Pateikti įrašai priklausantys Zohar kategorijai.


Skaitydami Zohar, keičiame likimą

Zohar

Klausimas iš feisbuko: ar skaitant knygą Zohar hebrajų kalba galima pakeisti savo likimą?
Atsakymas. Galima ir neskaitant knygos Zohar. Žinoma, ši knyga turi didžiulę Šviesą, jeigu žmogus žino, kaip ją pritraukti tinkamai studijuojant.
Studijuoti reikia grupėje , kuri tam tikru būdu kreipia save į Šviesą, slypinčią knygoje Zohar, kitaip jos neįmanoma gauti. Ši Šviesa veikia mus, kelia, keičia mūsų likimą .

Iš 2017 m. sausio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsklaidyti mitai apie kabalos mokslą

Zohar atskleidžia aukštesnįjį pasaulį

Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį!

Komentarų nėra

Išsklaidyti mitai apie kabalos mokslą

Zohar

Knygos „Zohar“ paslaptys.
Klausimas.
Apie ką pasakoja knyga „Zohar“, jei jau ji tokia paslaptinga?
Atsakymas. Knyga „Zohar“ visai ne paslaptinga. Ne daugiau, kaip bet kuri kita knyga, parašyta svetima, nesuprantama kalba. Galima pasakyti, kad ji man paslaptis, nes negaliu perskaityti ir suprasti.
„Zohar“ knyga yra paslaptis tam, kuris nesugeba atskleisti to, apie ką ji pasakoja. Studijuodami kabalos mokslą, atrandame kodą, raktą šiai knygai. Ir tada, skaitydami ją, pradedame matyti viską, apie ką ji pasakoja: visą valdančiąją sistemą ir jėgą, verčiančią mus judėti.
„Zohar“ reiškia „aukštesnysis švytėjimas“ (zeira ilaa), kuris mus supa. Jis mums vadovauja ir veda į vis labiau ištaisytą formą, kol atskleidžiame Aukštesniąją jėgą ir pamatome, kad gyvename ne šiame, o dvasiniame pasaulyje. Mes pradedame plėsti šį pasaulį iki aukštesniojo pasaulio ribų. Būtent tai aiškina Knygą „Zohar“.

Iš 2016 m. vasario 28 d. radijo stoties 103FM programos

Komentarų nėra

„Zohar” atskleidžia aukštesnįjį pasaulį

Zohar

Skaitant knygą „Zohar“ mums visada kyla klausimas: kam mums reikalinga ši knyga, kurioje niekas neaišku, kuri kalba apie kažkokius pasakiškus, nerealius dalykus, apie veiksmus, kurie mums atrodo kaip šiame pasaulyje žinomi priesakai, apie žmones, gyvūnus arba gamtos peizažus – upes, kalvas ir kalnus.
Reikia suprasti, kad knyga „Zohar“ turi atskleisti mums aukštesnįjį pasaulį. O mūsų, žemesnysis pasaulis yra aukštesniojo pasaulio atspaudas.
Tarkime, iš molio gabalo lipdau bokštą, užlieju jį gipsu ir jis sustingsta įgydamas bokšto formą. Tada  pakeliu šį gipsą aukštyn ir turiu patricą ir matricą, spaudą ir atspaudą.
Spaudas viršuje – tai aukštesnysis pasaulis, o likęs apačioje atspaudas – tai žemesnysis pasaulis. Toks yra aukštesniojo ir žemesniojo pasaulio santykis.
Todėl, nors ir kalbame apie žemesnįjį pasaulį, apie viską, kas jame egzistuoja ir vyksta – apie kalvas, jūras, kelius, apie gyvūnus ir žmones, apie saulę ir mėnulį, bet visą laiką turime prisiminti, jog kalbama apie jo projekciją – aukštesnįjį pasaulį.
„Zohar“ kalba tik apie aukštesnįjį pasaulį, o žemesnysis pasaulis – tai jo atvirkščias atspaudas. Mūsų pasaulyje noras gauti malonumą aukštesniajame pasaulyje yra noras duoti.
Kiek per pamoką pasitelkę grupę sieksime sustiprinti mūsų norą duoti, norą pasiekti dvasinį pasaulį, vienydamiesi kartu, tiek būsime jau ne atskiri, po įvairias vietas išmėtyti taškai, bet tarpusavyje sukursime tam tikrą formą, kad ir materialią – mūsų žemesniojo pasaulio dalį. Tai mūsų grupė žemesniajame pasaulyje.
O iš tikro yra tokia grupė aukštesniame pasaulyje, ir mes jau esame ten, tarpusavio meilėje ir vienybėje, mūsų būsena visiškai ištaisyta. Juk pradinė (1) ir galutinė (3) būsenos jau egzistuoja Begalybėje.
Mums reikia rūpintis tik tuo, kaip iš tos būsenos, kur jau esame ištaisyti, pritraukti jėgą, norą, priemones, idant savo gyvenime iš tikrųjų visai tai pasiektume – pajaustume, suprastume pakilę į tą patį aukštesnįjį išmatavimą.
Todėl čia, šiame pasaulyje, turime pajausti mūsų vienybę, turime įsivaizduoti, kad jau esame mūsų aukštesnėje grupėje, viršuje, − visiškai ištaisyti, vienybėje ir tarpusavio meilėje, pasiekę savo aukštesnę būseną.
O be to, mes norime, kad iš aukščiau, iš tos pačios pakopos, mums ateitų Šviesa, paveiktų mus ir ištrauktų į viršų.
Taigi, „Zohar“ mūsų pasaulio žodžiais pasakoja apie mūsų aukštesniąją būseną. O aš per pamoką turiu įsivaizduoti, jog esu visiškai susivienijęs su grupe, jog tarpusavyje duodame, juk joje ir atskleidžiu aukštesnįjį pasaulį.

Iš 2011 m. liepos 29 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Skėtis egoizmui

Nedėkite daug prieskonių!

Pasaulis, nupieštas ant noro

Komentarų nėra

„Zohar“ padės kiekvienam

Zohar

Klausimas: Ar galime pasitelkti knygos „Zohar“ skaitymą, kad ištaisytume itin sudėtingas būsenas, kuriose dabar atsidūrė dauguma mūsų pasaulio žmonių? Juk kabalos mokslas atsiskleidė ir knygą „Zohar“ gali skaityti kiekvienas. Ar tai padės žmogui, jeigu jis dar nejaučia, kad jam reikia grupės, mokymosi, supratimo?
Atsakymas: Būtina suprasti, kad iš tikrųjų kabalos mokslo panaudojimas efektyvus tik tada, kai žmogus siekia išsitaisyti. Praeina nemažai laiko, kol žmonės, ateinantys mokytis kabalos, įsijungia į grupę, ima suprasti ir girdėti, apie ką kalbama. Tai labai lėtos, laipsniškos vidinės permainos žmoguje.
Todėl svarbu suprasti, kad „sgula“ – „ypatingas Šviesos poveikis“ prasideda gerokai anksčiau nei žmogus supranta, kad yra jos veikiamas. Grąžinanti į šaltinį Šviesa dirba su juo kaip su kūdikiu, kuris dar nežino, kaip jis vystosi, kodėl ir kur turi judėti. Jį vilioja įdomus žaidimas, jis žaidžia su žaisliukais – ir tai jo aplinka.
Me esame grupėje – ir tai yra mūsų aplinka. Yra žmonių, kurie neturi grupės, – nesvarbu. Svarbu, kad kokiu nors būdu jie naudotų priemones, pritraukiančias grąžinančią į šaltinį Šviesą: knygą „Zohar“, Baal Sulamo darbus, Rabašo straipsnius ir laiškus, kabalistinę muziką, dainas.
Todėl knygos „Zohar“ skaitymas būnant bet kokios būsenos, net jei žmogus dar negalvoja apie grupę ir susijungimą, o tenori pagerinti savo gyvenimą, vis dėlto padeda. Jei visas pasaulis jau ėmė taip vystytis, kad turime susijungti tarpusavyje, tai bet kuris iš šių taisančiąją Šviesą atnešančių šaltinių naudojimas yra naudingas.
Visiškai nebūtina visiems kartu su mumis ir dar tūkstančiais žmonių visame pasaulyje sėdėti rytinėse pamokose. Taip pat reikia žadinti žmones, kurie su mumis neturi jokio ryšio, kurie niekada negirdėjo apie mokymąsi dėl žmonių susijungimo. Juk, kaip sako Baal Sulamas, mes įžengėme į Mašijach epochą, tad visa žmonija privalo judėti šia kryptimi. Todėl pageidautina, kad žmogus, net ir neturintis jokių ketinimų, būtų susietas su pirminiais šaltiniais.

Iš 2011 m. birželio 22 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikras stebuklas

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Komentarų nėra

Ilgai laukto susitikimo džiaugsmas

Zohar

Knygos „Zohar“ skaitymą galima palyginti su seniai lauktu susitikimu su mylimuoju, greta kurio taip svajojau būti. Ir kai pagaliau mes susitinkame, tai man nesvarbu, ką būtent jis sako, svarbiausia – kad būdamas šalia ir girdėdamas jo balsą, jaučiu mūsų artumą.
O patys žodžiai man nesvarbūs, lai kalba – aš netgi per daug nesiklausau, aš noriu per juos pajausti, kaip vis labiau priartėju prie jo, vis stipriau jį jaučiu.
Taip ir su knyga „Zohar“. Įvairiausi joje pateikti žodžiai ir pasakojimai tarytum supainioja mus. Bet po to mes suprasime, kodėl taip parašyta, juk visa tai – mūsų ryšių pavadinimai.
Tačiau man nesvarbu, kas būtent parašyta knygoje, apie ką ji kalba, svarbiausia, kad tuo metu esu arti jos. Iš džiaugsmo, kad esame su ja susieti, aš ne pernelyg kreipiu dėmesį į jos žodžius. Svarbiausia, kad mes arti.

Iš 2011 m. liepos  27 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Raktai nuo knygos „Zohar“

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Kas slypi kabalistų tekstuose

Komentarų nėra

Raktai nuo knygos „Zohar“

Zohar

Klausimas: Kuo ypatinga knyga „Zohar“, kodėl būtent ji tokia populiari ir laikoma pačios stipriausios energijos šaltiniu?
Atsakymas: Baal Sulamas rašo, kad nei iki knygos „Zohar“, nei po jos nebuvo kabalistinio kūrinio, kuris turėtų tokią didžiulę galią, tokį galingą atskleidimą. Juk šiai knygai parašyti susibūrė 10 kabalistų, tinkamų vienam indui (kli) sukurti, ir susijungė į išbaigtas 10 sfirų Galutinio išsitaisymo (Gmar Tikun) pakopoje, kitaip sakant, visose 125 pakopose, kuriomis turi pakilti siela, kad visiškai išsitaisytų.
Jie pakilo į Galutinę išsitaisymo būseną Gmar Tikun ir iš ten parašė apie šį atskleidimą. Todėl ši knyga vadinama „Zohar“, t. y. aukštesnysis „švytėjimas“ (zeir ilaa), aukščiau kurio nėra ir negali būti.
Ši knyga parašyta kaip komentaras visai Toros Penkiaknygei. Tai yra viskas, kas buvo atskleista visų didžiųjų kabalistų, nuo Pirmosios iki Antrosios Šventyklos, pateikiama šioje knygoje galutinio išsitaisymo lygmeniu.
Be to, ji buvo parašyta labai neįprasta forma. Kabalistas Šimonas kalbėjo, kabalistas Abba užrašinėjo, o visi kiti draugai pasakojo apie savo atskleidimus. Vadinasi, knygoje aprašymai pateikti įvairiausiais požiūriais ir todėl tinka visoms sieloms, kurios kažkada atskleis ją ir panorės ištaisyti save, naudodamosi Grąžinančia į šaltinį Šviesa.
Šios knygos istorija ypatinga ir tragiška – ji labai ilgai buvo slepiama ir atsiskleidė tik XI amžiuje Ispanijoje, padedant kabalistui Moše de Leonui. Paskui sekė dar keletas jos paslėpties ir atskleidimo etapų, kol XX a. atsirado Baal Sulamas.
Tuo metu jau prasidėjo grįžimas į Izraelio žemę, ir visi kabalistai pajuto, kad atėjo laikas šiai knygai įgyvendinti, kitaip tariant, sieloms išsitaisyti ir išeiti iš paskutinės tremties į galutinį išsilaisvinimą. Dėl to Baal Sulamas gavo leidimą parašyti šiai knygai komentarus, kurie vadinami „Sulam“ (Laiptai).
Pati knyga „Zohar“ užrakinta daugybe įvairiausių raktų, skirtingų spynų, ir parašyta taip, kad paprastas žmogus apskritai negali prie jos prisiliesti. Galima nusipirkti knygą „Zohar“ ir skaityti, tačiau nežinosi, ką su ja daryti, kaip teisingai ja naudotis. Savo keturiomis pratarmėmis, parašytomis šiai knygai, „Sulamo“ komentarais, kurių garbei gavo savo vardą, Baal Sulamas suteikia mums raktą, apibrėžia santykius, kryptį, kaip ją atskleisti, kaip žvelgti į ją.
Nuo šios akimirkos galima sakyti, kad iš tikrųjų gavome knygą „Zohar“ tam, kad ją įgyvendintume. Ji yra didžiulis Šviesos šaltinis, kurį galime išnaudoti diena iš dienos.

Iš 2011 m. gegužės 17 d. televizijos laidos, skirtos Lag ba-Omer šventei

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Gyvojo vandens šaltinis

Komentarų nėra

Tikras stebuklas

Zohar

Knygos „Zohar“ neįmanoma studijuoti žmonėms, kurie dar nenusipelnė vidinio suvokimo. Jie gali tik skaityti ją dėl „stebuklingos savybės“, „ypatingo Šviesos poveikio“ („sgula“).
Knygoje „Zohar“ nėra ko studijuoti. Ką galime suprasti šiame tekste? Jei kažkas mano, kad jam pavyks sujungti vieną su kitu ir ką nors suprasti, – tai tėra kvailas užsiėmimas. Gauname tam tikrą įspūdį, tačiau jis yra jausminis. Žmogus išeina po pamokos ir negali pasakyti nieko konkretaus.
45 minutes skaitome „Zohar“ − viskas gražu, įdomu, bet nėra už ko užsikabinti, išskyrus viena: reikia pasistengti išsilaikyti taške „sgula“, t. y. kiekviename žodyje, kiekviename pojūtyje, kiekvienoje  mintyje, kylančioje kartu su draugais skaitant knygą „Zohar“, turiu išnaudoti šią būseną, kad šiek tiek labiau susijungčiau su taisančia Šviesa, slypinčia skaitant šią knygą. Tai ir yra visa esmė. Šioje knygoje slypi stebuklingas poveikis „sgula“.

Iš 2011 m. gegužės 3 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Pasaulis, nupieštas ant noro

Komentarų nėra

Ant netikėtų atradimų slenksčio

Zohar

Klausimas: Pamokos pagal knygą „Zohar“ metu milijonai žmonių žiūri į nesuprantamas raides, klauso nesuprantamų žodžių ir laukia neaišku ko. Ir tai vadinama moksliniu metodu?
Atsakymas: 1. Paprastas žmogus gyvena vadovaudamasis savo instinktais, jam viskas aišku iš prigimties. Taip jį išmokė tėvų namuose.
2. Žmogus, kuris studijavo žemiškus mokslus, žino, kaip elgtis su gamta, remdamasis iš mokslo pasisemtomis žiniomis. Toks yra inžinierinis priėjimas. Pavyzdžiui, mechanikas, elektrikas ar kitos srities specialistas įgijo profesiją, moka dirbti galva arba rankomis, jis darbui turi instrumentų rinkinį, ir taip formuojasi jo santykis su gamta.
Jam neduoda dirbti su kažkuo, ko jis nepažįsta, o patikrinus jo žinias ir patirtį jis priimamas į darbą pagal specialybę. Tarkime, žmogus studijavo mechaniką ir dabar gali remontuoti variklius ar sudėtingesnius įrenginius. Jis darbe naudojasi įgytomis žiniomis, bet jam daugiau ar mažiau aišku, su kuo jis susiduria.
3. Mokslininkas – tas, kuris atskleidžia iki šiol nežinomą dalyką, reiškinius, kurių neįmanoma iš anksto nuspėti. Kartais jam gali kilti tam tikri nujautimai, spėjimai, tam tikros prielaidos, bet tikslių vidinių apibrėžimų nėra. Tai vadinama naujų gamtos reiškinių atskleidimu.
Ir čia kyla klausimas: kaip galiu atskleisti naujus reiškinius? Man reikia jiems nusiteikti, bet ką reiškia „jiems“, jeigu jie nauji? Turiu laukti kažkokių rezultatų, atradimų, nutiksiančių įvykių, ar ne?
Todėl mokslą sudaro dvi dalys. Yra teorija, kai iškeliamos prielaidos, hipotezės, kurios po to tyrimų metu tikrinamos, ir tokiu būdu atsiskleidžia nauji reiškiniai. Tai svarbi mokslo dalis, kuri grindžiama mokslininkų apytikslių įsivaizdavimų apie spėjamus atradimus patikrinimu, juk be to neįmanoma judėti pirmyn.
Bet yra ir kitokių mokslininkų, kurie eina visiškoje tamsoje, be išankstinių teorijų, hipotezių bei spėjimų apie galimus atradimus.
Kabala – tai mokslas, ir mes ja naudojamės visomis čia aprašytomis formomis: ir kaip paprasti žmonės, ir kaip jį studijuojantys specialistai, ir kaip mokslininkai, kurie gali kažkaip įsivaizduoti įvairiausius reiškinius.
Bet čia yra problema: visuose mūsų užsiėmimuose kabalos moksle, nepriklausomai nuo jų lygmens – pradedant paprastų žmonių lygmeniu, kaip kad mūsų pasaulyje, ir baigiant dideliais mokslininkais, nežinančiais, kur jie eina ir ką dabar atskleis gamtoje, – visuose šiuose lygmenyse kabaloje yra tau nežinoma dalis. Ko nežinai? Nežinai kokią savybę, kokį reiškinį tu iš tikro savyje atskleisi, nes tavyje šios savybės nėra! Ir tu netgi negali jos įsivaizduoti!
Juk ją atskleidi suvokimo kli/inde, kurį tu kuri, o reiškinys – tai jau pats indas. Tai reiškia, jog tu niekad negali iš anksto pajausti, kas būtent tau atsiskleis, nes dar niekada šito nejutai ir neturi jokių nuojautų ir net užuominų. Tai naujas kli. Visiškai naujas įspūdis, pojūtis.
Taip vystomės kabalos moksle. Netgi apie pačius paprasčiausius ir mažiausius dalykus ničnieko negalime žinoti iš anksto. Todėl mūsų priėjimas skaitant knygą „Zohar“ yra teisingas. Aš laukiu grąžinančios į šaltinį Šviesos, laukiu mano kelim/norų ištaisymo.
Pavyzdžiui, aš nematau be akinių. Kažkas yra priešais mane, bet man reikia instrumento, kad galėčiau tai išvysti. Užsidedu akinius – ir tada matau kažką naujo.
Todėl, skaitant knygą „Zohar“, žiūrėdami į „negyvas“ raides bei tekstus, kurie mums nieko nesako, turime elgtis, kaip paties aukščiausio lygmens mokslininkai, kurie ruošiasi sau atskleisti kažką visiškai nenuspėjamo.

Iš 2011 m. kovo 15 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Šviesa – tai egoizmo nuodas

Komentarų nėra

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Zohar

Atversdami bet kurias mūsų pasaulio knygas norime įgyti arba pojūčių, arba proto. Juk be šito daugiau nieko nėra. Skaitydami nuotykių knygas ir romanus tikimės įspūdžių, kuriuos patiriame drauge su jų herojais – tai suprantama mūsų jausmams ir norams.
Mokslinių knygų žiniomis norime pripildyti savo protą, ir mums taip pat aišku, kad jas studijuoti reikia stropiai, stengtis visą informaciją sukaupti atmintyje, o po to šiuos duomenis apdoroti, rūšiuojant pagal tai, ką norime suprasti.
Supratimu vadiname tinkamą duomenų tvarką. Knygoje visa informacija išdėstyta teisingai – šiuos duomenis įkeliu į savo atmintį ir „sudėlioju“ ta pačia tvarka suprasdamas, jog turiu juos lygiai taip pat surūšiuoti, kad man verta (kodėl ir kaip) šitai atlikti. Tai, kad sutinku su vadovėliu, reiškia, jog jį studijuoju.
Bet nei pirmasis požiūris (dėl jausmų), nei antrasis (dėl supratimo) netinka studijuojant kabalos mokslą. Visiškai netinka! Čia skaitome tekstą ne tam, kad pajaustume (juk tą pačią akimirką nėra ko pajausti) ir ne dėl to, kad suprastume (juk to, ką perskaitėme, neįmanoma suprasti), o tik dėl to, kad „išgautume“ iš teksto mus keičiančią jėgą. Tegul ji mus keičia – mums reikia tik šito!
Tai vadinama „sgula“ – „stebuklinga savybe“, „stebuklu“, ir tik šito mums reikia. Bet kad šį „stebuklą“ įgyvendinčiau, reikia trijų dalykų:
1. Mokytojo, kuris mane nukreipia į šią „stebuklingą savybę“. Iš esmės, mokytojas netgi neturi daug žinoti, jam nereikia demonstruoti man savo žinių. Jis neturi manyje žadinti nei jausmų, nei proto. Jis turi tik kreipti mane į „stebuklą“ – „sgula“.
2. Grupės, kuri kaip ir aš, stengiasi šį „stebuklą“ realizuoti – pažadinti keitimosi jėgą.
3. Knygos. Aš nežinau, kokia tai knyga. Kabalistai sako, jog tai slapta knyga, kurioje nesuprasi, kas parašyta, bet jeigu skaitau dėl „sgulos“– ji pradeda mane veikti ir ištaiso.
Todėl kabalistinės knygos parašytos taip, kad jose nieko nesuprantame. Iš pat pradžių ir nesistengiame jų suprasti, kad „nenuvogtume“ iš „sgula“ reikalavimo. Mes taip pat nesirengiame iškart pajausti, kas šiose knygose parašyta. Pirmiausia noriu, kad realizuotųsi „sgula“, ir tik po to – pajausti ir suprasti.
Kai gavus „sgula” – „stebuklą” įvyksta atskleidimas, aš jau įeinu į šį stebuklingą pasaulį, kur turiu ir jausmus, ir protą (kaip kad mūsų pasaulyje). Tada toje pačioje, buvusioje man slapta knygoje matau, jog ji pilna jausmų ir proto, panaši ir į nuotykių knygą, ir į romaną, ir į kupiną išminties mokslinį veikalą.
Tokia yra knyga „Zohar“ – ypatinga knyga, pati galingiausia savo poveikiu, galinčiu mums atnešti „sgula“. Būtent šito turime iš jos reikalauti. Tik nuo šito reikalavimo priklauso sėkmė. Tad skaitant nepamirškime šito!

Iš 2011 vasario 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Pasaulis, nupieštas ant noro

Slapti knygos „Zohar“ ryšiai

Komentarų nėra

Pasaulis, nupieštas ant noro

Zohar

Mes skaitome knygą  „Zohar“ ir nieko nesuprantame. Tai tiesa – mums nėra ką ten suprasti. Juk kalba eina tik apie žmones, turinčius dvasinį suvokimą, apie tuos, kurie jau jaučia dvasinį pasaulį. Jie jau išgyvena būseną, kai davimo, o ne gavimo jėga lemia jų gyvenimą. Tada protas veikia kitaip, jie kitaip mato, jie mato dvasinį pasaulį ir tada suvokia, kas sakoma knygoje. Juk knyga parašyta tiems, kurie yra dvasiniame pasaulyje, todėl įeinantys į dvasinį pasaulį gali ją suprasti. Žmogus, kuris yra tik materialiame pasaulyje, negali jos suprasti, kadangi ji pasakoja apie visiškai kitą pasaulį, apie kurį jis nieko nežino, kurio negirdi ir nemato. Todėl knygos žodžiai jam nieko nesako.
Ką turėčiau daryti? Tiktai viena: norėti įeiti į šį pasaulį, o ne suvokti protu. Jei skaitydamas knygą „Zohar“ aš nuolatos galvoju apie tai, kaip man padaryti, kad ji paveiktų mane, ir tiktai šito noriu – to pakanka! Tai vadinama „sgula“ („stebuklinga savybe“). Kai per savo pastangas gausiu Šviesos jėgą ir pradėsiu jausti, kas vyksta dvasiniame pasaulyje, tada – skaitysiu ar klausysiu – suprasiu, kas kalbama knygoje „Zohar“. Tada naudosiuosi ir protu, nes aš jau jausiu dvasinį pasaulį ir su savo protu analizuosiu pojūčius. Jeigu nejaučiu reiškinio, negaliu panaudoti ir proto. Juk protas – pojūčių padarinys. Protu mes tik susiejame reiškinius, kurie patenka į mūsų matymo ir jausmų lauką.
Pirmiausia turime pajausti dvasinį pasaulį ir tik tada jį studijuoti. Juk be to nėra ką jausti. Argi mes žinome, ką slepia kiekvienas knygos „Zohar“ žodis: „bulius“, „nekaltas bulius“, „sostas“ ir t. t.? Koks bulius ir koks sostas?… Tai dvasinės jėgos taip vadinamos. Bet tai nieko nepaaiškina.
Visas dvasinis pasaulis – tai jėgų pasaulis. Visas materialus pasaulis – tai vaizdas, kurį šios jėgos piešia mano materialiame ekrane. Todėl turėtume galvoti tik apie tai, kaip pajausti tai, ką skaitome. Turiu prašyti pajausti, o ne suprasti. O pajausti galima tik su sąlyga, kad mes esame kartu, sukuriame tarpusavyje vieną norą, siekiame, kad šį norą paveiktų Šviesa ir ši Šviesa nore atskleistų vaizdą. Bendras noras – kaip kompiuterio ekranas, o Šviesa – kaip elektromagnetinė jėga, kurianti vaizdą šiame ekrane. Noriu, kad tai įvyktų! Ir tai vadinama Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę

Daugiau šia tema skaitykite:

Į tiesą – per apgaulę

Kam atsiskleidžia knyga „Zohar“?

Protingiausia yra…pajausti

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »