Patyrinėję skirtingas malonumų rūšis: žinių, valdžios, garbės, turtų, taip pat maisto, sekso ir kitus malonumus, pamatysime, jog visais atvejais maksimalus pasitenkinimas jaučiamas, norui ir jo pildymui pirmą kartą susilietus. Vos patyręs pildymą, pasitenkinimas ima blėsti. Patenkinto noro malonumas gali tęstis kelias minutes, valandas ar dienas, tačiau galiausiai jis išnyksta. Net jeigu žmogus daug metų kažko siekia, pavyzdžiui, aukštų pareigų ar garbingo mokslinio laipsnio, – vos tik pasiekus tikslą, malonumas išnyksta. Vadinasi, patenkindamas norą malonumas jį anuliuoja.

Maža to, malonumas, užpildęs norą ir vėliau jį palikęs, formuoja naują mūsų siekį, dvigubai didesnį už ankstesnįjį. To, kas mus tenkino vakar, šiandien, atrodo, visiškai nepakanka. Mes norime daugiau. Daug daugiau. Vadinasi, norų tenkinimas juos didina ir verčia mus dar labiau stengtis, kad galėtume užpildyti susidariusią tuštumą.

Jeigu žmogus neturi siekių, jo gyvenimo pojūtis atbunka ir užgęsta. Todėl visuomenė kiekvieną savo narį nuolat aprūpina naujais norais, kurie dar vieną beveik nepastebimą akimirką suteikia gyvenimo pojūtį. Trumpą užpildymą vėl ir vėl keičia tuštuma ir nusivylimas didėja.

Šiandien visuomenė skatina mus įsigyti vis daugiau prekių, net jeigu neturime tam pinigų. Agresyvi rinkodara, stiprus noras atitikti socialinius standartus, lengvatinės kredito sąlygos skatina pirkti daug daugiau nei mums leidžia realios finansinės galimybės. Po kiek laiko malonus eilinio atsinaujinimo jaudulys išnyksta kaip dūmas, bet mokėjimai mus lydi dar daug metų. Tokiais atvejais nusivylimas pirkiniu ilgainiui nepasimiršta, o atvirkščiai, didėja.

Turtai laimės neatneša – tą liudija naujas tyrimas (žr. publikaciją amerikiečių moksliniame žurnale „Science“, 2006, birželis), atliktas vadovaujant Nobelio premijos laureatui ekonomikos srityje, profesoriui Danieliui Kanemanui⁶. Paaiškėjo, jog tokie faktoriai, kaip turtas ir sveikata, toli gražu nedaro įtakos žmogaus nusiteikimui. Kasdien rinkta statistika apie žmonių nuotaiką nerodo turtingųjų ir beturčių gyventojų sluoksnių esminių skirtumų. Dar daugiau, nustatyta, kad tokias neigiamas emocijas, kaip pyktį, priešiškumą, dažniau patiria gana pasiturintys žmonės. Silpno gerovės ir nuotaikos ryšio vienas iš galimų paaiškinimų – labai greitai priprasdami prie fizinio komforto ir naujo gyvenimo lygio tuoj pat imame laukti dar didesnių malonumų.

Baal Sulamas tokiais žodžiais trumpai apibūdino malonumų noro ribotumą: „Šis pasaulis sukurtas kartu su poreikiu. Jame nėra turtų ir gėrybių, ir kad kas nors būtų įgyjama, reikia judėti, o būtinybė judėti, kaip žinia, žmogų liūdina. Bet pasilikti be gerovių ir įsigijimų irgi neįmanoma, todėl žmonės, kad pasiektų daugiau turtų, renkasi daugybės judesių kančias. Tačiau visa nuosavybė ir visi turtai tarnauja tik patys sau, žmogus visada nori dvigubai daugiau nei turi, todėl miršta nepasiekęs ir pusės to, ko norėjo. Taigi žmonės kenčia dėl dviejų faktorių: dėl būtinybės atlikti daugybę judesių ir dėl turtų, kurių vis trūksta, poreikio.“ (Mokymas apie dešimt sfirot, 1 dalis, skyrius „Vidinė žiūra“, 21 skirsnis)

Taigi mūsų prigimtis (malonumų noras) kelia mums žiaurias sąlygas: iš vienos pusės, mūsų norai nepaliaujamai didėja, iš kitos – užpildymas, pasiektas daugybe „judesių“ (t. y. veiksmų ir pastangų), juntamas tik trumpą laiką, o vėliau išnyksta, palikdamas mus dvigubai tuštesnius.

Per savo istorijos tūkstantmečius žmonija sukūrė įvairias metodikas, kad galėtų išspręsti amžiną problemą ir iš tikrųjų patenkintų malonumų norą. Dauguma šių metodikų grindžiamos dviem pagrindiniais principais, kurie padeda „apgauti“ norą, – įpročių, teikiančių pasitenkinimo jausmą, formavimu ir paties noro silpninimu.

Pirmojo principo pagrindas – išmokyti dirbtinai sąlygojamų elgesio šablonų. Iš pradžių žmogų moko, kad už atliktą tam tikrą veiksmą turi būti apdovanojama. Atlikęs tokį veiksmą, jis nusipelno pedagogų ir aplinkinių pagarbos. Vėliau apdovanojimas palaipsniui naikinamas, tačiau žmogus jau užfiksavo tą veiksmą, kaip pasitenkinimo faktorių, jau įtraukė jį į elgesio schemą. Kai žmogus prie ko nors pripranta, pats veiksmas jam teikia malonumą. Jis kruopščiai atlieka tai, ko jį išmokė, ir jaučia didelį pasitenkinimą, jei pavyksta atlikti geriau nei ankščiau. Tokį principą paprastai lydi būsimų apdovanojimų, kartais pomirtinių, pažadai.

Antrasis principas – noro mėgautis mažinimas. Žmogaus, kurio noras nepatenkintas, būsena daug liūdnesnė negu žmogaus, kuris tiesiog šio noro neturi. Pirmasis kenčia, o antrasis laimingas pasitenkindamas tuo, ką turi. Šią metodiką ypač ištobulino Rytų mokymai, kuriuose parengta daugybė įvairių sistemų, pagrįstų fiziniais ir dvasiniais pratimais, mažinančiais norą, o kartu ir kančias.

Iš esmės kol mums rūpi eilinių malonumų vaikymasis, išlieka įprastas gyvenimo būdas ir tikėjimas geresne ateitimi. Nors neturėdami to, ko norime, galime jausti diskomfortą ir nepasitenkinimą, pats malonumo vaikymasis laikinai pakeičia jį patį. Vaikydamiesi jaučiame gyvybinių jėgų antplūdį, kurį sukelia atsinaujinantys norai ir judėjimas link nustatytų tikslų, kai tikimės pasitenkinti pasiekimais ar bent jau ėjimu šia kryptimi.

Iki šiol mes sėkmingai taikėme panašius metodus, bet su natūraliu malonumų noro (mūsų egoizmo) didėjimu šie sprendimai tampa vis mažiau veiksmingi. Didėjantis egoizmas neleidžia žmogui užgniaužti savo poreikių prisitaikant prie dirbtinių sprendimų. Tai stebima visose srityse ir individualiu, ir apskritai žmonijos lygmeniu.

Ryškus pavyzdys, iliustruojantis asmenybės egoizmo augimą, – šeimos instituto griuvimas. Šeimos saitai, ypač vyro ir moters santykiai, padidėjus egoizmui, pašlyja patys pirmi, nes ši sfera yra artimiausia žmogui. Didėjanti savimeilė kliudo priklausyti vienas kitam ir kęsti šeimos sąjungą.

Anksčiau šeimos modelis buvo saugomas nuo sukrėtimų ir buvo neliečiamybė, lyg kokia stabilumo salelė. Jeigu pasaulyje kildavo konfliktai, vykdavome į karą; jeigu nesutardavome su kaimynais – galėdavome pakeisti gyvenamąją vietą; bet šeima visuomet buvo patikimas prieglobstis. Net tada, kai žmogus liaudavosi jausti šeimyninių santykių būtinybę, jis dėl vaikų ar senų tėvų, kuriais reikėjo rūpintis, toliau puoselėjo šeimą. O šiandien egoizmas taip smarkiai išaugo, kad žmogus nepaiso nieko. Skyrybų ir nepilnų šeimų vis daugėja, nors dėl to kyla nemažai problemų su vaikais. Šeimos instituto griuvimą patvirtina ir senelių namų, kurių anksčiau apskritai niekas nežinojo, paplitimas.

Egoizmo didėjimo pasekmės globalios ir sukuria ypatingą situaciją, kurios nebuvo per visą žmonijos istoriją. Iš vienos pusės, globalizacija rodo, kiek visose veiklos srityse, tarp jų ekonomikoje, kultūroje, moksle, švietime, mes tarpusavyje susieti, iš kitos pusės, mūsų egoizmas išsivystė tiek, kad šalia savęs nebegalime pakęsti kieno nors buvimo.

Iš tikrųjų, mes visada buvome vienos sistemos dalys, tačiau iki šiol savo bendrumo nesuvokėme. Gamta, vienu metu veikdama dviem priešingomis jėgomis, atskleidžia mums šį faktą. Viena jėga mus jungia, kita atstumia vieną nuo kito ir bloškia kiekvieną į savo ankštą pasaulėlį. Šiandien šių jėgų įtaka, tapdama vis grubesnė, pasireiškia kraštutinėmis formomis. Aptinkame visą globalios tarpusavio priklausomybės galią, o kartu vis didėjantis egoizmas verčia priešintis tam, kas akivaizdu. Jeigu nepakantumas, susvetimėjimas ir neapykanta nesiliaus, mes neišvengiamai sunaikinsime vienas kitą.

Baal Sulamas apie tai perspėjo iš anksto. Rankraštyje, kurį paliko gyvenimo pabaigoje ir kuris išspausdintas knygoje „Paskutinioji karta“, jis rašo, kad jeigu egoistinis žmonijos vystymosi kelias radikaliai nepasikeis, žmoniją ištiks trečiasis ir net ketvirtasis pasauliniai karai, kuriuose bus panaudotos atominės ir vandenilinės bombos ir sunaikinta didžioji pasaulio gyventojų dalis (veikalai apie paskutiniąją kartą, 1 dalis). Panašiai kalbėjo ir Albertas Einšteinas: „Nežinau, kokiais ginklais kovos trečiojo pasaulinio karo metu, bet ketvirtajame pasauliniame kare kausis pagaliais ir akmenimis!“ (Pasakyta viename žurnalo interviu 1949 metais.) Labai gaila, bet šiandien, kaip niekad anksčiau, jų žodžiai tikroviški ir grėsmingi.

Per visą istoriją žmonija tikėjo, kad jos laukia geri laikai, kad mes vystysime mokslą ir techniką, kultūrą ir švietimą, kurie pripildys mūsų gyvenimą džiaugsmu ir laime. Šią koncepciją puikiai iliustruoja Orlando miesto Disnėjaus parko Epcot⁷ centre įrengtas atrakcionas „Erdvėlaivis Žemė“. Sukonstruotas praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje jis savo lankytojams demonstruoja žmonijos raidos gaires.

Kelionė prasideda piešiniais uolose, nuosekliai pereina visus etapus (pavyzdžiui, medienos ir popieriaus naudojimo pradžią) ir užsibaigia kosmoso įsisavinimu. Prieš keletą dešimtmečių dominavusi koncepcija sudaro pagrindą atrakciono, kuris šlovina žmogaus, kylančio į vis naujesnes vystymosi aukštumas, didingumą. Žmonijos istorija pateikta, kaip nesiliaujantis judėjimas laimės link. Štai tuoj tuoj mes tą laimę pasieksime, ne šiandien – tai rytoj, ne mes – tai mūsų anūkai.

Metai prabėgo ir šiandien iliuzija išblėso. Kiekvienas mūsų turi viską, apie ką prieš šimtą metų buvo galima tik svajoti. Turime galimybę linksmintis, keliauti, ilsėtis, sportuoti ir t. t. – tačiau nebetikime šviesia ateitimi. Rožinės svajonės virto niūria tikrove, tamsa, kurios požymiai: prievarta, savižudybės, teroras, ekologinė krizė, socialinis, ekonominis bei politinis nestabilumas.

Esame kryžkelėje ir, įgiję patirties, pradedame suprasti, kad laiminga ateitis mūsų nelaukia „išskėstomis rankomis“. Atrodo, mūsų vaikai gyvens blogiau už mus. Fakto, jog visi pasiekimai ir visos taikytos priemonės nepadarė mūsų laimingų, suvokimas sukelia krizės nuojautą visose sferose (ir asmeniniu, ir visos žmonijos aspektu). Todėl pajuntame aplinkui beprasmybę ir tuštumą – depresija ir narkomanija tapo šio laikotarpio negalavimais. Tokie yra bejėgiškumo, kuris apėmė mus dėl to, kad liovėmės suprasti, kaip ir kuo galime užpildyti savo norą mėgautis, požymiai. Mūsų egoizmas padidėjo tiek, kad nė vienas iš žinomų „vaistų“ jam neteikia pasitenkinimo.

Prarastas tikėjimas ateitimi ypač būdingas jaunimui. Šiandien dauguma jaunų žmonių į gyvenimą žvelgia kitaip nei kažkada jų tėvai. Atrodytų, prieš žmogų – didžiulis pasaulis, siūlantis daugybę sėkmės ir saviraiškos galimybių, tačiau vis daugiau ir daugiau jaunosios kartos atstovų jomis nebesidomi ir nenori realizuoti savo turtingo potencialo tarsi iš anksto žinodami, jog tai neturi prasmės. Beje, aplinkui jie mato vyresnius žmones, tiek jėgų išeikvojusius malonumų vaikymuisi ir vis tiek nepasiekusius laimės. Natūralu, jog toks vaizdas neskatina jų noro patiems kažko siekti. Tėvams sunku tai suprasti, jie nesugeba išsiaiškinti tokio požiūrio priežasčių, nes jų laikais viskas buvo kitaip. Reikalas tas, kad kiekviena karta paveldi ankstesniųjų kartų sukauptą patyrimą ir nusivylimus.

Todėl nė vienas iš praeities sprendimų nepadės pagerinti dabartinio pasaulio reikalų. Tik pažinę fundamentalius gamtos dėsnius, pagal kuriuos egzistuoja kiekvienas gyvas organizmas ir apskritai gamta, galėsime suprasti savo klaidas ir rasti tobulą metodiką, padedančią patenkinti malonumų norą, numalšinti padidėjusį egoizmą. Ši metodika atves žmoniją į prasmingą, užtikrintą ir ramų gyvenimą.