Klausimas: Koks abipusio laidavimo principas ir kokia jo vieta gamtos pusiausvyroje?
Atsakymas: Abipusis laidavimas – tai principas, kuris veikia visuose gamtos lygmenyse (negyvame, augaliniame, gyvūniniame)  bei privalo realizuotis žmogaus lygmenyje – ryšyje tarp mūsų.
Tirdami gamtą matome, kad visos jos dalys tarpusavyje sujungtos pagal dėsnį, kuris vadinamas „laidavimas“. Juk jeigu viena dalis nepasirūpins kita, organizmas negyvens. Viskas tarpusavyje susijungę ir susiję, yra keičiamasi medžiagomis ir informacija.
Kaip kad mūsų kūne: širdis, plaučiai, inkstai − visi organai dirba dėl bendro organizmo. Nė vienas organas nedirba dėl savęs, visi kartu susiję, ir kiekvienas veikia ne dėl savęs, o dėl kitų, ir iš bendro organizmo ima būtent tiek, kiek reikia, kad dirbtų viso organizmo labui. Be to, dėl savęs jam nieko nereikia.
Kitaip tariant, kiek gaunu kalorijų, informacijos ir kažkokių gabumų? Tik tiek, kad ištraukčiau iš savęs viską, ką galiu suteikti organizmui ypatinga, būdinga man forma, ir duočiau jam tai, kas reikalinga. Viskas, kas įeina į mane, dauginama iš mano gebėjimų ypatingai tarnauti visam kūnui – ir tai atiduodu iš savęs. Sau nepalieku nieko, viską išnaudoju, kad įgyvendinčiau savo misiją visos sistemos atžvilgiu.
Bet kas man iš to? Po to, kai visi esame tokiame lygyje, visiškoje harmonijoje, tobuloje integralioje formoje, kiekvienas iš mūsų nusipelno priklausyti aukštesnei pakopai, visiškai kitokiam egzistavimo lygmeniui. Tada esame tokios būsenos, kai ne tik šiaip gyvename biologinio, baltyminio kūno viduje, bet ir patiriame žmogiškos pakopos jausmus, pažįstame jos protą.
Kodėl? Gyvūnų organizmai veikia natūraliai, būdami instinktyviai susiję, išlaikydami pusiausvyrą su gamta, juk negyvojoje gamtoje, augalijoje ir gyvūnijoje visi veikia būdami tarpusavyje susiję.
Tačiau, jeigu žmogus harmoninga ir integralia forma įsipaišo į tą negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos paveikslą, tai šitai daro prieš savo norą išaiškindamas, tirdamas, eksperimentuodamas ir  pažindamas save. Jis pakelia save, taip pat jausmus ir protą, į integralų lygmenį. Ir tada stebi visą šią sistemą iš viršaus, nes suvokia ją. Juk jos nesuvokęs, negalėtų egzistuoti kaip integrali dalis kartu su visais likusiais žmonėmis.
Tada išeinu iš savęs į išorę – ir imu jausti pačią sistemą. Aš nejaučiu savęs atskirai nuo kitų, aš suvokiu visus kartu, o tai jau aukštesnė sistema, kuri vadinasi „Adam“ – Žmogumi, panašiu į visa apimančią gamtą. Tada pakylame į šį lygį – ne kiekvienas pats sau, o visi kartu, mūsų bendroje sistemoje. Matome, kaip esame tarpusavyje sujungti ir atveriame naująjį išmatavimą, vadinamą „Žmogumi“.
Tačiau šiandien dar nepasiekėme žmogaus lygmens, juk mus valdo mūsų prigimtinis ego ir todėl esame gyvūnai. Nūnai nė nepavadinsi mūsų žmonėmis, juk iš kur galime turėti kažką savo? Egzistuojame instinktyviai ir veikiame savo viduje, savo nore mėgautis.
Bet veikdami prieš savo norą ir kurdami mūsų tarpusavio ryšį, laidavimą, pakylame į integralios sistemos, visa apimančios Gamtos lygmenį, o tuo tarpu veikiame žemiau jo.

Iš 2011 m. liepos 11 d. pokalbio apie naująją knygą

Daugiau šia tema skaitykite:

Spinduliuoti pasauliui meilę

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Nusiraminimas: dėl ko ir kam?

Klausimas: Jeigu toliau dirbsime, kad viduje susivienytume ir tarpusavyje susijungtume, tai išoriniame pasaulyje taip pat daugiau mylėsime vieni kitus?
Atsakymas: Ne tik mes, bet ir visas pasaulis. Juk visa tai viena sistema. Ir jeigu mes savo lygmenyje – jis aukštesnis nei likusio pasaulio – pasistengsime priartinti dvasines dalis prie susijungimo, tai tuo pačiu paskatinsime ir materialias dalis, t. y. žmones, susijungti vienus su kitais.
Juk nėra žmonių, ir nėra susijungimo arba atotrūkio tarp jų. Tai tos pačios sielos. Tik jos parodo save ir ryšį tarp jų iš tokio požiūrio taško, kuris vadinasi „šis pasaulis“. Viskas, ką matai, – tai tame pačiame tinkle esančios sielos, tik šitaip jos jaučia save ir tarpusavio ryšio tinklą – kaip mūsų įsivaizduojamą pasaulį.
Ir todėl, jeigu siekiame užmegzti šį ryšį būdami kartu bendroje vidinėje sistemoje, bet ant aukštesnio suvokimo ir supratimo lygio, – suprantama, tai veiks ir visus likusius žmones.

Iš 2011 m. liepos  14 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sutikti su laidavimu

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Bendrosios sielos kritinė masė

Meilės strėles į draugo širdį reikia siųsti vidiniuose ketinimuose, o išorėje turiu tiesiog parodyti, kad esu įkvėptas dvasinio tikslo, ir stengtis juos taip pat pažadinti. Tačiau viduje, savyje, turiu nuolatos galvoti, kaip prasiskverbti į draugo širdį.
Žinoma, nepakenks ir materialios dovanos – tik svarbu, kad jos nepakeistų mano vidinių pastangų, mano tikrojo troškimo susijungti.
Juk dirbame tam, kad pažadintume savyje vidines jėgas – jėgų tinklą, t. y. vienos Kūrėjo jėgos lauką. Jėgos, su kuria siekiame susivienyti, įsijungti į vidų, kaip šitaip įsiskverbtume į visų širdis, į visas sielas.
Šiame darbe padeda ir išorinės dovanos, bet pagrindinis tikslas – tai pastangos įsilieti į šią darnią sistemą, jungiančią mus vieną su kitu, ir tenai atskleisti mūsų ryšį – prasiskverbti į sistemos vidų. Tai ir reiškia įsiskverbti į draugo širdį.
Kuo giliau noriu patekti į draugo širdį – tuo labiau lydau savąją. Ir kuo minkštesnė ji tampa, tuo plačiau atsiveria draugo širdis, ir aš jau galiu patekti į jos vidų ir susilieti su ja vienoje širdyje.
Vos tik imu rūpintis draugo širdimi, man atrodo, kad jis man svetimas. Bet palaipsniui pamatau, kad tai ne svetimas žmogus, o lydymo katilas, kuriame galiu išlydyti savo širdį. Kreipdamasis į jį ir trokšdamas susijungti, dirbu su savo širdimi. Šitaip jungdamasis priklausau ne nuo jo ir ne nuo to, kiek jis man atsivėrė, − aš priklausau nuo savo širdies, nuo to, kiek man pavyko ją suminkštinti, kad ji pajėgtų įsilieti į „svetimą“ širdį.
Darbo pabaigoje atskleidžiu, kad nėra mano ar jo širdies − yra tik viena vieta, vienas noras, viena širdis, kuri nuo pat pradžių tokia ir buvo. Tik man atrodė, kad tai atskiros širdys – svetimos ir skirtingos, buvusios toli viena nuo kitos.

Iš 2011 m. balandžio 12 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Įleisk visus į savo širdį

Studijuojant Kūrėjo veiksmus

Apie meilę ir neapykantą

Maskvos kongreso uždarymas

Viskas, ko mums reikia – savo širdyje nuolat siekti atlaisvinti vietos visiems. Mano širdis – tai mėsos gabalas, o aš turiu jos viduje rasti tokį taškelį, iš kurios padaryčiau tuštumą – sukurčiau vietą. Tai ir yra tas taškelis, iš kurio tarsi išsivystė mūsų Visata.
Juk iš tikrųjų mūsų Visatos nėra, ir nėra jokių pasaulių – visa tai mūsų jutimuose.
Taigi, jeigu mūsų širdyje pradės plėstis tokia tuštuma, tai bus tarsi naujo pasaulio atsiradimas, panašiai kaip susidarė mūsų Visata nore. Tai mums reikia padaryti.
Tegul kiekvienas pajaučia savyje tą taškelį savo širdyje ir bando padaryti aplink ją tuštumą tam, kad tilptų visi.

Iš pranešimo Maskvos kongreso uždarymo ceremonijoje 2011 m. birželio 12 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa ieško suvienytos širdies

Unikalus kiekvienos sielos diapazonas

Tokie skirtingi…

Pasaulinis kongresas „NOI“ Romoje, pirmoji pamoka

Mūsų vystymosi tikslas – tapti panašiems į bendrą gamtos jėgą, vienintelę didžiulę integralią jėgą, veikiančią mus.
Ši jėga jungia visas gamtos jėgas, kurias atskleidžiame mūsų moksluose: fizikoje, chemijoje, biologijoje, zoologijoje, botanikoje, geologijoje, astronomijoje  – viskas įsilieja į šį vieną dėsnį.
Tai integralus dėsnis, kurį atskleidžiame kaip gerą tarpusavio ryšį, jungiantį visas tikrovės dalis, susietas abipuse meile ir davimu.
Ši sistema – integrali, analoginė, absoliučiai visi joje yra tobuloje harmonijoje, išskyrus žmogų. Šioje sistemoje, tarsi didžiulėje sferoje, egzistuoja dalis, vadinama „žmogus“ arba „žmonija“, kuri yra netobula. Tai pati svarbiausia dalis, labiausiai išvystyta ir kartu neišvystyta, kadangi ji turi sąmoningai papildyti gamtą.
Negyvoji gamta, augalinis ir gyvūninis pasaulis egzistuoja šioje sferoje instinktyviai ir vykdo jos dėsnį, kadangi nemąsto, kaip gyventi – juos veikia gamtos jėgos, nesuteikiančios jokio pasirinkimo, jokios vidinės laisvės. Šios jėgos įtraukia juos į viską, ir jie vykdo gamtos komandas visu 100 procentų.
Tuo tarpu žmogus turi laisvę. Jam paliekama tuščia dalis sferos viduje, kad jis užpildytų ją savimi. Tarsi iš tešlos gabalėlio žmogus iš savęs turi nulipdyti formą, kuri tiksliai įsilies į gamtos mozaiką, susijungdama su visomis jos dalimis tūkstančiais rūšių ryšių.
Ši mozaika – ne plokščia ir net ne trimatė, o labai daugialypė ir daugiakraštė psichologiniais, psichomatiniais, dvasiniais ir materialiaisiais lygiais, įvairiais ryšiais su visomis gamtos formomis. Mūsų mokslai atskleidžia tik mažąją dalį iš visos šios sferos dėsnių sistemos. Visa tai turime suvokti.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. pirmosios kongreso „NOI!“ pamokos, Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką vadinsime žmogumi?

Nukreipk priemonę į tikslą, o tikslą į priemonę!

Širdies operacijos belaukiant

Pasaulinis kongresas „NOI“, Roma, 2-oji pamoka

Žmonijai iškilo didžiulė problema dėl socialinės sistemos. Teisinga visuomenė – tai visuomenė, kurioje visi lygūs, tačiau bėda ta, kad visi iš prigimties skirtingi, tad neprasminga kurti mums vienodas sąlygas: 8 valandų darbo dieną, vienodą atlyginimą ir t. t.
Dėl prigimtinių skirtumų vienam to maža, o kitam – per daug. Jeigu aš tinginys, man per sunku dirbti kasdien po 8 valandas, o veikliam ir energingam žmogui tai nekelia sunkumų.
Kodėl gi taikyti mums lygybę? Kaip sukurti teisingą visuomenę? Žmonės jau seniai to siekia, tad jei būtų buvusi tokia galimybė, jau būtume sukūrę gerą, stiprią struktūrą. Bet nepavyksta. Gamta neleidžia mums būti lygiems.
Kodėl nuo pat pradžių skiriamės vienas nuo kito, esame priešingi vienas kitam, negalime susigyventi? Kiekvienas iš mūsų turime savus skonius, jėgas, sąlygas, sugebėjimus, įgimtas savybes, požiūrį į gyvenimą, todėl nesuprantame vienas kito.
Iš tikrųjų nesugebėsime įvesti lygybės. Atrodytų, visuomenė, kurioje visi lygūs, galėtų išgelbėti mus nuo karų ir bėdų, bet tai neįeina į Gamtos planus. Jos planas – priversti mus įsisąmoninti faktą, kad niekada ir niekur nebūsime tarp savęs lygūs. Niekada negalėsime kuo nors po lygiai pasidalyti. Jeigu šiandien tai padarytume, tai rytoj pradėtume kariauti.
Lygus padalijimas buvo išmėgintas Rusijoje, Izraelio kibucuose, ir šitie mėginimai žlugo. Gamta nori, kad su visa savo egoistine jėga perkeistume save pagal jos – visiško davimo – pavyzdį. Tada man bus nesvarbu, kas kiek uždirba – svarbiausia, kad aš duodu maksimumą, šimtą procentų. Tai ne „vienodas ir teisingas“ padalijimas, o padalijimas be jokio patikrinimo.
Tokiu atveju kiekvienas gauna pagal savo išsivystymo lygį, kiek jam reikia. O galiausiai žmogus išsivystys iki tokio lygio, kada gaus lygiai tiek, kiek jam reikia pragyventi, o toliau iš visos širdies tarnaus kitiems, be jokių patikrinimų: kam būtent ir kiek.
Štai kodėl žmonės nesupranta, kai aiškiname jiems, ką sako kabala apie žmonijos ateitį. Tai atrodo per daug fantastiškai, per daug nerealiai. Bet kitaip žmonių visuomenė negalės egzistuoti, juk bet koks kitas paskirstymas neteisingas. Aš negaliu išmatuoti kiekvieno pastangų lyginamojo svorio, kad nuspręsčiau, kiek jis nusipelno. Gamta niekada neleis tokiu būdu suderinti žmoguje dvi jėgas: teigiamą ir neigiamą.
Siekdami įgyvendinti, kas užsibrėžta, privalome platinti kabalos mokslą pagal visiškai kitą sistemą. Kol kas mums reikia susivienyti grupėse, kurios sudarytos iš žmonių, jau gavusių norą, poreikį tam ir suprantančių, kad kito kelio nėra, kadangi tokia Gamtos valia. Šiuose žmonėse yra dvi jėgos: nuosavo egoizmo ir Kūrėjo – kibirkštis, stumianti vystytis teigiama kryptimi. Kai dvi šitos jėgos susitinka žmoguje, jis pradeda girdėti, jis sugeba įsisavinti tai, ką kalba kabalos mokslas.
Procesas vyksta palaipsniui, žmogaus vidinio vystymosi tempu. Mes pereiname negyvąjį, augalinį, gyvūninį, žmogaus lygį, ir veiksmo eigoje mūsų viduje vis stipriau susiduria dvi jėgos, tarp kurių mes sukuriame pasipriešinimą, „rezistorių“. Patalpinę tarp jų savo jausmus ir protą, mes išsilaikome jų priešpriešoje: iš vienos pusės pažabojame savo egoizmo jėgą, o iš kitos pradeda veikti davimo jėga. Išnaudodami abi tas jėgas kartu, veikiame aplinkoje ir tada save jaučiame kaip „rezistorių grandinėje“, kaip pasipriešinimą bendroje sistemoje, jos besivystančią dalį.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. 2-osios pamokos kongrese „NOI“, Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Sveikos visuomenės paslaptis

Lygybė bendroje šeimoje

Ką vadinsime žmogumi?

Baal Sulamas, laikraštis „Narod“: „Kiekvienai tautai būtina sąlyga yra stipri vidinė sanglauda, kai visi sudedamieji jos vienetai sulituoti vieni su kitais iš instinktyvios meilės.
Maža to, kad kiekvieno individo asmeninę laimę lems jo tautos laimė, o asmeninį nuosmukį jos nuosmukis – taip pat, esant būtinybei, jis bus pasiruošęs atiduoti visą save tautos gerovei. Priešingu atveju jų teisė egzistuoti, kaip vienai iš pasaulio tautų, bus prarasta anksčiau laiko.“
Kiekvienas žmogus privalo atlikti savo pareigą tautai ir būti geras pilietis. Turime būti susiję tarsi vieno kūno organai. Šis pavyzdys suprantamas visiems, tinka ir kiekvienai šaliai atskirai, ir bendrai visam pasauliui. Paveikslas aiškus.
Šiandieną šalys ir tautos susilydo per bendrą ekonomiką, bendras mintis ir norus. Reiškinys, atsiradęs vienoje vietoje, lengvai persikelia kitur. Darosi aišku, kad esame susieti vieni su kitais ne tik šeimoje, ne tik savo mieste ar savo šalyje, bet ir visame pasaulyje.
Kadangi taip yra, pageidautina, kad šis ryšys būtų geras. Tai ir yra sveika visuomenė. Ir priešingai – visuomenė serga, jei jos dalys tarpusavyje nesuderintos bendram darbui.
Problemos organizme taip pat neapsiriboja kažkuria viena dalimi, bet aštrėja, priklausomai nuo to, kiek kuri dalis neaprūpina kitų. Nė vienas mūsų kūno organas nefunkcionuoja pats dėl savęs. Plaučiai, širdis, kepenys, inkstai, blužnis – visi dirba tik kūno naudai. Patiems plaučiams oras nereikalingas, o širdžiai nereikalingas kraujas, kurį ji pastoviai pumpuoja. Kiekviena dalis dirba išimtinai bendram labui – būtent tai palaiko organizmo gyvybę.
Kūnas gali egzistuoti, kai visos jo dalys darniai veikia, o aukščiau jo, aukščiau materialinio, „gyvūninio“ buvimo, egzistuoja suvokimas, gyvenimo pajautimas. Kitais žodžiais tariant, pakilę aukščiau kūno gyvenimo, suvokiame Žmogaus lygmenį. Mes – žmonės, o ne šiaip gyvūnai, susispietę į draugišką bandą. Todėl iš bendros harmonijos turime papildymą.
Taip ir sociume: jeigu visi geruoju susijungtume tarpusavyje, mūsų visuomenė būtų ištaisyta, o išsitaisę siektume aukščiausios pakopos, Kūrėjo.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal laikraštį „Narod“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulumui svarbus kiekvienas

Tokie skirtingi…

Lygybė bendroje šeimoje

Video klipas rusų k.

Klausimas iš Maskvos: Ką reiškia norėti susijungti? Kas yra vienybės jausmas?
Atsakymas: Tikriausiai šie klausimai kyla mūsų Maskvos grupei dėl artėjančio kongreso Maskvoje: „Ką reiškia susijungti? Dėl ko? Kodėl organizuojame šį kongresą?“ Klausimas teisingas.
Vardan ko susijungti? Tiesą sakant, šito negalima paaiškinti. Jeigu žmoguje yra rešimo (informacinis genas), likęs jame iš vienybės, kurioje bendrame nore jis kažkada buvo, atskleidė jame Kūrėją ir pametė šį jausmą, o dabar šis rešimo bunda vėl, tai jis nori grįžti į šią būseną: „Noriu aš!“
Sakykime, kai kurie žmonės mėgsta valgyti varles. Ką padarysi… Aš neturiu tokio noro, o jiems tai – dangiškas malonumas. Lygiai taip pat kyla dvasingumo noras, jisai prabunda – ir viskas.  Ką padarysi?…Vienam kyla varlių, kitam – dvasingumo noras. Jisai pabunda iš vidaus ir nuo mūsų nepriklauso.
Kodėl kai kam kyla noras valgyti varles? Todėl, kad kartą jis paragavo, pajuto malonų skonį, priprato prie jo, buvo atitinkamai auklėjamas – ir nori to.
O kitas kažkada buvo dvasingume, jame liko rešimo – ir dabar jis bunda.
Todėl žmonėms, kuriuose nėra rešimo iš dvasinės būklės, neįmanoma paaiškinti, koks vienybės jausmas. Bet galima jiems parodyti, kad verta susijungti vienam su kitu, kadangi kartu išeisime iš bendros krizės, ir todėl jiems taip pat verta prisijungti prie tų, kurie ruošiasi ištaisyti dabartinę pasaulio būklę. Nes jie irgi išlošia.
Tai mes turime sakyti liaudžiai. Juk jie nesupranta, ką reiškia dvasingumas. Kūrėjas, susiliejimas, susivienijimas, pasiekimas tobulybės, amžinybės, harmonijos su gamta, aukštesniosios sferos… Tai nieko jiems neako: „Palik mane ramybėje! Duok man ką nors šiame gyvenime: ramybę, saugumą, sveikatos, o daugiau man nieko nereikia!“ Kiekvienas kalba, vadovaudamasis savo noru.
Bet tokiam žmogui reikia parodyti, kad savo noro jis taip pat negalės patenkinti, jeigu nesieks kartu su visais susijungti, juk šito reikalauja globali, integrali gamta. Turime kuo remtis, kaip tai paaiškinti.
Todėl sakai jam, kad pasaulis reikalauja susijungti, gamta reikalauja vienybės. Tu kalbi su žmogumi jo lygiu, o ne pasakoji apie Kūrėją ir dvasingumą. Neturėdamas išeities, jis taip pat prisijungs. Bet į visus reikia kreiptis, atsižvelgiant į jų norus.

Iš 2011 m. gegužės 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulumui svarbus kiekvienas

Tokie skirtingi…

Nelinkėk kitam pikto

Kiekvienas iš mūsų jaučiasi ypatingas, išskirtinis, tarsi tik jis vienas egzistuotų pasaulyje ir visas pasaulis būtų skirtas jam.
Vystantis kartoms kiekvienas vis labiau išsiskiria, egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus originalumo, reikalauja jaustis „pasaulio bamba“.
Pavydas, aistra, garbė verčia mus savo akyse atrodyti aukščiau už kitus. Atsisakome šito tik iš nevilties arba tingumo – juk norint kažką pasiekti reikalinga nuolatinė kova. Tačiau pats noras, pats potraukis įsitvirtinti aukščiau visų kaip ir anksčiau dega žmoguje.
Matome, kad tik savo išskirtinumo suvokimas pažadina žmones „kabarotis vienas ant kito“, eiti per galvas, statant žmonių piramidę nuo valdovų viršuje iki pačių mažiausių apačioje.
Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus pasižymi savo išskirtinumu, taip pat nuo sąlygų, nuo savybių, su kuriomis gimė, ir nuo savybių, kurias vystydamasis gavo iš aplinkos.
Vienaip ar kitaip, žmonės galiausiai kažko pasiekia visuomenėje tik pasitelkdami savo išskirtinumą. Ši savybė ateina iš Kūrėjo: Jis yra vienas ir todėl kiekvienas iš mūsų, atsiskyręs nuo bendrojo noro, kuris buvo sukurtas Kūrėjo, taip pat jaučiasi esąs vienintelis.
Mes panašūs į holografinį paveikslą, kurio kiekviena dalis apima visumą. Anksčiau buvome viena siela, panaši į Kūrėją, bet paskui ji sudužo į dalis ir dabar kiekvienoje jos dalyje slypi viena bendros sielos forma, tik priešingame pavidalu − taip yra dėl sudužimo.
Manyje slypi vientisa visos pirminės sielos forma, ir todėl spaudžiant sudužimo jėgai jaučiuosi vientisas ir reikalauju sau viso pasaulio, o be to dar ir Kūrėjo. Kas be manęs gali turėti reikšmę?
Todėl mūsų saviraiška šiame pasaulyje grindžiama tik kiekvieno turima išskirtinumo savybe. Įprastas dalykas: kur nukreipiu visus savo norus, mintis ir gabumus? Nukreipiu ten, kur tapčiau dar unikalesnis ir ypatingesnis.
Kiekvienas juda šia linkme pagal savo jėgas, savybes, atsižvelgdamas į savo tingumą ir tai, kaip jį stiprina aplinka.
Svarbiausia čia – kieno labui naudoju savąjį „Aš“, visas savo savybes, o apskritai – savo išskirtinumą? Jeigu aš – pasaulio unikumas, tai dėl ko veikiu? Galiausiai žmogui ateina sprendimas, kad teisingai naudoti save – reiškia tarnauti pasauliui, kaip Kūrėjas. Tuomet jis tampa panašiu į Kūrėją Žmogumi, o pasaulis virsta Kūrėjo ir kūrinio susitikimo vieta. Čia jie susijungia, susilieja vienas su kitu tarnaudami visoms sieloms.
Iš čia matome, kad išskirtinumo savybė gali suvaidinti dvejopą vaidmenį: iš pradžių žmogus it Napoleonas siekia užkariauti visą pasaulį ir išnaudoti jį savo nuožiūra, priešingai Kūrėjui – ir galiausiai atskleidžia būtinybę pakeisti save ir įgyti panašumą su Kūrėju. Išskirtinumas naudojamas arba dėl savęs, arba dėl artimo – tai ir surikiuoja žmones į vietas dvasinėje skalėje.

Iš 2011 m. gegužės 17 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Individualumas – susiliejant

Kaip tapti neatsiejama visumos dalimi?

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje