Michaelis Laitmanas
IŠ CHAOSO Į HARMONIJĄ
Į pradžią Apie autorių
 
Paklusimas gamtos dėsniams
Neįmanoma teisingai lenktyniauti, neteisingai nustačius tikslą.
Frensis Bekonas. Naujasis organonas
Gyvenimo tikslas
Bendra jėga, veikianti gamtoje ir palaikanti jos egzistavimą, yra altruistinė. Ji įpareigoja visas gamtos dalis, kaip vieno kūno organus, funkcionuoti išlaikant pusiausvyrą ir harmoniją. Šios sąlygos realizavimas leidžia pasiekti susijungimą, vadinamą „gyvenimu“. Visuose lygmenyse, išskyrus žmogiškąjį, egzistuoja toks susijungimas, reiškia, žmogaus tikslas yra jį sukurti. Būtent į šitai mus kreipia gamta. Teisingai susivienyti padeda altruistinis požiūris į artimą, pasireiškiantis rūpinimusi kitų gerove ir teikiantis žmogui tobulą malonumą. Šis malonumas jaučiamas todėl, kad vienydamasis su artimu žmogus pradeda išlaikyti pusiausvyrą su bendru gamtos dėsniu ir visiškai susijungia su gamta.
Esame vienintelės būtybės, kurių veiksmų nelemia tarpusavio susijungimas, todėl nejaučiame „gyvenimo“. Tiesa, įprastiniu mūsų supratimu mes „gyvename“, tačiau mūsų dar laukia atradimas, jog terminas „gyvenimas“ reiškia visiškai kitokią būties formą.
Kelias, mus vedantis tikslo įgyvendinimo link, apima ilgą egoistinio vystymosi laikotarpį, kuris tęsiasi tūkstantmečius. Galiausiai mes įgyjame pakankamai patirties bei proto, kad liautumės viltis, jog savimeilės pastangos suteiks laimės, ir suprastume, jog egoizmo didėjimas yra visų mūsų problemų pagrindas. Kitas etapas – įsisąmoninti faktą, jog visi esame vienos bendros sistemos dalys ir todėl privalome susijungti su kitais žmonėmis pagal altruizmo dėsnį, kaip vieno kūno organai.
Iš pradžių tai atliksime tik todėl, kad atsikratytume susikaupusių problemų, – ir neilgai trukus pajusime sumažėjusią įtampą visose sferose, gyvenimas taps prasmingas ir turiningas. Tačiau pradėję procesą, pamatysime, kad gamta paskyrė mums misiją, didesnę nei komfortiškas fizinis egzistavimas. Juk jei uždavinys apsiribotų tik juo, altruistinė pusiausvyros programa veiktų mumyse, kaip ir visuose kituose sutvėrimuose.
Iš tikrųjų egoistinė prigimtis mums suteikta vien todėl, kad patys suvoktume dabartinio egoizmo pragaištingumą. Jis mums kenkia, nes yra priešingas didingai gamtos esmei. Savarankiškai ieškodamas pusiausvyros žmogus palaipsniui suvokia altruistinės (meilės ir atidavimo artimui) savybės vertę ir pranašumą.
Kiekvienas gamtos elementas veikia sistemos, kurioje yra, labui. Kalbama apie materijos lygmens būseną, kuri subalansuojama instinktyviai, bet žmogus skiriasi nuo kitų gamtos lygmenų tuo, kad yra mąstanti būtybė. Jam būdinga minties jėga – stipriausias tikrovės faktorius. Minties jėga stipresnė už negyvojo lygmens atributus, tokius kaip traukos, elektrostatinė ar spinduliavimo jėga. Mintis stipresnė už jėgą, kuri skatina augalinį lygmenį augti ir vystytis; stipresnė už jėgą, kuri verčia gyvūnus judėti prie to, kas jiems būtina, ir trauktis nuo to, kas kenkia. Mintis pakyla net virš žmogaus egoistinio noro jėgos.
Negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmens elemento geras santykis su sistema pasireiškia materialia forma, bet žmogui pagrindinis taisytinas lygmuo – mintys ir požiūris į artimą. Maždaug prieš du tūkstančius metų „Zohar“ knygoje parašyta: „Viskas aiškėja mintyje.“ (skyrius „Pkudei“, 673 skirsnis)
Iš esmės mūsų vidinis priešinamasis susijungti su kitais žmonėmis yra egoizmo raiška. Ir atvirkščiai, altruizmas yra žmogaus vidinis postūmis išeiti iš savo vidaus į išorę, iš savo širdies ir troškimo į kitų žmonių, kaip savo dalies, pajautimą. Vadinasi, kad sukurtume mūsų ir gamtos altruizmo dėsnio pusiausvyrą, turime panorėti ne valdyti ir savo malonumui išnaudoti artimą, o altruistiškai elgtis su artimu ir susijungti kaip vienos sistemos dalys.
Mūsų malonumų šaltinis – egoistinis požiūris į artimą, kurį reikia pakeisti į altruistinį. Šis procesas, vadinamas „egoizmo taisymu“ arba tiesiog „taisymu“, grindžiamas iš esmės naujo troškimo (noro įgyti altruizmo savybę) formavimu.
Taisymui būtina panaudoti minties jėgą. Straipsnyje „Mintis – noro vaisius“ Baal Sulamas aiškina: būtent mūsų malonumų noras lemia tai, apie ką galvojame. Mes paprastai nesusimąstome apie blogus dalykus, kurie yra priešingi mūsų norui, pavyzdžiui, apie savo mirties dieną. Atvirkščiai, mums įdomu tik tai, ko norime.
Žinoma, noras pagimdo mintį – kitaip tariant, noras sukelia mintis apie potencialius būdus jį patenkinti. Bet mintis turi ypatingą savybę – ji gali veikti atgal ir didinti norą. Jeigu mus tik truputį kas nors traukia, pradedame apie tą objektą galvoti ir noras didėja. Kuo daugiau galvojame, tuo labiau noras stiprėja.
Taip dėl nuolat didėjančios įtampos susidaro uždaras ratas: padidėjęs noras stiprina mintį, o mintis toliau didina norą. Šis mechanizmas formuoja didelį norą, siekiantį to, kas protu laikoma svarbu, nors kol kas neįsitvirtino širdyje ir dar neužėmė tinkamos vietos tarp daugybės troškimų. Tuo pačiu principu galima sustiprinti ir altruistinės metamorfozės norą, padarius jį centriniu mūsų gyvenimo troškimu.
Aišku, kyla klausimas: kaip galime sustiprinti mintis apie altruistinį susijungimą su artimu, jeigu tai, toli gražu, ne pats stipriausias mūsų polėkis? Turime ir kitų norų – patrauklesnių, realesnių, „sodresnių“. Jiems ir skiriame savo mintis. Kaip šią grandinę mintis – noras – mintis pajungti veiksmui? Čia žmogui padeda aplinkos poveikis. Jeigu išmoksime kurti tinkamą aplinką, ji mums taps naujų norų ir minčių, kurie stiprins mūsų siekį įsigyti gamtos altruizmo savybę, šaltiniu. Aplinka turi lemiamą reikšmę žmogaus evoliucijai, todėl kitus du skyrius skirsime jai.
Ką mums daryti?
Mums būtina pradėti galvoti, kad laikas atgauti pusiausvyrą su gamtos jėga, kad nuo šito priklauso mūsų gera ateitis. Turime sutelkti mintis į vieną bendrą sistemą, vienijančią visus žmones, ir suformuoti tam tikrą požiūrį į artimą.
Altruistiškai žiūrėti į artimą, reiškia, ketinimus, sumanymus ir rūpestį skirti jo gerovei. Galvodamas apie artimą, žmogus linki visiems kitiems žmonėms gauti visko, ko būtina. Tačiau be rūpinimosi artimo gyvybiniais poreikiais, turime sukoncentruoti savo minties jėgą į įsąmoninimo lygio kėlimą. Tegul kiekvienas pajaučia, kad yra visumos dalis, ir pradeda atitinkamai elgtis.
Šis darbas pirmiausia yra vidinis, minčių darbas. Labai svarbu gyventi šia idėja, stengtis, kad ji nepasimestų kitų idėjų sraute. Būtina teikti svarbą tokioms mintims, juk nuo jų priklauso mūsų laimė ir gerovė, jos padės išsivaduoti iš visų problemų. Nors iš pradžių toks nusiteikimas atrodo gana absurdiškas, jis ir tik jis sąlygoja mūsų gerą ateitį.
Be vidinio altruistinio požiūrio į kitus, mes taip pat galime atlikti realius altruistinius veiksmus: dalintis žiniomis apie gyvenimo tikslą ir jo įgyvendinimo kelią. Jeigu tą įsisąmoninimą perduodame kitiems žmonėms ir jie, mąstydami ir ieškodami sprendimo, ima jausti, jog ši problema yra bendra, tada sukeliame teigiamus postūmius bendroje sistemoje, kurios dalis mes esame. Kartu kils ir mūsų pačių įsisąmoninimas ir tuojau pat pajusime teigiamus savo gyvenimo pokyčius.
Žmogus, kuris taiso savo požiūrį į artimą, keičia visą žmoniją. Individo santykio su žmonija sistemą galima apibūdinti taip: esi vienoje su visais sistemoje, tačiau kiti visiškai priklauso nuo to, kaip juos valdai. Visas pasaulis tavo rankose. Tokia yra kiekvieno žmogaus tikrovė.
Kad galėtume tai suprasti, įsivaizduokime kubą, kurį sudaro septyni milijardai sluoksnių – tiek, kiek yra Žemėje gyventojų. Kiekvienas sluoksnis atitinka vieną žmogų ir yra jo valdomas. Kiekvienas sluoksnis turi septynis milijardus ląstelių. Viena iš jų – tu pats, o likusios simbolizuoja kitus žmones, kurie įtraukti į tave. Taip gamta sutvarkė vieną bendrą sistemą. Esmė ta, kad kiekvienas įtraukia visus, todėl visi esame tarpusavyje susiję.
Išsitaisęs santykį nors su viena savo sluoksnio ląstele, pažadini tą savo dalį, kuri įtraukta į ją. Tuomet tas žmogus pajunta teigiamą postūmį, artėja akimirka, kai ir jis panorės išsitaisyti savo požiūrį į artimą. Tačiau pokytis paliečia ne tik jį, bet ir visą jo sluoksnį, visas likusias ląsteles, į kurias jis įtrauktas. O juk kiekviena jų valdo savo kubo sluoksnį, taigi prabudimas bręsta ir plinta visur. Taip vienas žmogus, taisantis savo požiūrį į kitą žmogų, pradeda visų žmonių sąmonėje „nesąmoningų“ teigiamų pokyčių procesą. Tokia skirtingų kubo sluoksnių tarpusavio sąveika padeda visai žmonijai taisytis ir tobulėti.
Reikia turėti galvoje, jog dabar žmonija yra priešinga gamtos altruizmui, todėl net nedidelis mūsų postūmis visus tam tikru laipsniu artina prie pusiausvyros su gamta. Kartu mažėja disbalansas, o su juo ir neigiami mūsų gyvenimo reiškiniai. Nors kiti žmonės, dar neišsitaisę savo požiūrio į artimą, kol kas nepajus pokyčių, mes, kurie tai atliksime, pajusime juos iš karto. Nesiliaudami puoselėti minčių ir veiksmų, kurie ugdo įsisąmoninimą, jog priklausome vienai sistemai, palaipsniui išvysime aplink save gerą, draugišką ir mielą pasaulį.
Vienas didžių išminčių, Baal Sulamo amžininkas, kabalistas Kukas (1865-1935) tokiais žodžiais apibūdino žmogaus minties jėgą ir jos lemiamą įtaką tikrovei: „Reikia nemažai stengtis, kad kitaip nei įprasta pajustume minties jėgos didingumą ir tikrumą, kad pažintume idėjos galią, minties gyvybingumą ir gajumą ir kad tai įsisąmoninę suprastume, jog kuo kilnesnė, tobulesnė, tyresnė mintis, tuo labiau pakyla, tobulėja ir skaidrėja žmogus bei pasaulis. Visų realybės, esančios žemiau minties jėgos, pusių pakilimai ir nuopuoliai priklauso nuo žmogaus minties jėgos pakilimų ir nuopuolių.“
Kai pakyla žmogaus mintis, leisdama išsitaisyti požiūrį į artimą, jį užvaldo nauji siekiai: Ilgainiui žmogus supranta ir pajaučia aukštesnį altruistinį sumanymą, apimantį visą realybę, – gamtos sumanymą. Taip pakylame į aukštesnius gamtos lygmenis ir artėjame prie tobulybės.
Daug lengviau nei atrodo
Tobulėjimo procesas, kurio eigoje mes keičiame malonumų šaltinį, egoizmą į altruizmą, iš pirmo žvilgsnio atrodo nelengvas. Tačiau tikrovė skiriasi nuo mūsų įsivaizdavimo. Baal Sulamas straipsnyje „Taika pasaulyje“ sako: „Nors iš pradžių ši programa atrodo nereali kaip kažkas, kas yra aukščiau žmogaus prigimties, įsigilinę pamatysime, jog nesutapimas tarp gavimo sau ir atidavimo artimui yra tik psichologinis.“
Terminas „psichologinis nesutapimas“ neteigia, kad šį prieštaravimą gali pašalinti psichologai, o nurodo, kad problema yra mūsų vidinis požiūris į mėgavimosi būdą: įpratome mėgautis egoistiniu prisipildymu ir mums sunku net suprasti, jog galima kitokia veiksmų schema.
Mums atrodo, kad lengviau gyventi su savo egoizmu, jo netaisant, tingiai plaukti pasroviui gyvenimo vaga: „Kas bus, tas bus“. Bet iš tikrųjų yra ne taip. Nesuvokiame, jog mūsų egoizmas, kurį įsivaizduojame esant mūsų ramsčiu ir vedliu į laimę, – visai ne patys mes. Faktiškai egoizmas yra kaip koks pašalietis valdovas, glūdintis mumyse ir mus kankinantis. Jis despotas, bet mes įpratome laikyti jį „savu“ ir manome, jog jis veikia mūsų labui.
Kai tik atpažinsime savo egoizmą kaip valdovą, kuris neklausia, ar mums reikalinga jo valdžia, kai tik išvysime, kad šis vaiduoklis tūno mumyse ir mus klaidina veikdamas tarsi mes kažko norime, nors iš tiesų to nori jis, kai tik pamatysime, kiek jėgų ir pastangų eikvojame pildydami jo reikalavimus ir kokį menką atlygį gauname už didžiulį nesibaigiantį darbą, – tada žiūrėsime į savo dabartinį neištaisytą egoizmą kaip į žiauriausią ir siaubingiausią tironą.
Baal Sulamas rašo, kad palyginę įdėtas pastangas ir gautą malonumą, žmonės aptiktų, jog „skausmas ir kančios, kurias jie patiria palaikydami savo egzistenciją, daug kartų viršija tą mažą malonumą, kurį jaučia gyvenime“ („Įvadas į mokymą apie dešimt sfirot“, 3 skirsnis). Tačiau tiesa nuo mūsų paslėpta. Mūsų egoizmas maskuojasi ir įsivelka į mus taip, lyg būtume su juo neišskiriami. Vėl ir vėl jis verčia mus siekti egoistinių malonumų, nors iš tikrųjų mūsų esmė – tiesiog noras mėgautis, o ne egoistiškas noras mėgautis, kaip mums atrodo. Kitaip tariant, mūsų „Aš“ nėra egoizmas ir reikia tai skirti.
Žmogus, atribojęs vieną nuo kito, norėdamas įgyti altruistinę savybę, kad pasiektų pusiausvyrą su gamtos jėga, tuojau pat jaučia šios jėgos palaikymą. Reikia pažymėti, kad yra didžiulis skirtumas tarp pastangų, kurių reikalauja egoistiniai ir altruistiniai veiksmai. Žmogui įgijus universalią gamtos savybę, altruistiniai veiksmai neeikvoja jo energijos, priešingai, jie atliekami lengvai ir patogiai, su įkvėpimu, pakilimu ir pasitenkinimu.
Altruistiniai veiksmai ne tik neeikvoja energijos, bet teikia ją patys. Juk altruizmo jėga veikia kaip saulė, kuri, būdama neišsenkantis energijos šaltinis, spinduliuoja šviesą. Egoizmo jėga, priešingai, visad nori gauti, prisipildyti ir todėl yra lydima poreikio bei stokos. Tai galima palyginti su teigiamu ir neigiamu elemento poliais. Žmogus, tapatindamas save su teigiama jėga, prisipildo galių, įgyja neribotas galimybes ir tampa „stiprėjančiu šaltiniu“, nuolat gaminančiu ir spinduliuojančiu energiją.
Todėl Baal Sulamas ir sakė, jog mums kyla vien psichologinė problema: kaip išsivaduoti iš egoistinių išskaičiavimų, kurie tik iš pirmo žvilgsnio žada gėrį, ir pereiti prie altruistinių. Tuomet bus užtikrintas mūsų noro mėgautis greitas ir beribis patenkinimas, nes altruistinis susijungimas su artimu yra tikra ir tobula palaima.
Ilgas kelias ir trumpas kelias
Altruistinės savybės įgijimas yra gyvenimo tikslas, į kurį, naudodamas mūsų egoizmą, stumia gamtos evoliucijos dėsnis. Gamtos užduotis – leisti mums suprasti, ką turime ištaisyti, kad ištobulintume save supratimu ir įsisąmoninimu, savarankiškai įsitraukdami į procesą, kuris pakeis mūsų požiūrį į artimą. Todėl kiekvienas mūsų gali rinktis vieną iš dviejų kelių: Vengdami kančių, be abejo, imsime taisyti egoizmą, tačiau mums suteikta galimybė iš anksto pasirinkti savo vystymosi kelią, kad jį suprastume ir kontroliuotume. Taip greitai ir komfortiškai pasieksime pusiausvyrą su bendru gamtos dėsniu, altruizmo, meilės ir atidavimo dėsniu. Vien šie du vystymosi keliai yra galimi ir vadinami: „taisymosi kelias“ ir „kančių kelias“.
Nėra jokių abejonių, kad gamta „ims viršų“. Galiausiai mes paklusime jos dėsniams. Tik klausimas, kokį kelią pasirinksime. Jeigu patys, nelaukdami, kol privers kančios, pradėsime siekti pusiausvyros, – bus geriau. Kitaip norom nenorom stums kančios, stimuliuodamos savo motyvacija. Įdomu, kad lotynų kalboje žodis „stimulas“ reiškia lazdą smailu galu, skirtą gyvuliams varyti.
Susidaro įspūdis, kad norėdami pusiausvyros su gamta (geriausios tikrovės būsenos), iš pradžių turime patirti priešingą – blogiausią būseną. Juk mūsų suvokimas pagrįstas dviejų priešingybių principu: šviesa ir tamsa, balta ir juoda, saldu ir kartu ir t. t. Tačiau yra dvi galimybės patirti klaikią būseną: iškęsti iš tikrųjų arba įsivaizduoti.
Šiam tikslui turime jausmą ir protą. Esame pajėgūs mintyse įsivaizduoti mūsų ir gamtos absoliutaus disbalanso baisią prasmę nepatirdami šio košmaro savo kailiu. Išmintingas tas, kuris mato visą reiškinį jo užuomazgoje. Jeigu mes ganėtinai aiškiai įsivaizduosime blogiausią būseną dar iki jai ištinkant, šis vaizdas pasitarnaus kaip stimulas, iš anksto nukreipiantis nuo potencialaus blogio į gerąją ateitį. Taip galėsime išvengti didžiulių kančių ir pagreitinsime savo vystymosi tempą. Visuotinis visų krizių priežasčių ir būdų, kaip iš jų išeiti į naują gyvenimą, žinojimas turi padėti žmonijai sparčiau tobulėti.
Požiūrio į artimą pasikeitimas lemia visos gamtos pusiausvyrą
Nesunku suprasti, kad požiūrio į artimą pasikeitimas išspręs problemą mūsų socialiniu žmogiškuoju lygmeniu. Kitaip tariant, nebebus karų, teroro bei prievartos, pagerės nuotaika ir t. t. Tačiau dabartinė krizė plinta ir kituose gamtos lygmenyse: negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame. Kas bus su jais? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad norėdami pagerinti situaciją turime rūpintis žeme, vandeniu, oru, augalais bei gyvūnais ir juos tiesiogiai gelbėti. Todėl stebina faktas, kad vystymosi metodika sutelkia dėmesį į žmonių santykius, laikydama, jog jie sąlygoja visos gamtos būseną. Ar gali būti, kad žmonių egoistinių santykių ištaisymas paveiks kitų lygmenų būseną, pavyzdžiui, išgelbės mus nuo ekologinių katastrofų grėsmės ir gyvybiškai svarbių gamtos išteklių nualinimo?
Turime žinoti, kad mus veikia viena altruistinė gamtos jėga. Ji nedaloma, tik mes ją skaidome į įvairius lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir kalbantįjį. Kalbama apie keturis mus veikiančius lygmenis. Negyvajame lygmenyje ši jėga mus veikia, pavyzdžiui, per dirvą; augaliniame – per Žemės augaliją; gyvūniniame – per gyvūnijos atstovus ir per mūsų kūną; kalbančiajame lygmenyje – per supančią visuomenę. Apskritai tai viena jėga – tiesiog mūsų jutimo organai, kaip paaiškinsime vėliau, skaido jos suvokimą į įvairias dalis ir lygmenis.
Aukščiausia pusiausvyros su šia altruistine jėga pakopa reiškia susiliejimą mintimis, noru, ketinimu – kalbančiojo lygmens harmoniją. Jeigu mylime kitus, jeigu žmonija susieta broliškais saitais, žmonės kaip vieno kūno dalys susijungę tarpusavyje, įsivyrauja aukščiausio lygmens pusiausvyra, apimanti ir visus žemesnius tikrovės lygmenis. Kaip pasekmė, liaujasi neigiami disbalanso pasireiškimai, kančios ir netektys negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, taip pat ir žmonių visuomenėje.
Kita vertus, jeigu žmogus stengiasi išlaikyti pusiausvyrą su gamtos jėga žemesniais nei kalbančiuoju lygmenimis, jeigu ištaiso savo santykį su negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos pasauliu, jis vis tiek jaus disbalansą kitose pakopose. Tarkim, jeigu žmogus su meile rūpinasi negyvuoju lygmeniu, saugodamas, kad nesuirtų dirva, ozono sluoksnis ir kt., jis kuria pusiausvyrą negyvuoju lygmeniu, tačiau augalinis, gyvūninis ir kalbantysis lygmenys vis dar lieka nesubalansuoti. O teigiami gamtos jėgos pokyčiai turėtų nežymų „vietinės reikšmės“ pobūdį. Jeigu žmogus reikštų meilę augalinio lygmens gamtai, aišku, pusiausvyros lygis su ja truputį pakiltų, pagerindamas esamą situaciją. Taip pat ir pusiausvyra gyvūniniu lygmeniu šiek tiek pagerintų mūsų gyvenimą.
Tačiau visi šie pasikeitimai yra menki palyginti su tuo, ką duoda pusiausvyra kalbančiojo lygmens pakopoje. Juk būtent jai mes, žmonės, priklausome. Turime išlaikyti savąją pusiausvyrą aukščiausiuoju kalbančiuoju lygmeniu. Net jeigu su tuo nesutiksime ir visomis jėgomis stengsimės subalansuoti savo santykį su negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu lygmeniu, iš esmės situacijos pagerinti nepavyks, nes tokios pastangos neatitiks gamtos sumanymų mūsų atžvilgiu. Būtume panašūs į žmogų, kuris žiūri į gyvenimą kaip mažas vaikas, ignoruodamas daugybę savo talentų ir gabumų. Savaime aišku, kad toks elgesys nepakeis paprasto fakto: gamta elgiasi su žmogumi pagal tą vystymosi potencialą, kurį ji pati įdiegė į jį, net jeigu žmogus šio potencialo nerealizuoja.
Gamtos jėga siekia globalios pusiausvyros, kuri bus tik tada, kai žmogaus požiūris į artimą taps altruistinis. Todėl pusiausvyros dėsnis, valdantis visus tikrovės procesus, verčia mus subalansuoti būtent kalbančiojo lygmens pakopą, neleisdamas komfortiškai ir saugiai gyventi išlaikant pusiausvyrą žemesniais lygmenimis. Vadinasi, kol žmonės altruistiškai nesusivienys, bendrą gamtos jėgos veikimą ir toliau jausime kaip negatyvų. Mūsų suvokimas, kaip ir ankščiau, skaidys jį į įvairius realybės lygius, turinčius jiems būdingus sunkumus ir problemas. Ir todėl, kai bandome išspręsti kokią nors konkrečią problemą, pavyzdžiui, ekologinę, mus iš visų pusių dar greičiau užplūsta kitos problemos.
Negalime sau leisti apsiriboti priemonėmis žemesniais lygmenimis, vengdami tikrosios problemos – egoistinių žmonių tarpusavio santykių ištaisymo būtinybės. Juk nuo to priklauso visos gamtos būsena. Jeigu norime iš tikrųjų kokybiškai pagerinti padėtį, būtent taip reikia veikti.
Faktiškai mes esame vienintelės gamtos būtybės, turinčios pasirinkimo laisvės galimybę, kuria įmanoma pasinaudoti tik taisant žmonių tarpusavio santykius. Nuo mūsų pasirinkimo realizavimo priklauso bendra visų gamtos lygmenų pusiausvyra. Viskas, kas vyksta pasaulyje, priklauso vien nuo žmogaus – taip rašoma „Zohar“ knygoje (skyrius „Vaikra“, 113 skirsnis). Viskas egzistuoja ir vyksta tik žmogaus dėlei, kad padėtų jam teisingai susijungti su artimu ir įgyti gamtos altruizmo savybę. Taip bus užtikrintas visų pasaulio problemų sprendimas ir gamta, atskleisdama harmoniją bei tobulumą, atrodys ištaisyta.
Kukas rašė: „Kūrimą ir pasaulį valdanti jėga atliko tobulą veiksmą... Ir nors tik maža dalis lieka neištaisyta... nuo jos užbaigimo priklauso visos kūrinijos tobulumas. Ši nedidelė dalis – žmogaus siela, jos norai ir dvasinės prielaidos. Ši dalis atiduota žmogui, kad jis ją išsitaisytų ir užbaigtų visą kūriniją“ (rankraštis, pateiktas knygoje „Kukas: tarp racionalumo ir mistikos“).
Paslėpti gamtos dėsniai, kuriuos paminėjome, buvo išaiškinti tyrinėjant bendrą pasaulėdaros sistemą. Šie dėsniai nurodo visų būties problemų sprendimo kelią. Neįmanoma jų veikimo pademonstruoti ir akivaizdžiai įrodyti. Galime tik logiškai ir įtikinamai juos paaiškinti, ir nedaugiau. Galiausiai, po detalių ir argumentuotų aiškinimų, žmogus pats turi nuspręsti, priimti juos ar ne.
Tokios sąlygos susiklostė neatsitiktinai. Gamta nori išsaugoti mūsų savarankiškumą ir gebėjimą savo noru pasirinkti tobulėjimo kelią. Pastangos eiti šiuo keliu mums padės išsiaiškinti, kur būtent nukrypstame nuo gamtos dėsnių, kodėl jaučiame jos negatyvų poveikį. Jeigu situacija mums iškiltų aiškių, neginčijamų, vienareikšmių faktų pavidalu, neturėtume laisvos pasirinkimo galimybės, kuri yra vienintelė priemonė realizuoti nepakartojamą potencialą, būdingą kalbančiojo lygmens pakopai.
Tokiu atveju nusileistume į gyvūninę pakopą, kuri visiškai valdoma joje užprogramuotų komandų. Gamta mus patalpino po paslėpties šydu, kad turėtume galimybę savarankiškai kompensuoti tai, ko trūksta, ir suformuoti savyje užbaigtą kalbantįjį lygmenį. Teisingai pritaikę savo gebėjimą laisvai rinktis, pasieksime sėkmę.
 

Kabala lietuviškai |  Kabala TV |  Kabalos filmai |  Kabala rusiškai |  Kabala angliškai |  Knygynas |  Knygynas Lietuvoje
© 2007 VšĮ Kabalos studijų centras