Šiuolaikinė krizė jaučiama visais aspektais – nuo globalinių iki asmeninių. Praktiškai ji apima visus gamtos lygmenis: negyvąją gamtą, augalinę, gyvūninę pakopą, taip pat ir žmonių visuomenę. Todėl nepakanka koreguoti atskirų sričių – reikia surasti visų problemų šaknį ir stengtis pašalinti ją. Šiame skyriuje parodysime, jog daugelis mus liūdinančių reiškinių kyla tik dėl vienos priežasties. Ją supratę galėsime rasti vienintelį universalų, visapusišką sprendimą.

Pradėkime nuo žmogaus ir pasaulio prigimties įsisąmoninimo. Gamtos dėsnių apmąstymas mums padės pamatyti, kur klystame ir ką turime daryti, kad ne tik įveiktume šio vystymosi etapo sunkumus, bet ir imtume judėti į žymiai šviesesnę ir geresnę ateitį.

Skirtingų gamtos materijos būsenų nagrinėjimas rodo, kad pagrindinis bet kurios formos ir bet kurio objekto siekis – palaikyti savo egzistenciją. Kiekvienos būsenos materijoje šis siekis pasireiškia kitaip, varijuodamas pagal savo specifiką. Griežtai nustatyta kietųjų kūnų struktūra trukdo svetimam kūnui įsiskverbti „į jų valdas“, tuo tarpu kai kiti kūnai, atvirkščiai, išsisaugo judėdami ir kisdami. Kyla klausimas: kas verčia materiją elgtis tam tikru būdu ir izoliuotis nuo kitų jos rūšių? Kokia bet kurio objekto veiksmų priežastis?

Mūsų stebimas materijos elgesys primena vaizdą televizoriaus ekrane. Matome aiškų, spalvotą vaizdą, kurį sukuria judantis kineskopo spindulys, apšviečiantis elektroliuminescencinio paviršiaus eilutes. Technikus domina ne pats vaizdas, o būtent faktoriai, kurie jį sukuria. Specialistai supranta, jog vaizdas yra tik išorinis vienų ar kitų jėgų tam tikro derinio rezultatas. Todėl jie žino, kokius elementus reikia pakeisti, kad pagerėtų aiškumas, ryškumas, kontrastiškumas ir kiti tikrovės, kurią mato akys, parametrai.

Analogiškai kiekvienas objektas ir kiekviena sistema, tarp jų ir žmogus bei visuomenė, atspindi juos sudarantį jėgų rinkinį. Bet kuri problema pradedama spręsti, išsiaiškinus skirtingų lygmenų materijos elgesio schemas, todėl turime įsiskverbti giliau – ten, kur veikia jėgos, formuojančios materiją.

Giluminė bet kokios materijos ir kiekvieno objekto jėga apibūdinama kaip „noras egzistuoti“. Būtent ši jėga, nustatydama savybes bei elgesį, suteikia materijai formą. Noras egzistuoti, potencialiai galintis pasireikšti begale formų ir derinių, yra visos pasaulio materijos pagrindas. Kuo aukštesnis materijos lygmuo, tuo didesniu noru egzistuoti jis pasižymi. Įvairių materijos lygmenų (negyvojo, augalinio, gyvūninio ir kalbančiojo – žmogiškojo) norai lemia juose vykstančius procesus.

Noras egzistuoti veikia dviem principais:

• saugoma esama forma, t. y. tęsiamas egzistavimas;
• prisijungiama tai, kas laikoma būtina.

Įvairūs materijos lygmenys skiriasi būtent šiuo noru.

Negyvajam lygmeniui būdingas pats mažiausias noras egzistuoti, todėl jam nereikia prisijungti kažko iš išorės. Jis tik nori palaikyti savo formą, savo atomų, molekulių, kristalų ir pan. struktūrą. Visa kita, siekdamas išvengti pokyčių, jis atstumia. (Pavyzdžiui, deimantas normaliomis sąlygomis nestabilus, jam geriausia – aukštas slėgis ir aukšta temperatūra, tačiau jis yra tvirtumo ir stabilumo etalonas.) Iš to ir kyla šio lygmens pavadinimas – „negyvasis“.

Augalinis lygmuo turi didesnį norą egzistuoti, kuris kokybiškai skiriasi nuo ankstesnės pakopos noro. Šis lygmuo keičiasi, jis „nepasitenkina“ vien savo egzistavimo palaikymu, atvirkščiai, jame vyksta tam tikri procesai. Jo santykis su aplinka aktyvus. Augalai atsisuka į saulės spindulius, šaknimis veržiasi prie vandens šaltinių. Augalų gyvenimas priklauso nuo aplinkos: nuo saulės, lietaus, vėjo, temperatūros ir drėgmės. Gaudamas iš išorės egzistavimui ir vystymuisi reikalingas medžiagas augalas jas skaido, ištraukia tai, kas reikalinga, ir išskiria žalingas priemaišas. Taip jis ir auga būdamas gerokai labiau priklausomas nuo aplinkos nei negyvasis lygmuo.

Be to, augalams galioja gyvenimo ciklai, augalai gyvena ir miršta. Vienos rūšies atstovai auga, žydi, nuvysta tam tikru metų laiku, pagal bendrus dėsnius. Kiekviena rūšis vystosi pagal bendrą schemą ir jos atskiros dalys nepasižymi individualumu.

Noro egzistuoti, kuris glūdi materijoje, dydis nulemia priklausomybės nuo aplinkos ir jautrumo aplinkai laipsnį. Šis ryšys išryškėja gyvūniniame lygmenyje, kurio noras dar didesnis. Gyvūnai dažnai gyvena bandomis, jie judantys ir, ieškodami maisto bei gyvenimui tinkamų sąlygų, keliauja iš vietos į vietą. Vieni gyvūnai turi ėsti kitus arba misti augalais, nes taip gauna jėgų egzistavimui palaikyti.

Gyvūniniame lygmenyje jau pastebimas tam tikras individualybės išsivystymas, sukeliantis asmeninius pojūčius ir išgyvenimus, taip pat formuojantis ir specifinius charakterio bruožus. Kiekvienas gyvūnas dėl asmeninės būtinybės jaučia aplinką, jis siekia to, kas naudinga, ir vengia to, kas galėtų pakenkti. Gyvūnams būdingas individualus gyvenimo ciklas, kiekvienas individas gimsta ir miršta jam skirtu laiku, tuo tarpu augalai paklūsta metų laikų kaitai.

Pagaliau maksimalus noro egzistuoti dydis atitinka žmogiškąjį lygmenį, kurį mes vadiname „kalbančiuoju“. Žmogus – vienintelė būtybė, kurios vystymasis visiškai priklauso nuo panašių į ją. Jis geba skirstyti gyvenimą į praeitį, dabartį ir ateitį. Ne tik aplinka veikia žmogų, bet ir jis pats daro jai įtaką. Žmonės nuolatos keičiasi – ne tiek dėl to, kad siekia komfortiško egzistavimo, kiek todėl, kad trokšta turėti tai, ką turi kiti. Tačiau ir tai ne viskas. Juk žmogus ne šiaip sau nori turėti daugiau nei artimas, jam svarbu, kad pastarasis turėtų mažiau nei jis. Tokia situacija didina santykinį žmogaus apsirūpinimo lygį ir teikia jam malonumą.

Todėl žmogaus noras išreiškiamas tokiais terminais kaip „egoizmas“, „malonumų noras“ arba „noras pasitenkinti“.

Baal Sulamas⁵ apie tai sako: „Malonumų noras – visa kūrinijos medžiaga nuo pradžios iki galo. Visi kūriniai, kurių įvairovei nėra ribų, ir jų valdymo keliai, atskleisti ir laukiantys savo atskleidimo, – tik malonumų noro dydžiai ir laipsniai.“

Žmogus – ne šiaip sau gyva būtybė, kuri „truputį labiau išsivysčiusi nei kiti gyvūnijos atstovai“. Jis iš esmės skiriasi nuo gyvūninio lygmens individų. Žmonės gimsta visiškai bejėgiai, bet augdami tampa pranašesni už visas kitas gyvas būtybes. Ką tik gimęs buliukas nuo suaugusio buliaus labiausiai skiriasi savo dydžiu ir patirtimi. O žmogaus naujagimis neturi jokių įgūdžių, jokios galimybės suprasti, kas vyksta, ir adekvačiai reaguoti, bet augdamas įgyja tokių sugebėjimų, kurių nepasiekia visi kiti žemės gyvūnijos atstovai. Jeigu įgimti gyvūniniai poreikiai nekintami ir instinktyvūs, tai žmogiškieji norai vystosi ir yra perimami iš aplinkinių.

Sulig kiekvieno kito noro mumyse prabudimu gimsta nauji poreikiai ir jaučiame būtinybę juos tenkinti. Kad sėkmingai šią užduotį vykdytume, mūsų protas pradeda lavėti, kitaip tariant, mes imame mąstyti, kaip užpildyti vidines „ertmes“. Taigi protinis ir intelektualinis vystymasis yra tiesioginė noro pasitenkinti didėjimo pasekmė.

Šiuo principu vadovaujamės lavindami vaikus. Sugalvojame vaikams žaidimus, kurie kelia iššūkį jų sugebėjimams. Žaisdamas vaikas nori laimėti ir priverstas ieškoti naujų elgesio schemų, naujų kelių įvaldyti situaciją, optimaliai išspręsti užduotį. Palaipsniui keldami žaidimų sudėtingumo lygį auginame jaunąją kartą, kad vaikai ne trypčiotų vietoje, bet vystytųsi, nuolat judėtų pirmyn.

Jei žmogus nejaučia kokio nors trūkumo, jis niekad neišsivystys. Tik nepatenkintas noras verčia veikti mūsų protą, ieškoti problemos sprendimo kelių.

Jausmas ir protas kartu vysto norą. Vienas kitą papildydami jie didina žmogaus gebėjimą jausti ir suprasti tai, kas gali būti panaudota malonumui patirti. Todėl žmogaus noro jėga neribojama erdvės ir laiko kategorijų. Pavyzdžiui, nors žmogus ir negali pajusti įvykių, vykusių prieš tūkstantį metų, bet savo protu jis gali juos apmąstyti ir atkurti tikrąjį jausminį suvokimą. Ir atvirkščiai, patirdamas tam tikrą pojūtį žmogus gali tikrinti, kokį poveikį – teigiamą ar neigiamą – šis jam daro. Prie pojūčio jis prijungia protą ir protu analizuoja susiklosčiusią situaciją.

Jausmas ir protas plečia mūsų erdvės ir laiko suvokimą, ir todėl mes jau ne tiek riboti, kiek kitos rūšys. Gyvendamas visą gyvenimą vienoje vietoje žmogus gali ieškoti kontakto ir panašumo į žmones, kuriuos pažįsta tik neakivaizdžiai, netgi jei juos skiria vandenynas. Lygiai taip pat jis gali ieškoti panašiai mąstančių ne tik tarp jam imponuojančių amžininkų, bet ir tarp didžių žmonių, gyvenusių bet kuriuo žmonijos istorijos laikotarpiu.

Noro mėgautis patenkinimą jaučiame kaip užpildymą ir malonumą, o nepatenkintą norą, atvirkščiai, jaučiame kaip tuštumą, nusivylimą ir kančias. Žmogaus laimė priklauso nuo galimybės išpildyti pulsuojantį norą. Visi veiksmai, nuo paprasčiausio iki sudėtingiausio, skirti tik pasitenkinimui padidinti ir kančiai sumažinti. Iš esmės tai – dvi vieno medalio pusės. Baal Sulamas straipsnyje „Taika“ rašo:

„Gamtos tyrėjai žino, kad žmogus, neveikiamas stumiančios jėgos, t. y. nenumatydamas sau naudos, neatliks nė mažiausio judesio. Pavyzdžiui, dėdamas ranką nuo kėdės ant stalo, jis numano, jog nauja poza suteiks daugiau malonumo. Jeigu jam taip neatrodytų, rankos nuo kėdės jis neatitrauktų visus septyniasdešimt savo gyvenimo metų. Tas pats ir su sudėtingesniais kūno judesiais.“

Žmogus skiriasi nuo likusios gamtos ne tik savo norų jėga ir pobūdžiu, bet ir tuo, kad šie norai nuolat keičiasi ir didėja tiek individo gyvenimo laikotarpiu, tiek keičiantis kartoms. O kitoms būtybėms būdingas statiškumas. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad beždžionių, gyvenusių prieš tūkstantį metų, elgesys beveik identiškas šiuolaikinių beždžionių elgesiui. Tiesa, galima rasti kai kurių pakitimų, juk viskas keičiasi, bet kalbama tik apie biologinius faktorius, kurie analogiški negyvosios gamtos geologiniams procesams. O žmogus, priešingai, istorijos eigoje patyrė svarbių ir esminių pokyčių.

Noro mėgautis didėjimas žmoguje žadino būtinybę tobulinti tai, kas jau yra, ir išradinėti kažką naujo. Kuo didesni norai, tuo didesni poreikiai, todėl vystomas intelektas ir pasiekiamas aiškesnis suvokimas. Būtent nuolatinis noro mėgautis didėjimas stūmė mus pirmyn, inspiruodamas žmonijos vystymąsi per visą jos istoriją.

Iš pradžių žmogaus egoizmas pasireikšdavo tik būtinais kūniškais poreikiais – maisto, sekso, šeimos ir t. t. norais. Nuo senų senovės jie sudaro žmonijos pagrindą.

Tačiau žmogus gyvena visuomenėje ir todėl pradeda kelti sau aukštesnius socialinius siekius. Noras pasitenkinti turtais, garbe, valdžia ir šlove pakeitė žmoniją. Šie norai paskatino susiskirstymą į klases, hierarchijų bei naujų visuomeninių ekonominių struktūrų susikūrimą.

Vėliau žmogus panoro mėgautis žiniomis. Šitas noras pasireiškė mokslo, švietimo, auklėjimo, kultūros plėtra, kuri prasidėjo Renesanso epochoje, mokslinės revoliucijos laikais, ir tęsiama iki mūsų dienų. Masinis lavinimas ir visuomenės sekuliarizacija irgi buvo žinių noro, reikalaujančio pažinti supančią tikrovę, pasekmės. Mums nuolat reikia papildomos informacijos apie pasaulį, reikia viską žinoti, viską ištirti ir viską valdyti.

Noras yra universalus pažangos faktorius, ir jei šiuo požiūriu pažvelgtume į kultūrinę, mokslinę, technologinę žmonijos raidą, prieitume prie išvados, kad būtent didėjantis noras gimdė visas idėjas, išradimus ir naujoves. Realiai tai – techniniai instrumentai, pagalbinės priemonės, kurios buvo kuriamos tik todėl, kad patenkintų noro sukeltus poreikius. Reikia ypač akcentuoti tai, kad vystosi ne tik visos žmonijos noras mėgautis istorijos eigoje, bet ir atskiro žmogaus noras per jo gyvenimą. Vienas po kito mumyse prabunda įvairiausi poreikiai, sudarydami skirtingus derinius ir nukreipdami viso mūsų gyvenimo eigą.

Taigi noras mėgautis – progreso variklis. Būtent jis mus stumia į priekį, sąlygodamas viską, kas vyksta su žmogumi atskirai ir su žmonija bendrai. Nuolat didėjantis noras formuoja dabartį, taip pat ir ateitį, į kurią einame.