Pateikti įrašai priklausantys Žmonija, visuomenė kategorijai.


Kaip nepaskęsti audringoje jūroje

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Krizės sprendimas, Žmonija, visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманTarpusavio laidavimas reiškia, kad visiškai priklausome vieni nuo kitų, tarsi sėdėtume valtyje jūros viduryje, rizikuodami paskęsti savo egoizme ir taip baigti savo gyvenimą. Ir jeigu norime pasiekti krantą, privalome laikytis drauge, kad visi visiems padėtų.
Niekas iš išorės mums nepadės, kol patys nepadėsime sau. Tad turime jaustis esą vienoje valtyje neva mums gresia žūtis. Ir tik jeigu padėsime vieni kitiems išsikapstyti iš bendro egoizmo okeano, supančio mus iš visų pusių, tuomet įstengsime išsigelbėti.
Įsivaizduokite save audringoje egoistinėje jūroje. Jeigu palaikome kitas kitą, tai jūra savo vidine jėga (Kūrėjo jėga), išmes mūsų valtį į krantą.
Izraelio tauta buvo surinkta iš 70 pasaulio tautų atstovų, kad būtų laidavimo pavyzdys visiems kitiems. Ši grupė – tai mažas vienybės grūdas visoje didžiulėje žmonijoje. Ir per visą žmonijos raidą Izraelio tauta buvo verčiama išsisklaidyti po visą pasaulį, kad perduotų žmonijai šią žinią per filosofiją, mokslą, ir, svarbiausia, per religiją.
Mums dar teks atskleisti, kad tik ši jėga veikia pasaulyje, valdo jį iš visos tikrovės centro. O nūnai prieiname galutinį raidos tašką ir tik nuo mūsų priklauso, pasieksime jį lengvu keliu ar per dideles kančias, problemas ir karus.
Visa žmonija jau pasirengusi išgirsti apie tarpusavio laidavimą. Kasdien vis labiau jaučiame, kad esame tarpusavyje susiję taip, kad neįmanoma atsiskirti. Visos tautos, valstybės, valdžios mėgina kaip nors išsiskirti, pasirodyti ypatingomis, bet niekas nepadės. Mes tik pasmerkiame save kančioms, kurios padeda mums geriau įsisąmoninti, kaip stipriai esame susiję, o sėkmę galime pasiekti tik per tarpusavio laidavimą.
Kitaip pasaulis nenurims. Jam teks išgyventi karus ir pereiti sunkius aiškinimusis. Bet kada nors, po ilgų kančių ir bėdų, suprasime, kad viskas priklauso nuo visų, ir nėra kitos jėgos, galinčios mus valdyti – tik tarpusavio laidavimo jėga.
Visa žmonija yra vienoje nedidelėje valtyje didžiulėje audringoje jūroje. Ir neįsisąmoninę abipusės atsakomybės, sulauksime didžiulių bėdų. Galiausiai nuspręsime, kad privalome laikytis laidavimo dėsnio.
Šiandien nė viena šalis pasaulyje negalės egzistuoti neturėdama ryšio su kitomis šalimis. Ir verčiau, kad šie ryšiai būtų geri. Juk negeras ryšys atneša kančią kitiems ir bumerangu sugrįžta tau pačiam. Tik per žmoniškus, normalius susitarimus galima pasiekti taikos.
Taip mokomės, kad tik abipusis rūpestis ir laidavimas gali atvesti į gerą gyvenimą. O paskui atskleisime, kad yra dar vienas tikslas – pažinti globalią jėgą, veikiančią pasaulyje. Neįmanoma valdyti pasaulio nežinant šio pagrindinio dėsnio – meilės artimui kaip sau.
Tai jau ne šiaip dėmesys kitas kitam, o visiškas egoistinio požiūrio atsisakymas. Vietoj užsienio reikalų ministrų, padedančių kiekvienai šaliai rūpintis savimi, bus kiti ministrai besirūpinantys visuotiniu ryšiu ir jo bendrumu. Juk, antraip, nepajėgsime egzistuoti.
Tai atves mus prie būtinybės studijuoti laidavimo dėsnius, kitaip tariant, tikrojo pasaulio dėsnius. Gyvename tokiu laiku, kai pasaulis pirmąsyk jaučia savo integralią priklausomybę, tarpusavio ryšį, ir todėl abipusę atsakomybę. Niekas neturi teisės daryti to, ko norisi, nepaisydamas kitų. Juk matome, prie ko tai atveda. Kiekvienas turi skaitytis su visu pasauliu.
Taip artėjama prie tiesos, kurios nėra nė vienoje valstybėje, nė vienoje vyriausybėje, nė viename žmoguje. Tiesa aukščiau mūsų, ji glūdi gerame kiekvieno žmogaus santykyje su kitais žmonėmis.

#298214

Iš 2022 m. gegužės 26 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Laidavimo jėga

Abipusis laidavimas – abipusio rūpesčio savybė

Komentarų nėra

Vienybė – svarbiausias gamtos dėsnis

Dvasinis darbas, Žmonija, visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Norint pasiekt Izraelio Žemę reikia priimti laidavimo sąlygą?
Atsakymas: Sąvoka „žemė“ reiškia dvasinį pagrindą. „Izraelio žemė“ – tai ne Palestina ar Izraelio valstybė, o dvasinė savybė, kur žmonės būna abipusės meilės būsenos.
Komentaras: Kabaloje aiškinama, kad „žemė“ (ėrėc – hebr.) – tai noras, o „Izraelis“ – tai tie, kurie siekia Kūrėjo, davimo savybės.
Toroje rašoma, kad žmonėms priėjus prie Sinajaus kalno (t.y. kai tarp jų atsiskleidė neapykanta) jiems buvo iškelta sąlyga: arba jūs susivienysite, arba čia bus jūsų laidojimo vieta.
Atsakymas: Vienybė – tai pagrindinis gamtos dėsnis ir mes turime jį realizuoti. Esmė ta, kad po Didžiojo sprogimo mūsų noras susprogo į daugybę norų ir mes turime juos sujungti.
Visa gamta siekia vienybės, tik labai lėtai, laipsniškai, pagal savo dėsnius. O iš mūsų reikalaujama susivienyti tarpusavyje aukščiausiame gamtos lygmenyje – žmogaus lygmenyje.
Ir čia kyla problema: mes neįsisąmoniname, nesuprantame, nenorime to realizuoti. Bet mums vis dėlto teks atlikti tą užduotį arba geruoju, arba, kaip sakoma „per kančias į laimę“.

#283095

Iš 2021 m. gegužės 14 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė – gamtos tendencija

Meilė – tai vienybė

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Komentarų nėra

Embriono virsmas žmogumi

Dvasinis darbas, Moters dvasingumas, Paskutinė karta, Žmonija, visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKodėl gamta gimdymą lydi tokiomis baisiomis kančiomis? Esmė ta, kad paskui šis skausmas virsta jėga. Skausmas, kurį moteris patiria gimdymo metu, stiprina ją ir suteikia didžiulės jėgos tolesniame gyvenime, leidžia jai rūpintis kūdikiu ir ištverti gyvenimo išbandymus.
Gimdymo metu patiriamos kančios stiprina moters kūną. Todėl gimdžiusi moteris yra stipresnė už negimdžiusią; ji stipresnė, kantresnė nei vyras.
Gimdymo kančios labai naudingos sveikatai, jos suteikia moteriai kantrybės ir tvirtumo gyvenime. Ir todėl kančios, kurias dabar žmonija patiria dėl koronaviruso, suteiks jėgų vystytis ateityje.
Juk teks pereiti iš vieno pasaulio į kitą tarsi kūdikiui, kuris gimsta iš motinos įsčių, iš embriono virsdamas žmogumi. Gimęs jis elgiasi visiškai kitaip, susipažįsta su nauja tikrove ir pasauliu už motinos įsčių. Naujagimio kūnas ima veikti savarankiškai: kūdikis verkia, šypsosi, mokosi klausytis, matyti, o paskui kalbėti.
Kūdikis taip pat išgyvena gimdymo kančias, nors ir ne tokias stiprias, kaip motina. Juk jis praranda visus pojūčius, patiriamus būnant motinos viduje. Motina išstumia jį, bet ir jis pats stengiasi išsiveržti į išorę. Žinoma, jis nesupranta, ką darąs, o veikia instinktyviai pagal gamtos šauksmą.
Gamta verčia kūdikį apsiversti žemyn galva ir suteikia jam jėgų išeiti iš gimdos per siaurus gimdymo takus. Kūdikis gimdymo metu irgi atlieka didžiulį darbą.
Ir šiandien kiekvienas iš mūsų yra toks embrionas, o motinos įsčios – tai mūsų aplinka. Turime gimti pasitelkę aplinką ir pradėti gyventi naujoje terpėje, jausdami aplinką kaip savo sielos parcufą.
Tenka atsisakyti įprasto gyvenimo sename pasaulyje, kuriame jautėmės šiltai, užtikrintai, saugiai. Dabar paliekame šią vietą ir išeiname į naują, nežinomą pasaulį. Kaip mums praeiti šią būseną, įveikti šį barjerą?
Kol kas dar nematyti, kad gimda imtų vertis. Viskas kol kas uždaryta, nors sąrėmiai jau prasidėjo. Bet šie sąrėmiai, spaudimas žmonijai gimdos viduje kol kas nėra kryptingas. Embrionas dar neapsivertęs žemyn galva ir prireiks laiko, kad jis gimtų.
Apsivertimas žemyn galva – tai vertybių, visko, kas anksčiau buvo svarbu, pasikeitimas. Galva viršuje reiškia, kad man svarbiausia – egoizmas ir asmeninis egoistinis egzistavimas. Tačiau dabar noriu atsisakyti šio požiūrio, anuliuotis, pamiršti save ir elgtis kitaip, o tai reiškia, kad apsiverčiu žemyn galva.
Visa, kas man anksčiau buvo svarbu, jau nebesvarbu, svarbu visai kas kita, tai, kas anksčiau buvo nesvarbu: davimas, vienybė, meilė artimui. Ankstesnės žmonių visuomenės vertybės (maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios) praranda vertę naujame pasaulyje, kuriame visi drauge ruošiamės gimti. Jis veikia pagal visai kitokius principus.
Mums svarbiausia – susivienyti ir per tarpusavio ryšį atskleisti naują tikrovę, aukštesniąją jėgą, susijungti su ja ir nuolat stiprinti šį kontaktą.

#268379

Iš 2020 m. liepos 9 d. laidos „Moterys naujame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Naujos gyvenimo programos gimimas

Krizė – naujos visuomenės gimimas

Komentarų nėra

Kaip išnaudoti visą smegenų potencialą?

Sveikata, Žmonija, visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Sakoma, kad žmogus išnaudoja vos 5 % savo smegenų potencialo. Ar galima teigti, kad to pakanka individualiems gyvūniniams poreikiams patenkinti? O jei dirbsime visuomenei, atsivers ir kiti 95 %?
Atsakymas: Dirbti visuomenei – reiškia pakilti aukščiau savo egoizmo, prisiimti tuos tikslus, kurie yra naudingi visuomenei, jos galutiniam tikslui, kad ji taptų integrali, globali.
Kai visuomenė pakils aukščiau egoizmo ir dirbs tik altruistiškai, pradėsite naudoti gerokai daugiau nei 5 % savo potencialo.
Klausimas: Iš esmės, jei man vienam reikia išspręsti kokią nors mažą asmeninę problemą, pakanka minimalaus potencialo. Bet jeigu, sakykime, reikia išspręsti pandemijos problemą ir mokslininkų grupė bando sukurti vakciną nuo viruso, kartu jie gali prisijungti prie globalaus proto ir išspręsti šį klausimą?
Atsakymas: Ne. Nemanau, kad tai įmanoma, nes jie – egoistai ir kiekvienas dirba dėl savęs. Tam jie turi pakilti aukščiau savęs, kitaip tariant, mylėti vienas kitą, įsijungti vienas į kitą.
Klausimas: Kaip vis dėlto pritaikyti savo potencialą, jei jis didelis, o naudojamės tik 5 %?
Atsakymas: Tam turime pakilti virš savo egoistinės prigimties, kurioje gimėme, ir įgyti kitą, altruistinę prigimtį – „pamilk artimą kaip save“. Tada galėsime susivienyti su kitais į vieną vieningą visumą, į vieną protą, į vieną norą. Visi vidiniai duomenys taps bendri ir kiekvienas dirbs dėl visų gėrio.

#268557

Iš 2020 m. gegužės 7 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima išnaudoti smegenis 100 procentų?

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Kam smegenims žmogus?

Komentarų nėra

Paleisti meilės mechanizmą

Žmonija, visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Oksfordo mokslininkai padarė išvadą, kad visas kultūras jungia vienas bendras moralės kodeksas. Tyrinėtojai išskyrė septynis punktus, kurie sudaro universalų moralės kodeksą: pagalba šeimai, pagalba bendruomenei, abipusiškumas, drąsa, pagarba, teisingumas ir nuosavybės teisė.
Tyrimo metu mokslininkai išsiaiškino, kad šios septynios taisyklės nė vienoje kultūroje nesuvokiamos kaip negatyvios. O ką kabala sako apie moralės kodeksą?
Atsakymas: Kabala sako, kad visi aukščiau išvardyti punktai yra egoistinės žmonių tarpusavio sąveikos taisyklės. Žinoma, jų būtina laikytis, bet jos neturi nieko bendra su aukštesniais principais.
Gyvūniniame lygmenyje to laikomasi automatiškai. O kadangi žmogus yra egoistas ir gali kenkti kitiems gerokai labiau nei gyvūnai, jam šie principai reikalingi. Būtų gerai, kad jų laikytųsi.
Tačiau tai ne kabalos uždavinys, ne jos sritis. Ji kviečia laikytis kitų principų – meilės principų, kai nereikia nurodinėti, kad elgtumės vienaip, o ne kitaip.
Žmogui, kuris vidumi jaučia meilę artimui, visi šie kodeksai yra prigimtiniai, jis negali elgtis kitaip. Negali parašyti motinai dėsnių, kaip bendrauti su kūdikiu, knygos. Jai to nereikia, ji viską jaučia, supranta ir daro savo vaikui tik gera.
Klausimas: Manote, kad galima pažadinti tokią gamtos jėgą, kuri paleistų žmoguje „meilės mechanizmą“, kaip mamos vaikui?
Atsakymas: Taip. Tai ir reikia padaryti. Ir tada žmogui nereikalingi jokie moralės kodeksai; nereikia nuolatos atversti dėsnių knygos ir žiūrėti, ar teisingai elgiasi ar ne, už ką gali nuteisti, nubausti.
Klausimas: Laikoma, kad moralinio ugdymo kriterijus gali būti tik realūs žmonių poelgiai, skatinantys motyvai. Kaip manote, ar yra dar kokių nors moralės kriterijų?
Atsakymas: Sakyčiau, tikrasis moralės kriterijus – tai aukštesniosios jėgos egzistavimas ir jos aukštesnysis meilės visiems principas.

#275036

Iš 2020 m. spalio 9 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinis žmonijos moralės principas

Moralinių principų pagrindas

Skirtumas tarp moralės principų ir moralės normų

Komentarų nėra

Savybių panašumo dėsnio paradoksas

Vienijimosi metodika, Žmonija, visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Yra tokia sąvoka „ksenofobija“ – savisaugos siekis. Ji grindžiama netolerancija žmonėms su kita odos spalva, antsvoriu ar žemu ūgiu ir t. t. Mūsų smegenys iš karto atpažįsta juos kaip svetimus.
Egzistuoja savybių panašumo dėsnis, pagal kurį panašūs žmonės vienas kitą pritraukia, o priešingi atstumia. O mes kalbame, kad turime eiti pagal gamtos dėsnius.
Atsakymas: Ne, gamtos dėsnis nereiškia, kad privalome artėti prie panašių į save. Daugeliu atvejų reikia jungtis su tais, kurie skiriasi nuo tavęs, kad sukurtume platesnį visuomeninių santykių lauką.
Todėl tarp biologinių junginių matome įvairiausių rūšių ir tai, kad jiems būtini jungtis su kitomis, kartais ne visai panašiomis rūšimis. Tai veda į dar įvairesnę gamtą. Todėl nepradėsime kryžminti tik raudonplaukių su raudonplaukiais, aukštų su aukštais ir t. t., tai tegali sukelti nepageidaujamų pasekmių.
Klausimas: Ir vis dėlto kas yra savybių panašumo dėsnis: panašūs traukia panašius?
Atsakymas: Omenyje turimas vidinis panašumas, kai žmonės traukia vienas kitą, jausdami vienodus siekius.
Kabaloje tai – svarbiausia savybė: vienijamės į grupes pagal savo ketinimą ateiti į ypatingą, beje, nežemišką tikslą, kurio neapibrėžia standartinės materialios sąlygos.
Jungtis gali žmonės, kurių odos spalva nevienoda, kurie aukšti ir žemi, stori ir liekni. Svarbiausia, kad kiekvienas turėtų norą pakilti virš savo prigimties, susijungti su kitais aukščiau prigimties. Jie ima vienytis visiškai pagal kitą požymį, be to, vienijasi tokiomis savybėmis, į kurias žemėje nekreipiame dėmesio.
Kitaip tariant, kalbėdami apie panašumą turime galvoje panašų tikslą, tačiau žmonių savybės, charakterio bruožai lieka skirtingi. Ir kuo didesnė įvairovė, tuo didesnį panašumą įgyjame.

#275005

Iš 2020 m. spalio 14 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

 

Komentarų nėra

Kad laimėtų geresnis, o ne stipresnis

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija, Žmonija, visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Multikultūrizmas – tai koncepcija, kuri kviečia pripažinti, kad visos kultūros lygios ir turi vienodas teises gyvuoti. Ar su tuo sutinkate?

Atsakymas: Žiūrint kokios kultūros ir kur jos veda. Netikiu gražiais žodžiais. „Multi“ apskritai nėra gamtoje. Gamtoje egzistuoja viena vienintelė jėga. Jei norime jai prilygti, tada pasiekiame gerą vardiklį. O jei ne – blogą.

Komentaras: Bet gamtoje tokia įvairovė!

Atsakymas: Ta įvairovė tik mūsų žmogiškoje prigimtyje, kai visuomet laimi stipresnis. O jei norime pakilti virš visos gamtos, kad neėstume vieni kitų, tuomet reikia priešingai – kad laimėtų ne stipresnis, o geresnis. Tik tokiu atveju įstengsime išgyventi.

#275158

Iš 2020 m. spalio 7 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsitaisymas – tai suartėjimas

Tokia, kokia dabar, ES ateities neturi

Egoistų sąjungos pasmerktos nesėkmei

Komentarų nėra