Visi gamtos komponentai, išskyrus žmogaus egoizmą, veikia pagal altruizmo dėsnį, išlaiko pusiausvyrą su savo aplinka ir sudaro harmoningas sistemas. Praradęs pusiausvyrą organizmas ima irti, todėl gebėjimas atgauti pusiausvyrą yra jo gyvybinės veiklos sąlyga. Faktiškai visos apsauginės kūno jėgos siekia išlaikyti balansą. Kalbėdami apie organizmo galią ar silpnumą turime galvoje jo gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą.

Pusiausvyros būtinybė kiekvieną individą įpareigoja veikti altruistiškai su sistema, kurios dalis jis yra. Būtent pusiausvyros išlaikymas yra visuotinės gamtos harmonijos ir tobulumo pagrindas. Jeigu individas nepaklūsta šiam gyvenimo principui, altruizmo principui, jis kartu pažeidžia pusiausvyrą. Šiedu terminai (altruizmas ir pusiausvyra) susiję tarpusavyje kaip priežastis ir pasekmė.

Pusiausvyrai išlaikyti visi padarai, išskyrus žmogų, yra užprogramuoti ir jie nuolat atlieka balansui palaikyti reikalingus veiksmus. Jie visada žino kaip elgtis ir neatsiduria painiose situacijose, kai neaišku, ką daryti su savimi ar su aplinka. Jie neturi laisvės, kad veiktų savu noru, ir todėl, suprantama, negali pažeisti gamtos pusiausvyros.

Tik mes, žmonės, tokios veiksmų programos neturime. Gamta nuo gimimo mums nesuteikia žinių ir instinktų, kurių pakaktų, kad galėtume gyventi išlaikydami pusiausvyrą. Todėl tiksliai nežinome, koks kelias veda į teisingą egzistavimą, t. y. į pusiausvyrą su supančiu pasauliu. Be pusiausvyros programos mes galėjome vystytis egoistine kryptimi. Ši tendencija stiprėja iš kartos į kartą ir labiausiai pasireiškia visuomeninėje sferoje. Todėl žmogus bando patenkinti savo norą mėgautis nepaisydamas kitų žmonių, nesirūpindamas jų egzistencija. Mes nesiekiame altruistiškai susijungti su artimais, kaip įprasta gamtoje, ir nežinome, kad būtent tai yra tobulas malonumas, kuris smarkiai mus vilioja. Juk pusiausvyra – tobula visiškos laimės būsena, kai visur tvyro harmonija, kai nėra reikalo kažkam priešintis arba statyti visokiausių gynybos bastionų.

Įdėmiai ištyrę save įsitikinsime, jog kiekvienas galvoja tik apie savo gerovę ir visi mūsų santykiai su artimais pagrįsti tik asmenine nauda. Trokšdami nors šiek tiek pagerinti gyvenimą sutiktume, kad mums nereikalingi žmonės tiesiog išnyktų, dingtų. Nė vienas gamtos sutvėrimas, išskyrus mus, neturi tikslo pakenkti aplinkiniams, juos apiplėšti ir išnaudoti. Nė viena būtybė negali pasitenkinti engdama aplinkinius ir mėgautis jų kančiomis. Tik homo sapiens moka mėgautis kito kančia. Žinomas posakis skelbia, jog daug saugiau praeiti pro sotų liūtą nei pro sotų žmogų...

Per visas kartas vystėsi mūsų egoistinis siekis pasitenkinti artimųjų sąskaita. Toks egoizmo reiškimasis prieštarauja gamtos jėgai, kurios pagrindinė tendencija – siekti, kad kiekvienas individas turėtų optimalias gyvenimo sąlygas. Taigi žmogaus egoizmas – vienintelė griaunanti jėga pasaulyje. Tik ji ardo globalinės gamtos sistemos pusiausvyrą.

„Visi pasaulio sutvėrimai lygūs tuo, kad kiekvienas mūsų visomis įmanomomis priemonėmis nori išnaudoti kitus savo asmeninei naudai, nekreipdamas dėmesio, jog stato statinį ant svetimų griuvėsių. Ir visiškai nesvarbu, kokį pasiteisinimą sugalvojame, kiekvienas – savo.“ Taip rašė Baal Sulamas. Ir toliau: „Žmogus jaučia, kad visi pasaulio sutvėrimai turi būti jo valdžioje ir jam tarnauti. Toks yra nekintantis dėsnis. Skiriasi tiktai pasirinkimo specifika. Vienas renkasi žmonių eksploatavimą dėl žemų troškimų, kitas – dėl valdžios, trečias – dėl šlovės. Maža to, jeigu nereikėtų didelių pastangų, kiekvienas sutiktų eksploatuoti pasaulį, kad gautų iš jo visus šiuos malonumus kartu: ir turtą, ir valdžią ir garbę. Tačiau žmogus turi rinktis pagal savo galimybes ir gebėjimus.“

Tai citatos iš straipsnio „Taika pasaulyje“. Ir štai kas įdomiausia: kad pasirinktume taikaus gyvenimo kelią, iš pradžių turime įsisąmoninti savo egoistinę prigimtį. Baal Sulamas aiškina, jog iš tikrųjų tas faktas, kad mūsų egoizmas nuolat didėja, neatsitiktinis ir nesmerktinas. Jo didėjimas skirtas parodyti, kuo būtent mes nukrypstame nuo visuotinio tikrovės dėsnio, altruizmo dėsnio. Tas nukrypimas yra visų gyvenimo problemų pagrindas ir didėjantis egoizmas verčia mus šį pragaištingą trūkumą ištaisyti. Palaipsniui mes įsisąmoniname, jog mūsų egoizmas, norintis vien mėgautis artimų sąskaita, prieštarauja bendrai gamtos jėgai, kuri persmelkta altruizmu, meile ir atidavimu. Šį mūsų ir gamtos jėgos antagonizmą toliau vadinsime „disbalansu su gamta“ ar tiesiog – „disbalansu“. O altruizmo savybės įgijimą vadinsime „pusiausvyra su gamta“.

Kaip jau buvo sakyta, mūsų norai skirstomi į du tipus: fiziniai ir žmogiškieji arba gyvybiniai ir socialiniai. Panagrinėkime socialinius (žmogiškuosius) norus, kad suprastume, koks mūsų santykių su artimais sistemos faktorius sukelia disbalansą.

Socialiniai (žmogiškieji) norai dalijami į tris pagrindines kategorijas:

• turtų noras;
• garbės ir valdžios noras;
• žinių noras.

Šios kategorijos atspindi visus nefizinius norus, kurie gali pabusti mumyse.

Socialiniais (žmogiškaisiais) šie norai vadinami dėl dviejų priežasčių:

• žmogus juos perima iš visuomenės, gyvendamas vienas jis tokių malonumų nesiektų;
• šie norai gali būti realizuojami tik visuomenėje.

Tikslumo dėlei pasakysime, jog gyvybiniai poreikiai vadinami fiziniais norais, o viskas, kas aukščiau jų, priklauso socialiniams (žmogiškiesiems) norams. Jeigu prabunda koks nors noras, viršijantis mūsų būtinus poreikius, galime analizuoti jo realizavimo būdą. Iš tikrųjų būtent todėl šie mūsų norai ir didėja.

Kiekvienam iš mūsų būdingas savas socialinių (žmogiškųjų) norų derinys. Beje, šis derinys keičiasi gyvenimo eigoje. Vienas žmogus gali labiau norėti pinigų (turtų), kitas – garbės, trečias – žinių.

„Pinigai“ simbolizuoja siekimą kažką užvaldyti, paversti asmenine nuosavybe. Žmogaus idealas – turėti visą pasaulį, kuris priklausytų jam vienam.

„Garbė“ – jau aukštesnis noras. Žmogus nebenori visko turėti savo rankose kaip mažas vaikas. Priešingai, jis supranta, kad jį supa didžiulis pasaulis, ir jau geriau visą gyvenimą dirbs, kad tik iškovotų aplinkinių pagarbą bei šlovę. Jis netgi pasirengęs mokėti už tai, kad jį gerbtų. Skirtingai nei primityvus troškimas pinigų, kurie leidžia „pampti“ nuo nesuskaičiuojamų pirkinių, garbės troškimas verčia egoizmą ne sunaikinti artimą, o siekti autoriteto, pagarbos ženklų, privilegijuotos padėties. Taigi „garbė“ išreiškia žmogaus norą įgyti visą pasaulį, bet ne kaip savo nuosavybę, o taip, kad tas pasaulis suptų aplink ir garbintų jį.

„Žinios“ simbolizuoja dar didesnę valdžią. Kalbama apie norą įgyti išminties, pažinti visas tikrovės puses ir smulkmenas, ištirti pasaulio mechanizmą ir suprasti, kaip geriau pasinaudoti gamta ir žmonėmis. Žinios reiškia visko valdymą protu.

Bet kurį norą, viršijantį gyvybinius poreikius, mes perimame iš visuomenės. O šių norų sėkmingo ar nesėkmingo pildymosi laipsnis vertinamas pagal visuomenės nuomonę. Mūsų minėto profesoriaus Danieliaus Kanemano tyrimas parodė, kad žmonės, prašomi nustatyti patiriamos laimės laipsnį, dažniausiai jį vertina remdamiesi visuomenės kriterijais. Taip pat paaiškėjo, kad mūsų laimės laipsnis priklauso ne tiek nuo pasiektų laimėjimų, kiek nuo jų palyginimo su aplinkinių sėkme. Taigi kylanti materialinė gerovė nepadaro mūsų laimingesnių – juk pagerėjus finansinei padėčiai, lyginame save su dar turtingesniais aplinkiniais.

Faktiškai tik pagal kitus žmones mes galime nustatyti savo laimės ar kančios laipsnį. Jų mažesnis – mūsų didesnis, jų didesnis – mūsų mažesnis. Kito sėkmė pažadina mūsų pavydą, o kartais automatiškai užsiplieskia natūrali, nekontroliuojama reakcija ir tada viduje linkime jam patirti nesėkmę. Kai kas nors suklysta, mes džiaugiamės, nes, palyginti su juo, tuoj pat pagerėja mūsų būsena. Jeigu kenčia daugelis, mūsų padėtis atrodo labiau stabili ir tai yra mūsų vertinimų „reliatyvumo“ ir socialinės pakraipos ryškus pavyzdys.

Vadinasi, žmogiškieji malonumai, netelpantys į fizinių (gyvybinių) poreikių tenkinimo rėmus, priklauso nuo mūsų požiūrio į artimą, kitaip tariant, nuo to, kaip mes suvokiame savo santykius su aplinkiniais. Mums yra malonūs ne patys nauji įsigijimai, o dėl to atsiradęs viešpatavimas, visuomenės pagarba (dėl jos pakylame savo akyse) ir valdžia, kurią pasiekiame.

Toks egoistinis požiūris į artimą sukelia disbalansą, žmogaus ir bendro gamtos dėsnio, altruizmo dėsnio, neatitikimą. Egoistinis siekis iškilti virš kitų, jų sąskaita patirti malonumą ir nuo jų atsiskirti prieštarauja gamtos siekiui altruizmu sutelkti visas dalis į visumą. Egoizmas ir yra visų mūsų kančių šaltinis.

Nors mes ir nežinome tų ar kitų gamtos dėsnių, jie, būdami absoliutūs, mus veikia. Jeigu kas nors pažeidė vieną iš jų, pats nukrypimas yra veiksnys, įpareigojantis žmogų vėl laikytis dėsnio. Jau žinome daug gamtos dėsnių, veikiančių negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu lygmenimis, taip pat ir mūsų kūne. Tačiau klaidingai manome, kad žmogiškojo lygmens tarpusavio santykių sferoje absoliučių dėsnių nėra. Šio suklydimo priežastis ta, kad esamoje raidos pakopoje neįmanoma suprasti jos dėsningumų. Kad suprastume, turime pakilti pakopa aukščiau. Todėl mes negalime aiškiai susieti egoistinio elgesio su artimu ir neigiamų mūsų gyvenimo reiškinių.

Egoizmas tapo disbalanso veiksniu, bet tai nereiškia, kad jį reikia panaikinti, – reikia koreguoti jo naudojimo būdą. Per visą istoriją žmonija, vienais ar kitais būdais anuliuodama egoizmą ar dirbtinai jį mažindama, bandė pasiekti pusiausvyrą, meilę, socialinį teisingumą. Revoliucijos ir visuomeninės permainos vykdavo viena paskui kitą, bet galiausiai patirdavo nesėkmę. Priežastis ta, kad pusiausvyrą galima išlaikyti tik teisingai derinant visos galios gavimą su visos galios atidavimu.

Ankstesniame skyriuje mes išsiaiškinome, kad bendras dėsnis, veikiantis kiekviename gyvame kūne, – egoistinių dalių susijungimas altruistiniu principu. Šios dvi esminės priešingos jėgos (egoizmas ir altruizmas, gavimas ir atidavimas) egzistuoja kiekviename reiškinyje, kiekviename procese ir kiekviename sutvėrime. Visose sferose (materialioje, emocinėje ar bet kokioje kitoje) visuomet yra ne viena, o dvi jėgos. Viena kitą papildydamos ir išlygindamos jos gali pasireikšti skirtingai: elektronas ir protonas, neigiamas ir teigiamas krūvis, atstūmimas ir pritraukimas, minusas ir pliusas, neapykanta ir meilė. Kiekvienas gamtos elementas sąveikauja su sistema, kurios dalis jis yra, ir šiuose tarpusavio santykiuose harmoningai dera gavimas ir atidavimas

Gamta siekia mus atvesti į tobulumą ir beribį mėgavimąsi. Egoizmas sukurtas mumyse būtent tam, kad galėtume mėgautis. Todėl nėra būtinybės jį anuliuoti. Mes turime tik ištaisyti noro, glūdinčio mumyse, naudojimo būdą iš egoistinio į altruistinį. Teisingas vystymasis leidžia panaudoti mūsų noro mėgautis visą galią, bet ištaisyta forma. Dar daugiau, kadangi egoizmas yra mūsų prigimtis, neturime jokios galimybės jam priešintis ar ilgesnį laiką jį riboti – juk tai prieštarauja pačiai gamtai. Pabandę pamatysime, kad tai ne mūsų jėgoms.

Šiandieninė situacija lyg ir neatskleidžia gamtos siekio mus patenkinti. Priežastis paprasta: mūsų egoizmas, skirtingai nei kiti gamtos lygmenys, dar nebaigė vystytis, dar „nesubrendo“. Baal Sulamas straipsnyje „Religijos esmė ir tikslas“ aiškina taip:

„Visose gamtos sistemose ryškiai matyti: bet kuris kūrinys, priklausantis keturiems lygmenims (negyvajam, augaliniam, gyvūniniam ir kalbančiajam) atskirai ir visi bendrai yra tikslingai valdomi. Kalbama apie lėtą, laipsnišką auginimą priežasties ir pasekmės seka. Taip pat ir vaisius ant medžio yra valdomas, kad galiausiai subręstų ir taptų gardus. Paklauskite botanikų, kiek būsenų pereina vaisius nuo užsimezgimo, kol pasiekia tikslą, t. y. kol galutinai subręsta. Visos jo būsenos nuo pradinės iki galutinės ne tik nedemonstruoja, koks jis bus skanus, bet, atvirkščiai, tarsi norėdamos paerzinti atrodo priešingai. Kitaip tariant, kuo saldesnis vaisius pabaigoje, tuo jis kartesnis ir nepatrauklesnis ankstesnėse raidos stadijose.“

Faktiškai kol kūrinys nepasieks galutinio taško ir formos, visiškai nesubręs, jame neįmanoma pamatyti gamtos jėgos tobulumo. Kalbant apie mus, žmones, dabartinė būsena neatrodo gera, nes nepasiekė galutinio tobulumo. Tačiau, kaip ir bręstančio vaisiaus, nė viena savybė neskirta naikinti, juk kitaip jos iš pat pradžių nebūtų mumyse.

Egoizmo jėga nuostabi. Ji vystė mus iki šiol ir padės mums pasiekti tobulumą. Būtent egoizmas mus verčia judėti į priekį ir leidžia neribotai tobulėti. Be jo mes nebūtume tapę žmonių visuomene ir kokybiškai nesiskirtume nuo kitų gyvūnų. Šiandien dėl savo egoizmo nesitenkiname žinomais laikinais malonumais, mes reikalaujame neribotų malonumų.

Visa išmintis – rasti būdą protingai panaudoti egoizmo jėgą ir taikyti ją altruistiniam vienijimuisi su artimu. Žmogus neturi slopinti natūralių egoistinių jėgų ir siekių, su kuriais gimė, reikia pripažinti jų svarbą ir paaiškinti, kaip teisingai ir efektyviai juos naudoti tobulėjimui. Evoliucionuodamas žmogus turi teisingai ir harmoningai suderinti visus jam būdingus parametrus ir tendencijas, kad jie pasitarnautų jo tobulėjimui.

Pavyzdžiui, pavydą, aistrą, garbėtroškiškumą ir panašias savybes įprasta laikyti neigiamomis, nors jos gali padėti žmogui pakilti į naują pasaulio sistemos pakopą. Tačiau tai įvyksta tik tada, kai nukreipiame savo natūralius siekius pozityviems ir efektyviems pertvarkymams, kad jie padėtų judėti pusiausvyros su altruistine gamtos jėga link.

Kinų kalboje žodis krizė susideda iš dviejų simbolių: vienas reiškia pavojų, o kitas – galimybę. Džonas F. Kenedis

Gamta siekia pusiausvyros ir viską daro, kad subalansuotų savo dalis. Pavyzdžiui, panagrinėkime, kas vyksta, išsiveržus ugnikalniui. Vidinis spaudimas Žemės plutos gilumoje didėja tol, kol išorinis Žemės apvalkalas nebegali jo atlaikyti. Atsiradęs negyvajame lygmenyje disbalansas įveikiamas lavos išsiveržimu ir spaudimas išsilygina. Taip veikia gamta atstatydama pusiausvyrą.

Pagal fizikos ir chemijos dėsnius vienintelė bet kokio materijos ar objekto judėjimo priežastis yra pusiausvyros siekimas. Šis siekis išlygina spaudimą, koncentraciją, temperatūrą bei kitus parametrus, o to rezultatas – vandens telkiniai žemumose, šilumos ir šalčio išsisklaidymas bei kiti reiškiniai. Moksline kalba pusiausvyros būsena vadinama „homeostaze“ (gr. homoios – panašus, stasis – būsena). To siekia visi tikrovėje egzistuojantys kūnai.

Tačiau žmogiškajame lygmenyje pusiausvyros pasiekimas susijęs su sąmoningu dalyvavimu procese. Taigi tampa aišku: kol neįsisąmoniname fakto, jog egoistinis požiūris į artimą mums patiems ir visam pasauliui daro žalą, iš mūsų nieko negalima reikalauti. Užuot reikalavusi gamta mums padeda, signalizuodama apie susidariusį disbalansą, ir kartu veda prie egoistinės raidos globalinės krizės. Šios krizės tikslas – skatinti mus įsisąmoninti, kad einame neteisingu keliu ir kad atėjo laikas pasirinkti naują kursą. Krizė – ne bausmė, jos paskirtis – skatinti mus tobulėti. Pasaulyje apskritai nėra bausmių, juk mes nekalti, kad gimėme egoistais. Viskas mūsų pasaulyje yra tik priemonės, skatinančios žmonijos vystymąsi.

Reikia atminti, kad žmogaus esmė – malonumų noras. Žmogus gali vystytis ir veikti tik dėl poreikio, ko nors stokos. Mes veikiame tik dėl neužpildyto noro ir judame tik prie galimybės jį užpildyti. Kai ko nors trūksta, kai esame nepatenkinti, mes kenčiame ir imame ieškoti problemos sprendimo. Tokia mūsų vystymosi ir tobulėjimo schema. Vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris rašė: „Iš pirmo žvilgsnio žmonės veržiasi pirmyn, bet iš tikrųjų jie stumiami iš užpakalio.“

Krizė – žmogaus prigimties „ydų“, kurios iš pradžių tikslingai paslėptos, atskleidimas, kad turėtume galimybę patys jas „ištaisyti“ ir taip pakilti į naują pakopą. Kadaise, prieš šimtus tūkstančių metų, žmonija negalėjo suprasti savo kančių priežasties. Tačiau šiandien mes pakankamai subrendę ir pajėgūs suvokti priežastį ir įžvelgti, jog kančios mus verčia siekti altruizmo, meilės ir atidavimo, budingų pačiai gamtai. Šiuolaikinio žmogaus gamta jau gali „paklausti“: „Ar teisingai priimi tai, kas tau perduota?“ Šiandien kartu su eiline nelaime gamta žmogui duoda ir galimybę įsisąmoninti jos priežastį.

Iki šiol gamta su žmogumi elgėsi ganėtinai paprastai, žadindama jame vienokius ar kitokius norus, kurie skatino vystytis. Žmogus tobulėjo įvairiose srityse: kultūroje, švietime, moksle, technikoje. Tačiau staiga mes atsidūrėme aklavietėje ir priversti sustoti, kad save ištirtume. Faktiškai nuo tos akimirkos mes įgijome gebėjimą tyrinėti savo norus – maža to, dabar mes privalome tai daryti. Neįmanoma ir toliau vystyti sąmonę tik ieškant, kaip geriau realizuoti mūsų norus. Laikas pamąstyti apie pačius norus, panagrinėti juos iš šalies: „Aš žmogus. Turiu norus. Ką darau su jais ir kodėl?“ Kiekvienas turime pažvelgti į save iš šalies ir priimti tam tikrą sprendimą.

Iš tikrųjų gamtos jėga nekinta, ji visada altruistiška. Gamta nuolat mus spaudžia, kad pasiektume pusiausvyrą su ja. Vienintelis veiksnys, kuris kinta, didėja pagal jame įdiegtą programą, – mumyse glūdintis egoizmas. Būtent stiprėjantis prieštaravimas tarp egoizmo ir gamtos jėgos nuolat didina disbalansą, kurį jaučiame kaip spaudimą, diskomfortą, kančias ir krizes. Šių negatyvių reiškinių mastas priklauso nuo atsiradusio disbalanso dydžio. Taigi aišku, kodėl anksčiau kančią ar nerimą jautėme silpniau ir kodėl šis pojūtis kasdien didėja.

Vadinasi, mes patys nulemiame kančią ar laimę, kurią patirsime, atsižvelgiant į disbalanso su gamta dydį. Kitaip tariant, faktas, jog esame integralios sistemos neintegruotos dalys, ir yra kančių priežastis, visų komplikacijų bei krizių šaknis.

Susieję visus individualaus bei globalaus lygmens krizių reiškinius su sistemos disbalanso veiksniu – žmogaus egoizmu, galėsime priartėti prie problemos sprendimo. Kai nelaimės lydimos supratimo, kas jas sukelia, kai atsekamas jų tikslas, jos tampa efektyvios, virsta judėjimo į priekį energija. Tuomet krizė nebe krizė, o progresyvesnis žmonijos vystymosi etapas, iš pradžių pasireiškiantis dabartinio etapo neigimu. Jeigu pakeisime savo požiūrį ir įsisąmoninimą, kitaip pažvelgsime į tai, kas su mumis vyksta, pamatysime, jog situacija, šiandien atrodanti kaip krizė, iš tikrųjų yra neįkainojama galimybė tobulėti.