuo čiaupu galiu labai stipriai keisti Šviesos tekėjimą, visiškai atidarydamas vamzdį.
Kaip ir mūsų pasaulyje, kur net mažas vaikas gali sukinėti čiaupą ir keisti vandens slėgį. Taip ir aš.
Turiu tik mažą dvasingumo norą, vien tik tašką širdyje.
Tačiau jei kreipiuosi į kitų žmonių norus, įsijungiu į bendros sielos kūną kaip viena iš jo ląstelių, tai duodu šiam bendram kūnui ir jis atsakydamas pradeda manimi rūpintis. Tada gaunu visas begalines jo galimybes.
Taigi kabala ne šiaip sau kalba apie tai, kad verta išeiti iš savo norų ir įeiti į kitų norus.
Juk taip mes gauname „613” kartų daugiau galimybių – dvasinių indų, norų, lyginant su tuo, ką turėjom! Turėjome tik tašką – o dabar gauname savo žiniai visą kūną, kiekvienas iš mūsų!

Daugiau šia tema skaitykite:

„613” kartų didesnė Begalybė…”

„Kaip veikia ištaisymo mechanizmas”

„Nuo taško iki Begalybės pasaulio Malchut”

Vienoms sieloms reikia savyje ištaisyti daugiau, kitoms mažiau, tačiau joms grįžus prie savosios šaknies kiekvienas žmogus pasiekia tobulumą.
Vienos sielos priklauso pagrindinėms Adam Rišon sistemoms: smegenims, širdžiai, kepenims, inkstams, kitaip tariant, svarbioms bendros sielos sritims.
Tačiau kita vertus, jeigu tai tobulybė, tai kokia nors pėdos galiuko ląstelė yra tokia pat svarbi kaip ir smegenų ląstelė.
Tai tik mūsų pasaulyje žmogus gali gyventi be rankos, kojos ar be dalies organų.
Tačiau dvasinis pasaulis tobulas, ir todėl jame kiekvienas svarbus, visi lygūs.
Jei kas nors bent 1% nebaigė taisytis – nebus bendro tobulumo. Tegu visi kiti jau ištaisyti, tačiau dėl to vieno neįvyks galutinis ištaisymas.
Mes nesuprantame šio dvasinio principo, pagal kurį visi svarbūs, nors ir skiriasi savo sielų šaknimis.
Grįžus į Begalybės pasaulį, niekas nebejaus tarpusavio skirtumų.
Jeigu tu įvykdei viską, ką privalėjai pagal savo savybes, reiškia, kad tu visiškai realizavai save.
Todėl, nors didžioji sielų dalis priklauso nefeš lygmeniui, mažesnė dalis – ruach lygmeniui, dar mažesnė jų dalis – nešama lygmeniui, ir tik kai kurios sielos – visai NARANCHAI pakopai – tačiau bendra Šviesa šviečia visoms sieloms!
Juk visa Begalybės Šviesa bendroje ištaisytoje sieloje pripildo visus.
Mes mūsų pasaulyje dėl savo neištaisytų savybių negalime šito suprasti, nes esame tokie netobuli, jog net negalime įsivaizduoti ištaisytos sielos būsenos.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinė lygybė“

„Ateis motina ir pamaitins sūnų“

„Kaip sužinoti savo sielos šaknį“

Klausimas: Kodėl kartais tik po daugelio metų žmogus išgirsta apie būtinybę susivienyti?
Atsakymas: Šis procesas vyksta per visą mūsų istoriją.
Visa mūsų raida iš kartos į kartą, visuose mūsų gyvenimo ratuose skirta tam, kad atvestų mus į tokią būseną, kurioje būtume priversti susivienyti.
Visa mūsų istorija prasidėjo sudužus bendrajai sielai – mūsų dvasiniam indui.
Nuo tol visos šios dalys susiduria vienos su kitomis, nekenčia viena kitos ir nesupranta, kas jos yra, iš kur kilusios ir kam egzistuoja. Joms svarbiausia – nuolatinė tarpusavio kova.
Palaipsniui, etapas po etapo, iš esmės turime suprasti, kad dėl šios neapykantos ir mūsų egoizmo daug prarandame – tiek daug, kad mums būtina susivienyti.
Kodėl? Nes palaipsniui, vystydamiesi, suvokiame, kad esame tarpusavyje susieti. Mums telieka arba užmušti vieniems kitus, arba gyventi taikiai. Tad ką gi daryti?..
Bet tie, kurie siekia dvasiškai vystytis, susiduria su problema. Visas pasaulis juda susivienijimo link „beito“( savo laiku) būdu.
Neturėdamas išeities, logiškai samprotaudamas, matau, kad mums būtina susivienyti. Bet, kita vertus, atskleidžiu, kad mes to nesugebame. Taip jaučiasi visas pasaulis.
O tie, kuriuose pabudo taškas širdyje, ima girdėti, kad jiems būtina susivienyti, kad tik taip galima pasiekti dvasinį pasaulį. Bet jie nejaučia tam poreikio.
Vadinasi, kad vieni atskleidžia būtinybę susivienyti, tik nežino, kaip tai padaryti ir neturi tam jokių priemonių. O kiti turi metodą, kurį taikant galima susivienyti, bet nejaučia tam vidinio poreikio, skirtingai nei visas pasaulis.
Turbūt šioms dviem grupėms, išorinei ir vidinei dalims, teks susivienyti ir papildyti vienai kitą. Mes pateikiame susivienijimo metodiką, o jie perduoda mums poreikį vienytis.
Taip kūdikiai perduoda tėvams savo poreikius, o juos suvokę tėvai gauna tai, ko reikia kūdikiui.
Todėl išorinė aplinka – vidinio poreikio susivienyti nešiotoja, o mes – susivienijimo metodikos savininkai. Ir taip papildysime vieni kitus.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vaistai jau pradėjo veikti“

„Mes visi atsakingi vienas už kitą“

„Ateities visuomenės globali sistema“

Klausimas: Aš studijuoju kabalą – mokslą apie gavimą. Ir staiga matau, kad čia mokoma, kaip dar labiau sustiprinti savo norą. Kur gi čia gavimas?
Atsakymas: Tai ir yra gavimas. Jeigu iš Kūrėjo gaunu ypatingą jėgą, vadinamą „meile“ (apie kurią kol kas neturime jokio supratimo), galiu aprėpti visus realybėje egzistuojančius norus.
Visi jie tampa mano norais, ir visus juos gaunu jau pripildytus.
Tai kabalos mokslas ir nagrinėja – kaip gauti norus, sklidinus visokių gėrybių. Visi jie – tavo. Tau tereikia jiems pajusti meilę.
Tuomet atskleisi, kad tai ir yra Galutinis Ištaisymas, ir visa tai – tavo.
Įgydamas meilės jėgą, artimo norus pradedi justi geriau už jį patį. Tada pripildai jį pagal savo pojūčius. Juk motina jaučia, ko reikia vaikui.
Dvasiniame pasaulyje aukštesnysis žino, ko reikia žemesniajam. Šis tiesiog rėkia, verčiamas savo noro. O tu žinai visas šio noro sudedamąsias dalis. Juk tu – aukštesnysis.
Jei tu – duodantysis, jeigu pripildai jį, tu – jo aukštesnysis ir žinai apie jį daugiau, nei jis pats.
Toks yra aukščiausias meilės įstatymas, neturintis nieko bendro su tais vaizdiniais, kuriuos mūsų pasaulyje siejame su žodžiu „meilė“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apie meilę“

„Laimės formulė: 1+1=1“

„Mane pakeisianti jėga“

Klausimas: Ar kiekvienas iš mūsų turi žinoti savo funkciją bendroje sistemoje, kad tiksliai ją atliktų?
Atsakymas: Dabar tu šito vis tiek nežinai, bet laikui bėgant – sužinosi.
Kuo labiau tobulėsi ir veiksi jau sąmoningai, kartu su kitais, suprasi, kaip esi susijęs, ką konkrečiai turi daryti ir kaip tave veikia visa ši sistema.
Pradėsi atskleisti permatomą, daugiasluoksnį pasaulį. Be viso to, ką matai jame dabar, atskleisi jo gylį: pamatysi jame veikiančias jėgas ir suprasi, kaip jas paveikti.
Oras staiga taps tankus – pripildytas daugybės jėgų, bet tu žinosi, kaip su jomis elgtis!
Kaip mažas vaikas, kuris atskleisdamas naują pasaulį staiga pamato, kad aplink yra daugybė įdomių dalykų: kažką galima atidaryti, uždaryti, sukti, ir vienas susijęs su kitu. Jis pradeda vis labiau jausti šį pasaulį.
Bet kai gimsta, jis nieko nežino ir nejaučia – netgi nemato ir negirdi. Praeina tam tikras laikas, kol kūdikis pradeda girdėti, matyti, skirti skonius. Tas pats su mumis vyksta dvasiniame pasaulyje.
Tai, ką dabar darai, vadinasi „stebuklinga jėga“ (sgula). Aktyvuoji sistemą pats nežinodamas kaip.
Lygiai taip pat, kai kažkada buvai kūdikis ir rėkei nieko nesuprasdamas. Bet tavo riksmas veikė mamą ir ji tavimi rūpinosi.
Taip pat ir dabar, jei užsinorėsi, tavo noras kaip tas „riksmas“ paveiks aukštesniąją motiną Ima Ilaa, kurią vadina taip pat (Bina vadinasi Ima – motina), ir ji tavimi pasirūpins.
Tau nieko daugiau nereikia žinoti, – kaip kažkada rėkei ir nežinojai, ko konkrečiai reikalauti. Neaiškinai motinai, kokį buteliuką ji turi paimti iš šaldytuvo ir iki kokios temperatūros pašildyti.
Tu paprasčiausiai rėkei! Taip vyksta ir dvasinio pasaulio atžvilgiu.
Vėliau tavo riksmai taps sąmoningesni, pradėsi reikalauti ir norėti kažko konkretaus.
Užmegsi santykius su Aukštesniuoju ir kiekvieną dieną vis labiau juos tobulinsi.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tik panorėk!“

„Kaip sužinoti savo sielos šaknį“

„Knyga, kuri atveria mums akis“

Nežinia, kiek dar reikės dirbti, kad realiai pamatytume naują, ištaisytą pasaulį.
Tačiau mūsų darbo rezultatus  rodo tai, kiek žmonija pabunda.
Kaip šio pabudimo rezultatas turi įvykti tam tikri dideli kokybiniai pokyčiai, ir žmonės pradės jausti dvasinę realybę.
Tam mums reikia pasiekti bendrą galią, kuri vadinasi „šeši šimtai tūkstančių sielų“.
Šią galią mums reikia pasiekti tiek dydžio, tiek jėgos prasme – žmonių, siekiančių dvasinio tikslo, kiekiu, ir  jų tarpusavio ryšio, kuris juos vienija, jėga.
Kai tik pasieksime tokią „šešių šimtų tūkstančių sielų“ galią – priešais mus atsivers dvasinis pasaulis.
Tai ir yra kabalos platinimo tikslas – į šį judėjimą įtraukti tiek žmonių, kad galėtume pasiekti „pirmąją stotelę“ dvasiniame pasaulyje – atverti dvasinę tikrovę.
Kai mes susivienysime taip, kad kiekybę padauginę iš kokybės gausime reikiamą galią (P = UxI – galia lygi įtampos ir srovės stiprio sandaugai) – atsiras dvasinis indas P, kuriame galės atsiverti Kūrėjas.
Tuomet visi šio bendro indo dalyviai pajus atsiveriančią dvasinę tikrovę. Tai vadinasi Kūrėjo atsivėrimu kūriniams.
Tai priklauso tik nuo to, kiek mums svarbus dvasinis, o ne materialusis pasaulis. Mes jau konstruojame šį bendrą Kūrėjo atvėrimo indą, bet kol nebaigsime, negalėsime jo pamatyti.
Jis pasireikš mūsų jutimuose, kartu su Kūrėju jame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tu atsakingas už 7 milijardus vaikų“

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“

„Partnerystė su Kūrėju“

Klausimas: Jūs visada mokėte, kad kabala – individualaus dvasinio tobulėjimo kelias, o ne žmogaus ištirpimas žmonių masėje.
Atsakymas: Vietoj atsakymo, pateiksiu jums citatą iš N.Berdiajevo knygos „Kūrybos, kultūros ir meno filosofija“(1 t., 115 psl., M., 1994 m.)
„Individualizmo laisvė nekuria kosmoso, ji prieštarauja kosmosui. Individualizmo laisvė – tai laisvė atsiskirti ir atsiriboti nuo pasaulio. Bet koks atsiskyrimas nuo pasaulio, veda prie vergavimo pasauliui. Pasaulis individualistui visada prievarta prieš jį. Individualizmas nužemina žmogų, nepripažįsta, kad žmogus priklauso visam pasauliui. Individualistas – individualybės priešas. Žmogus organiškas pasaulinės kosminės hierarchijos narys ir jo turtas savo turiniu tiesiogiai proporcingas jo susivienijimui su kosmosu.“
Būtent dirbdamas visai sielų sistemai (tik ją vienintelę ir sukūrė Kūrėjas),  žmogus susilieja su ja, ji tampa jo, ji virsta juo – taip žmogus susilieja su Kūrėju ir čia realizuojasi jo individualybė ir unikalumas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje“

„Susilieti su Kūrėju“